Hegzametras – tai senovės graikų ir romėnų poezijos eilėdaros forma, viena seniausių ir iškiliausių Vakarų literatūros ritminių struktūrų. Pavadinimas kilęs iš graikų žodžio hex – „šeši“, nes kiekviena hegzametro eilutė sudaryta iš šešių metrinių pėdų. Kiekviena pėda dažniausiai yra daktilas (vienas ilgas skiemuo ir du trumpi), tačiau kartais vietoj jo vartojamas spondejus (du ilgi skiemenys). Šis ritmas sukūrė iškilmingą, ištemptą garsą, tinkamą epinei poezijai, mitų pasakojimui ir filosofiniams apmąstymams.
Hegzametras buvo pagrindinis graikų epinės poezijos metras, kuriuo parašyti Homero „Iliada“ ir „Odisėja“ – kūriniai, suformavę vėlesnės Europos poezijos ritminį pamatą. Vėliau romėnai perėmė šią tradiciją, ją pritaikydami savo kalbai: Vergilijus hegzametru parašė „Eneidą“, o Lukrecijus – filosofinę poemą „De Rerum Natura“. Šis metras tapo klasikinės didingos poezijos sinonimu, siejamu su išminties, didvyriškumo ir amžinybės temomis.
Techniniu požiūriu hegzametro ritmas kuriamas pagal ilgųjų ir trumpųjų skiemenų seką, o ne pagal kirčius, kaip šiuolaikinėse kalbose. Todėl jis skambėjo muzikaliau nei moderni eilėdara – graikai jį deklamuodavo giedodami, o ne skaitydami. Kiekviena eilutė turėjo natūralų ritminį sustojimą, vadinamą cezūra, kuri padėdavo išlaikyti kvėpavimo ritmą ir sustiprindavo prasminį akcentą.
Hegzametras iš esmės simbolizavo kosmoso tvarką poezijoje – jis suteikė žodžiams struktūrą, ritmą ir dvasinį balansą. Dėl šios priežasties jis tapo idealia forma ne tik epiniams pasakojimams, bet ir filosofiniams veikalams, kuriuose siekta perteikti visatos dėsningumą. Vėlesniais amžiais hegzametras buvo mėgdžiojamas daugelio Europos poetų, nors nė viena kalba nebeturėjo tokio ilgio ir trumpo skiemens sistemos kaip graikų. Net Renesanso laikotarpiu šis metras buvo laikomas tobulu – kaip klasikinės harmonijos pavyzdys, jungiantis matematinį tikslumą ir meninį grožį.