Finikija niekada nebuvo vieninga karalystė su sostine ir karaliumi – tai graikų duotas vardas siaurai pakrantės juostai rytinėje Viduržemio jūros dalyje, dabartiniame Libane, dalyje Sirijos ir šiaurės Izraelio. Patys gyventojai savęs finikiečiais nevadino. Jie kalbėjo kanaaniečių kalba ir save vadino pagal miestus: sidoniečiai (iš Sidono), tyrietiečiai (iš Tyro), bybliečiai (iš Byblo) ar paprasčiausiai „Kanaano sūnūs“ (kaip Biblijos tekstuose).
Žodis „Finikija“ kilęs iš graikų phoinix – „purpurinis“. Graikai taip pavadino kraštą dėl purpurinių dažų, kuriuos finikiečiai gamino iš jūros sraigių (murex). Dažai buvo nepaprastai brangūs – kilogramas kainuodavo daugiau už auksą, todėl purpuriniai drabužiai tapo karalių ir imperatorių privilegija. Romėnai vėliau perėmė žodį phoenicius, o iš jo kilo lotyniškas „Punai“ (Kartaginos finikiečiams).
Finikiečiai – semitų tauta, artima kanaaniečiams, gyvenusi maždaug 1200–332 m. pr. Kr. Miestai-valstybės (Tyras, Sidonas, Byblas, Berutas, Aradas) buvo savarankiški, dažnai kariavo tarpusavyje, bet prekyboje veikė kartu. Aukso amžius – 1200–800 m. pr. Kr., kai jie tapo jūrų prekybos karaliai: prekiavo kedro mediena (legendiniais Libano kedrais), purpuru, stiklu, vynu, metalais. Kolonijos driekėsi nuo Kipro iki Ispanijos; garsiausia – Kartagina, įkurta apie 814 m. pr. Kr.
332 m. pr. Kr. Aleksandras Didysis užkariavo Tyrą po septynių mėnesių apgulties – miestas stovėjo saloje ir buvo laikomas nepaimamu, kol Aleksandras pastatė pylimą iš žemyno. Po šio įvykio Finikija pateko po graikų, romėnų, bizantiečių ir arabų valdžia. Tauta pamažu asimiliavosi – kalba nyko, virto aramėjų, graikų ir arabų mišiniu. Šiandien tiesioginių palikuonių nėra, tačiau libaniečiai (ypač krikščionys maronitai) kartais kultūriškai vadina save „finikiečių palikuonimis“.
Finikiečiai davė pasauliui dvi didžiausias dovanas.
Abėcėlę. Apie 1200–1100 m. pr. Kr. Byble ir kituose miestuose sukurta pirmoji tikra abėcėlė – 22 priebalsinės raidės be balsių. Tai buvo revoliucija: ankstesni raštai (egiptiečių hieroglifai, Mesopotamijos dantiraštis) turėjo šimtus ženklų. Finikiečių raštas paplito po visą Viduržemio pasaulį: graikai pridėjo balses, romėnai sukūrė lotynišką abėcėlę, iš kurios kilo beveik visos Europos ir dalies Azijos raštai. Be finikiečių nebūtų nei graikų filosofijos, nei Biblijos lengvai užrašytos formos.
Jūrų prekybą ir kolonijas. Finikiečiai plaukiojo iki Britanijos (alavo), Vakarų Afrikos, galbūt net Amerikos (ginčytina). Jie įkūrė Kartaginą – galingiausią Viduržemio valstybę iki Romos. Hannibalas buvo finikiečio (pūno) palikuonis.
Kiti išradimai: skaidrus stiklas, purpuriniai dažai, puikūs laivai su dviem eilėmis irklų.
Religija: Baalio ir Astartės pasaulis
Finikiečių tikėjimas – klasikinis Kanaano politeizmas, labai panašus į Biblijos aprašomus „Kanaano dievus“, su kuriais kovojo izraelitai.
Pagrindiniai dievai:
- Baal – audros, lietaus ir vaisingumo dievas, dažnai vaizduojamas su žaibu rankoje.
- Astartė (ar Ašera) – motinos, meilės ir karo deivė.
- El – vyriausias dievas, kūrėjas (tas pats El, kaip Biblijos „Elohim“).
- Melkartas – Tyro dievas, Heraklio prototipas.
Ritualai: aukojimas ant aukštų akmenų (baetylai), šventos giraitės, kartais vaikų aukos (tophet ritualai Kartaginoje – ginčytina, ar tikrai vaikai, ar gyvuliai). Biblijos pranašai (pvz., Elijas ant Karmelio kalno) kovojo su Baalio kultu.
Šis tikėjimas nyko su helenizmu (Baalas tapo Dzeusu, Astartė – Afrodite), romėnų laikais – dar labiau. Arabų užkariavimas VII a. jį galutinai užbaigė – vietiniai tapo krikščionimis arba musulmonais.