Pavadinimas reiškia „Didžioji miško upanišada“ (bṛhat – „didelis, didingas“, araṇya – „miškas“). Ji vadinama taip todėl, kad priklauso vadinamosioms „miško knygoms“ – tekstams, parašytiems asketams, atsiskyrusiems nuo pasaulio ir besimokantiems dvasinės tiesos gamtos tyloje.
„Brihadaranyaka Upanišada“ yra viena seniausių ir svarbiausių Upanišadų, datuojama maždaug IX–VIII a. pr. Kr., ir priskiriama Šuklos Jadžurvedai – vienai iš keturių Vedų. Tai vienas pagrindinių Indijos filosofijos tekstų, kuriuo remiasi vėlesnės Vedantos ir dvasinės mokyklos.
Knygą sudaro šešios dalys (adhyāya), kuriose nagrinėjamos temos apie Atmaną (sielą), Brahmaną (visuotinę tikrovę), sąmonę, mirtį, pažinimą, meilę, ir aukos prasmę. Čia pirmą kartą aiškiai suformuluojama mintis, kad Atman ir Brahman yra vienas ir tas pats – kad žmogaus vidinė sąmonė yra tapatinama su visatos šaltiniu.
Vienas garsiausių posakių iš šios Upanišados yra:
„Aham Brahmāsmi“ – „Aš esu Brahmanas“.
Ši frazė tapo vienu kertinių Vedantos filosofijos principų, teigiančiu, kad kiekvienas žmogus savo esme yra dieviškas.
Kita garsioji eilutė – iš penktos dalies, vadinamos „Ašvalajos brahmana“:
„Asato mā sad gamaya, tamaso mā jyotir gamaya, mṛtyor mā amṛtaṃ gamaya“ –
„Vesk mane iš netiesos į tiesą, iš tamsos į šviesą, iš mirties į nemirtingumą.“
Tai viena iš labiausiai cituojamų maldų visoje indų tradicijoje, simbolizuojanti dvasinį žmogaus kelią iš neišmanymo į pažinimą.
Tekste gausu dialogų ir filosofinių ginčų. Vienas garsiausių – tarp Yajnavalkjos, išminčiaus ir vieno pirmųjų dvasinių mokytojų, ir jo žmonos Maitrejės, kuriai jis aiškina, kad nei turtas, nei malonumai negali suteikti nemirtingumo, nes tik pažinimas leidžia suvokti amžinąją tiesą.
„Brihadaranyaka Upanišada“ iš esmės nagrinėja klausimą: kas aš esu, jei ne kūnas ir ne protas? Ji kviečia skaitytoją suvokti save kaip sąmonę, kuri stebi viską, bet pati nekinta. Ši sąmonė yra visų būtybių pagrindas, todėl pažinti save reiškia pažinti viską.
Knygos stilius mišrus – joje yra ir mitinių pasakojimų, ir meditacinių eilučių, ir abstrakčios filosofijos. Vienur ji kalba kaip poezija, kitur – kaip dialogas tarp mokytojo ir mokinio, o kai kur primena mistinį vadovą, skirtą tiems, kurie trokšta suvokti dvasinę tikrovę tiesiogiai.
„Brihadaranyaka Upanišada“ padarė milžinišką įtaką visai Indijos filosofijai. Pagal ją kūrė Šankara, Ramanudža, Aurobindo, Radhakrishnan ir daugelis kitų mąstytojų. Ji laikoma dvasinės savimonės pamatu – pirmuoju tekstu, kuris drįso pasakyti, kad Dievas nėra kažkur išorėje, o glūdi pačiame žmogaus sąmonės centre.
Citatos
1 „Aham Brahmāsmi.“ (1.4.10)
„Aš esu Brahmanas.“ Ši garsiausia Upanišados frazė išreiškia pagrindinį Vedantos principą – žmogaus vidinė sąmonė yra tapatinama su visatos šaltiniu. Ne dievas išorėje, o sąmonė viduje yra aukščiausioji tikrovė.
2 „Tas, kuris suvokia viską kaip save, ir save kaip viską, tas niekada nepatiria baimės.“ (1.4.2)
Čia kalbama apie pažinimo būseną, kai išnyksta skirtis tarp „aš“ ir „kiti“. Baimė kyla tik iš atskirties pojūčio – kai viskas tampa vieniu, lieka tik ramybė.
3 „Kaip iš vienos kibirkšties įsidega tūkstančiai ugnelių, taip iš vieno Aš gimsta visos būtybės.“ (2.1.20)
Šis vaizdas apibūdina kūrinijos procesą: visa gyvybė kyla iš vienos sąmonės šaltinio, kaip liepsnos nuo tos pačios ugnies.
4 „Vesk mane iš netiesos į tiesą, iš tamsos į šviesą, iš mirties į nemirtingumą.“ (1.3.28)
Tai viena garsiausių maldų Indijos dvasinėje tradicijoje. Ji simbolizuoja žmogaus kelionę iš nežinojimo į pažinimą, iš laikinumo į amžinybę.
5 „Ne vyras mylimas dėl vyro, bet dėl Aš; ne žmona mylima dėl žmonos, bet dėl Aš.“ (2.4.5)
Išminčius Jajnavalkja sako, kad visos meilės formos kyla iš to paties šaltinio – iš sielos troškimo pažinti savo tikrąją prigimtį.
6 „Kas pažįsta Brahmaną kaip save, tas tampa visa, ir jam nebelieka nieko, ko reikėtų siekti.“ (4.4.6)
Tai išlaisvinimo apibrėžimas – kai žmogus supranta, kad jis pats yra tai, ko visada ieškojo, troškimai praranda prasmę.
7 „Kai žmogus suvokia, kad tas, kuris yra šviesa žmogaus širdyje, yra tas pats, kuris šviečia saulėje, tada jis nebežūsta.“ (4.4.15)
Čia aiškinama vienybė tarp vidinės ir kosminės šviesos – sąmonė žmogaus širdyje ir saulė danguje turi tą pačią esmę.
8 „Tuo, kas negirdima, girdima; tuo, kas nematoma, matoma; tuo, kas nemąstoma, mąstoma.“ (3.8.11)
Tai paradoksalus būdas apibūdinti Brahmaną – tai, kas yra visko pagrindas, bet pats nėra objektas pojūčiams ar minčiai.
9 „Kūnas miršta, bet tas, kuris mato, negali mirti.“ (4.3.7)
Išminčius moko, kad tik kūnas žūsta, o sąmonė – liudytojas – yra amžina. Tai viena pirmųjų pasaulyje formuluočių apie dvasinį nemirtingumą.
10 „Kaip voras išleidžia ir susiurbia siūlus, taip iš šio Aš kyla ir į jį sugrįžta visas pasaulis.“ (2.1.20)
Tai simbolinė kūrinijos metafora. Aš (Atmanas) yra tiek pasaulio kūrėjas, tiek jį palaikanti jėga, kaip voras, kuris iš savęs audžia viską, ką matome.
11 „Jis yra visų būtybių siela, visų daiktų pagrindas, visko viešpats ir pats savyje laisvas.“ (3.7.3)
Ši eilutė apibūdina Brahmaną kaip amžiną sąmonės šaltinį, kuris nėra priklausomas nuo nieko išorinio. Tai absoliuti laisvė, iš kurios kyla visa būtis.
12 „Kai visas pasaulis tampa man brangus kaip mano paties siela, tada pasiekiama didžioji ramybė.“ (4.4.12)
Tai dvasinės meilės samprata – tikrasis meilės šaltinis yra ne troškimas turėti, o suvokimas, kad viskas yra vienas.
13 „Kaip oras, įeidamas į įvairias formas, vis tiek išlieka vienas, taip ir šis Aš, įeidamas į skirtingus kūnus, išlieka tas pats.“ (2.1.18)
Šiuo palyginimu aiškinama, kad sąmonė persmelkia viską, bet pati nesikeičia – tai ta pati dvasinė esmė visuose.
14 „Tas, kuris pažįsta, kad jis yra Aš, tampa be baimės, nes jam nėra nieko kito, nuo ko reiktų bijoti.“ (1.4.2)
Kai išnyksta skirtis tarp „aš“ ir „kiti“, baimė nebeturi pagrindo. Ši mintis išreiškia vidinės laisvės būseną.
15 „Ne žodžiai, ne mintis, ne regėjimas, ne kvapas, ne garsas – tai, kas pažįsta visus pojūčius, yra nepajaučiamas, bet jis yra visų pojūčių šaltinis.“ (3.8.11)
Tai apibūdinimas to, kas negali būti suvokta per įprastus pojūčius – sąmonės, kuri suvokia viską, bet pati nėra objektas.
16 „Tas, kuris suvokia šią šviesą širdyje, tampa šviesa pats.“ (4.3.7)
Upanišada teigia, kad pažinimas nėra teorinis – suvokęs dievišką šviesą savyje, žmogus pats tampa jos spindesiu.
17 „Tas, kuris pažįsta Aš kaip neapribotą, be formos ir be troškimo, tas išsilaisvina dar gyvas.“ (4.4.6)
Čia kalbama apie gyvą išsilaisvinimą (jivanmukti), kai žmogus, dar būdamas kūne, suvokia savo dvasinę prigimtį ir nebepriklauso nuo pasaulio.
18 „Kaip žmogus, mylintis save, myli viską, kas yra jo dalis, taip tas, kuris pažino Brahmaną, myli visus padarus.“ (2.4.5)
Maitrėjės ir Jajnavalkjos dialoge paaiškinama, kad tikras pažinimas gimdo meilę, nes supratęs visų vienybę, žmogus negali nejausti užuojautos.
19 „Tas, kuris pažįsta pasaulio prigimtį kaip vandenyną, kuriame kyla ir nyksta bangos, tas nebebijo mirties.“ (4.4.25)
Tai poetiškas būties aprašymas: gyvenimas – bangos, mirtis – jų sugrįžimas į tą pačią visumą. Sąmonė išlieka kaip vandenynas.
20 „Kas suvokia tylą tarp žodžių, tuštumą tarp daiktų, tas pažįsta nemirtingąjį Brahmaną.“ (4.5.13)
Upanišada čia moko, kad tiesa slypi ne formose, o tarp jų – tyloje, kuri viską jungia. Pažinimas ateina ne per kalbėjimą, o per klausymąsi to, kas nebylu.