Ar-Ra‘d (liet. „Griaustinis“) – tai tryliktasis Korano skyrius (sūra), priklausantis Medinos laikotarpiui. Ji sudaryta iš 43 eilučių (ajatų) ir savo pavadinimą gavo iš 13-ajame ajate minimų žodžių apie griaustinį – dangaus balsą, kuris šlovina Dievą. Tai sūra, kurioje gamtos reiškiniai tampa dvasinės tiesos simboliais, o žmogaus protas kviečiamas apmąstyti pasaulio tvarką kaip Dievo galybės ženklą.
Pagrindinė šios sūros tema – Dievo visagalybė ir pasaulio dėsnių dieviškas planas. Joje teigiama, kad visa, kas egzistuoja – nuo debesų iki kalnų, nuo dienos ir nakties kaitos iki žmogaus sielos judesių – paklūsta Kūrėjo valiai. Griaustinis, kuris pavadino šią sūrą, čia simbolizuoja ne tik gamtos jėgą, bet ir Dievo balsą, kurio neįmanoma nepaisyti. Net gamta – debesys, žaibai ir lietus – garbina Dievą, nors žmogus dažnai to nepastebi.
Vienas iš kertinių Ar-Ra‘d motyvų – tikėjimo ir netikėjimo priešprieša. Dievas vaizduojamas kaip tas, kuris palaiko teisuolius ir klaidina tuos, kurie sąmoningai atmeta tiesą. Teisuolis šiame skyriuje nėra tas, kuris vien tik kalba apie tikėjimą, bet tas, kuris laikosi duoto žodžio, meldžiasi, duoda išmaldą, atleidžia ir siekia taikos. Šie moraliniai bruožai pateikiami kaip tikrojo tikėjimo išraiška.
Sūroje pabrėžiama ir Dievo žinojimo visuotinybė – Jis mato, kas vyksta širdyse, ir niekas negali Jo apgauti. Kiekvienas žodis ir veiksmas įrašomas, todėl žmogaus sąžinė tampa atvira Dievui dar iki teismo dienos.
Ar-Ra‘d turi stiprų kosmologinį toną: kalbama apie kalnus, kurie sulaiko žemę, apie upes, kurios teka pagal dėsnius, apie vaisius ir augalus, kurie auga pagal Dievo nustatytą tvarką. Šis pasaulio aprašymas primena, kad kūrinija nėra chaosas – tai tobula sistema, kurią žmogus turi stebėti ir iš jos mokytis dorybės.
Religinės teologijos požiūriu, sūra Ar-Ra‘d išryškina Dievo artumą. Nors Jis visagalis ir transcendentinis, Jis yra „arčiau žmogaus nei jo kaklo gysla“ – t. y. pažįstantis žmogų intymiau nei jis pats save. Toks požiūris jungia dievišką didybę ir asmeninį santykį – tai viena iš šios sūros dvasinių šerdžių.
Pabaigoje sūra kalba apie pranašystės tęstinumą. Mahometas čia pateikiamas kaip paskutinis grandinės narys, o jo žinia – kaip ta pati, kurią skelbė ankstesni pranašai. Todėl netikėjimas jam reiškia ne vien jo atmetimą, bet viso dieviško pažinimo grandinės atmetimą.
Ar-Ra‘d išsiskiria poetiškumu – joje gamtos garsai ir dangaus reiškiniai tampa teologiniais simboliais. Griaustinis, žaibas, lietus, vaisiai ir kalnai čia kalba kaip Dievo liudytojai. Tai viena iš tų sūrų, kurioje gamta ir apreiškimas susilieja į vieną balsą, kviečiantį žmogų pažinti Dievą ne per baimę, o per stebėjimą ir dėkingumą.
Ar-Rad
1. Alif, Lam, Mim, Ra. Tai Rašto ženklai. Tai, kas apreikšta tau iš Viešpaties, yra tiesa, bet dauguma žmonių netiki.
– Įžanga, būdinga Korano kalbai: raidės žymi dievišką paslaptį. Eilutė pabrėžia, kad apreiškimas yra tikras, nors žmonės dažnai abejingi tiesai.
2. Dievas tas, kuris iškėlė dangus be matomų atramų; po to Jis įsitvirtino Soste, valdydamas viską. Jis pavaldė sau saulę ir mėnulį – kiekvienas skrieja savo keliu iki nustatyto laiko. Jis tvarko pasaulį, aiškindamas ženklus, kad galvotumėte apie Jo susitikimą.
– Kosminė tvarka parodo Dievo išmintį ir amžinumą.
3. Jis išskleidė žemę, sukūrė kalnus ir upes; kiekvieną vaisių padarė dvejopą. Jis apgaubia dieną naktimi. Iš tikrųjų, tai ženklai mąstantiems.
– Gamtos ciklai – tai nuolatinis dieviškosios kūrybos liudijimas.
4. Žemėje yra skirtingi plotai: šalia vienas kito – derlingi ir nederlingi. Vynuogynai, javų laukai, palmės auga iš tos pačios žemės, bet skiriasi skoniu. Tai ženklai žmonėms, kurie suvokia.
– Viena žemė duoda skirtingus vaisius – tai simbolis Dievo valios ir įvairovės.
5. Jei tu stebiesi, stebėkis jų netikėjimu: „Ar kai būsime dulkės, vėl būsime sukurti?“ Tai tie, kurie atmetė Viešpatį; jiems – grandinės ant kaklų ir amžinas pragaras.
– Kritika netikėjimui ir abejonei dėl prisikėlimo.
6. Jie prašo blogio greičiau nei gėrio, nors jiems buvo parodyti pavyzdžiai. Iš tiesų, tavo Viešpats atleidžia žmonėms nepaisant jų neteisingumo, bet Jo bausmė taip pat skaudi.
– Dievas kantrus, bet teisingas: gailestingumas nereiškia silpnumo.
7. Tie, kurie netiki, sako: „Kodėl jam neatsiųstas ženklas iš Viešpaties?“ Tu esi tik įspėtojas; kiekvienai tautai skirtas vadovas.
– Pranašas – ne stebuklų darytojas, o pasiuntinys; kiekvienas žmonių laikotarpis turi savo liudytoją.
8. Dievas žino, ką nešioja kiekviena motina, kiek sumažėja ar padidėja įsčiose. Viskas Jo akyse turi saiką.
– Jo žinojimas apima net slapčiausius gyvenimo procesus.
9. Jis – žinantis tai, kas nematoma ir regima, didis ir aukščiausias.
– Dievo žinojimas viršija žmogaus supratimą.
10. Vienodai Jam – ar kas slepiasi tamsoje, ar eina dienos šviesoje; ar šnabžda tyliai, ar kalba garsiai.
– Niekas nepaslėpta nuo dieviškos sąmonės.
11. Kiekvienam žmogui priskirti angelai, sergintys jį iš priekio ir užnugario. Dievas nekeičia tautos būklės, kol ji pati nepakeičia to, kas jos širdyse.
– Žmogaus atsakomybė: dvasinė būsena priklauso nuo jo paties.
12. Jis parodo jums žaibą – baimei ir vilties ženklui – ir siunčia debesis, pilnus lietaus.
– Gamtos reiškiniai atspindi dievišką pusiausvyrą tarp grėsmės ir malonės.
13. Griaustinis šlovina Jį, skelbdamas Jo šlovę, ir angelai taip pat iš pagarbos Jam. Jis siunčia žaibus ir nutrenkia, ką panorėjęs. Vis dėlto žmonės ginčijasi apie Dievą, nors Jis galingas ir griežtas.
– Griaustinis – Dievo balsas, liudijantis Jo galybę.
14. Jam vienam skiriamas tikras šauksmas (maldavimas). Tie, kurie meldžiasi kitiems be Jo, yra tarsi tie, kurie ranką tiesia į vandenį, bet nieko nepasiekia – toks maldavimas bergždžias.
– Tik Dievui skirta malda yra veiksminga, nes tik Jis girdi.
15. Visi danguje ir žemėje Jam lenkiasi – savo noru ar priversti – taip pat ir jų šešėliai ryte ir vakare.
– Visa kūrinija, sąmoningai ar ne, paklūsta Dievui.
16. Paklausk: „Kas yra visų daiktų Viešpats?“ – Sakyk: „Dievas!“ Kodėl jūs renkatės kitus globėjus, kurie negali nei padėti, nei pakenkti? Ar aklas gali būti lygus matančiajam? Ar tamsa lygi šviesai?
– Retorinis klausimas apie monoteizmo logiką.
17. Jis leidžia lietui kristi iš dangaus, ir upės teka pagal savo saiką. Vanduo neša putą, o ugnis, lydydama metalą, taip pat iškelia putą. Taip Dievas iškelia tiesą ir išskiria ją nuo tuštybės.
– Gražus palyginimas: tiesa kaip švarus metalas, o melas – kaip paviršiuje iškylanti puta.
18. Tiems, kurie klausosi Viešpaties, laukia geriausias atpildas; o tie, kurie Jį atmeta, degs pragaro liepsnoje.
– Tikėjimo pasekmės išreiškiamos moraline atsakomybe.
19. Ar tas, kuris žino, kad tau apreikšta tiesa iš Viešpaties, gali būti lygus tam, kuris aklas? Suvokia tik proto žmonės.
– Išmintis atpažįsta apreiškimo tiesą – ne akimis, o širdimi.
20. Tie, kurie laikosi sutarties su Dievu ir neišardo duoto žodžio,
– Pradedamas naujas moralinis aprašymas teisiųjų, kurie ištikimi dvasinei sandorai.
21. Tie, kurie palaiko ryšį su tuo, ką Dievas įsakė sujungti, bijo savo Viešpaties ir bijosi blogos ataskaitos dienos.
– Teisieji išsaugo santarvę, šeimos ir bendruomenės ryšius, suvokdami, kad atsakomybė prieš Dievą yra neišvengiama.
22. Jie ištveria, siekdami Viešpaties malonės, meldžiasi, dalina iš to, ką Dievas jiems suteikė, slapta ir viešai, ir blogį nugali gėriu. Tokiems skirta būsto ramybė – amžinasis gyvenimas.
– Tikrasis tikėjimas pasireiškia per nuoseklų gerumą ir kantrybę, ne per išorines apeigas.
23. Jie įžengs į Edeno sodus kartu su tais, kurie buvo teisūs – jų tėvais, sutuoktiniais ir vaikais. Angelai įeis pas juos iš kiekvienų vartų, sakydami:
– Tikėjimas suvienija šeimas amžinybėje – atlygį patiria visi, kurie liko ištikimi.
24. „Taika jums už jūsų ištvermę!“ – toks jų pasveikinimas Rojuje, o galutinis jų būstas – palaima.
– Rojus apibūdinamas kaip dvasinė ramybė, o ne vien materialus malonumas.
25. Tie, kurie laužo sandorą su Dievu, nutraukia tai, ką Jis įsakė sujungti, ir sėja nesantaiką žemėje – jiems skirta prakeikimas ir blogas galas.
– Dvasinis suardymas (išdavystė, neapykanta, susiskaldymas) laikomas blogiausiu nusikaltimu.
26. Dievas plečia ar susiaurina pragyvenimą, kam nori. Jie džiaugiasi šio pasaulio gyvenimu, bet pasaulio gyvenimas, palyginti su anapusiniu, tėra trumpa akimirka.
– Turto nelygybė laikoma išbandymu, o ne palaiminimu.
27. Netikintieji sako: „Jei tik jam būtų duotas ženklas iš Viešpaties!“ – Sakyk: „Dievas leidžia paklysti, ką nori, ir veda pas save tuos, kurie atsigręžia.“
– Tikrasis ženklas – ne stebuklai, o širdies nuolankumas.
28. Tie, kurie tiki ir kurių širdys randa ramybę prisimindamos Dievą – iš tiesų, Dievo prisiminime yra širdies ramybė.
– Viena garsiausių Korano eilučių: dvasinė ramybė gimsta ne iš turto, o iš Dievo artumo.
29. Tiems, kurie tiki ir daro gera, skirta palaima ir gražus sugrįžimas.
– Paprasta formulė: tikėjimas ir gerumas yra raktas į amžiną laimę.
30. Taip Mes pasiuntėme tave tarp tautos, kad jai skelbtum tai, ką Apreiškėme, nors ji atmeta Gailestingąjį. Sakyk: „Jis – mano Viešpats, nėra kito dievo šalia Jo; į Jį aš pasitikiu ir Jam aš sugrįšiu.“
– Pranašo misija – liudyti vienybę ir pasitikėjimą Dievu, nepaisant atmetimo.
31. Jei būtų toks Raštas, kuris priverstų kalnus judėti, žemę skilti ar mirusius kalbėti – vis tiek visa priklausytų nuo Dievo valios. Bet netikintieji vis dar abejoja.
– Pabrėžiama, kad tikėjimas neateina iš stebuklų, o iš vidinio atvėrimo.
32. Prieš tave pasiuntinius taip pat išjuokė, bet Aš jiems daviau laiko, o tada juos nubaudžiau. Kaip buvo Mano bausmė!
– Įspėjimas: net Dievo kantrybė turi ribas.
33. Ar tas, kuris saugo kiekvieno žmogaus sielą, nežino jos darbų? Jie priskiria Dievui bendrininkus – sakyk: „Pavadinkite juos! Ar galite Jį informuoti apie tai, ko Jis nežino?“
– Ironiškas klausimas stabmeldžiams: žmogus kuria dievus, bet negali paaiškinti jų prasmės.
34. Jiems skirtas atpildas šiapus – pragaištis, o anapus – dar sunkesnė bausmė. Niekas jų neapsaugos nuo Dievo.
– Dievo teisingumas visada pasiekia žmogų, anksčiau ar vėliau.
35. Teisieji turi pažadėtą sodą: po juo teka upės, vaisiai niekada neišsenka, o pavėsis nuolatinis. Toks teisiųjų likimas, o netikintieji gyvens pragaro ugnyje.
– Rojus ir pragaras pateikiami kaip moralinės būklės simboliai.
36. Tie, kuriems davėme Raštą, džiaugiasi tau apreikšta tiesa, o kiti neigia kai kurias dalis. Sakyk: „Man įsakyta garbinti tik Dievą ir Jam nepriskirti nieko.“
– Monoteizmo tvirtinimas prieš religinį susiskaldymą.
37. Taip Mes jį nusileidome arabų kalba, kad patvirtintume ankstesnius Apreiškimus. Jei tu sektum jų norais po to, kai gavai žinojimą, neturėtum nei gynėjo, nei globėjo prieš Dievą.
– Apreiškimas tęsia ankstesnius, bet neprisitaiko prie žmonių pageidavimų.
38. Mes siuntėme pasiuntinius prieš tave, ir jiems davėme žmonas ir palikuonis. Nė vienas pasiuntinys negali duoti ženklo be Dievo valios. Kiekvienam metui skirtas laikas.
– Pranašai buvo žmonės, ne dievai; jų jėga – iš pasiuntimo, ne iš prigimties.
39. Dievas panaikina tai, ką nori, ir patvirtina tai, ką nori; pas Jį yra Knyga, kurioje viskas įrašyta.
– Dievo valia aukščiau visų žmogaus planų; viskas Jo rankose.
40. Ar Mes tau parodysime dalį to, kuo jiems grasinta, ar tave paimsime – tavo pareiga perduoti žinią, o Mūsų – atsiskaitymas.
– Pranašas tik perduoda, o ne baudžia – teismas priklauso Dievui.
41. Ar jie nemato, kad Mes palaipsniui mažiname jų žemes? Dievas sprendžia, ir niekas negali pakeisti Jo sprendimo.
– Įspėjimas imperijoms: jokios galios nėra amžinos.
42. Jie planuoja savo planus, bet Dievas taip pat planuoja. Tik Jam priklauso galutinis sprendimas; Jis žino, ką kiekviena siela užsitarnavo.
– Žmogiški sąmokslai visada pavaldūs aukštesnei tvarkai.
43. Tie, kurie netiki, sako: „Tu nesi pasiuntinys.“ – Sakyk: „Dievui pakanka kaip liudytojui tarp manęs ir jūsų, taip pat ir tam, kuris turi Raštą.“
– Pabaiga su pranašo patvirtinimu: tiesą liudija pats Dievas ir dvasiniai pažinėjai.