As-Saffat – tai 37-oji Korano sūra, kurios pavadinimas reiškia „Tie, kurie rikiuojasi eilėse“. Ji priklauso Mekos laikotarpiui ir yra gana ilga – 182 eilutės. Ši sūra išsiskiria itin poetišku, beveik kariniu ritmu, primenančiu dangaus armijos rikiuotę. Jos pradžia apibūdina angelus, kurie stovi eilėmis ir šlovina Dievą, pasiruošę vykdyti Jo įsakymus.
Pavadinimas „As-Saffat“ kilęs iš pirmos eilutės, kur minima dvasinė kariauna – angelai, „išrikiuoti gretose“. Tai simbolizuoja tvarką, klusnumą ir darną visoje kūrinijoje. Šioje sūroje Dievas pristatomas kaip aukščiausios galios šaltinis, o visa kūrinija – kaip Jo tobulo plano dalis.
Sūros pradžioje Dievas prisiekia angelų gretomis, vėjo gūsiais ir apreiškimo skaitinėtojais – visa tai įveda į apmąstymą apie pasaulio tvarką. Tada sūra pereina prie netikinčiųjų likimo: tie, kurie atmeta tiesą, bus priversti pamatyti, kad jų dievai bejėgiai, o jų pasipūtimas – tuščias. Šis kontrastas tarp dangaus tvarkos ir žmogaus chaoso yra pagrindinė sūros mintis.
Toliau pateikiamos kelių pranašų istorijos – Nojaus, Abraomo, Izaoko, Mozės, Elijo, Loto, Jono. Kiekviena istorija perteikia tą pačią žinią: Dievas išgelbsti savo tarnus, bet sunaikina tuos, kurie juos neigia. Šie pasakojimai sudėlioti ritmingai, beveik kaip dvasinė kronika – nuoseklus įrodymas, kad gėris ir tikėjimas visada nugali.
Ypatingą vietą sūroje užima pasakojimas apie Abraomą ir jo sūnų, kurį jis sapne matė paaukosiąs Dievui. Šis įvykis pateikiamas kaip aukščiausias tikėjimo išbandymas – kai žmogus pasitiki Dievu daugiau nei savo jausmais. Dievas galiausiai sustabdo auką ir suteikia jam aviną vietoj sūnaus. Šis epizodas vėliau tapo islamiškosios aukojimo šventės – Id al-Adha – pagrindu.
Antroje sūros dalyje pateikiami vaizdingi aprašymai rojaus ir pragaro. Tikinčiųjų džiaugsmas rojuje perteikiamas kaip susitikimas su senais draugais, juokas iš tų, kurie netikėjo, ir ramybė, lydima artumo su Dievu. Tuo tarpu netikintieji pavaizduoti praradę viską – net galimybę pabėgti nuo savo sąžinės.
Sūros pabaigoje iškeliama dangiškoji hierarchija: angelai, kurie atlieka kiekvieną Dievo įsakymą, ir dvasiniai demonai, bandantys prasiskverbti į dangų, bet atstumiami ugnies žaibais. Tai simbolinis vaizdas, rodantis, kad šviesa visada apgina save nuo tamsos.
As-Saffat sūra dvasine prasme kalba apie kosminę drausmę, tikėjimo ryžtą ir teisingumo neišvengiamumą. Ji vaizduoja visatą kaip dvasinį frontą, kuriame kiekvienas turi savo vietą – nuo angelų iki žmonių. Visi, kurie laikosi Dievo tvarkos, stovi tose gretose, kurios niekada nenugriūva.
As-Saffat (su paaiškinimais)
- Prisiekia tie, kurie rikiuojasi eilėse – angelai, paklūstantys Dievo įsakymams ir saugantys kosminę tvarką.
- Ir tie, kurie sulaiko, drausmina – tai dvasinės jėgos, palaikančios pusiausvyrą tarp gėrio ir blogio.
- Ir tie, kurie skaito Apreiškimą – tai angelai, perduodantys pranašams dievišką žodį.
- Jūsų Dievas tikrai yra Vienas – niekas negali būti Jam lygus, Jis valdo visa.
- Viešpats dangų, žemės ir to, kas tarp jų, Viešpats rytų – visa kūrinija kyla iš Jo ir grįžta į Jį.
- Mes papuošėme artimiausią dangų žvaigždėmis – jos žymi tvarką ir grožį, liudydamos Kūrėjo išmintį.
- Ir padarėme jas apsauga nuo kiekvieno maištingo demono – niekas iš blogio negali prasiskverbti į dangišką sferą.
- Jie negali klausytis Aukščiausiojo tarybos ir yra svaidomi iš visų pusių – jų prieiga prie tiesos užkirsta.
- Kad būtų atstumti – jiems laukia amžina bausmė už pasipriešinimą Dievo valiai.
- Tik tas, kuris nugirsta bent žodį, yra persekiojamas liepsnojančiu šviesuliu – net mažiausias blogio šešėlis sunaikinamas šviesos jėga.
- Tad klausk jų: ar jų sukūrimas sunkesnis nei viso, ką Mes sukūrėme? Mes juos sukūrėme iš lipnaus molio – priminimas apie žmogaus menkystę prieš Kūrėją.
- Tu stebiesi, o jie tyčiojasi – pranašas žvelgia su nuostaba į jų aklumą, o jie juokiasi iš tiesos.
- Kai jiems primenama, jie neprisimena – jų širdys užrakintos, o protas apakintas.
- Kai jie pamato ženklą, jie juokiasi – vietoj pagarbos jie reaguoja panieka.
- Jie sako: „Tai tik kerai!“ – taip jie atmeta dieviškus ženklus kaip magiją.
- „Ar kai mirsime ir būsime dulkėmis bei kaulais, ar tikrai būsime prikeliami?“ – abejonė dėl prisikėlimo.
- „Ir mūsų protėviai taip pat?“ – jie reikalauja įrodymų net mirusiųjų vardu.
- Sakyk: „Taip, ir jūs būsite pažeminti.“ – atsakymas primena, kad prisikėlimas neišvengiamas ir atskleis tikrąją padėtį.
- Tai bus tik vienas šauksmas – ir jie tuoj pat bus pažvelgę – Teismo diena ateis akimirksniu.
- Jie sakys: „Vargas mums! Tai Teismo diena!“ – suvokimas ateina per vėlai.
- „Tai sprendimo diena, kurią jūs neigėte.“ – viskas, kas atrodė tolima, tampa tikrove.
- Surinkite tuos, kurie buvo neteisingi, jų sekėjus ir viską, ką jie garbino – teismo scena atskleidžia visų ryšius.
- Išskyrus Dievą – jie bus pasmerkti į ugnį – vienintelis išgelbėjimas tik tikėjimas Vienu.
- Veskite juos į ugnį, nes jie buvo paklydę – jų veiksmai patys juos pasmerkė.
- Sustabdykite juos, nes jie turi būti apklausti – kiekvienam suteikiama galimybė pasiaiškinti.
- „Kas jums darosi, kodėl nepadedate vieni kitiems?“ – jų buvusi sąjunga suyra.
- Šiandien jie visi pasiduos – prieš amžinybę nėra pasipriešinimo.
- Jie kreipsis vienas į kitą kaltindami – kiekvienas sieks išvengti atsakomybės.
- Jie sakys: „Jūs atėjote pas mus iš dešinės pusės!“ – tai priekaištas tariamiems vadovams, kurie apsimetė teisiais.
- Jie atsakys: „Ne, jūs patys netikėjote; mes neturėjome valdžios virš jūsų.“ – blogio vadovai išsigina kaltės, nes kiekvienas žmogus pasirenka pats.
- Ir šiandien mūsų Viešpaties sprendimas mus visus ištiko – tikėjimas ar neigimas atvedė prie tos pačios Teismo dienos.
- Mes jus suvedėme, nes jūs buvote klaidinę – paklydėliai ir jų klaidintojai dabar stovi kartu.
- Jie sako: „Mums nebuvo gundymo, mes patys buvome nusikaltę!“ – vėlyvas prisipažinimas, kai nieko pakeisti nebegalima.
- Tą dieną jie visi dalysis bausme – teisingumas bus pilnas, be išimčių.
- Taip elgiamės su nusidėjėliais – jų kelias veda į pasekmių dieną.
- Kai jiems sakyta: „Nėra kito dievo kaip Dievas“, jie sakydavo: „Ar mes turime atsisakyti savo dievų dėl beprotės poeto?“ – jie išjuokė pranašą ir atmetė vienybės žinią.
- Jis atnešė tiesą ir patvirtino ankstesnius pasiuntinius – jo žinia yra tos pačios grandinės dalis nuo pradžios.
- Jūs tikrai paragausite skaudaus likimo – tai nuosprendis tiems, kurie tyčiojosi iš šviesos.
- Ir jums bus atlyginta tik už tai, ką darėte – kiekvienas veiksmas turės savo atgarsį.
- Bet Dievo tarnai bus išgelbėti – tie, kurie liko ištikimi, ras prieglobstį Jo malonėje.
- Jiems skirta žinoma dovana – amžinoji ramybė.
- Sodai su šaltiniais – amžino atsinaujinimo simbolis.
- Jie bus pagerbti šlovės sosto akivaizdoje – garbė už ištikimybę.
- Jiems bus patiekta taurė iš gyvojo šaltinio – dvasinio atsinaujinimo ženklas.
- Aplink juos bus berniukai, tarsi paslėpti perlai – nekaltumo ir amžinos jaunystės simbolis.
- Jie kreipsis vienas į kitą klausdami – dvasinis pokalbis po visko, kas buvo išgyventa.
- Jie sakys: „Mes buvome tarp žmonių, kurie tikėjo ir meldėsi.“ – prisiminimas apie buvusią ištvermę.
- „Dievas mums buvo maloningas ir išgelbėjo mus nuo degančio vėjo.“ – atpildas už kantrybę.
- „Mes anksčiau Jo šaukėmės – Jis yra geras ir gailestingas.“ – liudijimas apie gailestingumą, ne apie bausmę.
- Pranašas sakys: „Ar tai geriau, ar Zaqqum medis?“ – tai klausimas netikintiesiems apie jų pasirinkimo pasekmes.
- Zaqqum medis auga pragare – jo vaisiai kartūs kaip kančia.
- Jis išeina iš pragaro dugno – blogio šaknis glūdi žmogaus pažeidime.
- Jo vaisiai kaip velnio galvos – baisumo metafora tiems, kurie pamiršo gėrį.
- Jie valgys iš jo ir užpildys savo pilvus – pasotinimas tuo, kuo gyveno – nuodėme.
- Paskui gaus virinto vandens gėrimą – atpildo kartėlis po netikro malonumo.
- Po to jie sugrįš į ugnį – nes jų kelias nepasikeitė net po kančios.
- Jie rado savo tėvus paklydusius – jų klaidos kilo iš aklo sekimo.
- Ir jie pasekė jų pėdomis – paveldėtas klaidingas tikėjimas.
- Prieš juos buvo įspėta, bet įspėjimai buvo išjuokti – žodis pasiektas, bet nepriimtas.
- Tad žiūrėk, koks buvo įspėtųjų galas – istorinis ir dvasinis priminimas, kad laisvė be išminties veda į žlugimą.
- Tikintieji buvo išgelbėti nuo to, ką kentėjo nusidėjėliai – jų ištvermė ir tikėjimas tapo skydas nuo pragaro.
- Nojus šaukėsi Mūsų, ir Mes jį išklausėme – ištikimybė Dievui visada susilaukia atsako.
- Mes ir jo šeimą išgelbėjome nuo didelės nelaimės – jų ištikimybė išgelbėjo juos nuo sunaikinimo.
- Ir palikome jo vardą tarp vėlesnių kartų – Nojus tapo ištvermės simboliu.
- „Ramybė Nojui visose tautose.“ – jo vardas tapo palaiminimo žodžiu.
- Taip Mes atlyginsime tiems, kurie daro gera – teisingumas tęsiasi per amžius.
- Jis buvo vienas iš mūsų tikinčių tarnų – pavyzdys paklusnumo ir tikėjimo.
- Tada Mes paskandinome kitus – netikintieji neapsaugojo savęs nuo pasekmių.
- Abraomas buvo iš jo pasekėjų – jis paveldėjo dvasinę ištikimybę.
- Kai jis atėjo pas savo Viešpatį su švaria širdimi – nuoširdumas buvo jo galia.
- Jis sakė savo tėvui ir tautai: „Ką jūs garbinate?“ – klausimas, kuris atveria sąmonę.
- „Ar norite garbinti netikrus dievus, atsisakydami tikrojo Kūrėjo?“ – kvietimas į sąžinę.
- Jie atsakė jam: „Tu juokiesi iš mūsų ar rimtai kalbi?“ – jų aklumas buvo jų gynyba.
- Jis sakė: „Jūsų Viešpats yra dangaus ir žemės Viešpats, kuris mane sukūrė, ir aš tai liudiju.“ – tikėjimo išpažinimas.
- „Ir, Dievo vardu, aš planuoju kažką prieš jūsų stabus.“ – pranašo pasiryžimas parodyti tuštybę.
- Jis juos sudaužė gabalais, palikdamas didžiausią jų dievą – kad jie patys pamatytų savo klaidą.
- Jie sakė: „Kas tai padarė mūsų dievams? Jis tikrai yra vienas iš blogiūnų.“ – jie nesuprato, kad tiesa jiems parodyta.
- Kai kurie sakė: „Mes girdėjome jaunuolį vardu Abraomas kalbant apie juos.“ – tiesa visada randa kelią.
- Jie atvedė jį į minią, kad jis atsakytų – taip teismas pavirto išbandymu.
- Jis paklausė: „Ar jūs garbinate tai, ką patys išdrožiate?“ – klausimas apie žmogaus kūrinį.
- „Dievas sukūrė jus ir tai, ką jūs darote.“ – priminimas apie tikrąją kūrimo galią.
- Jie sakė: „Pastatykite jam laužą ir įmeskite jį į ugnį!“ – smurto aklumas prieš tiesą.
- Mes sakėme: „O ugnie, būk šalta ir saugi Abraomui.“ – stebuklingas išgelbėjimas.
- Jie norėjo jam blogio, bet Mes padarėme juos pralaiminčius – jų planas virto jų žlugimu.
- Mes išgelbėjome jį ir Lotą ir nuvedėme į palaimintą žemę – pažado išsipildymas.
- Ir Mes jam suteikėme Izaoką, pranašą iš dorųjų – tikėjimo giminės tąsa.
- Mes juos palaiminome, ir tarp jų palikuonių buvo geri ir nedori – žmonijos prigimties įvairovė.
- Tada Mes išsiuntėme Mozę ir Aaroną su Mūsų ženklais – naujas išgelbėjimo etapas.
- Jie abu buvo išgelbėti su savo tauta nuo didžiojo priešų pavojaus – Dievas visada stovi su išrinktaisiais.
- Ir Mes jiems suteikėme aiškų Apreiškimą – dvasinė šviesa per Įstatymą.
- Mes padarėme juos laimėtojais – jų tikėjimas atnešė pergalę prieš netikėjimą.
- Ir suteikėme jiems aiškią knygą – Dievo žodžio šviesa tapo jų vadovu.
- Ir vedėme juos tiesiu keliu – jie buvo išlaikyti tiesoje nepaisant išbandymų.
- Mes palikome jų vardą tarp vėlesnių kartų – Mozė ir Aaronas tapo teisingumo simboliais.
- „Ramybė Mozei ir Aaronui.“ – jų atminimas šventas visoms tautoms.
- Taip Mes atlyginsime tiems, kurie daro gera – tai amžinasis dėsnis visose sūrose.
- Jie buvo mūsų tikintys tarnai – išsiskyrę nuolankumu ir klusnumu.
- Ir Elijas buvo vienas iš pasiuntinių – pranašas, kovojęs su stabmeldyste.
- Jis sakė savo tautai: „Ar jūs net bijote Dievo?“ – jo balsas skambėjo kaip priminimas.
- „Ar jūs garbinate Baalą, palikdami geriausią Kūrėją?“ – klausimas, kuris atskleidžia beprasmybę garbinant žmogaus sukurtus stabus.
- „Dievas yra jūsų Viešpats ir jūsų pirmtakų Viešpats.“ – vienybės priminimas visoms kartoms.
- Jie jį atmetė, todėl jie buvo nubausti – neapykanta pranašui virto jų pačių griūtimi.
- Bet Mes išgelbėjome jį ir jo sekėjus – tikėjimas visada randa kelią iš ugnies.
- Ir palikome jo vardą tarp vėlesnių kartų – Elijas tapo dvasinės drąsos simboliu.
- „Ramybė Elijui.“ – amžinas palaiminimas ištikimam Dievo tarnui.
- Taip Mes atlyginsime tiems, kurie daro gera – dorybė visada turi atgarsį.
- Jis buvo vienas iš mūsų tikinčiųjų tarnų – nuolankus ir tvirtas.
- Ir Loto žmonės taip pat buvo neteisingi – jų nuodėmė virto įspėjimu visiems laikams.
- Mes išgelbėjome jį ir jo šeimą, visus išskyrus jo žmoną – ji liko su pasmerktaisiais.
- Mes sunaikinome kitus – jų miestai tapo pelenais.
- Ir palikome ženklą tiems, kurie bijo bausmės – kad prisimintų, kas įvyksta, kai užmirštamas Dievas.
- Ir Jonas buvo vienas iš pasiuntinių – išgelbėjimo ir atgailos pranašas.
- Jis pabėgo į laivą pilną žmonių – žmogaus silpnumas prieš Dievo planą.
- Jis metė burtus ir buvo pralaimėjęs – kiekvienas veiksmas turi pasekmes.
- Žuvis jį prarijo, nes jis buvo nusidėjęs – pamoka apie nuolankumą.
- Jei jis nebūtų buvęs iš tų, kurie šlovina Dievą, jis būtų pasilikęs jos pilve iki prisikėlimo dienos – atgaila išgelbėja.
- Mes jį išmetėme į tuščią krantą, kai jis buvo sergantis – Dievas grąžina sveikatą tiems, kurie atsigręžia.
- Mes užauginome virš jo moliūgo augalą – mažas stebuklas apsaugos.
- Ir Mes jį pasiuntėme šimtui tūkstančių ar dar daugiau – jo misija buvo išplėsta.
- Jie patikėjo, todėl Mes jiems suteikėme džiaugsmą gyventi – tikėjimas atnešė išganymą.
- Paklausk juos: ar tavo Viešpats turi dukteris, o jie – sūnus? – klausimas, išjuokiantis jų prietarus apie Dievą.
- Ar Mes sukūrėme angelus moterimis jų akivaizdoje? – atskleidžiama žmonių puikybė ir savivalė vaizduotis Dievybę pagal save.
- Jie tikrai sako: „Dievas turėjo vaikų“ – tai klaida, kylanti iš žmogaus ribotumo.
- Iš tiesų jie meluoja – Dievo esmė neturi pradžios nei palikuonių.
- Ar Jis pasirinko dukteris iš jūsų sūnų? – ironija, pabrėžianti prieštaravimą jų pačių logikai.
- Kaip jūs sprendžiate? – priekaištas už nesąmoningą aklumą.
- Ar jūs neatsiminsite? – kvietimas pabusti iš dvasinio miego.
- Ar turite aiškų įrodymą? – tikėjimo pagrindas negali būti išgalvotas.
- Tad pateikite savo Raštą, jei sakote tiesą – iššūkis pagonims parodyti savo „apreiškimus“.
- Jie padaro tarp Dievo ir džinų giminystę – jų mitai iškreipia dvasinę tvarką.
- Tačiau džinai žino, kad jie bus suvesti į teismą – net neregimos būtybės suvokia atsakomybę.
- Šlovė Dievui, kuris yra virš visko, ką jie Jam priskiria – grynojo monoteizmo šauksmas.
- Tik Dievo tarnai, kurie Jam ištikimi, yra išimtis – jie išsaugojo tiesą nuo iškraipymo.
- Iš tiesų jūs ir tai, ką garbinate, negalite suvesti nieko prieš Dievą – visa galia yra tik Jo.
- Tik tas, kuris pasmerktas pragaro liepsnai, gali būti Jo priešininku – pasipriešinimas yra savęs sunaikinimas.
- Nėra nė vieno iš mūsų, kuris neturėtų vietos danguje – angelai pripažįsta savo tvarką kūrime.
- Ir mes tikrai esame tie, kurie rikiuojasi eilėse – tai paaiškina sūros pavadinimą, nes angelai rikiuojasi Dievo tarnyboje.
- Ir mes tikrai esame tie, kurie Jį šloviname – visatos harmonija kyla iš garbinimo.
- Jie sakė: „Jei tik turėtume apreiškimą kaip senieji, būtume Dievo tarnai.“ – žmonės vis ieško pasiteisinimo, kodėl netiki.
- Bet dabar jie neigia – pripažinimas ateina per vėlai.
- Jie tikrai sužinos – tiesa neišvengiamai pasieks juos.
- Mūsų žodis jau įvykdytas mūsų pasiuntiniams – pažadas visada tesimas.
- Jie bus nugalėtojai – dvasinė pergalė virš netikėjimo.
- Ir mūsų kariai tikrai bus nugalėtojai – angelų ir teisiųjų pergalė užtikrinta.
- Tad laikinai atsitrauk nuo jų iki nustatyto laiko – pranašui liepta būti kantriam.
- Stebėk juos, ir tu pamatysi – tiesos išsipildymas bus matomas.
- Ar jie nori mūsų bausmės skubėjimo? – ironija apie jų nekantrumą išbandyti ribas.
- Kai ji juos ištiks, tai bus baisiausia rytą – kai šviesa turėjo atnešti viltį, ateis teismas.
- Stebėk juos, ir pamatysi – Dievo planas neapsiriboja žmogaus akimirkos laiku.
- Šlovė tavo Viešpačiui, visatos Viešpačiui, virš to, ką jie Jam priskiria – tai užbaigimo šlovinimas.
- Ramybė pasiuntiniams – pripažinimas visiems, kurie nešė Apreiškimą.
- Šlovė Dievui, visų pasaulių Viešpačiui – užbaigiamasis šauksmas, kuriuo baigiasi sūra ir primenama, kad viskas priklauso Jam.
- Paklausk juos, ar tavo Viešpačio dukterys yra, o jų sūnūs – ne? Tai klausimas, kuriuo pranašas išjuokia jų prieštaringą mąstymą.
- Ar Mes juos sukūrėme kaip liudininkus, kai Mes kūrėme angelus moterimis? – atskleidžiamas jų neišmanymas ir puikybė.
- Iš tiesų, jie sugalvojo savo melą ir sako: „Dievas turėjo vaikų.“ – tai žmogaus bandymas apibrėžti tai, kas yra už suvokimo ribų.
- Jie tikrai meluoja, nes Dievas yra virš visko, kas Jam priskiriama – Jis neturi nei palikuonių, nei partnerių.
- Jis negimdo ir nėra gimęs – amžinybė be pradžios ir pabaigos.
- Ar jūs turite kokį nors aiškų įrodymą savo teiginiams? – kvietimas mąstyti, o ne aklai kartoti.
- Tad pateikite savo raštus, jei esate teisingi – iššūkis visiems, kurie kalba be žinojimo.
- Jie padarė tarp Dievo ir džinų giminystę – klaidingas įsitikinimas, kylantis iš pagoniškų mitų.
- Tačiau džinai žino, kad jie bus suvesti į teismą – jie suvokia savo ribotumą.
- Šlovė Dievui, kuris yra virš to, ką jie priskiria – tobulas tyrumas nuo bet kokių žmogiškų prietarų.
- Tik Dievo tarnai, kurie Jam ištikimi, yra išimtis – vieninteliai, kurie mato tiesą be iškraipymų.
- Tikrai jūs ir tai, ką garbinate, negalite Jo įveikti – nėra jėgos virš Kūrėjo.
- Tik tas, kuris pasmerktas ugniai, gali būti Jo priešininku – pasipriešinimas veda į savęs sunaikinimą.
- Nė vienas iš mūsų neturi vietos, kurios nebūtų Viešpaties valioje – visos būtybės priklauso Jo tvarkai.
- Mes esame tie, kurie stovi eilėse – tai angelų tarnystės simbolis, įamžintas sūros pavadinime.
- Ir mes esame tie, kurie Jį šloviname – visa kūrinija gieda Jo šlovę.
- Jie sakė: „Jei tik turėtume Apreiškimą, būtume Dievo tarnai.“ – bet gavę jį, jie vis tiek atmetė.
- Jie dabar neigia, bet greitai supras – tiesa visada pasiveja žmogų.
- Mūsų pažadas pasiuntiniams buvo įvykdytas – Dievo žodis niekada nepalūžta.
- Jie bus nugalėtojai – dvasinė šviesa visada nugali tamsą.
- Mūsų kariai tikrai bus pergalės pusėje – pranašai ir tikintieji visada laimi dvasiškai.
- Tad laikinai pasitrauk nuo jų iki nustatyto laiko – pranašui liepta būti kantriam ir neatsakyti į priešiškumą.
- Stebėk juos, ir tu pamatysi – laikas pats parodys jų klaidą.
- Ar jie nori, kad bausmė juos ištiktų greičiau? – jų aklumas prilygsta beprotybei.
- Kai ji juos ištiks, rytas bus siaubingas tiems, kurie buvo įspėti – netikintieji susidurs su savo žodžių pasekmėmis.
- Stebėk juos, ir tu pamatysi – kantrybė yra tikėjimo dalis.
- Šlovė tavo Viešpačiui, visatos Viešpačiui, virš to, ką jie priskiria – gryniausia Dievo vienybės išraiška.
- Ramybė pasiuntiniams – visiems, kurie ištikimai nešė Apreiškimą.
- Šlovė Dievui, visų pasaulių Viešpačiui – tai šlovinimo užbaiga, jungiantis dangų ir žemę viename žodyje.
- Ir tegul Jis būna pašlovintas per amžius – užbaigiamasis šauksmas, kuriuo sūra As-Saffat užveria dangišką giesmę šviesos ir tikėjimo vardu.