Žodis venefici (vienaskaita veneficus, moteriškoji forma venefica) kilęs iš lotyniškų žodžių venenum – „nuodas“ arba „gėrimas“, ir facere – „daryti“. Pažodžiui šis terminas reiškia „tas, kuris daro ar ruošia nuodus“. Tačiau Antikos ir viduramžių kalboje venefici turėjo platesnę reikšmę – tai buvo žmonės, kurie naudojo slaptas žinias ir medžiagas ne tik nuodijimui, bet ir maginiams tikslams, dažnai per mišinius, tepalus, gėrimus ar smilkalus.
Romėnų laikais venefici buvo laikomi pavojingiausiais nusikaltėliais, nes jų veikla kėsinosi ne tik į kūną, bet ir į sielą. Senovės Romos įstatymuose, pavyzdžiui, Lex Cornelia de sicariis et veneficis (81 m. pr. Kr.), venefici buvo prilyginti žudikams – už nuodų ruošimą ar magiškų mikstūrų gamybą grėsė mirtis. Tačiau žodis venenum ne visada reiškė tik žalingą medžiagą. Iš pradžių jis žymėjo bet kokį stiprų gėrimą, „užburtą skystį“ – ir tik vėliau įgavo blogą reikšmę. Todėl veneficus buvo ne tik nuodytojas, bet ir tas, kuris valdo gėrimus, mikstūras ir augalus, turinčius dvasinę galią.
Krikščioniškoje Europoje šis žodis pamažu tapo sinonimu žodžiui ragana arba burtininkas. Viduramžiais venefici buvo tie, kurie, kaip manyta, gamino meilės gėrimus, sukeldavo ligas, ar per aliejus ir tepalus „atverdavo“ matymą demonams. Bažnyčia juos laikė pavojingais, nes jie jungė žinias apie gamtos jėgas su pagoniškais ritualais. Skirtingai nuo teurgų, siekiančių ryšio su dangaus dvasiomis, venefici naudodavo medžiagas, susijusias su kūnu, krauju, gyvūnų dalimis, augalų šaknimis ir nuodingais garais – visa tai buvo laikoma „žemės tamsa“.
„Arbatel of Magick“ kontekste venefici minimi kartu su malefici, kaip tie, kurie be Dievo baimės naudoja gamtos dėsnius. Jie manipuliuoja, o ne bendradarbiauja su kūrinija. Tokie žmonės bando priversti gamtą tarnauti jų valiai, užuot siekę harmonijos su dieviškąja tvarka. Todėl Arbatelio autorius perspėja skaitytoją nesupainioti šios magijos rūšies su tikrąja išmintimi (sapientia).
Etimologiškai įdomu, kad iš šio žodžio kilo keletas vėlesnių sąvokų. Lotyniškas veneficium tapo žodžiu, reiškiančiu „kerus“ ar „nuodijimą“, o iš jo kilo ir prancūziškas maléfice, ir italų veneficio, reiškiantys blogą burtą ar prakeikimą. Tai rodo, kaip glaudžiai senovėje buvo susietos fizinės ir dvasinės nuodijimo sampratos: nuodas veikė kūną, o burtas – sielą.
Venefici buvo motyvas ir literatūroje. Romos poetas Ovidijus rašo apie veneficae mulieres – moteris, kurios naudojo žoleles meilės burtams ar kerštui; Plinijus Vyresnysis mini venefici kaip žolininkus, peržengusius natūralios medicinos ribas; o Apuleijus savo „Metamorfozėse“ aprašo raganą Pamfilą, kuri per tepalą, išvirtą iš slaptų augalų, pavirsta pelėda – klasikinis venefica įvaizdis.
Gnostiniu ir filosofiniu požiūriu venefici simbolizuoja materijos magiją – tą, kuri siekia valdyti kūną, bet ne sielą. Jie – priešingybė tiems, kurie ieško pažinimo per šviesą. Tokia magija kyla iš troškimo turėti galią be supratimo, iš noro būti kaip dievas, bet be dieviškos meilės.
Bažnyčios tėvai venefici veiklą lygino su stabmeldyste. Jie teigė, kad tokie asmenys neva bendrauja su demonais, kurie per gėrimus ar tepalus įsiskverbia į žmogaus vidų. Įdomu tai, kad viduramžiais kai kurie teologai svarstė, ar venefici iš tikrųjų turi galių, ar jie tiesiog yra apgavikai, tikintys savo pačių melu. Ši diskusija parodo, kaip bažnyčia bandė atskirti tikrąjį tikėjimą nuo prietarų. Dar vienas mažai žinomas aspektas yra tas, kad venefici dažnai buvo siejami su vaistažolininkyste. Kadangi gamta buvo laikoma Dievo kūriniu, bet koks paslaptingas jos jėgų naudojimas be dvasininko palaiminimo buvo vertinamas įtartinai. Taip paprasta žolininkė galėjo tapti įtariamąja vien todėl, kad jos gėrimas suveikė per greitai.