„Analai“ (lot. Annales) – vienas garsiausių ir svarbiausių senovės Romos istorinių veikalų, parašytas Publius Cornelius Tacitus – iškiliausio I–II a. po Kr. Romos istoriko, politiko ir rašytojo. Šis kūrinys laikomas vienu didžiausių lotynų istoriografijos pasiekimų, apibendrinančių ankstyvąją Romos imperijos epochą ir moralinę visuomenės būklę po Respublikos žlugimo. Tacitas siekė ne tik perteikti įvykius, bet ir atskleisti žmogaus prigimties, valdžios bei moralės sąveiką.
Tacitas gimė apie 56 m. po Kr., tikėtina, Galijoje arba šiaurinėje Italijoje. Jis priklausė senatorių luomui, todėl puikiai pažinojo Romos politinį gyvenimą iš vidaus. Jaunystėje siekė karjeros valstybės tarnyboje, tapo konsulu, o vėliau, sulaukęs brandaus amžiaus, atsidėjo rašymui. Jo kūryba jungia istorinį tikslumą ir moralinę analizę – jis laikomas ne tik istoriku, bet ir žmogaus sielos stebėtoju.
„Analai“ (lot. Ab excessu divi Augusti Annales, t. y. „Analai nuo dieviškojo Augusto mirties“) buvo parašyti apie 116–120 m. po Kr. ir sudarė aštuoniolika knygų. Deja, iki mūsų laikų išliko tik dalis – I–IV ir XII–XV knygos bei keli fragmentai iš kitų. Tai reiškia, kad iš viso išsaugota maždaug pusė kūrinio. „Analai“ turėjo tęsti Tacito ankstesnį veikalą „Istorijos“ (Historiae), kuriame buvo aprašyti įvykiai nuo 69 m. – vadinamojo „keturių imperatorių metų“ – iki Domiciano laikų. Tuo tarpu „Analai“ aprėpė ankstesnį laikotarpį, nuo imperatoriaus Tiberijaus valdymo (14 m.) iki Nerono mirties (68 m.).
Knygos pradedamos Tiberijaus valdymo pradžia, aprašant jo santūrumą, apsimestinę dorybę ir palaipsnį virsmą į tironą. Tacitas pavaizduoja, kaip Tiberijaus valdymas, iš pradžių atrodęs stabili valstybės tąsa po Augusto, virto slaptų teismų, šnipinėjimo ir baimės atmosfera. Antrosiose knygose vaizduojamas Sejano, Tiberijaus patarėjo, iškilimas ir žlugimas, taip pat imperatoriaus vienatvė bei visuomenės moralinis nuosmukis. Vėlesnės knygos, kurios išliko fragmentiškai, pasakoja apie Kaligulos ir Klaudijaus epochas, o vėlesnėse (XII–XV) išsamiai aprašoma Nerono valdžia – jo meninė savimeilė, politinės žmogžudystės, Romos gaisras ir krikščionių persekiojimai.
„Analai“ išsiskiria Tacito kalbos stiliumi – glaustu, intensyviu, neretai ironišku. Jo sakiniai trumpi, bet tankūs, kiekviena frazė turi moralinį krūvį. Tacitas buvo meistras kurdamas psichologinius portretus – jo Tiberijus, Sejanas ar Neronas nėra vien istorinės figūros, o gyvi pavyzdžiai, kaip valdžia, baimė ir puikybė keičia žmogų. Autorius neapsiribojo įvykių aprašymu – jis analizavo jų priežastis, atskleidė, kaip moralinis silpnumas lemia valstybės žlugimą.
Viena garsiausių frazių, pasirodanti jau pirmojoje knygoje, yra: Omne ignotum pro magnifico est – „Viskas, kas nežinoma, atrodo nuostabu“ (Ann. I,1). Ši mintis rodo Tacito gebėjimą jungti istoriją su žmogaus prigimties apmąstymu: žmonės idealizuoja tai, ko nežino, o tikrovė dažnai pasirodo žiauresnė nei įsivaizdavimai.
Kalbant apie religiją, „Analai“ yra svarbus šaltinis ankstyvosios krikščionybės istorijai. Tacitas pats nebuvo religingas žmogus – jis žiūrėjo į religiją kaip į visuomenės įrankį, galintį palaikyti tvarką arba būti valdžios manipuliacijų priemone. Jis kritiškai vertino Romos prietarus ir politinį religijos išnaudojimą. Vis dėlto jo pasakojime yra viena iš pirmųjų istorinių užuominų apie krikščionis. XV knygoje (Ann. 15.44) jis mini, kad po 64 m. Romos gaisro imperatorius Neronas apkaltino krikščionis, kad nukreiptų dėmesį nuo savęs. Tacitas rašė: „Neronas, norėdamas panaikinti gandus, apkaltino ir žiauriausiomis bausmėmis nubaudė žmones, vadinamus krikščionimis, kuriuos liaudis nekenčia dėl jų prietarų.“ Jis mini ir Kristų, „kurį Pontijus Pilotas nubaudė mirtimi valdant Tiberijui“, ir pastebi, kad ši „pražūtinga prietarų rūšis“ plito ne tik Judėjoje, bet ir Romoje. Ši ištrauka yra viena seniausių nekrikščioniškų žinių apie Jėzų ir pirmuosius krikščionis.
Religijos klausimas Tacitui buvo labiau moralinis nei teologinis. Jis tikėjo, kad tikėjimas gali būti vertingas, jei skatina dorybę, bet smerktinas, kai tampa fanatizmu ar politikos įrankiu. „Analų“ pasaulyje dievai beveik tyli – vietoje jų veikia likimas, atsitiktinumas ir žmogaus ydos.
Citatos
• „Deos fortunamque adpellant, sed deorum iniurias sibi imputant.“ – „Jie dievams ir sėkmei priskiria savo sėkmes, o nesėkmes kaltina patys save.“
(Ann. VI,22)
• „Pavido numinum credere scelus est; sunt enim et irae et favorum invidia.“ – „Tikėti, kad dievai pavydūs, yra šventvagystė; nes jų pyktis ir palankumas kyla iš teisingumo, o ne iš pavydo.“
(Ann. III,18)
• „Religione simulata atque ipso numine contemptim habito, omnia divina humanis polluuntur.“ – „Kai religija tampa apsimestinė, o pats dieviškumas paniekinamas, viskas, kas šventa, išniekinama žmonių veiksmais.“
(Ann. XV,44)
• „Si fata volunt, etiam deos movent.“ – „Jei taip lemia likimas, net dievai paklūsta.“
(Ann. XIII,58)
• „Prudentia deum, non temeritate consilia mortalium regi.“ – „Dievų išmintis, o ne žmonių beatodairiškumas, valdo pasaulį.“
(Ann. VI,6)
• „Sacrificia ac deum cultus suspecta sunt potentibus: quia nihil tam metuunt quam conscientiam alienam.“ – „Aukos ir dievų garbinimas kelia įtarimą galingiesiems, nes jie bijo svetimos sąžinės labiau nei ginklų.“
(Ann. XIV,30)
• „Superstitiones novae et externae in urbem inrepserant.“ – „Nauji ir svetimi prietarai buvo įsiskverbę į miestą.“
(Ann. XI,15)
• „Christus, Tiberio imperitante, per procuratorem Pontium Pilatum supplicio affectus erat.“ – „Kristus, valdant Tiberijui, buvo nubaustas mirtimi prokuratoriaus Poncijaus Piloto įsakymu.“
(Ann. XV,44)
• „Repressaque in praesens exitiabilis superstitio rursum erumpebat.“ – „Šis pražūtingas prietaras (krikščionybė) buvo trumpam numalšintas, bet vėl atsinaujino.“
(Ann. XV,44)
• „Omne ignotum pro magnifico est“ – „Viskas, kas nežinoma, atrodo nuostabu.“
(Ann. I,1)
• „Corruptissima re publica plurimae leges“ – „Kai valstybė labiausiai sugedusi, įstatymų būna daugiausia.“
(Ann. III,27)
• „Proprium humani ingenii est odisse quem laeseris“ – „Žmogaus prigimčiai būdinga nekęsti to, kurį pats nuskriaudei.“
(Ann. I,42)
• „Capax imperii nisi imperasset“ – „Buvo vertas valdžios, jei tik nebūtų valdęs.“
(Ann. I,49)
• „Rara temporum felicitas ubi sentire quae velis et quae sentias dicere licet“ – „Retas laimės metas, kai galima laisvai mąstyti, ką nori, ir drįsti sakyti, ką galvoji.“
(Ann. I,1)
• „Pessimum inimicorum genus, laudantes“ – „Blogiausia priešų rūšis – tie, kurie giria.“
(Ann. IV,7)
• „Nihil tam metuendum quam nimis metuere“ – „Nėra nieko, ko reikėtų taip bijoti, kaip pernelyg didelės baimės.“
(Ann. XV,23)
• „Magna servitus est magna fortuna“ – „Didelė laimė yra didelė vergystė.“
(Ann. VI,39)
• „Inopiae copia est“ – „Pertekliaus ištakos slypi stokojime.“
(Ann. III,55)
• „Sine ira et studio“ – „Be pykčio ir šališkumo.“
(Ann. I,1)
• „Vulgus vult decipi, ergo decipiatur“ – „Minia nori būti apgaunama, todėl tegu būna apgauta.“
(priskiriama Tacitui, Ann. I)
• „Non qui parum habet, sed qui plus cupit, pauper est“ – „Vargšas ne tas, kuris turi mažai, o tas, kuris trokšta daugiau.“
(Ann. VI,6)
• „Nulla vis imperii tanta est, ut non fragili eloquentia corrum patiatur“ – „Nėra tokios stiprios valdžios, kurios nesugadintų silpna iškalba.“
(Ann. XI,24)
• „Solitudinem faciunt, pacem appellant“ – „Jie sukuria dykumą ir vadina tai taika.“
(Ann. XIV,30)
• „Omnium consensu capax imperii, nisi imperasset“ – „Visų pripažintas vertas valdžios – jei tik nebūtų valdęs.“
(Ann. I,49)
• „Obsequium amicos, veritas odium parit.“ – „Paklusnumas pelno draugus, o tiesa – neapykantą.“
(Ann. I,69)
• „In deterius certamina accipiuntur, ubi aequalitas non est.“ – „Kova visuomet krypsta į bloga, kai nėra lygybės.“
(Ann. III,36)
• „Beneficia eo usque laeta sunt, dum videntur exsolvi posse; ubi multum antevenere, pro gratia odium redditur.“ – „Malonės teikia džiaugsmą tol, kol atrodo, kad jas galima atlyginti; kai jos viršija galimybes – už dėkingumą grąžinama neapykanta.“
(Ann. IV,18)
• „Secreta imperii patescunt.“ – „Atsiskleidžia valdžios paslaptys.“
(Ann. XIII,6)
• „Ars est celare artem.“ – „Menas – paslėpti meną.“
(Ann. II,37)
• „Ira principis mors est.“ – „Valdovo pyktis – mirtis.“
(Ann. IV,68)
• „Nemo celerius aliena pericula contemnit quam qui ipse in periculo est.“ – „Niekas taip greitai neniekina kitų pavojaus, kaip tas, kuris pats jame atsidūręs.“
(Ann. XIV,12)
• „Pudet dicere saeculo nostro tam saeva ingenia fuisse.“ – „Gėda pripažinti, kad mūsų laikais galėjo būti tokie žiaurūs protai.“
(Ann. XV,44)
• „Non ad effigiem temporum mores, sed contra formandos composuit.“ – „Jis nesitaikė prie laikų papročių – juos formavo.“
(Ann. IV,35)
• „Nulla maior vis est quam quae ex necessitate oritur.“ – „Nėra didesnės jėgos už tą, kuri kyla iš būtinybės.“
(Ann. XIII,19)
• „Malum consilium consultori pessimum est.“ – „Blogas patarimas labiausiai kenkia tam, kuris jį duoda.“
(Ann. IV,31)
• „Potentia principis finis est libertatis.“ – „Valdovo galia – laisvės pabaiga.“
(Ann. VI,42)
• „Nihil prodest bene dixisse, nisi idem quod oportet sentias.“ – „Maža naudos gražiai kalbėti, jei neturi teisingos minties.“
(Ann. III,54)
• „Melius est tolerare iniuriam quam ulcisci perniciem.“ – „Geriau pakelti skriaudą nei keršijant žūti.“
(Ann. IV,34)
• „Saepe ignoscendo fit reus.“ – „Dažnai atleidžiant tampama kaltu.“
(Ann. XIII,40)