Thamūdai – tai senovinė arabų gentis, kuri, pagal islamo tradiciją, gyveno po Nūḥ (Nojaus) tautos ir po ʿĀd genties. Korane jie minimi daug kartų kaip Dievo nubausta tauta, kuri atmetė pranašą Ṣāliḥ (Salehą). Žodis Thamūd (ثَمُود) vartojamas tiek kaip tautos pavadinimas, tiek kaip simbolis užkietėjusio netikėjimo.
Korane rašoma:
„Ir į Thamūdą [Mes pasiuntėme] jų brolį Ṣāliḥą. Jis sakė: ‘O mano tauta! Garbinkite Dievą – jūs neturite jokio kito dievo, tik Jį. Jums atėjo aiškus ženklas nuo jūsų Viešpaties: tai Dievo kupranugarė – ženklas jums. Palikite ją ganytis Dievo žemėje ir nelieskite jos piktai, kad nepasiektų jus skaudi bausmė.’“ (Koranas 7:73).
Thamūdai, pasak Korano, gyveno uolose ir kalnuose iškaltuose būstuose:
„Ir jūs iš kalnų išsikertate namus, tarsi būtumėte amžini“ (26:149). Tai nurodo į jų architektūros tradiciją – kapus ir būstus, iškaltus akmenyje.
Jų pranašas Ṣāliḥ kvietė juos garbinti vien Dievą, bet dauguma atmetė jo žinią. Dievas jiems davė ženklą – stebuklingą kupranugarę, kurią jie turėjo gerbti ir nekenkti. Tačiau jie ją užmušė, taip sulaužydami Dievo įsakymą. Tada juos ištiko siaubinga bausmė – siaubingas garsas, žemės drebėjimas ir sunaikinimas. Korane rašoma:
„Jie užmušė kupranugarę ir išdidžiai nepakluso savo Viešpačiui, ir sakė: ‘O Ṣāliḥai, atnešk mums tai, kuo tu gąsdini, jei esi iš teisiųjų!’ Juos užklupo žemės drebėjimas, ir jie ryte gulėjo negyvi savo namuose“ (7:77–78).
Thamūd tauta minėta daugelyje kitų Korano vietų:
- „Thamūd neigė [pasiuntinį] dėl savo puikybės“ (91:11).
- „Ir Aadą, ir Thamūdą, ir gyventojus uolos [žemės] – ir daugelį kartų tarp jų – Mes sunaikinome“ (25:38).
- „Ir Thamūdą – jie buvo sunaikinti garsu“ (69:5).
Be Korano, Thamūd minimi ir Biblijoje. Nors jie nėra plačiai aprašyti, tačiau arabų genealogijose bei Senajame Testamente minima, kad jie kilę iš Nojaus palikuonių. Žydų ir krikščionių tradicijose jie sutapatinami su įvairiomis senovės Arabijos gentimis.
Istoriškai Thamūd vardas žinomas iš asiriškų užrašų (VIII a. pr. Kr.), kuriuose minima „Tamudi“ gentis, gyvenusi Arabijos šiaurėje. Graikų geografas Ptolemėjas (II a. po Kr.) taip pat mini Thamūdą kaip gentį, gyvenusią Arabijos dykumose. Romėnų šaltiniuose rašoma, kad jie kartais tarnavo kaip kareiviai imperijos pasienyje.
Archeologiškai Thamūd vardas siejamas su Mada’in Ṣāliḥ (dar vadinama al-Ḥijr) vietove dabartinėje Saudo Arabijoje, netoli Medinos. Ten iki šiol išlikę uolose iškaltų kapų kompleksai. Ši vietovė paminėta Korane: „Ir tikrai [yra ženklas] al-Ḥijr gyventojams, kurie neigė pasiuntinius“ (15:80). 2008 m. UNESCO įtraukė Mada’in Ṣāliḥ į pasaulio paveldo sąrašą.
Thamūd istorija islame turi stiprią moralinę žinią: ji rodo, kaip puikybė, netikėjimas ir Dievo ženklų neigimas atveda prie visiško sunaikinimo. Tauta, kuri gyveno prabangiai, statėsi namus kalnuose, galiausiai tapo pavyzdžiu ateities kartoms, kaip nepaklusnumas veda į pražūtį.
Musulmonų tradicijoje sakoma, kad pranašas Mahometas, keliaudamas pro Mada’in Ṣāliḥ griuvėsius, liepė savo draugams verkti ir neimti nieko iš šios vietos, nes tai buvo prakeiktos tautos žemė. Tai parodo, kad Thamūd išliko gyvu perspėjimu ir pranašo laikais.