Ṣāliḥ buvo vienas iš islamo pranašų, pasiųstas Thamūd tautai, kuri gyveno Arabijos pusiasalyje tarp Medinos ir Tabūko. Korane jis pristatomas kaip „jų brolis Ṣāliḥ“ (7:73), nes jis buvo kilęs iš tos pačios genties. Jo misija buvo paprasta ir aiški – kvietimas garbinti vien Dievą, atmesti stabus ir gyventi teisingai.
Korane rašoma:
„Ir į Thamūdą [Mes pasiuntėme] jų brolį Ṣāliḥą. Jis sakė: ‘O mano tauta! Garbinkite Dievą – jūs neturite jokio kito dievo, tik Jį. Jums atėjo aiškus ženklas nuo jūsų Viešpaties: tai Dievo kupranugarė – ženklas jums. Palikite ją ganytis Dievo žemėje ir nelieskite jos piktai, kad nepasiektų jus skaudi bausmė.’“ (Koranas 7:73)
Dievas davė Thamūd tautai ypatingą stebuklą – kupranugarę, kuri buvo vadinama „Dievo kupranugare“ (nāqat Allāh). Ji pasirodė kaip ženklas, patvirtinantis Ṣāliḥo pranašystę. Tautos buvo paprašyta leisti jai ganytis ir gerti vandenį, bet žmonės turėjo su ja dalintis – vieną dieną kupranugarė gerdavo iš šaltinio, kitą – gentis.
Nepaisant šio stebuklo, dauguma Thamūd atmetė pranašą. Jie sakė:
„Ṣāliḥai! Tu buvai mums viltis prieš tai. Ar dabar draudi mums garbinti, ką garbino mūsų tėvai? Mes tikrai abejojame tuo, į ką tu mus kvieti.“ (11:62).
Galiausiai jie suplanavo nužudyti kupranugarę, kad parodytų savo panieką pranašo žiniai. Koranas pasakoja:
„Bet jie užmušė kupranugarę, ir tada jis tarė: ‘Mėgaukitės savo namuose tris dienas – tai pažadas, kuris nebus sulaužytas.’“ (11:65).
Po trijų dienų juos ištiko bausmė – žemės drebėjimas ir galingas garsas, ir visa tauta buvo sunaikinta:
„Juos užklupo žemės drebėjimas, ir jie ryte gulėjo negyvi savo namuose.“ (7:78).
Tik tie, kurie tikėjo Ṣāliḥu, buvo išgelbėti.
Ṣāliḥo istorija yra įspėjimas ateities kartoms. Koranas sako:
„Ir tikrai Mes pasiuntėme pranašą Thamūdui, jų broliui Ṣāliḥui. Bet jie pasiskirstė į dvi grupes – tikinčius ir netikinčius. Tada juos užklupo garsas, ir jie tapo dulkėmis. O tikinčiuosius Mes išgelbėjome.“ (41:17–18).
Musulmonų tradicijoje Ṣāliḥ yra minimas kaip vienas iš didžiųjų pranašų, gyvenusių tarp Nūḥ (Nojaus) ir Ibrāhīm (Abraomo). Jo istorija parodo, kaip tautos nepaklusnumas veda į žūtį, o pranašų žodžių atmetimas tampa pražūties priežastimi.
Pranašas Mahometas, keliaudamas pro Thamūd griuvėsius (Mada’in Ṣāliḥ), perspėjo savo draugus neimti vandens iš tos vietos ir verkti, prisimenant Dievo bausmę. Tai rodo, kad Ṣāliḥo istorija buvo gyva įspėjimo forma net pranašo laikais.