Hudas – vienas iš senovės pranašų, minimų Korane, islamo šventojoje knygoje. Jis laikomas Dievo pasiuntiniu, siųstu į Ado tautą, gyvenusią pietų Arabijoje. Korane Hudas aprašomas kaip monoteizmo skelbėjas, raginęs žmones atsisakyti stabmeldystės ir paklusti vienam Dievui – Alachui. Jo vardu pavadinta 11-oji Korano sūra, kuri daugiausia pasakoja apie pranašus ir jų likimus. Hudas kilęs iš Nojaus palikuonių linijos: jis – ketvirtos kartos Nojaus proanūkis per Šemą, Aramo sūnų Uzą. Islame jis laikomas pranašu, ėjusiu po Nojaus ir prieš Salehą, o jo misija vyko prieš Abraomo laikus.
Pagal Koraną, Hudas gimė ir augo Ado tautoje, kuri tuo metu klestėjo pietų Arabijoje – teritorijoje nuo Persijos įlankos iki Jemeno ir Omano. Ado žmonės garsėjo stiprumu, aukštu ūgiu ir statybų gebėjimais: jie kūrė didžiulius pastatus, monumentus ir drėkinimo sistemas smėlynėse, vadinamuose Al-Ahkaf. Tačiau su klestėjimu atėjo arogancija – jie garbino stabus, tokius kaip Samdas, Samudas ir Hara, engė žmones ir ignoravo Dievo įsakymus. Hudas, paskirtas pranašu nuo vaikystės, pradėjo skelbti žinią: ragino tautą atgailauti, garbinti tik vieną Dievą ir atsisakyti nuodėmių. Jo motina, pamaldi moteris, regėjo vizijas prieš gimimą, kurios rodė sūnaus ypatingumą.
Ado tauta neklausė Hudo perspėjimų. Jie tyčiojosi iš jo, vadino pamišėliu ir reikalavo įrodymų. Kaip bausmė, Dievas siuntė trejus metus trunkantį badą, bet žmonės vis tiek nepakluso. Galiausiai Ado tautą ištiko siaubinga audra – šaltas, griausmingas vėjas, trukęs kelias dienas ir sunaikinęs viską. Korane aprašoma, kaip žmonės manė, kad artėja lietaus debesis, bet tai buvo bausmė, kuri paliko tik griuvėsius. Hudas ir keli tikintieji išsigelbėjo, o likusieji žuvo. Ši istorija siejama su senovės gyvenvietėmis, kaip Iramo stulpai ar Ubbaras, kurių liekanos galbūt randamos Jemene. Tradicijoje Hudo kapas laikomas Hadramauto gubernijoje Jemene, kur vyksta piligrimystės, nors kitos vietos, kaip Zamzamo šulinys Saudo Arabijoje ar Damasko mečetė, taip pat minimos, bet ginčijamos.
Hudo veikla buvo paprasta, bet ryžtinga: jis skelbė tawhidą – tikėjimą vienu Dievu – ir perspėjo apie pasekmes už nepaklusnumą. Jis nekėlė karų ar nestatė imperijų, o tik perdavė Dievo žodį, ragindamas atgailą ir pažadėdamas gausų lietų bei stiprybę tiems, kas paklus. Nepaisant pasipriešinimo, Hudas liko tvirtas, kviesdamas Dievą liudininku ir pasitikėdamas Jo apsauga. Jo misija baigėsi Ado tautos sunaikinimu, bet išgelbėjo saujelę tikinčiųjų, kurie tapo antrąja Ado karta (vėliau žinoma kaip Thamudas, kuri patyrė panašų likimą).
Nuveikta Hudo misija – pamoka apie Dievo teisingumą ir pranašų vaidmenį. Islame jo istorija rodo, kad klestėjimas be tikėjimo veda į pražūtį, o tikintieji visada saugomi. Hudas minimas ne tik Korane, bet ir hadisuose, kur pasakojama apie audros detales. Kai kurie komentatoriai, kaip Ibn Kathiras, aprašo stebuklą, kai Hudas vienas atsilaikė prieš visą tautą, o Dievas juos nugalėjo. Ši istorija įkvepia musulmonus laikytis tikėjimo net sunkumais. Bahajų tikėjime Hudas taip pat pripažįstamas pranašu tarp Nojaus ir Abraomo.
Korane Hudas minimas keliose vietose, dažniausiai sūroje Hud (11:50–57), kur aprašomas jo pokalbis su tauta. Štai kelios citatos (iš Korano):
- „O mano tauta! Garbinkite Alachą. Jūs neturite kito dievo, išskyrus Jį. Jūs tik prasimanote melus.“ (Koranas 11:50)
- „O mano tauta! Aš neprašau už tai atlygio. Mano atlygis – tik pas Tą, kuris mane sukūrė. Argi nesuprasite?“ (Koranas 11:51)
- „O mano tauta! Prašykite savo Viešpaties atleidimo ir atgailaukite pas Jį. Jis atsiųs jums gausų lietų ir pridės stiprybės prie jūsų stiprybės. Tad neatsisakykite, likdami nusikaltėliais.“ (Koranas 11:52)
- Kai tauta atsakė: „O Hudai! Tu neatnešei mums aiškaus įrodymo, ir mes nepaliksime savo dievų dėl tavo žodžių, nei tikėsime tavimi.“ Hudas atsakė: „Aš kviečiu Alachą liudininku, ir jūs liudykite, kad aš atsisakau to, ką jūs Jam priskiriate. Tad visi kartu planuokite prieš mane, nedelsdami! Aš pasitikiu Alachu – mano Viešpačiu ir jūsų Viešpačiu.“ (Koranas 11:53–55)