Religijų istorijoje viena iš pasikartojančių temų yra tikėjimo svarba ir pasekmės tiems, kurie atmeta dieviškąją žinią. Daugelis šventųjų tekstų kalba apie amžiną atlygį tikintiesiems ir bausmę tiems, kurie neigia Dievą ar nepripažįsta Jo ženklų. Netikintiesiems dažnai žadamas pragaras, ugnies kančios arba amžinas atskyrimas nuo Dievo.
Korane ši tema išreikšta labai aiškiai. 86 suroje „At-Tāriq“ randame žodžius:
„Bet tie, kurie neigia ir laiko mūsų ženklus melu – jie yra ugnies draugai.“ (86:16–17)
Kita eilutė (2:24) skelbia:
„Jei to nepadarysite, o jūs tikrai to nepadarysite, saugokitės ugnies, kurios kuras yra žmonės ir akmenys, paruoštos netikintiesiems.“
Dar kitoje vietoje (98:6) sakoma:
„Iš tikrųjų netikintieji – Rašto žmonės ir stabmeldžiai – bus pragaro ugnies liepsnose; jie ten pasiliks amžinai. Jie yra patys blogiausi iš kūrinių.“
Šios Korano eilutės nuosekliai rodo, kad Dievo atsiųstų ženklų neigimas ar stabmeldystė veda į pragaro bausmę.
Krikščionybėje taip pat randame daugybę perspėjimų apie netikėjimo pasekmes. Evangelijoje pagal Morkų Jėzus sako:
„Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės – bus pasmerktas.“ (Mk 16,16)
Evangelijoje pagal Matą yra parabolė apie galutinį teismą:
„Eikite nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, paruoštą velniui ir jo angelams.“ (Mt 25,41)
Apreiškimo knygoje randame griežtą perspėjimą:
„Bailiams, netikintiems, šlykštiems, žudikams, paleistuviams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams dalia bus ežere, degančiame ugnimi ir siera. Tai yra antroji mirtis.“ (Apr 21,8)
Krikščioniškoji teologija nuo ankstyvųjų amžių pabrėžė, kad netikėjimas – tai ne tik abejonė, bet ir sąmoningas atmetimas Dievo. Toks pasirinkimas veda į amžiną atskyrimą nuo Jo, kas apibūdinama kaip pragaras.
Judaizme pragaras nėra tokia aiškiai išvystyta doktrina, kaip krikščionybėje ar islame, tačiau egzistuoja „Gehenos“ sąvoka. Tai vieta, kur po mirties nusidėjėliai patiria kančias. Raštuose kalbama, kad „visi nedorėliai bus atiduoti Šeolui“ (Ps 9,18). Pranašas Danielius rašo:
„Daugelis miegančiųjų dulkėse pabus, vieni – amžinajam gyvenimui, kiti – gėdai ir amžinajai paniekai.“ (Dan 12,2)
Tai reiškia, kad netikintieji ir nedorėliai sulauks gėdos ir amžinos atskirties.
Kitose tradicijose taip pat randame panašių idėjų. Budizme nėra asmeninio Dievo, bet kalbama apie „naraką“ – pragarą, kuriame sielos kenčia dėl savo veiksmų. Čia labiau akcentuojama ne netikėjimo, o klaidingų darbų pasekmė. Hinduizme taip pat egzistuoja įvairios pragarų sritys („Naraka“), kuriose žmogus kenčia už nuodėmes, tarp jų – ir už dievų neigimą.
Visose šiose religijose aiški bendroji linija: tikėjimo atmetimas, šventųjų ženklų nepaisymas ar sąmoningas nusigręžimas nuo dieviškos tiesos suvokiamas kaip kelias į amžiną bausmę. Islamas tai įvardija kaip buvimą „ugnies draugais“, krikščionybė – kaip „amžinąją ugnį“ ar „antrąją mirtį“, judaizmas – kaip „Šeolą“ ar „Geheną“, o rytų religijos – kaip skaistinančias kančias pragaro sferose.
Ši tema buvo ir tebėra stipriai akcentuojama, nes ji susijusi su moraliniu pasirinkimu ir žmogaus atsakomybe. Tikėjimas pateikiamas kaip kelias į gyvenimą, o jo atmetimas – kaip kelias į pražūtį. Todėl frazė „netikintiesiems pažadėta pragaro bausmė“ tiksliai atspindi daugelio religijų doktrinų esmę.
Įdomu, kad pragaro įvaizdis skirtingose tradicijose labai panašus, nors jos formavosi skirtinguose regionuose. Liepsna, tamsa, kančia – beveik visuotiniai simboliai. Korane netikintieji dažnai vadinami „ugnies draugais“, o Biblijoje kalbama apie „išorinę tamsą, kur bus verksmas ir dantų griežimas“ (Mt 8,12). Tai ne tik fizinių kančių vaizdiniai, bet ir dvasinės atskirties metafora: prarastas ryšys su Dievu suvokiamas kaip pati didžiausia kančia.
Krikščioniškoje tradicijoje viduramžiais pragaro vaizdai buvo ypač išplėtoti. Dante „Dieviškojoje komedijoje“ aprašo devynis pragaro ratus, kur kiekviena nuodėmė turi savo bausmę. Netikintieji, pasak jo, atsiduria limbe – tai vieta, kur nėra skausmo, bet ir nėra Dievo artumo. Tokie literatūriniai vaizdiniai dar labiau sustiprino mintį, kad tikėjimo atmetimas turi pasekmių ne tik šioje, bet ir anapusiniame gyvenime.
Islamo hadithuose taip pat gausu pasakojimų apie pragarą. Ten minima, kad pragaro ugnis degina septyniasdešimt kartų stipriau nei žemiška ugnis, o netikintieji patirs begalines kančias. Tai skirta ne tik bauginimui, bet ir moralinei pamokai – parodyti, jog tikėjimo atmetimas yra ne šiaip nuomonė, bet maištas prieš patį Kūrėją.
Įdomu ir tai, kad kai kuriose religijose pragaras nėra laikomas amžinas visiems. Judaizme egzistuoja mintis, jog Gehenoje sielos kenčia ribotą laiką, kol apsivalo. Panaši idėja yra ir hinduizme, kur žmogus praleidžia tam tikrą laiką Narakoje, o vėliau vėl gimsta kitame pavidale. Vis dėlto netikėjimas – ypač sąmoningas Dievo atmetimas – dažnai apibūdinamas kaip ypatingai sunkus nusižengimas, galintis lemti ilgesnes arba galutinai negrįžtamas kančias.
Modernūs mąstytojai dažnai žvelgia į pragarą kaip į metaforą. Pagal tokią interpretaciją netikėjimo bausmė nėra liepsnos, o vidinė būsena – gyvenimas be prasmės, be dvasinio pagrindo. Tai tarsi psichologinis „pragaras“, kuris pasireiškia tuštuma ir neviltimi. Tačiau tradiciniai religijų tekstai išlieka aiškūs: netikėjimas prilygsta keliui į galutinę pražūtį.