Al-Ma‘ārij yra 70-oji Korano sura. Ji priklauso mekiečių apreiškimams ir susideda iš 44 ajatų. Pavadinimas „Al-Ma‘ārij“ verčiamas kaip „Laiptai“ arba „Pakopos“ ir paimtas iš pirmosios eilutės, kurioje minimas „Dievo laiptų Viešpats“. Šis pavadinimas nurodo į pakilimo ar užkopimo vaizdinį, susijusį su dangiškomis sferomis ir Dievo galybe.
Sura buvo apreikšta Mekos laikotarpiu, kai pranašas Mahometas ir jo pasekėjai susidūrė su pašaipomis bei atmetimu. Jos pradžia labai dramatiška: kalbama apie artėjančią bausmę netikintiesiems, kurią jie patys iššaukė savo požiūriu. Koranas vaizduoja Paskutiniojo Teismo dieną, kai dangus taps tarsi lydytas metalas, o kalnai – tarsi vilnoniai kuokštai. Žmonės bėgs vieni nuo kitų, net artimiausi ryšiai praras prasmę. Tai sukrečiantis eschatologinis paveikslas, skirtas priminti, kad tikėjimas ir geri darbai yra vienintelė apsauga nuo būsimosios bausmės.
Vienas svarbiausių šios suros akcentų – kantrybė. Ji pabrėžia, kad Dievo teismas gali atrodyti tolimas, bet iš tiesų yra neišvengiamas ir artėjantis. Žmonės gali manyti, kad jis užtrunka, tačiau Dievo akimis laikas matuojamas kitaip. Tai kvietimas neprarasti vilties ir išlaikyti ištvermę net tada, kai neteisybė atrodo įsivyravusi.
Sura taip pat labai aiškiai parodo, kokios savybės skiria tikruosius tikinčiuosius nuo netikinčiųjų. Netikintieji apibūdinami kaip savanaudžiai, trokštantys turto, užvaldyti geismų, neigianys paskutinįjį teismą. Jie gyvena tik šiam pasauliui, todėl laukia pražūtis. Tuo tarpu tikintieji vaizduojami kaip maldingi, atsidavę maldai, dosnūs, sąžiningi, saugantys savo lytinį gyvenimą, ištikimi įsipareigojimams ir bijantys Viešpaties bausmės. Tokia priešprieša rodo, kad žmogaus vertę nulemia ne jo žemiška padėtis, o moralinis pasirinkimas ir tikėjimas.
Labai įdomus ir pats pavadinimas – „Laiptai“. Klasikiniai islamo komentatoriai šį vaizdinį aiškino įvairiai: tai gali būti dangaus pakopos, kuriomis angelai kyla pas Viešpatį, arba dvasiniai laiptai, kuriais kyla žmogaus siela. Vienuose aiškinimuose sakoma, kad angelai ir dvasios per tokius „laiptus“ per vieną dieną pakyla pas Dievą, ir ši diena yra lygi penkiasdešimčiai tūkstančių metų pagal žmogaus matą. Šis kontrastas dar kartą pabrėžia skirtumą tarp dieviško ir žmogiško laiko suvokimo.
Islamo liturgijoje Al-Ma‘ārij nėra viena iš dažniausiai kasdien skaitomų surų dėl savo ilgesnio ir sudėtingesnio teksto, bet ji svarbi teologiniu požiūriu. Ji dažnai minima aiškinant eschatologinius klausimus, pavyzdžiui, kas bus Teismo dieną, kokia bus tikinčiųjų ir netikinčiųjų lemtis. Tekste gausu stiprių vaizdinių, todėl ji neretai naudojama pamoksluose, siekiant parodyti kontrastą tarp laikino žemiško gyvenimo ir amžinojo atpildo.
Sura Al-Ma‘ārij atskleidžia ir gilų moralinį mokymą. Ji moko, kad tikrasis tikėjimas pasireiškia per kantrybę, dosnumą, atsakomybę ir pastovumą maldoje. Ji taip pat primena, kad žmogaus savanaudiškumas yra nuolatinis pavojus, galintis nuslopinti tikėjimą. Net ir šiuolaikinėje aplinkoje ši sura aktuali kaip kvietimas susitelkti į amžinąsias vertybes, o ne į laikiną naudą ar malonumus.
Nors Al-Ma‘ārij nėra glausčiausia, kaip kai kurios trumposios Mekos suros, ji išsiskiria ryškia eschatologine kalba ir stipriu simbolizmu. Pavadinimas „Laiptai“ tampa metafora žmogaus ir visos kūrinijos kilimo pas Dievą, primindamas, kad kiekvienas tikintysis yra kviečiamas siekti aukštybių – tiek maldoje, tiek doriniame gyvenime.
Al-Maarij su paaiškinimu
1
Paklausė tas, kuris neigė bausmę, kad ji būtų pagreitinta.
Žmonės netikėdami reikalavo pamatyti atpildą.
2
Bausmę, skirtą netikintiesiems, kurios niekas neatstums.
Teismo dienos bausmės negalima išvengti.
3
Iš Dievo, Laiptų Viešpaties.
Ji ateina iš Aukščiausiojo, kuris valdo dangų ir žemę.
4
Angelai ir Dvasia pakyla pas Jį per dieną, lygią penkiasdešimčiai tūkstančių metų.
Dievo laikas yra nesulyginamas su žmogaus laiku.
5
Tad būk kantrus su gražia kantrybe.
Pranašas kviečiamas ištverti su viltimi.
6
Jie mato ją toli esančią.
Netikintieji galvoja, kad Teismo diena dar labai tolima.
7
Mes matome ją arti.
Dievo akimis tai jau beveik atėjusi tikrovė.
8
Diena, kai dangus bus kaip lydytas metalas.
Eschatologinis vaizdinys pabrėžia baimę ir chaosą.
9
Ir kalnai bus kaip vilnoniai kuokštai.
Tvirtiausi gamtos kūnai taps trapūs.
10
Niekas neklaus apie artimą.
Artimiausi ryšiai praras reikšmę.
11
Nusidėjėlis norės išpirkti save.
Žmogus bandys gelbėtis už kitų sąskaita.
12
Su savo vaiku.
Jis net siūlytų savo vaiką kaip išpirką.
13
Su savo žmona ir broliu.
Artimiausi giminaičiai nebus jam pagalba.
14
Ir visa jo giminė, kuri jį priglaudė.
Socialinė atrama nebeteks galios.
15
Ir visus, kas žemėje, jei tik tai jį išgelbėtų.
Niekas negali išpirkti žmogaus likimo.
16
Ne, tai yra liepsnojanti ugnis.
Pragaras bus tikras atpildas.
17
Kuri plėšia odą.
Bausmė bus skausminga ir neišvengiama.
18
Šaukdama prie savęs tą, kuris nusigręžė ir nusuko nugarą.
Pragaras skirtas tiems, kurie atmetė tiesą.
19
Žmogus iš prigimties sukurtas nekantrus.
Kūrinija linkusi į silpnumą.
20
Kai blogis jį paliečia, jis neramus.
Žmogus praranda pusiausvyrą kančioje.
21
Kai gėris jį paliečia, jis šykštus.
Materialinė gausa uždaro jo širdį.
22
Išskyrus tuos, kurie meldžiasi.
Maldingi žmonės išsiskiria.
23
Tie, kurie ištikimai atlieka savo maldą.
Reguliari malda yra jų atrama.
24
Tie, kurių turtuose yra dalis prašančiam ir stokojančiam.
Dosnumas yra tikinčiojo bruožas.
25
Tie, kurie tiki Paskutinę dieną.
Tikėjimas atpildu veda jų gyvenimą.
26
Tie, kurie bijo savo Viešpaties bausmės.
Dievo baimė išlaiko juos dorus.
27
Iš tiesų, jų Viešpaties bausmė yra neišvengiama.
Jie suvokia jos tikrumą.
28
Tie, kurie saugo savo skaistumą.
Lytinis dorumas yra būtina dorybė.
29
Išskyrus su savo žmonomis ar tuo, kas jiems teisėtai priklauso.
Leistini santykiai yra išimtis.
30
Jie nėra dėl to kalti.
Ši išimtis nedaro jų nusidėjėliais.
31
Bet kas ieško daugiau, tie yra peržengę ribas.
Visas kitas pasileidimas yra nuodėmė.
32
Tie, kurie saugo savo patikėjimus ir įžadus.
Ištikimybė ir sąžiningumas yra jų pareiga.
33
Tie, kurie stovi savo liudijimuose.
Jie sako tiesą ir neteisia melagingai.
34
Tie, kurie rūpinasi savo malda.
Maldos laikymasis yra nuolatinė pareiga.
35
Šie žmonės bus soduose, pagerbti.
Tikintieji bus apdovanoti rojumi.
36
Kas yra su tais, kurie netiki?
Dievas klausia, kodėl jie atmeta tiesą.
37
Jie bėga prie tavęs iš kairės ir dešinės grupėmis.
Netikintieji neigia, bet vis tiek seka pranašą iš smalsumo.
38
Ar kiekvienas iš jų trokšta įeiti į Rojuje esančius sodus?
Jie tikisi gėrio be tikėjimo.
39
Ne, Mes sukūrėme juos iš to, ką jie pažįsta.
Jie primenami apie savo menką kilmę.
40
Tad ne, prisiekiu Viešpačiu, rytų ir vakarų Viešpačiu.
Dievas yra visos kūrinijos valdovas.
41
Mes galime juos pakeisti kitais, geresniais.
Dievas turi galią pakeisti žmones.
42
Palik juos tuščioms kalboms ir žaidimams, kol sutiks savo dieną.
Netikintieji tegyvena iliuzijoje iki Teismo dienos.
43
Diena, kai jie išeis iš kapų, skubėdami lyg į stabų aukas.
Vaizduojamas jų beviltiškas išėjimas į teismą.
44
Jų akys nuleistos, juos apgaubs pažeminimas.
Tai netikėjimo pasekmė – gėda ir bausmė.