Žmonijos istorijoje vis atsirasdavo asmenų, kurie drąsiai pareikšdavo esantys dievai. Kai kurie siekė valdžios, kiti tikėjo savo žodžiais dėl psichinių sutrikimų ar tiesiog norėjo manipuliuoti kitais. Tokie atvejai rodo, kaip lengva sukurti kultą aplink save, ypač kai žmonės ieško prasmės ar autoriteto.
Faraonai – dievai žemėje
Senovės Egipte faraonai ne šiaip valdė šalį, o buvo laikomi gyvais dievais. Pavyzdžiui, Ramzis II, valdęs XIII a. pr. Kr., statė milžiniškas šventyklas sau pagerbti ir reikalavo, kad žmonės jį garbintų kaip saulės dievo Ra sūnų. Faraonas ne tik priimdavo sprendimus apie karus ar statybas, bet ir buvo matomas kaip tiltas tarp mirtingųjų ir dievų. Jei derlius būdavo geras, tai faraono nuopelnas; jei potvynis nusiaubdavo žemes – jo pyktis. Tokia sistema padėjo laikyti imperiją vieningą tūkstančius metų, bet kainavo paprastiems žmonėms laisvę ir resursus. Net po mirties faraonai buvo mumifikuojami, kad liktų amžinai gyvi kaip dievai.
Romos imperatoriai – dieviškumo siekimas
Romos imperijoje dieviškumo kultas prasidėjo nuo Julijaus Cezario, bet išplito su Augusto ir vėlesniais valdovais. Kaligula, valdęs 37–41 m., ėjo toliau: jis reikalavo, kad jam statytų šventyklas Romoje ir provincijose, o pats rengdavosi kaip dievai – su Jupiterio vainiku ar Veneros drabužiais. Kartą jis net pareiškė, kad jo arklys Incitatus yra vertesnis senatorius nei žmonės, ir bandė jį paskirti konsulu. Nerono laikais, 54–68 m., imperatorius statė sau aukso statulas ir reikalavo aukų kaip dievui. Tokie veiksmai stiprino valdžią, bet kėlė maištus – krikščionys ir žydai atsisakydavo garbinti imperatorių, už ką buvo persekiojami. Galiausiai, toks savęs dievinimas tapo imperijos silpnybe, nes rodė valdovų megalomaniją.
Jim Jones ir „Liaudies šventykla“ – masinis pamišimas
XX amžiaus viduryje Amerikoje Jim Jones pradėjo kaip paprastas pastorius, bet greitai pasiskelbė Dievo įsikūnijimu. Jo sekta „People’s Temple“ traukė tūkstančius, ypač afroamerikiečius ir vargšus, žadėdama lygybę ir rojų žemėje. Jonesas valdė viską: pasekėjai atiduodavo pinigus, namus, net vaikus. 1974 m. jis perkėlė bendruomenę į Gajaną, kur įkūrė Jonestowną – uždarą miestelį su griežtomis taisyklėmis. Ten jis rengdavo „baltąsias naktis“ – pratybas, kur žmonės repetuodavo masinę savižudybę. 1978 m. lapkritį, po kongresmeno Leo Ryano vizito, Jonesas įsakė gerti cianidu užnuodytą gėrimą. Žuvo 918 žmonių, įskaitant 300 vaikų. Tai viena didžiausių masinių savižudybių istorijoje, rodanti, kaip charizmatiškas lyderis gali sunaikinti šimtus gyvybių.
David Koresh ir Waco tragedija – Mesijo iliuzija
David Koresh, gimęs Vernon Howell, 1980-aisiais perėmė „Davido šakos“ sektą Teksase. Jis skelbėsi esąs galutinis pranašas, galintis aiškinti Biblijos Apreiškimą, ir turintis teisę į visas moteris bendruomenėje – net nepilnametes. Rančoje netoli Waco gyveno apie 100 žmonių, kaupusių ginklus ir laukusių pasaulio pabaigos. 1993 m. vasarį ATF agentai bandė areštuoti Koreshą už nelegalius ginklus, bet prasidėjo 51 dienos apgultis. FBI naudojo dujas ir tankus, o ranča sudegė – žuvo 76 žmonės, įskaitant Koreshą ir 25 vaikus. Tyrimai atskleidė, kad ugnis prasidėjo viduje, galbūt nuo sektos narių. Ši istorija tapo simboliu valdžios klaidų ir kultų pavojų.
Sergejus Torop – Vissarionas Sibire
Buvęs rusų milicininkas Sergejus Toropas 1991 m. po Sovietų Sąjungos griūties pareiškė esąs Jėzaus Kristaus reinkarnacija ir pasivadino Vissarionu. Jis įkūrė „Paskutinės Sandoros Bažnyčią“ Sibiro taigoje, kur tūkstančiai pasekėjų statė ekologinius kaimus be elektros ar modernių technologijų. Vissarionas diktavo taisykles: vegetarizmas, celibatas vyrams, o moterims – paklusnumas. Bendruomenė gyveno izoliacijoje, tikėdama artėjančia apokalipse. 2020 m. Rusijos specialiosios pajėgos sulaikė Vissarioną už sukčiavimą ir ekstremizmą; jo sekėjai vis dar laukia jo sugrįžimo. Tai rodo, kaip posovietinėje Rusijoje žmonės ieškojo naujų tikėjimų chaose.
Sathya Sai Baba – stebukladarys iš Indijos
Indijoje Sathya Sai Baba nuo vaikystės skelbėsi esąs dievo avataras, Šivos ir Šakti įsikūnijimas. Gimęs 1926 m., jis traukė milijonus sekėjų, demonstruodamas „stebuklus“: materializuodavo pelenus, žiedus ar maistą iš oro. Jo ašramas Puttaparthi tapo piligrimystės centru, kur žmonės ieškojo gydymo nuo ligų. Kritikai kaltino jį apgavystėmis ir seksualiniu išnaudojimu, bet sekėjai neklausė – net UNESCO atšaukė renginį dėl abejonių. Sai Baba mirė 2011 m., palikęs milijardinį turtą ir fondus, kurie vis dar veikia. Jo istorija iliustruoja, kaip tradicinėje Indijoje dieviškumo idėja susipina su charizma ir pinigais.
Ošo – prieštaringas guru
Bhagwan Shree Rajneesh, vėliau žinomas kaip Ošo, 1970-aisiais Indijoje pradėjo judėjimą, traukiantį vakariečius. Nors jis tiesiai nesakė „aš esu Dievas“, jo mokymai rodė, kad jis viršesnis už kitus – jis vadino save „budistu su „Rolls-Royce““. 1981 m. perkėlė komuną į Oregoną, JAV, kur tūkstančiai sekėjų gyveno laisvo sekso ir meditacijos utopijoje. Konfliktai su vietiniais kilo dėl žemės pirkimų ir biologinio teroro – jo pasekėjai apnuodijo salotų barus salmonelėmis, kad paveiktų rinkimus. 1985 m. Ošo buvo deportuotas, o komuna žlugo. Jis mirė 1990 m., bet jo knygos ir centrai vis dar populiarūs. Tai pavyzdys, kaip dvasinis lyderis gali virsti verslininku.
Kiti žymūs atvejai
Ne mažiau įdomi Marshallo Applewhite’o istorija. 1990-aisiais jis vadovavo „Heaven’s Gate“ sektai Kalifornijoje, skelbdamasis esąs iš aukštesnio lygio – lyg reinkarnuotas Jėzus. Pasekejai tikėjo, kad Hale-Bopp kometa atneš erdvėlaivį, kuris juos išgelbės. 1997 m. 39 nariai nusižudė, apsirengę vienodai ir laukdami perkėlimo į rojų. Applewhite’as valdė viską per video pamokslus, drausdamas seksą ir reikalavęs kastracijos.
Japonijoje Shoko Asahara įkūrė Aum Shinrikyo 1984 m., pasiskelbdamas galutiniu pranašu su dieviškomis galiomis. Jo sekta kaupė ginklus ir chemines medžiagas. 1995 m. jie paleido sarino dujas Tokijo metro, nužudydami 13 ir sužeisdami tūkstančius. Asahara buvo nuteistas mirties bausme 2004 m., o jo idėjos vis dar cirkuliuoja pogrindyje.
Amerikoje Yahweh ben Yahweh, gimęs Hulon Mitchell Jr., 1970-aisiais Majamyje subūrė juodaodžių sektą, skelbdamasis esąs Dievas Jahvė. Jo pasekėjai žudė „baltuosius velnius“ ir konkurentus. 1990 m. jis buvo nuteistas už sąmokslą žudyti, o sekta sukėlė rasinius neramumus.
Šie atvejai rodo bendrą modelį: charizma, izoliacija ir pažadai išgelbėjimo traukia pažeidžiamus žmones. Dažnai tai baigiasi tragedijomis, kai lyderio ego peržengia ribas. Psichologai sako, kad tokie asmenys kenčia nuo narcisizmo ar šizofrenijos, bet pasekėjai mato juose gelbėtojus. Istorija moko, kad skeptiškumas gali išgelbėti gyvybes.
Jėzus kaip Dievas
Greta istorijų apie žmones, skelbusius save dievais dėl valdžios ar psichologinių priežasčių, verta aptarti Jėzų Kristų, kurio teiginiai apie savo dievišką prigimtį tapo krikščionybės pagrindu. Naujajame Testamente Jėzus sako: „Aš ir Tėvas esame viena“ (Jn 10, 30) ir „Kas matė mane, tas matė Tėvą“ (Jn 14, 9), taip užsimindamas apie savo vienybę su Dievu. Jis taip pat vadino save „Žmogaus Sūnumi“ ir teigė turįs galią atleisti nuodėmes (Mk 2, 10), kas to meto žydams buvo suprantama kaip dieviška pretenzija. Šie žodžiai sukėlė aršius ginčus – vieni laikė jį Mesiju, kiti šventvagiu, už ką galiausiai jis buvo nuteistas. Ši istorija verčia susimąstyti: kaip atskirti tikrą tikėjimą nuo apgaulės, kai charizma ir pažadai traukia mases? Jėzaus atvejis rodo, kad dieviškumo skelbimas gali kurti tiek pasaulinę religiją, tiek nesibaigiančius ginčus apie tiesą.