Akmenėlis su skylute, vadinamas Vištų dievu, yra vienas įdomesnių liaudies prietarų, kuris atskleidžia seną žmogaus norą apsaugoti savo ūkį ir buitį. Toks akmuo randamas natūraliai – jūros ar upės bangų nugludintas, su skylute viduryje. Suradęs jį žmogus laikė dideliu sėkmės ženklu. Lietuvoje sakydavo, kad tokį akmenėlį reikia pasikabinti ant kaklo ar bent laikyti namuose, o ypač prie vištidės, kad saugotų naminius paukščius. Tikėta, kad jis gali atnešti laimę, sveikatą ir apsaugą tiek žmogui, tiek gyvuliams.
Pavadinimas Vištų dievas kilęs ne iš religinės tradicijos, o iš liaudies tikėjimų, kur „dievu“ dažnai vadintas bet kas, turintis ypatingą galią. Kaime vištos buvo svarbus maisto šaltinis, jų kiaušiniai ir mėsa užtikrino šeimos pragyvenimą, todėl žmonės ieškojo būdų apsaugoti šiuos gyvūnus. Akmuo su skylute tapo lyg amuletas, galintis atbaidyti piktąsias dvasias, plėšrūnus ar ligas. Sakydavo, kad jei vištų dievo akmuo kabo prie vištidės durų, lapės ar kiaunės neskriaus paukščių, o pačios vištos bus sveikos ir dėdės kiaušinius.
Šis prietaras nėra vien lietuviškas reiškinys. Rytų Europoje toks akmuo su skylute vadinamas rusišku žodžiu „kurinyj bog“ – vištų dievas. Jis minimas slavų tikėjimuose kaip talismanas, kuriuo kabindavo tvartuose ar net svirnuose. Kartais tokį akmenį nešiodavo ir žmonės, tikėdami, kad jis apsaugo nuo blogos akies ar ligų. Taigi galima matyti, kad šis paprotys yra platesnės kultūrinės tradicijos dalis, persipynęs tarp kaimyninių tautų ir prisitaikęs prie vietinių poreikių.
Įdomu, kad vištų dievo akmuo turėjo ir platesnę simboliką. Skylė jame buvo suvokiama kaip ypatinga riba – lyg langelis tarp matomo ir nematomo pasaulio. Per ją galėjo „pratekėti“ gerosios jėgos, o blogosios likti už akmens. Dėl to žmonės tikėjo, kad toks akmuo gali tapti ne tik apsauga vištoms, bet ir visiems namams. Jį kabindavo prie durų ar langų, kad vidun nepatektų pikta energija. Kai kurie nešiodavo jį ant kaklo kaip asmeninį talismaną, tikėdami, kad skylė akmenyje praleidžia ligas ir nelaimes, palikdama tik sveikatą ir stiprybę.
Šiuolaikiniame pasaulyje vištų dievas tapo daugiau įdomybe ar suvenyru. Pajūryje žmonės vis dar mėgsta rinkti akmenėlius su skylutėmis, vadindami juos laimės simboliu. Jie naudojami papuošalams, kabinami ant virvelių ar laikomi kišenėje. Nors tikėjimas jų galia nebėra toks stiprus kaip senovėje, pati tradicija rodo, kad žmogus visada ieškojo ryšio su gamta ir ženklų, galinčių suteikti jam apsaugą.
Vištų dievas yra puikus pavyzdys, kaip paprastas akmenėlis, suformuotas gamtos, gali tapti visos kultūros simboliu. Jis jungia žmogaus tikėjimą, praktinius poreikius ir vaizduotę. Net jeigu šiandien tokie prietarai dažnai vertinami kaip folklorinė įdomybė, jie primena, kad mūsų protėviai jautė pasaulį kitaip – kiekviename daikte matė ne tik medžiagą, bet ir galimą dvasinę jėgą.