Romos brevijorius, lietuviškai vadinamas ir Valandų liturgija, yra Katalikų Bažnyčios maldų knyga, kurioje surinktos visos kasdienės maldos, skirtos giedoti arba skaityti per dieną įvairiomis valandomis. Pats žodis breviarium lotynų kalboje reiškia „santrauka“. Viduramžiais tai buvo praktinis sprendimas – sutraukti į vieną vietą visus tekstus, kuriuos dvasininkai turėdavo naudoti skirtinguose rinkiniuose: psalmių knygą, himnyną, maldų formules, Šventojo Rašto skaitinius ir Bažnyčios tėvų raštus. Taip gimė knyga, kuri tapo kasdienio kunigų ir vienuolių gyvenimo dalimi.
Brevijoriaus kilmė siejama su ankstyvaisiais vienuolynais, ypač šv. Benedikto regula, kurioje buvo nustatytos kasdienės maldų valandos. Benediktinai kasdien giedodavo psalmes, skaitydavo Bibliją ir užbaigdavo dieną bendruomenine malda. Tačiau laikui bėgant tokios maldos išplito ir už vienuolynų ribų – jas pradėjo praktikuoti vyskupai, klebonai ir kiti dvasininkai. Norint palengvinti šį procesą, buvo parengtas breviarium – knyga, kurioje viskas surinkta „trumpai“.
Istoriniu požiūriu Brevijoriaus atsiradimas siejamas su XII–XIII amžiais. Pirmieji pilni rinkiniai išpopuliarėjo tarp pranciškonų, kurie keliavo iš miesto į miestą ir negalėjo nešiotis daugybės knygų. Popiežius Grigalius IX patvirtino vieną tokių rinkinių, ir nuo tada Romos brevijorius tapo visuotinai naudojama Bažnyčios maldų forma. XVI amžiuje popiežius Pijus V po Tridento Susirinkimo patvirtino oficialią redakciją, kuri liko privaloma visiems lotynų apeigų kunigams.
Romos brevijorius sudarytas iš psalmių ciklo, kuris turėjo būti perskaitytas per savaitę, himnų, Šventojo Rašto skaitinių, ištraukų iš Bažnyčios tėvų ir šventųjų gyvenimų. Dienos struktūra buvo griežta: naktinė malda (matutinės), rytmetinės (laudes), mažosios dieninės valandos (tercija, seksta, nona), vakarinės (vesperės) ir dienos pabaigos malda (kompleta). Tokiu būdu kunigai ir vienuoliai visą dieną jungėsi į bendrą Bažnyčios maldą, kuri simboliškai apėmė visą pasaulio laiką.
Laikui bėgant Brevijorius buvo reformuojamas. Pijus X XX amžiaus pradžioje atliko didelę psalmių ciklo pertvarką, kad maldos būtų pasiskirsčiusios tolygiau. Didžiausias pokytis įvyko po II Vatikano Susirinkimo (1962–1965). 1971 m. buvo išleistas naujas Liturgia Horarum, arba „Valandų liturgija“, kuris tapo oficialia versija. 1975 m. pasirodė patobulintas leidimas. Naujajame brevijoriuje psalmės buvo paskirstytos keturių savaičių ciklu, liturgija supaprastinta, atsirado daugiau Biblijos ir Bažnyčios tėvų tekstų, maldos tapo prieinamos ir pasauliečiams.
Šiomis dienomis Romos brevijorius egzistuoja dvejomis pagrindinėmis formomis. Viena yra tradicinis Breviarium Romanum (pagal 1962 m. redakciją), kuris vis dar naudojamas kai kuriose bendruomenėse, pavyzdžiui, lotyniškose mišiose. Kita – šiuolaikinė Liturgia Horarum, kuri naudojama visame pasaulyje įvairiomis kalbomis, įskaitant lietuvių, kur ji vadinama Valandų liturgija.
Romos brevijorius yra Bažnyčios kvėpavimas maldoje. Per jį krikščionys jungiasi į nenutrūkstamą psalmių, himnų ir skaitinių grandinę, kuri apima visą parą. Nors istorijoje keitėsi jo forma, esmė liko ta pati: tai yra bendras Bažnyčios balsas, nuolat kylantis į Dievą už gyvuosius ir mirusiuosius, už pasaulį ir visą kūriniją.