Rusų liaudies pasaka
Pasaka „Raguotasis klebonas“ moko, kad godumas ir nesąžiningumas atsisuka prieš tuos, kurie siekia pasipelnyti kitų sąskaita. Ji pabrėžia, kad teisingumas ir sąžinė yra svarbiau už turtus, o bandymas apgauti kitus gali privesti prie negrįžtamų pasekmių, kaip klebono atveju, kai jis lieka su prilipusia ožkos kailiu. Pasaka taip pat išjuokia veidmainiškumą ir religinių autoritetų godumą, parodydama, kad tikras tikėjimas ir gerumas (kaip senio nuoširdumas) yra vertingesni už materialinius turtus.
Raguotasis klebonas
Kažkurioje karalystėje gyveno senis su sene dideliame skurde.
Praėjo nemažai laiko – senė mirė. Lauke spaudė žiauri, šalta žiema.
Senis ėjo pas kaimynus ir pažįstamus prašyti, kad padėtų iškasti senės kapą. Tačiau kaimynai ir pažįstami, žinodami jo skurdą, visi kaip vienas atsisakė padėti.
Tada senis nuėjo pas kleboną. O jų kaime klebonas buvo labai godus ir nesąžiningas.
– Pasistenk, tėve, – sako senis, – palaidoti mano senę.
– O ar turi pinigų už laidotuves sumokėti? Duok, šviesulėli, iš anksto! – atsako klebonas.
– Prisipažinsiu tau atvirai: namuose neturiu nė vienos kapeikos! Palauk truputį, uždirbsiu – atsilyginsiu su kaupu, tikrai atsilyginsiu!
Klebonas net nenorėjo klausytis senio žodžių:
– Jei neturi pinigų, nėra ko čia vaikščioti!
– Ką gi daryti? – svarsto senis. – Eisiu į kapines, kaip nors iškasiu kapą ir pats palaidost senę.
Pasiėmė jis kirvį su kastuvu ir patraukė į kapines. Atėjęs ėmė ruošti kapą: kirviu nukapojo įšalusį žemės sluoksnį, paskui griebėsi kastuvo. Kasė, kasė ir iškasė puodynę. Pažiūrėjo – o ji pilna auksinių monetų, blizga lyg ugnis!
Senis labai apsidžiaugė:
– Ačiū tau, Viešpatie! Bus už ką palaidoti ir paminėti senę!
Nebekasė jis kapo, paėmė puodynę su auksu ir parsinešė namo.
Na, su pinigais, žinoma, viskas ėjo sklandžiai. Netruko atsirasti gerų žmonių: vieni kapą iškasė, kiti karstą sumeistravo. Senis pasiuntė marčią nupirkti vyno, užkandžių ir įvairių vaišių – visko, kaip dera per gedulingus pietus. O pats paėmė auksinę monetą ir vėl nuėjo pas kleboną.
Vos įžengė pro duris, klebonas ant jo:
– Juk sakiau aiškiai, senas krienai, kad be pinigų neateitum, o tu vėl lendi!
– Nesipyk, tėve, – maldauja senis, – štai tau auksas, palaidok mano senę. Tavo gerumo niekad neužmiršiu!
Klebonas paėmė pinigus ir nežino, kaip senį priimti, kur pasodinti, kokiais žodžiais paguosti.
– Na, seniuk, būk ramus, viskas bus sutvarkyta!
Senis nusilenkė ir grįžo namo, o klebonas su kleboniene ėmė apie jį šnekėti:
– Matai, senas velnias! – sako. – „Skurdas, skurdas!“, o jis auksą atkišo. Per savo amžių daug laidotuvių laikiau, bet tiek iš nieko negavau…
Klebonas su visa svita surengė laidotuves, kaip dera.
Po laidotuvių senis pakvietė kleboną į savo namus paminėti mirusiosios.
Atėjo į trobą, susėdo prie stalo, ir iš kur viskas atsirado – vynas, valgiai, įvairūs užkandžiai, visko sočiai!
Klebonas sėdi, valgo už tris, akimis svetimą turtą varsto.
Pavalgė svečiai ir ėmė skirstytis po namus. Pakilo ir klebonas. Senis išėjo jo palydėti, o kai tik išėjo į kiemą – klebonas, matydamas, kad daugiau nieko nėra, ėmė senį kamantinėti:
– Klausyk, šviesulėli! Išpažink man, nepalik sieloje nė vienos nuodėmės – kaip prieš Dievą, taip ir prieš mane: iš kur taip greit praturtėjai? Buvai skurdžius, o dabar štai – iš kur viskas atsirado! Išpažink, šviesulėli, kieno sielą pražudei, ką apiplėšei?
– Ką tu, tėve! Tikra teisybe prisipažįstu: nevogiau, neplėšiau, nieko nežudžiau. Kladą pats į rankas gavau, – ir papasakojo, kaip viskas buvo.
Išgirdęs šiuos žodžius, klebonas net sudrebėjo iš godumo. Grįžo namo, nieko nedirba – dieną naktį galvoja:
– Toks niekam tikęs žmogėnas ir gavo tokią galybę pinigų! Kaip dabar sugalvoti ir atimti iš jo puodynę su auksu?
Pasakė apie tai klebonienei. Ėmė dviese tartis ir nutarė:
– Klausyk, motin! Juk turime ožį, ar ne?
– Turime.
– Na, gerai! Lauksime nakties ir sutvarkysime reikalą, kaip reikia.
Vėlai vakare klebonas atitempė ožį į trobą, papjovė ir nudyrė kailį – visą, su ragais ir barzda. Tuoj pat užsitempė kailį ant savęs ir sako klebonienei:
– Imk, motin, adatą su siūlu, apsiūk kailį aplink, kad nenusmuktų.
Klebonienė paėmė storą adatą su tvirtu siūlu ir apsiuvo jį ožkos kailiu.
Giliausią naktį klebonas nuėjo tiesiai prie senio trobos. Priėjęs prie lango ėmė belsti ir braižytis.
Senis išgirdo triukšmą, pašoko ir klausia:
– Kas ten?
– Velnias! – atsako klebonas.
– Mūsų vieta šventa! – sušuko senis ir ėmė žegnotis bei maldas kalbėti.
– Klausyk, seni! – sako klebonas. – Nors melskis, nors žegnokis, nuo manęs neišsigelbėsi. Geriau atiduok mano puodynę su pinigais, kitaip su tavimi susidorosiu! Štai, pasigailėjau tavo bėdos, parodžiau tau kladą, galvojau – pasiimsi laidotuvėms, o tu viską užgrobtei!
Senis pažvelgė pro langą – mato ožkos ragus su barzda: kaip tikras nešvarusis!
– Na, tegu jį su tais pinigais, – galvoja senis. – Anksčiau be pinigų gyvenau ir vėliau be jų pragyvensiu!
Išėmė puodynę su auksu, išnešė į gatvę, numetė ant žemės ir greitai grįžo į trobą.
Klebonas griebė puodą su pinigais ir nuskubėjo namo. Grįžęs sako:
– Na, pinigai mūsų rankose. Imk, motin, paslėpk juos toliau, paimk aštrų peilį, pjauk siūlus ir nuimk nuo manęs ožkos kailį, kol niekas nepamatė.
Klebonienė paėmė peilį, ėmė pjauti siūlus palei siūlę, bet ėmė lietis kraujas, o klebonas kaip suriks:
– Motin, skauda, nepjauk! Motin, skauda, nepjauk!
Pabandė ji plėšti kitoje vietoje – tas pats! Visur ožkos kailis buvo prilipęs prie kūno.
Kad ir ką jie darė, kad ir ką bandė, net pinigus seniui atgal nunešė – niekas nepadėjo. Taip ir liko klebonui ožkos kailis.