Baltarusių liaudies pasaka
Pasaka „Ilja ir Petras“ moko, kad skirtingos jėgos, net jei jos dieviškos, gali sukelti chaosą, kai veikia nesuderintai, o jų nesutarimai dažniausiai kenkia paprastiems žmonėms. Ji pabrėžia, kad harmonija ir pusiausvyra gamtoje bei gyvenime yra būtinos, o savanaudiškas elgesys ar užsispyrimas (kaip Iljos ar Petro atveju) gali turėti neigiamų pasekmių. Pasaka taip pat švelniai išjuokia žmogaus polinkį skųstis ir nesugebėjimą aiškiai pasirinkti, kuo tikėti, parodydama, kad žmonės dažnai myli abu šventuosius vienodai, nepaisydami jų nesutarimų. Galiausiai pasaka moko, kad net dieviškos būtybės gali klysti, o išmoktos pamokos (kaip Iljos atvejis su blynu) gali paskatinti jas elgtis atsakingiau.
Ilja ir Petras
Seniai tai buvo, kai dar pats Dievas vaikščiojo žeme. Dievas atidavė visą pasaulį Iljai ir Petrui. Na, žinoma, kur du ponai, ten gero niekada nebūna. Vienas siunčia lietų, o kitas – giedrą. Debesys verkia, nežino, ką daryti, ko klausytis. Kai prasideda lietus, Petras bėga, šaukia, keikiasi ant ko šviesos stovi: – Ką jūs, ištvirkėlės, darote?! Kam šlapinate šieną?! Juk žmonės dabar pjauna! – O mums, – sako debesys, – Ilja įsakė.
– Ak jūs! – keikiasi Petras. – Aš jums parodysiu Ilją! Ilja visada ką nors sugadina!
Paima šluotą, išvaiko debesis į kampus, iššluoja dangų švariai. Staiga iš kažkur atūžia Ilja, darda, šaukia per visą gerklę, kad net dangus ir žemė dreba. Debesys blaškosi kaip neprijaukinti, išlenda iš kampų, ir toks lietus užlieja, kad ne tik krantai, bet ir pievos paskęsta.
Žmonės pradėjo skųstis Dievui, kad, girdi, ponai pešasi, o vyrams plaukai šiaušiasi. Skundžiasi ir prašo, kad Dievas duotų giedrą. Dievas pašaukė Ilją, subarė jį, o tas sako, kad žemėje, girdi, tiek velnių ir nešvarybių prisiveisė, jog reikia juos gerai perkūnu sudrebinti, kitaip jie visą pasaulį suterš.
Dievas pašaukia Petrą. – Leisk, – sako, – Iljai šiek tiek velnių pašildyti!
O Ilja sukėlė tokį griausmą, kad net žemė dejuoja: nei dienos, nei nakties; debesys blaškosi kaip unguriai siete; danguje verda kaip puode; žaibai tviska, kad akyse tamsu darosi; griaustinis trankosi, kapoja pušis, ąžuolus, degina šieno kauges.
O Ilja važinėja ir komanduoja: – Taip jį! Taip, taip! Go-go-go!.. Dar, dar!.. Mušk jį, mušk, tą bjaurybę!.. Štai taip, taip! Go-go-go!.. Trenk jam per sprandą! Go-go-go!.. Per pakaušį, per pakaušį! Mušk jį, bjaurybę! Trach, tararach! Taip-taip-taip! Go-go-go!..
Vyrai vaikšto, prašo Dievo malonės, kad tas griausmas liautųsi, bet Ilja neklauso. O Petras vaikšto ir iš pykčio tik spjaudosi bedante burna.
Ilja prisismagino, išvalė savo karietą ir išvažiavo pas saulutę į svečius. Tada Petras iššlavė dangų – ir ėmė džiovinti žemę.
Štai jau artėja sėjos metas, o žemė sausa kaip akmuo. Vėl bėda! Dabar bėda, kad lietaus nėra. O Ilja užsiplepėjo su saulute ir pamiršo apie žemę.
Ilja su Petru vienas į kitą nežiūri. Abu vaikšto pikti, nenori net susitikti. Vieną kartą jiems šovė į galvą vaikščioti po žemę, paklausinėti žmonių, ką jie labiau myli: Petrą ar Ilją.
Nusileido jie į žemę ir netrukus susitiko; eina ir ginčijasi. Petras sako, kad žmonės labiau myli jį, o Ilja sako, kad jį. Kaip sužinoti, kieno teisybė?
Mato – vyras sėja grikius. – Štai, – sako Petras, – paklauskim, ką vyrai labiau myli? – Klauskim, – sako Ilja. – Tepadeda Dievas! – sako Petras. – Ačiū! – Sakyk, gerasis žmogau, ką jūs labiau mylite: Petrą ar Ilją?
Vyras nusiėmė nuo pečių krepšį, pastatė ant žemės, pasikasė pakaušį ir sako: – O Dievas juos žino, ką mes labiau mylim: gal Ilją, gal Petrą su Paulium.
– Nepink, – sako Petras, – o kalbėk tiesiai.
– Na, ir Ilja, ir Petras su Paulium geri šventieji: mylim abu.
– O ką labiau?
Mato vyras, kad neišsisuks, ir sako: – Na, žinoma, Petrą ir Paulių.
Ilja net sudrebėjo iš pykčio. Eina jie toliau, o Ilja sako: – Na, sudeginsiu aš jam už tai lauką, kad nieko neužderėtų!
O Petras sako: – O aš rasa suvilgysiu, tai užderės!
– Na, jei taip, tai štai ką padarysiu: kas pirmas suvalgys blyną iš tų grikių, tas ir užsprings!
Petras šyptelėjo, ir jie nuėjo toliau.
Tą vasarą oras buvo geras: dieną giedra, šilta, o naktį rasa arba tylus, šiltas lietutis. Viskas auga kaip ant mielių. Atrodo, vaiką pasodintum lauke – ir tas užaugtų. Grikiai užaugo iki juosmens, net gula. Vyras prikūlė pusę kluono, prikūlė grikių, prikepė žmona šviežių blynų – pilną pečių.
Tuo metu į tą patį kaimą ateina Ilja su Petru ir nakvoja pas tą vyrą. O Ilja pamiršo, neatpažino to vyro. Štai jie sėdo vakarieniauti. – Štai dėkui Viešpačiui Dievui, – sako vyras, – šiemet grikiai užderėjo, paragaukite, mieli svečiai, šviežių blynų!
O Ilja buvo labai išalkęs. Griebė blyną ir užspringo. Šen, ten. Užsigėrė vandeniu, mušė kumščiu ir į krūtinę, ir į nugarą – nieko nepadeda. Suprato, kad tai tas blynas, kurį jis prakeikė, ėmė prašyti vyro ir Petro – vos atsigavo.
Nuo tos dienos Ilja liovėsi trukdyti žmonėms šieną pjauti. Viskas būtų gerai, jei Petras nebūtų toks senas ir kurčias. Dievas jam sako: „Siųsk lietų, kai žmonės prašo.“ O jis neišgirsta ir siunčia lietų, kai žmonės pjauna šieną.