Pasakos apie Dievą yra ypatinga liaudies kūrybos ir literatūros dalis, kurioje persipina tikėjimas, moralės pamokymai ir vaizduotės pasaulis. Jose dažnai pasakojama apie Dievo ir žmogaus santykį, apie teisingumą, gėrio ir blogio kovą, apie vargšų paguodą ir galingųjų nuopuolį. Tokios pasakos nėra vien tik vaikų pramoga – jos tinka įvairaus amžiaus skaitytojui. Vaikai jose randa paprastą tiesos ir melo atskyrimą, aiškius simbolius bei tikėjimą, kad gėris nugalės. Suaugusieji, ypač tikintieji, atranda gilesnę prasmę – tai tarsi liaudiška teologija, kuri moko ne sausomis dogmomis, o per istorijas, artimas žmogaus gyvenimui.
Šios pasakos nėra skirtos tik katalikams ar vienai religinei tradicijai. Jas rasime lietuvių, rusų, vokiečių, danų ar kitų tautų kultūrose, o jų motyvai neretai universalūs – žmonės įvairiose šalyse ieškojo atsakymų, kaip paaiškinti pasaulio kilmę, kodėl egzistuoja blogis, kaip Dievas lydi žmogų per gyvenimą. Pasakose Dievas gali pasirodyti kaip keliautojas, kuris bando žmonių gerumą, arba kaip teisingas teisėjas, kuris skiria apdovanojimą ar bausmę. Tokios istorijos padeda ne tik vaikams, bet ir suaugusiems permąstyti savo santykį su tikėjimu, su artimu ir pačiu savimi.
Pasakose apie Dievą dažnai pasirodo ir kitos jėgos – velnias, mirtis, angelai ar šventieji. Tai rodo, kad liaudies vaizduotė religiją matė kaip gyvą dramą, kurioje kiekvienas veikėjas turi savo vaidmenį. Pasakos perkelia dvasinius klausimus į kasdienybę: kodėl vienam sekasi, o kitam ne; kodėl reikia dalintis; kas nutinka, kai žmogus pamiršta savo kūrėją. Skaityti jas galima tiek kaip paprastas istorijas su pamokymu, tiek kaip gilią alegoriją, kurioje slypi šimtmečius gyvuojanti išmintis.
Pasakos apie Dievą
Apie dangaus duoną. Broliai Grimai. Pasaka apie nuolankius žmones, gavusius dangišką atlygį už savo tikėjimą.
Vargšai ir turtingieji prie dangaus vartų. Broliai Grimai. Istorija apie teisingumą po mirties ir tai, kaip skirtingai sutinkami vargšai bei turtingieji.
Mirtis – krikšto tėvas. Broliai Grimai. Pasakojimas apie mirtį kaip Dievo pasiųstą globėją, primenantį apie žmogaus gyvenimo ribas.
Šv. Juozapas miške. Broliai Grimai. Pasaka apie šventąjį, kuris rūpinasi našlaičiais ir juos saugo.
Angelas. Hansas Kristianas Andersenas. Pasaka apie angelą, lydintį mirusį vaiką į dangų, surenkančią gražiausias gėles.
Paskutinis senojo ąžuolo sapnas. Hansas Kristianas Andersenas. Pasakojama apie medį, regintį pasaulio pabaigą ir atrandantį amžinybę.
Rojaus sodas. Hansas Kristianas Andersenas. Istorija apie stebuklingą rožę, atspindinčią dievišką grožį ir gėrio jėgą.
Taukų žvakė. Hansas Kristianas Andersenas. Pasaka apie šviesą, kuri simbolizuoja dievišką tiesą ir tikėjimą.
Kaip atsirado žemė. Lietuvių liaudies sakmė. moko, kad net blogio ketinimai (Velnias, bandantis trukdyti Dievui) gali netikėtai prisidėti prie kūrybos proceso.
Šventojo Mikalojaus istorija. Rusų liaudies pasaka. Tikėjimas Dievu, šventojo Mikalojaus užtarimas ir dosnumas vargšams atneša palaiminimus ir sėkmę.
Jonukas ir Gretutė. Broliai Grimai. Brolio ir sesers ryšys bei gudrumas padeda išgyventi pavojus, o piktadarystė, kaip pamotės ar raganos, galiausiai sugriauna save.
Karaliaus kvietimas. Tik tie, kurie yra tiesiogiai pakviesti Dievo (per Jo malonę ar tikėjimą), bus priimti į Jo karalystę.
Pasaka „Gvazdikas”. Broliai Grimai. Karalienės išgelbėjimas per angelus ir sūnaus sugrįžimas pabrėžia tikėjimą dievišku apvaizdu.
Snieguolė ir Rožytė. Broliai Grimai. Gerumas, drąsa ir nesavanaudiškumas yra apdovanojami, o godumas ir nedėkingumas sulaukia bausmės.
Dievas ir tuštuma. Pasaka primena biblinę Izraelio tautos klajonių dykumoje istoriją, tačiau perkelia ją į stepių kultūros kontekstą, kur dievas yra materialus, trapus ir pažeidžiamas.
Dievas ir Liuciferis. Dievas žemę vadina „treniruočių poligonu“, įneša egzistencinę perspektyvą, kad žmogaus gyvenimas yra išbandymų ir augimo vieta.
Pasaka apie velnią ir Viešpatį Dievą. Lenkų liaudies pasaka. Dievas ir velnias (antikristas) vaizduojami kaip veikėjai, kurie draugiškai bendrauja ir diskutuoja.
Javdocha-Šventuolė. Ukrainiečių liaudies pasaka. Tinginystė ir atsakomybės vengimas gali privesti prie skurdo ir gėdos, tačiau darbas ir pastangos atneša gerovę bei pagarbą.
Pasaka Ilja ir Petras. Baltarusų liaudies pasaka. Skirtingos jėgos, net jei jos dieviškos, gali sukelti chaosą, kai veikia nesuderintai, o jų nesutarimai dažniausiai kenkia paprastiems žmonėms.
Dievas, Jehorijus ir Mikola. Baltarusių liaudies pasaka. Pyktis ir kerštas, net jei kyla iš šventųjų, gali atnešti žalos tiems, kurie to nenusipelno, o atleidimas ir geranoriškumas galiausiai atneša harmoniją.
Teisusis teisėjas. Baltarusių liaudies pasaka. Tikras teisingumas reikalauja nešališkumo, drąsos ir ištikimybės principams, net jei tai reiškia atsisakyti asmeninės naudos ar komforto.
Raguotasis klebonas. Rusų liaudies pasaka. Teisingumas ir sąžinė yra svarbiau už turtus, o bandymas apgauti kitus gali privesti prie negrįžtamų pasekmių.
Apgauti kunigai. Rusų liaudies pasaka. Pasaka šmaikščiai išjuokia dvasininkų naivumą ir godumą, parodydama, kad net paprastas kaimietis gali juos pergudrauti.