Šis klausimas kankina filosofus, mokslininkus ir tikinčiuosius nuo seniausių laikų. Viena vertus, žvelgdami į kosmoso mastus, galime pasijusti tarsi dulkelės – vos pastebimos, neturinčios jokios reikšmės. Galaktikos gimsta ir miršta, žvaigždės sprogsta, planetos sudega, o mūsų gyvenimas trunka vos akimirką. Kodėl turėtume manyti, kad šitoje didžiulėje mechanikoje slypi tikslas?
Vis dėlto, tik atsitiktinumu pasikliauti sunku. Fizikos dėsniai tokie tikslūs, kad net menkiausias jų pakeitimas būtų padaręs gyvybę neįmanomą. Kodėl šviesos greitis, gravitacija, atomų sąveika yra būtent tokie, kad leido atsirasti pasauliui, kuriame galime užduoti klausimus apie prasmę? Ar tai tik atsitiktinis sutapimas, ar ženklas, kad visata turi kryptį? Jei yra kryptis, kas ją nustatė?
Religinė tradicija sako, kad Dievas sukūrė pasaulį ne šiaip sau, o iš meilės. Meilė visada turi tikslą – ji nori būti dalinama, ji trokšta, kad kitas egzistuotų. Tad Visata būtų ne beprasmė atsitiktinybė, bet meilės aktas, kuriame kiekvienas žmogus turi vietą. Tai nereiškia, kad privalome suprasti visą šį planą, bet galime jausti, kad esame jo dalis.
Bet ar gali būti, kad Visata vis dėlto neturi jokio tikslo? Kai kurie mokslininkai sako, kad klausimas apie prasmę yra žmogiškas klausimas, kurį primetame tikrovei. Gal Visata tiesiog yra, be intencijos, be krypties, be gilesnio „kodėl“. Bet jei taip, kodėl mūsų sąmonė taip atkakliai ieško tikslo? Kodėl negalime susitaikyti su tuščiu atsitiktinumu? Galbūt pati mūsų vidinė troška prasmės jau yra užuomina, kad pasaulis iš tiesų yra daugiau nei chaosas.
Jei Visata turi tikslą, jis gali būti daug didesnis nei mūsų suvokimas. Gal tikslas nėra vien tik žmogaus egzistencija, bet platesnė kūrinijos kelionė į sudėtingumą, grožį, sąmonę. Gal kiekviena žvaigždė, kiekvienas gyvybės blyksnis yra žingsnis į vis gilesnę Dievo sumanymo išraišką. O žmogus yra tas, kuris pirmasis pakelia akis į dangų ir klausia, ką visa tai reiškia.
Tačiau galima kelti dar vieną paradoksą: jei Visata turi tikslą, ar tai reiškia, kad ji jau „baigta“? Ar tikslas yra galutinė būsena, į kurią viskas eina, ar pati kelionė, nuolatinis tapsmas? Gal Dievo kūrinija nėra sustingusi schema, o atvira istorija, kurioje tikslas yra pats gyvenimo vyksmas. Tokiu atveju prasmė nėra galutinis rezultatas, bet nuolatinis klausimas, ieškojimas ir santykis.
Visata gali atrodyti beprasmė tiems, kurie ieško mechaninio atsakymo. Bet tikėjimo akimis ji yra gyvas klausimas, kuris kviečia žmogų ne tik matyti žvaigždes, bet ir jausti, kad jis pats yra tos pačios paslapties dalis. Prasmė galbūt nėra įrašyta į dangų kaip formulė – ji gyva žmogaus širdyje, kuri sugeba klausti ir mylėti.
Galbūt tikrasis atsakymas slypi ne Visatos struktūroje, o mūsų santykyje su ja. Jei gyvename taip, lyg prasmė egzistuoja, ji tampa reali. Jei gyvename taip, lyg viskas būtų atsitiktinumas, pasaulis iš tiesų atrodo tuščias. Tad klausimas „ar Visata turi tikslą“ yra kartu klausimas „ar žmogus renkasi gyventi prasmingai“. Ir galbūt būtent ši galia rinktis yra ženklas, kad Dievo sukurta Visata nėra beprasmė.