Minerva romėnų pasaulyje buvo viena svarbiausių deivių, siejama su išmintimi, menu, amatais ir karo strategija. Jos vardas, kilęs iš indoeuropietiškos šaknies men- („mąstyti, prisiminti“), rodo, kad tai dievybė, kurios esmė – protas, išradingumas ir gebėjimas tvarkyti pasaulį ne vien jėga, bet ir protu. Graikų mitologijoje jai atitinka Atėnė, tačiau romėnai suformavo savitą Minervos paveikslą, labiau akcentuodami jos ryšį su kasdieniais amatais ir praktiniais įgūdžiais.
Romėnai Minervą laikė viena iš Kapitolijaus triados kartu su Jupiteriu ir Junona. Ji turėjo pagrindinę šventyklą Kapitolijuje, o tai reiškia, kad jos kultas buvo ne periferinis, bet centrinis valstybės religijos elementas. Kovo mėnesį vykdavo šventė Quinquatria, skirta Minervai pagerbti. Iš pradžių ji truko vieną dieną, bet vėliau išplėsta iki penkių. Tuo metu mokytojai, amatininkai ir menininkai atnašaudavo aukas deivei, prašydami įkvėpimo ir globos.
Karo srityje Minerva nebuvo tokia laukinė kaip Marsas, ji veikiau simbolizavo tvarką, taktiką, planavimą. Romėnai tikėjo, kad karą laimi ne vien žali jėgos protrūkiai, bet ir šaltas protas. Todėl Minerva buvo svarbi generolams ir strategams, o kartu ji globojo raštininkus, filosofus bei poetus. Tai darė ją universalia deive, jungiančia intelektualią ir praktinę veiklą.
Įdomu, kad Minerva glaudžiai siejosi ir su amatais – audimu, siuvimu, net meniniais dirbiniais. Moterys dažnai ją garbino kaip savo darbo globėją, tačiau kartu Minerva globojo ir vyrų darbus: išradimus, mechaniką, statybą. Tokiu būdu ji peržengė vienos lyties ar srities ribas. Ši deivė atrodė kaip tikroji civilizacijos ramsčių globėja.
Literatūroje Minerva dažnai minima kaip įkvėpimo šaltinis. Poetai ir oratoriai prašydavo jos pagalbos kurdami, nes tikėjo, kad tikrasis menas kyla iš dieviškos išminties. Net Ovidijus „Metamorfozėse“ pasakoja, kaip Minerva varžėsi su mirtingąja Arachne audimo mene, o ši pasipūtusi mirtingoji buvo paversta į vorą. Tai moralizuojanti istorija apie ribą tarp žmogaus ir dievo, parodanti, kad tikrasis talentas ateina ne iš puikybės, o iš pagarbaus suvokimo.
Krikščionybės laikais Minerva nebevaidino vaidmens religijoje, tačiau jos įvaizdis išliko simbolikoje. Viduramžių Europoje išminties personifikacijos kartais turėdavo Minervos bruožų. Renesanso laikais ji vėl tapo mūzų drauge ir mokslų globėja – universitetų emblemose, bibliotekų freskose ar meno akademijų antspauduose galima rasti Minervos figūrą. Ji simbolizavo ne pagonišką kultą, o protą ir žinias, kurios laikytos suderinamomis su krikščioniška pasaulėžiūra.