Fidijas (apie 490–430 m. pr. Kr., lietuviškai kartais vadinamas Filidijus) buvo vienas garsiausių antikos skulptorių, kurio vardas tapo sinonimu didingam, dieviškam menui. Jis gyveno Atėnų klestėjimo laikais, kai Periklis vadovavo miestui ir skatino menų bei architektūros augimą. Fidijo darbai tapo Atėnų didybės simboliu, o jo kūrybos atgarsiai siekia net mūsų laikus.
Svarbiausias Fidijo darbas – Atėnės Partenonės statula, pastatyta Atėnų Partenone. Ji buvo maždaug 12 metrų aukščio, pagaminta iš aukso ir dramblio kaulo (tokios statulos vadinamos krizelefantinėmis). Atėnė buvo pavaizduota kaip karo deivė, tačiau kartu spindėjo taurią ramybę. Ši statula simbolizavo ne tik religiją, bet ir pačių Atėnų galybę.
Dar vienas didis Fidijo darbas – Dzeuso statula Olimpijoje, laikyta vienu iš Septynių pasaulio stebuklų. Ji buvo tokia didinga, kad, pasak liudijimų, statula vos tilpo į šventyklą: Dzeusas sėdėjo soste, jo galva beveik lietė lubas. Kaip ir Atėnės atveju, statula buvo sukurta iš aukso ir dramblio kaulo, o jos veidas ir išraiška perteikė ne žemišką valdžią, bet kosminį dieviškumą.
Fidijo stilius išsiskyrė monumentalumu ir idealizacija. Jis siekė parodyti ne kasdienį žmogų, o dievų didybę. Jo skulptūros neturi pernelyg ryškių emocijų, jos ramios, harmoningos, iškilios. Galima sakyti, kad Fidijas suformavo kanoną, kaip turi atrodyti dievai – ne šypsantys ar verkiantys, o transcendentiniai, viršesni už žmogų.
Būtent dėl to Fidijas dažnai vadinamas „dievų skulptoriumi“. Jo darbai nebuvo tik meno kūriniai – jie atliko sakralinę funkciją, nes buvo neatsiejami nuo kulto.
Fidijo kūryba buvo glaudžiai susijusi su graikų religija. Jo statulos stovėjo šventyklose ir buvo dievybių kulto centrai. Antikiniai žmonės manė, kad per šias skulptūras pats dievas yra šventykloje, todėl Fidijo darbai turėjo ne tik estetinę, bet ir teologinę reikšmę.
Įdomu, kad krikščionybės laikais tokie stabai buvo suvokiami kaip pagoniški stabmeldystės simboliai. Kai IV a. po Kr. krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija, daug Fidijo darbų buvo sunaikinta. Olimpijos Dzeusas žuvo gaisro metu, o Atėnės Partenonės statula taip pat neišliko. Vis dėlto jų aprašymai, kopijos ir ikonografinė įtaka pergyveno amžius.
Apie Fidiją pasakojama ir daug istorijų. Viena jų teigia, kad jis buvo apkaltintas pinigų grobstymu, nes Atėnės statulos auksas buvo itin vertingas. Pasakojama, kad, siekdamas įrodyti savo nekaltumą, Fidijas padarė taip, kad auksinę apdangalą būtų galima nuimti ir pasverti. Tokiu būdu paaiškėjo, jog nei gramas neprapuolė.
Kita legenda byloja, kad Fidijas slapta įskiepijo savo ir Periklio atvaizdus Atėnės skydo reljefe. Tai sukėlė pasipiktinimą, nes žmonės manė, kad menininkas ir politikas užsiima savęs garbinimu šventosios deivės atvaizde. Šis įvykis galėjo prisidėti prie jo politinių nemalonumų.
Fidijo įtaka meno istorijai yra milžiniška. Jis padėjo sukurti klasikinės skulptūros idealą, kurį vėliau mėgdžiojo romėnai, o dar po daugelio šimtmečių – Renesanso menininkai. Mikelandželas, kurdamas savo monumentalius kūrinius, buvo įkvėptas antikinio didingumo, kurį pirmasis parodė Fidijas.
Be didžiųjų statulų, Fidijas dirbo ir su mažesniais religiniais objektais. Pavyzdžiui, manoma, kad jis sukūrė kai kuriuos Atėnės Partenonės skydo ir sandalų dekorus. Šie smulkūs elementai buvo pripildyti mitologinių scenų, kurios mokė graikus apie jų dievus ir herojus. Fidijo dirbtuvėse dirbo daug mokinių, kurie perėmė jo stilių, todėl jo įtaka religiniam menui buvo labai plati. Jis padėjo suformuoti klasikinį graikų dievų vaizdavimo būdą, kuris vėliau tapo pavyzdžiu visai Vakarų kultūrai. Jo kūriniai buvo laikomi ne vien meno šedevrais, bet ir tikėjimo įrankiais.