Al-Ḥāqqa yra 69-oji Korano sura, turinti 52 eilutes, priklausanti Mekos laikotarpiui. Pats pavadinimas verčiamas kaip „Neišvengiama tikrovė“ arba „Tai, kas tikra“, ir jis nurodo į Paskutinio teismo dieną – vieną iš pagrindinių islamo tikėjimo tiesų. Ši sura sukurta tuo metu, kai pranašas Mahometas ir pirmieji musulmonai patyrė didelį spaudimą, o pagrindinė jų žinia – prisikėlimas, atpildas ir pasaulio pabaiga – buvo nuolat niekinama. Dėl to Al-Ḥāqqa išsiskiria itin stipriu tonu, kupinu kosminių vaizdinių ir istorinių pavyzdžių, kurie turėjo sukrėsti klausytojus ir parodyti, kad Dievo teismas yra tikresnis už bet kokią žemišką galią.
Sura prasideda klausiamais žodžiais „Kas yra ta Neišvengiama tikrovė?“, tarsi siekiant priversti žmogų sustoti ir susimąstyti. Toliau pateikiami istorijos pavyzdžiai: Aad ir Tammūd gentys, garsėjusios savo galybe, buvo sunaikintos, nes atmetė pranašus. Aadą pasiekė negailestingi vėjai, kurie siautė dienas ir naktis, kol neliko nė vieno gyvo, o Tammūdą pražudė siaubingas garsas. Paminėta ir Faraono bei „apverstosios“ tautos (Sodomos gyventojų) bausmė. Visi šie pavyzdžiai tarnauja kaip įspėjimas Mekos klausytojams: praeitis byloja apie neišvengiamą Dievo teismą, kuris laukia ir jų, jei jie atmes Apreiškimą.
Sura piešia apokaliptinius vaizdus: kai trimitas bus pūstas, kalnai bus sudaužyti į dulkes, dangus bus perskeltas, angelai stovės kraštuose, o Dievo sostas bus iškeltas. Visi žmonės bus atvesti į teismą, o jų gyvenimo darbai bus parodyti. Čia atsiranda įspūdingas kontrastas: žmogus, kuriam bus paduota knyga į dešinę ranką, džiaugsis ir kvies kitus pažvelgti į savo gyvenimo knygą, nes jam laukia ramus gyvenimas sode. O tas, kuriam knyga bus įteikta į kairę, gailėsis ir šauks: „Kad tik man nebūtų duota mano knyga! Kad tik nežinočiau savo ataskaitos!“ Jam bus skirtas pragaro likimas, nes jis gyveno savanaudiškai, nepadėjo vargšams ir netikėjo teismu.
Svarbi šios suros dalis yra ir liudijimas apie patį pranašą Mahometą. Sakoma, kad Koranas nėra žmonių išgalvota kalba. Jei pranašas būtų priskyręs Dievui tai, ko Jis nesakė, Jam būtų buvusi nutraukta gyvybės gysla. Tai parodo, kaip rimtai islamo tradicijoje traktuojamas Apreiškimas – jis nėra žmogaus kūrinys, o tiesioginis Dievo žodis, kurio pranašas negali pakeisti pagal savo valią.
Al-Ḥāqqa pabaiga vėl grąžina prie pagrindinės temos: Koranas yra tikrasis priminimas visiems, kurie trokšta tiesos. Jis nėra poezija ar pranašystės kliedesys, kaip tvirtino Mekos pagonys, bet Dievo žodis, patvirtintas istorijos pamokomis ir pačios kūrinijos ženklų. Sura taip sustiprina Korano, kaip galutinio kriterijaus, autoritetą.
Religinėje praktikoje Al-Ḥāqqa skaitoma kaip viena galingiausių surų, primenančių žmogaus atsakomybę už savo gyvenimą. Ji dažnai cituojama pamoksluose apie Paskutinio teismo dieną, apie teisingumą ir apie tai, kad kiekvienas darbas bus užrašytas. Dėl stiprių vaizdinių ji naudojama siekiant sustiprinti tikėjimą prisikėlimu ir parodyti, kad pasaulio galybė – kalnai, dangus, imperijos – yra laikini, o vienintelė tikra tikrovė yra Dievo sprendimas.
Al-Ḥāqqa išsiskiria savo ritmiškumu ir stipria kalbos galia. Jos eilučių struktūra primena mušantį širdies dūžį ar dundesį, kuris artėja – tai sukuria atmosferą, kad teismas nėra abstrakti idėja, o neišvengiama tikrovė, kurią kiekvienas žmogus patirs. Ši sura tarsi jungia tris lygmenis: praeities tautų istorijas, kosminius ženklus ir būsimo teismo scenas, o kartu nurodo į pranašo misijos tikrumą. Dėl šios priežasties ji laikoma viena iš stipriausių Korano vietų, skirtų pažadinti širdis ir priversti susimąstyti apie žmogaus vietą amžinybėje.
Jos reikšmė islamo tradicijoje labai aiški: ji nuolat primena, kad tikėjimas nėra vien papročių laikymasis, o gyvas pasiruošimas dienai, kai kiekvienas atsistos prieš savo Viešpatį. Skaitant Al-Ḥāqqa, žmogus kviečiamas ne tik bijoti artėjančios tikrovės, bet ir suvokti, jog gailestingumas bei ramybė yra pažadėti tiems, kurie gyveno teisingai ir nuolankiai.
Al-Ḥāqqa – „Neišvengiama tikrovė“
1 eilutė
ٱلۡحَاقَّةُ
„Neišvengiama tikrovė.“
2 eilutė
مَا ٱلۡحَاقَّةُ
„Kas yra ta neišvengiama tikrovė?“
3 eilutė
وَمَآ أَدۡرَىٰكَ مَا ٱلۡحَاقَّةُ
„Ir kas tave supažindins, kas yra ta neišvengiama tikrovė?“
4 eilutė
كَذَّبَتۡ ثَمُودُ وَعَادُۢ بِٱلۡقَارِعَةِ
„Tammūdo ir ʿĀdo gentys neigė tą smūgiuojančią nelaimę.“
5 eilutė
فَأَمَّا ثَمُودُ فَهُلِكُواْ بِٱلطَّاغِيَةِ
„Tammūdą pražudė siaubingas garsas.“
6 eilutė
وَأَمَّا عَادٌ۬ فَأُهۡلِكُواْ بِرِيحٖ صَرۡصَرٍ عَاتِيَةٖ
„O ʿĀdą sunaikino šaižus, negailestingas vėjas.“
7 eilutė
سَخَّرَهَا عَلَيۡهِمۡ سَبۡعَ لَيَالٖ وَثَمَٰنِيَةَ أَيَّامٍ حُسُومٗا فَتَرَى ٱلۡقَوۡمَ فِيهَا صَرۡعَىٰ كَأَنَّهُمۡ أَعۡجَازُ نَخۡلٍ خَاوِيَةٖ
„Jis siuntė jį jiems septynias naktis ir aštuonias dienas iš eilės, tad tu matei juos parklupusius tarsi tuščius palmės kamienus.“
8 eilutė
فَهَلۡ تَرَىٰ لَهُم مِّنۢ بَاقِيَةٖ
„Ar matai, kad kas nors iš jų būtų likęs?“
9 eilutė
وَجَآءَ فِرۡعَوۡنُ وَمَن قَبۡلَهُۥ وَٱلۡمُؤۡتَفِكَٰتُ بِٱلۡخَاطِئَةِ
„Ir atėjo Faraonas, ir buvusieji prieš jį, ir apverstosios gyvenvietės su nuodėme.“
10 eilutė
فَعَصَوۡا۟ رَسُولَ رَبِّهِمۡ فَأَخَذَهُمۡ أَخۡذَةٗ رَّابِيَةٗ
„Jie nepakluso savo Viešpaties pasiuntiniui, tad Jis sugriebė juos stipria bausme.“
11 eilutė
إِنَّا لَمَّا طَغَا ٱلۡمَآءُ حَمَلۡنَٰكُمۡ فِي ٱلۡجَارِيَةِ
„Kai vanduo užliejo, Mes jus nešėme laive.“
12 eilutė
لِنَجۡعَلَهَا لَكُمۡ تَذۡكِرَةٗ وَتَعِيَهَآ أُذُنٞ وَٰعِيَةٞ
„Kad padarytume tai jums priminimu ir kad atsimintų klausiančios ausys.“
13 eilutė
فَإِذَا نُفِخَ فِي ٱلصُّورِ نَفۡخَةٞ وَٰحِدَةٞ
„Kai bus pūsta į ragą vieną kartą.“
14 eilutė
وَحُمِلَتِ ٱلۡأَرۡضُ وَٱلۡجِبَالُ فَدُكَّتَا دَكَّةٗ وَٰحِدَةٗ
„Ir bus pakelta žemė ir kalnai, ir jie bus sudaužyti vienu dūžiu.“
15 eilutė
فَيَوۡمَئِذٖ وَقَعَتِ ٱلۡوَاقِعَةُ
„Tą dieną įvyks Įvykis.“
16 eilutė
وَٱنشَقَّتِ ٱلسَّمَآءُ فَهِيَ يَوۡمَئِذٖ وَاهِيَةٞ
„Ir dangus prasiskels, ir jis tą dieną bus trapus.“
17 eilutė
وَٱلۡمَلَكُ عَلَىٰٓ أَرۡجَآئِهَاۚ وَيَحۡمِلُ عَرۡشَ رَبِّكَ فَوۡقَهُمۡ يَوۡمَئِذٖ ثَمَٰنِيَةٞ
„Ir angelai bus jos pakraščiuose, o tavo Viešpaties sostą tą dieną neš aštuoni.“
18 eilutė
يَوۡمَئِذٖ تُعۡرَضُونَ لَا تَخۡفَىٰ مِنكُمۡ خَافِيَةٞ
„Tą dieną jūs būsite pristatyti – niekas iš jūsų neslėpsis.“
19 eilutė
فَأَمَّا مَنۡ أُوتِيَ كِتَٰبَهُۥ بِيَمِينِهِۦ فَيَقُولُ هَآؤُمُ ٱقۡرَءُواْ كِتَٰبِيَهۡ
„O tas, kuriam bus duota jo knyga į dešinę ranką, sakys: ‘Štai, skaitykite mano knygą!’“
20 eilutė
إِنِّي ظَنَنتُ أَنِّي مُلَٰقٍ حِسَابِيَهۡ
„Iš tiesų aš tikėjau, kad susidursiu su savo ataskaita.“
21 eilutė
فَهُوَ فِي عِيشَةٖ رَّاضِيَةٖ
„Tad jis bus patenkintame gyvenime.“
22 eilutė
فِي جَنَّةٍ عَالِيَةٖ
„Aukštuose soduose.“
23 eilutė
قُطُوفُهَا دَانِيَةٞ
„Jų vaisiai bus lengvai pasiekiami.“
24 eilutė
كُلُواْ وَٱشۡرَبُواْ هَنِيٓـَٔۢا بِمَآ أَسۡلَفۡتُمۡ فِي ٱلۡأَيَّامِ ٱلۡخَالِيَةِ
„Valgykite ir gerkite džiugiai už tai, ką padarėte ankstesnėmis dienomis.“
25 eilutė
وَأَمَّا مَنۡ أُوتِيَ كِتَٰبَهُۥ بِشِمَالِهِۦ فَيَقُولُ يَٰلَيۡتَنِي لَمۡ أُوتَ كِتَٰبِيَهۡ
„O tas, kuriam bus duota jo knyga į kairę ranką, sakys: ‘Kad tik man nebūtų duota mano knyga!’“
26 eilutė
وَلَمۡ أَدۡرِ مَا حِسَابِيَهۡ
„Ir nebūčiau žinojęs, kokia mano ataskaita.“
27 eilutė
يَٰلَيۡتَهَا كَانَتِ ٱلۡقَاضِيَةَ
„Kad tik ji būtų buvusi galutinė mirtis!“
28 eilutė
مَآ أَغۡنَىٰ عَنِّي مَالِيَهۡ
„Mano turtai man nepadėjo.“
29 eilutė
هَلَكَ عَنِّي سُلۡطَٰنِيَهۡ
„Mano valdžia nuo manęs pražuvo.“
30 eilutė
خُذُوهُ فَغُلُّوهُ
„Sugaukite jį ir surakinkite.“
31 eilutė
ثُمَّ ٱلۡجَحِيمَ صَلُّوهُ
„Paskui įmeskite jį į pragarą.“
32 eilutė
ثُمَّ فِي سِلۡسِلَةٖ ذَرۡعُهَا سَبۡعُونَ ذِرَاعٗا فَٱسۡلُكُوهُ
„Paskui įverkite jį į grandinę, kurios ilgis septyniasdešimt uolekčių.“
33 eilutė
إِنَّهُۥ كَانَ لَا يُؤۡمِنُ بِٱللَّهِ ٱلۡعَظِيمِ
„Jis iš tiesų netikėjo didžiuoju Dievu.“
34 eilutė
وَلَا يَحُضُّ عَلَىٰ طَعَامِ ٱلۡمِسۡكِينِ
„Ir neskatino maitinti vargšo.“
35 eilutė
فَلَيۡسَ لَهُ ٱلۡيَوۡمَ هَٰهُنَا حَمِيمٞ
„Tad jis šiandien čia neturi artimo draugo.“
36 eilutė
وَلَا طَعَامٌ إِلَّا مِنۡ غِسۡلِينٖ
„Ir neturi maisto, tik pūvančių žaizdų skystį.“
37 eilutė
لَّا يَأۡكُلُهُۥٓ إِلَّا ٱلۡخَٰطِـُٔونَ
„Kurį valgys tik nusidėjėliai.“
38 eilutė
فَلَآ أُقۡسِمُ بِمَا تُبۡصِرُونَ
„Tad ne, prisiekiu tuo, ką jūs matote.“
39 eilutė
وَمَا لَا تُبۡصِرُونَ
„Ir tuo, ko jūs nematote.“
40 eilutė
إِنَّهُۥ لَقَوۡلُ رَسُولٖ كَرِيمٖ
„Tai tikrai kilnaus pasiuntinio žodis.“
41 eilutė
وَمَا هُوَ بِقَوْلِ شَاعِرٍۚ قَلِيلٗا مَّا تُؤۡمِنُونَ
„Tai nėra poeto žodis – mažai jūs tikite.“
42 eilutė
وَلَا بِقَوْلِ كَاهِنٖۚ قَلِيلٗا مَّا تَذَكَّرُونَ
„Ir ne būrėjo žodis – mažai jūs susimąstote.“
43 eilutė
تَنزِيلٞ مِّن رَّبِّ ٱلۡعَٰلَمِينَ
„Tai Apreiškimas iš Viešpaties, pasaulių Valdovo.“
44 eilutė
وَلَوۡ تَقَوَّلَ عَلَيۡنَا بَعۡضَ ٱلۡأَقَاوِيلِ
„Jei jis būtų priskyręs Mums kokius nors žodžius,“
45 eilutė
لَأَخَذۡنَا مِنۡهُ بِٱلۡيَمِينِ
„Mes būtume jį sugriebę už dešinės rankos.“
46 eilutė
ثُمَّ لَقَطَعۡنَا مِنۡهُ ٱلۡوَتِينَ
„Ir tada būtume jam nutraukę gyvybės gyslą.“
47 eilutė
فَمَا مِنكُم مِّنۡ أَحَدٍ عَنۡهُ حَٰجِزِينَ
„Ir niekas iš jūsų nebūtų galėjęs jo apsaugoti.“
48 eilutė
وَإِنَّهُۥ لَتَذۡكِرَةٞ لِّلۡمُتَّقِينَ
„Ir iš tiesų jis yra priminimas dievobaimingiesiems.“
49 eilutė
وَإِنَّا لَنَعۡلَمُ أَنَّ مِنكُم مُّكَذِّبِينَ
„Mes žinome, kad tarp jūsų yra tokių, kurie neigia.“
50 eilutė
وَإِنَّهُۥ لَحَسۡرَةٌ عَلَى ٱلۡكَٰفِرِينَ
„Ir tai yra didžiulė kančia netikintiesiems.“
51 eilutė
وَإِنَّهُۥ لَحَقُّ ٱلۡيَقِينِ
„Ir tai tikrai yra tikriausia tiesa.“
52 eilutė
فَسَبِّحۡ بِٱسۡمِ رَبِّكَ ٱلۡعَظِيمِ
„Tad šlovink savo didžiojo Viešpaties vardą.“