Švenčiausiasis Jėzaus Varde, būk mano širdyje, būk mano lūpose, būk mano kalbose! Švenčiausiasis Jėzaus Varde, nušviesk mano protą, apvalyk mano vaizduotę, sustiprink mano valią! Švenčiausiasis Jėzaus Vardas tebūna manyje, tebūna virš manęs, tebūna priešais mane, tebūna šalia manęs! Jis tebus visose mano mintyse, žodžiuose ir darbuose. Švenčiausiasis Jėzsus vardas tesaugo mane nuo visų piktojo puolimų ir pagundų. Švenčiausiasis Jėzaus Vardas teapgina mane nuo sunkių minčių, nuo bet kokio nusivylimo ir nevilties. Švenčiausiasis Jėzaus Vardas tebus mano nepajudinama viltis, mano jėga ir stiprybė, mano pasitikėjimas gyvenime ir mirtyje. Amen.
Įdomu tai, kad šis garbinimas išaugo iš Senojo Testamento draudimo be reikalo minėti Viešpaties vardą (Iš 20, 7), tačiau Naujajame Testamente šis draudimas transformuojasi į absoliutų paklusnumą ir šlovinimą per Jėzų. Šv. Paulius rašo, kad kiekvienas kelis turi lenktis Jėzaus vardui (Fil 2, 10), kas rodo ne tik pagarbumą, bet ir pripažinimą Jo kaip kosminio autoriteto. Viduramžiais ypač išpopuliarėjo Jėzaus vardo litanijos, kurios pabrėžė Jo kaip Išgelbėtojo vaidmenį. Šis vardas yra tarsi slaptas kodas, atveriantis dangaus malones.