O gerasis Jėzau, dėl savo didžio gailestingumo, pasigailėk manęs! O meilingasis Jėzau, meldžiu Tave per tą brangųjį Tavo Kraują, kurį panorėjai išlieti už nusidėjėlius, nuplauk visas mano nedorybes, pažvelk į mane vargšą ir nevertą, besišaukiantį Tavo šventojo Vardo! Todėl, Jėzau, išgelbėk mane dėl savo šventojo Vardo. Amen.
Įdomu tai, kad ankstyvojoje krikščionybėje, ypač Rytų Bažnyčioje, intensyviai praktikuota Jėzaus malda „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“ (Hesychastinė tradicija) siekė ne tik nuodėmių nuplovimo, bet ir dieviškosios energijos patyrimo, vadinamo theosis arba apoteoze. Tai yra gilus asmeninis susivienijimas su Kristumi, per kurį tikintysis tampa panašus į Dievą per Jo malonę. Ši maldos forma pabrėžia Jėzaus kaip Logos (Žodžio) įsikūnijimo slėpinį, per kurį Dievas tapo žmogumi, kad žmogus galėtų tapti dalimi Dievo gyvenimo. Tokia malda yra ne tik prašymas, bet ir mistinis susitikimas su Įsikūnijusiuoju Dievu.