„O Jėzau, tiesos paveiksle, vienybės ženkle, meilės ryšy, atmink nesuskaičiuojamų Tavo žaizdų daugybę, kuriomis nuo viršugalvio ligi kojų apačios buvai sužeistas, ir kiek daug skausmų, apsipylęs šventuoju Krauju, už mus iškentei savo nekaltu kūnu. Gerasis Jėzau, ką dar galėjai padaryti ir nepadarei?
Įrašyk, meldžiu Tave, gerasis Jėzau, visas savo žaizdas Tavo brangiausiuoju Krauju į mano širdį, kad jose perskaityčiau Tavo kančias ir mirtį, kad ligi galo ištverčiau, nuolat Tau dėkodamas. Amen.
Tėve mūsų. Sveika, Marija.”
Ypatingą dėmesį teologai skiria frazei, kurioje prašoma įrašyti žaizdas į širdį. Tai primena senovės krikščioniškąją idėją apie *imprintum* – dvasinį antspaudą, kurį krikšto sakramentas palieka sielai, tačiau čia jis išplečiamas per kontempliaciją. Brigita siekia, kad Kristaus kančia taptų ne išorine istorija, bet vidine, nuolatine realybe, kuri formuoja tikinčiojo moralinį gyvenimą. Kai kurie viduramžių mistikai šią praktiką siejo su „skausmo mistika“, kurios tikslas buvo pasiekti visišką susivienijimą su Kristumi per jo kentėjimą, taip peržengiant vien tik išorinį atgailos aktą. Ši malda yra kvietimas į asmeninę Kalvariją, kurioje tikintysis per meilę tampa bendrakeleivis Išganytojo kelyje.