Galia yra teisė

Galia yra teisė – tai viena radikaliausių ir kontroversiškiausių knygų, kada nors parašytų Vakarų pasaulyje. Kūrinys, kuris atmeta viską, kas brangu moderniai visuomenei – lygybę, gailestingumą, žmogaus teises – ir vietoj to iškelia brutalios jėgos ir stipriųjų viešpatavimo kultą. Tai knyga, žinoma kaip „Might is Right“.

Knygos autorius pasivadino grėsmingu pseudonimu, kuris puikiai atspindi kūrinio dvasią.

Autorius: Ragnar Redbeard. Lietuviškai šis pseudonimas verčiamas kaip Ragnaras Raudonbarzdis, Ragnaras Redberdas.
Manoma, kad tikrasis autorius yra Artūras Desmondas (Arthur Desmond) – Naujosios Zelandijos rašytojas, poetas ir politinis aktyvistas, gyvenęs XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Vis dėlto, autorystė iki šiol lieka diskusijų objektu.

Knygos pavadinimas taip pat aiškiai nusako jos pagrindinę idėją.

Originalo kalba: Might is Right (kartais su paantrašte The Survival of the Fittest).
Angliškai: Might is Right.
Lietuviškai: Knyga niekada nebuvo oficialiai išversta į lietuvių kalbą, tačiau verčiant pažodžiui būtų: „Galybė yra teisė, Galia yra teisė, Jėga yra teisė, Galybė yra teisė“.

Artūras Desmondas (Ragnar Redbeard) rašė XIX amžiaus pabaigoje – socialinių, politinių ir filosofinių idėjų virsmo laikotarpiu. Knyga buvo parašyta kaip radikalus atsakas ir kritika tam, ką autorius laikė Vakarų civilizacijos silpnumu ir nuosmukiu. Pagrindiniai motyvai buvo:

Panieka krikščioniškajai moralei. Autorius manė, kad krikščionybės mokymas apie nuolankumą, atlaidumą ir meilę artimui yra „vergų moralė“, skirta silpniesiems valdyti stipriuosius per kaltės jausmą.
Socialinio darvinizmo kraštutinumas. Įkvėptas (ir klaidingai interpretuodamas) Charleso Darwino idėjų, autorius tikėjo, kad visuomenėje, kaip ir gamtoje, turi galioti „stipriausiojo išlikimo“ (angl. survival of the fittest) dėsnis. Stiprieji privalo dominuoti, o silpnieji – paklusti arba žūti.
Kritika lygybės ir demokratijos idėjoms. Teiginys, kad „visi žmonės sukurti lygūs“, jam atrodė absurdiškas ir prieštaraujantis gamtos dėsniams. Demokratiją jis laikė minios, t. y. silpnųjų ir vidutinybių, valdžia.

Iš esmės, tai buvo manifestas, kviečiantis grįžti prie pirmykštės, „natūralios“ tvarkos, kurioje galia, o ne moralė, yra vienintelis teisės ir teisingumo šaltinis.

Knygos turinys, matomas skyrių pavadinimuose, yra tiesmukas ir provokuojantis. Autorius nuosekliai griauna Vakarų civilizacijos pamatus:

Krikščionybės puolimas: Jėzus Kristus knygoje vadinamas „tikruoju blogio princu“, „vergų karaliumi“ ir „pasaulio Mefistofeliu“. Krikščioniška etika laikoma didžiausiu blogiu, nes ji skatina silpnumą.
Žmogaus teisių neigimas: Autorius teigia, kad prigimtinių teisių nėra. Egzistuoja tik viena teisė – galia. Jei neturi jėgos apginti savo nuosavybės ar gyvybės, tu neturi ir teisės į juos.
Jėgos išaukštinimas: Idealus žmogus yra ne „nukryžiuotas dailidė“, o negailestingas karys, plėšrūnas. Žmogaus prigimtis, pasak autoriaus, yra grobuoniška. Moralės principai – tai tik taisyklės, sukurtos vergams kontroliuoti.
Sėkmės kultas: Pagrindinis vyriškumo tikslas – materiali sėkmė ir dominavimas. Pralaimėjusieji ir nevykėliai keliauja į „pragarą“ – užmarštį ir panieką. Savisauga yra aukščiausias gamtos įstatymas.
Požiūris į moteris ir karą: Teigiama, kad moterys instinktyviai trokšta stipriausių, geriausių kovotojų. Negailestingas konfliktas ir karas yra būtini, kad atsiskirtų stipriausi genai ir įvyktų natūrali atranka.

Išleista 1896 metais, knyga sukėlė šoką ir pasibjaurėjimą.

Bažnyčios reakcija: Dėl atviro piktžodžiavimo, Jėzaus vadinimo blogio princu ir krikščioniškos moralės neigimo, Bažnyčia (tiek katalikų, tiek protestantų) knygą pasmerkė kaip ereziją ir absoliutų blogį. Ji buvo laikoma grėsme bet kokiam dvasiniam ir moraliniam pamatui.
Visuomenės reakcija: Knyga niekada nebuvo populiari plačiojoje visuomenėje. Daugumai ji atrodė pavojinga, amorali ir skatinanti anarchiją bei žiaurumą. Tačiau ji rado savo nišą tarp radikalių mąstytojų, kraštutinių individualistų, anarchistų ir vėliau – socialdarvinistų bei rasistinių grupuočių.

Nors „Might is Right“ liko pogrindiniu kūriniu, jos įtaka yra stebėtinai didelė.

Įtaka satanizmui: Anton Szandor LaVey, Šėtono bažnyčios įkūrėjas, didelę dalį savo knygos „Šėtono biblija“ (The Satanic Bible) idėjų ir net ištisus teksto fragmentus pasiskolino (arba nuplagijavo) būtent iš „Might is Right“. Idėja, kad silpnumas yra nuodėmė, o stiprybė – dorybė, yra satanizmo pagrindas.
Įtaka ekstremistinėms grupėms: Knyga tapo įkvėpimo šaltiniu kai kurioms baltųjų viršenybės (angl. white supremacy) ir neonacių grupėms, kurios jos idėjas pritaikė savo rasistinėms teorijoms pagrįsti.
Filosofinė provokacija: Net ir šiandien „Might is Right“ yra vertinama kaip „filosofinė granata“ – ekstremalus minties eksperimentas, priverčiantis susimąstyti apie moralės prigimtį. Ji atspindi vieną tamsiausių ir labiausiai nepatogių žmogaus prigimties pusių – galios troškimą.

„Galybė yra teisė“ – tai manifestas, kuris drąsiai ir be jokių kompromisų meta iššūkį viskam, kuo tiki moderni civilizacija. Tai pavojingas, bet istoriškai reikšmingas tekstas, atveriantis langą į pačias radikaliausias Vakarų minties paraštes.

Citatos

Palaiminti stiprūs, nes jie valdys žemę – prakeikti silpni, nes jie paveldės jungą.“ Ši citata yra aliuzija į krikščioniškąjį palaiminimą, jį apverčiant ir išaukštinant jėgą, o ne nuolankumą.
„Natūralus pasaulis yra karo pasaulis; natūralus žmogus yra karys; natūralus įstatymas yra iltis ir nagas. Visa kita yra klaida.“ Ši mintis atspindi knygos socialdarvinistinę filosofiją, teigiančią, kad kova dėl išlikimo yra pamatinis egzistencijos principas.
„Žmogaus teisės ir neteisybės nėra nulemiamos Teisingumo, bet Galios. Kad ir kaip tai slėptumėte, nuogas kardas vis dar yra karalių kūrėjas ir griovėjas, kaip ir senovėje.“ Čia tiesiogiai atmetama prigimtinių teisių idėja, vietoj jos iškeliant jėgos viršenybę.
„Jei žmogus smogia tau per vieną skruostą, sutriuškink jį; mušk jį iš visų jėgų, nes savisauga yra aukščiausias įstatymas.“ Tai yra tiesioginis atsakas į Naujojo Testamento mokymą atsukti kitą skruostą, propaguojant agresyvų atsaką į agresiją.
„Lygybė gali egzistuoti tik tarp lygių. Civilizacija reiškia darbo pasidalijimą, darbo pasidalijimas reiškia subordinaciją, o subordinacija reiškia neteisybę ir nelygybę.“ Šia citata autorius kritikuoja lygybės siekį kaip prieštaraujantį pačiai civilizacijos prigimčiai.
„Mirtis ir naikinimas yra būtini pasaulio sveikatai, todėl yra tokie pat natūralūs ir mylėtini kaip gimimas ir gyvenimas.“ Ši mintis šokiruoja savo požiūriu į mirtį kaip į natūralų ir netgi teigiamą reiškinį.
„Pažiūrėkite į Nukryžiuotąjį, ką jis simbolizuoja? Išblyškusią nekompetenciją, kabančią ant medžio.“ Ši citata yra tiesioginis išpuolis prieš krikščionybę ir jos centrinį simbolį, laikant jį silpnumo įsikūnijimu.
„Įstatymų knygos ir auksinės taisyklės buvo sukurtos tam, kad supančiotų vergus ir kvailius.“ Čia išreiškiamas visiškas nepasitikėjimas ir panieka усталеным moralės ir teisės normoms.
„Nepaklusnumas yra herojaus ženklas.“ Ši trumpa, bet galinga frazė skatina maištą prieš bet kokią primestą tvarką.
„Vyriausybė yra pagrįsta nuosavybe, nuosavybė yra pagrįsta užkariavimu, o užkariavimas yra pagrįstas Galia – o Galia yra pagrįsta protu ir raumenimis – organišku gyvuliškumu.“ Ši citata atskleidžia cinišką požiūrį į valdžios ir nuosavybės prigimtį, siejant ją su pirmykšte jėga.

Svarbiausios knygos idėjos:

Knygoje pateikiama aliuzija į krikščioniškąjį palaiminimą, tačiau jis yra apverčiamas, išaukštinant jėgą, o ne nuolankumą.
Atspindima socialdarvinistinė filosofija, teigianti, kad kova dėl išlikimo yra pamatinis egzistencijos principas, o pasaulis iš prigimties yra karo laukas.
Tiesiogiai atmetama prigimtinių teisių idėja, o vietoj jos iškeliama brutali jėgos viršenybė.
Kaip atsakas į Naujojo Testamento mokymą atsukti kitą skruostą, propaguojamas agresyvus ir bekompromisis atsakas į agresiją, nes savisauga laikoma aukščiausiu įstatymu.
Autorius kritikuoja lygybės siekį, teigdamas, kad jis prieštarauja pačiai civilizacijos prigimčiai, kuri remiasi subordinacija ir nelygybe.
Išsakomas šokiruojantis požiūris į mirtį ir naikinimą kaip į natūralius ir netgi teigiamus reiškinius, būtinus pasaulio sveikatai.
Pateikiamas tiesioginis išpuolis prieš krikščionybę ir jos centrinį simbolį, kuris yra laikomas silpnumo ir nekompetencijos įsikūnijimu.
Išreiškiamas visiškas nepasitikėjimas ir panieka įtvirtintoms moralės ir teisės normoms, kurios, pasak autoriaus, sukurtos tik tam, kad supančiotų silpnuosius.
Skatinamas maištas prieš bet kokią primestą tvarką, o nepaklusnumas yra įvardijamas kaip tikro herojaus ženklas.
Atskleidžiamas ciniškas požiūris į valdžios ir nuosavybės prigimtį, teigiant, kad ji pagrįsta ne teisingumu, o užkariavimu ir pirmykšte jėga.

Ragnar Redbeard

GALIMYBĖS
Žmogaus galimybės niekada neišsenka, kol kiti žmonės (kurie nėra jo draugai) valdo milijonus akrų žemės ir tūkstančius tonų aukso.
Šiuolaikinių karalių, prezidentų, aukštųjų kunigų ir milijonierių saugomos lobynų salės bei geležimi kaustyti rūmai yra turtingiausi, kokių pasaulis dar nėra matęs.
Jie lūžta nuo sukauptų sidabro, deimantų ir aukso krūvų.
Čia slypi galimybė milžinišku mastu. Čia yra tikslas, kurį sieks ateities Cezariai, Nabuchodonosarai ir Napoleonai.
Viskas paruošta ir laukia jų, kaip buvo senais laikais.
Cezaris išplėšė Egipto, Graikijos, Galijos ir Romos turtus. Napoleonas apiplėšė Venecijos, Vienos, Madrido, Berlyno ir Maskvos iždus. Tik Londonas jam paspruko.
Nabuchodonosaras išgrobstė Siono šventyklą, kur žydai laikė savo turtus, ir gėrė alų bei vyną iš Jehovos auksinių indų.
Napoleonas, Cezaris, Nabuchodonosaras! Argi jie nebuvo trys didūs vyrai? Jų didybė slypėjo tame, kad jie pasinaudojo savo galimybėmis.

VISA KITA YRA KLAIDA
Gamtos pasaulis yra karo pasaulis; gamtos žmogus yra karys; gamtos įstatymas – dantys ir nagai. Visa kita yra klaida. Visur egzistuoja kova. Gimstame amžiname konflikte. Tai mūsų palikimas, kaip ir ankstesnių kartų paveldas.
Ši „kovos būsena“ gali būti pridengta šventojo Pranciškaus šventomis frazėmis ar minkštomis, apgaulingomis Kropotkino ar Tolstojaus doktrinomis, tačiau jos neišvengs joks žmogus ar žmonių gentis. Ji yra ir išlieka, ir kiekvienas žmogus (nori jis to ar ne) turi su ja skaitytis. Ji valdo viską; ji tvarko viską; ji karaliauja virš visko ir nulemia visų likimą – tų, kurie įsivaizduoja policijos prižiūrimas tautas, tarptautinį ramybės reguliavimą ar valstybės organizuotą pramonę kaip kažką džiaugsmingo, palaiminto ir dieviško.

NUGALĖTOJAS GAUNA AUKSĄ
Dorybė šiame pasaulyje atlyginama, atminkite. Gamtos įstatymas neklysta. Jo sprendimai teisingi, net kai būna žiaurūs. Nugalėtojas kiekvieną kartą gauna auksą ir žemę. Jis taip pat gauna gražiausias mergeles ir šlovės pagyras. Ir kodėl turėtų būti kitaip? Kodėl gyvenimo malonumai turėtų atitekti nevykėliams ir bailiams? Kodėl karo grobis turėtų priklausyti tiems, kurie nekariauja? Tai būtų beprotybė, visiškai nenatūralu ir amoralu.

Štai kryžius – ką jis simbolizuoja?
Blyškią nekompetenciją, kabančią ant medžio.
Štai, girdžiu ateinančius karius,
Per kalvas, slėnius ir lygumas.
Su amžių kovos šūkiu,
Vėl sukilėlių pasaulyje.
Tie, kurie kaldina kardus į plūgus,
Prakaituos karčiuose junguose,
Laisvai gimusi ir bebaimė rasė
Turi smogti kovos smūgius.
Didžiojo Cezario ir niūraus Hanibalo karuose, Belzazarų, faraonų ir visų laikais; Riencio ir Drąsiaus Rolando dienomis; visos vėliavos plazda dėl MOTERŲ ir AUKSO.
Tai galia prieš galią, atminkite, sausumoje ir jūroje, žmogus prieš žmogų, pinigai prieš pinigus, protas prieš protą – ir viskas atitenka nugalėtojui.

I SKYRIUS: ĮŽANGA

Šioje sausoje plieno ir akmens dykynėje keliu savo balsą, kad jūs išgirstumėte.
Į Rytus ir Vakarus mojuoju. Į Šiaurę ir Pietus rodau ženklą –
Skelbdamas: „Mirtis silpnajam, turtas stipriajam.“
Atmerkite akis, kad girdėtumėte, o jūs, sugedusio proto žmonės, ir klausykite manęs, vargstantys milijonai!
Aš žengiu į priekį, kad mesčiau iššūkį pasaulio išminčiai; kad suabejočiau žmogaus ir „Dievo“ „įstatymais“.
Reikalauju priežasčių jūsų Auksinei taisyklei ir klausiu, kodėl ir dėl ko jūsų Dešimt įsakymų.
Prieš jokius jūsų spausdintus stabus nelenkiuosi ir tas, kuris man sako „tu privalai“, yra mano mirtinas priešas.
Reikalauju įrodymų dėl visko ir priimu (su išlygomis) net tai, kas teisinga.
Pamerkiu pirštą į jūsų bejėgio pamišusio išganytojo (jūsų dieviškojo demokrato – jūsų hebrajų bepročio) vandeningą kraują ir rašau ant jo erškėčiais sužalotos kaktos: „Tikrasis blogio princas – vergų karalius!“
Jokia sena netiesa man nebus tiesa – jokia sekta ar dogma nesukaustys mano plunksnos.
Aš laužau visas konvencijas. Vienas, nevaržomas. Keliu griežto įsiveržimo stipriųjų vėliavą.
Žvelgiu į jūsų baisingojo Jehovos stiklinę akį, čiumpu jį už barzdos – pakeliu platų kirvį ir skeliu jo kirminų išėstą kaukolę.
Išpučiu bjaurius filosofinių balintų kapų turinius ir juokiuosi su sardonišku įniršiu.
Tada, pasiekęs pūvančias ir lakuotas jūsų aukščiausių moralinių dogmų fasadus, užrašau ant jų liepsnojančios paniekos raidėmis: „Štai, visa tai yra apgaulė!“

Aš neigiu viską! Klausiu visko!
Ir vis dėlto! Ir vis dėlto! –
– Susiburkite aplink mane, o jūs, mirčiai nepaklūstantys, ir pati žemė bus jūsų, kad ją turėtumėte ir valdytumėte.
Kokia jūsų „civilizacija ir pažanga“, jei jos vienintelis rezultatas yra isterija ir nuosmukis?
Kokia „valdžia ir įstatymas“, jei jų subrendę vaisiai – žmonės be gyvybės?
Kokios „religijos ir literatūros“, jei jų didžiausi kūriniai – ištikimų vergų ordos?
Kokia „evoliucija ir kultūra“, jei jų nuodingi žiedai – sterilios moterys?

Koks „švietimas ir nušvitimas“, jei jų Negyvosios jūros vaisius – niekinga rasė su puviniu kauluose?
Kodėl „šviesos ir vadovavimo žmonės“ retai kada abejoja pagamintais „moralės kodeksais“, pagal kuriuos mūsų kadaise energinga šiaurės rasė lėtai, bet užtikrintai graužia savo širdį taikioje neveikloje ir varginančiame sausame puvime?

Standartiniai „moralės principai“ jų ortodoksiškų gynėjų laikomi nekintama ir nepajudinama verte, o abejoti šių „principų“ dieviškąja teise laikoma išdavyste ir šventvagyste. Kai didžiausi rasės mąstytojai nesugeba ar bijo atlikti savo akivaizdžios ir logiškos funkcijos, nenuostabu, kad paprasti piliečiai taip pat nenoriai „rizikuoja gyvybe, turtu ir šventa garbe“, siekdami nuversti populiarintus „teisingumo ir klaidos“ konceptus, kurie, kaip jie žino iš karčios asmeninės patirties, yra neveikiantys melai. Nors vidutinis žmogus širdyje jaučia, kad beveik visi politiniai ir religiniai įsitikinimai yra dinamiškos apgaulės, kaip atsargiai jis vengia atvirai rodyti priešiškumą jiems? Jam trūksta drąsos ginti savo nuomonę. Jis bijo viešai pasakyti tai, ką galvoja slapta. Kitaip tariant, jis gyvena subjektyvumo būsenoje; vasalystėje. Jis leidžia savo protą valdyti ir pavergti kito žmogaus protui. Nuo kūdikystės jis buvo sąmoningai veikiamas nuolatinio išorinio spaudimo, specialiai sukurto priversti jo supratimą griežtai atitikti iš anksto nustatytas moralės, politikos ar religinio „pareigos“ sampratas. Jam nebuvo leista patirti nė vienos tikros protinės laisvės akimirkos. Jis sugerdavo apgaulingus įsitikinimus su motinos pienu. Jis klauso baisiausių melų, šlovinamų jo akivaizdoje kaip didingos tiesos. Jis girdi melus, giedamus iškilmingais chorais. Jis girdi juos skambant sidabro ir žalvario trimitais. Jis girdi juos intonuojamus ištikimųjų bendruomenių, lydimų šventos muzikos gausmo ir iškilmingo maldos ritmo. Taip jo protas sterilizuojamas autoritetų dar prieš jam subręstant. Taip jaunystė protiškai kastruojama, kad jos natūrali gyvybė vėliau būtų išeikvota papročių jungui – vergystės jungui. Darželyje, mokykloje ir universitete plastmasinis smegenų audinys sąmoningai spraudžiamas į iš anksto paruoštas formas. Viskas, ką tik gali padaryti ydinga civilizacija, daroma, kad augantis intelektas būtų nukreiptas nenatūraliais kanalais. Todėl didžioji dauguma žmonių, gyvenančių šių dienų pasaulyje, neturi iniciatyvos, originalumo ar nepriklausomo mąstymo, o yra tik subjektyvios asmenybės, kurios niekada neturėjo balso formuojant idealus, kuriuos jos formaliai gerbia.

Nors paprastas žmogus nedalyvavo kuriant moralės kodeksus ir įstatymus, kaip jis jiems paklūsta su šunišku nuolankumu? Jis išmokomas paklusti, kaip jaučiai pripratinami prie savo šeimininkų jungo. Jis yra gimęs vergas, nuo vaikystės įpratęs būti valdomas kitų. Kinų civilizacija sąmoningai deformuoja savo vaikų pėdas, apvyniodama jas šilko ir geležinių lankų tvarsčiais. Krikščionių civilizacija triuškina ir spraudžia jaunimo protus per klaidingas filosofijas, dirbtinius moralės kodeksus ir geležinius politinius įsitikinimus. Žalingos gėrio ir blogio potemės sistemingai įterpiamos į mūsų natūralią literatūrą ir pamažu (be rimto pasipriešinimo) jos kristalizuojasi į kietas formules, neklystančias konstitucijas, viliojančias evangelijas ir kitas mirtinas epidemijas.

Šiuolaikiniai „mąstymo lyderiai“ beveik visiškai neturi originalumo ir drąsos. Jų išmintis yra kvailystė, jų vaistai – nuodai. Jie idiotiškai tvirtina, kad vadovauja tautų likimams, kai iš tikrųjų yra tik nuolaužos ir putos, sklandžiai plaukiančios tamsia nuosmukio upe. „Taip visi žemės žmonės yra bejėgiai, matydami, kad tie, kurie vadovauja, yra akli.“ Žmonija pavargo, mirtinai pavargo nuo savo netikrų pranašų, demagogų ir valstybės vyrų. Ji šaukiasi karalių ir herojų. Ji reikalauja kilmingumo – kilmingumo, kurio negalima nupirkti už pinigus, kaip vergų ar darbinio gyvulio. Pasaulis laukia didžių narsos vyrų, didžių griovėjų; visko, kas niekinga, griovėjų, mirties angelų. Mes iki pykinimo sotūs „gerojo Viešpaties Jėzaus“, išsigandę kunigų, minios ir prokonsulų vykdomosios valdžios. Mes mirtinai pavargę nuo „lygybės“. Dievai nuvertinti, velniai geidžiami. Tas, kuris valdys ateinantį amžių, turi būti kietas, žiaurus ir sąmoningai bebaimis, nes švelnumas nesugeba sėkmingai pulti minios stabų. Tie stabai turi būti sudaužyti į šipulius, sudeginti į pelenus, o tai negali būti padaryta meilės evangelija. Gyvosios blogio jėgos slypi šių dienų gyvuose idealuose.

Įsakymai, įstatymai ir moralės kodeksai, kuriuos esame kviečiami gerbti ir jiems paklusti, patys yra klastingi nuosmukio įrankiai. Moralės principai kuria elgetas. Auksinės taisyklės šlovina nuolankumą. Įstatymai paverčia žmones spanieliais. Žmogus gali laikytis visų Dešimties įsakymų ir vis tiek likti kvailiu visą savo gyvenimą. Jis gali paklusti kiekvienam šalies įstatymui ir vis tiek būti niekingu vergu. Jis gali „mylėti Jėzų“, džiaugtis auksine taisykle ir vis tiek iki savo mirties valandos likti nesėkmingu ir priklausomu. Tikrai kelias į pragarą eina vykdant Dievo įsakymus. Jei nenugalimoji rasė, kuriai priklausome, nenori negrįžtamai susitraukti į begalinę niekybę (kaip prastesnės bandos, kurias ji aplenkė ar pavergė), būtina, kad semitiški voratinkliai (per amžius gudriai įpinti į mūsų vadų smegenis) būtų negailestingai išrauti su visomis šaknimis, net jei šis procesas būtų skausmingas ir kruvinas.

Jei norime išlaikyti ir ginti savo paveldėtą vyriškumą, negalime leisti, kad mus amžinai migdytų saldžios rytietiškų idealizmų lopšinės. Per ilgai buvome užhipnotizuoti okultiniu hebrajiškojo utopizmo žavesiu. Jei ir toliau paklusime klastingam kerų poveikiui, vieną baisų rytą atsibusime prie pragaro vartų – „pragaro žemėje“, plačiai atsivėrusių, kad vėl užsivertų ant mūsų amžiams. Pragaro idėja tam tikrais atžvilgiais yra teisinga koncepcija, atspindinti tikrovę. Jei lokalizuosime ją žemėje, joje nėra nieko prieštaringo. Daug rasių, genčių ir galingų imperijų nugrimzdo į grėsmingai realų šiolą. Argi ne teisinga, kad niekingos, žemos ir išsigimusios (tai yra vergų tautos) turėtų būti negailestingai baudžiamos už savo šliaužiojantį bailumą? Argi ne teisinga, kad jos turėtų būti tarsi kepamos ir skrudinamos – plaukioti verdančio kraujo baseinuose ar šokti šėtoniškus šokius su pūslėtomis pėdomis ir įsitempusiomis akimis ant įkaitusių žvyro ir smėlio Sacharų?

Gamta veikia žiauriai ir negailestingai žmonėms, kaip ir visoms kitoms būtybėms. Tegul žmonių gentis gyvena racionalų gyvenimą, ir gamta šypsosis jiems bei jų palikuonims; bet jei jie bandys organizuoti nenatūralų egzistencijos būdą – lygybės elizijų, jie bus baudžiami net iki išnaikinimo. Visos etikos, politikos ir filosofijos yra grynos prielaidos, pastatytos ant prielaidų. Jos neturi tvirto pagrindo. Jos tik šešėlinės pilys ore, statomos svajotojų ar sukčių, remiantis vaikų pasakomis. Atėjo laikas jas tvirtai pastatyti ant ilgalaikio pamato. Tai niekada nebus pasiekta, kol rasinis protas nebus visiškai išvalytas ir radikaliai dezinfekuotas nuo savo ydingų, svetimų ir demoralizuojančių teisingumo ir klaidos koncepcijų. Jokiose žmogaus smegenyse negali būti pakankamai vietos negailestingai kietų faktų logikai, kol visos ankstesnės iliuzijos nebus galutinai sunaikintos.

Pusinės priemonės nieko neduoda, turime nusileisti iki pačių šaknų ir jas išrauti, net iki paskutinio pluošto. Turime būti kaip gamta – kieti, žiaurūs, negailestingi. Per ilgai mirusi ranka buvo leidžiama sterilizuoti gyvą mintį – per ilgai teisingumas ir klaida, gėris ir blogis buvo iškreipti netikrų pranašų. Ateities dienomis nei tikėjimas, nei kodeksas neturi būti priimami remiantis autoritetu, žmogaus, antžmogišku ar „dievišku“. (Moralė ir konvencionalizmas skirti pavaldiniams.) Religijos, konstitucijos ir visi savavališki principai, kiekviena mirtingoji teorema turi būti sąmoningai kvestionuojama. Jokia moralinė dogma neturi būti laikoma savaime suprantama – joks matavimo standartas sudievintas. Moralės kodeksuose nėra nieko iš prigimties švento. Kaip ir mediniai stabai senovėje, jie visi yra žmogaus rankų darbas, o tai, ką žmogus sukūrė, žmogus gali sunaikinti.

Tas, kuris lėtai tiki viskuo ir bet kuo, yra didelio supratimo, nes tikėjimas vienu klaidingu principu yra visos neišminties pradžia. Kiekvienos naujos eros pagrindinė pareiga – iškelti naujus žmones, kurie nustatytų jos laisves, vestų ją į materialinę sėkmę – suplėšyti (tarsi) rūdijančias spynas ir grandines, kurios visada trukdo sveikai plėtrai. Teorijos, idealai ir konstitucijos, kurios mūsų protėviams galėjo reikšti gyvenimą, viltį ir laisvę, dabar mums gali reikšti sunaikinimą, vergystę ir negarbę. Kai aplinka keičiasi, joks žmogaus idealas neišlieka tvirtas.

Kur melas pastatė sau troną, tegul jis būna puolamas be gailesčio ir be apgailestavimo, nes melo viešpatijoje jokia tauta negali ilgai klestėti. Tegul įsitvirtinę sofizmai būna nuversti, išrauti, sudeginti ir sunaikinti, nes jie yra nuolatinė grėsmė visam tikram minties ir veiksmo kilnumui. Kokia tariama „tiesa“ rezultatais įrodoma esanti tik tuščia fikcija, tegul ji be ceremonijų išmetama į išorinę tamsą, tarp mirusių dievų, mirusių imperijų, mirusių filosofijų ir kitų nenaudingų griuvėsių.

Pavojingiausias iš visų įsitvirtinusių melų yra šventas, pašventintas, privilegijuotas melas – melas, kurį „visi“ laiko pavyzdine tiesa. Jis yra vaisingiausia visų kitų populiarių klaidų ir iliuzijų motina. Jis turi tūkstantį šaknų. Jis yra socialinis vėžys. Melas, kuris žinomas kaip melas, yra pusiau išnaikintas, bet melas, kurį net protingi žmonės laiko šventu faktu – melas, įdiegtas prie motinos kelių – yra pavojingesnis kovoti nei šliaužiantis maras. Populiarūs melai visada buvo galingiausi asmeninės laisvės priešai. Yra tik vienas būdas su jais kovoti. Iškirskite juos iki pat šerdies, kaip vėžį. Sunaikinkite juos su šaknimis ir šakomis, arba jie tikrai mus visus praris. Turime juos sunaikinti, arba jie sunaikins mus. Pusinės priemonės nieko neduoda.

Tačiau kai melas pernelyg įsigalėjęs – kai jis įsiskverbęs į pačius tautos audinius, kaulus ir smegenis, tuomet visos priemonės yra bejėgės. Net lancetas nepadeda. Atgaila už praeities klaidas negali „išgelbėti“ dekadentų nuo išnaikinimo. Lemtingas šūvis paleistas; ir į liepsnojančią visuotinės vergystės ir užmaršties krosnį jie turi eiti, kad ten būtų teisėtai sudeginti. Iš jų pelenų galbūt atsiras kažkas naujo, kilnesnio, bet tai tik optimistiškiausia prielaida.

Gamtoje nuodėmės atlygis visada yra mirtis. Gamta nemyli klaidingai veikiančiojo, bet visais įmanomais būdais stengiasi jį sunaikinti. Jos prakeikimas krinta ant „nuolankiųjų ir žemųjų“ kaktos. Jos palaiminimas liejasi ant stipriųjų ir drąsiųjų širdžių kraujo. Tik žydai, kristai ir kiti išsigimėliai mano, kad atgimimas gali ateiti per įstatymus ir maldas. „Visos kankinių ašaros“ galėjo taip pat ir nebūti išlietos.

Ką tauta tiki, tas ją išlaisvina, pavergia ar graužia jos esmę griežtai pagal gamtos tvarką. Todėl, jei tauta aklai tiki tuo, ką jai moko filosofai, ji rizikuoja būti apgauta. Jei daug tautų taip apgaunamos, jų apgaulė yra grėsmė pasaulio laisvei. Laisvi žmonės niekada neturėtų reguliuoti savo elgesio pagal kitų pasiūlymus ar nurodymus, nes taip darydami jie jau nėra laisvi. Niekas neturėtų paklusti jokiai sutarčiai, rašytinei ar numanomaiai, išskyrus tą, kuriai jis pats asmeniškai ir formaliai pritarė, būdamas protiškai subrendęs ir nevaržomas laisvės. Tik vergai gimsta su sutartimis, pasirašytomis ir užantspauduotomis jų protėvių. Laisvas žmogus gimsta laisvas, gyvena laisvas ir miršta laisvas. Jis (net gyvendamas dirbtinėje civilizacijoje) yra aukščiau visų įstatymų, visų konstitucijų, visų teisingumo ir klaidos teorijų. Jis, žinoma, jas remia ir gina, kol jos tarnauja jo tikslams, bet jei ne, jis sunaikina jas lengviausiu ir tiesiausiu būdu.

Nėra jokios pareigos žmogui būti pasyviai paklusniam, kai jo gyvybė, laisvė ir turtas yra grasinami plėšiko, žudiko ar valstybės veikėjo. Vienas iš Kolumbo leitenantų Vakarų Indijose gudria strategija pagavo karibų vadą. Vadas buvo pakviestas į puotą ir ten įtikinamas saldžiais žodžiais užsidėti (ant žirgo) blizgančius plieninius antrankius; jam buvo klastingai parodyta, kad šie geležiniai pančiai yra suvereniteto regalijos. Jis kvailai patikėjo savo gudriu pataikūnu, ir kai grandinės buvo tvirtai uždėtos ant jo galūnių, jis buvo nuvestas mirti nuo kenkėjų, sukdamas malūną Ispanijos požemyje. Ką tie blizgantys antrankiai buvo indėnų vadui, tą konstitucijos, įstatymai, moralės kodeksai ir hebrajų dominuojamos civilizacijos yra žemės tautoms. Iš tiesų, pažangos ir socialinės evoliucijos vardu žmonija buvo įviliota į dvokiančius požemius, kur ji be paliovos ir veltui dirba tamsoje, neviltyje ir gėdoje. Kaip tas ispanų leitenantas, žemės šeimininkai pirmiausia glosto savo apgautuosius, kad lengviau juos sukaustytų. Kas dabar kalba apie „suverenią liaudį“ be pašaipos juoko? O kadaise šis terminas buvo laikomas pilnu reikšmės. Jų „suverenitetas“ dabar pripažįstamas apgaule, o jų laisvė – svajone. Suvereni liaudis tebūnie prakeikta.

Todėl akivaizdu, kad žmogus ar tauta, norinti išlaikyti laisvę ar būti tikrai saugi, neturi priimti jokios formulės kaip galutinės – neturi pasitikėti niekuo, kas parašyta ar neparašyta, gyvu ar mirusiu – netikėti nei ypatingais Jehovomis, nei raudančiais Išganytojais – nei įsiutusiais velniais, nei velniškomis filosofijomis – nei vaiduokliais, nei stabais, nei įstatymais – nei moterimi, nei vyru.

„O pragaro grasinimai ir rojaus viltys,
Viena bent jau yra tikra – šis gyvenimas prabėga;
Viena yra tikra, o visa kita – melas,
Žiedas, kartą sužydėjęs, amžinai miršta.“

Tas, kuris sako sau: „Turiu tikėti, neturiu abejoti“, nėra žmogus, o tik bailus protiškas kastratas. Tas, kuris tiki „nes taip buvo perduota“, yra vergas savo širdyje; o tas, kuris tiki „nes taip parašyta“, yra kvailys savo kvailume. Įžvalgūs protai abejoja viskuo ir laikosi tik to, kas įrodomai teisinga. Gyvenimo taisyklės nėra randamos Koranuose, Biblijose, Dekaloguose ar Konstitucijose, o veikiau nuosmukio ir mirties taisyklės. „Įstatymų įstatymas“ nėra užrašytas hebrajiškais priebalsiais ar ant žalvario ir akmens plokščių, bet kiekvieno žmogaus širdyje. Tas, kuris paklūsta bet kokiam teisingumo ir klaidos standartui, išskyrus tą, kurį nustato jo paties sąžinė, išduoda save į savo priešų rankas, kurie visada tyko, kad pririštų jį prie savo malūno akmenų. Ir dažniausiai pavojingiausi žmogaus priešai yra jo kaimynai.

Meistriški vyrai su panieka juokiasi iš dvasinių griaustinių ir neturi pagrindo bijoti jokio žmogaus tribunolo sprendimų. Jie yra aukščiau ir anapus viso to. Įstatymai ir taisyklės skirti tik nugalėtiems vasalams. Laisvam žmogui jų nereikia. Jis gali kurti ir skelbti Dekalogo taisykles, kad suvaržytų ir valdytų priklausomus, bet pats prieš savo rankų kūrinius nesilenkia – išskyrus kaip masalą.

Įstatymų knygos ir auksinės taisyklės buvo sukurtos vergams ir kvailiams suvaržyti. Jos labai naudingos valdant nuteistųjų bandas, kurios užpildo gamyklas ir dirba laukus. Todėl visi moralės principai yra stipriųjų tarnai, o ne jų šeimininkai. Galia sukūrė moralės kodeksus, ir galia juos panaikina.
Žmogus nėra įpareigotas paklusti niekam ar nieko. Tik tarnai privalo paklusti, nes jie yra niekingi dėl savo kilmės, auklėjimo ir būklės. Moralė reikalinga tik amoraliose bendruomenėse, tai yra bendruomenėse, laikomose užkariautose.
„Bijok Dievo, tramdyk dvasią ir paklusk įstatymui“ – puikus patarimas, tarsi filosofo žodžiai kaimiečiui, bet kai jis rimtai nukreipiamas į žmogų, turintį įgimtą galią, šis tik tyliai šypsosi su panieka. Jis puikiai žino, kad tikrame gyvenime kelias į pergalę ir šlovę eina ne per Getsemanes, o per parblokštus priešus, konkuruojančių sąjungų griuvėsius, per Aceldamas. „Dvasios nuolankumas“ jam yra patogi prietara, labai naudinga reguliuojant jo tarnų, moterų ir vaikų gyvenimus, bet kitais atvejais neveiksminga.
„Aš nesiremiu jokiomis viltimis,“ skelbė Gėtė, ir visų laikų meistriški protai nieko kito nedarė. Ši neištarta mintis suteikia visiems tikriems didiems žmonėms akivaizdų pranašumą prieš beprotišką, rėkaujančią bandą. „Paprastiems žmonėms“ visada reikėjo būti apkvailinamiems kokiu nors rašytiniu, mediniu ar auksiniu stabu – kokia nors konstitucija, deklaracija ar evangelija. Todėl dauguma jų visada buvo protiniai vergai, gyvenantys ir mirštantys stiprios iliuzijos atmosferoje. Jie iki šiol yra apkvailinami ir užhipnotizuojami, ir didelė jų dalis tokia liks, kol laikas baigsis. Iš tiesų, žmonijos masės yra tik nuosėdos, iš kurių visi vertingesni elementai jau seniai buvo išdistiliuoti. Jie visiškai nesugeba tikros laisvės, ir jei ji jiems būtų suteikta, jie per dvidešimt keturias valandas balsuotų už vieną ar tūkstantį šeimininkų. Viešpatavimas yra teisingas – viešpatavimas yra natūralus – viešpatavimas yra amžinas. Bet tik tiems, kurie negali jo nuversti ir sutrypti po savo kanopomis. Argi ne faktas, kad tikrame gyvenime dešimties milijonų subjektyvių asmenybių balsai yra kaip pūkai svarstyklėse, kai sveriami prieš toliaregišką mintį ir materialinę galią, tarkime, dešimties stiprių, tylių vyrų?

Visiems žinoma, kad juodžiausi melai visada puošiami ryškiausiais ir puošniausiais apdarais. Todėl drąsaus žmogaus pareiga yra su didesniu nei įprasta įtarumu vertinti visus šventus, teisinius, konstitucinius, šventus dalykus. „Aš neigiu ir tvirtinu“ yra materialinės laisvės slaptažodis. „Aš tikiu ir paklūstu“ yra vergystės šibboletas. Tikėjimas yra tarnaitis, moteriškas – abejonė yra kūrėjas, šeimininkas. Tas, kuris neigia pamatus, yra apsiginklavęs triguba šarva. Jis yra nepažeidžiamas. Kita vertus, sakoma, kad kiekviename tikėjime, kiekvienoje filosofijoje yra dalis tiesos, bet taip pat galime pridurti, kad jos yra ir kiekvienoje beprotybėje.

Stiprūs vyrai nieko neatbaido nuo jų tikslo siekimo. Jie eina tiesiai į tikslą, o tas tikslas yra Grožis, Turtas ir Materialinė Galia. Galios misija yra valdyti ir išnaudoti bejėgius, nes būti bejėgiu yra nusikaltimas. Pasaulis iš tiesų būtų siaubo namai, jei visi vyrai būtų „geri“, o visos moterys – užrakintos.

Kiek žmogaus prožektoriai yra prasiskverbę į tamsą, gaubiančią tautų kilmę, matome pavergėjus ir pavergtuosius, plebėjus ir patricijus, vadus, kurie valdė, ir vasalus, kurie pakluso. Ir nieko šiuolaikiniuose socialiniuose pokyčiuose (šiomis be darbų dienomis) nėra, kas leistų tikėti, kad šį senovinį ir natūralų žmonių gyvūnų padalijimą į aukštesnes ir žemesnes kastas, suverenus ir vergus, kada nors būtų galima panaikinti. Vergvaldžio botagas pliaukšėjo nuo pradžių ir pliaukšės iki pasaulio pabaigos. Kiekvienoje karalystėje, respublikoje ir imperijoje žemėje mes turime (vienu ar kitu pavidalu) šeimininką ir vergą – valdovą ir valdomąjį. Per amžius keitėsi tik pavadinimai, esmė išliko ta pati. Karališkumo formos gali keistis, bet karaliai niekada nemirs. Viešpatavimas buvo pradžioje, ir viešpatavimas bus iki galo. Mes statome, bet taip, kaip statė mūsų tėvai. Pokyčiai nėra pažanga, o skaičiai nėra progresas.

Kiekvienas, kuris nori būti laisvas, turi parodyti savo galią. Žemiškosios didybės pagrindas išlieka nepajudinamas. Tas, kuris save išaukština, bus išaukštintas, o tas, kuris save žemina, bus teisėtai sutryptas po bandos kanopomis. „Nuolankieji“ tinka tik šunų mėsai. Drąsa apima visas dorybes, nuolankumas – visas nuodėmes. Tas, kuris bijo rizikuoti savo gyvybe, niekada neturi būti leidžiamas laimėti nieko.

Žmogaus teisės ir neteisybės nėra nustatomos teisingumu, o galia. Kad ir kaip tai maskuotum, nuogas kardas vis dar yra karalių kūrėjas ir griovėjas, kaip senovėje. Visos kitos teorijos yra melai ir vilionės.
Todėl! Jei nori užkariauti turtą ir garbę, galią ir šlovę, turi būti praktiškas, niūrus, šaltas ir negailestingas. Turi joti į sėkmę (pageidautina) per savo priešų sprandus. Jų pralaimėjimas yra tavo stiprybė. Jų žlugimas yra tavo pakilimas. Tik galingieji gali būti laisvi, o galia yra nemorali. Gyvenimas yra tikras, gyvenimas yra rimtas, ir nei dangus, nei pragaras nėra jo galutinis tikslas. Ir meilė, ir džiaugsmas, ir gimimas, ir mirtis, ir likimas, ir kova bus amžinai.

Ši žemė yra didžiulis kariaujančių atomų verpetas – tikra besisukanti gaidžių kautynių arena. Kiekviena molekulė, kiekvienas gyvūnas kovoja už savo gyvybę. Tu privalai kovoti už savo, arba pasiduoti. Todėl gerai pasirūpink, kad tavo snapai ir pentinai, tavo iltys ir nagai būtų aštrūs kaip plienas ir tokie veiksmingi, kokius tik mokslas gali padaryti.

Nors stipriausiųjų išlikimas yra įvykių logika, asmeninis bailumas yra didžiausia mūsų demoralizuoto amžiaus yda. Bailumas graužia mūsų rasės smegenis ir kraują, bet žmonės išmoko maskuoti šią baisią silpnybę už skambios „žmogiškumo“ ir „gerumo“ kaukės. Žodžiai liejasi vietoj kraujo, ir baisūs įžeidimai keičiami vietoj baisių smūgių.

Koks turtingas šis išsigimęs pasaulis smulkiais, menkasieliais niekam tikusiais, kurie amžinai teisina savo vaikišką nekompetenciją kokia nors įtikinama fraze – kokiu nors įprastu apsimetinėjimu?
Drąsa, sakau! Drąsa, o ne gerumas, yra didžiausias poreikis – drąsa, kuriai nereikia skardinių ragų, kalcio šviesų, žalvarinių orkestrų ar rėkaujančių minių, kad ji būtų veiksminga.
Drąsa, kuri eina savo keliu VIENA, taip pat nepalaužiamai, kaip žygiuoja į „pergalę ar mirtį“ tarp grėsmingų ginkluotų ir vėliavomis apsiginklavusių legionų žingsnių.
Drąsa, kuri mėgaujasi pavojumi – drąsa, kuri nežino nevilties! Drąsa, kuri išdidžiai, iššaukiančiai šypsosi mirčiai!
Drąsa, kuri su vienoda panieka žiūri į minios beprotiškus neapykantos staugimus, jos kvailus kikenimus ir skardų „didžiulį plojimą“.
Drąsa, kuri neprašo pasigailėjimo, net kai peilis prie gerklės – drąsa, kuri yra kietakaktė, nepalenkiama, niūri, negailestinga!
Drąsa, kuri niekada nesvyruoja – niekada neatsitraukia!
Drąsa, kuri su aukščiausia panieka žiūri į visas vergų taisykles, į visas teises ir neteisybes, į visą gėrį ir blogį!
Drąsa, kuri nusprendė nugalėti arba – žūti!

Tokios drąsos šiam pasauliui trūksta. Tokia drąsa aktyviai prisideda prie tinkamiausiųjų – geriausiųjų – išlikimo.
Tokia drąsa niekada nesuko šeimininko malūno.
Tokia drąsa niekada jo nesuks.
Tokia drąsa mirs, bet nesuks.

„Kai Svipdagas atėjo prie aptvaro, tvirtovės vartai buvo uždaryti (nes buvo įprasta prašyti leidimo įeiti ir stebėti ar dalyvauti karo žaidimuose). Svipdagas nesivargino to daryti, bet išlaužė vartus ir įjojo į kiemą.“
Karalienė Yisa tarė: „Šis žmogus čia bus laukiamas.“

II SKYRIUS: IKONOKLASTINIS

Kalbant apie sociologiją, turime arba atsisakyti proto, arba atsisakyti Kristaus.
Jis yra neabejotinai proto pranašas – minios pasiutligės skelbėjas. Viską, kas silpnina ir griauna vyriškumą, jis šlovina, o viską, kas savarankiška ir herojiška, jis smerkia. Lozorius, nešvarus ir ligotas valkata, yra jo didvyrių didvyris; o Divesas, sveikas ir energingas pilietis, yra jo „baisus“ niekšybės ir nusikalstamumo pavyzdys. Jis giria „nuolankiuosius“ ir keikia išdidžiuosius. Jis laimina nesėkminguosius ir smerkia sėkminguosius. Viską, kas kilnu, jis iškreipia – viską, kas žiauru, jis palaiko. Jis apverčia visus natūralius žmonijos instinktus ir ragina mus gyventi dirbtinius gyvenimus. Jis įsako demonetizuoti dorybes, kurios išaukština tautą, ir pataria savo gerbėjams nuolankiai pakęsti kiekvieną įžeidimą, panieką, pažeminimą; būti vergais de facto. Iš tiesų, vargu ar yra bent viena mintis visuose jo diktatuose, kuri praktiškai būtų teisinga.

O, Kristau! O, Kristau! Tu klastingas demonas! Tu didysis griovėjas! Kokį stulbinantį Eblio žavesį tu užmetei ant pasaulio? Tu menkas, nereikšmingo proto žydas!
Kodėl mūsų šiuolaikiniai filosofai taip mirtinai bijo drąsiai mesti iššūkį šio vargšo, saviapgaule apakinto Galilėjos kalnų klajoklio „įkvėptam“ utopizmui – šio visų kastratų dorybių, savęs pažeminimo, pasyvaus kentėjimo skelbėjo?

Liguistos humanitarinės etikos, taip iškalbingai spinduliuojamos Jėzaus Kristaus ir jo prietaringų pasekėjų senovės Judėjoje ir per visą merdinčią Romos imperiją, anglosaksų pasaulyje paprastai priimamos kaip nemirtingos išminties eliksyras, tyriausia, išmintingiausia, didingiausia, neginčijamiausia iš visų „dieviškųjų apreiškimų“ ar okultinių stebuklų. Ir vis dėlto, atidžiai išnagrinėjus, jos pasirodo nei dieviškos, nei okultinės, nei protingos, nei net sąžiningos; jos sudarytos beveik išskirtinai iš košmarų materijos, su stipriu rytietiško fokusavimo prieskoniu.

Per tūkstantį skirtingų kanalų dabartinės politinės-ekonominės tikėjimo srovės valdomos žemo komunistinio „žmogaus, pilno sielvartų“ kabalos; tačiau kaip praktinė teorema, ji retai kada kritiškai nagrinėjama. Kodėl socialiniai sprendimai, kuriuos siūlė Jėzus, Petras, Paulius, Jokūbas ir kiti Azijos katalepsiški veikėjai, mūsų priimami taip nuolankiai, pasitikint? Jei šie žmonės buvo kažkas, tai buvo grubūs socialistiniai reformatoriai su iškreiptomis sielomis, „naujo dangaus ir naujos žemės“ skelbėjai, tai yra demagogai – lūšnynų politikai; o iš lūšnynų niekada negali gimti nieko kilnaus.

Šiuose puslapiuose Jėzus ir jo šiuolaikiniai tęsėjai bus vertinami išskirtinai kaip agitatoriai. Tačiau būtina aiškiai suprasti, kad visose kosmogonijose dvasinis ir laikinas yra taip sudėtingai susipynę, kad jų visiškai atskirti beveik neįmanoma. Kaip Siamo dvyniai, Dievai ir Vyriausybės yra neatskiriamai susiję; taip labai, kad jei nužudysi vieną, kitas negali gyventi. Todėl egzistuoja atvira ar slapta sąjunga, kuri visada buvo tarp politiko ir kunigo.

Kad ir kokia būtų jų pirminė grynumo (ar negrynumo) būsena, visos veikiančios tikėjimo filosofijos iš esmės yra civiliniai ir kariniai kodeksai, policijos taisyklės. „Religija yra galia, politinis įrankis, ir jei nebūtų Dievo, man reikėtų jį išrasti,“ sakė didysis Napoleonas. Raidė ir dvasia krikščionybė visų pirma yra politinė teorija, ir teorija, kuri dažnai virsta siautėjančia isterija.

Religijos yra matrica, kurioje paprastai formuojamos viešosios institucijos. Tai visada gerai suprato dominuojantys žmonijos lyderiai, nuo Numos iki Brighamo Youngo, nuo Solono iki Lojolos, nuo Konstantino iki žemiausio levitų samdinio, kuris gauna atlygį monetomis už savo riebius, apsimestinius ditirambus.

„Visi jūs esate broliai.“
Ar visi žmonės tikrai yra broliai? – Negrai ir indėnai, juodaodžiai, kalmukai ir kuli – gerai gimę ir prastai gimę, alumi permirkę valkatos ir didvyriškieji patriotai – diržu apjuostas vadas ir niekingas mechaniko vergas, geležinis puodas ir molinis puodas?

Kokie įrodymai, kad žmonijos brolybės hipotezė atitinka gamtą? Kokiais patikimais biologiniais, istoriniais ar kitais įrodymais ji remiasi? Jei ji yra natūrali, tuomet konkurencija, kova ir varžymasis yra nenatūralūs. (Ir šioje knygoje bus siekiama įrodyti, kad kova, konkurencija, varžymasis ir silpnų žmonių tipų masinis naikinimas yra ne tik natūralus, bet ir labai būtinas.) Ar „brolybė“ kada nors buvo išbandyta žemėje? Kur, kada ir su kokiu galutiniu rezultatu? Argi savęs tvirtinimas nėra kilnesnis, didingesnis ir tikriau herojiškas nei savęs atsižadėjimas? Argi savęs pažeminimas nėra tik kitas terminas savanoriškai vasalystei; savanoriškam naštos nešimui?

Kristus galėjo visiškai teisingai pasakyti savo sekėjams: „Ateikite pas mane visi, kurie pavargę ir apsunkinti, ir aš jus surišiu nepalaužiamais pančiais ir apkrausiu kaip asilą tarp dviejų naščių.“

Jo pirmieji sekėjai buvo „vargšai ir neišmanėliai“ – valkatos, paveldėjimo netekę, niekam tikę sluoksniai: ir iki šios dienos, kuo skurdesni ir neišmanesni yra vyrai ir moterys, tuo labiau jie trokšta sekti jo religiniais idealais ar politiniais tūkstantmečio vizijomis, išdistiliuotomis iš jo iliuzijų.

„Jei mes gyventume taip, kaip gyveno Kristus, koks gražus būtų šis pasaulis,“ sako visi neapgalvojantys. Jei gyventume kaip Kristus, neliktų nė vieno iš mūsų gyvo. Jis nesusilaukė vaikų; jis nedirbo dėl savo duonos; jis neturėjo nei namų, nei pastogės; jis tik kalbėjo. Todėl jis turėjo gyventi iš labdaros arba vogti duoną. „Jei visi gyventume kaip Kristus“, ar liktų kas nors dirbti, iš ko prašyti, iš ko vogti? „Jei visi gyventume kaip Kristus“ yra akivaizdi absurdas.

Nenuostabu, kad užrašyta: „Ne daug išmintingų pagal kūną, ne daug galingų, ne daug kilmingų yra pašaukti; bet Dievas pasirinko kvailus pasaulio dalykus, ir Dievas pasirinko silpnus pasaulio dalykus, ir tuos, kurie yra niekinami.“ Nieko kito jis ir negalėjo pritraukti. Kristus iš tiesų buvo patiklios minios pranašas per trejus aktyvios agitacijos metus, ir ji jį paliko jo bėdos valandą (kaip visada nutinka panašiomis aplinkybėmis), nes minia visada yra baili, nedėkinga, įtari, neįsivaizduojamai žema. Ji dar niekada neturėjo vadovo, turinčio išskirtinių gebėjimų (nei taikoje, nei kare), kurio galiausiai neišduotų ar neapleistų, t.y., jei jis nepasirūpino tapti jos šeimininku.

Leidusi Kristų paskersti, minia po to jį paskelbė savo dievybe ir pastatė altorius jo šlovei. Vergai, moterys, bepročiai, raupsuotieji, Magdalenos buvo pirmieji krikščionys, ir iki šiol moterys, vaikai, vergai ir pamišėliai yra žaliava krikščionių bažnyčiai.

Pradinė krikščionybė gudriai apeliuodavo į prietaringų vergų pasaulio vaizduotę (troškusią kokio nors pabėgimo būdo, kuris nereikalautų smūgių davimo ir gavimo). Ji organizavo juos herojiškų principų nuvertimui; ir vietoj tikro kilnumo, pagrįsto kova ir atranka, įvedė klastingą teokratiją, paremtą kunigų gudrybėmis, pragaro baime, išmaldos davimu, politiniais manevrais ir viskuo, kas nešvaru ir požemiška. Tai doktrina, gėdinga savo kilme, mokytojais ir savimi pačia. Tikrai ji buvo pavadinta „Konstantino lemtinga dovana“, nes ji uždusino arba dusina heroizmo sėklas.

Tiek senovinė, tiek šiuolaikinė krikščionybė ir viskas, kas iš jos kyla, yra visko, kas didinga, kilnu, dosnu, herojiška, neigimas ir visko, kas silpna, žiauru, negarbinga, bailu, šlovinimas. Kryžius dabar ir visada buvo gėdos herbas. Jis vaizduoja kartuves ir ant jų kabančią semitų vergą. Dviem tūkstančiams metų jis visiškai apvertė žmogaus protą, nuvertė sveiką protą, užkrėtė pasaulį beprotybe, nuolankumu, išsigimimu.

Tikrai, yra kelias, kuris tautai atrodo teisingas, bet jo galas yra mirties keliai.

Skambinkite garsiai timbreliais,
Per žemes ir per bangas;
Izraelitas triumfuoja!
Tautos – kapai!

Ar Auksinė taisyklė yra racionalus principas? – Argi tai ne veikiau vergiškas principas – bailio principas – geriausios politikos principas? Kodėl „teisinga“, kad vienas žmogus darytų kitiems taip, kaip norėtų, kad kiti darytų jam, ir kas yra teisinga? Jei „kiti“ negali jo sužeisti ar „daryti jam gera“, kodėl jis turėtų juos apskritai svarstyti? Kodėl jis turėtų kreipti į juos daugiau dėmesio nei į kirminus? Jei jie siekia jį sužeisti ir gali tai padaryti, kodėl jis turėtų susilaikyti nuo atsakomojo smūgio? Argi jis neturėtų su jais kautis, ar tai nesuteikia jiems laisvės jį sužeisti ir sunaikinti? Argi kova prieš kitus negali būti „gerumo darymas“ jiems, jų sunaikinimas? Argi tai taip pat negali būti „gera“ jiems kariauti prieš kitus? (Vėlgi, kas yra „gerumas“?)

Ar protinga prašyti plėšrių gyvūnų daryti kitiems taip, kaip jie norėtų, kad būtų daroma jiems? – Jei jie taip elgtųsi, ar jie galėtų išgyventi? Jei tik kai kurie priimtų Auksinę taisyklę kaip savo pagrindinį moralinį principą, ar jie netaptų grobiu tiems, kurie atsisako jos laikytis?

Kuo pagrįstas šis „Taisyklės“ racionalus ir ilgalaikis pagrindas? – Ar ji kada nors buvo praktiškai taikoma tarp žmonių? – Ar ji kada nors gali būti sėkmingai praktikuojama žemėje – ar bet kur kitur? – Ar Jėzus Kristus pats ją praktikavo visomis progomis? – Ar jo apaštalai, jo „griaustinio sūnūs“, ją praktikavo? – Ar Petras, pagyrūnas, tai darė, kai „jo išsigynė“ bijodamas arešto prie laužo? – Ar Judas, finansistas, kai pardavė jį už grynuosius? Taip pat, kiek jo šiuolaikinių lūpų tarnų iš tikrųjų tai praktikuoja savo kasdieniame verslo bendravime vieni su kitais? Kiek?

Šie klausimai nereikalauja formalaus atsakymo. Jie patys atsako į save užduodami. Ir čia reikia prisiminti, kad geriausias liudytojo patikrinimas yra kryžminė apklausa. „Daryk kitiems taip, kaip norėtum, kad kiti darytų tau.“ Joks žemesnis priesakas niekada neiškrito iš silpno žydo lūpų.

Iš tokių tariamų moralizmų ir išgalvotų „principų“ mūsų minios oratoriai, komunarai, atgimimo pamokslininkai, anarchistai, raudonieji respublikonai, demokratai ir kiti minios garbintojai semiasi pragarišką įkvėpimą, kurį jie nuolat šnypščia. Net jų subversyviniai pirotechniniai šūkiai jų mefistofeliškam tūkstantmečiui randami „šventosiose evangelijose“. Argi neparašyta: „Ir Dievas siunčia angelus sunaikinti tautas?“ – Štai! Šie žmonės yra „angelai“, kuriuos Jis siunčia: politikai ir reformatoriai!

„Mylėk vienas kitą,“ sakote, yra aukščiausias įstatymas, bet kokia galia jį tokiu padarė? – Kokiu racionaliu autoritetu remiasi Meilės Evangelija? – Ar net įmanoma ją praktikuoti, ir kas būtų, jei ji būtų visuotinai taikoma praktiniuose reikaluose? Kodėl aš neturėčiau nekęsti savo priešų ir jų medžioti kaip laukinių žvėrių, kokie jie yra? Vėl klausiu, kodėl? Jei aš juos „myliu“, ar tai nepadaro manęs jų malonei? Ar natūralu, kad priešai „darytų gera“ vienas kitam, ir kas yra „geras“? Ar gali sudraskyta ir kruvina auka „mylėti“ krauju aptaškytus žandikaulius, kurie plėšo ją galūnę po galūnės? Argi mes visi nesame plėšrūs gyvūnai pagal instinktą? Jei žmonės visiškai nustotų grobti vieni kitus, ar jie galėtų toliau egzistuoti?

„Mylėk savo priešus ir daryk gera tiems, kurie tavęs nekenčia ir piktybiškai naudoja,“ yra niekinga spanielio filosofija, kuris voliojasi ant nugaros, kai spardomas. Paklusk tam, o! skaitytojau, ir tu bei visi tavo palikuonys iki dešimtos kartos būsite negrįžtamai ir pažodžiui pasmerkti. Jie bus medkirčiai ir vandens nešėjai, išsigimėliai, gibeonitai. Bet nekęsk savo priešų visa širdimi, ir jei žmogus smogs tau per vieną skruostą, sutraiškyk jį; smog jam per klubą ir šlaunį, nes savisauga yra aukščiausias įstatymas. Tas, kuris atsuka „kitą skruostą“, yra bailus šuo – krikščioniškas šuo.

Duok smūgį už smūgį, panieką už panieką, pražūtį už pražūtį, su dosniai pridėtomis sudėtinėmis palūkanomis. Akis už akį, dantis už dantį, taip, keturgubai, šimteriopai. Tapk siaubu savo priešui, ir kai jis eis savo keliu, jis turės daug papildomos išminties, apie kurią galės mąstyti. Taip tu tapsi gerbiamas visuose gyvenimo keliuose, ir tavo dvasia – tavo NEMIRINGA dvasia – gyvens ne neapčiuopiamame rojuje, bet tavo agresyvių ir nenugalimų sūnų smegenyse ir raumenyse. Galų gale, tikras vyriškumo įrodymas yra puikūs palikuonys; ir tai yra mokslinis aksiomas, kad bailus gyvūnas perduoda bailumą savo palikuonims.

Jei žmonės gyventų „kaip broliai“ ir neturėtų galingų priešų (kaimynų), su kuriais reikėtų varžytis ir juos pranokti, jie greitai prarastų visas savo geriausias savybes; kaip tam tikri vandenyno paukščiai, kurie praranda sparnų naudojimą, nes jiems nereikia skristi nuo persekiojančių plėšrūnų. Jei nuo pradžių visi žmonės būtų elgęsi vienas su kitu su broliška meile, koks būtų rezultatas dabar? Jei nebūtų buvę karų, jokios konkurencijos, jokio varžymosi, jokios karalystės, jokios vergovės, jokio kiečiausiųjų išlikimo, jokio rasinio naikinimo, tikrai kokia pūvanti „aptverta pragaras“ būtų šis senas gaublys?

Čikagos kunigas Ferdinandas M. Sprague, kuris gali būti laikomas tipiniu kunigo-politiko pavyzdžiu, neseniai išleistame mažame pamflete, pavadintame „Socialinės evoliucijos įstatymai“, rašo taip: „Socializmo pagrindas, anot jo gabiausių aiškintojų, yra šventa krikščionių religija. Jos šūkis, pagrįstas priesaku ‘mylėk savo artimą kaip save patį’, yra – ‘kiekvienas už visus, ir visi už kiekvieną’. Jos veikimo principas šiuo metu yra altruizmas.“

Beveik visi ankstyvosios Romos propagandos „kanonizuoti Tėvai“ (dauguma kurių, beje, buvo vergai, išlaisvintieji ar eunuchai) skelbė panašius idealus. Net dabar pašventintas Katalikų Bažnyčios vadovas atgaivina tą patį seną utopizmą jėzuitiškame enciklike, skirtoje savo kaimenei. (Kaip primena kirpimą ir lupimą žodis „kaimenė“.)

Vėlgi, Jokūbo laiškas, kuris, kaip žinoma, buvo Kristaus tikras brolis, nužudytas specialaus policininko lazda per gatvės riaušes, buvo perspausdintas ir plačiai platinamas socialistų, siekiant sėti ir transliuoti jų nelogiškas visuotinės brolybės teorijas, pagrįstas priverstiniu darbu, bandos reguliavimu ir daugumos balsais.

Daug šiuolaikinių miestų taip pat užkrėsti įtikinamais epileptoidiniais proto neturinčiais kunigėliais, tokiais kaip daktaras Makglinas, profesorius Bemisas, Hjū Praisas Hjūsas, V. T. Stedas, Maironas Ridas ir profesorius Heronas iš Kalifornijos. Visi šie vyrai yra neprilygstami įtikinamosios deklamacijos meistrai. Jie priima Naująjį Testamentą kaip savo vadovėlį ir iš jo pamokslauja morbidinėms minioms baisią ir seklią lygių teisių, lygios laisvės, lygios brolybės evangeliją kaip tikrąjį visagalį žodį, naujai atrastą emancipacijos protokolą Kryžiuotojo (vis dėlto visagalio) Don Kichoto – Mažosios Azijos gelbėtojo-dievo – to, kuris gimė galvijų tvarte ir mirė ant kartuvių.

Dievas, elgetaujantis duonos nuo durų iki durų! – Dievas be vietos, kur galėtų priglausti galvą! – Dievas, prikaltas prie dviejų sukryžiuotų lentų! – Dievas, nudurtas samdyto pareigūno! – Dievas, įvykdytas pagal apmokamo magistro įsakymą! – Kokia beprotiška idėja – ar tai idėja, ar veikiau griūvanti smegenų liga? Kalbama apie „pagonis savo aklume“ ir prietaringą beprotybę praeityje! Kodėl, tai vaikų žaidimas, palyginus su dabartine isterine stabmeldyste – žydo sudievinimu. „Dieviškasis demokratas“ buvo įvykdytas ant vyriausybinių kartuvių, nes Imperatoriškosios Romos valdovai buvo galingesni vyrai nei jis. Jo jėga ir jo sekėjų jėga neprilygo jų jėgai.

Jis mirė kaip visiška nesėkmė – Atpirkėjas, kuris neatpirko – Gelbėtojas, kuris neišgelbėjo – Mesijas, plaktas kaip veršis – vergų agitatorius, pelnytai sunaikintas už melagingos evangelijos – meilės, brolybės, lygybės – skelbimą.

Net iš dvasinės perspektyvos, jo gyvenime ar jo pasekmėse nėra nieko, kas rodytų, kad „blyškus žmogus ant kryžiaus“, kai jis taip karčiai aimanavo ir verkė, „matė toliau į Tuštumą, nei tie, kurie susirinko stebėti jo mirties“.

Kokia nauda buvo iš to „blyškaus svajotojo“ geležinėms sąlygoms, egzistavusioms užkariautoje ir garnizonuotoje Jeruzalės tvirtovėje? Vieną kartą miesto minia buvo teisingame kelyje, kai reikalavo išlaisvinti Barą Abą, o ne švelnų „Saldžios ateities“ dainių. Baras Abas „Raštuose“ aprašomas kaip smulkus vagis. Iš tikrųjų jis buvo ginkluotas sukilėlių vadas – Romos mokesčių rinkėjų žudikas – partizanų vadas (kaip Robas Rojus, Robinas Hudas, Viljamas Volisas, Viljamas Telas), kuris rinkdavo duoklę iš turtingų hebrajų patriotiniams tikslams.

Jei tą dieną būčiau ten buvęs, taip pat būčiau prisijungęs prie reikalavimo: „Išlaisvinkite mums Barą Abą.“ – Geriau vienas Baras Abas nei tūkstantis Kristų.

Deja! Deja! O Galilėjieti! Tu nesi nei Kelias, nei Tiesa, nei Šviesa!

Grįžtant prie Čikagos kunigo utopijų kūrėjo, jis taip aimanuoja su įtikinama naivumu: „Socialinės evoliucijos įstatymai, toli gražu ne akla, barbariška ir žiauri kova dėl organinio egzistavimo, susideda iš fizinio, intelektualinio ir moralinio VISŲ visuomenės narių gerovės, taip sukurtoje, kad politiniai-etikos principai – Laisvė, Lygybė ir Brolybė – turėtų didžiausią įmanomą realizaciją visame socialiniame organizme. Pagrindiniai progreso būklės bruožai yra krikščioniškos bažnyčios, krikščioniškos mokyklos, krikščioniškos vyriausybės, krikščioniška etika ir ekonomika.“

Kitas viliojantis, bet itin piktybinis valstybės socialistas (Henris Džordžas) skelbia, kad „Visuomenės išganymas, laisvųjų viltis ir pilnavidurė žmonijos plėtra slypi brolybės evangelijoje, Kristaus evangelijoje“, ir tuomet jis siūlo padaryti politikus nacionaliniais nuomos mokesčių rinkėjais, visko bendro administratoriais ir visapusiškais valstybinių pensijų dalintojais „vargšams ir nepasiturintiems“. Argi žmonija neturėjo pakankamai patirties, kas yra politikai? – Tie juodaširdžiai, šliaužiantys vagys ir sukčiai. Jų įgėlimas yra mirtinesnis nei kobros įkandimas, ir jų burnos kvape yra – MIRTIS. Prakeikimai jums, o! politikai, ir visiems, kurie remia jūsų prerogatyvų didinimą!

Prezidento kandidatai, nuo Džefersono iki Linkolno (taip pat jų beždžioniški mėgdžiotojai), paprastai leisdavosi į tokį pat seklų išpūstą oratoriją, nes tai reiškia balsus, o dėl balsų pareigų siekėjai apsirengdavo skambiomis frazėmis ir spinduliuodavo bet kokią velnišką apgaulę.

Dviem tūkstančiams metų šios moteriškos hiperbolės buvo trimituojamos į tolimiausius kiekvienos krikščioniškos žemės kampelius, ir vis dėlto (silpnindamos tautų moralę) jos apgailėtinai nesugebėjo įvesti ilgai pranašauto Žemiškojo Rojaus. Jos buvo skelbiamos basų vienuolių tamsiųjų amžių pradžioje, kad tie šventieji liaudies mylėtojai galėtų įsiskverbti į bendro turto ir galios administravimą. Dabar tos pačios bendros idėjos atgaivinamos ir aprengiamos (šį kartą politinės-ekonominės aprangos pavidalu) iškalbingu agitatoriumi, kad jis galėtų valdyti ir plėšti ateityje per valstybės agentūrą; lygiai kaip kunigas kadaise valdė ir plėšė per lygiai taip pat gobšią Bažnyčios agentūrą.

Kai Bažnyčia triumfavo, prasidėjo Tamsieji amžiai, ir kai ji galutinai bus išrauta (kartu su visomis jos socialinėmis antenomis), Herojiškasis amžius vėl išauš. Tikri herojai vėl gims, kaip senovėje, nes mūsų moterys dar gali būti kažkuo daugiau nei rachitinės vaikštančios lėlės ir vaistinės su akiniais.

„Bažnyčia“ yra kunigų parazito stabas – „Valstybė“ yra politinio parazito stabas. Saugokis, o Amerika! Kad ištrūkusi iš švento vienuolių apgaulės, netaptum lengvu grobiu „mylinčiam politikų gerumui“. Net jei „reformatorius“ sugebėtų atkurti tamsią „didžiausio skaičiaus“ tironiją, pagrįstą daugumos balsais, turime paguodą, kad tokia organizacija galiausiai sugrius nuo savo svorio ir suskils į kariaujančius fragmentus. Niekas, kas nenatūralu, negali ilgai trukti.

Visuotinė Bažnyčia nebeegzistuoja; dabar matome tik jos pavydžius likučius. O Visuotinė Valstybė, Socialinė Demokratija, Ekonominė Respublika, Žmonijos Brolybė, jei jos įgautų praktinį pavidalą, yra iš anksto pasmerktos panašiam žlugimui. Viskas, ką jos galėtų padaryti, būtų ATIDĖTI stipriausiųjų išlikimo veikimą – migdydamos tautas laikinais raminamaisiais.

Kad ir kaip bepročiai stengtųsi, nėra žinomo proceso, kuriuo jie galėtų iššokti iš savo odos. Krikščioniškos ar socialistinės bažnyčios, paternalizmai, mokyklos, vyriausybės, administracijos, etika ir moralizmai (net jei jie būtų tikri krikščioniški ir broliški) būtų visiškai bejėgiai pakeisti natūralią dalykų eigą ir todėl bejėgiai užtikrinti protiškų ir fizinių luošių išlikimą; net jei tie luošiai būtų šventieji dėl „gerumo“ ir jų būtų tiek, kiek jūros kranto smėlio. Rėkaujantis sentimentalizmas yra iš tiesų silpnas svertas, kuriuo bandoma apversti nekintamą Visatos tvarką. Jis to negali padaryti. Ne! Net jei būtų šaukiama iki pasaulio pabaigos! Net jei kiekviename mieste būtų Dievo Avinėlis, pasiruošęs būti paskerstas kiekvieną penktadienio popietę, kad būtų sukurta krikščioniška šventė.

„Laisvė, Lygybė, Brolybė“, tie trys didieji šiuolaikinių demokratijų šviesuliai, yra trys milžiniški melai, niekingi vergų šūkiai; jų įgyvendinimas neįmanomas net jei juos skelbtų koks nors antžmogiškas Šėtonas, lydimas neįveikiamų demonų armijų, ginkluotų liepsnojančiais kardais, graikiška ugnimi ir dinamito patrankomis.

Galite išrašyti Lygybę sidabro raidėmis ant poliruoto aukso plokščių, bet be nuolatinio stebuklo inžinerijos, negalite jos padaryti tikra.
Galite užrašyti Brolybę žėrinčiais deimantais ant patvaraus granito sienų, bet neapvertę Visatos mechanizmo, negalite jos padaryti faktu.
Ir nors užrašysite Laisvę ant begalės avikailių ir prikalsite Laisvės statulas ant kiekvieno uosto akmens, net su „visais karaliaus žirgais ir visais karaliaus vyrais“, tas, kuris gimė būti samdiniu ir pavaldiniu, JOKIA galia negali išlaisvinti.

Ar galite pastatyti marmurinį rūmą iš purvo ir dumblo, o jūs, kvailiojantys beprotnamio gyventojai? Ar galite iškelti užkariautoją iš sąvartyno, ar padaryti kvailą didį? Ar galite pagaminti herojų iš kiaulių, o jūs, knarkiantys „išauklėti“ paršai?

„Mes galime! Mes galime! Mes galime!“ rėkia įsiutę turgaus aikštės ir redakcijų malūnų retorikai. „Mes galime! Mes galime!“ baubia banda, kvailai plūsdama pro vartus į skerdyklą. „Taip, o taip! Su Jėzaus meile ir mūsų aukų lėkšte,“ inkščia švelniaodis pamokslininkas, versdamas sibiles juodosios magijos lapus. „Be abejo, mes galime,“ šnypščia plastiškas politikas, barškuolė gyvatė! – alkanas baziliskas! – kurio įstatymų kūrimas yra pražūtingesnis nei simūno kvapas.

Ir tada jie visi, kaip vienas, rodo į tave, o Amerika! su pasididžiavimo pirštu! Į tave!
Amerika! Kur politikai siautėja, o žmonės įsivaizduoja tuščius dalykus! – ir šunys alėjose – loja į mėnulį!

Tada nusisuku! Liūdnai! Liūdnai! Liūdnai! Ir užkliūvu už vergo su vario kniedėmis sujungtais kombinezonais, skubančio į savo malūną; ir už kito su auksine grandine ir šilkiniu cilindru, skubančio į savo pinigų keityklą – ir liesos moters skurdžiuose skudurais, su lentų krūva, subalansuota ant galvos; ir puikios paleistuvės su deimantais ir spalvingu plunksnų apdaru, kuri lėtai važiuoja pro šalį.

Ir galvijai skerdykloje mauroja dėl šieno; ir traukiamoji kumelė su nutrintu petimi guli ištinusi ir negyva ant užšalusių grindinio blokų. Kaip visa tai šlykštu?
Bjauru! Bjauru! O, kaip bjauru?

Žmogus yra gyvūnų karalystės dalis ir (nepriklausomai nuo Džefersono, Franklino ir Linkolno – Karlo Markso, La Salės ir Lybknechto – Kristaus, Robespjero ir Ruso – Hindmano, Tenisono ir Mazinio – daktaro Adlerio, Bebelio, Džordžo ir Izaijo – Belamio, Gronlundo ir V. T. Stedo) jis NEGALI išvengti drakoniškų potvarkių, kurie despotiškai valdo tą karalystę ir supa jo būtį kaip atmosfera iš visų pusių.

Altruizmas, nuolankus savęs atsižadėjimas platesniu mastu tarp plėšrių organizmų (o visi organizmai yra plėšrūs) yra neįmanomas praktikuoti, nes tai reikštų masinį savižudybės aktą.

Kiekvienas žmogus yra įpareigotas kautis ir nešti savo naštą. Jei jis to negali, kiti negali vienu metu kautis už jį ar nešti jo naštos ir savo pačių, išlaikydami pagrįstą saugumą. Todėl tas, kuriam neįmanoma nešti savo naštos, geriau tegul krinta ir miršta vietoje, nei užkrauna papildomą naštą ant savo geranoriškų bendražygių pečių. Nes tada JIE būtų perkrauti ir todėl nesugebėtų sėkmingai kautis; taigi VISI galėtų žūti kartu.

Praktinė broliška užuojauta (bet kokiu universaliu mastu) galų gale visada turėjo itin destruktyvų poveikį bendruomenių vidinei struktūrai. Žmonės visada mylės ir brangins tuos, kurie jiems artimi ir brangūs; bet kai siūloma išplėsti jų „artimų ir brangių“ ratą iki visos žmonijos, tai jau per toli. Iš tiesų visi žus niekingai, jei ši kvaila idėja įsivyraus. „VISI“ net dabar silpnina save, griauna savo jėgas, bergždžiai persitempdami ta kryptimi. Jie tempiasi iki mirties, stengdamiesi nešti neįmanomą naštą. Dauguma žmonių gimsta per silpni konstituciškai savo sąlygoms; o tie keli, kurie turi reikiamą ištvermę ir ryžtą, turės pakankamai darbo įrodydami savo tinkamumą išgyventi, daugintis ir valdyti. Daugelis yra išbandomi – nedaugelis atrenkami.

Tačiau altruizmas, masinis savęs atsižadėjimas – masinis naštos nešimas vardan „Skriaudžiamos ir Kenčiančios Žmonijos“ yra beprotiškas pagrindas, ant kurio „mūsų gerasis Viešpats Jėzus“ ir jo pamišę mėgdžiotojai pastatė savo sporadišką sociologiją – savo didingą šėtoniškumą.

Argi paprastas verslo nuovokumas mums nekužda, kad kiekvieno žmogaus pagrindinis užsiėmimas žemėje yra išlaikyti save. „Turiu omenyje išgyventi bet kokia kaina; tu stokosi prieš mane – verslas yra verslas.“ Jei žmonės turėtų pakankamai asmeninės iniciatyvos mąstyti tokiomis griežtomis linijomis, žemėje būtų mažai naudos teologui ir „reformatoriui“; tiems dvyniams Mefistams, kurie savo šlovę ir didybę randa žmonijos pažeminime. Gyvenimo kova tada būtų tokia niūri, baisi ir reali; (iš tiesų tokia trojiška), kad tie šventieji apsimetėliai ir klastingi apgavikai greitai išmirtų ar būtų suėsti; nes susidūrus plikim interesams, tik Geriausi ir Drąsiausi GALĖTŲ išgyventi; ir niekas niekada nesvajotų jų priskirti prie Geriausių ar Drąsiausių.

Grafas Levas Tolstojus, neabejotinai gabiausias šiuolaikinis primityviosios krikščionybės aiškintojas, daug kartų išverstame tome, pavadintame „Dirbkite, kol turite šviesos“, rašo taip: „Mūsų tikėjimas sako mums, kad palaima randama ne pasipriešinime, o nuolankume; ne turtuose, o visko atidavime; mes dar visiškai neatsikratėme kiekvieno smurto ir nuosavybės įpročio.“

Ar gali būti koks nors teiginys aiškiau pateiktas net pačiam kvailiausiam protui? Argi ne taip paprasta, kaip „nusiristi nuo rąsto“, kad individas, kuris bent jau bando tapti tikru ir sąžiningu krikščioniu, turi tapti kaip prijaukinta avis? Koks didingas idealas? Koks herojiškas?

Avies palaima! Kaip nepaprastai žavu? Kaip dieviškai šlovinga? Ir žydas kaip Gerasis Ganytojas, vedantis savo ėriukus „į žaliuojančias ganyklas ir ramias poilsio vietas, prie malonių vandenų“. Dviem tūkstančiams metų, ar panašiai, Jo pūkuotos kaimenės su pagirtinu uolumu penėjo save – kirpimo pašiūrėms ir skerdyklos blokui.

Tegul bet kuri tauta atsisako visų „smurto įpročių“, ir netrukus ji nustos egzistavusi kaip tauta. Ji bus apmokestinta – taps provincija, satrapija. Ji bus apmokestinama ir plėšiama tūkstančiais skirtingų būdų.

Tegul bet kuris žmogus atsisako visos nuosavybės, taip pat bet kokio akivaizdaus pasipriešinimo agresijai, ir štai, pirmoji saulė dar nespės nusileisti vakaruose, o jis jau bus vergijoje, duoklininkas, elgeta arba – lavonas.

Nuosavybė yra būtina pilnaviduriam ir laisvam asmenybės vystymuisi, todėl žmogaus gyvūnai turėtų bet kokia kaina įgyti pilną ir teisingą jos dalį – arba žūti bandydami; nes tas, kuris negali turėti nuosavybės, geriau tegul būna palaidotas iš akių. Mūsų miestai pažodžiui išrausti „lobio urvais, pripildytais aukso, nuosavybės dokumentų, sidabro ir kredito instrumentų: mūsų slėniai ir kalnai burbuliuoja neapsakomais turtais; ir vis dėlto vargani, apgailėtini „Kristaus tarnai“ praeina pro šalį.

Vyrais jie vadinasi! Aš juos vadinu – kastratais.

Jei Tolstojaus nuolankūs principai kyla iš Kalno pamokslo, kas gali paneigti, kad Kalno pamokslas yra pamokslas į puvimą ir vergystę? Jei jie kyla iš Auksinės taisyklės ir jei Auksinė taisyklė yra Dievo žodis, ar galima abejoti, kad Dievo žodis yra Apgaulės žodis? Šioje tautoje yra per daug šio baisaus „gerumo“, gerokai per daug. Atėjo laikas, kad žmonės, GALINTYS mąstyti, pradėtų emancipuotis ir suprastų faktą, kad: moralės, įstatymai ir dekalogai buvo sukurti melagių, vagių ir sukčių.

Visi geri piliečiai tačiau yra įspėjami ir iškilmingai patariami nesudaužyti Dešimties įsakymų – nesudeginti Auksinės taisyklės – nesulaužyti Moralės įstatymo – nes tai būtų siaubingai nedora! Siaubingai! Kita vertus, jie privalo besąlygiškai paklusti visiems įstatymams (nesvarbu, kaip jie atsirado) ir būtinai (virš visko) elgtis nuolankiai ir pagarbiai prieš įstatymo vykdytojus; net jei taip darydami jie netenka savo nuosavybės ir laisvės amžiams. Paklusnumas, matote, yra iš Dievo, „kuris taip myli pasaulį“, bet nepaklusnumas yra baisus ir iš Velnio, o Velnias yra siaubingas niekšas, kuris neturi jokios pagarbos niekam ar niekam: net Amerikos Konstitucijai. Tad prakeikime Velnią ir pakluskime – Įstatymui.

Laisvė sąžiningai apibrėžiama kaip visiškos kūno ir proto savivaldos būsena (įskaitant nuosavybės ir gynybinių ginklų turėjimą) ir visiškas nepriklausomumas nuo bet kokios oficialios prievartos ar suvaržymo. Laisvė įprastine prasme yra apgailėtinas melas.

Būti nepriklausomam yra sinonimas nuosavybei. Būti be nuosavybės ir beginkliam yra tikroji priklausomybės ir vergystės būsena. Neginkluoti piliečiai visada yra pavergti piliečiai, visada. Laisvė be nuosavybės yra mitas, vaikų pasaka, tikėtina tik čiauškančių kūdikių ir „kvailių miške“ – taip pat kvailių mieste. „Laisvė, REGULIUOJAMA Įstatymo“, praktiškai yra tamsiausia ir bjauriausia tironija; nes tokia neasmeniška. Yra daugybė vertingų, protingų ir praktiškų būdų, kaip pašalinti individualius tironus; bet tironija, „reguliuojama įstatymo“, pašalinama tik vienu būdu – kardu rankose žmonių, kurie nebijo jo naudoti ar turėti panaudoto prieš save: tai yra Kardas stipriausiųjų rankose.

Per visą žmonijos istoriją nėra užrašyta nė vieno autentiško atvejo, kai pavergta tauta būtų atgavusi nuosavybę turinčią laisvę, pirmiausia neišskerdusi savo tironų (ar jų ginkluotų vergų mūšyje) ir po to nekonfiskavusi savo naudojimui žemių ir realizuotos nuosavybės, kuri anksčiau priklausė jų nugalėtiems priešams ir šeimininkams. Šis teiginys pateikiamas su šaltu apgalvojimu ir išankstiniu ketinimu. Tegul jis būna paneigtas VIENU patikimu priešingu pavyzdžiu, ir Autorius pasiruošęs paaukoti , uncijų gryno aukso ir pakankamai „dime’ų ir dolerių“, kad Čikagoje būtų pastatyta bronzinė „Mūsų Palaimintojo Atpirkėjo“ statula (su erškėčių karūna ir viskuo) uolekčių aukštesnė už Masonų šventyklą. Šis pasiūlymas yra visiškai bona fide ir liks atviras iki 6, kad filosofai, redaktoriai, valstybės veikėjai, dievų tarnai (ir kiti įgudę melagiai) turėtų pakankamai laiko apakti, braidydami per Nacionalinius Archyvus ir dvokiančias šiukšlių krūvas, kurias žmonės vadina Viešosiomis Bibliotekomis. Jei kai kurie ar visi šios Savitarpio Žavėjimosi Draugijos maniakai-genijai apaktų, taip pat taptų kurti, nebylūs ir kvaili: šis nedoras senas pasaulis tikriausiai šauktų iš džiaugsmo – jei sužinotų apie šį faktą.

Per trejus Kristaus Jėzaus klajonių metus jis NIEKO nepasakė, kas nebūtų buvę tūkstantį kartų geriau pasakyta anksčiau dervišų, užkalbėtojų ir mahatmų. Taip pat jis NIEKO nepadarė, kas nebūtų buvę geriau padaryta anksčiau Egipto, Indijos ir Asirijos fokusininkų ir stebukladarių. Ne keletas jo „stebuklų“ iki šiol yra įprasta būrėjų čigonų, trečiarūšių keliaujančių aktorių ir šarlatanų apskritai prekybos dalis.

Pats posakis, kurį Jis vartoja apibendrinti ir įsiminti savo patentuotą viską gydantį vaistą, neabejotinai buvo pavogtas (tiesiogiai ar netiesiogiai) iš Platono, Rig Veda ar Konfucijaus. Auksinė taisyklė yra ne tik spąstai ir raizginys, bet ir – literatūrinė piratystė.
„Jis prikėlė mirusiuosius,“ jūs pasipiktinę protestuojate: ir net PRIELAIDA, kad jis tai padarė, kuo tai naudinga? Ką laimi atgaivindamas gyvybę pūvančiam gyvūno lavonui, kurį taip lengva padauginti – gyvūnui, kuris yra tikras rūpestis, nes jų tiek daug? Kokia „nauda“ įkvėpti „gyvybės kvapą“ į dvokiančią drobulę, pilną kirminų ir pelėsiais apaugusių kaulų? Argi žemėje nėra pakankamai gyvių, kad reikėtų juos traukti iš kapų? (Ypač ar nėra pakankamai raupsuotų azijatų?) Mirtis ir naikinimas yra būtini šio pasaulio sveikatai, todėl tokie pat natūralūs ir mylimi kaip gimimas ir gyvenimas. Tik kunigai ir įgimti bailiai aimanuoja ir verkia dėl mirties. Drąsūs vyrai sutinka ją su pritariančiu abejingumu.

„Ateik, miela ir raminanti Mirtie, banguok aplink pasaulį. Ramiai atvyksti! Atvyksti! Dieną, naktį; visiems, kiekvienam. Anksčiau ar vėliau, švelni Mirtie.“

Jis maitino alkanuosius – bet kokiu tikslu, klausiu? Kodėl dievas turėtų maitinti badmiriaujančią minią? Ir dar toje žemėje, kuri, sakoma, teka pienu ir medumi! Argi tokia minia nebūtų kur kas geriau mirusi? Argi ne Napoleonas su savo kosminiu „vynuogių šratų pliūpsniu“ būtų tinkamiausias žmogus tokiai progai? Iš harmoningos gamtos tvarkos aišku, kad žmonės buvo skirti patys save išmaitinti savo asmeninėmis pastangomis arba žūti kaip šunys. Todėl tas, kuris „maitina alkanuosius“, iš tikrųjų skatina bailumą (kuris apima visus kitus nusikaltimus), nes žmonės, „kurie tyliai badauja, būdami per ranka nuo gausos“, yra visi bailiai.

„Jis aprengė nuoguosius,“ jūs šaukiate; o kodėl, galima paklausti, „nuogieji“ turėtų būti aprengti – jie juk darbingi? Kokią teisę jie turi į prabangų audinį ir ploną liną? Jei žmonėms neužtenka proto apsirengti patiems (turint omenyje neišsemiamą audimo staklių fabriką), kodėl „Dievas“ – šmėklos sūnus, nusileidęs iš Debesų (per žydės mergelės įsčias), turėtų apvilkti tokius šliaužiojančius, apgailėtinus šunis vystyklais iš medvilnės ar vilnos? „Nuogųjų aprengimas“ yra grynas – verslo reikalas.

Čia, beje, galima užsiminti – ar drabužių dėvėjimas pats savaime yra natūrali ir būtina suaugusiojo egzistencijos sąlyga? Tai tikrai nepadaro „dieviškos žmogaus formos“ sveikesnės ar gražesnės (nors gali apsaugoti gležnuolius nuo sušalimo). Ar tikrai buvo numatyta, kad TIK žmogus-gyvūnas nuo gimimo iki mirties turėtų vyniotis į sluoksnį po sluoksnio ligas sukeliančių skudurų? Argi nebuvo slapta gyvybinė jėga vėjyje, lietuje ir audrose, kurios „sūkuriavo aplink mūsų protėvių milžiniškas galūnes ir gauruotus antakius“? Visos etninės legendos pasakoja, kad mūsų pirmieji tėvai buvo elegantiškai apsirengę spindinčia saule ir puošniu grynu oriu. Kas kada matė cherubiną, nutapytą su smailianosiais batais, kelnėmis, rankogaliais, apykaklėmis ir paltu; ar besišypsantį angelą su kelnaitėmis, plieniniais korsetais ir subtiliu „O! Dieve mano! Kaip siaubingai baisu!“ stiliumi? Drabužiai efektyviausiai slepia bjaurų fizinį šiuolaikinių vyrų ir moterų deformaciją, lygiai kaip paviršutiniški švietimo principai slepia jų nykštukinius protus. Jei jie vaikščiotų nuogi, net gatvės šunys iš siaubo lodami bėgtų nuo jų. Iš tiesų, jie būtų baisesni akiai nei iškamša, puošianti giminaičio ardomą lauką: prie kurios mūsų senas šuo „Pavojus“ paprastai loja iki isterijos, kai tik nusitraukia nuo grandinės.

Kokia baisi scena būtų laisvų ir nepriklausomų rinkėjų minia, sėdinti iškilmingame susirinkime, čiulpianti nykščius, sugerianti politinius opiatus ir dieviškąją eutanaziją? Tik pagalvokite! (Net Karlylis, dispeptikas, apalptų nuo tokio vaizdo.) Pats tokios liūdnos siaubo koncepcijos įsivaizdavimas kelia šleikštulį. Tai būtų tarsi jie visi ką tik išlindo iš kapo – vilnos, medvilnės ir odos kapo.

Fizinė deformacija ir protinis išsigimimas yra tiesioginis dviejų tūkstančių metų blogo veisimo rezultatas: tai yra mišrūnystės, demokratijos, lygybės, Mūdžio ir Sankio doktrinų. Krikščionybė, kilusi iš kryžiuoto klajoklio (kenčiančio nuo ūmaus MORBUS SACER) beviltiškos ir klaidingos filosofijos, dabar išsivystė į organizuotą ir pasaulinę kunigų, politikų ir dekadentų sąmokslą, nukreiptą masiškai; su jėzuitišku gudrumu prieš visas primityvias ir herojiškas dorybes.

Mūsų švarių odų „pagoniški“ protėviai, turėję visas gyvybines jėgas nepažeistas, iš tikrųjų buvo kilnesnis gyvūno tipas. Mes, kita vertus, su savo ydingais, neryžtingais, civilizuotais širdimis, drebančiais nervais, trapiais anemiškais kūnais, esame iš tikrųjų žemesnis, niekingesnis tipas – nepaisant nepagrįsto optimizmo, kurį dvariški rimuotojai lieja į savo „visų amžių paveldėtojus“ ir t.t.

Jokia tauta negali ilgai išlaikyti tvirtumo ir nepriklausomybės, jei jos protas tampa pavaldus klaidingam idealui.

Palaiminti Stiprieji, nes jie valdys žemę – Prakeikti silpnieji, nes jie neš jungą.
Palaiminti Galingieji, nes jie bus gerbiami tarp žmonių – Prakeikti silpni, nes jie bus ištrinti.
Palaiminti Drąsieji, nes jie bus pasaulio šeimininkai – Prakeikti nuolankieji, nes jie bus sutrypti po kanopomis.
Palaiminti Nugalėtojai, nes pergalė yra Teisės pagrindas – Prakeikti nugalėtieji, nes jie bus amžini vasalai.
Palaiminti kautynių krauju paženklintieji, Grožis jiems šypsosis – Prakeikti dvasios vargšai, jie bus apspjaudyti.
Palaiminti Įžūlieji, nes jie įgijo tikrąją išmintį – Prakeikti paklusnieji, nes jie veis šliaužiojančius.
Palaiminti geležiniai rankomis, netinkamieji bėgs nuo jų – Prakeikti karo nekenčiantys, pavergimas yra jų dalia.
Palaiminti mirčiai nepaklūstantys, jų dienos bus ilgos žemėje – Prakeikti silpnapročiai, nes jie žus tarp gausos.
Palaiminti klaidingų vilčių griovėjai, jie yra tikrieji Mesijai – Prakeikti Dievo garbintojai, jie bus kaip nukirptos avys.
Palaiminti Narsieji, nes jie įgis didžiulį turtą – Prakeikti tikintieji Gėriu ir Blogiu, nes juos gąsdina šešėliai.
Palaiminti tie, kurie netiki Niekuo – tai niekada negąsdins jų protų – Prakeikti „Dievo avinėliai“, jie bus nukraujinti „baltesni už sniegą“.
Palaimintas žmogus, turintis galingų priešų, jie padarys jį herojumi – Prakeiktas tas, kuris „daro gera“ kitiems, jis bus niekinamas.
Palaimintas žmogus, kurio koja greita tarnauti draugui, jis yra tikras draugas – Prakeikti labdaros organizatoriai, jie yra maro skleidėjai.
Palaiminti Išmintingi ir Drąsūs, nes kovoje jie laimės – Prakeikti Netinkami, nes jie bus teisėtai sunaikinti.
Palaiminti kilnių mergelių tėvai, jie yra žemės druska – Prakeiktos struminių gležnuolių motinos, nes jos bus sugėdintos.
Palaiminti galingo proto, nes jie jodinės viesulais – Prakeikti tie, kurie moko melą kaip tiesą ir tiesą kaip melą, nes jie yra – pasibjaurėjimas.
Palaiminti negailestingi, JŲ palikuonys valdys pasaulį – Prakeikti gailestingieji, nes jie negaus jokio gailesčio.
Palaiminti stabų griovėjai, nes jų bijos tironai – Prakeikti garsūs išminčiai, jų sėkla išnyks nuo žemės.
Trigubai prakeikti Niekingi, nes jie tarnaus ir kentės.

Palyginkite TAI su ortodoksiniu pamokslėliu – tokiu, kuris kartojamas kiekvieną septintą dieną tūkstančiuose šventų šventovių, pašventintų juodai apsirengusių dvasininkų, specialiai nuo vaikystės mokytų verkšlenančiai, riebiai kartoti tą patį „su pakeltomis akimis ir įgudusiu šniurkščiojimu ar klasikine dikcija, skambančia, skardžia, ne! Sublime – kaip tinka progai.

Mylimieji Broliai!!!
– Dievas atsako visiems, kurie klaupiasi ir meldžiasi, tai tiesa, priimama diena iš dienos. Štai! jų šviesi ir džiaugsminga dalia, kurie tiki tuo, ko mokė Kristus Jėzus!
Jei jūsų kišenės tuščios ir stalai pliki, nereikalaukite savo natūralios dalies; tai būtų klaida; bet šliaužkite ir dūsaukite, ir „kai mirsite, pateksite į dangų“.
Nuolankiesiems ir paklusniesiems yra laiminga žemė, toli, toli; bet baisi, ugninga, sieros duobė ištirpdys jų kaulus, kurie – nepasiduos.
Jei priešai smogs jums per vieną skruostą, atgręžkite kitą, ašarotą, nuolankų; jei melagingi niekšai išduos jūsų balsus: ateikite, „nedorieji nusidėjėliai“, klaupkitės ir – melskitės.
Jei hebrajai nulups ir nudirs jūsų kailį, dangaus vartai jums atsivers plačiai; Kristus, jūsų Ganytojas, jūsų neklaidins, o! Dievo avinėliai! ateikite bliovę ir melskitės.
Jei sumušti ir apiplėšti, nukirpti ir parduoti, jūs tikrai turėsite gardus savo Tėvo tvarte; bet – plėšikai plėšia, ar valdovai žudo! Pragaras keps jūsų sielas amžiams.
Jei išrinktieji įsiveržia į jūsų turtą su kyšiais, melais ar mirtina klasta ir grasina jūsų kaulams su vėliavomis apsiginklavusia armija: Kristus yra jūsų prieglobstis ir Šventoji Dvasia.
Taip triumfuosite „auštančiais metais“, viltis! dirbkite! šioje ašarų slėnyje – giedokite „Amžių uola, skilusi man, o! leisk man pasislėpti tavyje“.

DRĄSIAI STOKITE TIESIAI
Žydų knygos skirtos žydams,
Ir žydų Mesijai taip pat.
Bet jei nesate žydų kraujo,
Kaip jos gali būti skirtos jums?
Padaryti stabą iš knygos,
Yra nuodai protui;
Mirštantis Dievas ant kryžiaus
Yra protas, išėjęs iš proto.
Saugokitės visų šventų knygų
Ir visų tikėjimų bei mokyklų,
Ir kiekvieno žmogaus sukurto įstatymo
Ir visų auksinių taisyklių.
„Įstatymai“ ir „taisyklės“, jums primestos
Iš senų šlovės dienų,
Nėra skirti jūsų „gerovei“,
Bet jūsų sutrypimui.
Todėl drįskite sudraskyti grandines, kurios jus varžo,
Ir būkite ištikimi sau.
Drįskite išlaisvinti savo protą,
Nuo visko, seno ir naujo.
Visada mąstykite savo mintimis,
Visas kitas mintis atmeskite;
Išmokite naudotis savo protu
Ir drąsiai stovėkite tiesiai.

III SKYRIUS: VORATINKLIO VIJIMAS!

Kaip voras audžia savo šilkinį tinklą, kad priviliotų muses į savo pokylių salės sandėlį, idant galėtų neskubėdamas nuplėšti mėsą nuo jų kaulų, taip ir apgaulingi idealai yra gudriai pinami miklių politinių vorų, kad sugautų ir išnaudotų žmonių musių spiečius.

Argi Nepriklausomybės deklaracijos pompastiški paragrafai nėra tik dūmų ir miglos voratinklis, meistriškai supintas, kad apgautų? Ir argi Amerikos žmonės nėra tik musės, gudriai įsipainiojusios į šio šilkinio tinklo gijas? Daugiau nei šimtmetį šią „Deklaraciją“ garbino visi viešieji oratoriai – nuo gatvės kampo dervišo iki mūsų išrinktojo monarcho Baltuosiuose rūmuose. Kiekvieną liepos ketvirtąją amerikiečiai įprastai rėkia iki užkimimo, šlovindami jos skambias bendrybes: skardindami dangų skardiniais ragais, milžiniškais petardais, vėliavų stabmeldyste, žalvariniais orkestrais, žaisliniais pistoletais ir bandos staugimu. Nors dauguma jų yra protiškai ir fiziškai nykštukai, skurdžiai ir be turto, kaip beprotiškai jie džiaugiasi, linksmindami sardonišką pasaulį savo garsiakalbe, puošnia šarlatanija. „Mes esame suverenai ir lygūs“ – tai jų amžinas Barmecidų choras. „Suverenai ir lygūs!“

Visuose beprotnamiuose galima rasti gyventojų, įsivaizduojančių save karaliais ir karalienėmis, žemės valdovais. Šios liūdnos būtybės, jei tik joms leidžiama nešioti įsivaizduojamas karūnas ir leisti įsivaizduojamus įsakymus, yra paklusniausios ir nekenksmingiausios iš visų maniakų.

Dabartiniams Amerikos žmonėms: argi jų rašytinė konstitucija nėra tik gudriai sukonstruota tramdomoji striukė – jų moralės kodeksai – paminkštintos kalėjimo kameros: jų įstatymai – antrankiai ir kojų grandinės – jų pramonės kapitonai – prižiūrėtojai ir raktininkai, sumaniai užsimaskavę? Prieš šimtą metų jie tariamai pradėjo „nepriklausomas“ operacijas, turėdami turtingiausią žemyną žemėje kaip savo privačią nuosavybę – savo pasirašytą kapitalą; ir per visą tą laiką argi jie nebuvo užsiėmę kaip galvijų kinkiniai, pumpuodami milžiniškus natūralius turtus iš savo gimtosios žemės ir liedami juos už jūrų, į Europos kloakas?

Argi tai ne bepročių darbas? Jie sudaužė ir suskaldė medinį politinį anglų karaliaus jungą, o tada ėmėsi kaldinti naują, plieninį jungą, specialiai pritaikytą sau: ir pavadino jį „Konstitucine laisve“.

Argi tai taip pat ne bepročių darbas? Prakeikti iš tiesų yra tie, kurie pakinkyti! Prakeikti jie, net jei jų pakinktai yra namų darbo – net jei jie skamba sidabriniais varpeliais – taip! net jei kiekvienas jų sagtis, grandis ir kniedė yra iš gryno aukso.

Kaip absurdiška žmonėms šaukti apie savo „šlovingą politinę laisvę“, kai jie net nesugebėjo išlaikyti savo darbštumo vaisių. Po šimtmečio „konstitucinės pažangos“ dešimt procentų gyventojų yra absoliutūs devyniasdešimt dviejų procentų VISOS nuosavybės savininkai.

Dabar, o skaitytojau, argi ŠIE DALYKAI nėra išoriniai ir matomi organinės demencijos ženklai?

Nepriklausomybės deklaracija prasideda skelbdama riebią melą, juodą, žeminantį, akivaizdų melą – melą, kuriuo niekas negalėtų patikėti, išskyrus gimtą kvailį. Su įžūliu akiplėšiškumu ji drąsiai skelbia kaip „akivaizdžią tiesą“, kad „visi žmonės sukurti lygūs“ ir kad jie yra „apdovanoti“ savo „Kūrėjo“ tam tikromis „neatimamomis“ teisėmis – teisėmis, kurias ji tuoj pat apibrėžia skambiomis frazėmis, kvailomis ir puošniomis, kaip jos yra melagingos.

Iš tiesų, šis retoriškas pareiškimas su savo pseudoherojiška preambule yra tik gudriai sukonstruotas apgaulės kūrinys, sąmoningai skirtas apgauti ir išduoti. Jį sudaro plagijuotų šūkių kratinys, masiškai pasisavintas iš septynioliktojo amžiaus Lygiųjų, pamišusių puritoniškų mattoidų ir aštuonioliktojo amžiaus kretiniškų prancūzų jakobinų kliedesių: visa tai sumaišyta ir sujaukta su ilgu, pusiau beprasmių gražių frazių rinkiniu, daugiausia surinktu iš senovinio melodramos.

Nepriklausomybės deklaracija turi mažiau realios reikšmės dabartinėms sąlygoms nei to paties laikotarpio užbuteliuotas indėnų karo šūkis, jei dabar būtų atkimštas. Tai pasenęs, supelijęs, dvokiantis ir kirminų suėstas daiktas: tinkamas tik muziejaus sienoms ar – pamišusio filosofo smegenų ląstelėms.

Jos etiniai ir dauguma politinių išvadų yra apgaulės, šaltakraujiški nesąžiningumai – įkaitę melai – šlovinami, giriami, spausdinami auksinėmis raidėmis, bet vis tiek – melai.

Iš tiesų ji visada buvo laikoma linksma pašaipa tų, kurie iš tikrųjų suprato slaptą ketinimą, kuriam ji iš pradžių buvo sukurta: būtent – kaip laso riaumojančioms bandoms, kurios prieš šimtą metų pradėjo laisvėti ir bėgti nuo savo piemenų ir jų botagų šioje (tada) beribėje Naujojoje Žemėje.

Visiems šiuolaikiniams demagogams „Deklaracijos“ skambios frazės yra kaip medus iš rojaus. Visur jos viliojančios abstrakcijos yra anarchizmo, komunizmo, respublikonizmo ir daugybės kitų užkrečiamų konvulsijų avatarai. Kodėl tad protingi žmonės turėtų toliau teikti lūpų pagarbą šiai subtiliai apgaulei? Kodėl jie savo tylėjimu turėtų sutikti su organinių silpnųjų, (skatinamų klaidingos filosofijos plepių) kenksmingomis pastangomis, primesti per rinkimų masinį spaudimą neįmanomą ir baisų Lygybės idealą?

Kiekvienas nacionalinis kreipimasis DABAR daromas ne į Kilniausius ir Geriausius, o į padugnes – vergų ordas – kurios turi mažiau proto nei naktinės pelėdos. Viskas, kas drąsu, garbinga, herojiška, tyliai ignoruojama, bijant įžeisti sudievintą Bandą – „Daugumą“. „Sąlygų lygybė“ yra jos žeminantis šibboletas, ir TIKRAI tas, kuris turi įžūlumo spjauti ant Lygybės, rizikuoja būti subadytas ragais.

„Žmonių balsas“ gali būti palygintas tik su baisiais agonijos klyksmais, kurie kartais girdimi, sklindantys pro užkaltus pakelės beprotnamio langus. „Dievo balsas!“ Deja! Deja!

Yra du būdai, kuriais ambicingi šeimininkai gali laikyti bet kokią populiaciją tvarkingoje subjektyvumo būsenoje. Pirmasis ir gerokai garbingesnis metodas yra per nenugalimą ir aukštai treniruotą nuolatinę armiją, pasiruošusią veikti bet kur; su mechaniniu tikslumu pagal telegrafinį nurodymą, kad įvestų Įstatymą patrankų žiotimis ir nušluotų bet kokį pavojingą pasipriešinimą.

Antrasis ir pigesnis metodas yra pirmiausia paskiepyti tuos, kurie bus išnaudojami, kokiu nors nuodingu politiniu migdomuoju, prietaru ar teorija; kažkuo, kas veikia klastingai, po oda, gali padaryti juos darbščius, nuolankius ir paklusnius.

Pastarasis planas visada pasirodė esąs efektyviausias, nes arijų populiacijos, kurios kovotų iki paskutinio atodūsio prieš atvirą karinę despotiją, gali būti įtikintos pasyviai pakęsti bet kokį pažeminimą ar išnaudojimą, jei jų smegenys pirmiausia kruopščiai išmirkomos kokiu nors abstrakčiu melu.

Nepriklausomybės karo laikotarpiu Šiaurės Amerika buvo per plati, per retai apgyvendinta ir per skurdi koncentruotu turtu, kad būtų efektyviai valdoma ir plėšiama pagal nuolatinės armijos principą: nei karaliaus Jurgio, nei sėkmingos galios turinčių revoliucionierių chuntos.

Hamiltonas, Hancockas, Džefersonas, Adamsas, Madisonas, Henris ir visi materialiniai interesai, stovėję tvirta falanga už šių iškalbingų patriotų, ieškojo saugesnio būdo valdyti neišmanančių, bet itin narsių žemdirbių, miškininkų ir kalniečių protus.

Po brandžių svarstymų jie nusprendė užmigdyti ir suvilioti ginkluotus valstiečius atgal į palaimingą snaudulį, įdiegiant į jų naujai pažadintus protus klaidingus, bet viliojančius politinius idealizmus, kaip subtilius priedus prie klaidingų ir lygiai taip pat apgaulingų (bet jau egzistuojančių) religijų ir moralizmų. Šis gudrus planas veikė kaip burtai, nes Teisių lygybė puritoniškiems protams atrodė logiška kito seno melo – „Lygybės prieš Dievą“ – pasekmė. („Kokie prakeikti niekšai jie buvo!“ – tokia buvo gubernatoriaus Moriso glausta, rūsti, bet amžinai įsimintina frazė, apibūdinanti tą gudrią korupcionistų Kongresą, kuris priėmė ir formaliai paskelbė tas garsias ir lemtingas abstrakcijas.)

Tada Galios kardas, nugalėjęs mūšio lauke, buvo kruopščiai paslėptas iš akių, ir „Konstitucionalizmas“ buvo pasitelktas, kad padėtų naujiesiems šeimininkams vėl uždėti pakinktus Kornvalio nugalėtojams. Senosios teisės ir valdymo sistemos (pagrįstos plika jėga) buvo gudriai išlaikytos, net išplėstos, ir tuo pačiu metu baltodės populiacijos buvo klastingai paskelbtos „laisvos ir lygios“. Niekada nepatyrusios tikros asmeninės laisvės (išskyrus prie indėnų sienos), daugiausia būdamos sumedžiotų Europos badautojų ir fanatikų (nugalėtų kovotojų) palikuonys, jos dabar kvailai manė, kad pagaliau laimėjo laisvę patentuotu būdu – kas ketverius metus rinkdamos naują mokesčių rinkėjų komplektą.

Kai žvelgiame atgal į vaikišką mūsų Revoliucinių Tėvų tikėjimą Konstitucionalizmu kartu su jų infantiliškais respublikoniškais receptais žmonijos išganymui, negalime nesijuokti. Kiekvienuose visuotiniuose rinkimuose nuo 6-ųjų amerikiečiai tvirtai balsavo už savo išrinktų valdovų ir darbų prižiūrėtojų despotiškos galios didinimą. Asmeninė laisvė yra beveik nežinoma (išskyrus laikraštyje), ir bet kuris pilietis, kuris drįsta mąstyti tiesiogiai prieš Daugumos dogmą, tai daro rizikuodamas savo gyvybe, jei mąsto per garsiai.

Iš tikrųjų iniciatyvūs ir verslūs žmonės dabar reguliariai perka imunitetą nuo bendruomenės priekabių, masiškai papirkinėdami įstatymų leidėjus ir pareigūnus. Valstybė yra šantažo agentūra.

Įmonės, reikalaujančios valstybinių leidimų ir didelių pradinių kapitalo investicijų, negali būti saugiai pradedamos, kol išrinkti satrapai (Aldermenai, Teisėjai, Gubernatoriai, Kongresmenai, Prezidentai, Senatoriai ir kt.) pirmiausia nesusiderėjo dėl procentinio „atlygio“. Nei gyvybė, nei turtas nėra saugūs nuo vyriausybės pareigūnų ar jų bendrininkų piktybiškumo, keršto ar godumo. Tas, kuris šioje Respublikoje, esant dabartinėms sąlygoms, nori tvirtinti save, turi būti be skrupulų gudrus ir apsukrus. Jis turi tiksliai žinoti kiekvieno „patrioto“, su kuriuo verslas jį suveda, kainą ir būti pasiruošęs ją sumokėti be dvejonių, ne – su entuziastingu džiaugsmu: kitaip jam bus sunku. Jei jis yra vargšas, jo šansai gyvenime yra menki; kol jis sąžiningas. Joks pilietis negali „vadinti savo sielos savo“, kuris drįsta atvirai pulti administracinį niekšingumą – niekšingumą, tvirtai pagrįstą perkamais daugumos balsais. Tie vagiši oficialūs grobstytojai Turkijoje, Kinijoje, Persijoje ir Maroke nuleistų galvas iš gėdos dėl savo negrabbių plėšimo metodų, jei tik pamatytų nuostabų mechanizmą ir subtilumą, kuriuo Amerikos politikai turtina save, kraujuodami iždus, vogdami viešąsias žemes ir spausdami pajamas.

Iš tikrųjų, MŪSŲ Didieji Viziriai (telaimina juos dangus) ne tik plėšia gyvas kartas, bet net priverčia Ateitį prisidėti prie jų alkanos grobikiškumo.

Jų finansinio fokusavimo schemos yra neprilygstamo blizgesio ir didybės. Jie skolinasi tūkstančius milijonų Nacionalinių Kreditų iš Lupikautojų, o tada paskirsto pinigus vieni kitiems, apsimesdami būtinomis viešosiomis išlaidomis, valiutos atpirkimu ir t.t.

Kad žydas būtų užtikrintas savo lupikaujamu „šentu už šentą“, ant valstiečių uždedami sunkūs mokesčiai, kad būtų mokamos metinės palūkanos už Obligacijų Milijonus. Visi šie mokesčiai yra surenkami (brangstančiu auksu) Aukščiausiojo Teismo bajoneto smaigalyje. Tačiau karinė pagalba retai reikalinga mokesčių rinkėjų reikalavimams įgyvendinti, nes dauguma amerikiečių yra itin paklusnūs ir „geri“. Nereikia prievartos su paralyžiuota tauta, visada pasiruošusia paklusti menkiausiam savo Šeimininkų linktelėjimui.

Amerika! Amerika! Niekada nesuprasi tikrosios visiškos Nepriklausomybės ir Savivaldos prasmės, kol Amerikos Kromvelis ar Amerikos Cezaris nepasirašys mirties nuosprendžio Amerikos Karaliui. Vykdytojas, kuris parduoda savo žmones į vergiją, yra Viešasis Priešas, nesvarbu, ar jis yra išrinktas Monarchas, ar paveldimas Karalius. Toks Niekšas ir Išdavikas neturi jokių teisių, kurias turėtų gerbti turto turintys Laisvieji: ne, nė vienos. Priimdamas Viešųjų Plėšikų auksą, jis tampa Izmaelitu. Jo ranka yra prieš kiekvieno žmogaus židinį ir kiekvieno žmogaus turtą. Todėl kiekvieno žmogaus ranka turėtų būti pakelta prieš jį. Ne taip seniai mūsų Rasės vyrai kabindavo kyšininkus be didelių ceremonijų; ir net ridendavo Karalių galvas į budelio krepšį.

Jei nenorime būti apiplėšti dabar, netekti visko, ką turime, ir būti sumažinti iki absoliučios Valstybės vergijos, neturime vengti tai padaryti vėl.

Despotizmas, jei jis turi būti nuverstas, turi būti kovojamas jo paties ginklais, o bjauriausi Despotizmai visada remiasi Daugumos Balsais.

Kalbant apie „paprastus žmones“, jie energingai vaikosi šešėlinius paternalizmus, leisdamiesi, kad jų turtas būtų „pasisavinamas“ milžinišku mastu. Jie gyvena kvailių rojuje, pilname „pažangos“ ir „taikios pramoninės evoliucijos“, kaip skamba įprastos frazės. Vieną dieną jie gali pabusti (kai jau bus per vėlu) ir su siaubu bei nuostaba atrasti, kad visi jų tariami jambai buvo beverčiai prieš klastingą centralizuoto Oligarchinio Hebraizmo, balsadėžių nusiaubimo ir pramoninio imperializmo augimą.

Amerikiečiams dar reikia išmokti, kad kiekviena karta turi iškovoti savo gerą kovą ir nesikliauti savo tvirtumo ir nepriklausomybės išsaugojimu ant kandžių suėstų pergamentų ar apgaulingų valstybės veikėjų, dabar jau kapuose – veikėjų, kurie praleido savo smulkmeniškus, plepius gyvenimus ne darydami herojiškus darbus, bet kurdami ir įtvirtindami bjaurystes, kurios mus visus dabar kamuoja kaip paralyžius. Mūsų nacionalinis herojų garbinimas labai reikalauja rekonstrukcijos.

Praėjus daugeliui metų po „Deklaracijos“ paskelbimo, mūsų rašytinė Konstitucija buvo sukurta su daugybe skambių sofizmų ir imituotų ginčų. Šis dokumentas, vertinamas kaip visuma, yra gudriausiai suformuluotas ir tuo pačiu baisiausias Valdymo ir Šeimininkavimo instrumentas, kokį kada nors užsidėjo bet kuri Anglų-Teutonų gentis. Apsimesdama „suteikianti“ laisvę ir savivaldą, ji praktiškai panaikina abu. Prisidengdama „garantuojanti“ asmens nepriklausomybę ir pilietines teises, ji organizavo rinkiminę tironiją; kurioje minios monarchas turi daugiau savavališkos galios nei bet kuris dinastinis despotas nuo Dariaus ar Belšazaro laikų.

Aukščiausias nusikaltimas YRA iš tikrųjų užrašytas aukščiausiame šalies įstatyme.
„Taip didieji Apgavikų meistrai,
Savo pinkles ir raizginius sukūrė;
Ir kaip platus buvo vanduo:
Taip platus buvo austas tinklas.“

Iš tiesų mūsų Respublikos rašytinė Konstitucija yra milžiniškas mechaninis įrenginys, kuris žada (kai tik tinkamai įsibėgės) išspausti pačią širdį iš visų geriausių Amerikos elementų.

Mūsų Federalinė Vyriausybė gali būti labai tinkamai palyginta su piratų laivu, gudriai užmaskuotu kaip draugiškas ginkluotas kreiseris; lydintis taikių prekybinių laivų flotilę, pakrautą milžinišku lobiu ir , , keleivių. Kai jis pirmą kartą atėjo jų „pagalbai“, buvo – o! toks malonus! toks meilus! toks pilnas rūpestingos meilės savo numatytam grobiui, savo aukos gerovei ir sėkmingai kelionei. Dabar, kai jo keturiasdešimt penki valstijų laivai yra atviroje jūroje ir visiškai jo malonėje, jis nusimeta maskuotę; iškelia „Kaukolę ir kaulus“, atidaro paslėptus šaudymo langus, išstumia savo apvalias patrankas ir rėkia per savo redakcinius megafonus: „Sustokite, arba būsite nušluoti nuo vandens paviršiaus“.

Taip matome, kad jėzuitiška „Lygybės Evangelija“ pasirodė esanti stulbinamai sėkminga. Ji suviliojo Amerikos žmones į pasitenkinimo ir saugumo jausmą, kol jų „pančiai“ ir grandinės buvo tinkamai nukaltos, nupoliruotos ir tvarkingai uždėtos.

Puikiai suformuotas buvo Tinklas! – Nuostabus voratinklis jis pasirodė esąs, ir vis dėlto būtinas.

Po „laisvės ir lygybės“ svajonės hipnozės amerikiečiai buvo įstumti į darbštumo kalėjimą, pas piratinius šeimininkus, tūkstantį kartų baisesnius ir nepalenkiamesnius, nei bet kuri istorija gali aprašyti. Viskas, kas liko iš Laisvės, yra jos vardas ir nekenksminga privilegija, kurią paprasti žmonės turi keikti savo Savininkus vulgariomis redakcinėmis tiradomis rinkimų metu ar apie juos. Kartais jie nusileidžia į gatves, leisdami kraują keliančius šūksnius tuo pačiu principu, kuris skatina niežtinį šunį garsiai kaukti – jei jam smogiama plyta.

Kova tarp šeimininkų ir helotų šiuo metu baigta, ir šeimininkai, nugalėję, valdo grobį ir lauką. Klausyk! Pergalės dainos – mūšio vėliavų plazdėjimas!

Iš tikrųjų, atsižvelgiant į visas aplinkybes, paprasti žmonės yra „prarastos sielos“ – nesvarbu, ką jie dabar darys, jie liks pragare. Jų padėtis yra kaip kirmino, bandančio pabėgti iš savo skylės degančiame, įkaitusiame rąste; jei jis bėga į dešinę, patenka į karštį ir dūmus, o jei į kairę – į liepsnas. Dar kelios minutės ir – jis iškepęs gyvas.

Net jei Amerikos vergų minios apeliuotų į Fizinės Jėgos arbitražą, jie negalėtų laimėti. Neturėdami nei jėgos, nei drąsos, nei proto, nei ginklų, nei pinigų, nei vadų: jie būtų amžiams susprogdinti į gabalus jų šeimininkų aukštai treniruotų artileristų ir mokslinių naikintojų.

Galios tvirtovė dabar yra sutvirtinta ir paruošta su moderniausiais ginklais atremti bet kokį puolimą, nesvarbu, kaip gerai jis būtų palaikomas. Šalis yra išraižyta visomis kryptimis geležinkeliais ir puikiais vandens keliais, kuriais armijos ir laivynai gali būti perkeliami iš miesto į miestą su lengvumu ir baisiu efektu. Atsiskyrimo karas (arba veikiau karas už Savivaldos sunaikinimą) įtikinamai parodė, kad Centralizuota Valdžia, remiama vulgarių ir fanatiškų bandos balsų, yra (praktikoje) karinis Absoliutizmas. Nėra jokios kitos Galios šalyje, kuri galėtų efektyviai ją suvaldyti. Rusijos Caras turi mažiau faktinės galios nei mūsų Federalinė Vyriausybė. Turėdama nuolatinę armiją savo rankose, ji gali daryti tiksliai taip, kaip jai patinka, t.y., jei gali surinkti pakankamai pajamų, kad nupirktų „valstybės veikėjus“ ir mokėtų atlyginimus savo pretorijų kohortoms.

Dauguma amerikiečių TIK DABAR pradeda tai suvokti, bet tai buvo numatyta (ir iš dalies pranašauta) aiškiaregių individų dar prieš patį Konstitucijos įtvirtinimą.

Šiandien visi seni sfinkso klausimai vėl iškyla sprendimui. Nė vienas sveiko proto žmogus negali sąžiningai tikėti, kad šios problemos bus išspręstos balsadėžių kimšimu ar redakcijomis. Jos turi būti išspręstos „gera sena taisykle, paprastu planu“, ir vėliau sprendžiamos ir persprendžiamos vėl ir vėl; nes socialiniuose susitarimuose nėra galutinio sprendimo, ir neturėtų būti. Materialinė jėga yra viso žmogaus didybės pagrindas, ir materialinė jėga turi „spręsti“ didžiausio skaičiaus tironiją; tikriausiai su ugnimi ir plienu. Visos kitos teorijos yra chimeros – melai – iliuzijos – apsimetinėjimai ir bevertės.

Galios filosofija ilgai miegojo, bet kai tik bus rasti tikros vertės žmonės, ji vėl nušluos šių dienų niekingus dolerio prakeiktus prekeiviškumus ir atvirai, kaip senovėje, dominuos išsilaisvinusios ir viską nugalėjusios rasės likimą.

Kas yra niekingiau nei vergų ir lupikaujančių žydų vyriausybė? Kas yra didingiau nei Kilniausių ir Geriausių vyriausybė – tų, kurie įrodė savo Tinkamumą Mirties lygumose?

Kromvelis ir jo Geležiniai šonai – Cezaris ir jo Legionai bus atgimę; ir Sulos nuožmių naikintojų griausmingas žingsnis aidės tarp ugnies, akinančios šviesos ir griūvančių konstitucionalizmų dūmų: „kaip buvo pradžioje, yra dabar, ir bus amžinai“ – karas be galo.

Rėkaujantys politikai gali šnekėti samdinių ir krikščioniškų miniai su „Deja, vargšas Jorikas!“ rapsodija, tarsi kova ir ginčai būtų blogis iš visų blogybių. Tačiau kalbos figūros negali įkvėpti gyvybės kvapo į kačių filosofijas, kurios niekada neturėjo menkiausio pagrindo Faktais. Tinkamiausiųjų – Kiečiausiųjų išlikimas yra įvykių ir visų laikų logika. Tie, kurie sako kitaip, yra akli. Pagrindinis dalykas yra šis: kad Tinkamumas turi sąžiningai įrodyti save ne niekinga vagyste ir teorija, o atvira kova pagal Darvino mūšio įstatymą.

Kaip galima sąžiningai apibūdinti piliečius kaip laisvus ir lygius, jei jie nėra, niekada nebuvo „laisvi ir lygūs“ jokią protinga šios frazės prasme? Kaip jie gali būti net laikomi VYRAIS, kurių visas gyvenimas yra valdomas geležinių taisyklių; kurių kiekvienas judesys yra apribotas ir suvaržytas baudžiamosiomis grėsmėmis – net kurių slaptos mintys yra nuolatinėje tylioje represijoje?

Nėra jokio pateisinimo tvirtinti, kad patys Žmonės priima visus įstatymus, kuriems jie ĮSAKYTI paklusti. Net šis teiginys yra melas, ir jei jis būtų teisingas, jis nepateisintų daugumos Diktatūros ar bet kokios kitos Diktatūros.

Konstitucija, pagal kurią gimsta visi kiti įstatymai, buvo priimta ne mūsų, o perukus nešiojusių individų, kurie jau seniai supuvę. Mes iš tikrųjų esame valdomi lavonų – kapų gyventojų.

„Kodėl susitarimai, sudaryti mirusių, karstuose gulinčių žmonių, turėtų rišti ir įkeisti gyvus, pulsuojančius, kvėpuojančius individus?

Jų kaulai jau seniai suiro į ozoną ir trąšas, tie, kurie sudarė ir pasirašė Teisių bilį; Magna Charta, Kalno pamokslą, Nepriklausomybės deklaraciją, mūsų Šlovingąją Konstituciją ir t.t. Supuvę yra smegenys, kurios jas sugalvojo, ir pirštai, kurie jas pasirašė ir užantspaudavo. Lygiai supuvusios yra jų neracionalios ir vaikiškos filosofijos. Supuvę taip pat širdyje yra tie, kurie PRIVERSTI paklūsta kapų balsams.

Be abejo, tie seni dokumentai tarnavo savo tikslui tuo metu, bet „naujos progos moko naujų pareigų“, ir nauji amžiai reikalauja ne tik naujų vadovų, bet ir naujų darbų.

Vėlgi, dauguma Kongreso aktų yra makaveliški darbai garsių niekšų, prakeik juos, kurių vardai beveik užmiršti, išskyrus partizanų kronikininkų ir viešųjų mokyklų istorijų spausdintojų.

Kalbant apie Bendrąją teisę, ji yra paveldas iš tų įdomių senų laikų, kai saksų ir normanų grafai (tuomet jie buvo tikri kilmingieji, nes savo padėtį užsitarnavo rizikuodami gyvybėmis mūšiuose) vykdė „teisingumą“ tiesiogiai, per kietus kuokus, peilius su rankenomis ir ilgakotes kirvius. Tai buvo vienintelis „įstatymas“, kurį suprato mūsų „necivilizuoti“ protėviai, nes JIE nebuvo „išmokyti“ giliai tikėti, kad vyriausybės ir įstatymai „gauna visas savo teisingas galias iš valdomųjų sutikimo“. Tokia frazė būtų sukėlusi jiems traukulius, o tas, kuris ją ištarė, būtų laikomas – puikiu kvailiu.

Be abejo, mūsų protėviai buvo šiek tiek grubūs savo manieromis, trūko jiems saldumo ir kultūros, bet šaltų faktų klausimais jie buvo neabejotinai logiški. Jie neslankiojo į viešus susirinkimus ir nesigyrė apie „Laisvę“, „Teisingumą“, „Galimybių lygybę“ ar „Žmogaus teises“, kai puikiai žinojo, kad ne tik jų gyvybės, bet ir viskas, ką jie nominaliai turėjo, buvo „su leidimu“ jų užkariautojų ir savininkų. Jie priėmė savo padėtį laikinai, ir kai vėl buvo pasiruošę, sąžiningai grįžo į likimo ringą išbandyti savo likimo iš naujo.

Jei jie galėtų atgyti, kaip tie seni Piratai ir Laisvieji plėšikai spokšotų su gėda ir panieka į savo „gležnapėdžius“ palikuonis, iškilmingai, kietarankius, kuprotus, vilkinčius skurdžius skudurus, žygiuojančius procesija prie stabų altoriaus, vadinamo balsadėže, metančius į jos paauksuotą nasrus spausdintus prašymus Teisingumo, Gailestingumo, Laisvės, „Ramybės mūsų laikais, o Viešpatie!“ – Apsaugos, – Pigų Pinigų, – „daugiau įstatymų! daugiau įstatymų! daugiau įstatymų!“ Kaip mūsų šviesiaplaukiai, tvirtų galūnių protėviai kvatotų? Tikrai, jie tikriausiai kvatotų, kol vėl numirtų iš juoko.

„O!“ – sakytų jie, – „pagalvoti, kad mūsų sėkla taip žemai puolė!“

Bet „Lygybė prieš įstatymą“ yra viskas, ką mes turime omenyje, verkšlena amžinas sofistas – gudrus melagis! Pažiūrėkime! Kokiu racionaliu metodu du bylininkai gali būti pastatyti į besąlyginės „Lygybės prieš įstatymą“ padėtį? Visų pirma, ieškovas ir atsakovas visada turi visiškai skirtingas fizines ir protines savybes, skirtingus asmeninius magnetizmus ir skirtingo dydžio banko sąskaitas. Taip pat visi teisėjai, prisiekusieji ir teisiniai pareigūnai yra nelygūs temperamentu, gebėjimais, drąsa ir sąžiningumu. Kiekvienas turi savo savitas keistenybes, išankstinius nusistatymus, silpnybes, prietarus ir – kainą. Kiekvienas vėl gali būti daugiau ar mažiau nesąžiningas ir daugiau ar mažiau paveikiamas finansinio spaudimo ar kastų šališkumo. Nė du žmonės negimsta vienodi: kiekvienas yra tiesiogine prasme gimęs po savo ypatinga žvaigžde, suformuotas iš skirtingos medžiagos, valdomas skirtingų idealų, išmokytas ir suformuotas skirtingame malūne, skirtingu procesu.

Net jei visi teisingumo tribunolai būtų grindžiami aklu nešališkumu ir veiktų nemokamai, akivaizdu, kad „Lygybė prieš įstatymą“ išlieka tik chimera, svajonė; ir neturi realios vertės. „Lygybė prieš įstatymą“ yra tik beprasmis šūkis, kažkas panašaus į tą garsųjį jėzuitiškumą – „Laisvę, reguliuojamą įstatymo“.

Statutų teisė gali formaliai suteikti lygias teises ir privilegijas nelygiems piliečiams, bet ji negali pati savęs įgyvendinti – ji turi vykdyti savo mandatą per žmogaus tarpininkus, o tie tarpininkai yra pilni iki kraštų pranašumų, silpnybių ir nelygybių.

Nė vienas teisinis mechanizmas niekada nebuvo sugalvotas, per kurį Jėga negalėtų pravažiuoti su savo keturiais arkliais; ir visuose kraštuose yra populiarus posakis, kad kažkaip yra „vienas įstatymas turtingiems, o kitas vargšams“. Iš tikrųjų vargšai NIEKADA negali būti pastatyti į lygybę su turtingais – net apiplėšdami turtinguosius.

Nesvarbu, ar jie yra Tinkamiausi, ar ne, dabartiniai turto savininkai niekada neturėtų leistis apiplėšiami be nuožmios kovos.

Anksčiau ar vėliau ateis šios kovos valanda savo aštria forma, bet Turtingieji neturi jos bijoti. Jei jie pasiruoš laiku, rezultatas ne tik pateisins jų viešpatavimą, bet ir padarys jį neįveikiamą – jei jie yra Tinkami. Norėdami būti gerbiami ir saugūs, Aristokratijos turi remtis Kardo Jėga, o ne popieriniais kreditais, konsolėmis ir obligacijų emisijomis.

Jei Turtingieji būtų nugalėti ir apiplėšti, tai pats savaime būtų įtikinamas įrodymas, kad jie nėra nei Tinkamiausi, nei Geriausi. Šioje žemėje nėra tokio dalyko kaip Lygi Teisingumo būsena.

Visi teisiniai tribunolai remiasi ne idealiais Teisingumo ir Sąžiningo žaidimo konceptais, o efektyvia ginkluota Jėga. Tai truizmas. Ginkluotas plėšimas padėjo pamatinį akmenį kiekvienam Teismo rūmui krikščionybėje ir kitur. Kaip tada plėšikai ir apiplėštieji – erelis ir balandis – višta ir vanagas gali būti pastatyti į tikrą pusiausvyrą prieš nušalinamus pareigūnus, specialiai apmokamus ir paskirtus „ginti įstatymą“ – tai yra, prievarta įgyvendinti Stipriausiųjų diktatus.

Visi teisėjai yra įgalioti keršytojai, ginkluoti iki dantų, ir visi budeliai yra licencijuoti žudikai, išmokyti žudyti. Šie žodžiai nėra tariami niekinant. Žudikai ir keršytojai! Ha! Jei taip yra…
Tikrai tie, kurie „ieško Viešpaties“, KENČIA badą, bet – liūtai ieško grobio.

Kai okupacinė armija įsikuria priešo teritorijoje, ji išleidžia tam tikras „procedūrų taisykles“ tvarkingam užkariautųjų turto ir asmenų perdavimui į absoliučią užkariautojų nuosavybę ir neribotą kontrolę. Šios „procedūrų taisyklės“ iš pradžių gali įgauti karinių generolų įsakymų formą, bet laikui bėgant jos išsivysto į Statutų knygas, Precedentus ir Konstitucijas. Iš tikrųjų VISAS Įstatymas yra dabar ir visada buvo sėkmingų kariautojų mandatas arba veikiau kelių meistriškų asmenybių, kurios juos įkvepia, mandatas.

Lygybė prieš įstatymą yra todėl prieštaravimas pats sau, nes pats Įstatymas yra Nelygybės įsikūnijimas. Tai teisinga tik subjektyvia prasme, kad visi, kurie PAKLŪSTA Įstatymui, yra vienodai tų, kurie jį sukūrė ar privertė sukurti, tarnai.

Lauko karo teismai iš tikrųjų yra Teismo rūmų embrionai. Kongresai ir Parlamentai yra tik grobikiškų mokesčių rinkėjų komitetai. Įstatymų leidėjai gali vadinti save „žmonių atstovais“, bet tai tik gudri maskuotė. Jų pagrindinis pašaukimas yra stiprinti „Įstatymą“, palaikyti „Konstituciją“, balsuoti už metinius „Asignavimus“ ir kurti būdus bei priemones išnaudoti tautą arba leisti ją sistemingai plėšti jų bendrininkams ar – jų Šeimininkams.

Principai, valdantys „apiplėšimą“, yra tie patys principai, valdantys vyriausybę. Jokia vyriausybė žemėje nesiremia valdomųjų sutikimu.

Todėl yra protinga, kad meistriškų banditų konfederacija pastatytų save į absoliučios lygybės pozicijas prieš savo numatytas aukas. Ši idėja yra absurdiška jau savaime. Plėšikavimas reikalauja nelygybės: ir kiekviena vyriausybė žemėje yra organizuotas ir įtvirtintas Plėšikavimas.

Las Kasas, ispanų jėzuitas, buvo pirmasis Amerikoje, skleidęs klaidingą, subversyvią ir gėdingą „lygių žmogaus teisių“ teoriją, bet nuo jo laikų ji buvo išdidžiai priimta visose pusėse, didžiulių proto neturinčių žmonių ordų, kurios visose šalyse sudaro skaitmeninę daugumą. „Kvailių rasė“, kaip išmintingai pastebėjo Platonas, „nėra skaičiuojama“ – net šioje „laisvės žemėje“.

Nors Lygybė (bet kokia forma) niekada nebuvo moksliškai įrodyta ar logiškai apginta: vis dėlto ji keliauja iš lūpų į lūpas, iš proto į protą dabartinėse diskusijose, kaip „evangelijos tiesa“ – lygiai kaip gudriai padirbti pinigai nesąmoningai pereina iš rankų į rankas.

Lygybės prietaras yra toleruojamas aiškiai matančių žmonių tik dėl vienos priežasties. Jis padeda jiems valdyti mintis: ir valdydami mintis, išnaudoti turtą, energiją ir darbo jėgą savo minkštapročių, geraširdžių kaimynų, kurie tikrai tiki, kad tai tiesa – kurie mano, kad tai džiugios Didžiosios Naujienos.

Štai! Kai apgaulinga „natūralių teisių lygybės“ evangelija melodingai liejasi turgavietėse per sklandžius, dolerius medžiojančius advokatus ar pusiau išsilavinusius mechanikus; net tie ramūs piliečiai (kurių visas gyvenimas yra tiesioginis šios idėjos paneigimas) veda riaumojančią, siautėjančią, klykiančią minią jos maniakiškuose staugimuose.

Štai! Beprotybės Angelas įsikūręs jų sielose!

Kiekvienas organinės materijos atomas turi savo gyvybinę savitumą. Kiekviena gyva būtybė skiriasi kaulų struktūra ir chemine sudėtimi. Etnologija, biologija, istorija – viskas skelbia Lygybę esant mitu. Net didieji senovės epai yra nelygybės šlovinimai: proto nelygybės – kilmės, drąsos ar būklės nelygybės. Ar kūno lygybė, proto lygybė, kilmės lygybė, lygybė prieš įstatymą ar bet kokia kita „lygybė“ gali būti įrodyta bent vienu faktu?

Protiškai ir morališkai kiekviena kvėpuojanti būtybė yra savarankiškas monadas – diferencijuotas ego. Nė du gemalai, planetos, saulės ar žvaigždės nėra vienodi. Tarp aukštesniųjų stuburinių gyvūnų tai ypač akivaizdu, ir todėl vienintelis įstatymas, kurį žmonės turėtų gerbti ar laikytis, yra tas, kuris kyla ir randa savo galutinį patvirtinimą JUOSE PAČIUOSE – jų pačių sąmonėje.

Nelygybė yra apibendrinta mokslinėje aksiomoje: „prastesni organizmai žūva, kad pranašesni organizmai galėtų išgyventi, daugintis ir valdyti.“ Kitaip tariant, tinkama Lozoriaus vieta yra pūti tarp šunų. O tinkama Cezario vieta yra jo nenugalimų legionų priešakyje.

Nuo kojų padų iki galvos vainiko – kaulai, oda ir kūno raumenys – net pilkoji smegenų masė – elektriniai nervai ir audiniai – protiniai ganglijai ir vidiniai organai žmogaus, priklausančio Afrikos, Mongolų, Semitų ar Negro veislėms, yra iš esmės skirtingi savo forma, sudėtimi ir charakteriu, palyginti su atitinkamomis anatominėmis dalimis žmonių, kilusių iš Arijų. Skirtumai gali būti paviršutiniškai nepastebimi, bet jie yra organiški – giliai įsišakniję.

Nepaisant miklių strateginių pasakų rašytojų, šlakas yra šlakas, auksas yra auksas: ir kai kurie žmonės YRA gimę geresni, kilnesni, drąsesni už kitus.

Aristokratija pagal kilmę remiasi nepajudinamu moksliniu paveldo ir atrankos pagrindu – bet pinigų aristokratija daugiausia remiasi spynomis ir skląsčiais – t.y. įstatymais, kurie gali būti panaikinti akimirksniu.

Nors nesugebėdami logiškai išmąstyti savo įgimto pasibjaurėjimo socialine ir rasine lygybe, dauguma žmonių instinktyviai jos nekenčia – praktiškai.

Pavyzdžiui, koks baltasis tėvas skatintų savo gražios ir talentingos dukters santuoką su stambiu, storakūriu negru? Ar jis entuziastingai „atiduotų ją“ į matrimonialinius kiniečio, kuli ar užteršto „žemo baltojo“ raupsuoto glėbio glėbį? Ar yra dešimt tokių piliečių net Šiaurės Amerikoje, kur kilmės ir būklės lygybė taip daug šnekama ir – NIEKADA nematoma? Ar yra penki? Ar yra vienas, kuris nenorėtų matyti savo dukters, kilusios iš jo strėnų, sustingusios, kietos ir šaltos savo drobulėje? Jei TAS VIENAS egzistuoja (būdamas sveiko proto), tegul kalba. Tik tada ir tik tada šis velniškas vidinės lygybės evangelija gali būti persvarstyta.

Tuo tarpu paprasti, praktiški piliečiai yra pateisinami laikydami ją ne akivaizdžia tiesa, o įžūliu, piktybiniu ir bjauriu melu – melu, kuris dar bus amžiams sutryptas – krauju ir ugnimi.

Tereikia pažvelgti į kai kuriuos žmones, kad žinotum, jog jie priklauso prastesnei veislei. Paimkime, pavyzdžiui, negrą. Jo siaura kaukolės raida, atsikišęs žandikaulis, išsikišusios lūpos, plati nosies anga, beždžioniškas nusiteikimas, jo toliaregiškumo, originalumo ir protinių gebėjimų trūkumas: visa tai yra griežtai prastesnės savybės. Panašūs žodžiai gali būti taikomi kiniečiui, kuli, kanakai, žydui ir supuvusiems kaulams anglosaksų miesto išsigimėliams: turtingiems ir vargšams. Tikrai niekingi yra tų dvokiančių galvijų aptvarų gyventojai: Londonas, Liverpulis, Niujorkas, Čikaga, Naujasis Orleanas: ir vis dėlto tuose vietose sukauptas auksinis pasaulio grobis.

Aukščiausio autoriteto etnografai teigia, kad prieš daugiau nei dešimt tūkstančių metų juodasis, baltasis ir geltonasis žmogaus-gyvūno tipai buvo tokie pat ryškūs ir neištrinami, kaip yra šiandien. Senovės kapų ir paminklų hieroglifai ir įrašai, klininiai užrašai, antikvariniai tyrimai ir sistemingas priešistorinių kaukolių bei skeletų tyrimas – visi pateikia tą patį vienodą liudijimą.

Kilmės ir būklės nelygybė niekada neišnyks nuo žemės paviršiaus. Niekada! Ir kodėl turėtų? Kas gali užpildyti slėnius ir nugriauti kalnus?

Net tas apsvaigęs doktrinierius, kuris taip gudriai sukūrė bombastiškas Nepriklausomybės deklaracijos fikcijas, akivaizdžiai pats jomis netikėjo. Argi jis nebuvo vergų varytojas (gyvenantis tarp vergų varytojų), kuris visą savo gyvenimą pirko ir aukcione pardavinėjo žmogaus galvijus už dolerius ir centus? Be abejo, valstybės ir būtino karo tikslais jis supynė savo filosofinę stipraus apgaulės preambulę. Tikriausiai jis taip pat buvo palyginti sąžiningas ir net nuoširdus, bet tarp viliojančių Nerimo kunigų pavojingiausias yra fanatiškas propagandistas.

Kai Džefersonas diktavo savo lemtingą ir nepagrįstą abstrakciją, jis net nebuvo originalus, o plagijavo Zenoną Stoiką, Džeką Keidą, Savonarolą, Miltoną, Platoną, Džoną Bolą ir kt. Zenonas sakė: „Visi žmonės pagal prigimtį yra lygūs,“ bet atsargiai susilaikė nuo bandymo tai įrodyti. Miltonas tai gynė savo prozos esė, Platonas tai išsakė savo „Respublikoje“, Džonas Bolas tai skelbė viduramžių Anglijoje, Savonarola žuvo bandydamas tai įtvirtinti Florencijoje. Džekas Keidas, Robespjeras ir Kristus taip pat buvo nesėkmės – baisios nesėkmės.

„Jei žmogaus patirtis ką nors įrodo,“ rašo Džeimsas Ficdžeimsas Stivensas, „ji įrodo, kad jei suvaržymai sumažinami, jei visiems žmonėms suteikiama didžiausia įmanoma Laisvės dalis; rezultatas nebus lygybė, o nelygybė, kuri atsikuria geometrine progresija.“ Pašalink suvaržymus ir pamatysi, kaip greitai meritais pagrįsta aristokratija nušluotų kreditais pagrįstą aristokratiją.

Tikrame gyvenime tas, kuris reikalauja lygybės su kitu, visada yra kviečiamas įrodyti savo reikalavimą ne groteskišku kvailų frazių abrakadabra, papūgiškai kartojama iš senovės filosofų ar melsvų dokumentų, o tikrais darbais – tai yra, pateikdamas savo įgaliojimus. Konstitucinės teorijos yra visai geros apgauti šnypščiantiems vergams, bet laisvojo namuose ar versle jos nėra „teisėta mokėjimo priemonė“. Verslo protai puikiai supranta (išmokę per karčią patirtį), kad kai kurie žmonės pagal Gamtą yra skirti vadovauti, o kiti – paklusti: taip, net tūkstantį metų prieš jų gimimą.

Niekas negali stebėti darbininkų fermoje, „rankų“ didelėje liejykloje ar gamykloje, jūreivių dideliame uoste, klajoklių samdinių geležinkelio statybos gaujoje ar klerkų ir pardavėjų miesto sandėlyje, nepastebėjęs iš karto, kad didžioji jų dauguma yra itin prastos žmonijos pavyzdžiai.

Idealus vyriškumo ar moteriškumo tipas (tai yra „Grynakraujis“) nerandamas tarp šių nelaisvės ordų – nes jie iš tikrųjų yra belaisviai. Jų galvos dažniausiai yra nesimetriškos, veidai iškreipti, beždžioniški, neprotingi. Jų kūnai yra neproporcingi, nykštukiški, sustingę, ligoti, deformuoti, kretiniški.

Jų judesiai yra suvaržyti, dirbtiniai, negrakštūs, o jų protai (už rutinos ribų) yra absoliutūs vakuumai. Palyginus su tradicine Jėgos, Grožio, Drąsos ir Kilnumo idėja, jie yra itin prastai išveista galvijų banda: demonstruojanti visus psichologinius paveldėto lietaus puvinio ir fizinio nykimo stigmatus. „Erškėčių karūna ant kiekvienos kaktos – tai atlygis, kurį jie dabar uždirba.“

Devynios dešimtosios jų yra tiesiog atgrasūs kalba, mentalitetu ir bendra išvaizda. Jie net demonstruoja nepaprastai žemą gyvūniškumo vidurkį; ir menkiausioje atviroje vietoje žūva kaip avys, turinčios plaučių kirminą. Šildomi kambariai, vilnoniai drabužiai ir stimuliuojantys gėrimai yra priemonės, kuriomis jų vandeningas kraujas palaikomas vangioje cirkuliacijoje. Kiekviena nauja karta yra silpnesnė ir labiau išsigimusi nei ankstesnė. Visi moksliniai protinio, moralinio ir kūno deterioracijos įrodymai yra ryškiai akcentuoti juose – jų bailumas yra priežodis.

Sunkus, nuolatinis, metodiškas darbas naikina drąsą, seka gyvybingumą ir demoralizuoja charakterį. Jis tramdo ir pavergia žmones; lygiai kaip tramdo ir pavergia laukinį bulių ar jauną kumeliuką. Žmonės, kurie sunkiai ir nuolat dirba, neturi jėgos mąstyti. Visos jų gyvybinės jėgos reikalingos raumenų palaikymui.

Iš tikrųjų civilizuotas miesto darbininkas ir darbininkė yra žemiausias ir blogiausias gyvūno tipas, kada nors išsivystęs iš dulkių, dumblo ir deguonies. Jie tiesiogine prasme garbina Darbą: ir lenkiasi prieš Įstatymą kaip jaučių kinkinys gūžiasi ir įsitempia po rimbu.

Pažvelkite į jų įdubusius skruostus, plonus, sugedusius dantis, smailias, mažas nosis, mažas, vandeningas akis, gelsvus, be kraujo veidus, sulinkusius pečius, sausus, linkusius plikti plaukus, retą, ploną barzdą: moterys su įsitempusiais veidais, vapsviškomis trapiais liemenimis, krūtinės neišsivystymu, džiovininkės, neurotiškos, dirbtinai nevaisingos, išsekusios, alkanos, nykštukiškos, isteriškos.

Vidutinių darbininkų ir darbininkių protai yra arba visiški vakuumai, arba prikimšti iki kraštų kiekvienos įsivaizduojamos melo, neteisybės, prietarų ir apgavysčių rūšies. Iš tikrųjų, kaip jie galėtų likti tokiose niekingose, šlykščiose samdinystės sąlygose, jei nebūtų trūkumų visose Primityviose Dorybėse – visame, kas vyriška ar moteriška?

Štai! – ant jų kaktų įspaustas (karštomis galvijų žymėmis) žodis „PRAKEIKTI“. Amžinai kankinami jie yra patentuotame politikų išrastame skaistykloje. Tačiau jų kančios gali būti tik Progresas maskuotėje, nes jų gėdingas savęs pažeminimas galiausiai turi baigtis jų visišku išnykimu. Beviltiškai jie įsipainioję į spąstus – beviltiškai nugalėti. Jiems nėra išsigelbėjimo – Ne! net per kraujo laukus.

Vargšai drebančios būtybės! – plaunančios savo rankas savo pačių prakaite! – ne, savo pačių širdžių krauju! Gimę vergai jie yra – arba gimę bepročiai!

Jų dienos yra be vilties, ir jų metai eikvojami – veltui. Kai jų Šeimininkai jiems kalba, visi jų sąnariai dreba.

Jie švaisto savo gyvenimus vaikydamiesi šešėlius; ir už atlygį stato savo pačių kapus. Jų protai yra žemiau užšalimo taško, ne! žemiau nulio! Suluošintos sielos jie yra.

Jie minko savo pačių kūną į kasdienę duoną ir transmutuoja savo „atgailaujančias širdis“ į dubenis košės.

Jie žiūri į stabus išsigelbėjimo, taip, ir mala savo sausus kaulus į anglies krepšius.
Mintys apie mūšį juos balina iš siaubo: – pamatę nuogus durtuvus, jie bėga kaip nuplakti skalikai.

Todėl Jėga šoka ant jų kaip pantera ant savo grobio. Ir akimirksniu jie yra ištrinti.

Mano siela jų šlykštisi kaip bjaurastimi. Mano ranka siekia sugriebti juos už gerklės.

Paveldimumas turi kur kas daugiau įtakos socialinėms sąlygoms, nei dauguma šiuolaikinių žmonių nori pripažinti. Sprendžiant iš rezultatų, tautos ignoruoja Kilmę ir Veisimą savo pavojumi, nes kaip yra kilnių gyvūnų, taip yra ir kilnių žmonių. Jei galvijų augintojas nugriauna savo skiriamąsias tvoras ir leidžia VISIEMS savo galvijams laisvai maišytis: kokią bandą jis turėtų, tarkime, po dešimtmečio? Nieko, tik piktžoles, hibridus ir mišrūnus.

Būtent tai tautos bando daryti, kai siekia įtvirtinti privilegijų lygybę ir laimingas, taikias sąlygas.

Globus psichologinis ryšys tarp protėvių ir degeneracijos, nusikalstamumo, genialumo, beprotybės ir t.t. dabar visur pripažįstamas dėka Galtono, Lombroso, Mosso, Otto Amono, Ferri, Krafto Ebbingo ir kitų tyrimų.

Jei nusikaltėliai yra nusikaltėliai pagal kilmę ar gimimą; argi ne taip pat tikėtina, kad vergai yra vergai dėl savo veislės ir protėvių faktų? Argi ne taip pat seka, kad herojai ir stiprios, galingos, ryžtingos asmenybės savo tvirtą ištvermę paveldėjo iš savo protėvių? Iš tikrųjų visa istorija ir visos genealogijos įrodo, kad tai yra matematinis faktas. Didieji žmonės visada yra galingų karių ir užkariautojų palikuonys: tai yra, galingų gyvūnų.

Otto Amonas pateikia įspūdingą pavyzdį, įrodantį karo atrankos ir etninius pranašumus. Jis teigia, kad visi vokiečių vaikai, gimę per Prancūzijos-Prūsijos kampaniją 1870 m. (taip pat ir kelis metus po jos), rodo stulbinamai aukštą vidutinę kūno ir proto kokybę.

Atvirkštinis atvejis yra lygiai taip pat įrodomas. Parodykite man žmonių bandą, kurie nuo jaunystės buvo nepakankamai maitinami dienos triūsėjai, ir aš parodysiu jums galvijų bandą, kurių protėviai taip pat buvo be turto vasalai ir baudžiauninkai, mušti diplomatijoje ir kare per amžius. (Paimkite Airijos valstiečius ir Egipto felahinus kaip pavyzdžius.) Šis teiginys nepriima jokių išlygų, nes jei galima rasti vieną išimtį, ji patvirtins bendrą taisyklę. ŽMOGUS, visiškai valdantis savo gebėjimus, kilęs iš liūtiškų protėvių, gerai gimęs, savarankiškas, greičiau perpjaus sau gerklę nuo ausies iki ausies kalvio dilde, nei gyvens vidutinio samdomo darbininko gyvenimą bet kuriame civilizuotame „pragare“ žemėje.

Ryšys tarp savivaldos ir veislės yra milžiniškos reikšmės. Čia slypi Prarasta Paslaptis. Neabejotinai naujagimiai kasdien ateina verkdami į šį pasaulį, su žodžiais – valstybės veikėjas, valkata, švaistūnas, karys, kunigas, filosofas, nusikaltėlis, vagis, karalius, vergas ir bailys, neišdildomai įspaustais ant jų kaktų, širdžių ir smegenų.

Mūsų talentai, mūsų dorybės ir mūsų ydos visiškai priklauso nuo mūsų individualaus mechanizmo; ir tas mechanizmas yra nesuskaičiuojamų cheminių transformacijų, besitęsiančių per amžius, rezultatas, bet didžiąja dalimi modifikuotas klimato ir dirvožemio. „Kas išveista kaule, niekada neišeis iš kūno,“ prieš tūkstančius metų rašė Pilpay. Keturiose eilutėse (citata iš Keramos) slypi reikšminga etninė filosofija:
„Šis molis, gerai sumaišytas su mergeliu ir smėliu,
Sekioja mano rankos judesį;
Nes vieni turi sekti, o kiti vadovauti;
Nors visi pagaminti iš molio.“

Nors VISI gali būti pagaminti iš molio poetine prasme, niekada negalima užmiršti, kad pats molis sudarytas iš diferencijuotų elementų. Molis, kuris yra Juodaodžiame ar Kiniečiame, nėra tas molis, kuris yra Šekspyre ar Bismarke. Kai kuris „molis“ užaugina gerus kviečius ir gamina labai prastus plytas: lygiai kaip kai kurios gyvūnų veislės gimsta būti medžiotojais, o kitos – medžiojamomis. Kai kuris molis duoda puikius derlius net iš prastos sėklos; o kai kuris niekada nieko nepagamina (nesvarbu, kaip intensyviai dirbamas), tik erškėčius, piktžoles, dilgėles ir nuodus. Žmonių prigimtys yra formuojamos beveik išimtinai dirvožemio, iš kurio jie užaugo, prigimties. Žmogus yra vaikštantis derlius. Kai kuriose vietose jis išauga tobulas: kitose vietovėse jis visai neauga arba išsigimsta. Indijoje anglosaksas nyko ir nyksta, bet Kanadoje ir Šiaurės Valstijose jis netgi išvysto padidintą ištvermę –

Visa mokslas, visa istorija ir visa patirtis vieningai paneigia lygių natūralių teisių visiems žmonėms (tą kvailio šaukiamą doktriną); ir vis dėlto įžūlūs, neįrodyti Zenono, Džefersono, Džeko Keido, Robespjero ar žydų Dailidės teiginiai (kai fantastiškai užrašyti ir įrėminti ar įrišti į knygą) yra pasyviai priimami šio išsigimusio devynioliktojo amžiaus intelektualinių vergų ir trimituojami iki žemės kraštų kaip didinga ir šventa apreiškimas. Lygybės idėja viešose oracijose praeina beveik nekvestionuojama, nes atvirai abejoti jos teisingumu jaučiama kaip nepopuliaru; o visų demokratijų niekingiems viešosios nuomonės lyderiams populiarumas yra viskas – alfa ir omega, pradžia ir pabaiga. Anglosaksų pasauliui rezultatas yra tiesiog šlykštus.

Jauni vyrai yra protiškai luošinami, sistemingai „lavinami“ mokyklose, spaudoje ir literatūroje, remiantis esminėmis haliucinacijomis, pirotechniniais apgaulės triukais ir blizgančiomis iliuzijomis – iliuzijomis, kurios yra amžinas bevaisių verginių sukilimų, socialinių širdgėlų, tarpusavio nesantaikos ir įvairių kitų antrinių socialinio vėžio simptomų šaltinis.

Mūsų valdžios švietimo sistemos yra visiškai politikų rankose. Šie Valstybės Kunigai renka ir moko mokytojus, balsuoja už jų atlyginimus ir diktuoja, kokias Tiesas ir Melus turi pateikti vadovėliai. Iš tikrųjų mūsų Nacionalinės Mokyklos valdomos pagal tą patį jėzuitišką planą, kuriuo senovės vienuoliai ir prelatiai sėkmingai valdė Visuotinę Bažnyčią. „Užeikite čia, ir mes nemokamai patobulinsime jūsų protus,“ sklandžiai sako šios Naujosios Stabmeldystės – šio rijančio Drakono – šios Beasmenės Valstybės aukštieji kunigai. Taip tyraširdžiai, rausvaskruosčiai mažyliai nieko neįtardami įžengia. Palaipsniui, kai jie „patenka po įtaka“, pilkoji smegenų masė yra išspaudžiama iš plastiškų jaunų kaukolių, o melai, gražūs, poetiški melai (sumaišyti su neišvengiamais faktais ir iškreiptomis tiesomis), meistriškai įšvirkščiami. Ar kada matėte medicinos studentus, ištraukiančius varlės smegenis ir užpildančius tuštumą kamšalu? Varlė nemiršta, ji gyvena, šokinėja gana gyvai ir atrodo turinti savo ankstesnį intelektą ir gyvybingumą, bet tai tik iliuzija. Ką eksperimentiniai vivisekcionistai daro su varlėmis, tą valstybės kunigai daro su žmonių vaikais.

Pamažu, su datomis, sąrašais ir kastruotomis istorijomis, vyksta šėtoniškas smegenų griovimo procesas. Baigus, jauni vyrai ir moterys išleidžiami su sumaišytais protais į kariaujantį pasaulį – neįgalūs, pusiau kvailiai, nesugebantys apsiginti ar tvirtintis – likimo futbolai, pasiruošę TARNAUTI bet kam. Argi ne akivaizdu, kokį nekompetentingumą, mechaninį mėgdžiojimą ir iniciatyvos trūkumą demonstruoja valstybinėse mokyklose išmokyti jaunuoliai? Vietoj to, kad būtų skatinami MĄSTYTI ir VEIKTI patys, jie mokomi, kaip gerai išdresuoti vergai, Tikėti ir Paklusti. Jie net mokomi garbinti Stabus, su skardžiais šūksniais ir moduliuotais giesmynais – ne sąžiningus medinius ar akmeninius stabus, bet avikailio stabus, įrištus bukletus, margaspalvius skudurus ir suklastotą mirusių Niekšų, t.y. Valstybininkų, šlovę.

Reikia tvirtos virvės, stipraus stulpo ir raumeningų vyrų, kad suvaldytų NEPALAUŽTĄ kumeliuką; bet kai Jėga ir glostymais jis kartą yra pajungtas, t.y. prijaukintas, išmokytas, užbalnotas, užkinkytas, jį galima vesti bet kur, net su virvele mažo vaiko rankose. O, jūs Valstybės Kunigai, tokie miklūs, tokie iškalbingi! Jūs klastingi demonai! Jūs vilkai avių kailiais! Jūs jaunimo gadintojai! Jūs viperų karta! Kaip galite išvengti ateinančios rūstybės? Kaip galite KADA NORS išvengti „pakabinimo už liežuvio ant įkaitusių tikro, gyvo pragaro kablių“.

Prieš trisdešimt metų Jungtinės Valstijos donkichotiškai bandė įrodyti rasinę lygybę šautuvų kulkomis ir bombų sprogimais; bet patyrė gėdingą nesėkmę. Pietų slėniai buvo nukloti Šiaurės ir Pietų kaulais, o milijonai mokesčių lobių iššvaistyti iš patrankų nasrų be jokio apčiuopiamo rezultato, išskyrus tai, kad prieš suinteresuotą pasaulį buvo parodytas visiškas lygybės principų žlugimas ir tuštumas.

Tauta, kuri sąmoningai pradeda milžinišką karą, kad tvirtai įtvirtintų Centralizuotą Despotiją; ir tuo pačiu metu nuleistų save iki negro, rusų žydo, kuli, kiniečio ir europiečio baudžiauninko socialinio lygio, iš tikrųjų (vartojant sugestyvų žargoną) turi „ratus galvoje“.

„Žmogus ir brolis“ melas tikrai sugebėjo įsirašyti į „konstitucijos pataisą“, bet realiame gyvenime jis yra taip pat toli nuo tikrovės, kaip ir anksčiau. „Laisvas“ Naujajame Orleane ar Čarlstone gyvenantis negras yra labiau pažemintas, labiau niekinamas padaras; ir jo savininkams dabar turi mažesnę piniginę vertę nei tada, kai buvo įprasta jį pirkti ir parduoti aukcione, užuot, kaip dabar, biržoje.

Ką iš tikrųjų pasiekė vėlyvasis pilietinis karas, tai baltojo vergo nuleidimas iki žemesnio plantacijų negro lygio: ir šiuo atžvilgiu tai buvo išradingumo triumfas. Baltieji kovojo – iš tikrųjų kovojo vieni su kitais, kad demonetizuotų save. Lygybė! Lygybė! kokie spindintys darbai buvo „atlikti“ tavo vardu? Tačiau Linkolnas! ar jis nebuvo „didysis valstybės veikėjas“? Neabejotinai buvo! Jis puikiai žinojo, kaip „suvesti bandą“ su užburiančiomis frazėmis?

Klausyk! ar girdi tuos girtus vergus, staugiančius gatvėje? Štai! tai rinkimų naktis! „Valio! Valio!“ jie dainuoja, „Skelbsime jubiliejų! Šlovė Linkolnui, žmogui, kuris MUS išlaisvino.“ Maroke eunuchai ir kiti tarnai laimina savo likimą ir Princą tuo metu, kai jis teikiasi pats PERPJAUTI JIEMS GERKLES savo rankomis. Tačiau amerikiečiai yra laisvai gimusi tauta, kurios taip neapgausi.

Tiek Šiaurės, tiek Pietų valstijose socialinė praraja tarp aukščiausių ir žemiausių žmogaus organizmų (nesvarbu, balti ar juodi, ar juodi-rudi) dabar yra dar ryškesnė nei kada nors anksčiau. Pavyzdžiui, nors negrų dauguma yra daugelyje valstijų, jiems niekada neleidžiama pasiekti tikrosios administracinės galios, ir jie niekada to nepasieks.

Negro negalima nudažyti baltu su įstatymais ir konstitucijomis: net jei tai rašoma karų ir revoliucijų ugnyje ir dūmuose.

Iškilmingai skelbti, kad „visi žmonės sukurti lygūs“, yra taip pat kvaila ir nemoksliška, kaip tvirtinti, kad visi šunys, galvijai, beždžionės ir medžiai sukurti lygūs.

Argi nėra tiek pat įvairių šunų, galvijų, beždžionių ir medžių rūšių, kiek yra žmonių, planetų, mikrobų, žvaigždžių ir saulių? Kur tada yra vidinė lygybė tarp ąžuolo ir serbentų krūmo – tarp narsaus vilkšunio ir cypiančio gatvės šuns – tarp buivolo jaučio ir rankomis šeriamo jaučio – tarp nepalaužiamos miškų gorilos ir armonikininko kastruotos beždžionės – tarp kosminio proto Bismarko ir to garsiojo Kristaus pasekėjo, „gerojo jauno žmogaus, kuris mirė“. Argi grynakraujis buldogas negali sudoroti dvidešimties liesų, pusbadžių gatvės mišrūnų? Lygiai tuo pačiu principu nedidelė grupė drąsių, savarankiškų, protingų vyrų visada yra daugiau nei pajėgi (bet kokiomis aplinkybėmis) įveikti , , ne, , , riebių mechanikų. Kas iš viso yra mechanikas, jei ne specialiai išmokytas vergas? – ir reikėtų , amerikiečių vergų dvasios, kad būtų sukurta vieno gyvo žmogaus dvasia. Teoriškai visi šie organizmai yra „tos pačios rūšies“, bet nuožmioje duonos, meilės, erdvės ir gyvenimo kovoje tarp jų yra tiek pat funkcinių skirtumų, kiek tarp karališko Bengalijos tigro ir „Marijos mažojo ėriuko“. Ėriukas buvo sukurtas būti suvalgytas, o tigras – jį suvalgyti; o žmogus gimė kovoti, kaip kibirkštys skraido aukštyn.

Aplinkos būtinybės daro kiekvieną žmogų kitų žmonių priešu ar varžovu, ypač tų, su kuriais jis susiduria tiesioginiame asmeniniame konflikte. Kur tada atsiranda lygybė? Jos visai nėra. Tai idiotiškas mitas. Visada turi būti pavergtų organizmų substratas. Kaip tigras galėtų gyventi, jei nebūtų aukų, kurias jis galėtų ryti? Kaip galėtų būti herojų, jei nebūtų vergų? Kaip galėtų būti didžių tautų, jei nebūtų niekingų?

Palyginkite kilnias savybes, būdingas kai kuriems šunims, su nuolankiais „dorybėmis“, kurios išskiria devynis iš dešimties žmonių. Dabar suteikite šuniui ar žmogui vienodą veiksmų laisvę – vienodą galimybę – vienodas „teises“: koks bus rezultatas? Argi nuožmiausias kovotojas neprisisotins, kai liesų silpnų skeletų kaulai kyšos pro jų skrofuliozines odas? Kokia galia, KILUSI TARP JŲ PAČIŲ, galėtų diktuoti ir įgyvendinti – galimybių lygybę?

Socializmas, Krikščionybė, Demokratizmas, Lygybės idėja iš tikrųjų yra niekingai išveistų mišrūnų minios cypimas. Jie garsiai kaukia dėl Valstybės įsikišimo – „apsaugos kenčiančiai žmonijai“ – reguliuojamo malūno, tarsi; su Valstybe, kuri turi būti jų Aukščiausias Stabas, jų Dievas ir Šeimininkas, jų Viskas visame, jų Didysis Panjandrumas. Vargšai apgauti, žemos dvasios „piktžolės“. Tikrai „Dievo prakeiksmas“ yra pačiame jų kaulų čiulpe – kiekviename jų mirštančių širdžių siurblio dūžyje.

Žmogus, kuris meldžia būti „apsaugotas“ politikų, saugomas ginkluotų janyčarų, išgelbėtas stabmeldiškų kunigų ir atpirktas Valstybės Reglamentacijos, iš tikrųjų yra apgailėtinas nusidėjėlis – niekingas, žemas, nevyriškas padaras.

Jokia paternalistinė vyriausybinė mechanizma (kad ir kokia teoriškai tobula) niekada negalės išlaikyti žemos kilmės ir gerai gimusius, grynakraujus ir hibridus amžinoje pusiausvyroje. Lygiai taip pat galėtumėte bandyti surišti žemės drebėjimą geležiniu lanku, kaip valdyti Stipriuosius su „tebūnie įstatyta“. „Tebūnie įstatyta“ buvo išrasti tik tam, kad gąsdintų belaisvius.

Kokia žemės galia gali amžinai išlaikyti negrą lygiavertį anglosaksui? Stiprieji privalo turėti savo kelią, nepaisydami visų puritoniškų draudimų, visų apsimestinių moralizmų, visų žeminančių legalizmų, visų konstitucinių susitarimų. Nei lygybės mechanizma, nei jos žaliava niekada neegzistavo; tik svajonė, idėja apie ją. Lygybė! Lygybė! tame viename žodyje sutelpa dviejų tūkstančių metų sukaupta beprotybė! Jos mintis gimė prastesnio organizmo smegenyse: ir prastesnių organizmų smegenys ją vis dar maitina.

Kaip būtybės, kurios per amžius buvo veisiamos darbui ir paklusnumui, gali suprasti tų, kurie gimė laisvi ir kilmingos kilmės, jausmus – tų, kurie supranta kosminį įstatymą, kad Galia yra – Šeimininkas?

Negalite užmauti audros antsnukio su voratinkliu, suvaldyti ugnikalnio su batraiščiu, uždaryti ciklono į parako ragą ar pagauti potvynio bangą su valties kabliu. Taip pat negalite įkišti žąslų tarp Stipriųjų dantų. Jie pirma pamatys jus – Šeole.

Jokia dirbtinė visuomenės schema – jokios pamaldžios užkalbėjimai, kad ir kokie nuoširdūs ar geranoriški; niekada negalės užkirsti kelio geležiniam puodui sudaužyti ir paskandinti molinio puodo – ir kodėl turėtų? Jei socialinė pusiausvyra būtų įmanoma, ji būtų buvusi įtvirtinta prieš amžius. Ji niekada nebuvo įtvirtinta – ir niekada nebus.

Kam tada amžinai svajoti, kurti teorijas ir statyti vaiduokliškas pilis ore, dievų miestus ir malonumų sodus ant sąmoningo netiesos pamatų? Būkime vyrai – tikri vyrai – ne triukšmingi, ašaroti vaikai, reikalaujantys vaikiškų cukraus saldainių. Susidurkime su žiauriais, iššaukiančiais gyvenimo FAKTAIS taip drąsiai, kaip mūsų protėviai darė prieš „krikščionišką paguodą ir nuraminimą“, kuris buvo įvestas, kad juos sumenkintų – ne kaip susigūžę, keliaklupsčiaujantys, išsigandę rytietiški parijai. Neleiskime, kad mus masiškai sunaikintų skambios azijietiškos evangelijos, kurios pasirodė esančios bevertės ir netinkamos mūsų temperamentui, mūsų klimatui ir mūsų veislei. Būkime protingi, drąsūs, praktiški; ir, kaip Virchow gana griežtai rekomenduoja: – „PRIIMKITE DALYKUS TOKIUS, KOKIE JIE IŠ TIKRŲJŲ YRA, NE TOKIUS, KOKIUS MES PASIRINKOME ĮSIVAIZDUOTI“ – ar veikiau tokius, kokius įsivaizdavo nusenę filosofai, kvaili poetai ir kastruoti dvasininkai.

Problema, kurią mes visada esame kviečiami spręsti arba būti suėsti, nėra kaip padaryti gyvenimą „laimingu ir lygiu“, nes laimė yra judantis miražas, o lygybė – neįmanomybė, bet kaip žmonės gali užkariauti savo Galimybes, pranokti savo Varžovus, išnaikinti savo Persekiojtojus.

„Žmogus turi teisę į pragyvenimą,“ rašė Tomas Peinas. „Taip,“ atsakė įžvalgus skaitytojas, „jis turi teisę gyventi tūkstantį metų, JEI GALI.“ Tai ne Teisės, o Gebėjimų – Jėgos problema.

Lenktynės vis dar priklauso greitiesiems, o mūšis – stipriesiems. Grožis ir grobis visada yra narsios pergalės privilegijos. Vargas tiems, kurie išgeneruojami!

„Tai kova už duoną, meilę ir kvapą,
Tai lenktynės už gyvenimą iki mirties nasrų.“

Javos saloje yra įspūdingas mirties slėnis. Jis tiesiogine prasme nuklotas nesuskaičiuojamų mirusių gyvūnų ir ropojančių padarų kaulais, kaukolėmis ir skeletais. Tinkamu sezonu milžiniški vėžliai, penkių pėdų skersmens, keliauja per jį iš jūros, kad padėtų kiaušinius. Pakeliui juos užpuola laukinių šunų gaujos, ir šie šunys apverčia vėžlius ant nugarų, o tada gyvus suryja, išplėšdami jų neapsaugotus vidurius. Kai šunys prisiryja, jie savo ruožtu tampa lengvu grobiu pasalose tykantiems tigrams. Tada medžiotojai žudo šiuos tigrus dėl jų margų kailių. Po lietingojo sezono per kaukoles ir kaulus, nuklojusius šį tropinį golgotą, suveša aukšta žolė, ir galvijų bandos ten renkasi penėtis. Vėlgi galvijai medžiojami dėl jų kailių, ragų ir mėsos, o jų kaulai paliekami ten, kur nukrenta, tręšti slėnį ir ruošti jį naujoms medžiotojų ir medžiojamųjų kartoms. Toks yra miniatiūrinis kasdienio pasaulio vaizdas, koks jis iš tikrųjų yra. Visos gyvos būtybės persekioja ir – yra persekiojamos.

Vargas tiems, kurie suklumpa! Vargas jums, kurie krentate!

Tie, kurie priima „Lygybės, Tikėjimo, Vilties ir Meilės“ idealą, bet kokia forma, neteisingai interpretuoja mirtingo gyvenimo faktus – tokius, kokie jie yra, kokie jie visada buvo, kokie jie niekada negali būti. Iš tikrųjų, kai gyvūnų pasaulis taps „moralizuotas“ ir „sulygintas“, jis išnyks. Be abejo, kontempliuodamas tamsiąją šio viso pusę, Paskalis buvo paskatintas rašyti su prietaringu viduramžių diapazonu: – „Aš išsigandęs kaip žmogus, kuris miegodamas buvo nuneštas į kokią nors baisią dykumos salą ir ten pabunda, nežinodamas, kur yra, nei kaip išsigelbės.“

Tik išsigimėliai taip išsigąsta didingo savo aplinkos tragizmo.

Jei ši kova mums yra skirta, kodėl gi neįžengti į ją su karališka drąsa, su nepalaužiamu džiaugsmu? Kodėl neiti į priekį, išdrįstant viską, nugalėti ar mirti?

Argi ne geriau žūti, nei tarnauti? „Laisvė arba mirtis“ NĖRA beprasmė frazė. Ne! Ji turi milžinišką reikšmę tiems, kurie – supranta.

Kas yra mirtis, kad ji turėtų mus visus paversti bailiais? Kas yra gyvenimas, kad jis turėtų būti taip aukštai vertinamas? Yra blogesnių dalykų nei mirtis, ir tarp jų yra negarbingas gyvenimas. Visi žmonės gyvena negarbingai, kurie tarnauja šeimininkui ranka ar protu.

Pats gyvenimas yra tik kibirkštis tamsoje, kuri blyksteli ir išnyksta. Kodėl tad nepadaryti iš jo daugiausia čia ir dabar – Čia ir Dabar!

Nėra „šlovės spindinčio dangaus“, nėra pragaro, kur nusidėjėliai kepa. Nėra Teisingumo, nėra klaidos – nėra Dievo – nėra Sūnaus – nėra Dvasios.

Mirtis viską baigia kiekvienam žmogui,
Kiekvienam „griaustinio sūnui“:
Tad būk Liūtas kelyje;
Ir neleisk savęs sutrypti.

Mums nėra poilsio – nei Tingumo Karalystės, nei šioje žemėje, nei už dangaus – nei Palaimintųjų Salų – nei Eliziejaus Laukų – nei Hesperidžių sodo. Ne! Ne! Visos šios magiškos legendos yra tik įsivaizduojamos sapnų vizijos – „senovės mirtingųjų išmonė“.

Čia ir DABAR yra mūsų kančių diena! Čia ir DABAR yra mūsų džiaugsmo diena! Čia ir DABAR yra mūsų Galimybė – valgyti ar būti suvalgytam – būti liūtu ar Ėriuku! Čia ir DABAR yra karas iki peilio – nėra išsigelbėjimo – nėra atsitraukimo. Rinkitės šią dieną, šią valandą, nes joks Atpirkėjas negyvena!

Kiekvienas bandymas organizuoti Ateitį neišvengiamai žlunga. Dabartis yra mūsų Sritis, ir mūsų pagrindinė pareiga yra nedelsiant ją užvaldyti pagal griežtus verslo principus.

Todėl kovokite prieš tuos, kurie kovoja prieš jus, ir kariaukite prieš tuos, kurie kariauja prieš tave. Paimk skydą ir šarvą ar jų atitikmenis, atsistok! Būk Baisusis savo paties gynyboje. Pakelk taip pat Sugriebtą Ranką ir užkirsk kelią tiems, kurie tave persekios. Sakyk savo širdžiai ir sielai: „Aš, net aš, esu savo paties atpirkėjas.“

Tegul jie būna nublokšti į sumaištį ir gėdą, tie, kurie planuoja tavo žlugimą. Tegul jie būna kaip pelai prieš cikloną, ir tegul Mirties Angelas juos persekioja, ne, pasiveja. Duobėje jie paslėpė spąstus TAVO kojoms: į tą pačią pražūtį tegul jie krenta. Tada, triumfuodamas, „skambink garsiai timbreliais.“ Džiaukis! Džiaukis! savo paties išsigelbėjimu. Tada visi tavo kaulai išdidžiai tars: „kas yra kaip aš?“ – Argi ne aš išsigelbėjau savo protu? Argi nebuvau per stiprus savo priešams? – Argi neapiplėšiau tų, kurie būtų mane apiplėšę?

Ši besisukanti planetos kamuolys nėra bambos kontempliavimo Nirvana, o veikiau didžiulis, žvaigždžių apšviestas Valhalla, kur pergalingi kovotojai geria putojantį savo sutriuškintų priešų širdžių kraują iš nužudytųjų kaukolių taurių nesibaigiančiame kare.

Ir štai, tai gera! Tai gera! Tai labai gera!

„Susilieję kruvinoje kovoje,
Gerklė prie gerklės, gyvybė už gyvybę;
Žmogus vis dar kovoja.“

Ir toje gaivinančioje kovoje jėgos atsinaujina. Tinkamumas valdyti, daugintis ir valdyti ten vienintelėje vietoje gali būti išbandomas su matematiniu tikslumu (didingoje Gamtos Teismo Salėje), tai yra, Užkariavimo lygumose, kur priešas žiūri į priešo akis, o mirtis tyko kaip alkanas leopardas kiekviename krūme.

Tie, kurie reikalauja Šeimininkystės bet kokiu kitu pagrindu nei užkariavimas, yra Uzurpatoriai, Sukčiai ir todėl turi būti nuversti be gailesčio ir be pasigailėjimo pagal kosminį etninės perkėlimo dekretą. Mirtis, sakau! – Mirtis! jiems [op cit]

Gyvenimas yra dvikova, ir tik Tinkamiausi gali tikėtis sėkmingai ją laimėti. Jei nori Išgyventi, o skaitytojau! (aukščiausia šio žodžio prasme), eik ir įdėk šlovės į savo darbus. Saugokis klaidingų filosofijų, kurios sulygina TAVE su vergais ir bailiais! Saugokis nutukusių kunigėlių ir mokesčius renkančių valstybės veikėjų!

Saugokis sklandžiai pakabinto liežuvio ir niekada nepamiršk nė akimirkai, kad tavo didžiausi priešai žemėje yra tie klastingi dvariškiai, kurie iškalbingai, gudriai tau pataikauja, kad pirmiausia laimėtų tavo širdį, o tada nuluptų tave gyvą. Šiuolaikinis Mefistofelis yra švelniabalsis pamokslininkas savo sakyklėje – redakcinis sofistas savo melų tinkle – politinis krokodilas ant savo „lentų“ ir platformų.

Pragaro skalikai yra šie trejetas! O! Kad jie turėtų tik vieną kaklą, o aš būčiau – Teisėjas Linčas!

Amerika! Amerika! Nepaisant visų klastingų pančių, kurie tavo miego metu buvo uždėti ant tavęs, tavo įsčios vis dar pilnos Nervų vyrų – Narsos vyrų – Galios vyrų. Štai! artėja valanda, kai siaubingame skausme pagimdysi Žaibus ir Jovus, kurie juos valdys.

Štai tas laikas ateina! Ne, jis jau čia! Bet tai nebus gryno malonumo laikotarpis. Ne! Ne! – tai bus rūstybės diena, baisi diena – Teismo, Kančios, Triumfo diena.

Ir Demokratija! Demokratija! tu raupsuotoji būtybe! – tu šlykšti liga! – tu plastiškas demone! – tu žmogaus žudike! Daug tautų nusilenkė tavo užkratui ir išnyko nuo žemės paviršiaus, bet Amerika! Amerika! sunaikins tave, – tu bjauri maro liga – tu žmogaus maras!

Tikrai! Tikrai! nauja kilmingoji bus gimusi tau, o Amerika! – baisių Vadų veislė! – niūrių Naikintojų – Kilmingoji, neperkama pinigų keitėjų monetomis – Narsos, Galios ir Jėgos Kilmingoji – garbinga, aiškiaregė, švariodė, NEPALAUŽIAMA.

Per ateitį spindi nuostabios kovos saulė. Herojiškos Prigimtys ten veda, kaip vedė prie Iliono. Natūralus Žmogus vėl žengia pirmyn visu savo drąsiu didingumu, triuškindamas nešvarius Stabus, nepaisydamas Dievų, Įstatymų ir vergų kurtų Moralių.

GALIOS FILOSOFIJA. Sutrauktas:

Kaip kilo žmogaus valdymas žmogumi?
Per ginklų jėgą. Nugalėtojai tapo valdovais.

Bet tarp mūsų valdžios jėga panaikinta?
Tai populiarus kliedesys. Ji stipresnė nei kada nors.

Kaip taip, kad mes to aiškiai nematome?
Nereikia prievartos su prastesniaisiais, visada trokštančiais paklusti.

Kaip galima sunaikinti žmogaus Šeimininkystę?
Jos niekada negalima sunaikinti. Ji būtina.

Bet vienam žmogui viešpatauti kitam yra klaida?
Kas yra „klaida“? Stiprieji gali daryti, kaip jiems patinka.

Kas yra „Stiprieji“?
Tie, kurie nugali. Tie, kurie paima grobį ir stovyklauja mūšio lauke. Visas gyvenimas yra mūšio laukas.

Kaip kilo pavaldumas?
Pirmasis vergas buvo nugalėtas kovotojas, vėliau prijaukintas badu ir smūgiais. Jo palikuonys, gimę ir išmokyti paklusnumo, yra lengviau valdomi. Visos Tarnų Klasės yra nugalėtų kovotojų palikuonys.

Tada vasalystė vis dar klesti kaip senovėje?
Žinoma. Negailestingoje kovoje už būvį visi silpni ir silpnapročiai yra teisingai pavergiami.

Bet mus moko, kad „visi žmonės sukurti lygūs“?
Jus moko daugybė diplomatinių melų.

Kaip vergas gali atgauti savo laisvę?
Vėl nugalėdamas savo užkariautoją. Jei jis jaučia, kad nėra pakankamai vyras, tada TURI pasiduoti, perpjauti sau gerklę arba mirti kovodamas nepalaužtas.

Bet laisvė gali būti jam suteikta?
„Laisvė negali būti suteikta, ji turi būti paimta“.

Tada Kova yra amžina, neišvengiama, ne, šlovinga?
Taip! Ji skirta kaip išbandymas, kova ginklais. Ji neabejotinai atskiria kaltuosius nuo nekaltųjų.

Bet tai griežta filosofija?
Gamta yra griežta, žiauri, negailestinga visiems nemylimiems dalykams. Jos šypsena skirta tik Drąsiems, Stipriems, Gražiems ir Visiškai Įžūliems.

Jūs neturite paguodos „vargšams ir žemiems“, „nekaltiesiems“, „nuskriaustiesiems“?
Vargšai ir žemi yra šliaužiantis maras – nėra nekaltųjų, o nuskriaustieji yra teisingai prakeikti – nusidėjėliai pragare, kurį patys sukūrė.

Jūs giriate Stipriuosius, šlovinate Galinguosius?
Taip. Jie yra Gamtos kilmingieji. Juose ji džiaugiasi: Viską Nugalėtojai! Nebijantys!

IV SKYRIUS: ŽMOGUS – PLĖŠRŪNAS!

Reikėjo nesuskaičiuojamų evoliucijos epochų, kad žmogus taptų tuo, kas jis yra – nuožmiausiu plaukuotu plėšrūnu, gyvenančiu žemės olose ir džiunglėse.

Ar jo kaulinis mechanizmas ir patologiniai instinktai gali būti staiga užgesinti ar pakeisti, tiesiog prijungus jį per elektros laidą, nutiestą per Romos kanalizaciją, prie silpnų Betliejaus ir Tarso dinamų? Ar jo struktūrinė anatomija, skirta konfliktui ir skerdimui, gali būti transformuota per dieną, metus ar net „milijoną milijonų saulių“?

Valdyti ir ryti savo kaimyną, apgalvotai siekiant maisto ir grobio, žemės, meilės, šlovės ir aukso, yra įausta į patį jo kaulų čiulpą. Todėl visi Reformatorių ir Mesijų bandymai paversti jį „ėriuku“ yra iš anksto pasmerkti begaliniam žlugimui. Iš tikrųjų būtų daug protingiau, jei jie bandytų paversti grizlį lokį svetainės pudeliu ar siūlytų plikąjį erelį paversti švelniai burkuojančiu balandžiu.

Beveik visi Demokratijos pranašiškieji pusdieviai nuo Pauliaus ir Izaijo iki Karlio ir Ruskino visada pašėlusiai klykė pakelėse, veltui stengdamiesi sustabdyti žygiavimą! žygiavimą! žygiavimą! pasaulio vėliavomis apsiginklavusių armijų; niūriai, griežtai žengiančių pro šalį. Kas yra šie kaukiantys Blogio pranašai, jei ne šunys, iškalbingai lojantys į mėnulį? „Sukite dešinėn! Sukite! Grįžkite atgal! Grįžkite! Jūs einate pas velnią!“ – toks jų ausis draskantis choras. Bet žmonių potvynis teka tyliai, paniekinamai, pasitikėdamas savimi, tarsi įkvėptas kažkokio visa nugalinčio instinkto. „Galbūt einame pas velnią,“ yra neištartas šių griausmingų legionierių – šių Tautų atsakas – „bet net jei taip! argi velnias nėra sąžiningas – Apgaulės Naikintojas! – Nepaklusnusis?“

Ar galite užmesti lasą ant žvaigždžių su žalia oda? Ar galite užblokuoti Galios žygiavimą su nuostabiais deklamacinio nevilties kauksmais? Ne! Ne! Aukštyn ar į pragarą, žmogus juda ir juda, ir juda. Jei jo kelyje yra barikados, jis turi jas įveikti arba susprogdinti. Jei laukia Laukiniai Žvėrys, pasiruošę pulti, jis turi juos sunaikinti, arba jie sunaikins jį. Jei kelias veda per pragarus, tie pragarai turi būti apgulti, užpulti ir užvaldyti – taip, net jei jų dabartinius monarchus reikės išrauti ginklais, tokiais pat demoniškais ir mirtinais kaip jų pačių.

Šis pasaulis yra per ramus, per nuolankus, per prijaukintas. Tai apipjaustytas pasaulis. Ne! – kastruotas pasaulis! Jis turi tapti nuožmesnis, kad taptų didingesnis, geresnis ir – natūralesnis.

Kvailiai iš tikrųjų yra tie, kurie bandytų sustabdyti išsiskleidimo procesą su „humanitariniu“ Kagliostroizmu ir „gelbėtų žūstančius“ momerijomis. Bepročiai yra tie, kurie bandytų apsaugoti sielas nuo saulės spindulių vytinimo ar širdis, jau sudužusias, nuo žiemos šalčių. Nes aš neabejoju, kad per amžius vienas milžiniškas tikslas tęsiasi; ir bręstantys derliai nokinami saulių procesu – kad būtų nupjauti, iškulti ir nuridenti.

Be abejo, Kristaus Mito Juodoji Magija, sujungta su viduramžių šventumo požemine burtų galia, iš dalies sėkmingai sumažino individualią iniciatyvą ir mūsų Rasėje slopino daugelį jos protėvių liūtiškų bruožų ir puikių Barbarų Dorybių. Bet dar ne visiškai triumfavo savo kastruojančioje nekromantijoje. Ne! ji dar nepavertė mūsų VISŲ į patenkintų jaučių komandas ir pažymėtų avių bandas, nors tai yra jos galutinė viltis. YRA KELETAS didingos senosios veislės, dar gyvų. Nedaug jų yra pasaulyje, pilname vergų ir kiaulių.

Liūtas vis dar yra liūtas, nors jo dantys buvo bjauriai nudilinti šlykščiomis moralės kodeksais; jo oda tapo skrofuliozine nuo taikingumo narve sukelto raupų ir raupsų – jo letenos sukaustytos vergų balsuotų statutų grandinėmis, o apie jo karališką kaklą apvyniotas geležinis Valstybės Oficialumo antkaklis.

Kada nors, kažkada jis lemta išsiveržti iš šlykščių pančių, kurie buvo gudriai jam uždėti, pabėgti iš nykstančio nuosmukio, kylančio iš nenatūralaus įkalinimo, ir vėl atgauti savo primityvią Veiksmų laisvę. Klastingi įstatymų leidėjai ir garsūs valstybės veikėjai, dabar taip trokštantys mokyti jį auginti vilną kaip avis ir kaip pritaikyti savo mūšio randais pažymėtus pečius prie arklių apynasrio, tada gali būti liūdni ir nuliūdę (jei turės laiko) – nes jis tikriausiai juos sukramtys.

Didžios ir galingos vyriausybės, Komanduojančios Taika, atsiranda TIK dekadanso amžiais; kai tautos leidžiasi žemyn. Jei žmogaus gyvūnas gyvena natūralų, švarų gyvenimą lygumose ir miškuose, toli, kur vandenyno bangos daužosi į krantą, ar prie tekančių upių krantų, jam nereikia policijos pajėgų, kad „apsaugotų“ jį – jokio lupikaujančio žydo, kad apiplėštų jo derlių – jokio mokesčius renkančių įstatymų leidėjų, kad išbalsuotų jo turtą, ir jokių „Stabo kunigų“, kad „gelbėtų“ jo sielą.

Klaidingi moralės standartai menkina ir silpnina individus, gentis ir tautas. Pirma, paklusdami kokiam nors suvereniam kodeksui, jie praranda savo tvirtumą ir didina savo skaičių. Tada, kad VISI galėtų gyventi, jie tampa darbštūs, paklusnūs Reglamentams; ir galiausiai – su Mirtimi, kunigų laikoma baisia Siaubu, visas asmeninis narsumas išblėsta. Taip gaminamos spanielių tautos.

Normalus žmogus yra tas, kuris myli, puotauja, kovoja ir medžioja, plėšrus žmogus. Nenormalus žmogus yra tas, kuris triūsia šeimininkui, pusiau badauja ir „mąsto“ – krikščioniškas šuo. Pirmasis yra tobulas gyvūnas; antrasis – tobulas – monstras.

Kiekvienas tikėjimas, kuris paverčia nuolankumą pareiga – kuris įkvepia tautą tik „moraline“ drąsa, silpnina jų audinį, gadina jų dvasią ir ruošia juos pirmiausia vergystei, o tada – smaugimui.

Neįmanoma įsivaizduoti Didingo Gyvenimo be nuolatinės konkurencijos, amžino karo ir negailestingo žmogaus medžioklės žmogumi.

Siaubas, kankinimai, agonija ir silpnų bei išsekusių tipų masinis naikinimas turi žymėti ateityje, kaip ir praeityje, kiekvieną žingsnį į priekį ar atgal evoliucijoje, homo-kultūroje ir rasiniame perkėlime.

Kiekvienos tautos dirvožemis yra arena, trypimo vieta, kur tik patys stipriausi GYVŪNAI gali tikėtis išsilaikyti. Kas yra visa istorija, jei ne kolosalios kampanijos epas, kurio galutinis Armagedonas vargiai bus kada nors iškovotas, nes kai žmonės nustoja kautis – jie nustoja būti – Vyrais.

Ši senoji žemė yra nuklota iki pat kalnų viršūnių be mėsos kaukolėmis ir lietaus balintais nesuskaičiuojamų žuvusių kovotojų kaulais.

Kiekvienas kvadratinis pėdas, kiekvienas colis dirvožemio turi savo – žmogų.

Žmonijos evoliucija (ar de-evoliucija) reikalauja nuolatinio vieno žmogaus transformacijos į kitą, nuolatinio persikūnijimo, amžino atgimimo ir rekonstrukcijos.

Moksliškai žiūrint, „mirusiųjų prisikėlimas“ nėra iliuzija. Kiekvienas gyvas organizmas yra suformuotas iš anksčiau egzistavusių organizmų suirusios esencijos. Šių dienų „žmogus“ iš tikrųjų yra pastatytas iš savo prototipų kapų pelėsių; galbūt iš amžių, seniai užmirštų. Taigi, be mirties nebūtų gimimo medžiagos; ir be konflikto, nuožmaus ir mirtino, nebūtų pranokimo.

Bet individams, kvailai išmokytiems aimanuoti dėl savo likimo, visi šie kasdieniai faktai yra skausmingi.

„Kai iškilmingai žvelgiame į šį amžiną konfliktą,“ rašo Šelingas su tikru teokratiniu pesimizmu, „tai užpildo mus drebuliu ir neribotu nerimu – bet kaip galime to išvengti? Iš čia kyla liūdesio šydas, pasklidęs per visą gamtą, giliai nesunaikinamas visos gyvybės melancholija.“

Kaip ir daugelis kitų filosofų, apgautų išvaizdos, Šelingas laiko laukiniu ir baisiu tai, kas yra gryna, kenksmingu tai, kas yra išsaugantis, ir pražūtingu tai, kas yra geranoriška.

Naikinimo srautas yra toks pat natūralus ir būtinas kaip vandens srautas. Jokia žmogaus išradingumo priemonė negali sunaikinti Žmogaus Aukojimo ar užkirsti kelio kraujo liejimui – ir kodėl turėtų?

Didingoji Gamta tęsia savo tragišką kelią ramiai, nekreipdama dėmesio į agonizuotų ir panikos apimtų aimanas ar pralaimėjimo protestus; bet liūdnai, išdidžiai (vis dėlto šiek tiek paniekinamai savo praeinančiu žingsniu) šypsodamasi nugalėtojo nuožmiam Hurai. Ji myli kardo ašmenų sukiojimąsi – tradicijų draskymą, kaulų traškėjimą ir sudraskytų, šūvių suplėšytų vėliavų plazdėjimą, laukiniai plazdančius (naktį, dieną) virš mūšio išvargintų, sužalotų mirštančiųjų ir ištinusių mirusiųjų. Kristai gali ateiti ir Kristai gali išeiti, bet Cezaris gyvena amžinai.

Giliai, nuolat ir tvirtai yra esminis antagonizmas tarp „Nazareto Žmogaus“ Sociologijos ir nenugalimų Visatos Įstatymų. Jie yra kaip ugnis ir vanduo vienas kitam – nesutaikomi. Iš tikrųjų mūsų planetų sistema pati ištirps nuo karščio, kol Galilėjiečio filosofija galės nugalėti.

Nė vienas žmogus niekada negali tikėtis pasiekti „tobulumo, kuris yra Kristuje“. Kol esame gyvūnai, mus valdys gyvūniški poreikiai, gyvūniškos aistros ir gyvūniškos varžybos.

Be abejo, Mesijo idealas yra nepasiekiamas, beviltiškas, ypač savo reformatoriškoje pusėje. Tačiau pasaulis mėgsta būti apgaudinėjamas kokia nors baisia iliuzija, ir galbūt dėl to jis priglaudė prie savo krūtinės šią kaimišką pasaką; šią Neveiksmingumo Evangeliją – šią Tamsos Evangeliją – šią Izraelio vergo Svajonę. „Kai asirai, o po jų medai ir persai,“ rašo Tacitas, „valdė Rytų pasaulį, žydai iš visų tautų, tuomet laikomų pavergimu, buvo laikomi labiausiai niekingais.“ Kristus buvo parijas žydas.

Tarp narsių užkariaujančių genčių Idealus Žmogus visada yra viską drįstantis Jovė, spindintis Apolonas, savarankiškas Achilas ar Konstruktyvus Genijus. Tik senatvės amžiais – kirmėlių kamuojamais nuosmukio ir nervinių ligų laikais, Modelinis Žmogus tampa Kristumi. Mūsų protėvių Modelinis Žmogus buvo Odinas, Karo Valdovas, bet mūsų Idealus Žmogus yra verkiantis, botagu plaktas žydas. Žydas kaip Dievas!

Graikų ir vikingų, gotų ir romėnų dievai visi (iš pradžių) buvo galingi narsos vyrai ar stiprios, neprilygstamo grožio moterys, vėliau laikomi (prieš jų karingus palikuonis) kaip puikūs natūralaus kilnumo, sąmoningos galios, drąsaus narsumo, gudrumo, seksualinio vigorizmo ir beribės charakterio jėgos pavyzdžiai. Senovės dievai ir herojai išnaudojo savo gyvybinę jėgą monstrų naikinimui, naujų medžioklės plotų užgrobimui, tironų skerdimui ir nenugalimų sūnų veisimui.

Bet Kristus! Krikščionybės Dievas! Dieviškasis Pavyzdys! „ta Didžioji Figūra!“ Ką jis kada nors padarė dieviško? Kokius nenugalimus sūnus jis pagimdė?

Jei „pirmieji krikščionybės principai“ stebuklingai triumfuotų artėjančiame esminiame konflikte, tikrai anglosaksas yra išsekęs, jo dienos suskaičiuotos, jo viešpatavimas baigtas, jo kapas paruoštas. Tada turi vykti daugialypis Netinkamų Milijonų (struminių pusiau idiotų brolijų) dauginimasis per nykius, nevaisingus, smegenis paralyžiuojančius amžius, galbūt baigiantis pestilencinio maro sprogimu – Juodąja Mirtimi.

„Gyvų ir mirusių“ Kinijos „Dangaus“ Imperijos sąlygos tada bus taikomos šiam Vakarų Pasauliui, ir po plona „Pažangos“, „Progreso“ ir „Civilizacijos“ kauke turi būti dirbtinai sukurta kankinanti atmosfera, priešiška viskam, išskyrus degeneracines jėgas, kaip Kinijoje. „Gerumo“, „teisingumo“ ir „moralumo“ vardu Vargas bus išlietas ant mūsų Sėklos, kaip jau buvo išlietas ant supuvusių Rytų ordų.

Įgimtas kūno nusilpimas kartu su organiniu proto išsigimimu tada turi tęstis ir tęstis, vis spartėjančiu tempu, kol mūsų palikuonys gali baigtis (kaip Darvinas įsivaizdavo, kad MES pradėjome) tapdami čiauškančiomis beždžionėmis, neturinčiomis pakankamai proto užkurti ugnį, suskaldyti kokosą ar sūpuotis ant uodegų.

Štai šiuolaikinis žmogus! šis „visų amžių paveldėtojas – pirmosiose laiko gretose!“ Jo rega, skonis, uoslė ir klausa yra visiems žinomi kaip ydingi. Jis gali suvaldyti žaibus, bet nepalyginamas nešikinio balandžio instinktas jam nepasiekiamas. Jo smegenys tapo perkaitusia mąstymo mašina, bet jis negali skaityti KASDIENIO RYTO MELAGIO – be akinių. Jis „supranta“ daugiau dalykų (ar mano, kad supranta), bet jei staiga būtų perkeltas iš savo dirbtinės aplinkos, jis žūtų taip bejėgiškai kaip Kūdikiai Miške. Jis gali matuoti garso bangas; fotografuoti lūžusius kaulus; konstruoti milžiniškus geležinius monstrus; šnabždėti per mylias varinio laido; bet kai pointerio šuo iš tolo užuodžia paslėptą fazaną, šis išmokytas Nervų Ryšulys žiūri tuščiu žvilgsniu. Faktas yra tas, kad civilizuotas žmogus pamažu „praranda savo pojūčius“. Jei jis toliau „progresuos“ dabartiniu tempu, palyginti greitai jis neturės nei uoslės, nei regos, nei klausos.

„Baisesnės vizijos, blogesnės nuojautos
Spokso į mane per tamsą!
Europos dūmų debesis grimzta, grauždamas
Žemę, dvokiančiais garais;…
…Lyja pelenų lietumi,
Ant Dievo pasmerktų Miestų…
…Šurmuliuojanti, pasipūtusi, nykštukų gauja,
Plėšia grobį iš rūdos glėbio;
Eina kreiva siela ir nugara:
Spokso kaip nykštukai godžiomis akimis,
Į auksinius blizgančius melus.“

Tai gera, kad išsigimusi tauta būtų visiškai sunaikinta.

Natūraliosios istorijos srityje yra aksioma, kad visos gyvos būtybės, nuo protozojų iki žmogaus, išgyvena ir dauginasi naikindamos silpnesnius konkurentus, priklausančius tai pačiai rūšiai ar giminingoms rūšims.

Taigi didelės žuvys ėda mažas žuvis – dideli medžiai (sugerdami ir monopolizuodami maistą) „suvalgo“ mažus medžius – stiprūs gyvūnai ėda silpnus gyvūnus ir taip toliau – ad infinitum.

Žmogus nėra išimtis. Užkariaujančios ir valdančios tautos visada buvo godūs mėsėdžiai; ir dauguma jų taip pat buvo žmogėdros. Krikščionybės skerdyklos dvokia mirštančių milijonų ir milijonų paskerstų gyvulių kvapu; kad žmogus – Gyvūnų Karalius – galėtų kasdien valgyti mėsą, gerti kraują ir graužti kaulus.

Net kanibalizmas neišnyko tolimose šalyse, nei visiškai nežinomas mūsų išdidžiausių civilizacijų centruose. Su pirmuoju didžiuoju revoliuciniu kataklizmu jo atgimimas milžinišku mastu nėra neįtikėtinas.

Vienuoliktame amžiuje žmogaus mėsa buvo kepama, parduodama ir valgoma Anglijoje, ir anglais vėl gali grįžti prie antropofagijos, jei jų importuotas maisto tiekimas staiga ir visiškai nutrūktų; dėl gamtos konvulsijų ar karo veiksmų. Laivų sudužę įgulos ne kartą išsigelbėjo mesdamos burtus ir surydamos kai kuriuos savo narius: ir sudužusios tautos (perkrautos iki kraštų dvokiančiais, nenaudingais niekam tikusiais kroviniais) dar gali būti priverstos daryti tą patį.

Nesuskaičiuojamos yra folkloro legendos, susijusios su senovės ir šiuolaikiniais žmogėdromis. Formalūs žmogaus aukojimai ant Stabų Altorių yra gana įprasti. Meksikoje ir Senovės Britanijoje prelatiai skerdė savo aukas (paprastai jaunas mergeles) viešai, skambant muzikos instrumentams, gražių liturgijų giedojimui ir minios hosanų šūksniams.

Šiuolaikinis prelatas nenaudoja grubaus, rūkyto peilio, bet naudoja kitus ginklus, dešimt kartų aštresnius ir destruktyvesnius. Už kiekvieną žmogaus auką, „paaukotą“ senovėje, dabar aukojami milijonai.

Profesorius Haksli vaizdingai aprašo Afrikos mėsininko parduotuvę, kur žmogaus kepsniai, kepsniai ir nugarinės buvo sistemingai parduodamos.

Jozefas pasakoja apie motinas, kurios valgė savo kūdikius per paskutinę Jeruzalės apgultį, ir daugelyje vėlesnių apgulčių žmogaus mėsa buvo vartojama.

Rytų tradicijos fiksuoja karalių Ričardą Liūtaširdį, kuris, kartą vadovaudamas musulmonų galvų puotai, pastebėjo su niūriu dalykiškumu, kad „vienas keptas saracėnas buvo geras vaišinimas devyniems ar dešimčiai mano gerų krikščionių vyrų“. Anglų kryžiuočių rimuotojas tuo net didžiuojasi:

„Karalius Ričardas garantuoja,
Nėra tokio maistingo mėsos,
Anglui;
Kurapka, sėjikas, garnys ar gulbė,
Karvė, jautis, avis ar kiaulė,
Kaip (kepta) Saracėno galva.“

Labai protingi Naujosios Zelandijos aborigenai vis dar randami, kurie su akivaizdžiu pasimėgavimu aprašo, kaip (palyginti neseniai) jie tenkino savo alkį, visą naktį puotaudami ant grotelių kepta priešų mėsa, kuriuos jie dieną nukovė tomahaukais. Taip pat nėra neįprasta girdėti tatuiruotus senus veteranus, pasakojančius, kaip karo belaisviai buvo laikomi kaip galvijai ir penimi vieni kitais, kol reikėjo jų genties krosniai (sudarytai iš įkaitintų akmenų, išklotų į ovalų įdubimą žemėje): – kaip tada riebiausi buvo atrenkami vienas po kito, išvedami, sistemingai nukraujinami, išdarinėjami ir pakabinami už kulnų ant šalia esančių medžių; lygiai kaip avys, kiaulės ir galvijai eksponuojami pardavimui mūsų skerdyklose ir mėsos turguose. Maoriai taip pat turi tradiciją, kad jei žmogus nužudo ir suvalgo savo priešą, jis taip darydamas sugeria visą mirusiojo gyvybingumą, jėgą ir drąsą.

Pradinėje Naujosios Zelandijos kolonijoje misionieriai, kareiviai, banginių medžiotojai ir pionieriai dažnai buvo išvirti ir suvalgyti; tačiau pagal bendrą gurmanų nuomonę „Pakeha“ mėsa buvo laikoma netinkama, daugiausia dėl to, kad ji buvo „per kieta ir per sūri“.
Per Atsiskyrimo karą Šiaurės pėstininkai, atsitiktinai įkalinti Virdžinijos kasykloje, valgė vieni kitus po vieną; paskutinis žmogus (Džonas Ewingas) mirė iš bado, palikdamas rašytinį faktų įrašą, užantspauduotą kolboje.
Sawnio Beano istorija gerai žinoma, kaip ir klasikinės legendos apie Kiklopą, Milžinus, Falarido Jautį, Moloho holokaustus ir Homero Polifemą.

Antropofagija buvo praktikuojama Australijoje tiek baltųjų, tiek juodaodžių. Naujojoje Gvinėjoje ir kai kuriose Afrikos dalyse žmogaus valgymas iki šiol yra visiškai įprastas paprotys.
Markusas Klarkas aprašo, kaip Gabbetas, Anglijoje gimęs Botanikos įlankos kalinys, įkalbėjo savo kalėjimo draugus bėgti su juo (į krūmynus), kad galėtų turėti atostogas ir puotą, rinkdamas jų sultingus kaulus ir siurbdamas jų čiulpus.
Visoje žemyninėje Europoje egzistuoja populiarus prietaras, kad žydų rabinai vagia ir žudo krikščionių kūdikius bei mergeles, kad naudotų jų kraują ant durų staktų per Paschą ir kitus ceremonialus.
Panašus kaltinimas buvo pateiktas ankstyviesiems krikščionims ir net ĮRODYTAS Imperatoriškuosiuose Teismuose, jei spręstume pagal nuosprendžius.
Žmogaus riebalai reguliariai parduodami šiuolaikinėse vaistinėse, o žmogaus galvos iki šiol yra parduodama prekė Pietų jūrose. Taip pat mūsų tarpe egzistuoja mistinės brolijos, kurių iniciatai prisiekia ištikimybę ir įsipareigoja visam gyvenimui laikytis paslapties, gerdami kraują iš kaukolės, virš smurtinės mirties emblemų – su durklais, nukreiptais į jų gerkles.
Daugelio garsių pastatų, rūmų, pilių, šventyklų ir paminklų pamatiniai akmenys buvo simboliškai padėti ant gyvo žmogaus kūno – pavyzdžiui, Kremlius.
Argi Komunijos apeigos nėra alegorinė antropofagija? Argi tai nėra pamaldi periodinė kanibalų puota keliais aspektais? Argi vynas nesimbolizuoja žmogaus kraujo, o ostijos neatspindi žmogaus kūno?
Metaforiškai žiūrint, kiekviena prekybinė krikščioniška valstybė yra mėsos turgus, kuriame kasdien perkami ir parduodami ne tik vyrų, bet ir moterų bei mažų vaikų kūnai, kaulai ir kraujas – „aukojami“ nominaliai „Dievo meilės“ vardu, o iš tikrųjų – dolerių meilės vardu.
Šlykščiausio pobūdžio žiaurumai vyksta kasdien, kas valandą, ne tik Turkijoje ir Siame, bet ir Niujorke bei Čikagoje; ne tik Kuboje ir Port Artūre, bet ir Londone, Madride bei Paryžiuje; ne tik Mašonalande ir Kongo upėje, bet ir Sankt Peterburge bei Berlyne. Vyrai, moterys ir maži vaikai visur lėtai badaujami iki kapo, dirbami, kol nugriūva, išvedami iš proto įstatymais ir net kankinami iki mirties, colis po colio.
Didžiosios finansinės korporacijos (remiamos valstybės), dažniausiai valdomos hebrajų, tiesiogine prasme paverčia didžiąsias imperijas auksiniais dividendais: ir hipotekų bankų bei žmogų ryjančių institucijų akcininkų sąrašuose galima rasti vyskupų, popiežių, pamokslininkų, generolų, gubernatorių, valstybės veikėjų – ir kitų žmogaus plėšrūnų vardus tūkstančiais. Tas, kuris abejoja, turėtų peržiūrėti oficialius akcininkų registrus ir pamatyti ilgą eilę garbinamų vardų, priklausančių Aukštiesiems Kunigams, Filantropams ir Valdovams, ten pasirodančių.

Kanibalizmas buvo praktikuojamas Senovės Graikijoje aukščiausios kultūros laikotarpiu. Herodotas aprašo Azijos puotas, kur žmogaus mėsa buvo pagrindinis patiekalas: ir iki tryliktojo amžiaus tibetiečiai turėjo įprotį iš savo tėvų gaminti sultinį.
Vis dar egzistuoja brolijos, į kurias niekas nepriimamas, kol nėra nužudęs žmogaus. Tarp dajakų (kaip ir tarp mūsų pačių protėvių) jaunuolis niekada nelaikomas pilnaviduriu žmogumi, galinčiu kurti namus, kol nėra nužudęs bent vieno priešo mūšyje. Indijos Thugai (religinė sekta) šventąjį žudymą, strateginiu smurtu, ištobulino iki tokio tobulumo, kad jų niekas neaplenkė – net Grantas ar Moltkė.
Indijos Kinderavos reguliariai valgo visus savo sergančius, nenaudingus, senus ir nusilpusius giminaičius: lygiai kaip vilkų gaujos puola bet kurį savo narį, kuris yra rimtai sužeistas per antpuolį.
Kai kuriose Sumatro dalyse įstatymų pažeidėjai nei kalinami, nei elektrokutuojami, bet iš tikrųjų pjaustomi ir valgomi gyvi – gabalas po gabalo. Pietų Amerikos Kapanagugos iš savo skrandžių daro savo mirusių giminaičių kapavietes. Jiems laidotuvės yra puota – vaišės yra lavonas. Ugnies Žemės gyventojai smaugia ir valgo visas labai senas moteris.
Centrinės Afrikos Monbutai vykdo agresyvius karus, kad užgrobtų mėsos maistą. Jie taip pat džiovina žmogaus mėsos gabalus saulėje ir rūko juos eksportui.
Per Tae Pingo sukilimą Kinijos kareiviai (vadovaujami generolo Gordono) turėjo įprotį mūšio lauke išpjauti ir ryti savo mirusių priešų širdis, kaip tai darė maoriai ir britai.
Senovės Peru turtingieji laikė specialias meilužes, kad jos augintų žinduklius – stalui. Kai šios moterys tapdavo per senos gimdyti, jos taip pat buvo metamos į puodą kaip nenaudingos naštos. 2-aisiais Austrijoje daugiau nei keturiasdešimt čigonų buvo nubausti mirtimi už įrodytą kanibalizmo kaltinimą. Ganėtojo Goldsmidto bylos negalima pamiršti; taip pat kraupių Londono legendų apie dešras, gaminamas iš mirusių kačių, šunų, vargšų ir nužudytų jūreivių.
Senovės skandinavai, teutonai, keltai (žr. Šv. Jeronimą), skitai, mongolai, sarmatai, kanaaniečiai, gotai ir hunai visi buvo antropofagai.
Iš tikrųjų išsamūs faktai apie tai, kaip žmonės kankino vieni kitus dėl malonumo, keršto ar pelno, užpildytų daug tomų. Nė vienas žmogus per savo gyvenimą negalėtų perskaityti ar suvokti visų siaubų, įvykdytų, tarkime, Londono Tauerio, Paryžiaus Bastilijos, Ispanijos inkvizicijos, Reino pilių požemių, prie Atodūsių tilto, Bosforo ar kalėjimų pragaruose Čikagoje, Niūgeite, Maze, Sibire, Sing Singe, Naujojoje Kaledonijoje, Botanikos įlankoje ar Van Diemano žemėje. Šaltakraujiškas žmogaus žiaurumas žmogui pranoksta bet ką, ką poetai-svajokliai galėtų įsivaizduoti vykstant pragare.

Kanibalizmas neabejotinai atsirado perpildytose populiacijose kažkuriame priešistoriniame amžiuje. Tarp šiuolaikinių žmonių (civilizuotų ir laukinių) jis egzistuoja tik kaip socialinių sąlygų, seniai išnykusių, išlikimas. Kažkuriame ankstesniame, giliai paslaptingame pasaulio istorijos laikotarpyje, žmogaus gyvūnai dauginosi spiečiais, kaip dabar; kol galiausiai dirvos paviršiuje vos užteko vietos visiems stovėti. Tada oras prisipildė dvokiančių jų struminių kūnų išgarų, raupsai nuodijo šulinius ir upes, paversdami Babilonus lavoninėmis ir kapais. Prijaukintų galvijų auginimas maistui tokioje aplinkoje tikriausiai tapo per brangus ir nepatogus. Galbūt net galvijai buvo nušluoti kokios nors ligos ar maro. Tokiomis siaubingomis aplinkybėmis išgyvenusieji iš būtinybės galėjo griebtis antropofagijos. Palaipsniui naujas įprotis įsitvirtino ir tapo nusistovėjusiu papročiu.
Priešistorinių civilizacijų fragmentai yra – šių dienų Kanibalų Laukiniai – laukiniai, kuriuos mes stumiame šalin, kad galėtume juos pavergti ir vėl kartoti tą patį varginantį augimo, galios ir nuosmukio ratą.
Laivai, pilni mirusių kareivių, iškastų iš senų mūšio laukų, turi reguliarią komercinę vertę. Jie importuojami į Angliją, kad būtų chemiškai apdoroti ir pagaminti į trąšas, skirtas išsekusiems kviečių laukams praturtinti. Žmogaus plaukai turi pastovią rinką, o „lavonai“ gali būti nupirkti skrodimui bet kuriame dideliame mieste už dolerį, pristatant grynais.
Žmogaus odų rauginimas pirštinėms ir knygų įrišimui (Meudon!) yra seniai įsitvirtinusi pramonė.
Kraujo perpylimas iš gyvūnų į žmogaus venas ir iš sveikų žmonių į nesveikus (už kainą) reguliariai praktikuojamas medikų. Mėsos, kaulų ir odos persodinimas taip pat buvo sėkmingai atliktas.
Amerikos šerifai ir detektyvai medžioja valkatas ir nusikaltėlius specialiai treniruotais skalikais, lygiai kaip rusai medžioja vilkus, o avių augintojai medžioja kojotus ir dingus. Visai neįprasta, kad negrus pirmiausia pagauna, tada pririša prie stulpo, gyvus nulupa, apipila žibalu ir sudegina iki mirties, lydimi iškilmingų koribantiško džiaugsmo šūksnių.
Romos senatoriai penėjo savo ungurius ir murenas nuskandintais senų išsekusių vergų kūnais, o patricijų merginos ir matronos (pakėlusios nykštį) siuntė daugelį gladiatorių į aną pasaulį. Įgimtu žiaurumu joks gyvūnas negali pranokti moters.
Musulmoniškoje Europoje berniukai kastruojami lancetu, kad vėliau galėtų saugiau dirbti haremo prižiūrėtojais, o krikščioniškoje Europoje „eunuchai gaminami, mokomi ir kainuojami, kad giedotų prisikėlusio Kristaus šlovę“.
Jaunos merginos kasnakt perkamos ir parduodamos už valiutą, kaip arkliai ir kiaulės, gatvių kampuose: o iš licencijuotos poliandrijos pelno „bažnyčios ramsčiai“ tampa milijonieriais. Net smerkiančių evangelistų atlyginimai mokami iš Rahabos nuomos.

Žmogaus kraujo vonios nėra nežinomos istorijos studentams: o Džekas Skerdikas, savo laiškais, parašytais kekšių krauju, siuntęs keptos moters kepenų gabalus Londono policijos viršininkui, tikrai nėra išgalvota senovės legenda.
Ar tai „brangiai mylimų brolių“ veislės įrašas? Kokia tuščia šių šventų frazių pašaipa, iš tiesų? – Žmonijos brolybė! Ha! Ha! Veikiau Velnių brolybė!
Alegoriškai kalbant, drabužiai, kuriuos dėvime – namai, kuriuose gyvename – maistas, kurį valgome – knygos, kurias skaitome, buvo išraižyti (jėga) iš kitų žmonių kaulų ir mėsos. Tiesiogine prasme jie yra belaisvių gyvūnų kailiai, sausgyslės, mėsa, minkštimas ir išorinis vilnonis apdangalas, žmogaus vergovės paversti drabužiais, mediena, įrankiais, mintimis, batais ir kasdienėmis vakarienėmis. Iš tikrųjų žmogaus iltys nukreiptos prieš visas kitas gyvas būtybes; ir savo ruožtu jų iltys nukreiptos prieš jį. Taip tai tęsiasi, ir tęsiasi, ir tęsiasi, taip linksmai kaip vestuvių varpai. Viæ Victus! Ir štai, tai gera! Šis pasaulis nėra Nirvana, kur teka ramus malonumas. Tai kraupi mėsinė, kur skerdžiami žmonės kabo eilėmis.
Moksliniu požiūriu, tai tik vienas žingsnis nuo belaisvių galvijų, arklių, avių, kiškių, triušių, elnių, kiaulių valgymo iki belaisvių žmonių valgymo.
Tai gali žeisti išderintus nervus, kai šie kraupūs faktai sakomi tiesiai šviesiai. Tačiau ramūs, protingi skaitytojai turi besąlygiškai pripažinti, kad Žmogus nėra gražus, nekenksmingas mažas cherubinas; net ne „ėriukas“, o nuožmiausias iš visų stuburinių. Jis yra kovojantis, klajojantis, plėšikaujantis, geidžiantis, kanibalistinis gyvūnas par excellence – Didžiųjų Plėšrūnų Karalius. Kai JIS išeina pasivaikščioti, lauko „laukiniai žvėrys“ ir oro paukščiai, net drąsiausi iš jų, nutyla. Drebėdami jie bėga nuo jo šešėlio (ar jo kvapo, nešamo vėjo), slėpdamiesi virpėdami ir drebėdami iš siaubo.
Žmogaus destruktyvi energija – ne jo altruizmas; daro jį absoliučiu visko, ką jis apžvelgia, monarchu; ir vis dėlto, koks silpnas jis yra, palyginti su Gamtos jėgomis, kurios jam suteikė būtį? Joks kitas žvėris nestovi ir neatsilaiko prieš jį, išskyrus tuos, kurie negali pabėgti – net gyvatė, tigras ar vilkas.
Struktūriškai žmonės yra sukurti skausmo sukėlimo ir kentėjimo tikslais. Kiekviena žmogaus anatomija yra sudėtinga nervų ir kaulų pragarų mašina – tarsi kvėpuojantis, vaikštantis Juggernautas – puikus mirtino aukojimo variklis, kuris automatiškai kursto savo krosnies ugnis savo aukomis.

Vyrai puola vienas kitą (ar savo grobį) su kimiais karo šūksniais ir krauju pasruvusiomis akimis, kaip tai daro dykumų ir džiunglių plėšrūnai. Žmogus puotauja su savo grobiu su godumu, urgzdamas ir riaumodamas su nuožmiu triumfo džiaugsmu, lygiai kaip vilkai: bet JIS mėgsta vaidinti veidmainį – pakelti protestuojančias akis į „dangų“ – verkti krokodilo ašaromis virš savo sudraskyto, kraujuojančio ir pulsuojančio grobio.
Kaip džiaugsmingai jis gieda savo Te Deum, savo Kyrie Eleison, savo Et in terra pax, savo Glorias ir savo Aleliuja; tuo metu su krauju sulipusiu žandikauliu ir išsipūtusiu pilvu laižydamas savo žiojėjančias žaizdas?
Kaip dažytas raudonodis gieda savo kerštingą vaiduoklių dainą; taip įniršęs blyškiaveidis šaukia savo dvigubai užtaisytą redakcinį straipsnį. Kaip alkanas liūtas riaumoja vidurnaktį Afrikos karū ar Himalajų džiunglėse; taip piratiškas Anglo-Teutonas riaumoja savo „Respublikos mūšio himną“, savo „Britanija valdo bangas“ ar savo „Sargyba prie Reino“. Lygiai kaip musulmonų fanatikas šaukia „Allah Akbar“, pjaudamas nekenčiamus „krikščionių šunis“, taip įnirtingas anglas griaudėja savo „Hip, Hip, Hurrah!“, varydamas elegantišką durtuvo-peilį į „nedorų pagonių“ kepenis; kurių turtą jis po to aneksuoja – kaip savaime suprantamą dalyką; nes „verslas yra verslas, ar ne taip?“
Žmogaus anatomija, išorinė ir vidinė; jo akys, dantys, raumenys, kraujas, viduriai, smegenys, slanksteliai; visi kalba apie kovą, aistrą, agresyvumą, smurtą ir išdidų egoizmą.
Net žmogaus kūno sudedamosios dalys pačios yra nuolatinėje tarpusavio karo būsenoje. Mūsų kaulinis karkasas ir pulsuojantys audiniai yra didžiuliai kampanijų laukai; kur mikroskopiniai gyvūnai milijardais kovoja savo trumpalaikius gyvenimus, kaip mes patys darome – dantimis ir nagais. Kai viena mikrobų, gemalų ar sporų banga nugali (kovoje dėl išgyvenimo), liga ar mirtis mus ištinka, priklausomai nuo atvejo. Kai konkuruojančios armijos nugali, tada mūsų mėsa, nervai, kaulai ir kraujas tampa JŲ laimingais medžioklės plotais, ir mūsų sveikata grįžta – bent jau tol, kol bacilų batalionai galutinai mūsų nesuės: arba jie patys nebus nugalėti ir išnaikinti nuožmesnių spiečių.
Neįmanoma atmesti, kad pati šia žemė yra gyvas, kvėpuojantis organizmas, o Žmonių Gentys yra mikrobai ir kraują siurbiantys kenkėjai (ant jos išorinės odos), įsivaizduojantys save „visu dalyku“. Kaip niežulį keliantys parazitai įsirausia į mūsų pačių odą, taip (savo ruožtu) mes galime būti nemalonūs parazitai, rausiantys kilnesnės ir didingesnės Būtybės odoje.
Nuo jaunystės iki žilos senatvės žmogus instinktyviai džiaugiasi viskuo, kas susiję su karu ir medžiokle.
Kaip berniukas jis šaudo strėles į žvirblius, mokosi ir užtaiso savo žaislinę patranką, rikiuoja savo alavinius kareivėlius, mosuoja mediniu kardu, kovoja savo imituotus mūšius, stato sniego įtvirtinimus žaidimų aikštelėje; ir išdidžiausia jo gyvenimo diena yra ta, kai jis tampa „tikro ginklo“ savininku.
Kaip suaugęs pilietis jis praktikuoja žmogžudystę su kartotiniu šautuvu, šaudydamas į judančius taikinius – skerdžia prijaukintus balandžius su smaugiančiais šautuvais – medžioja lapes, vilkus, lokius, pumas per kalnus ir pelkes – brenda iki kaklo į pelkes, kad nušautų antis, ir keliauja į tolimas žemes ieškodamas Didžiųjų Žvėrių ir negrų šaudymo.
Šiaurės Amerikos indėnų kovotojai jaučia aukščiausią džiaugsmą skerdžiant raudonuosius velnius; ir „nupilti juodaodį“ Kvinslande yra giriamasi prie laužų po guminiais medžiais, kaip – „puikus smagumas“.
Gerosios Vilties kyšulys, Australija, Naujoji Zelandija, Šiaurės ir Pietų Amerika buvo paverstos tikromis žmonių skerdyklomis ir kruvinais medžioklės plotais, dar gyvų vidutinio amžiaus vyrų atmintyje. Iš tikrųjų džiaugsmas, kurį žmonės jaučia skerdžiant laukinius gyvūnus, yra pats švelnumas, palyginti su triumfu, kurį jie rodo medžiodami, sekdami ir skerdžiant vieni kitus.
Žmonių medžioklės buvo sistemingai organizuojamos Lakedemone, kai helotų tapo per daug ir per neramūs. Neįmanoma atmesti, kad, didėjant mūsų pačių pertekliniams „paskendusioms dešimtosioms“, jie gali būti retinami panašiomis medžioklėmis.
Kiekvieno valgio metu mes plėšome mėsą, grandome kaulus, siurbiame čiulpus ir dailiai laižome kraują; lygiai kaip tai darė mūsų plaukuoti trogloditų protėviai. Visų krikščioniškų tautų maisto atsargos sudarytos iš kūno ir kraujo – kailių ir čiulpų TIEK iš žmonių bandų, TIEK iš didžiulių prastesnių gyvulių spiečių, gyvų, mirštančių, mirusių. Nesuskaičiuojamų samdinių ordų gyvenimai kasdien paverčiami sultingais kepsniais ir nugarinėmis; kad tie, kurie turi pinigų, galėtų pirkti ir valgyti. Mes ne tik nuožmiai konkuruojame dėl grobio, t.y. pragyvenimo; bet ir tiesiogine prasme valgome vieni kitus su godumu, pasimėgavimu ir abipusiu pakantumu. Taigi, tinkamai suprastas, darvinizmas nėra labai paguodžianti doktrina storuliams.
Vieši pastatai ir rūstūs fortai; kapitoliai ir kalėjimai; „laisvės šventyklos“ ir kryžiumi vainikuotos katedros (kiekviena iš jų) buvo pastatytos pagal lygiai tuos pačius bendruosius principus, kuriais buvo statomos Ono piramidės ir Ninevės rūmai – kiekviena kniedyta sija, kiekvienas geležinis skersinis, kiekvienas betono blokas, kiekvienas tvirtas, kvadratinis ir poliruotas akmuo buvo paguldytas tiesiogine prasme ant mirštančio dejuojančio; dehumanizuotų ir nugalėtų dekadentų rankomis, bejausmių, – „proto neturinčių, pagarbos pilnų“.
Šiuose niūriuose faktuose nėra nieko amoralaus, nieko nenormalaus. Viskas yra griežtoje harmonijoje su tuo kosminiu įstatymu – Stipriausiųjų Išgyvenimu.
Išdidžia Vokietijos šansonjė kalba:
„Gyvoji srovė per orą banguoja,
Kvėpuodama palaiminimais, žiūrėk, kaip jie lenkiasi;
Subalansuoti pasauliai, ginantys nuo pokyčių,
Kai visur pasklidusi yra nesibaigianti harmonija.“
Instinktyviai suprantame, kad kova už būvį yra absoliučiai būtina. Jaučiame, kad Gamta nedaro klaidų, ir todėl priimame jos diktatą, NES PRIVALOME, ne todėl, kad jis buvo iškalbingai suformuluotas išaukštintų vizionierių; ar vėl ir vėl atkartojo tūkstančiai žmogaus mikrofonų.
Kai nėra trukdoma dirbtiniais išradimais, bet koks Gamtos skelbiamas argumentas yra – TEISINGAS. Kuo toliau žmogus tolsta nuo Gamtos, tuo labiau jis nukrypsta nuo teisingumo. Būti teisingam yra būti natūraliam, o būti natūraliam yra būti teisingam. Saulė šviečia, todėl teisinga, kad ji šviečia – lietus lyja, todėl teisinga, kad jis lyja – potvyniai ir atoslūgiai kyla ir slūgsta, todėl teisinga, kad jie kyla ir slūgsta.
Darvino įstatymas egzistuoja – gali būti matomas veikiantis – yra praktiškas – kasdien demonstruojamas – todėl jis taip pat yra teisingas. Tai nėra svajonė kaip „Religija“, tai nėra išradimas kaip „Moralė“; tai nėra prielaida kaip „Dievas“. Tai kosminis Faktas, kaip saulės šviesa, lietus ir potvyniai! Gamta nestato Stabų, nekuria Prietarų, neišranda Dekalogų. Šie žaislai ir pančiai buvo sukurti žmogaus, jo paties begaliniam – prakeikimui.
Nei moralė, nei įstatymai, nei tikėjimo išpažinimai nėra Pirmi Principai, bet jie (tikriausiai) turi savo naudos; lygiai kaip giljotinos ir sodininkų kapliai turi SAVO naudos. Jie gali būti patogūs mechanizmai Žemesnių Organizmų naikinimui, vaikų intelekto individų išnaikinimui. Iš tikrųjų galimas slaptas visų prietarų tikslas yra suteikti ultraracionalų pagrindą apgaulingiems Teisingumo ir Klaidos standartams.
Pagrįsti Melą mitu yra tikrai daug saugiau nei pagrįsti jį Realybe, nes negalite išmatuoti mito su matuokle.
Krikščioniškumas, kaip socialinis tylizmas, niekada nebuvo priimtas itin stiprių, drąsių ir išmintingų vyrų. Tokie vyrai visur laikė Kristaus Idealą modeliu TIK vergų sieloms – būti pataikaujamam strateginiais tikslais, bet niekada nepraktikuojamam šeimininkų, užkariautojų, karalių. „Nedaryk, kaip AŠ DARAU, bet daryk, kaip AŠ SAKAU“ visada buvo Aukštųjų Kunigų ir Valdovų diktatas – paklusnioms minioms.
Suvereniteto evoliucija patenkinamai demonstruoja šią etinę diktatūrą, kaip istorinį banalumą. Moralės kodeksai (visada ir visur PRIMESTI paprastiems žmonėms „amoralių“ sukauptos gudrybės kombinacijų) niekada nėra laikomasi Valdančiųjų Kastų.
Jei Krikščionybės Šeimininkai būtų vertinami pagal Moralės Kodeksus, pagal Bendrąją Teisę ar pagal Evangelijos Nurodymus, tarp jų nėra nė vieno „moralinio“ individo. Matuojant Religio-Etinėmis dogmomis, jie visi yra sujungta šantažuotojų, sukčių, vagių, žudikų ir netikų Mafija. KOL KAS TAI SUSIJĘ SU KODEKSAIS, sąžiningumo neabejotinai reikia ieškoti tarp visuomenės padugnių, o ne tarp elito. Bet iš esmės yra neteisinga matuoti Žmonijos Užkariautojus pagal klaidingus krikščioniškus standartus. Kristus kartu su savo moraliniu matuokliu yra jų pavaldus agentas – efektyvus Valstybės įrankis.
Iš tikrųjų „Moraliniai Principai“ yra vienas iš triukų „šuo ėda šunį“ žaidime; visi žaidžia. Tie, kurie įsivaizduoja save „Saugius Jėzaus glėbyje“, yra efektyviai išnarkotizuoti iš šio sandorio.
Dar niekada nebuvo krikščioniško karaliaus, krikščioniško prezidento, krikščioniško kongreso ar krikščioniško sinodo. Žinoma, daug prominentų įžymybių išpažino krikščionybę – pavyzdžiui: Judas Iskarijotas, Šv. Petras, Torkemada, Kromvelis, Abraomas Linkolnas, Napoleonas, Gladstonas ir Jabezas Spenseris Balfouras; bet tik paralyžiuoti protai vertina žmones pagal jų išpažintis. Krikščionis ir Valdovas yra tiesioginis prieštaravimas.
Visų Evangelijos Teorijų juokingas neveiksmingumas rodo, kad jos buvo išrastos tik kaip kampanijos melai.
Kristus aiškiai smerkia jėgos naudojimą, ir vis dėlto visos egzistuojančios tautos (be išimties) buvo įkurtos neribotu gerklės pjovimu ir piratavimu. Pasaulio valdovai, sutelktos Galios vadovai, dabar nėra ir niekada nebuvo liūdnų akių Gelbėtojai – gedulingi, nepriekaištingi valkatų dievai – bet didingo smurto šeimininkai. Vartojant Izaijo kalbą, ne tik Sionas, bet kiekviena tauta žemėje „buvo pastatyta krauju“.
Tautos negali būti statomos kitaip.
Romėnai pirmą kartą istorijoje pasirodo kaip banditų gauja – anglais kaip piratų lizdas – vokiečiai kaip klajojančių plėšikų orda – rusai kaip raitų arklių vagių banda – amerikiečiai kaip pamaldūs anarchistai ir negrų vagys – australai kaip tremtiniai kišenvagiai – turkai kaip beduinų brigandai.
Visur karališkumo simboliai, genčių totemai ir valstybės insignijos kalba apie Smurtą, Nepaklusnumą ir Karą.

Romėnų Prætoro nešamos fasces susidėjo iš kirvio kaklams kapoti ir rykščių ryšulio nugaroms plakti. Anglijos parlamentinės organizacijos, kurios amerikietiška sistema yra imitacinis atšaka („Kromvelio niekutis“), Mace, taip pat visi Karališkieji Skeptrai yra tik išraižyti ir paauksuoti kuokos. Iš pradžių tiek Mace, tiek Skeptras buvo kasdien naudojami užsispyrusių kaukolių daužymui. Jie vis dar yra simboliniai Legislatyvinės Valdžios – ir puolamojo Smurto – iš tikrųjų tiek pat, kiek ir su mazguota kuoka, spygliuota ietimi ar žaliuoju akmeniu kaukolių skaldytoju ortodoksinio kanibalo vado.
Nacionaliniai herbai paprastai renkami ne iš balandžių, ėriukų, ožkų, šarkų ar kiškių; bet iš liūtų, tigrų, vilkių, gyvačių, drakonų, lokių, erelių ir Kovojančio Žmogaus.
„Mūsų aukščiausios civilizacijos“ centruose jėga pripažįstama kaip pagrindinis Valdžios principas. Tarp tautos ir tautos ji nuolat reikalinga, kaip visos diplomatijos pagrindas, ir tarp konkuruojančių frakcijų (tautoje) ji dažnai efektyviai taikoma. Policininko užtaisyta lazda, husaro kapojantis kardas ir artilerijos kuopos lauko patranka vis dar yra galutinis Tvarkos, Laisvės, Taikos pagrindas. Maksimo kulkosvaidis yra tobulinimas ir akivaizdus senovinės kuokos patobulinimas; ypač kai susiduriama su pašėlusiomis revoliucinėmis masėmis. Vienas iš tų gražių mechanizmų ir pusšimtis treniruotų vyrų, turėdami daug šaudmenų, per pusę dienos galėtų išnaikinti didžiausią maištininkų minią, kokią kada matė Londonas, Paryžius ar Čikaga. „Mes nustatėme, kad daugeliu atvejų vienas reguliariosios pėstininkų pulkas yra visiškai pajėgus sutvarkyti didžiausią ir laukiniausią minią,“ rašo milijonierius redaktorius Kohlsaatas. Chicago Times-Herald. (- -’ .)
Kai piliečiai nepaklūsta teisiniams „reglamentams“, jie paprastai pirmiausia apklausiami mėlynai apsirengusio „Taikos sergėtojo“, turinčio oficialų orderį ir lakuotą lazdą, kuris nuolankiai veda juos į Valstybės požemį arba pateikia kaltinimus prieš Valstybės Inkvizitorių.
Už ginkluotos policijos ir švelnaus Teisėjo stovi grėsminga rikiuotė, visa Vyriausybės ir Įstatymo karinė ir jūrų pajėgos.
Teismo rūmai ir Sostai yra (de facto) pastatyti ant durtuvų. Taip pat visi Statutai, Konstitucijos ir Moralės Kodeksai yra parašyti Kardu. Materialinė Jėga dabar yra, visada buvo ir visada bus tikrasis pagrindas, ant kurio remiasi visos politinės institucijos.
Joks kitas pamatas nėra įmanomas.
Tai, ką kardas įtvirtino, kardas turi ginti. Simbolizuodamas tai, kiekvienas imperatorius ir prezidentas, kiekvienas sultonas, karalius, šachas ar laukinis vadas yra skelbiamas prieš išmokytas legionas ir rėkiančias minias; tarp mūšio trimitų fanfarų – mūšio kardo ištraukimo – ir griausmingo mūšio patrankų riaumojimo. Du pavyzdžiai, iš dviejų žemynų, – iš dviejų skirtingų valdymo sistemų, – gali būti pateikti kaip pakankamas įrodymas: –
Seras Edvinas Arnoldas aprašo neseniai įvykusį Rusijos Imperatoriaus, paveldimo absoliutaus monarcho, karūnavimą: – „Už ir tarp karališkų kėdžių stovėjo naujasis sidabrinių erelių pulko vadas, jo kardas ištrauktas ir spindintis.“ Kai patrankų salvės, griaudėjančios per du žemynus, nuo Rygos iki Vladivostoko, paskelbė galutinį jų Siuzereno karūnavimą; 2, , slavų kariai nusiėmė kepures pripažindami, sužvangėjo ginklais kaip išdidumo ženklu ir prisiekė amžiną ištikimybę.
„Gubernatorius Džonas R. Tanneris (iš Ilinojaus), jojantis ant juodo žirgo ir dėvintis plačiabrylę veltinę skrybėlę su auksine juosta ir kutu (taip pat kavalerijos kardu), jodins Pensilvanijos aveniu (Vašingtone) priešais Pirmąjį Pulką… Nacionalinę Gvardiją, prezidento inauguracijoje… puikūs Ilinojaus kareiviai žygiuoja… šalia Prezidento Asmeninės Eskorto… A Kuopos. 8-ojo Pėstininkų… Kartu su pulku eis patrankų korpusas ir Gatlingo kulkosvaidžiai, kurie tarnavo… per Debso sukilimą.“ Jungtinių Valstijų Prezidentas, renkamas Monarchas, yra federalinių ginkluotų pajėgų Vyriausiasis Vadas: ir turi daugiau administracinės valdžios nei bet kuris Azijos despotas.
Kiekvienas Anglijos karinis ir jūrų karininkas gauna savo komisiją tiesiogiai iš Karalienės. Dar neseniai buvo įprasta karūnavimo ceremonijose, kad paveldimas Čempionas (ginkluotas nuo galvos iki kojų) išjodavo į kiemą ir ten, prieš susirinkusius paprastus žmones, riterius, kilminguosius, generolus; oficialiai iššūkį asmeniniam susitikimui bet kam, kas drįstų net suabejoti karališkaisiais titulais.
Europos žemės nuosavybės dokumentai gali būti (kiekvienu atveju) atsekami iki karinės ir karališkosios galios. Visose Anglijos kolonijose dykvietės užimamos ir valomos pagal „Karūnos dotacijas“. Tas pats principas galioja šioje Respublikoje ir tarp visų laukinių genčių.

Jėga viskas, kas egzistuoja, yra išvystoma, palaikoma ir išsaugoma. Jėga sujungia ir atskiria atomus, sudarančius šį kosminį proto ir materijos universą. Ji integruoja juos į formas, organines ir neorganines. Ji vėl ir vėl juos disintegruoja. Ji stato ir griauna, visiškai neatsižvelgdama į žmogaus norus ar troškimus. Ji teoretizuoja, kuria, konstruoja, naikina, puola ir atremia. Ji tiesiogine prasme yra visame, per viską ir VIRŠ visko.
Net banguojanti rasių migracija, kuri dabar vyksta (per jūrą ir žemyną) didžiulėmis gyvūniškomis bangomis, kaip tai buvo Akbaro ir Tamerlano dienomis, taip pat yra jėgos vibracijos, veikiančios per žmogaus tarpininkus. Tai įsikūniję Galios pulsavimai.
Antikvariniai kasinėjimai Amerikoje, Europoje, Afrikoje, Azijoje ir Jūros Salose patvirtina rašytinius metraščius, folklorą ir genčių bei tautų legendas. Šio kabančio kamuolio praeitis yra vienas ilgas, pagarbią baimę keliantis kanibalizmų, invazijų, prievartavimų, kataklizmų, „mūšio, žmogžudystės ir staigios mirties“ metraštis.
Dirvos paviršius yra mirtina kamera – jūros dugnas yra lavoninė. Abu yra nukloti nuo poliaus iki poliaus užmirštų „civilizacijų“ griuvėsiais, kuriuos žmogus ir gamta mėgo naikinti. Visur ir visada nusilpę žuvo, visur ir VISADA galingiausieji laimėjo. Kaip buvo pradžioje, yra dabar, ir bus amžinai, Galia, Vergovė, Skausmas, Džiaugsmas, greta vienas kito.
Helotų rasės niekada netrūksta! Žiūrėkite, vyrai, kad augintumėte kovotojus! Žiūrėkite, kad juos mokytumėte! „Arfininkas nepadaromas kitaip nei arfinuojant“, nei karys kitaip nei karu. Tegul raumenų jėga susiduria su raumenų jėga, proto galia su proto galia, ir tegul nugalėtojai nešioja laurą, o pralaimėtojai – ašutinę maišinę. Tegul nebūna kompromisų – jokio pusiau širdingo flirtavimo – jokio atsitraukimo, bet, kaip Darvinas įsako, tegul stipriausi gyvena, o niekingiausi miršta.
Juodi, įniršę ir tragiški yra kruvini žmogaus evoliucijos metraščiai, ir nėra racionalių įrodymų, leidžiančių manyti, kad tai kada nors bus kitaip – ar kad mums būtų išmintinga bandyti tai pakeisti.
Kodėl tada būti nepatenkintiems tuo, ko negalime pakeisti, net jei išdrįstume. Geriau galų gale penkiasdešimt Europos metų nei Katay ciklas. Tegul būna taip, kaip visada buvo – kaip niūrus senasis Norlandijos skaldas giedojo, kai mūsų Rasė pradėjo kilti į tolimą dievų prieblandą.
„Kirvių amžius – kardų amžius;
Audrų amžius – vilkų amžius.“
Ar tai būtų tarp gyvūnėlių, kandžių ar moliuskų, oro paukščių, lauko žvėrių, jūros žuvų, planetų, saulių, žvaigždžių ar saulės sistemų; Jėga viešpatauja nekintama, neabejotina, negailestinga.
Kai malonusis Romos imperatorius įsivaizdavo, kad taika visam laikui nusileido ant senovinio pasaulio; net tada (apsimetinėjantis) žudiko durklas buvo galandamas jo gerklei: ir dabar, kai Žemesni Organizmai svajoja apie „mylėtojų pasaulį“ – apie arbitražą vietoj priešiškumo – apie sutaikymą tarp konkuruojančių plėšrūnų; naikinimo mechanizmas tyliai konstruojamas: kuris (kai bus baigtas) nušluos juos nuo žemės paviršiaus.
Stipriausi organizmai visada yra lemiamieji. Jie laiko savo rankose (absoliučiai) silpnesnių organizmų likimus. Be to, visuose persipynusiuose materijos ir proto diferenciacijose; lygybė, gailestis, užuojauta yra visiškai nuvertinti – išskyrus vien tik šeimos santykius. (Žmogaus šeima yra jo nuosavybė – tai jo dalis. Todėl jo NATŪRALI pareiga yra ją ginti, kaip jis gintų savo paties gyvybę. Moterys ir vaikai PRIKLAUSO žmogui; kuris privalo medžioti jiems taip pat, kaip sau. Jis yra jų viešpats ir šeimininkas, teoriškai ir faktiškai.
Natūraliomis sąlygomis nėra prieglobsčio vargšams, nėra vilties silpniesiems, nėra poilsio vietos pavargusiems, nėra pasigailėjimo nugalėtiems. Gamta nekenčia Silpnų.
Kiekvienas organizmas, kiekvienas žmogus privalo užkariauti arba tarnauti. Tai yra Ultimatumas.
Gyvenimas yra lenktynės dėl Galios tiesiai į mirties nasrus ir „pragaras tegul paima paskutinius“.
Pragaras tegul paima paskutinius! Ne! – tai netiesa! Kristus paima paskutinius! Būtent! tai teisinga! Tikrame gyvenime JIS yra tikrasis Blogio Kunigaikštis. Ramindamas jis sako: – „Ateikite pas mane visi, kurie esate pavargę ar apsunkinti;“ ir tie, kurie paklūsta, tikrai pateks į – pragarą. Ne, kyla amžinai ir visada.“
Senovės amžiais Nepajėgiems buvo leidžiama žūti be komentarų: bet pas mus yra kitaip.
Išmalda, pirmiausia per vienuolyną, dabar per Valstybę, išsaugojo juos ir jų raupsuotą sėklą, kol šiuolaikinės tautos tiesiog knibždėte knibžda vyrais ir moterimis (turtingais ir vargšais), kurie yra visiškai nenaudingi ir visiškai niekingi. Selektyvios įtakos, veikiančios natūraliomis sąlygomis, buvo sulaikytos religijų ir moralizmų: kol visa žmogų rasė yra prisotinta paveldėtų psichinių ligų ir kaulų puvimo.
Mūsų krikščioniška civilizacija yra priverstinė kamera silpnoms gyvūnėlėms. Natūralios sąlygos joms yra mirtina kamera. Tinkami namai neišgydomiems yra – kapas.
Konkurencija turi būti iki mirties. Jei bet kokiu būdu ji yra stabdoma, ji neduoda naudingų rezultatų. Pagrindinis klaidingų religijų ir klaidingų moralizmų tikslas yra sustabdyti konkurenciją pusiaukelėje, kad apsaugotų degeneratus, turinčius tai, ko jie negalėtų nei užgrobti, nei apginti, jei konkurencija būtų neribota. Humanitariniai institucionalizmai buvo išrasti, kad suvaržytų ir eliminuotų žmonijos elitą – tačiau veltui.
Su NORMALIU žmogumi kova yra malonumas, kova yra pramoga, ir nieko nėra saldžiau jam, nei konfiskuoti savo konfiskuotoją ir pranokti savo pranokėją – tarsi smogti savo priešui per klubą ir šlaunį ir apiplėšti jį to, ką jis apiplėšė iš kitų.
Normalus žmogus renkasi valgyti kitus, nei būti suvalgytas.
Su ANORMALIU žmogumi yra kitaip. Jis yra minios dalis – jis aviniškai paklūsta viešajai nuomonei – jis yra vienas iš bandos. Tas žodis banda! – Argi jis nepostuluoja piemenų, kurie „surenka“ ir varo – specialistų, kurie kastruoja – kirpėjų, kurie kerpa – galvijų prekeivių, kurie perka – mėsininkų, kurie žudo – raugyklų – vielinių tvorų – aptvarų – skerdyklų; ir galiausiai „keptos ėrienos ir mėtų padažo“, su storais Plėšrūnais, sėdinčiais aplink, laižančiais kraują ir tyliai murkiančiais?

Herbertas Spenseris (kalbėdamas apie manierų, papročių ir politinių institucijų kilmę) sako: – „Pergalingo vado, stipriausiojo valia buvo visų elgesio taisyklė. Kai jis sprendė privačius ginčus, jo sprendimai buvo teisės kilmė. Mišri pagarba ir siaubas, įkvėpti jo asmens ir jo neprilygstamų savybių, tuomet laikytų antgamtinėmis grubių protų, kurie vos turėjo supratimą apie žmogaus prigimties galias ir ribas, buvo religijų kilmė, o JO nuomonės buvo pirmosios dogmos. Paklusnumo ženklai, kuriais nugalėtieji, kuriuos jis pasigailėjo, atlygino už jo gailestingumą, buvo pirmieji pagarbos ženklų, dabar vadinamų gerais manierais ir mandagumo formomis, pavyzdžiai.“

Kaip žmogaus istorija kartojasi vėl ir vėl? Kaip ji sukasi nesibaigiančioje panoramoje.
Kur tik susirenka žmonių bandos, „Pergalingas Vadas“ vis dar valdo; nors ne be pavydo ir bejėgiško pasipriešinimo. Visur jis yra Šeimininkas viena ar kita forma: bet jam dera saugotis, kad jo galia nebūtų pakirsta pašventinto utopizmo teredo – pagrįsto daugybe niekingų, vulgarių ir sugedusių balsų. Tikrai niokojanti yra Kolektyvinės Žmonijos tironija.
„Didysis šių dienų politinis prietaras,“ (taip pat rašo Spenseris) yra „parlamentų dieviškoji teisė ir numanoma daugumų dieviškoji teisė.“
Gyvosios Vyriškumo viršenybė prieš pamaldžias svajones, literatūrą, dogmas, įstatymus ir tradicijas; turi būti drąsiai tvirtinama ir agresyviai palaikoma; kaip buvo senovėje. Vargas jums, Stiprieji, jei kada pateksite po trypiančios, rėkiančios, pašėlusios minios kanopomis. Ha! – „Jūs privalote pasitikti klastą ir mirties spąstus su mūšiu ir griūtimi.“
„Vargas nugalėtiesiems, buvo griežti Brenno žodžiai, kai smėlis didžiavosi Roma po galų kardu. Vargas nugalėtiesiems, kai jo masyvus kardas nusvėrė svarstykles prieš jos masyvų išpirkos svorį: ir mūšio lauke, kur kova vyko, vargas nežino ribų – išskyrus nugalėtojo valią.“
„Tinkamiausiųjų Išgyvenimas“ yra mokslininko vertimas herojiškojo amžiaus „Viæ Victus“. Niūrus ir griežtas jis gali atrodyti nervingoms sieloms, bet jis TEISINGAS GAMTAI. Nei įstatymų aktai, nei pamaldūs užkalbėjimai negali jo nukreipti ar panaikinti. Jis gali būti trukdomas ir nukreiptas į šalį kuriam laikui, bet tik kuriam laikui; lygiai kaip upė gali būti užtvenkta statant užtvanką. Vandenys nustoja tekėti į priekį, kol užtvanka prisipildo iki kraštų, ir tada, per viršų potvynis šoka, su griausmingu trenksmu ir triukšmu, galiausiai nušluodamas pačią kliūtį.
Dekalogai ir „tebūnie įstatyta“ yra purvo pylimai, kuriuos dekadentiniai amžiai veltui stato prieš nesustabdomą natūralių įvykių srautą. Anksčiau ar vėliau šios silpnos kliūtys griūva arba yra įveikiamos; lygiai kaip upė įveikia užtvanką. Kardinalas Newmanas glaustai aprašo Anglijos Bažnyčią kaip „naudingą bangolaužį“ ir jis kalba su įžvalgumu. Visos šventenybės yra „naudingi bangolaužiai“. Jie gali trukti vieną ar dvidešimt amžių, bet galų gale griūva. Dirbtinės kliūtys negali išlikti, nes jei jos išliktų, tada kirmėlių ėdamos senovės civilizacijos niekada nebūtų buvusios užgožtos; nes jos taip pat turėjo savo naudingus bangolaužius; tai yra, dievus ir šventyklas, minios politiką, minios moralę, minios filosofijas.
Teisinės ir etinės barikados negali būti patikimos, kad apsaugotų nykstančius nuo teismų, kuriuos jie užsileidžia patys; ir kuriuos jie pelnytai nusipelno.
Kiekviena Tauta, kuri buvo ištrinta, buvo teisėtai ištrinta. Kokia baisi kirminų krūva dabar būtų šioji žemė, jei praeities „civilizuotos“ populiacijos nebūtų žuvusios? Jei gamta būtų leidusi joms gyventi ir daugintis, ir skleisti savo „pažangą“, tai yra, savo neteisybę, kokia dvokianti kloaka tai būtų? Kokia turi būti artima Ateitis, jei karai ir marai neateis, degindami šiuolaikinius pragarus ir valydami orą?
Taigi, nusilpusių veislių visiškas išnaikinimas atitinka Aukščiausią Išmintį: ir nesvarbu, ar mes asmeniškai tam pritariame, ar ne, tai turi tęstis. Nėra nieko neteisingo, nieko ultra-natūralaus, nieko diaboliško apie niekingų eliminavimą – kad būtų vietos „sveikiems protu ir galūnėmis“.
Aišku todėl, kiekviename gyvenimo departamente, mažesnė jėga turi būti nuversta didesnės; kas (išversta) reiškia: – GALIA YRA TEISINGA, absoliučiai, be išlygų.
Iš istorijos įrašų, gyvenimo faktų ir mokslo atradimų šis stulbinantis išvada gali būti visiškai įrodyta. „Gyvenimo įstatymas“, kaip rašo Benjaminas Kiddas, „visada buvo tas pats nuo pradžių, nesibaigianti ir neišvengiama kova, nesibaigianti ir neišvengiama atranka ir atmetimas.“ Kad „Galia yra Šeimininkas“ reikėtų įrodyti, savaime yra įrodymas apie psichinį ir moralinį iškrypimą, kuris persmelkia pasaulį. Galbūt tačiau „amžius, kuriame gyvename,“ nėra „apšvietos ir pažangos amžius“, bet tamsos, sustabdyto vystymosi ir psichinio paralyžiaus amžius. Galbūt mūsų laikų teologijos ir intelektualizmai yra tik magiškas apgaulės triukas. Mes galėtume (pavyzdžiui) būti užburti ant nuokalnės kelio, vedančio į amžiną išnykimą; tuo pat metu beprotiškai įsivaizduodami „pažangą ir apšvietą“. Taip pat įsivaizdavimo procesas gali būti sudėtingo mechanizmo dalis, palengvinanti nusileidimą – nusileidimą į Šeolą. Oficiali statistika rodo, kad rasinis deterioracija (prasidėjusi prieš amžius kaip ultra-natūralizmo pasekmė) dabar vyksta milžinišku tempu.
Dr. Haycraft, F.R.S.E., savo knygoje „Darvinizmas ir Rasės Pažanga“ teigia, „yra stiprūs pagrindai manyti, kad per pastaruosius metus rasė akivaizdžiai degeneravo.“ Charakterio dekadansas yra akivaizdus net bukiausiam protui, ypač šioje Laisvės ir Šviesos šalyje; kur gali nusipirkti valstybės veikėjus už uostomojo tabako dėžutę – redaktorius už dolerį – moteris už blizgutį.
Neabejotinai mūsų socialiniame gyvenime vyrauja degeneracinės jėgos, ir vis dėlto mums nuo jaunystės įkalama, kad: – „Didžioji Šviesa nusileido ant žemės, ir visi pasaulio kraštai matė mūsų Dievo Išgelbėjimą.“ Išgelbėjimas iš tiesų! Kokia beprotybė?
„Taip minia eina, kaip gėlė ir piktžolė
Kurios nuvysta, kad kitos galėtų sekti –
Taip minia ateina, net ta, kurią mes matome;
Kartoti kiekvieną pasaką, kuri dažnai buvo pasakota.“
Elgtis kaip medžiojamas strutis Afrikos karū – slėpti galvas nuo kosminio keršto, karštai persekiojančio, yra taip pat bergždžia ir juokinga, kaip tai yra niekinga. Jokia empirinė socialinės sistemos reorganizacija – joks amžių uola – joks įstatyminis meliorizmas – jokios grybinės dorybės – jokia kvailių atpirkimo schema – joks patentuotas ekonominis planas – jokie izraelitiški „Tu Privalai“ ir „Tu Negali“ kodeksai; negali išgelbėti verkšlenančių defektų nuo rūstybės, kuri yra jų teisingas atlygis. Anksčiau ar vėliau JŲ „Teismo Diena“ ateina; atnešdama savo niokojimo, atlygio ir riedančios pražūties traukinį.
Net kai rašau – su sudužusiomis civilizacijomis, gulinčiomis aplink mane, šaltomis ir stingdančiomis – įžeista Gamta ruošia savo viesulų sprogimus visuotiniam kerštui. Europa yra didžiulė parako saugykla, su rėkiančiu maniaku viduryje, mojuojančiu degančiu fakelu; o iš Azijos atsklinda dvokiantis maro užkrėstų milijonų kvapas.
Bet kurią dieną, bet kurią valandą „Civilizacija“ gali būti pažadinta iš savo hipnotinio transo, kad žvelgtų į didingiausią dramą, kuri kada nors buvo išvystyta, kai „audra išmeta savo raudoną žaibo vėliavą“, ir didžios tautos dejuoja, svyruoja, veržiasi ir siūbuoja; po griausmingo trypiančių legionų, besiruošiančių laukiniam susidūrimui, žingsnių. Karo arsenalai ruošiami kiekviename mieste, ir septyniose jūrose išdidžiai plaukioja plienu šarvuotos konkuruojančių GALIŲ tvirtovės.
Kvaili ir akli (ar bepročiai) yra tie, kurie mano, kad kova už būvį baigėsi. Ji tik prasidėjo. Ši Planeta yra savo kūdikystėje, ne savo senatvėje. „Visų dalykų pabaiga“ yra toli. Dangaus karalystė NĖRA arti. Nesiliaujanti yra konkurencija dėl viršenybės tarp žmonių, ir įvairios jos metamorfozės. Nė vienai valandai, nė vienai sekundei nėra paliaubų. Naktį ir dieną kova siautėja, ir su atsinaujinusiu įniršiu sekmadieniais. Kai užmiegame ir kai pabundame, ginklų žvangėjimas ir kaulų traškėjimas skamba mūsų ausyse. Visur „kardas pakeltas ant žmogaus“. Visur Kaino kuoka daužo kaukoles, ir su skalikais amerikiečiai medžioja vieni kitus. „Tikėjimo Bendruomenių“ rankos raudonos nuo nekaltųjų kraujo; tačiau kaip jie giriasi, kad yra nuplauti švariai savo Brolio – Ėriuko krauju.
Amžinas mūšis yra pagrindinė sąlyga, kuria žmogus turi savo gyvenimo nuomą. Kai kardas sudūžta jo rankoje, tai yra mirtis arba – vergovė. Kai jo priešai yra po jo kulnu, tai yra gyvenimas, garbė, sėkmė. Iš tikrųjų kova tarp žmonių yra negailestingesnė ir be gailesčio, nei tarp žvėrių.
Žvėrys nepavergia, bet leidžia netinkamiems išmirti. Žmogus pavergia savo „brolį žmogų“ verslo principais, ir daro kurą iš našlės ir našlaičio. „Nepavykę gyvenime“ gali būti skaičiuojami milijonais, ir kiekvienas žino jų siaubingą likimą – jų liepsnojančią mirtį. Štai jie sukami į didžiulių geležinių krosnių liepsnojančią gerklę.
Atviras veiksmas ne visada reikalingas drastiškam Žemesnių Organizmų pašalinimui. Dažnai, jei palikti vieni, degeneratai patys save kremuoja. Jei jiems suteikiama kontrolė над vyriausybiniais mechanizmais, jie iškart pradeda malti vieni kitus į faršą – (tai yra, į dividendus); šaukdami Šventas! Šventas! Šventas! Psichiškai, fiziškai, morališkai, jie yra nebeatperkami. Pasmerktos sielos jie yra – apgailėtini nusidėjėliai!
Septyniasdešimt penki procentai valstybinių našlaičių prieglaudų gyventojų (pavyzdžiui) yra vaikų, kurių tėvai žūva nuo lėtinio alkoholizmo. Skurdas, helotizmas yra lėtinio balsadėžių kimšimo rezultatai. Alkoholizmas ir politika yra patogūs Naikintojai – Krematoriumai; kuriais silpnaprotės „bandos“ gali pašalinti save su naudingais rezultatais –
Gamta jau pasmerkusi juos, jie tiekia vieni kitiems skanius nuodus – lėtam, bet tikram savižudybei. Jie kuria Gehennos ugnis ir meta save stačia galva į liepsnas.
Sociologija yra biologinė problema, o Tautos yra galvijų bandos. Kiek daug demagogiško asilo bliovimo nurimtų į rimtą savęs klausinėjimą, jei šis Niūrus Visagalis Faktas būtų aiškiai suvoktas?

BŪK KAIP LIŪTAS KELYJE!
NEAPYKANTA UŽ NEAPYKANTĄ IR NEGAILA UŽ NEGAILĄ,
AKIS UŽ AKĮ IR DANTIS UŽ DANTĮ.
PANIEKA UŽ PANIEKĄ IR ŠYPSENA UŽ ŠYPSENĄ,
MEILĖ UŽ MEILĘ IR KLANDŽIA UŽ KLANDŽIĄ.
KARAS UŽ KARĄ IR VARGAS UŽ VARGĄ,
KRAUJAS UŽ KRAUJĄ IR SMŪGIS UŽ SMŪGĮ.
Tu dažnai klausaisi šėtoniškos „Dieviškojo Šlubio“ filosofijos!
„Mylėkite savo priešus ir laiminkite tuos, kurie jūsų nekenčia ir piktybiškai naudoja“.

Bet aš sakau tau: – Mylėk savo giminę, mylėk savo draugus, mylėk save ir nekęsk savo priešų visa širdimi.
Būk priešu savo draugo priešui – draugu savo draugo draugui, ir visų pirma neleisk jokios skriaudos, padarytos tau ar tavo artimiesiems, praeiti neįveiktai, neatlygintai, nekeršytai.
Tegul tavo motto būna „Nebandyk manęs“.
Nes tas, kuris nuolankiai paklūsta įžeidimams ir skriaudoms, yra blogesnis už šunį: jis yra bailys, gimęs vergas, Kristaus pasekėjas.
Aš esu visų drąsių vyrų draugas,
Visų bailių priešas;
Aš kviečiu aukštą drąsą,
Aš numetu neviltį.
Bloga Dvasia užkrėtė mūsų rasę siaubinga paklusnumo, degeneracijos evangelija: – „Nesipriešink blogiui“, ji verkšlena ir „Jei žmogus tau smogia per vieną skruostą, sutraiškyk JĮ ant kito“.
Priešinkis kiekvienam Blogiui! Būk kaip liūtas kelyje!
Būk „pavojingas“ net pralaimėjęs!
Drąsa, sakau! Drąsa! ir visada Drąsa! net žvaigždės savo keliuose kovoja už drąsiuosius.

V SKYRIUS: VYRIŠKUMO PAGRINDINIS TIKSLAS
„Tu privalai trypti savo priešų kaklus, jei nori pelnyti šlovę. Sėkmė daro žmogų didžiu,“ buvo Napoleono diktatas. Visa žmogaus pareiga šiame pasaulyje yra SĖKMINGAI – padėti sau, nugalėti savo priešus; pranokti savo varžovus. Tas, kuris neužkariauja, yra užkariautas. Tas, kuris nesugeba grubiai trypti kitų, tikrai bus jų sutryptas. Savo rankos stiprybe žmogus valgo savo duoną. Savo kaktos (ir proto) prakaite vergas uždirba duoną – šeimininkui.

Visa emocinga retorika apie „mylėkite vienas kitą“, „mokykitės dirbti ir laukti“ ir panašiai turi polinkį paralyžiuoti pastangas – padaryti aukas, o ne nugalėtojus iš pritariančiųjų. Kiekvieno žmogaus ranka YRA prieš kiekvieną kitą žmogų; IŠSKYRUS ten, kur GYVI individai sudarė laikiną partnerystę. Kai vienas partneris sulaužo abipusį susitarimą, tada Sąjunga neišvengiamai išyra, ir visi vėl tampa priešais – kaip anksčiau. Brolybė tarp plėšrūnų yra tokia pat laikina kaip ryto rūkas. Tai pro tem ekspedientas. Du alkani liūtai gali susitarti medžioti kartu, bet jei vienas bandys užgrobti daugiau nei jam priklausančią grobio dalį, tada – vargas nugalėtajam.
Savarankiškas išlikimas pirmiausia, svarbiausia, aukščiau visko ir BET KOKIA KAINA; tai džiunglių įstatymas. Taip turi būti tarp žmogaus plėšrūnų. Taip ir yra, nes visuomenė yra džiunglės.
Todėl, o skaitytojau! Eik ir laimėk! Užvaldyk viską, ką gali, iš žemės gėrybių. Žmogus GYVENA vien duona. Būk stiprus ir nebijok, nes visos kliūtys ištirpsta prieš tikrąją darbų jėgą ir charakterio stiprybę. Nieko nėra sėkmingiau už sėkmę. Nesiginčyk dėl savo sėkmės tvarkos, bet – pasisek. Nedovanok savo širdies jokiam dievui, nes tai kvailystė; taip pat nemylėk savo artimo kaip savęs, nes tai beprotybė. Tegul „Nil Desperandum“ būna tavo motto net iki mirties. Jei žlungi, esi teisingai niekinamas; bet jei triumfuoji, trigubai palaimintas esi tu. (Didžiausia mūsų amžiaus yda yra bailumas). Šlovė ir garbė tam, kuris laimi, bet anatema maranatha tam, kuris žlunga. Nesėkmė yra ne tik gėda, bet ir praktinis organinio nekompetentingumo įrodymas.
Galia ir nuosavybė dengia daugybę nuodėmių – tariamų nuodėmių: bet vyrai ir moterys (ypač moterys) turi perpildytą užuojautos ir atleidimo fondą – „Drąsiajam Blogam Žmogui“, jei jis yra pergalingas. Kaip moterys žavisi vyrais, turinčiais liūtišką ryžtą ir Erelio Principus. Kaip jos nekenčia bailumo, „gerumo“, silpnumo, moteriškumo, nesėkmės. Nėra istorijoje personažo, taip visuotinai giriamo, kaip drąsus „blogas“ maištininkas ir galingas užkariautojas.
Todėl įsigyk auksą, žemę ir galią bet kokiu būdu. Jei vienu keliu tau nepasiseka, bandyk kitą. Kur yra valia, ten yra tūkstantis kelių. Jei seni ir išmindžioti takai tyčia užblokuoti prieš tave, nedvejok prakirsti naują kelią per džiungles – sau. Nekreipk dėmesio į pamokslininkus ir redaktorius. Jie samdyti tave apakinti ir užblokuoti. Visų pirma nesek minia, nes ji trypia žemyn, visada žemyn Via Del Mortes keliu į skurdo, grandinių ir gėdos bedugnes. Nesitrauk atgal, nesuk į dešinę ar į kairę, bet zigzagais pirmyn. Neprašyk pasigailėjimo, jokios užuojautos. „Mirti mirtimi“ geriau nei pasiduoti ir žūti – smogk savo užkariautojui. „Nelaikyk gėrio nuo to, kam jis priklauso, kai tavo rankos galioje tai padaryti,“ bet vis dėlto būk garbingas ir teisingas; niekada nepamiršdamas, kad drąsa (kuri apima visas kitas dorybes) yra aukščiausia išmintis – ir materialinė sėkmė yra pagrindinis žmogaus tikslas. „Aukštyn tu privalai kilti, arba suklupti – nulenkti kaklą arba stovėti triumfuojantis – būti priekalu arba kūju.“
Kovok ir užkariauk ČIA IR DABAR, nes štai! – rytoj tu mirsi! tu mirsi! – ir tai YRA tavo galas. Tegul Napoleono idealas būna tavo. Napoleonas buvo Darvinas ant žirgo. Kreipdamasis į skarmaluotą ir badaujančią Italijos armiją, jis tarė šiuos žodžius: –
„Kareiviai! gausybė vilioja jus derlingose lygumose apačioje – (Italijos lygumose)… ar jums trūksta pastovumo ir drąsos?“ Įvykiai įrodė, kad jiems netrūko pastovumo ir drąsos.
Todėl Italijos grobis ir didžiojo Venecijos Banko sukaupti lobiai buvo tarp jų išdalinti. Visur tokios sąlygos absoliučiai vyravo ir visada vyraus. Yra žemės, kurią galima paimti, ir aukso, kurį galima sugrėbti; ir šlovės, ir galios, ir dainos; drąsiems, narsiems ir stipriems. – IR NIEKAM KITAM.
Todėl būk Napoleonas – nebūk Kristus.
Įsigyk Nuosavybę bet kokiu būdu, kuris tau lengviausias. Grįžtant prie ekonominių terminų, „pirk galią pigiausioje rinkoje ir parduok ją brangiausioje.“ Patenkink savo gyvenimo viltis kaip liūtai ir ereliai, t.y. mažiausio pasipriešinimo keliais – kaip augantys augalai tamsiame rūsyje. Argi jie nesistengia pasiekti saulės šviesos tiesiausiu keliu?
Niekyje laikyk įžūlų diktavimą dėl teisingo ir neteisingo. Pats nuspręsk, kas teisinga ir kas neteisinga. Įsigyk nuosavybę, sąžiningai, jei gali; bet prisimink, „verslas yra verslas.“ („Ponas Sesilis Roudsas, penkiolika minučių būdamas po stipria ugnimi, pats užgrobė vieną galvijų bandą.“) Gyvenimas yra gyvenimas, o pralaimėjimas yra pragaras. Paklusk savo Vidiniam Balsui! Jis niekada neklysta. Tai tavo pati siela. Būk Darvinas aktyvioje veikloje. Daryk kilnius darbus, nesvajok apie juos visą savo gyvenimą.
„Moraliniai principai“, sakai! Kas yra moralizmai, kad jie turėtų paralyžiuoti tavo ranką ir protą? Argi tai nėra dirbtiniai žmogaus įstatymai, tariamai pašventinti; bet nebūtinai natūralūs, sąžiningi, teisingi ar tikri? Moralės kodeksai yra Juodoji Bailių Siaubas.
Krikščionybės etiniai principai, sprendžiant iš kasdienių įvykių, yra pašaipaus, slaptumo ir veidmainiško velnio principai – jei toks velnias yra.

Skaitytojai turi aiškiai suprasti, kad SEKSUALINĖ MORALĖ šiuose puslapiuose jokiu būdu nėra smerkiama. Visuose seksualiniuose santykiuose (kaip ir visame kitame) „moralė“ yra tai, ką Stiprybė diktuoja. Moterys yra trapios būtybės net geriausiais laikais ir savo slaptoje širdyje tikriausiai yra neribotumo mylėtojos. Dėl veislės gerovės ir kilmės saugumo, jos turi būti visiškai pavergtos. Žmogus jas užgrobė ir, be aprūpinimo ir apsaugos, būtina laikyti jas „pririštas prie grandinės“, taip sakant. Vargas jam, vargas joms ir vargas mūsų Rasei, jei šios mielos būtybės kada nors išsilaisvintų iš šeimininkystės ir taptų Žmogaus valdovėmis ar lygiomis. (Bet tai neįmanoma.) Nuo ankstyviausių amžių Žmogus savo žmoną užgrobė jėga ar klasta, ir iki šiol jis daro tą patį. Santuokos ceremonijos simbolizuoja jo nuosavybę – jo užgrobimą. Santuokinis žiedas yra viena grandinės grandis, simbolizuojanti faktą, kad priešistorinis jaunikis prirakino savo „mylimąją“ oloje; kol ji tapo prijaukinta, paklusni, atsakinga.
Seksualinis išsigimimas, dabar taip paplitęs tarp mūsų, yra Krikščioniškos Civilizacijos rezultatas; tai yra, Žmogaus Demonetizacija ir moters sulyginimas. Kol vyras yra absoliutus Imperatorius savo keturių sienų viduje, santuokinio guolio nuodijimas (dabar toks įprastas ir šlykštus) negali įvykti. Jei jo žmona ar įsibrovėlis išdrįsta jį pažeminti, jų mirtis yra efektyvus atgrasymas. Jo dukterys, valdomos su tuo pačiu griežtumu, neleidžiamos poruotis su kiekvienu struminiu Diku, Tomu ir Hariu, kuris ateina šypsodamasis; bet yra „atiduodamos“ Vyrams, gimusiems iš Geros Veislės; arba tiems, kurie įrodė savo įgimtą vyriškumą ir gebėjimus – plėšrioje kovoje.
Savo seksualiniuose santykiuose įžūlus Bažnyčios ir Valstybės kišimasis pamažu paverčia Žmogų tik skaičiumi ir įtvirtina organizuoto sugulovystės sistemą; ar veikiau promiskuitetą. Mūsų skyrybų teismų įrašai rodo, kad seksualinė neištikimybė plinta kaip gaisras. Prominentas niujorkietis viešai teigė, kad du trečdaliai „vedusių“ moterų tame mieste yra sistemingai neištikimos: o storas, niekingas kunigėlis (vardu Mudis) atvirai pataria savo moteriškoms avims įžengti į „dieviškos laisvės“ džiaugsmus per kekšių fabriką, Skyrybų Teismą.
Moteris yra du trečdaliai gimdos. Kitas trečdalis yra nervų ir sentimentalumo tinklas. „Išlaisvinti“ ją reiškia atiduoti ją švelniam dvasininkų gailestingumui, kurie išmoko „groti“ jos emocionalumu. Tada Kredai tampa neteisėtai galingi ir net diktuoja „visą Žmogaus pareigą“. Po kurio laiko šėtoniškos pastorių teorijos įkvepia politiką ir valdo tautas. Tada Valstybė tampa individo Diktatoriumi. Vyrai demonetizuojami, o degeneracija ir socialistinis hibridizmas įsiveržia kaip slidus potvynis.
Prostitucija (už pinigus) taip pat yra tiesioginis nenatūralių sąlygų rezultatas, sukurtas ir įtvirtintas harmoningo valstybės veikėjų ir prelatų pragarizmo. Daugelyje šalių šis niekingas dalykas yra „reguliuojamas“ įstatymu, ir visuose didžiuosiuose miestuose tai yra patikimas pajamų šaltinis ne tik policijos pajėgoms, bet ir kiekvienam žmogui, kuris investuoja į nekilnojamąjį turtą ar banko vekselius. Didelis miestas yra didelė opa, o didelė opa yra tikras įgimto kraujo apsinuodijimo simptomas. Neabejotinai Sodomos ir Gomoros sunaikinimas buvo geras dalykas.

Jei mūsų šiuolaikinės Sodomos visos būtų sulygintos su žeme, kaip Gamta savo amžinoje tyrumoje džiūgautų? Kaip ji apgaubtų jų kapus ir griūvančius tumulus spindinčios šlovės liepsna:
Jei vystymasis tęsis dabartinėmis linijomis, netoli tas laikas, kai bus teisingai užrašyta: „Amerikoje nėra santuokos.“ Baisi grėsmė vyriškumui slypi Vergų Daugumų diktate šioje, kaip ir visose kitose, srityse. Patrauklia Skyrybų Procesų forma buvo įtvirtinta šėtoniška mašinerija: kurios pagalba kažkada tyri ir saksų Šiaurės Amerikos Įsiveržėliai sparčiai transformuojasi į pusiau socialistinių laisvų mylėtojų ordas.
Namų šventumas nyksta. Nebegalima tvirtinti, kad „žmogaus namai yra jo pilis“. Santuokos proporcingai mažėja ir mažėja: o kūdikių auginimas Valstybės yra pilnu tempu. Namų gyvenimas nyksta po Valstybės Kišimosi ir Pastorinio Palaiminimo maru.
Pažvelkite į Prancūziją, kur (augant vyriausybės priežiūrai) vyro absoliutizmas sumažėjo iki grynos fikcijos – ir ką matote? Tautą, paskendusią komunistiškame erotizme, tarsi styginiame kloakoje. Prancūzų moterys yra pagarsėjusios neištikimybe, ir baisiausi seksualiniai geismai yra praktikuojami ir maloniai išjuokiami. Ten promiskuitetas veda į nevaisingumą; ir tai, papildytas koreliuojančiu savisterilizavimu, sparčiai paverčia kažkada visagalią Frankų Konfederaciją į silpną ir nykstančią išsekusių, marazmu užkluptų sužalotų gentį, besiglaudžiančią po viską apsaugančiu Azijos Despoto sparnu.
Vyro teisė į savo žmonos nuosavybę nekyla iš Bažnyčios, Valstybės ar Daugumos Balsų. Ji yra įgimta pačiame Žmoguje. Ji prasidėjo užgrobimu ir tęsiama užgrobimu, žinoma, modifikuota abipuse meile, abipusiu pakantumu ir tėviška meile. Ji egzistavo prieš Valstybės Monstro išradimą, ir ji privalo būti išlaikyta nepažeista, net jei tiek Bažnyčia, tiek Valstybė (tie dvyniai velniai) turi būti visiškai sunaikinti. Krikščionių Bažnyčia pradėjo savo veiklą tarp Romos vergų ir Sirijos kekšių. Jos įkūrėjas pats buvo slaptų santykių vaisius. Jis niekada nevedė, bet bendravo su muitininkais, parijais, magdalenomis visą savo gyvenimą. Savo tylėjimu vienu garsiu atveju jis pateisino svetimavimą; ir savo miglotame Rojuje (kurį socialistai, anarchistai ir kiti kunigėliai tvirtina „ateis“ į žemę) jis užuominomis teigia, kad nėra „santuokos ar atidavimo į santuoką“.
Pirmuosius tris amžius „krikščionys“ buvo kitas „laisvų mylėtojų“ pavadinimas – susirinkdavę katakombose ir slaptose vietose, kad mėgautųsi promiskuitišku seksualizmu, prieš „pasaulio pabaigą“ – įvykį, kurio jie tikėjosi kasdien, tris šimtus metų.
Viduramžių sodalitybių ir šiuolaikinio vienuolyno raupsuotas šlykštumas yra pernelyg gerai žinomas ir reikalauja tik prabėgomos užuominos. „Ląstelės, kur gyvena suvaržytas onanizmas“, yra tokios pat pagarsėjusios, kaip ir ultra-natūralios. Ne tik vyrų ir moterų celibatų urvai, bet ir bažnyčių bei šventyklų zakristijos visada buvo geidulingumo, gundymo ir visokio nešvarumo židiniai.
„Kekšė yra Kristaus sesuo, o valkata yra Kristaus brolis;“ skelbia „mūsų brangus draugas, Viljamas Tomas Stedas“, ir jis turėtų žinoti. Argi jis nebandė teatralizuoti „būti Kristumi“ (žr. „Liza Armstrong ir Modernus Babilonas“) – kad uždirbtų sąžiningą skatiką?
Dėl Barbarų prietarų (po Alariko ir Atilos imigracijų) Ankstyvoji Bažnyčia atsisakė savo komunistiškų Laisvų Mylėtojų praktikų. Bet kad pateiktų šventus sankcijas ir rašytinį autoritetą savo širdies pokyčiui; vienuolių klastotės „Laiškų iš Šventųjų“ buvo gaminamos dideliu mastu ir atsargiai publikuojamos visoje Europoje.
Šiandien, su Triumfuojančios Demokratijos atėjimu, visos niekingos senos vergų praktikos yra aktyviai atgaivinamos.
Tikrai! Tikrai! Triumfuojanti Demokratija, tu esi niekingas dalykas! – Triumfuojantis Nusiaubimas! – Triumfuojantis Amfimiksis! Štai išganantis dvasia, kuri turėjo „išvalyti pagonis kaip sniegas baltas“.
Daug šiuolaikinių koplyčių yra ne ką geresnės už pasimatymų namus; o tamburinais mušantys, uniformuoti Kristaus pasekėjai lūšnynų kampuose išdidžiai verbuojami iš niekingiausių iš niekingų. Veržlus Čikagos pastorius net pradėjo laisvos meilės seralį (su savimi kaip dievišku Griausmo Mėtytoju), kurį jis vadina „Dangumi“; ir viena iš jo bjauriausių angelų drąsiai prisiekė atvirame Teisme, kad ją apvaisino Šventoji Dvasia; kuriai ji pagimdė sūnų – ortodoksiniu stiliumi.
Apskritai primityvioji krikščionybė išgyvena savo renesansą. Štai tai išsipildo! „Ateik Tavo karalystė, tebūnie Tavo valia, žemėje kaip danguje;“ yra sparčiai ir džiugiai materializuojama.
Dievybė įsitvirtino kaip Statutų Įstatymas. „Valstybė, kuri yra Žmonės“, yra Jo sostas, o „Bažnyčia, kuri yra teisumas“, yra Jo pakojis. Šlovė! Šlovė! Šlovė!
„Visi pasaulio kraštai matė mūsų Dievo išgelbėjimą.“ Štai Kristaus idealai realizuojasi per socialines institucijas! Štai auksiniai derliai, išaugę iš Įstatymų sėklos!
O dėl Dunojaus ir Reino Barbarų spiečių! – dėl Šiaurės Jūrų Šviesiaplaukių Piratų! O dėl vyrų su dvasia, su liūtų širdimis ir liūtų protais! – dėl vienos Tikrų Riterių kohortos, kurie sutelktų savo Viltis ir Įsitikinimus į Nuogus Kardus! Deja! Deja! Tuštybių tuštybė, viskas yra tuštybė! Riteriškumo amžius miręs ir praėjęs. „Taip miega buvusių dienų išdidieji – taip šlovės virpulys baigėsi.“

Visose praktinėse operacijose neprincipingi asmenys turi aiškų pranašumą prieš „principingus“. Sąžiningumas niekada nesiseka, nes kai jis siseka, tai nėra sąžiningumas. Nėra sąžiningo žaidimo Meilėje ir Kare; o visas gyvenimas susideda iš Meilės ir Karo. Tikrai sąžiningi vyrai, kaip taisyklė, miršta kaip šunys – griovyje; ir verslo reikaluose jie yra „niekur“. Savo senatvėje ar „Dievo skirtu laiku“ – jie (beveik visada) eina per kalvą į Valstybines Prieglaudas, nežinomi, be draugų.
Kokią galimybę turi sąžiningas žmogus, kai valstybės valdyme, literatūroje ar komercijoje susiduria su Organizuotais Niekšais, šventvagiškais ir galingais gerklės pjaustytojais? Jiems jis yra balandis, kurį reikia nuskabyti – elnias, kurį reikia sumedžioti – nusikaltėlis, kurį reikia surakinti – beprotis, iš kurio tyčiotis – ėriukas, kurį nulupti – eretikas, kurį – sudeginti gyvą.
Tikrai nėra gera strategija žmogui atvirai skelbti savo tikėjimo praradimą įprastais moralizmais: jei jis nori sėkmingai gyventi pasaulyje. Išmintingas žmogus savo tikruosius jausmus šiuo klausimu laiko sau – saugo juos kaip savo gyvenimą. Geriausia moralinės erezijos kaukė yra apsimestinis šventumas. Ji labai veiksminga. Beveik visi Aukštesni Vagys yra demonstratyviai pamaldūs. Taigi, kai girdi pamokslininkus ir žurnalistus garsiai skelbiant savo gilų pritarimą „moraliniams principams“, saugu manyti, kad jie planuoja kokį nors požeminį sukčiavimą.
„Tikėjimas“ yra karo strategija – apgaulės įrankis, patogi falsifikacijos formulė – gražus apgaulės triukas. Todėl labai religingi ir labai šventi asmenys beveik visada yra giliai širdyje visiški niekšai – visiškai nepatikimi – visiškai nevertinami pasitikėjimo. Paprastai jų visas gyvenimas yra viena ilgai trunkanti melagystė, ir tikroji Minties ar Veiksmo autentiškumas jų prote yra išretintas iki grynos apgaulės.
Politikai, autoriai, pastoriai, „pranašai“, istorikai, filosofai ir redaktoriai yra pagarsėję gamtos falsifikatoriai ir subterfugų kūrėjai. Permirkę nenatūralumu, prisotinti iki kaulų smegenų deliriumą keliančia hašišo literatūra, jie tampa organiškai nepajėgūs kalbėti, jau nekalbant apie mąstymą ar rašymą sąžiningai. Dirbtinumas išmokė juos būti melagiais, ir melagiais jie PRIVALO likti, kol kapų kasėjo kastuvo žemės grumstai nebarškės ant jų karsto dangčių. Kaip Senasis Kalnų Žmogus mokė savo fanatiškus Žudikus ir siuntė juos žudyti, taip Civilizacija moko savo Velniūkščius Intelektualus ir siunčia juos nužudyti Žmogiškąją Prigimtį. Jie yra vyriškumo žudikai – Minties regicidai – heroizmo naikintojai. O kad turėčiau demonų legioną, kad nusuktų jiems sprandus. Jie uždusino didingus ir meistriškus senosios Šiaurės REALIZMUS po dvokiančiomis Rytų Mitologijos – hebrajų senų drabužių – šiukšlių krūvomis. Jie automatiškai kartoja skambiu dikciju tai, kas jau buvo į juos, tarsi, sugrūsta su grūstuvu. Jų mokslas yra kaip „mokyto kiaulės“ mokslas menažerijoje; o jų dorybė yra sąžiningo jėzuito dorybė. Proto Žygis jie tai vadina! – „Kaip vargonai mala natą, kuriai jie nustatyti…protai tušti…Mala, metai iš metų, tą pačią Seną Melodiją.“
ŽMONĖS, kurie akivaizdžiai „sėkmingai gyvena“ – generolai ir kilmingieji, prekybos princai, galingi prelatiai, turtingi bankininkai, pasiturintys gamintojai, niekada neapsikrauna dirbtiniais moraliniais principais. Savo slaptoje širdyje jie visiškai niekina visus evangelizmus, o rašytinis įstatymas yra virš ir už jų pasiekiamumo. Karaliai, užkariautojai, milijonieriai nuolat smerkiami už tai, kad nesilaiko Įstatymų ir Reglamentų, priimtų Daugumos Balsais.
Žmogus, kuris žaidžia „gyvenimo žaidimą“ griežtai pagal tam tikrus iškirptus ir išdžiovintus principus – principus, kuriuos visi žino mintinai, vargiai taps nugalėtoju. Tas, kuris savo jaunystėje apsunkina save mokyklinių sąsiuvinių moralizmais ir įstatymo baime; yra lygus kariui, kuris (prieš žengdamas į mūšio lauką) suriša savo dešinę ranką už nugaros ir prisiekia smūgiuoti ir šaudyti savo priešus tik į vieną iš anksto sutartą jų kūno vietą. Ar toks beprotis karys galėtų tikėtis nugalėti? Kokią galimybę jis turėtų, jei būtų pastatytas prieš drąsius, nebijančius, gerai aprūpintus priešininkus; kurie kvailai neįsipareigojo tokia kvaila priesaika?
„Gamtos teisė, kurią rašytojai paprastai vadina JUS NATURALE, yra laisvė, kurią kiekvienas žmogus turi naudoti savo galią savo prigimties išsaugojimui: tai yra savo gyvenimui, ir todėl DARYTI BET KĄ, kas, JO PATIES SPRENDIMU IR PROTU, jis laiko tinkamiausia priemone tam,“ rašo Hobbesas savo „Leviatane“. Žmogus, kuris leidžia save valdyti ir įvaldyti įžūliems minios moraliniams principams, yra kaip erelis su nukirptais sparnais ir nulaužtais nagais.
KARE tavo pagrindinis tikslas yra sutriuškinti ir paralyžiuoti savo priešų kombinacijas. Norėdamas tai efektyviai padaryti, turi atsakyti klasta į klastą, plienu į plieną ir smūgiu į smūgį. Turi būti vienodai pasiruošęs kovoti atvirai arba kovoti slapta; kovoti jūroje, kovoti sausumoje ar kovoti ore. Turi kariauti savo karą – mąstyti savo mintis. Tai bailumas sukuria Vergą ir veisia Stabmeldį. „Elkitės kaip vyrai, o filistiečiai!“
Tacitas su tikru romėnišku didingumu pastebi: – „Dievai palankiai žiūri į aukščiausią drąsą;“ o Herbertas Spenseris nuožmiai tvirtina, kad „būtybė, kuri nėra pakankamai energinga, kad išlaikytų save, privalo mirti.“ Prakeikti yra baltaširdžiai, jie daro puikias trąšas. Tikrai – „Nedorėlių sėkla bus iškirsta.“
Šiam mūsų amžiui labiau nei visko reikia VYRŲ – „dvasios vyrų“ – vyrų, visada pasiruošusių pažvelgti mirčiai į akis, nemirksėdami. Štai! Aš skelbiu šį Naują Proklamavimą. „Žmogus, kuris sukūrė Teisingumą, buvo Melagis.“
Bet kokį ginklą, kurį turi tavo Priešas, tu privalai nukopijuoti arba patobulinti. Jei jam tinka iššūkti mūšiui atvirame fronte, būk tikras ir pasalą jam flange; arba nedelsdamas slapta apeik ir užpulk jį iš užnugario. Tavo pagrindinis uždavinys yra jį apgauti, suklaidinti, privilioji, pergudrauti, JEI GALI. Jei moraliniai skrupulai ir baimė „ką pasaulis pasakys“ trukdo tau tai padaryti, tada tu gimei pavaldumui; ir tau geriau pasiduoti; nes niekada negalėsi tikėtis nugalėti. TURI gimti iš naujo.
„Virš atviro kapo“ visada driekiasi kelias į sėkmę. „Pasaulio plačiame mūšio lauke“ kiekvienas ŽMOGUS yra kovotojas; ir norėdamas būti sėkmingu kovotoju, jis privalo būti ne tik apskaičiuojantis, šaltakraujis ir drąsus, bet ir turėti negailestingą strategiją, tvirtą širdį, stiprią ranką ir tylų, nepalaužiamą ryžtą.
Net Siamo dvyniai kovojo visą gyvenimą trunkantį pilietinį karą. Žmogus, kaip mes įrodėme, yra Didžiųjų Plėšrūnų Karalius. HOMO HOMINI. Pagal paveldimumą ir mokymą, visi plėšrūnai yra instinktyviai strateginiai savo medžioklės operacijose. Jie tyko savo grobio, kai negali jo užgrobti kitais metodais; bet jie nedvejoja medžioti atvirai, jei jiems taip patinka. Dideli gyvūnai (nesvarbu, žmogus ar žvėris) niekada neveikia griežtai pagal iš anksto sudarytas procedūrų taisykles. Jei jie taip darytų, jie niekada negalėtų klestėti – ir mirtų iš bado. Jų DIDYBĖ slypi netikėtumų kūrime – darant tiksliai tai, ko jų priešininkai (ar numatytas grobis) nesitiki, kad jie padarys – būnant už ir virš visų moralinių matavimų.
Genialumas pirmos klasės vade visada pasireiškia ne jo „gerumu“, o jo negailestingų taktikos originalumu ir agresyviu drąsumu. Kai manoma, kad jis visiškai traukiasi, jis apsisuka ir sunaikina savo persekiotojus. Kai jo priešai ruošiasi jam karštam priėmimui, „jis sulanksto savo palapines kaip arabai“ ir tyliai pasišalina.
Kai šnabždama, kad jis sutelks savo gynybinius legionus prie Tėvynės sienų; jis stato tiltą per Reiną ir šoka ant Paryžiaus su dantimis ir nagais. Kai įsiveržėliams tikimasi, kad jis paliks Maskvą ir pasitrauks; jis sudegina ją iki pamatų; ir kol jo priešai (įklimpę į sniegą ir ledą) šąla iki mirties; jis apšaudo juos savo lauko baterijomis. Kai išminčiai spėja, kad jis užgros Galiją ir įkurs Kolonijinę Diktatūrą; jis perbrenda Rubikoną, žygiuoja į Romą ir smaugia Įstatymą. Kai jo tautos priešai yra pasiruošę mūšiui Italijos lygumose, jis kerta Punišką putą ir neša karą į Afriką. Kai pranešama, kad jis puola Babilono Tvirtoves, jis kasa naują kanalą „Upei“ ir rašo „mene mene tekel upharsin“ ant Balšazaro sienų.
Kai gynėjai tiki, kad jis žygiuos į Kalną su būgnais ir linksmai plazdančiomis vėliavomis, jis tyliai lipa Abraomo Aukštumomis (naktį) ir užgrobia Kvebeką. Kai vakarų diplomatai mano, kad jis ruošiasi pulti Konstantinopolį; jis praveda Boldvino variklius per Didžiąją Sieną ir sukiša merdinčios Kinijos imperijos nuosavybės dokumentus į savo palto kišenę.
Žmogus-gyvūnas niekada negali būti visiškai „moralus“, nes pagal prigimtį jis yra pilnas klastų kaip lapė ar žydas. Jei jis beprotiškai stengiasi atsisakyti savo plėšrių polinkių, tada jis iškart pradeda degeneruoti ir galiausiai tampa silpnu, sergančiu, vaiduoklių persekiojamu monstru, siaubu žiūrėti. Todėl tie, kurie sąžiningai stengiasi tapti „sąžiningi“ ir „geri“, leidžia save aukoti – kaip deginamąją auką ant Stabų Altorių.
Jei VISI ŽMONĖS būtų skrupulingai sąžiningi, tada sąžiningumas GALĖTŲ būti teisingas (nors ir tai yra abejotina), bet jei vienas procentas yra sąmoningai nesąžiningas, tada tai tikrai visiškai klaidinga. Tokiomis susidariusiomis aplinkybėmis „devyniasdešimt devyni“ iš tikrųjų tampa „vieno“ aukomis. Sąžiningi prekybininkai žlunga dėl nesąžiningų prekybininkų, sąžiningi vadai aplenkiami nesąžiningų vadų, sąžiningi darbininkai išstumiami nesąžiningų darbininkų, sąžiningi teisėjai pakertami nesąžiningų teisėjų, ir sąžiningos tautos paverčiamos elgetomis ir vasalais nesąžiningų tautų.
Sąžiningumas yra tik politika – tam tikromis aplinkybėmis „geriausia politika“ – nieko daugiau. Visose žmogaus pastangų srityse sąžiningumas naudojamas kaip apsiaustas tikriems ketinimams; lygiai kaip miškas, griova ar kylančios žemės ruožas tarnauja (kampanijose) slėpti eskadronams, besiruošiantiems flanginiams manevrams.
Kodėl tada tėvai įskiepija savo vaikų plastiškiems protams klaidingas moralinio elgesio koncepcijas, kai jie patys žino (iš asmeninės patirties), kad visos tokios koncepcijos yra teigiamas kliuvinys lenktynėse dėl Turto ir Galios. Kokia kvaila procedūra mokyti Idealus (namuose, mokykloje ir koledže), kuriuos MES ŽINOME savo širdyse esant kruopščiais Melais, ir tada tikėtis kilnaus asmeninio elgesio kaip rezultato?
Išleisk į pasaulį jauną žmogų, gerai išmokytą „moralinių principų“, ir tikimybė yra devyniasdešimt devyni prieš vieną prieš jį.
Iš tikrųjų dauguma vyrų niekada nepasiekia sėkmės, kol nėra vidutinio amžiaus; kol jie neturi laiko nusimesti klaidingų Idealizmų, su kuriais pradėjo pasaulį. Nenatūralumas niekada neišugdė herojų rasės ir niekada neišugdys. Visos didžios Rasės yra plėšrios.
„Alkanas-suvalgyti-žmogų“ tigras žino, kad jei jis pirmiausia suurzgia savo ketinimus ir tada atvirai šoka ant numatytos aukos, jis (labiausiai tikėtina) gaus sprogstamąją kulką, tvarkingai įsitaisiusią jo smegenyse. Todėl jis pasislepia šešėlyje už uolos ar rąsto ir šoka ant savo „vakarienės“ su įvairiais rezultatais. Tas pats – tiksliai tas pats, tarp plėšrių dvikojų. Keletas jų yra tigrai, alkani-suvalgyti-žmogų, o likusieji yra – tigro-mėsa, alkani būti suvalgyti. Faktas yra, kad Civilizacijos moralizmai yra visiškai ultra-racionalūs, iš esmės nenatūralūs ir visiškai neveiksmingi.
Krikščioniški principai ir Natūralūs principai tarpusavyje antagonizuoja vienas kitą. Gamta yra Anti-Kristus. Darvinizmas yra mirtinas Hebraizmo priešas.

Gamtos įsakymas yra: „Būk egoistas, užvaldyk žemę ir kovok iki galo.“ Jėzus reikalauja: „Būk altruistas, atsisakyk pasaulio ir mylėk savo priešus.“ Darvinas skelbia: „Visi jūs esate konkuruojantys plėšrūnai! Todėl būkite stiprūs, drąsūs ir nebijokite – nieko.“ Kristus moko: „Visi jūs esate brangiai mylimi broliai. Todėl būkite paklusnūs, „geri“ ir bijokite – vaiduoklių.“ Jėzus ragina savo sekėjus MELSTIS už išgelbėjimą. Darvinas švelniai užsimena apie savo nuoširdų tikėjimą Kovos Įstatymu. „Kas nedirbs, tas nevalgys“ – tai Apaštališkas pareiškimas. „Kas nekovoja, tas negali valgyti“ – tai nuožmi Gamtos logika.
„Palaimingiau duoti nei imti“ – tai tuščias pastoriaus vaikiškas tauškėjimas. Palaimingiau UŽGROBTI nei imti – tai paprastas sveikas protas.
Tas, kuris neigia žmogaus teisę išnaudoti žmogų, kaltina ne žmogaus elgesį, o gamtos tvarką.
Kas tada teisus – anglosaksas ar izraelitas? Mokslininkas ar oratorinis stebukladaris? Vakarų mąstytojas ar Rytų svajotojas? Kuris yra Tikrasis Tikėjimas: – Jafeto logika ar Šemo fabulizmas?
Sveikas protas nepateikia tikslaus Teisingumo ar Klaidos sprendimo. „Visa moralinė filosofija yra klaidinga ir tuščia“, nes ŽMOGUS yra neribotas. Etikos srityje dauguma šiuolaikinių išminčių yra fanatiški ir neprotingi bigotai. Jie tikrai tiki, kad Etiniai Principai yra tarsi namas, pastatytas ant uolos; tuo tarpu „Namas“ yra nepagrįsta hipotezė, o „Uola“ neegzistuoja.
Gėris ir Blogis gyvena tik žmonių protuose. Jie nėra Realybės, o šešėliai – tikėjimai – vaiduokliai – ir tik beprotiškiausi iš bepročių garbina savo paties Šešėlį.
Kas yra Teisinga – kas yra Klaidinga? Šie elementarūs klausimai buvo užduodami kiekviename amžiuje, ir kiekvienas amžius formuluoja atsakymus, tinkančius jam pačiam. DE FACTO Teisingumas ir Klaida yra ne daugiau nei savavališki algebriniai ženklai,代表着hipnagoginius fantazmus. Jie yra tik simboliai, emblematiški pavėluotiems įžūlių bažnytinių grubumų fragmentams. Gamtoje visi vystymai iš esmės yra VIENAS ir tas pats reiškinys, be galo persmelktas ir susimaišęs. Gėris ir Blogis yra žmogaus išradimai, gimę iš žmogaus kvailumo, siaurumo ir trumparegiškumo. Organinės smegenys yra per mažos ir per niekingos, kad VISIŠKAI suvoktų, ko siekia gamta. Tai, kas mums atrodo klaidinga, gamtoje gali būti teisinga, ir atvirkščiai.
Mes negalime sukurti neklystančios etikos sistemos, lygiai kaip negalime sukurti neklystančių religijos, filosofijos ar politikos sistemų. Visa Visata yra srauto būsenoje, o žmonės yra tik querulinių, šilumos išsivysčiusių vabzdžiaėdžių spiečius, gyvenantis be tikslo ant plūduriuojančio kamščio viršaus, kuris sukasi, šaudo ir ritasi vėl ir vėl; tarp putų, šnypštimo ir gleivių verdančiame, burbuliuojančiame Alembike. Savo sferoje individualus žmogus yra ir turėtų būti aukščiausias determinantas. Už tos sferos ribų jis absoliučiai nieko nežino – ir filosofija MAŽIAU NEI NIEKO.
Kalbant apie Ateities pranašus, nuo Gautamos, Belo ir Ištaros dienų iki Kristaus, Mahometo, Petro, Liuterio, Kalvino ir Brigamo Jango; jie visi buvo rėkiantys „apgavikai“, dirbantys su moterų emocine patiklumu ir kvailais minios rabais. Klaidingas mokytojas gali būti nuoširdus ir garbingas savo teorijose, bet tai nebūtinai įrodo vidinę dieviškumą. Daug klaidingų pranašų buvo nužudyti (dėl jų nuomonių) be Jėzaus iš Nazareto, Judėjos; ir Smito iš Nauvo, Ilinojaus. Mormenizmo įkūrėjo egzekucija (įkvėpta politinio triukšmo) yra tikslus paralelė Krikščionybės įkūrėjo egzekucijai (įkvėpta kunigų triukšmo). Esmė ta, kad nei šaudymas, nei nukryžiavimas nėra patenkinami dieviškumo ar sąžiningumo įrodymai.
Teisingumas ir Klaida, kaip Aukštyn ir Žemyn, Rytai ir Vakarai, yra santykiniai terminai, be jokios fiksuotos ar baigtinės reikšmės. Kas tinka žąsiui, NE VISADA tinka žąsinui. Niufaundlandas yra į rytus nuo Čikagos, bet į vakarus nuo Berlyno. Viskas priklauso nuo požiūrio taško. Todėl tai, kas viename amžiuje gali būti „teisinga“, kitame amžiuje gali būti visiškai „klaidinga“.
Senovės Romoje buvo laikoma aukščiausiu nepagarbumu, erezija ir išdavyste, kad laisvai gimę piliečiai garbintų apipjaustytą azijietį; bet šiuolaikinėje Europoje ir Amerikoje tai laikoma pamaldu, madinga ir labai pagirtina.
Net tai, kas teisinga vienam žmogui vienomis aplinkybėmis, gali būti visiškai klaidinga tam pačiam žmogui kitomis aplinkybėmis. Kromvelis kaip Geležinių Šonų pulkininkas manė, kad karališkasis absoliutizmas yra viso diabolizmo esmė: bet kaip Respublikos Prezidentas jis gynė jį (savyje) kaip – „kruopštų gailestingumą“.
Kai Vyriausybės kareiviai nušauna Amerikos „maištininkus“, tai vadinama „šlovinga pergale“, bet kai Vyriausybės kareiviai šaudė Kolonijinius maištininkus per Raudonosios Vėliavos Riaušes (Nepriklausomybės Karo pradžia), tai tradiciškai vadinama „nedora skerdynė“.
Kai turtingų žmonių gauja plėšia vargšus, tai vadinama verslo sumanumu, praktiniu valstybės valdymu, finansiniu sąžiningumu; bet jei vargšų žmonių gaujos plėšia turtinguosius, tai yra vagystė, įsilaužimas, plėšimas keliuose ir maištas. Kai anglosaksų įsiveržėliai yra užspeisti ir skerdžiami Indijoje, tai vadinama maištu ir kruvinu nužudymu; bet kai JIS šienauja sepojus batalionais ar pritvirtina juos prie patrankų vamzdžių ir susprogdina į skiautes, tai yra Įstatymo ir Tvarkos didybės palaikymas. Kai Kubos partizanai žudo ispanus, visi Amerikos laikraščiai tai aprašo kaip „karą“, bet kai ispanai atsako ir žudo kubiečius, tai „siaubingos skerdynės, kurias vykdo Generolas Veileris“. Ispanų gerklės pjaustytojai yra šlovinami (Ispanijoje) kaip drąsūs herojai, o Kubos patriotai aprašomi kaip brigandai, nusikaltėliai ir žiaurūs negrų žudikai. VISKAS PRIKLAUSO NUO POŽIŪRIO TAŠKO.
Pergalė pašventina. Abstrakčios Etikos karalystėje nėra jokio kito Fakto, pagal kurį paprastas žmogus galėtų galutinai apsispręsti. Kalbant apie Sociologiją, etiniai principai sprendžiami konkuruojančių armijų susidūrimu. Teisingumas visada buvo išrašytas ant Pergalės vėliavų, o klaida – ant pralaimėtų Priežasčių sudraskytų skudurų.
„Kai Brennus, senovės galų vadas, užpuolė Klusius, Romos ambasadorius protestavo, klausdamas: „Kokia skriauda jums padarė Klusiai?“ Brennus nusijuokė iš klausimo ir atsakė: – „Jų skriauda yra jų atsisakymas pasidalinti šalimi su manimi. Tai ta pati skriauda, kurią jums padarė Albos, Fidenų ir Ardėjų žmonės: ir neseniai Vienai, Faliscai ir Volsciai. Keršydami sau, jūs paėmėte ginklus ir nuplovėte savo skriaudą jų krauju: jūs pavergėte žmones, apiplėšėte jų namus, nusiaubėte jų miestus ir šalis: ir tai darydami nepadarėte jokios klaidos ar neteisybės: jūs paklusote seniausiam įstatymui, kuris stipriausiam duoda silpnesniojo turtą; aukščiausiam gamtos įstatymui, kuris prasideda nuo dievų ir baigiasi gyvūnais. Todėl, o romėnai, nuslopinkite savo gailestį Klusiams. Gailestingumas galams dar nežinomas: neįkvėpkite jų šio jausmo, kad jie nepagailėtų tų, kuriuos jūs engiate.“
Istorija pilna panašios logikos. Pavyzdžiui, Brutas, kuris nudūrė Julijų Cezarį (savo draugą ir globėją), visada buvo laikomas „kilniausiu visų romėnų“; tuo tarpu Boothas, kuris nužudė Abraomą Linkolną, visur ir visais laikais vadinamas piktavaliu žudiku.
Pats „Įstatymo“ veikimas taip pat yra tinkamas paradoksalios Teisingumo ir Klaidos prigimties iliustracija. Piliečiai, kurie pažeidžia rašytinį įstatymą, yra tempiami prieš teisėjus, inkvizitoriškai kryžminiai apklausiami ir ilgus metus grandinėmis laikomi Valstybės požemiuose: bet valstybės veikėjai ir įstatymų leidėjai gali parduoti savo šalį už auksą ir pažeisti kiekvieną statutinį įstatymą bei konstituciją šalyje be menkiausios teisinės bausmės baimės. Iš tikrųjų Valstybės pritarimas šiais laikais yra pakankamas bet kokiam nusikaltimui pašventinti – net pačiam šlykščiausiam. Šiuo atžvilgiu (suteikiant atleidimą) Valstybė pamažu uzurpuoja ir absorbuoja Bažnyčią.
(PRAEITIES PROTESTUOTOJAI sunaikino neklystančią dvasininkų imperiją virš religinio-individualaus mąstymo; ir ateities Protestantizmas privalo sunaikinti įžūlią Politikų diktatūrą virš privataus sprendimo ir Asmenybės vystymosi.)
Visi „geri krikščionys vyrai“ laiko Jėzaus teisminę žmogžudystę juodžiausia nusikaltimo dėme, bet jie gieda bažnytinius džiaugsmo himnus dėl Jaelės nužudyto Siseros ir Eglono, Moabo Karaliaus, nužudymo ir t.t. Dar ne taip seniai katalikų ir protestantų stabmeldžiai vieni kitus gyvus kepė „Dievo šlovei ir Jo Švento Vardo iškėlimui“. Kiekviena pusė skelbė save teisia, naudodama kankinimo stakles, nykščių varžtus ir kitus mažus įtikinėjimo įrankius.
Protestantai vis dar laiko nusikaltimu ir skandalu garbinti savo dievo motiną; bet katalikai mano, kad teisinga ir tinkama deifikuoti hebrajų mergelę, kuri liko mergele (koks paradoksas?) pagimdžiusi sūnų.
Valgyti kiaulieną ir pupeles yra baisiai nedora žydui, bet priimtina išsilavinusiam bostoniečiui. Gerti viskį yra nuodėmė turkui, bet pakeliantis nuotaiką škotui. Kepta jautiena yra skanus patiekalas anglų „barbarui“, bet badu mirštantys ortodoksiniai hinduistai mirs, nei jos ragaus. Dvikova yra garbinga kai kuriose šalyse, bet negarbinga kitose. Taip pat boksinimasis, privatus kerštas, tironų žudymas, bulių kova, karalių žudymas ir karas. Kvekeriai, anarchistai ir Jaunų Vyrų Krikščionių Asociacijos nesiliauja rėkdami prieš „karą ir visus jo siaubus“, tuo tarpu yra nemažai apakintų netikų (įskaitant autorių), kurie laiko karą didžiausiu Gamtos Profilaktiku.
Poligamija yra „klaidinga“ Anglijoje ir Amerikoje, bet monogamija yra teisinga, o poliandrija „teisinga“ (būdama licencijuota valstybės); tuo tarpu Rytų Europoje ir tarp visų „laukinių“ genčių poliandrija yra nuodėmė; poligamija – palaima; o monogamija – niekingumas.
Senovės Lakedemone vagystė buvo laikoma labai garbinga, JEI NEBUVO SUGAUTA, kaip ir šiuolaikinėje Amerikoje. Solonas vagystę priskiria prie profesijų, ir jis žinojo, ką daro. Aristotelis įtraukia „plėšimą“ tarp skirtingų medžioklės rūšių. (Šiuose klasikiniuose autoriuose nebuvo veidmainystės. Jie vadino kastuvą kastuvu ir ieškojo faktų Gamtoje (ne bibliotekose). Čia slypi jų genialumo ir nemirštančios šlovės paslaptis.) Jei žmogus pavagia arklį ar jautį, jis yra linčiuojamas (jei pagaunamas) kaip „visuomenės priešas“, bet jei jis pavagia milijono arklių vertę, sužlugdymas taupomąjį banką; jis iškart tampa Senatoriumi arba gauna riterio titulą. Įsilaužti į kito žmogaus namus yra nusikaltimas, bet „plėsti mūsų rinkas“ yra pavogti Teksasą iš meksikiečių; Elzasą ir Lorieną iš prancūzų; Egiptą iš turkų; ar Madagaskarą iš hovų. Faktas yra, kad visi didžiausi valstybės veikėjai ir karaliai buvo (labai pagirtinai) Aukštesni Nusikaltėliai. Karai yra plėšikavimo ekspedicijos, o visos karalystės ir nuosavybė kyla iš Karo.
Nužudyk vieną žmogų (kad jį apiplėštum) ir esi žmogžudys. Nužudyk milijoną žmonių (kad juos apiplėštum) ir esi garsus generolas. Aneksuoji iš VIENO asmens ir esi nusikaltėlis chuliganas, bet aneksuoji iš VISOS POPULIACIJOS ar iš konkuruojančių tautų, ir esi paskirtas Iždo Kancleriu; Kelių ir Priemonių Komiteto Pirmininku; ar apdovanojamas Garbės Legiono didžiuoju kryžiumi. Plėšk tiesiogiai savo pelnui, ir esi bjaurus niekšas, klastotojas, vagis, banditas; bet plėšk netiesiogiai, „tik viešajai tarnybai“, ir esi skelbiamas „mūsų turtingu bendrapiliečiu ir išskirtiniu patriotu“.
PAIMK iš valstiečių net menkiausią jų menko turto dalį, ir jie tave linčiuos kaip tingų vagišą valkatą; bet PAIMK du trečdalius jų derliaus pagal įstatymą ir taisyklę (nuoma, palūkanos ar mokesčių vertinimai), ir jie išeis vidury nakties, kad tave pašlovintų tavo garvežiais varomoje rūmų karietoje, kai ji skrieja per jų „Dievo užmirštus“ kaimus.

„Pavogti žąsį iš bendrojo lauko“ yra baisi niekšybė, bet „pavogti bendrąjį lauką iš žąsies“ yra puikus valstybės valdymas. Žmonės, kurie užrašo Šventas Pasakas knygose, vadinami Dievo Apaštalais arba kanonizuojami kaip šventieji; bet žmonės, kurie pasakoja įprastus melus eilinėje verslo eigoje, populiariai laikomi nedorais ir bedieviais sukčiais.
Žavus pasakotojas, kuris spausdina malonią istoriją, sukurtą iš savo alkoholinės vaizduotės, žinomas kaip talentingas autorius: bet paprastas, tiesmukas rašytojas, kuris interpretuoja Faktus ir juos atvirai skelbia, yra nuodėmės, beprotybės, šventvagystės įsikūnijimas – tikras Apolionas, Šėtonas. „Kas vienam maistas, kitam – nuodai.“

Dar kartą, tas, kuris meluoja iš sakyklos „Dievo šlovei“, visur žinomas kaip Teologijos Daktaras, bet tas, kuris duoda melagingus parodymus įprastame Teisingumo Teisme, yra visuotinai smerkiamas kaip melagingai prisiekęs niekšas.
Abejotina, ar yra bent vienas kodifikuotas nusikaltimas, kuris būtų laikomas nusikaltimu kiekvienoje žemės šalyje. Kaip yra tūkstantis skirtingų dievo ikonų ir idealų, taip yra tūkstantis tarpusavyje atmetančių Teisingumo ir Klaidos požiūrių. Kiekvienas klimatas, kiekviena tauta, kiekviena bendruomenė turi savo supratimą, ką reiškia Dorybė. Moralės Dogmos yra GAMINAMOS pagal progą ir visada naudojamos kaip bauginimo įrankiai. Jos nebūtinai harmonizuoja su Gamta ar yra pagrįstos Gamta: išskyrus tuo požiūriu, kad Apgaulė yra natūrali. Biologiškai ir istoriškai žiūrint – „nėra nieko nei Teisingo, nei Klaidingo, tik MĄSTYMAS tai padaro tokiu.“
Kiekvienas amžius ir tauta privalo pati interpretuoti Teisingumą ir Klaidą. Taip PRIVALO ir KIEKVIENAS ŽMOGUS. Kiekvieno žmogaus akivaizdi pareiga yra sukurti savo Etinį Kredą. Jei jis aplaidžiai atlieka šią pareigą ir be mąstymo priima bandos, kurioje gimė, Kredą; tada jo individualumas susilieja ir išnyksta. Kiti žmonės, turintys daugiau asmeninės valios jėgos, gali tada nustatyti klaidingas, netinkamas Dogmas – suklastotus dvidešimt keturių colių matuoklius – ir priversti jį „prisitaikyti“ prieš jo valią. Jie tampa valdovais ir savininkais, o jis nusileidžia į priklausomo ar vasalo poziciją. Čia slypi nuolatinė grėsmė laisvei, įterpta visuose etiniuose, politiniuose ir religiniuose Kodeksuose.
Tas, kuris „laiko kito įsakymus“, neišvengiamai yra to kito tarnas. Tas, kuris tramdo savo mintis, kad įtiktų daugumai; jau prarado savo psichinę laisvę. Tas, kuris besąlygiškai pasikliauna „viešąja nuomone“, tampa tik marionete – be kraujo manekenu. Skelbdamas nepriklausomybę, jis praktiškai yra kalinys savo paties valdose.
Gyvenimo pasididžiavimas slypi SPRENDIME ir DARYME – INICIATYVOS ĖMIME – ne paklusime kitų diktatui. Tas, kuris „laiko įsakymus“, yra ir visada liks pavaldus – taisyklių ir reglamentų elgetyne. Tas, kuris nepaklūsta „įsakymams“, pats tampa Įsakymų Kūrėju; tai yra, valdovu virš kitų protų, kūnų ir turto, priklausančių prastesniems organizmams. Paklusnumas yra būdingas tarnui. Nepaklusnumas yra herojaus ženklas. „Žmogus yra visų dalykų matas.“ – (Protagoras.)
„Tas, kuris neima iniciatyvos ir nenusprendžia jokių klausimų, kad ir koks protingas ar patikimas,“ atlieka pavaldų vaidmenį. Visi didieji darbai yra ne Daugumos Balsų, o Individualios Veiklos rezultatas.
Kiekvienas žmogus, kuris yra laisvas (o laisvė reiškia kažką daugiau nei vien tik privilegiją mesti reguliarius spaudinius į Daugumos Dėžę), turėtų vertinti „visus dalykus“ pagal savo asmenybę. Jis turėtų laikyti save matuokliu – determinantu – vertės vienetu ir atsargiai vengti aklai priimti kitų žmonių matuoklius, be asmeninio patikrinimo ir protingų bandymų.

Lengviausias būdas viešųjų plėšikų gaujai apiplėšti tautą yra IŠLEISTI KLASTOTĄ VALIUTĄ IR JA IŠKEISTI Į TIKRĄS VERTĖS DAIKTUS: o lengviausias būdas pavergti Rasę yra ją įkalbėti ar primesti jai klastotus Etinius principus, tai yra, apgaulingus moralės standartus.
Kai svėrimo svarstyklės (ar matuokliai) yra suklastoti, visi vėlesni mainai tampa plėšikavimu. Tada hipotekų bankininkai tampa galvijų vagimis, o mašinų politikai virsta piratais. Taip atsitinka, kad žodžiai „politikas“ ir „vagis“ DABAR yra keičiami terminai; ypač Amerikoje, Prancūzijoje ir Australijoje. „Vyriausybė yra Didysis Šantažuotojas.“
Geriau laisvam gyvūnui būti nužudytam iškart, nei būti įvaldytam, pavergtam ir sukaustytam.
Psichiškai, morališkai, fiziškai, pilnaviduris žmogus neturėtų prisiekti ištikimybės jokiam pašaliniam moralizmui, papročiui ar savavališkam elgesio taisyklei. Jis turėtų didžiuotis kurdamas savo individualumą; nepriklausomą nuo visų kitų žmonių. Maksimoje „vienybėje slypi jėga“ glūdi nuolatinė klaida. Dažnai praktiniuose reikaluose didžiausias yra tas, kuris stovi labiausiai atskirai. „Kiekvienas už save“ yra gyvenimo įstatymas. Kiekvienas už Instituciją, Dievą ar Dogmą yra mirties įstatymas. „Rūpinkis savo reikalais“ yra labai apleista minties linija šioje silpnoje epochoje; kai kiekvienas sugedęs degeneratas mano, kad jo „reikalas“ yra būti kiekvieno kito degenerato prižiūrėtoju, globėju ir slaugytoju. Kaino įniršęs atsakas „ar aš esu savo brolio sargas?“ turi toli siekiančią praktinę filosofiją, kuri verta ramaus apsvarstymo, atsižvelgiant į šiuolaikinius socialistinius nesutapimus ir biologinį evoliucijonizmą. Tik išsigandę atgailauja, bet nemoralistai kuria šeimas, stato miestus, valdo žemę ir juokiasi iš Dievų.
Kiekvienas individas turėtų mąstyti, kaip jam patinka – kaip „dvasia jį veda“ – be menkiausios pagarbos tam, ką kiti galvoja ar daro – vienintelė jo veiksmų riba yra (žinoma) materializuota opozicija, su kuria jis faktiškai susiduria: nes Stiprieji yra natūrali Stipriųjų riba. Niekas nėra įpareigotas paklusti kitam (ar daugumai), IŠSKYRUS jei „kitas“ gali priversti paklusti; o tai daryti visais laikais, visomis aplinkybėmis būtų baisiai varginantis, brangus ir – pavojingas.
Kai susiduriama su aktualizuota opozicija, kiekvieno narsaus žmogaus reikalas yra ją įveikti – jei jis gali. Jei jis randa, kad tai viršija jo jėgas (ar jo draugų ir rėmėjų sujungtą galią), tada mirtis arba paklusnumas yra vienintelės protingos alternatyvos. Jei jis neturi drąsos kristi (kaip daug šmeižiamas Katilinas krito prie Pistorijos), tada jis ir jo palikuonys iki trečios ir ketvirtos kartos turi nusileisti į pavaldumą.
„Visi sužeisti priekyje; nė vienas nebuvo paimtas gyvas; pats Katilinas, iškvėpdamas savo gyvenimą, apsuptas savo priešų lavonų žiedu.“ – SALUSTIJUS.

Jei jis yra priverstas laikinai trauktis dėl pranašesnės Jėgos (ar strategijos); tada jis visiškai neskolingas jokios ištikimybės savo triumfuojantiems priešams: ir jis turėtų būti visada pasiruošęs (kai laikas ir aplinkybės atrodo palankios) užgožti ir sunaikinti jų diktatą. „Pasiek ten!“ sakau, pasiek ten! – Pasiek ten bet kokia kaina!
Būk Tikras Riteris. Išsigelbėk savo aukštais darbais. Jei žmogus sužeidžia tave ant vieno skruosto, pargriauk jį – smogk jam per klubą ir šlaunį. Savisauga yra pirmasis tavo būties įstatymas. Neapykanta už neapykantą, negaila už negailą – panieka už panieką ir dantis už dantį. Pasiek ten, sakau! – Pasiek ten! Pasiek ten bet kokia kaina!
Tegul jis nebesigiria savo narsa, kuris tik verkia su savo Brangiaisiais, kai jo Brangieji verkia dėl duonos. Narsūs ir drąsūs niekada nebuvo žinomi kaip stokojantys KOKIO NORS DALYKŲ. Moterys lieja ašaras; vyrai lieja kraują. Bailiai tarnauja šeimininkams. Drąsūs vyrai patys tampa Šeimininkais.
Eidami per Pažeminimo Slėnį, vergai ir bailiai, rodydami savo žaizdas, garsiai rauda dėl paguodos ir užuojautos. Drąsūs vyrai stovi atskirai ir svarsto apie kerštą ar užkariavimą.
Mirties baimė yra Vergovės pradžia. Daugumos Dėžės despotizmas gali būti palaikomas tik padarant staigią ir smurtinę mirtį galutine sankcija. „Civilizuoti“ žmonės yra išgąsdinti mirties idėjos, ir kol taip yra, tie, kurie laiko staigią mirtį savo rankos delne, yra pasaulio šeimininkai.
Todėl mažas disciplinuotų kovotojų būrys (jei apsaugotas mirties bausme) yra pajėgus dominuoti tautą, dešimt tūkstančių kartų didesnę už jų skaičių.
Todėl taip pat, pagal „kovok su ugnimi ugnimi“ principą, visos slaptos asociacijos, siekiančios sunaikinti įsitvirtinusius tironijas Bažnyčioje ar Valstybėje, nuo seniausių laikų buvo organizuojamos „mirties bausmės“ pagrindu. Kai jos sėkmingos, šios draugijos savo ruožtu tampa „Vyriausybe“; tiesiog performuodamos kaip GYNYBOS pajėgos, o ne AGRESYVIOS pajėgos. Dėl šios priežasties „vyriausybės“ vidinis veikimas yra nežinomas išoriniam pasauliui.
Kiekvienas ministrų kabinetas yra prisiekęs, ir visi aukštesni pareigūnai yra įsipareigoję ir prisiekę mirties bausme laikytis griežčiausio slaptumo. Iš tikrųjų, po Populiariosios Vyriausybės priedanga, Pasaulio Finansinė Imperija yra įsitvirtinęs Faktas.

Nė vienas žmogus neturi (ir niekada neturėjo) jokios ĮGIMTOS teisės naudotis žeme; nei į asmeninę nepriklausomybę; nei į nuosavybę, nei į žmonas, nei į žodžio laisvę; nei į minties laisvę; nei į NIEKĄ, išskyrus tai, ką jis gali (pats ar kartu su savo sąjungininkais) tvirtinti savo „teises“ Galia. Tai, kas (populiaria kalba) vadinama „teisėmis“, iš tikrųjų yra „grobis“ – anksčiau įgyvendintos Galios privilegijos: bet „teisė“ iškart praranda galią, kai tie, kurie ja naudojasi, tampa nepajėgūs ją toliau išlaikyti.
Todėl visos „teisės“ yra tokios pat laikinos kaip ryto vaivorykštės, tarptautinės sutartys ar laikinos paliaubos straipsniai. Jos gali būti panaikintos bet kuriuo momentu bet kurios sutarties šalies, turinčios reikiamą Galią.
Plačiai kalbant, Galia yra įsikūnijusi Teisingumas, o teisės yra metamorfozuotos galios. Galia ir Teisingumas yra sinonimai; nes Galia yra galinga ir SĖKMINGAI VYRAUJA. Tie, kurie turi NEABEJOTINĄ Galią (nesvarbu, ar jie vienas, dešimt, ar dešimt milijonų), gali ir SKELBIA Teisingumą. Vyriausybė remiasi nuosavybe, nuosavybė remiasi užkariavimu, o užkariavimas remiasi Galia – o Galia remiasi protu ir raumenimis – Organiniu Gyvūniškumu. Lygiai kaip tėvai diktuoja teisingumą savo vaikams, taip meistriški gyvūnai diktuoja teisingumą milijonams ir milijonams suglebusių, vaikiškų protų žmonių. Monarchiniai valdovai yra puošnūs šokinėjantys lėlių teatro veikėjai, o reprezentacinės institucijos – mokesčių rinkimo mechanizmas Galingiesiems. Bankai ir seifai yra jų lobių saugyklos, o armijos ir laivynai – jų sargybiniai, budeliai, sargai.
„Yra daug ką pasakyti už nuomonę,“ rašo profesorius Huxley, „kad Jėga, efektyviai ir kruopščiai panaudota, taip, kad tolesnis pasipriešinimas taptų beprasmiškas; įtvirtina nuosavybę, kuri TURĖTŲ BŪTI PRIPAŽINTA KUO GREIČIAU.“ Profesorius Jevonas išreiškia paralelę mintį: – „Pirmasis žingsnis turi būti išvalyti mūsų protus nuo idėjos, kad egzistuoja tokie dalykai kaip abstrakčios teisės.“ „Dvasinė teisė“ ir „moralinė teisė“ negali būti paaiškintos, nes jos yra tik verbalizmai be tvirtos substancijos. Jos net nėra šešėliai; nes šešėlis reiškia materializuotą aktualumą. Šiek tiek sunku apibrėžti tai, kas neegzistuoja. Šią užduotį galima palikti universiteto profesoriams ir sekmadieninių mokyklų teologams. Jie yra meistrai, pridengiantys savo psichinį nuogumą nuostabios žodžių gausos debesimis.
Teisingumas, plačiausia ir giliausia prasme, gali būti logiškai apibrėžtas kaip saulės energijos apraiškos, materializuotos per žmogaus mintis ir raumenis Mūšio Laukuose – tai yra, Gamtos Aukščiausiajame Teisme. Galia yra pergalė, o pergalė įtvirtina teisingumą. Galia yra kosminė jėga chemijos operacijoje; o Žmogus (savo sferoje) yra heliocentrinė jėga ant dviejų kojų. Galia yra galinga ir PRIVALO vyrauti.
Ji SĖKMINGAI VYRAUJA, nes iš tiesų ji yra kaip Gravitacijos Įstatymas – Ne! TAI YRA GRAVITACIJOS ĮSTATYMAS.
Visos savavališkos Teisingumo ir Klaidos taisyklės yra įžūlūs asmeninės laisvės pažeidimai. Tas, kuris nori išlaikyti savo vyriškumą, privalo jas ignoruoti ir atsisakyti, kur ir kada tik įmanoma; IŠSKYRUS, jei jis jas ištyrė – palygino su Gamta ir be prievartos sutinka jų laikytis kaip modus vivendi. Jei jis jas priima (kitomis sąlygomis) kaip savo gyvenimo naštą, tai – jo laidotuvės. Jei jis trokšta save suvaržyti ar nusižudyti, kodėl jis neturėtų? Tai JO paties reikalas.
Protingas žmogus niekada neturėtų prisitaikyti prie jokios taisyklės ar papročio vien todėl, kad jis buvo labai giriamas kitų, gyvų ar mirusių. Jei jie gyvi, jis turėtų įtarti jų motyvus. Jei mirę, jie nebeturi balso Teisme. Jis turėtų būti įstatymas sau visame kame: kitaip jis leidžia save demonetizuoti iki prijaukinto gyvūno lygio.
Tikras žmogus privalo absoliučiai pasikliauti savimi, nuspręsti savo tikslus, pasirinkti savo kampanijos planą; ir nuožmiai priešintis bet kokiam autoritariniam kišimuisi (ypač jei jis įgauna socialistinio oficialumo formą). Jis privalo būti ryžtingai pasiruošęs gintis nuo visų tų įkyrių „šunų“, kurie drįsta primesti savo purvinus idealus jo privačiam ar viešam gyvenimui.
Jam taip pat būtų gerai būti nuožmiu ir pavojingu priešu; taip pat kaip ir nepalaužiamu draugu. Savo priešams jis turėtų būti toks pat negailestingas kaip „dievai“, savo draugams visomis sunkumų ir pavojų dienomis jis turėtų būti kaip – „armija su vėliavomis.“
Todėl sakau, būk vyriškas! – būk TIEK vyriškas, tiek išmintingas! Būk bebaimis, atkaklus, ryžtingas ir drąsus; nes (kaip Von Clausewitz įtaigiai tvirtina), „drąsumas, vadovaujamas aukštesnio intelekto, yra herojaus ženklas.“
Žmogaus PIRMOJI pareiga šiame pasaulyje yra SAU, o žodis „sau“ apima tuos artimus ir brangius, kurie savo šaknimis apraizgė jo širdį. Žmogaus giminė yra jo dalis. Jis neturėtų pamiršti, kad kovodamas už savo ranką, jis kovoja už juos. Jo stiprybė yra jų tvirtovė. Jų stiprybė yra jo šlovė. Šeima ir individas yra vienetas.
Henris Wattersonas, įžūlus Naujojo Paskirstymo redaktorius, išmokytoje oracijoje prieš dieviškąją Komunalizmo teisę į žmonių likimus: – „Mes turime mokyti pamoką, kad pilietis egzistuoja vyriausybei, o ne vyriausybė piliečiui.“ Ignacas Lojola; Kalvinai; Alvos Kunigaikščiai; Torkemados; ir Piusai dešimtimis; buvo vienodai iškalbingi, aiškindami paralelinius šėtoniškus sofizmus. Amžiais tie Laisvės Naikintojai skelbė, kad individas egzistuoja Šventajai Bažnyčiai; ne Šventoji Bažnyčia individui. Tačiau socialistinio-šventovinio despotizmas buvo visiškai sutramdytas – tarsi susprogdintas į gabalus; ir privataus sprendimo teisė visiškai išlaikyta. Jo gudrus atgimimas po Valstybės Neklystamumo priedanga, žurnalistinio Diablrie jėzuitų rankomis, turi būti sutiktas taip pat ryžtingai ir sunaikintas taip pat nuožmiai, negailestingai, kaip jo šėtoniškas teokratinis prototipas.
Individo didybė pirmiausia, svarbiausia ir aukščiau visko. „Pragaro liepsnos“ realizuojamos tarp mūsų, kai „individas nyksta, o Valstybė auga vis labiau.“ Jei Wattersono idealas triumfuotų, kiekvienas žmogus, kuris TADA išdrįs praverti burną (išskyrus šlovindamas Autoritetą), rizikuos, kad į ją bus supiltos švino srovės, kaip švelni užuomina būti konstitucingu.

Tas, kuris elgiasi pagal savęs atsižadėjimo principus, bendraudamas su konkuruojančiais plėšrūnais, nusimeta save, kad jie galėtų perlipti per jo pargriautą asmenybę į JŲ SĖKMĘ. Jis atsisako savo įgimtos karališkumo, kuris lenkiasi prieš bet kokį žmogų ar žmogaus dogmą – išskyrus savo. Nuolankumas yra nusikaltimas žmogui, nors tai gali būti dorybė tarnui. „Kuklus“ žmogus leidžia savo varžovams užimti visas Aukštas Vietas ir paversti jį jų pakoju – ne, jų pačiu durų kilimėliu.
Žinoma, yra tam tikri Aukštesni Įstatymai, kuriems niekas negali net bandyti priešintis, be to, kad būtų tyliai nubaustas. Gamtos Įstatymo pažeidėjas gali manyti, kad jis išvengė, net kai kilpa jau po jo smakru, o sklendė tuoj bus atleista. Gamta turi labai ilgą ranką ir kerštingą. Daugelis „lygumos miestų“ buvo sudeginti, be Sodomos ir Gomoros. Individualūs gamtos pažeidėjai visada varomi į beprotybę: o tautos, organizuojančios pasipriešinimą savo būties prigimčiai, tampa regimentuotomis nesuderintų žmogelių ordais, suodžiais prakaituojančiais žemyn į savo „dangų“, šokdami mirties šokį, rėkdami „Pažangos“ dainas. Stebėkite, pavyzdžiui, civilizacijos darbininkų klases ir visišką jų veiksmų beprotybę. Neabejotinai jų dievas juos apakino, arba galbūt jie yra „apsėsti velnio“. Tikrai jie nėra sveiko proto. Artėja diena, kai jie su gėda šauks: „O, kad būtume mirę!“
Kuo greičiau mašinos gali būti tobulinamos, kad atliktų darbą, kurį dabar daro šie gyvūnai; jie yra „atleidžiami“, – išmetami spiečiais, kad rastų pašaro ir prieglobsčio, kaip sugeba. Samdiniai sparčiai tampa pigesni už arklius ir šunis, bet dar šiek tiek brangesni už elektros variklius ir garo mašinas. Vidutinis darbininkas todėl instinktyviai jaučia, kad jo „dorybės“ galų gale gali neišsaugoti jo gerklės nuo peilio – tai yra, nuo logiškų jo paties ar jo protėvių pralaimėjimo kovoje pasekmių. Jo „dorybės“ (kaip jis jas vadina, vargšas velnias) yra ekstremalus darbštumas, ekstremalus paklusnumas, ekstremalus politinis ir religinis patiklumas – kartu su ekstremaliu bailumu ginant save. Kol Galiai reikalingos šios vergų-samdinių ordos, jiems bus suteikiama pakankamai būtinų dalykų, kad išlaikytų save tinkamoje būsenoje; bet kai jų Darbo Jėga nebebus pelninga investicija, jie neabejotinai bus eliminuoti. Kodėl karo belaisviai turėtų būti laikomi gyvi didelėmis sąnaudomis; kai pigiau ir patogiau išmesti juos į laisvę – žūti, kaip bevertis gyvulys žūsta stepėse žiemos metu? Jau dabar daugelis šių „laisvai gimusių piliečių“ kasdien pjauna sau gerkles iš nevilties, nesugebėdami rasti šeimininko. Milijonai taip pat lėtai nuodijasi sultingais nuodais, tokiais kaip alkoholiniai ir kiti stimuliantai. Mokslinė sterilizacija yra įsitvirtinusi praktika; kūdikių žudymas – reguliarus verslas; o celibatas auga šuoliais. Faktas yra, kad pramoninis pasaulis valdomas verslo principais, o „verslo principai“ yra sinonimas „vargas nugalėtiesiems“, „pragaras paima paskutinius“, „tinkamiausiųjų išgyvenimas“ ir „galia yra teisingumas.“

TEISINGUMAS, kaip vanduo, randa savo lygį. Žmogaus sutikimas nėra būtinas Natūralių Jėgų veikimui. Jo nereikalaujama. Jo net neprašoma. Jis yra tarsi pacientas, tvirtai pririštas prie skrodimo stalo. Jis gali jausti chirurgo lancetą, smingantį per jo virpantį kūną – jis gali drebėti iš siaubo ir išpilti šaltu prakaitu – jis gali dejuoti konvulsinėje agonijoje ir melsti savo Stabą – bet jis negali išvengti.
Žinodami visa tai, kodėl gi nepalikti Gamtos ramybėje, kad ji tyliai įgyvendintų savo tikslus? Kodėl bendruomenės turėtų saugoti savo neįgaliuosius? Kodėl trukdyti drastiškam ir reikšmingam sugedusių organizmų pašalinimui. Jėzaus tipo žmonės akivaizdžiai buvo sukurti būti nukryžiuoti ir nuplakti. Budos tipo žmonės (matyt) gimė mirti nuo maro ir bado – vargšai, silpni, bailūs, pūvančių kenkėjų spiečiai, kokie jie yra! Štai jie tolumoje, su šonkauliais, kyšančiais per jų odą, su liūdnu dėkingumu priimantys savo Užkariautojų išmaldą.
Brahma! Buda! Konfucijus! Jugernautas! Kristus! – Štai – Jūsų šlovingas rankų darbas!
Tegul bailiai ir niekingi išmiršta – tegul jie patys save sunaikina: – tai yra sferų logika. Šios žemiškos rutulio atmosfera bus tyresnė, kai šios „sunkiai apsunkintos sielos“ išnyks; ir jo paviršiuje bus vietos Grynumo ir Švarumo proto ir kūno regeneracijai.
Gyvenimo puotoje tegul nebūna rezervuota vieta tiems, kurie negali jos laimėti – kurie negali PRALAUŽTI į užburtą ratą charakterio jėga ir darbų jėga.
Nejėgingi ir bepročiai, kurie save vadina „teisiais“, vis tiek yra geriau mirę – geriau jiems patiems ir geriau jų įpėdiniams. Argi ne beprotybės viršūnė bendruomenėms sąmoningai maitinti ir puoselėti paveldimos degeneracijos bakterijas?
Pranašumas gali būti nuspręstas tik Mūšiu. Konfliktas yra neklystantis Atrankos ir Atmetimo metodas. Evoliucija neturi pabaigos. Tai neabejotinai yra logiška Darvino garsiojo pareiškimo išvada: – „jei jis (žmogus) turi dar aukščiau kilti, bijoma, kad jis privalo likti pavaldus griežtai kovai. Kitaip jis nugrimztų į tingumą; ir gabesni vyrai nebūtų sėkmingesni už mažiau gabius.“
Tik subjektyvios valios galios ar vergiškos kilmės Inkoherentai (tarsi buteliu maitinami būtybės) net svajoja apie „tvarkingą visuomenės būseną“, kurioje Teisingumas ir Klaida (ar asmeninis nuopelnas) gali būti galutinai nuspręsti kitais nei biologiniais principais.
Hebrajų dekadentai šimtmečiais kartojo šią kvailą mintį apie Visuotinę Taiką, Lygybę, Teisingumą ir Sąžiningą Žaidimą: bet ar jie nebuvo dvokianti nekarinių vergų gentis nuo savo raupsuotos pradžios? Didžiausias jų šlykštčios literatūros eilėraštis skiepija „dorybę“ kantrybės ir paklusnumo po nepakeliama Neteisybe. Visi jų besisukantys pranašai rėkia, verkia ir šaukia dėl epileptoidinių etinių standartų masinio žlugimo; ir beprotiškai skelbia „gerą“ laiką ateinantį; kai kiekvienas izraelitas „gulės po savo vynuogynu ir figmedžiu, be nieko, kas jį gąsdintų“. Kaip žavu?
Mozė, Jėzus, Izaijas, Petras. – Markas, Matas, Lukas ir Jonas buvo visi purvini žydai ir rapsodiški Komunarai. Tie hebrajų niokojimo veisėjai – Lasalle, Dr. Adler, Jacobi, Karlas Marksas ir modernizuoti perkelti Esenai – Ebionitai.
Visi moraliniai nurodymai, visi tūkstantmečiai; yra savavališki pragarizmai – gudraus hipnotinio poveikio rezultatai. Jų slaptas tikslas yra žmogaus proto ir individualios nepriklausomybės nuvertimas; kad būtų įkurtas didžiulis bedlamitų kalėjimas, vadinamas „Dievo karalyste žemėje“, kitaip tariant, „pandemoniumas visu smarkumu“.
Faktas yra, kad Žmonija eina visiškai iš proto dėl to, kad valgė vaisius, augančius ant to šėtoniško medžio „gėrio ir blogio pažinimo medžio“. Jis viliojantis žiūrėti – malonus gomuriui, bet mirtinas atropinas – gudrus nuodas slypi jo šerdyje. Prakeikti tie, kurie tiki Teisingumu ir Klaida – nes jie YRA – klystantys.
Trauka ir gravitacija laiko žvaigždes jų orbitose ir (lygiai tuo pačiu bendru veikimo metodu) visi žmonių spiečiai ir gyvūnų bandos yra integruojami ir dezintegruojami efektyviomis išvestinės saulės šilumos ir galios apraiškomis.
Stiprūs Vyrai yra magnetizuoti pirminės energijos įsikūnijimai – koncentruotos elektros dinamai. Yra paslaptingas, beveik magiškas žavesys Tikros Didybės asmenybėje. Mažesni vyrai traukiami prie savo Natūralių Vadų, kaip plieno drožlės prie magnetito. Ši savita traukos jėga retai matoma (išskyrus spasmodiškai) fiziniuose silpnuose. Ji, atrodo, išsivysto tik neįprastai gyvybingiems gyvūnams – vyrams, turintiems daug „velnio“ savyje.
Fizinė galia yra psichinės galios pagrindas. Smegenų ląstelių maistas gaunamas iš kraujo kūnelių, nuolat pumpuojamų į jas širdies veikimu. Jei siurblio vožtuvai yra silpni ar išderinti – jei maisto srautas yra nešvarus – jei skrandis sutrikęs – jei kepenys užsikimšusios ar plaučiai pūvantys ir sugedę; tada smegenys yra badaujamos, nuodijamos, užteršiamos, o visos mintys, kurios ten užsimezga, yra silpnos, nenatūralios, nešvarios. Iš čia kyla literatūrinio purvo srautas, kurį Zolos ir biblijos propagandistai, poetėliai ir „eminentiniai mokslininkai“ nuolat pila ant žmonių kartų, per amžius mirkusių panašiame intelektualiniame kanalizacijoje.
Iš čia ir pastebimas faktas, kad nei Didieji Vyrai, nei Didieji Heroizmai niekada nėra gimę mieste. Miestai yra nešvarūs mintimis, žodžiais ir darbais; ir nieko kilnaus juose niekada negali išsivystyti. Jie yra atliekų krūvos – pasaulio kjokken-moddings. Jie yra visko, kas gėdinga ir niekinga, religijoje, politikoje, sociologijoje ir teisėje, matricos. Organizuoto šlykštumo lupanarai yra jie! – kur pagarsėjusi prostitutė ir dar pagarsesnis redaktorius nuodija orą, stovėdami greta; skleisdami savo raupsuotą užkratą su kiekvienu pučiančiu vėju. O kad būčiau Neronas ir mokėčiau groti smuiku! Bet galų gale, galbūt, tai būtų degtukų ir gero katguto švaistymas.
Didieji vyrai gali išsivystyti tik iš aplinkos, pasižyminčios santykine asmenine nepriklausomybe. Jie ateina iš kalnų ir miškų proskynų. Jie subręsta su audra, plakdami, ir lietumi, lašėdami ant jų. Pirmiausia kovodami su elementų konkurencija, jie išvysto milžinišką motorinę jėgą, būtiną vėlesniame gyvenime žmonių bandų valdovystei. Įžengę į pusiau mirštančių civilizacijų centrus, jie iškart ima vadovauti kaip natūrali teisė. Jie tampa valdovais, kancleriais, karaliais, užkariautojais, elektros baterijomis, dinamais. Vergiškai išauginti spiečiai dirba jų įsakymu, su uoliu pasitenkinimu, o varžovai yra numetami, tarsi „riešo pasukimu“.
Jų šypsena yra turtas ir garbė mažesniems vyrams – jų raukymasis yra skurdas, neteisėtumas ar kilpa. Antrinės klasės gyvūnai renkasi aplink juos ir yra naudojami kaip satrapai, gubernatoriai, leitenantai. Jei tauta, esanti išnaudojimo procese, maištauja, maištas yra slopinamas JĖGA. Jei įsitvirtinusios valdovai nesugeba atlikti šios užduoties, tada jie nuverčiami; ir Maišto vadai valdo jų vietoje – kaip savaime suprantama. Valdovų kontrolė absoliučiai priklauso nuo jų Galios. Kai jie nebegali vykdyti „mirties bausmės“, jų galia išnyksta. Prancūzų aristokratija kilo iš nuožmių, ilgaplaukių, mūšyje išaugintų frankų žiaurių darbų; o jų išsigimę palikuonys – buvo nuversti ir giljotinuoti Niūrių Provinciolių, kurie atvyko į Paryžių, alkani pinigų, galios ir šlovės.

Žvaigždžių erdvės regionuose galima pastebėti panašius reiškinius. Ta saulės žvaigždė, turinti stipriausią traukos jėgą, suka aplink save kitas, mažesnes žvaigždes, kol galiausiai susiduria su konkuruojančia riedančia mase, turinčia didesnę masę ir patrauklumą, po ko ji yra absorbuojama ir praranda savo individualumą. Tai, kas yra gravitacijos įstatymas materijai ir judesiui, sociologijos srityje yra Galios įstatymas. Šioje analogijoje slypi beribė reikšmė.
Žvaigždžių gyvenimas yra žinomas kaip pirminės plutoninės energijos emanacija. Mūsų planetų sistema yra tarsi vienas besisukantis dulkės grūdelis (tarp nesuskaičiuojamų daugybės) vitalizuotame saulės spindulyje. Mūsų žemė yra antrinio ciklono įniršio šalutinis produktas. Pati saulė (MŪSŲ PASAULIO jėgainė) yra materializuota šilumos jėga, aktyviai veikianti; pasireiškianti kaip šiluma, šviesa, judesys, elektra ir gyvūnų gyvenimas.
Žmogaus kūnas ir pragyvenimas gaunami tiesiogiai ar netiesiogiai iš Saulės. Per ją jis gyvena, miršta ir turi savo būtį. Jei heliocentrinė jėga būtų akimirksniu atimta, visas gyvenimas iškart išnyktų. Taip visur, per „Amžinybę“, visomis aplinkybėmis ir visais laikais; šis pasaulis, visi pasauliai ir visa, kas juose šliaužia, yra varomi, įkvepiami, vitalizuojami ir valdomi aktyviai veikiančios Jėgos. Visur tai Galia valdo, silpnumas yra valdomas, traukiamas, atmetamas, kontroliuojamas.

Jėga stumia geležinius jūrų elnius ir meta juos, besiplakančius per pilkai žalsvas bangas. Jėga suka pakrautus krovininius vagonus per prerijas, kalnagūbrius ir upes. Jėga iškelia iš giliai įkastų kasyklų didžiulius aukso, geležies, sidabro ir anglies lobius. Jėga valcuoja raudonai įkaitusius metalo luitus į titaniškas formas. Jėga sėja sėklą, aria lauką, pjauna grūdus, kūlia javus, tašo akmenį, formuoja sijas, stato tiltus per upes, kerta miškus, kuria miestus, rašo knygą – įkvepia ją, spausdina ją, gina ją.
Net „sferų muzika“ yra vibruojantis elementų, kariaujančių tarpusavyje, riaumojimas, giedantis Galios Gloriją.
Jei Jėga yra „viskas visame“ planetų sistemose ir gyvūnų pasaulyje, ar ji negali būti ir sociologijos sezamu – pirminiu principu, kuris valdo (ir privalo toliau valdyti) genties santykius su gentimi ir žmogaus santykius su žmogumi? Ar tai nėra antikos evangelija, taip pat kaip ir šios dienos loginė redukcija?
Ar tai būtų užstatytos respublikos, užstatytos monarchijos ar hipotekuotos despotijos, Kardų Galia – (tai yra, karinė galia – mušimo galia) yra galutinis IPSE DIXIT, nustatant teisingumą ir klaidą. Kaip buvo žiauraus Sesostrio, niokojančio Čingischano, drąsaus Karolio Didžiojo dienomis; taip yra ir dabar. Visuose pramoniniuose santykiuose Galia yra „visos, ką ji apžvelgia, monarchas“. Autoritetas yra Autoritetas, nors jis gali įgauti tūkstantį skirtingų formų. Koks esminis skirtumas tarp Romos mandumo, Turkijos firmano, Rusijos ukazės, „Aukščiausiojo“ Teismo įsakymo ar Kanceliarijos Įsakymo? Jie yra tikslūs sinonimai. Kad ir kokia būtų jų ryški frazė, veikime jie yra matomos Imperinės Galios – Skeptruotos Didingumo – apraiškos. Jokia šventovinė sofistika negali šio fakto ilgam užmaskuoti; o dar svarbiau, jokia emocinė demagogija negali jo pašalinti.
Autoritetas pats savaime nėra blogis. Natūralu, kad Galingi žmonės valdo Silpnų minias, kaip natūralu, kad liūtas ėda ėriuką. Kai kokia tauta ar žmonių klasė neturi tikros galios, yra teisinga ir tinkama, kad jie būtų pavergti: ir vėl, jei jie išvysto reikiamą stiprybę, yra vienodai pateisinama, kad jie atkovotų savo buvusią poziciją; ir pavergtų savo pavergėjus. Evoliucija veikia per Autoritetą, bet jam nėra jokių ribų.
Pralaimėjimo bausmė yra milžiniška. Darbo užmokestis yra (šiuolaikiniais laikais) pagrindinė sutarties sąlyga, pagal kurią nugalėtiesiems leidžiama egzistuoti.
Tolygus Teisingumas niekada neegzistavo gyvojoje kūrinijoje ir niekada negali. Paties jo idėja yra absurdas. Evoliucija jo nežino.
Tarp naštos nešėjų ir plėšrūnų; taip pat tarp Kapitalo ir Darbo yra amžinas konfliktas. Jie yra vieni kitiems natūralūs priešai, ir kuris pasirodo stipresnis, tas privalo valdyti – tam laikui; ar veikiau, iki kito Bandymo. Mūšio įstatymas yra neribotas. Jis nesibaigia nei šiandien, nei rytoj. Jis tęsiasi visą laiką.

Tarp Romos Optimatų ir Populiarų – Graikijos Aristų ir Helotų – Kartaginos Prekybos Karalių ir Nubijos vergų – Karinių Kastų ir Karnako bei Memfio vergų; tas pats neslopinamas konfliktas siautėjo ilgus amžius, kuris dabar vyksta VISUR, tarp Turinčių ir Neturinčių. Iš tiesų agrarinis judėjimas ir triukšmingas konfliktas tarp Skolininkų ir Kreditorių klasių šiuolaikinėje Amerikoje yra tikslus to, kas vyko graikų-romėnų pasaulyje, dublikatas. Tačiau šiuolaikiniai lyderiai (abiejose pusėse) yra apgailėtini silpni kūdikiai, palyginti su Antikos vadais. Jie yra tik kūdikiai, besidžiaugiantys žaislais ir lopšinėmis – matydami, jie nemato; girdėdami, jie negirdi; turi protus, bet nežino; juokdamiesi ir čiauškėdami jie NIEKO NESAKO – labai iškalbingai. Jiems jų menka provincijos lopšys yra Visata, ir jų gyvenimai – beprasmis klaidžiojimas svajonių šalyje.
Tie, kurie kalba apie nuolatinį pasaulinių energijų konfliktų suderinimą, veltui švaisto savo kvapą. Kompromisas yra neįmanomas (dabar kaip ir senovėje), išskyrus kaip laikiną priemonę. Turtingi ir vargšai yra neišvengiami natūralūs produktai ir vieni kitų papildiniai – kaip priešingos srovės elektros baterijoje. Turtingųjų reikalas yra išnaudoti vargšus, ir lygiai taip pat vargšų reikalas nugalėti ir išnaudoti – savo ruožtu.
Vieno klasės engimas kitos visada yra sukeltas fizinio aukų bailumo; ir Gamta nemyli bailių – nei turtingų, nei vargšų. Engimas yra viena iš BŪTINŲ evoliucijos fazių. Todėl, siekiant užtikrinti žemesnių tipų pavergimą ir galutinį sunaikinimą; kova už išgyvenimą yra primetama žmonėms, kaip ir visiems kitiems gyvūnams. Net kai mūsų „eminentieji“ išminčiai pranašauja visuotinės taikos ir pasitenkinimo eras; konkuruojančios kohortos ruošiasi šokti vieni kitiems į gerkles – kaip senovėje. Galia privalo nuspręsti „visus dalykus“ ateityje, kaip ji nusprendė „visus dalykus“ praeityje: ir tie, kurie moko kitaip, yra arba nesąžiningi, arba neturi tikro supratimo apie biologinio determinizmo mastą ir seką.
„Visas pasaulis“ dabar yra Skoloje, ir jokios žmogaus pastangos niekada nepakaks sumokėti palūkanas (jau nekalbant apie pagrindinę sumą) grynais. Verslas gyvena po hipotekos skolų debesiu, kuris vieną dieną turi būti likviduotas šūviais ir sviediniais, nes obligacijos reiškia – vergiją.
Visa realizuota gerovė yra transfigūruota Jėga; o jos trūkumas yra tikras sterilumo ir degeneracijos ženklas. Industrializmas yra Jėgos manipuliacija – Jėga. Protas ir raumenys yra gravitacijos mechanizmo dalis. „Karo belaisvių“ palikuonys buvo šimtmečius mokomi vergystėje: ir jie tampa labai protingais mechanikais, specialistais ir tarnais.
Kapitalas yra koncentruota Jėga, taikoma papildomos Jėgos išgavimui ir kaupimui. Jis gali būti naudojamas jo savininko bet kokiu būdu, kaip jam patinka. Jis nėra įpareigotas kitiems dėl jo taikymo ar nuosavybės. Jis gali „daryti, kaip jam patinka su savuoju“, KOL TURI GALIĄ. Jis gali turėti žemę per šį agentą, jei nori; ir jis gali pirkti ar parduoti žmones ir tautas, jei jaučiasi taip nusiteikęs ar mano, kad tai pelninga. Gamtoje nėra ribų jo energijoms ar ambicijoms. Viskas, ko reikia, yra Galia, lygi planui. Bet tie patys principai gali būti taikomi bet kurio kito žmogaus ar žmonių asociacijos; ir kylančiame konflikte TINKAMUMAS ĮRODOMAS – ABSOLIUČIAI IR BE ABEJONIŲ. Turtingųjų „teisės“ yra tai, ką jie GALI išlaikyti; ir vargšų „teisės“ yra ne mažesnės. Nėra nustatytų ribų turto kaupimui, ir visiškai jokių ribų jo perskirstymui. Sąžiningas žaidimas net nėra esminis ar būtinas. Jis gali būti įtvirtintas, jei abu kovotojai to abipusiai nori; bet jis taip pat gali būti visiškai atsisakytas. Tikrame gyvenime jis VISADA „atsisakomas“ tų, kurie turi materialinės galios persvarą.
Lygybė gali egzistuoti tik tarp lygių. Civilizacija reiškia darbo pasidalijimą, o darbo pasidalijimas reiškia pavaldumą, o pavaldumas reiškia neteisybę ir nelygybę. Vargas man, jei nekalbu tiesos!
Prie tokių žodžių bailumas blykšta iš baimės – renkasi savo Stabų Salėse, maldauja – „Viešpatie, pasigailėk mūsų! – Kristau, pasigailėk mūsų! – Išgelbėk mus nuo Blogio!“
Primitiviose bendruomenėse Galios Filosofija yra visiškai suprantama ir taikoma visų klasių – net Servi. Abstraktaus teisingumo, teisumo, nesipriešinimo idėjos neranda prieglobsčio nesugadintame prote. Gyvenimas yra pernelyg niūrus medžiotojų ir karių stovykloje, kad dirbtinumas sulauktų ko nors daugiau nei geraširdiško sarkazmo. Tas, kuris turi kasdien medžioti savo šeimos pietus (ir užgrobti žemę, ant kurios statys savo būstą), nėra labai linkęs entuziastingai ryti išsigimėlišką savęs atsižadėjimo teoriją; ar prisiekti beribę ištikimybę savavališkai paskirtai mokesčių rinkėjų gaujai – apsimetančiai politiniais filantropais. Jis išlaiko savo įgimtą nepriklausomą karališkumą, kol GALI; ir niekada nepasiduoda, išskyrus prieš absoliučiai pranašesnę jėgą. Net tada jis prisiekia beribį kerštą ir įpareigoja savo sūnus ir sūnų sūnus amžinai neapykantai prieš savo užkariautojų dominavimą ir plėšimą.

Evoliucijoje nėra galutinio taško. Ji visada veikia kokia nors forma; stengdamasi išnaikinti prastesnius organizmus ir išsaugoti tobulesnius tipus. Kaip Antikos dievai, ji yra tiek Destruktyvi, tiek Kūrybinga. Praeities Galingieji buvo nuversti dabarties Galingesnių; ir griežta seka, dabarties Galingieji privalo būti nuversti – rytojaus Galingesnių.
Visi „moraliniai“ dogmatizmai ir religingumai yra teigiami kliuviniai Aukštesnio Vyriškumo evoliucijai; nes vyrai, kurie sąžiningai siekia Moralės, ne taip energingai siekia Galios – galios, kuri iš esmės yra nemorali. Todėl kova tarp turtingųjų ir neturinčiųjų klasių nėra tokia aštri, kaip Gamta akivaizdžiai ketina, kad ji būtų. Moralinis žmogus yra silpnas priešininkas nemoraliai vadovybei. Jis kvailai leidžia kalbantiems asmenybėms (su aštresnėmis suvokimo savybėmis) turėti neribotą Autoritetą virš jo; po daugybe įtikinamų pretekstų, ir sąmoningai plėšti jo Turtą.
Yra pernelyg daug verkšlenančio MEA CULPA apie vidutinį žmogeliuką. Iš čia kyla pasaulio vargai! – Iš čia kilusi morbidinė Dwindlingų troškimas to, ką jie vadina „taikiu socialinės problemos sprendimu“. Silpnos prigimtys yra išgąsdintos idėjos, kas „gali nutikti“ mirtiname susigrūmime su įsitvirtinusiais priešais, kurie yra lygiai stiprūs, jei ne stipresni už juos pačius. Tai tikroji priežastis, kodėl turtingi žmonės visada taip trokšta vengti diskusijų ir „išlaikyti Taiką“, ir kodėl vargšai – „badauja apsupti gausos, ir trokšta, kai vanduo teka šalia: nes „Įstatymas ir Evangelija juos pasmerkė, ir su baime uždulkindami visas jų jusles.“
Faktas yra, kad abi pusės bijo viena kitos – bijo vienintelio racionalaus sprendimo. Mano prakeiksmas tebūna ant baltaširdžių ir nuolankiųjų: gėdingų dwindlingų – kurie save vadina „dorybingais“, „įstatymų besilaikančiais“, „teisiais“, „dieviškais“, „paklusniaisiais!“ Tegul civilizacija pumpuoja savo niekingą narkotizmą per jų suglebusius širdies skilvelius! Tegul jie įkvepia smegenų raupsus per atvirus savo Suodžių Šventyklų langus; ir tegul atviri jų dvokiančių kiaulidžių ir puikių Ergastulių langai būna jiems gyvi kapai! Tegul jie „uždirba“ savo duoną (taip pat savo užkariautojų) niekinga prakaito gėda; ir tegul jie galiausiai žūva kaip apleisti šunys! Tegul jie vegetuoja skurde ir miršta paniekoje. Tegul jų „genialumo“ blogi darbai būna užarti po Babilonu ir Ninevija; Anahuaku ir Roma! Tegul jų niūrios dominacijos metraščiai tampa kaip baisaus košmaro liaudies pasaka, kuri kažkada ritosi per Žmonijos protą; – galiausiai išsisklaidydama tarp griaustinių ir žaibų ir didžiųjų gelmių atsivėrimo! Tikrai! Tikrai! tegul jie gauna savo Atlygį!
Įprasta atrofiniams protams (kaip Bluntschili) tvirtinti, kad tokių niūrių minčių skelbimas „kelia pavojų Visuomenės pamatams“. Net jei tai būtų tiesa, kas gi yra Visuomenė, kad jos „pamatams“ neturėtų būti grasinama? Ar „Visuomenė“ yra kažkas nepriekaištinga, kažkas dieviška, kažkas anointuotai ultra-žmogiška – kažkas, kas privalo būti saugoma, teisinga ar klaidinga? Ar tai kita šventa Morijos Kalno Šventykla – Urimas ir Tumimas – Sandoros Skrynia – Sanctum Sanctorum, ar tik „asilo galva, paslėpta už šydo“? Kodėl frazė „Visuomenė pavojuje“ turėtų būti lygi griežto tabu ar fanatiško kryžiaus žygio paskelbimui? Kodėl? Visuomenė yra visiškai patogumo dalykas – įrankis – priemonė. Ji yra žmogaus kūrinys, ir tai, ką žmogus pagamina, jis gali modifikuoti ar sunaikinti.
Visuomenę galima apibrėžti kaip mėsėdžių ir žolėdžių gyvūnų aglomeraciją, ieškančią savo natūralaus grobio ir besimaitinančią tuo, ką jie randa. Tai ne kas kita kaip „banda“ dvikojų galvijų, ir nėra nieko antgamtiškai dieviška apie bandą. Iš tiesų žodis banda visada primena Gadarą. Žmonių spiečiai buvo integruoti ir dezintegruoti dešimt tūkstančių kartų dešimt tūkstančių išcentrine ir centripetine individų energija.
Visuomenės kilo ir Visuomenės krito; bet žmogus, Vienetas – gemalo plazma – išlieka; su saulės patekėjimu ir potvynių kritimu. Žmogus yra ne tik „molis“, bet ir „puodžius“ – aukščiausias determinantas. Jo likimas yra visiškai jo paties rankose, per jo pavadėlio ilgį.
„Stipriesiems visi įstatymai yra voratinkliai“ (Solonas), ir kai Visuomenė tampa varginanti Stipriesiems, jie gali ją išardyti; ne, tai yra jų teigiama pareiga ją išardyti; kitaip ji tampa jų šeimininke ir todėl jų priešu bei engėja. „Visuomenė pavojuje“ todėl yra tik megalomanijos isterija.
Visuomenė (kokia nors forma) privalo egzistuoti, kol gyvi yra bent du žmonės; nes draugystė yra tokia pat natūrali homo, kaip spiečius yra bitei. Tačiau kai žodis „Visuomenė“ išsivysto į sinonimą socialistiniam suvaržymui, tada ji tampa grėsme Tipo Evoliucijai ir turėtų būti atitinkamai išardyta – be pernelyg didelių ceremonijų. Draugystė yra būtina ir kilninanti, bet beasmenė despotija yra destruktyvi visam orumui ir vyriškam dorybingumui.
Tikroji grėsmė yra ta, kad nekaltos ir natūralios kombinacijos dėl abipusio malonumo, draugystės, pelno ir gynybos gali pamažu transformuotis į organizuotas daugumos dėžės tironijas – pavergiančias institucionalizmas, turinčias labiausiai diktatorišką ir bjaurų pobūdį. Kai Visuomenė taip transformuojasi į didžiulę šantažo korporaciją, jos sudėtinių vienetų gyvybės ir turtas yra absoliučiai jos malonėje, ir todėl ji turėtų būti sąmoningai, apgalvotai, negailestingai išardyta, bet kokia kaina. Laisvė negali būti nupirkta per brangiai, nes gyvenimas be laisvės yra pandemoniumas.
Vyriausybė ir Visuomenė yra du skirtingi dariniai, ir reikia rūpintis, kad jų nesupainiotume. Visuomenė yra abipusio pakantumo, draugystės ir fizinio įsipareigojimo augimas; bet „vyriausybė“ kyla iš fizinės jėgos, kurią Stiprieji taiko nugalėtų priešų kontrolei ir išnaudojimui. Vyriausybės sankcija yra ta pati, kuri galioja visoje zoologinėje ir heliocentrinėje skalėje – materialinės galios sankcija.
Ta „sankcija“ visada turėtų būti tikrinama; nes net silpniausias bailys gali mojuoti kardu; bet mes nežinome, kad jis yra bailys, kol kitas kardas, sugniaužtas Žmogaus rankoje, nėra nukreiptas į jo gerklę.
Beovulfas, saksų dainų meistras, apostrofuodamas „Kardą“, išreiškia šį pirminį Organoną, kaip jį instinktyviai suprato mūsų protėviai.
„Karo dalykas! draugas! garbės tėvas ir karališkumo davėjas! šlovės kalvis! – dainų meistras! Aiškiai giedantis! švariai pjaustantis! saldžiai kalbantis! švelniai užbaigiantis! darantis mirtį gražią – gyvenimas tik moneta – statoma pramogoje; kurios žaidimas yra daugiau nei būties perkėlimas. Arch-anarchas! vyriausias statytojas! princas ir evangelistas! Aš esu Dievo valia! Aš esu kardas!“

Tik amžiuose, prisotintuose smegenis ardančiu dirbtinumu – vartotojiškose bendruomenėse, iki lūpų panirusiose į elementarią klaidą – seniliški, žeminantys, antropomorfiniai mitai ir manijos pakeičiami kieta, karčia Sveiko Proto logika. (Visos didžiosios tiesos yra „kietos“ ir „karčios“, bet Melai, linkusiems į morbidumą, yra saldesni už laukinį medų.)
Po vieną mes atsisakome Realizmų – sekdami FATA MORGANAS. Mes užstatome savo likimą Dekadencijos Lombardininkams. Štai! – Rytų apgaulės triukai demonetizuoja Vakarų Vyriškumą!
„Mes kovojame kaip moterys ir jaučiame tiek pat,
Mūsų širdies mintis saugome –
Kur vos dievo panieka galėtų paliesti,
Kvailio šypsnys smogia skaudžiai,
Klastingas liežuvis ir bailus plunksna,
Šunų ginklai nusprendžia –
Jie stovėjo vienas prieš kitą ir kovojo kaip vyrai;
Dienomis, kai pasaulis buvo platus.“
Ir vis dėlto pasaulis yra gražus – gražus kaip raustanti mergelė, svajojanti apie savo pirmąjį mylimąjį. „Linksmai juokiasi rytas ir švelniai pučia vėjai“, ir ŽMONĖS tik laukia VADOVAVIMO, kad – užgrobtų ir valdytų.

VYRIŠKUMAS DEMONETIZUOTAS
Šis mažas pamfletas buvo išleistas ne dėl privačios naudos, o siekiant padėti išrauti svetimus ir žalingus Idealus, kurie ilgus amžius tvirkino Europos ir Amerikos kraują ir graužė jų smegenis. Įprastos moralinės dogmos ir politiniai vertės standartai yra tarsi mediniai stabai, žmogaus rankų darbas. Jie neturi tikro pagrindo gamtoje, nei turi kokį nors antgamtišką sankciją. Kiekvienas iš jų buvo išraižytas iš kirmėlių suėsto melo, įžūlios prielaidos ar bepročio svajonės. Jie yra įžūliausi primetimai. Kodėl turėtume net formaliai nusilenkti prieš kvailus ir nenatūralius principus, išrastus prieš tūkstančius metų rytų dekadentų pavergimui? Argi ne pakankamai ilgai mokėjome lūpų duoklę klaidingiems heroizmams ir kvailų evangelijų? Kodėl apsimesti turintys vergiškas dorybes?
Kodėl ir toliau šlovinti netiesas, kurias žinome esant netiesomis? Kodėl turėtų sterlingo vertės vyrai paklusti kito žmogaus „tu privalai“?
Grįžkime prie Gamtos dėl mūsų moralinių standartų!

Grįžkime prie savo širdžių ir protų, ieškodami tikrosios Teisingumo ir Klaidos prasmės.
Mes gyvename ir mirštame (daugiausia mirštame) nuodingoje giliai įsišaknijusios moralinės demencijos, socialinių ligų ir politinių iliuzijų aplinkoje.
„Teisieji ir Teisingieji“! veidmainiai! apgavikai! Viso, kas kilnu, drąsu ir vyriška, priešai!
Savęs tvirtinimo naikintojai! Heroizmo sunaikintojai! O kad turėčiau demonų legioną, kad nusuktų jiems sprandus.
Nukryžiuotas žydų vergas (išgąsdintas Autoritetu) yra iškeltas kaip dievas, kaip matavimo standartas visai žmonijai. Štai kodėl asmeninis narsumas ir minčių kilnumas yra taip smarkiai nuvertinti.
Krikščionybė yra vergovėje! Vyriškumas demonetizuotas! Mūsų rasė išduota!

VI SKYRIUS: MEILĖ, MOTERYS IR KARAS
Geriausi kovotojai yra geriausi rasės gamintojai. Tai Biologijos verdiktas ir instinktyvus visos Moteriškosios pasaulio tikėjimas apskritai.
Organinės Gamtos formavime į visas jos įvairias formas Meilė ir Karas (su jų lydinčiomis baudomis ir koreliuojančiomis pasekmėmis) yra du galingiausi veiksniai. Mūšis yra krosnis-alembikas, sąmoningai sukurtas chemiškai atskirti gyvus Atliekas nuo Aukso. Seksualinis geismas yra amalgama, kuri vėliau sujungia auksines daleles, amžiams išsaugodama atrinktas savybes – fizinį grožį, vigumą, drąsą, ištvermę – arba atvirkščiai. „Esu įsitikinęs (rašo Darvinas), kad natūrali atranka buvo pagrindinis, bet ne vienintelis modifikacijos būdas.“
Ta pati mintis buvo išreikšta sentimentaliau, bet lygiai taip pat įtaigiai Drydeno:
„Laiminga, laiminga, laiminga pora,
Tik drąsieji,
Tik drąsieji,
Tik drąsieji nusipelno gražuolių.“
Heraklitas tai sutraukė į glaustesnį posakį: „kova yra VISŲ dalykų TĖVAS.“ Net Saliamonas (žilas senas karaliukas) giedojo tai būdingais rytietiškais strofais: „Meilė stipresnė už mirtį, jos anglis yra ugnies anglis, turinti labiausiai įsiplieskiančią liepsną. Daug vandens negali užgesinti meilės, nei potvyniai jos paskandinti – PAVYDAS YRA TOKS PAT ŽIAURUS KAIP KAPAS.“
Kova yra metodas, kuriuo tinkamiausi daugintis galutinai įrodo faktą. Gyvūnai, augalai, paukščiai, ropliai ir žuvys visi egzistuoja nuolatinėje seksualinės konkurencijos ir karo aplinkoje – taip pat ir žmonės. Organinis gyvenimas yra vienas nesibaigiantis Meilės ir Karo ratas.
Seksualizmas ir skerdynės eina ranka rankon.
Bakterijos skerdžia bakterijas – gemalas kovoja su gemalu – ryklys ėda ryklius – tigrai kovoja su tigrais – liūtas drasko liūtą – erelis žudo erelį, ir žmogus kovoja su žmogumi, dėl moters palankumo – ar nugalėtojo grobio. „Taika žemėje ir gailestingumas švelnus“ yra grynas beprotybės tauškėjimas. Net avys, „kristiškiausios“ iš gyvūnų, tinkamu sezonu kovoja įspūdingose dvikovose.
Nėra kitos žemiškos aistros, kuri būtų taip nuožmiai, žiauriai, egoistiškai, kaip seksualinis geismas, ir tai yra fizinis visas žmogaus „Meilės“ pagrindas – net pats eteriškiausias ir romantiškiausias.
Visur „meilės sezonas yra mūšio sezonas“, ir kai seksualizmo ugnys tautose ar žmonėse gęsta, jie yra netinkami laisvei, kaip yra netinkami daugintis savo rūšiai.
Topinardas aiškina, kaip seksualizmas veikia tarp giliųjų stuburinių: „Patelės Artocefalai (jūrų lokiai) atvyksta į Folklando salas lapkritį ir išsisklaido palei paplūdimį. Gruodį atvyksta patelės, ir iškart visomis kryptimis vyksta įnirtingi mūšiai dėl jų valdymo. Šeimos gyvenimas seka tiksliai kaip tarp žmonių. Jei patelės elgiasi blogai, patinas jas baudžia: jos gūžiasi prie jo kojų, atrodo, prašo atleidimo ir lieja gausias ašaras. Kartais patinas ir patelė verkia kartu.“
Pasaulinio garso geografas ir gamtininkas (A. R. Wallace’as) skelbia panašių faktų seriją – faktus, kurie nėra nauji atidiems protams: –
„Tarp aukštesniųjų gyvūnų yra labai bendras faktas, kad patinai kovoja tarpusavyje dėl patelių valdymo. Tai veda… prie stipresnių ar geriau ginkluotų patinų, tampančių kitos kartos tėvais, kurie paveldi tėvų ypatybes; ir taip patinų vigor ir puolamieji ginklai nuolat didėja, rezultuojantys bulių stiprybe ir ragais, šerno iltimis ir skydu, elnio ragais ir greitumu, ir kovinio gaidžio pentinais bei kovos instinktu. Bet beveik visi patinai gyvūnai kovoja tarpusavyje, nors ir nėra specialiai ginkluoti; net kiškiai, kurmiai, voverės ir bebrai kovoja iki mirties. Tas pats taisykles taikoma visiems paukščių patinams. Iš šio labai bendro reiškinio neišvengiamai kyla natūralios atrankos forma, KURI DIDINA PATINO GYVŪNO VIGORĄ IR KOVOS GALIĄ; SILPNESNIEJI ARBA ŽŪSTA, SUŽALOJAMI, ARBA – IŠVAROMI.“ – kaip tarp žmonių.
Savo „Žmogaus kilmėje“ (puslapis), Darvinas pateikia panašų bendrą teiginį: – „Su socialiniais gyvūnais jauni patinai turi pereiti daugybę kovų, kol laimi patelę, o vyresni patinai turi išlaikyti savo pateles atsinaujinusiais mūšiais. Jie taip pat, kaip ir žmonijos atveju, turi ginti savo pateles, taip pat savo jauniklius, NUO VISŲ RŪŠIŲ PRIEŠŲ, ir medžioti jų bendram pragyvenimui.“
Tarp stuburinių, bandos (ar gaujos) karalius pats save pasirenka savo mūšio narsumu – pagal tuos pačius „bendruosius principus“, kurie paskatino Napoleoną užsidėti Geležinę Karūną ant savo galvos – SAVO RANKA. Visos pasaulio Karališkosios Dinastijos buvo įkurtos kovotojų ir palaikomos – kovotojų; lygiai kaip „gyvūnų“ kūrinijoje. Pagrindinė rekomendacija tiek gyvūnų, tiek žmogaus Vadovystei yra kovos gebėjimas. „Paprasta banda“ instinktyviai jaučia, kad GERAS kovotojas turi visas reikiamas GEROS vadovystės dorybes, o vadovystė yra tiksliai tai, ko jie nori. Tik užkariavimu gyvūnų karalius gali būti nuverstas; ir jo nugalėtojas VISADA yra jo įpėdinis. Kol jo regėjimas, klausa, stiprybė ir drąsa išlieka, jis yra absoliutus valdovas, teisėjas, pagrindinis prokreatorius – BET NE VIENA AKIMIRKA ILGIAU. „Karalius mirė, tegyvuoja karalius“ yra biologinis patvirtinimas.

Tai Natūrali Tvarka. Nenatūrali tvarka yra paskirti silpnus, bet iškalbingus retorikus Vyriausiaisiais Magistratais (ar konstituciniais karaliukais). Šis pastarasis planas taikomas tik žmogaus spiečiams senatvės ir visuotinės dekadencijos erose.
Politininkai amžinai „kovoja vienas su kitu (jei tikime sensacingomis mūsų redakcinio KASDIENIO MELAGIO antraštėmis), bet tokios karo rūšys yra apgaulė, skirta apgauti. Tarp jų niekada nevyksta tikra „kova“. Tai, ką jie vadina „kova“, yra lošimas su „Taip“ ir „Ne“; žaidimas metant monetą dėl grobio, kurį laimi kiti žmonės, ir derliaus, kurį nuima kiti žmonės. Klausyk! ar girdi juos, putojančius burnomis, garsiai skelbiančius savo „dievišką entuziazmą Žmonijai“. Dėl ko? Kad jie (niekingi sukčiai, kokie yra) galėtų sėdėti ant galingųjų sostų ir vairuoti tautą į pragarą, kraudami pinigus į savo kišenes mokesčiais ir šantažu. Tautos visada kilo į aukščiausią šlovės ir klestėjimo viršūnę vadovaujamos didžių narsos vyrų, savarankiškai pasirinkusių: ir jos nusileido į žemiausias degradacijos ir negarbės gelmes po šėtonišku išrinktų retorikų dominavimu. (Jų niokojimai Amerikoje nėra taip akivaizdūs kaip Europoje, nes čia teritorija buvo tokia didžiulė – praktiškai beribė).
Moterys instinktyviai žavisi kareiviais, atletais, karaliais, kilmingaisiais ir apskritai kovotojais labiau nei bet kokiais kitais piršliais – ir teisingai.
Niekas taip nenuleidžia meilužio narsios mergelės akyse, kaip jo „nugalėjimas“ asmeniniame susidūrime su varžovu. Visose moterų klasėse šis jausmas išlieka. Geriausias pasiūlymas, kurį vyras gali padaryti bet kurios moters (net pačios pamaldžiausios) žavėjimuisi, yra nepalaužiamos fizinės narsos demonstravimas.
Jaunos moterys instinktyviai nekenčia „gerojo jauno žmogaus, kuris mirė“ tipo gerbėjų, ir jos absoliučiai bjaurisi blyškiu bailiu – net jei jis būtų kraujo giminaitis. Stiprybės, charakterio energijos, nuožmumo ir drąsos ji žavisi savo galimame vyre labiau nei visų kitų savybių kartu sudėtų. Net būti pagrobtai jėga nėra atgrasu jos jausmams, jei „drąsus blogas žmogus“ kitais atžvilgiais yra priimtinas.
Ji trokšta būti „sužavėta ir LAIMĖTA“ (arba, taip sakant), jai patinka jausti, kad ji buvo įvaldyta, užkariauta, užvaldyta – kad žmogus, kuris užvaldė jos širdį, visais atžvilgiais yra VYRAS tarp vyrų. Šią įtaigią moterišką ypatybę ritmiškai išdėsto anoniminis rašytojas taip: – „Žemyn vingiuotu takeliu senoviniame sode ėjo graži mergelė, bet jos širdis buvo šalta. Atėjo princas ją sužavėti, SAKĖ, kad myli ją ištikimai; mergelė sakė, kad jis nemylėjo, tad jis liovėsi ją sužavėti. Atėjo kvepalais apsipylęs kilmingasis – krisdamas ant vieno kelio; SAKĖ, kad jo meilė gilesnė už giliausią jūrą. Bet žavingoji mergelė sakė, kad jo meilė mirusi, ir kvepalais apsipylęs kilmingasis priėmė, ką ji sakė. Atėjo drąsus Svetimšalis, pagrobė ją jėga: sakė, kad PRIVERS ją mylėti jį, ir ji, žinoma, mylėjo.“

Užkariaujantys asmenybės, gavę geriausias ir gražiausias moteris, paprastai užaugina užkariaujančius palikuonis. Iš čia kyla Didžiosios Rasės. Antrinės klasės patinai yra priversti būtinybės poruotis su antrinės klasės patelėmis; ir griežta seka trečiosios klasės patinai renkasi partneres iš likusių moteriškų. (Iš čia stereotipinis vergiškų Kastų pobūdis).
Pranašesni patinai IMA rasiškai pranašesnes moteris, o prastesni patinai leidžiami daugintis per prastesnes moteris. Kiekviena klasė atkuria savo rūšį (vidutiniškai), ir jei nustatyta kova dėl žemės Gėrybių nėra dirbtinai trukdoma, pirmaujančios klasės periodiškai kviečiamos išlaikyti savo pirmenybę kiekviename posūkyje Galia, arba būti nušluotos, pavergtos, pakeistos, eksproprijuotos drąsesnių ir narsesnių Gyvūnų.
Aristokratijos visada kilo iš Karo. Netikrosios auga (kaip grybai) taikos laikais. Jokia „Aristokratija“ neturėtų būti leidžiama dominuoti nė akimirką ilgiau, nei ji sugeba išlaikyti save Kardo ašmenimis. Vėlgi, pavergtos klasės neturėtų leisti sau būti valdomos Uzurpatorių, kurie negali kautis. Natūrali Tvarka yra, kad pirmosios klasės vyrai dominuotų antrosios klasės vyrus, o antrosios klasės vyrai dominuotų trečiosios klasės vyrus – bet klasės yra savarankiškai atrenkamos; per konfliktą. Kada nors prastesnės veislės bus negailestingai sunaikintos, kaip nenaudingi ir kenksmingi kenkėjai.
Štai! Aš vertinu ateitį pagal praeities evoliucijonizmą.
Moterys renkasi į grožio batalionus futbolo rungtynėse, kamuolio turnyruose, vandens karnavaluose ir inscenizuotose mūšiuose; lygiai kaip senovės moterys rinkdavosi prie šaudymo iš lanko sporto – Koliziejaus kovų – Olimpinių žaidynių ir neolito karo šokių. Jų garbinime karių indėnų squaw, liūtės ir pokylių salės gražuolės yra harmoningame sutarime.
Net taikos metais (taika gali būti laikoma laikina paliauba – daliniu kovos už išgyvenimą sustabdymu) civiliai moterų visuomenėje yra smarkiai nuvertinti, kai auksinių juostų jūrų leitenantas ar „Kapitonas su savo ūsais“ slankioja aplink. Pokyliuose ir priėmimuose karinė uniforma seksualiai nugali viską priešais save (ypač jei viduje yra VYRAS), lygiai kaip tarp Borneo galvų medžiotojų, Kongo kanibalų, Oklahomos raudonodžių – ar kraupių Čikagos laukinių.
Universitetų profesoriai (persirengę kunigai) ir superšventieji demagogai gali raitytis skambiose prozose ir saldžiose rimų eilutėse prieš „militarizmą“ ir „karo siaubus“, bet jie daug logiškiau galėtų atsistoti ant užpakalinių kojų ir įnirtingai bliovėti į Oriono diržus; ar kvailai spardytis į Šiaurės pašvaistės spindinčias ietis.
Tie literatūriniai „šviesuliai“ (kurių darbas yra menkinti viešąją nuomonę), su akiniais ant nosių – beprotybe smegenyse – perkrova kepenyse – bejėgiškumu kauluose – baime širdyse ir plunksnomis tarp jų gyvatiškų pirštų, niekada nėra entuziastingai „atrinkti“ narsių moterų. Kai šie vargšai apgailėtini žmogeliukai (genijai, kaip jie vieni kitus vadina) atsitiktinai (per kažkokį laimingą atsitikimą) gauna moterį, jie paverčia jos gyvenimą kankyne, ir retai palieka palikuonių, nes degeneracijos prakeiksmas yra ant kiekvieno jų kūno nervo ir skaidulos. Kas kada girdėjo apie įsimylėjusią mergelę, rizikuojančią savo gyvenimu ar reputacija, kad susiporuotų su šventuoju šliaužiojančiu padaru ar akiniuotu mokslininku? Ar kada matei didžią dramą, kurioje herojus neatliko šiek tiek kovos? Žavusis Princas visada yra galantiškų veiksmų atlikėjas – jis nugali milžinus – pergudrauja niekšus – skerdžia monstrus – sutraiško nedorus burtininkus ir yra visapusiškas vaikščiojantis Teroras nedoriesiems – tai yra, „kitam vaikinui“.
Neseniai paskelbtas Indijos maišto aprašymas teigia, kad pirmasis protrūkis (Meerute) buvo paskatintas „nuostabios vietinės merginos, apkabinėtos jazminų girliandomis“, kuri, kaip būdinga moteriai, išjuokė savo sepoy mylimąjį, šnypšdama jam į veidą, kai jis atėjo jos aplankyti: – „Mes, Bazaro merginos, nebučiame bailių.“ Jis paliko ją įniršęs ir išėjo beatodairiškai sukelti Sukilimą, kuris baigėsi „nugalėtųjų“ susprogdinimu iš užkariautojo patrankų vamzdžių.

Moterys kaip provokatorės niekada nebuvo pralenktos vyrų. Kornelija ugdė savo du genialius sūnus, siekdama juos nukreipti prieš Romos oligarchus ir juos nuversti; miesto paleistuvė vadovavo Prancūzijos revoliucijos SAN-CULLOTES. Karalienė Boadicėja pati vadovavo savo dažytų britų armijai prieš tuo metu nenugalimas Romos legionus. Moteris, turinti epileptoidinių bruožų (vėliau kanonizuota), apsivilko geležinius šarvus, užsėdo ant karo žirgo ir ragino savo demoralizuotus tautiečius jėga išvaryti svetimą kariuomenę. Amerikos karuose moterys taip pat atliko savo roles su dideliu įspūdžiu; joms ypač patinka (labiau nei kitoms moterims) atsekti savo ir savo šeimos kilmę iki Revoliucijos karių, piratų, filibusterių ir per juos iki šarvuotų riterių bei senovės didvyrių. Nė viena viešoji biblioteka šioje respublikoje neturi pilno kilmės knygų rinkinio, ir niekas nėra gilesnis jų tyrinėtojas nei moteris. Instinktyviai suvokdamos paveldimumo lemiamą galią, šios tyrinėtojos neaiškiai stengiasi (savo savitu būdu) išspręsti garsųjį Spenserio sintetinį klausimą: „Matydami, kad materija yra nesunaikinama, judėjimas nuolatinis, o jėga išliekanti – matydami, kad jėgos visur transformuojasi; kad judėjimas visada eina mažiausio pasipriešinimo keliu; yra neabejotinai ritmiškas; belieka atrasti panašiai nekintamą formulę, išreiškiančią bendras veiksmų pasekmes, taip atskirai suformuluotas.“

Nereikia pamiršti Erodo žmonos ir dukters bei jų slapto sąmokslo, siekiant nukirsti Jono Krikštytojo galvą; taip pat apgalvoto „žiaurumo“, kuriuo Jael įkalė palapinės kuolą į generolo Siseros kaukolę, kai šis miegojo. Delilos ir Samsono liaudies pasaka taip pat yra taikli. Daugeliu atžvilgių moterys pasirodė esančios žiauresnės, godžios, kraujo ištroškusios ir kerštingesnės nei vyrai.

Moterys taip pat yra nepaprastai geros melagės. Apgaulė yra esminė ir būtina jų mentalinio arsenalo dalis. Jos iš prigimties yra apgaulingos. Tačiau vyrai tai numato ir iš anksto atsižvelgia. Be tam tikros apgaulės moteris neturėtų jokios gynybos prieš varžoves, meilužius ar vyrus. Nepamirškime, kad moterys iš tiesų nekenčia viena kitos – intensyviai.

Moterims meluoti yra taip pat natūralu, kaip vyrui reaguoti į smūgį į veidą. Tai jų ginklas. Todėl jos lengviau nei vyrai priima netikras religijas, kunigų manipuliacijas, prietarus. Joms patinka vaidinti veidmaines, apsimesti „o, kokios šventos“, kai jų slaptos mintys yra kūniškos, savanaudiškos ir materialistinės. Kai moterys MĄSTO, jos mąsto klaidingai – kai seka savo instinktais, jos daro būtent tai, ką gamta joms numatė – žinoma, ribojamos neišvengiamo „vyro“ – „to žvėries, koks jis yra“. Moterys yra gražūs gyvūnai, nuostabios kompanionės, rūpestingos motinos, seserys ir žmonos, geros draugės; bet jos – įgimtos apsimetėlės.

Moteris pirmiausia yra reprodukcinis ląstelių organizmas, gimda, struktūriškai apsaugota gynybiniu kauliniu tinklu ir apsupta antenomis bei kraujagyslėmis, būtinomis augančiam kiaušinėliui ar embrionui maitinti. Seksualumas ir motinystė dominuoja visų tikrų moterų gyvenimuose. Tai taip stipriai išreikšta, kad joms lieka mažai laiko (ar noro) „mąstyti“, todėl jos niekada nebuvo aprūpintos protavimo organais nuo pat pradžių. Tikriausiai tai turėjo omenyje Mahometas, kai sentencinškai teigė, kad „moterys neturi sielos“. (Net vyruose siela tikriausiai yra fikcija, bet moteryse jos nebuvimas yra absoliuti tikrovė). Moterys yra seksualiai patrauklios, kad kompensuotų savo mažesnį vyriškumą. Vyro – kario – pareiga yra tenkinti jų poreikius ir išrinkti geriausias iš jų savo malonumui ir savo sėklos dauginimui. Jos neprieštaraus – išskyrus galbūt su kikenimu, pusiau sentimentaliu būdu, nes jos supranta savo nesugebėjimą valdyti save ir taikyti logiškus verslo metodus. Jos niekada nejaučia asmeninės atsakomybės; jos yra tik kūdikiai pasaulietiniuose reikaluose – isteriškos, gerai aprūpintos ašarų liaukomis, verbaliniu mechanizmu – bet visada mielos. Vergės ir moterys yra pagarsėjusios savo nesugebėjimu kontroliuoti savęs – laikytis savo pozicijų „versle“ – kai nėra įkvepiamos ir padedamos vyrų draugų. Gamta jas sukūrė tam, kad būtų mylimos ir ginamos, bet ne „sulyginamos“.

Kai jų aistros sužadinamos, moterys atliko herojiškus (ir siaubingus) darbus, prie kurių net plieninių nervų vyras dvejojo. Jos kovojo jūroje ir sausumoje, drąsiausios iš drąsiųjų. Jos vadovavo armijoms, valdė imperijas ir buvo tamsiausio atspalvio nusikaltėlės. Mesalina, Agrippina, Amestė, Šarlotė Kordė, Rusijos Elžbieta, Jael, Fulvija, Teroignė de Merikur, Jezabelė – Borgijos; visos jos vienaip ar kitaip pagarsėjo. „Baisus yra bangų įtūžis – baimę keliantis yra skurdo siaubas, bet baisiausia už viską yra moters neapykanta.“ (Euripidas). Pseudomokslininkai neseniai tyrė „Moterį nusikaltėlę“ su antropometriniu tikslumu, bet jų metodai yra vaikiški ir nepatenkinami. Jų pati „pirmoji prielaida“ yra klaidinga. Jie pradeda manydami, kad „nusikaltėlių tipas“ yra randamas kalėjimuose – labai paviršutiniška ir nemoksliška prielaida. KALĖJIMUOSE RANDAMI TIK NEPASISEKĘ NUSIKALTĖLIAI; o didžioji jų dalis nepatiria nesėkmės. Natūralu, kad sėkmingi nusikaltėliai nebuvo „tiriami“ ponų Fererio, Lombroso, Haveloko, Eliso ir kt. Todėl jų išmintingiausios išvados yra ydingos. Iš tiesų tarp nusikaltėlių ir policijos yra pripažinta tiesa, kad „tik kvailiai pagaunami“. Daugelis mūsų žymiausių vyrų teisėje, medicinoje, moksle, religijoje ir valstybės valdyme yra nusikaltėliai – pačios baisiausios rūšies nusikaltėliai. Skirtumas tarp žmogaus, valdančio pilyje, ir kito, sukaustyto pilies požemyje, yra skirtumas tarp sėkmės ir nesėkmės. Tarp nusikaltėlio ir užkariautojo yra stiprus ryšys. Pavyzdžiui, jei Vašingtonas būtų žlugęs, jis greičiausiai būtų buvęs medžiojamas ir pakartas kaip už įstatymą nepaisantis išdavikas. Tačiau jis „laimėjo“ JĖGA ir todėl tapo galingu valdovu. Karalius Dovydas buvo avių vagis ir šantažuotojas, kol triumfavo. Tada jis tapo „žmogumi pagal Dievo širdį“. Vilhelmas Normanas taip pat buvo nusikaltėlis, ir penkiasdešimt procentų jo įsiveržusios armijos sudarė tremtiniai; bet per užkariavimą jis tapo Anglijos karaliumi, o jo pasekėjai iškilo į didikus.

Todėl Spenserio teiginys: „Vienintelė tiesa, pranokstanti patirtį, ją pagrindžianti, yra Jėgos pastovumas. Tai yra patirties pagrindas, todėl turi būti bet kokios mokslinės patirčių organizacijos pagrindas. Prie to mus atveda galutinė analizė; ir ant to turi būti kuriama racionali sintezė.“ (Pirmieji principai). Nusikaltėliai ir valstybės veikėjai yra matomi Jėgos pastovumo įsikūnijimai. Tai žinodami, mokslininkai turėtų aiškiai apibrėžti, ką reiškia „nusikaltimas“, prieš pradėdami sudėtingai klasifikuoti „nusikaltėlio tipą“.

Nesvarbu, ar nusikaltėlis sėkmingas, ar ne, jis, atrodo, turi ypatingą žavesį moterims. Tas, kuris „rizikuoja savo gyvybe, kad pagerintų savo likimą“, gali iš anksto tikėtis neriboto moteriško palankumo. Jei jis PASISEKA ir tampa milijonieriumi, kancleriu, prezidentu ar karaliumi; jam tereikia „pakelti ranką“, kad būtų tiesiog „užpultas“ gražiausių šalies moterų: ir net jei jis drąsiai žlunga, moterys būriais renkasi jo aplankyti kalėjime, apipildamos jį gėlių puokštėmis ir santuokos pasiūlymais, net prie kartuvių. Mičigane neseniai buvo priimtas įstatymas, draudžiantis moterims gerbėjoms siųsti gėles pasmerktiems žudikams, vagims ir bankų griovėjams. Lombroso kažkur sako, kad „geros ir aistringos moterys turi lemtingą polinkį mylėti blogus vyrus“; bet, būdingai stokodamas logikos, jis entuziastingai susilaiko nuo „gero“ ir „blogo“ apibrėžimo.

Belė Starr, pasienio banditė (mirusi kovoje su valstijos kariais), buvo partizanų vado dukra. Ji rinkosi savo daugybę vyrų iš drąsiausių nutrūktgalvių savo gaujoje, ir menkiausio bailumo ženklo atveju jie buvo atmetami. „Man TIKRAI patinka vaikinas, kuris rodo drąsą“, buvo dažnas jos posakis.

Spausdintas katalogas apie kruvinus dvikovų, kovotų dėl pavydo, sąrašus nebūtų plonesnis nei penkiasdešimt mylių. (Mitiniai Kainas ir Abelis, manoma, susiginčijo dėl kažkokios priešistorinės jaunos moters žavesio; ir ji tikriausiai ištekėjo už Kaino.) Jei prie to pridėtume dvikovas tarp gyvūnų, augalų, paukščių, žuvų, mikrobų ir infuzorijų dėl patelės, mūsų planeta nesutalintų net pirmojo tomo pirmojo skyriaus. Moterims patinka galėti pasakyti, kad dėl jų kovojo du vyrai. Visos patelės demonstruoja panašų ypatumą.

Plėšikai, laisvieji grobikai, sukilėliai, piratai niekada nestokojo meilės romanų. Tūkstančiai pjesių ir romanų buvo parašyta apie jų išdaigas, ir jie visada išlieka populiarūs. Nuo „Tūkstančio ir vienos nakties“ iki Marijos Koreli ir Ouidos – tai viena ilga ritmiška „Meilės, moterų ir karo“ giesmė. Moterys rašytojos ypač linkusios savo herojuose šlovinti formos grožį, drąsą, ištvermę ir ryžtą.

Džesis Džeimsas ir jo nutrūktgalvių banditų gauja taip pat turėjo savo garsius meilės nuotykius. Džeimso berniukų motina neteko rankos dėl detektyvo bombos sprogimo, įmestos pro jos miegamojo langą tamsią naktį.

„Brennano ant kalvos“ (ir jo žaviosios mylimosios, kuri „padavė jam šautuvą iš po savo apsiausto“) atminimas vis dar toks pat žalias kaip Inisfailio kalvos. Kaip Mahometas, Telis, Viljamas Volisas, Cezaris ir Napoleonas, šio garsaus plėšiko populiarumas rėmėsi – intriguojančiu ekonominiu faktu:
„Jis niekada neapiplėšė vargšo,
Ant karaliaus kelio;
Bet ką paėmė iš turtingųjų,
Atidavė vargšams;
Toks drąsus ir nepalaužiamas
Buvo Brennanas ant kalvos.“

Nors ir ne amerikietiško sukirpimo, ponas Brennanas buvo šiek tiek „praktinis valstybės veikėjas“. Be abejo!

Pagal inspektoriaus Šaako labai sumaniai parašytą brošiūrą, kiekvienas iš Čikagos bombų mėtytojų turėjo savo romaną. Paveldėtoja tiekė pinigus vieno jų gynybai, kurį ketino vesti; bet drąsiausias ir logiškiausias iš visų (po pralaimėjimo) „krito ant savo kardo“, kaip Brutas, Katonas ar Saulius. Kitaip tariant, jis susisprogdino galvą sprogmenimis, kuriuos jam atnešė jo mylimoji. Taip pat verta paminėti, kad jis buvo kronprinco sūnus. Todėl paveldimumas galėjo turėti daug įtakos jo sumanymo mastui. IN SE MAGNA RUUNT.

Kitas iš šių vergų išduotų, minios apleistų entuziastų buvo Amerikos generolo brolis ir, atrodo, gyveno klajoklišką, nuotykių kupiną gyvenimą; galiausiai „pametė galvą“ dėl pietų kvadronės, kuri vis dar uoliai kursto savo mirusio vyro agitacijos žarijas (žinoma, ribojama policijos cenzūros). Kai ji kalba šiame mieste, ją supa stenografiniai šnipai ir ginkluoti „Teisės“ pareigūnai vaizdingomis uniformomis.

Tiesioginiu Žmonių įsakymu du iš tų vyrų buvo uždusinti, o dar dviem tvarkingai sulaužyti kaklai; aidint visuotiniam pritarimo šūksniams. Jų „Galia“ nebuvo lygi jų „Logikai“, todėl jie buvo užgesinti griežtai pagal stipriausiųjų išlikimo įstatymą. „Tie, kurie daro pusines revoliucijas, kasa sau kapus“ – sena Kromvelio patarlė, kurios jie akivaizdžiai tinkamai neapsvarstė.

Taigi, materijos ir judėjimo vibracijos matomos visuose socialiniuose reiškiniuose; o Karališkoji Valdžia palaikoma sujungta rankos ir proto jėga, KURI JĄ SUKŪRĖ.
„Žmogus, kaip ir kiekvienas kitas gyvūnas, privalo išlikti atšiaurioje kovoje.“ (Darvinas.)

Meilė seksualiniuose santykiuose, Galia socialiniuose susitarimuose, Poliškumas ir Magnetizmas fizikoje, Gravitacija astronomijoje ir Jėga etikoje yra tikslūs sinonimai – susijusios pirminės Teigiančiosios fazės – „Jėgos pastovumas“. SE NU SAN – SO NA SI. Turkijos sultonas buvo melodramatiškai apibūdintas W. E. Gladstono, to „Didžiojo Seno Voro“, kaip „Amžiaus Žudikas“, ir vis dėlto Rytų moterys (net Armėnijos) draskytų viena kitai akis už pusę galimybės patekti į jo haremą.

Daktaras Džeimisonas, Pietų Afrikos laisvasis grobikas, ir jo vadas Sesilis Roudsas, nors ir negailestingai peikiami bei smerkiami kaip nedori nusikaltėliai, nuolat užtvindomi rašytiniais santuokos pasiūlymais iš paveldėtojų abiejose Atlanto pusėse. Šie du vyrai, Jėga ir Diplomatija, „pavogė“ du milijonus akrų geriausios žemės ūkio ir ganyklų žemės Afrikoje: kartu su aukso, sidabro, vario, deimantų kasyklomis; taip pat didžiulėmis avių ir galvijų bandomis.

Jie nešė ugnį ir kardą į savo priešų tvirtoves – šaudė „dievus“ šautuvų kulkomis – perrėžė gerklę daugybei kunigiškų burtininkų – liejo „priešininkų“ kraują kaip vandenį; ir privertė nugalėtus kafyrus priimti pagarbią „konstitucinę laisvę“. Sesilyje Roudse nėra jokios veidmainystės ar apsimetinėjimo! – Jokios!

Jis yra vientisas žmogus – toks pat tiesmukas kaip Napoleonas ar Bismarkas. Jis yra (savo sferoje) iš Cezario, Kromvelio, Darvino giminės. Tvirtai tikėdamas stipriausiųjų išlikimu, jis yra kunigėlių neviltis ir politikų siaubas. Jis juokiasi iš jų pergamentinių Įstatymų ir rėkiančių redakcinių straipsnių – jis trypia jų Auksines Taisykles – jis niekina jų Kalno Pamokslus – jis spjauna ant jų surašytų „Įsakymų“. Jis IMA tai, ko nori, jei turi Galios – kitaip ne. Jis neprašo – jis nesimeldžia – jis „nevagia“. Ne! – jis eina tiesiai prie to, ko nori, ir „aneksuoja“, jei gali. Taip pat jis neverkia krokodilo ašaromis dėl rasių, kurias Gamta akivaizdžiai pažymėjo kaip prastesnes, „pavergimo“. Seniai praėjusiais laikais tokie vyrai buvo Anglosaksų norma. Dabar! Deja! jie yra stulbinantys išimtiniai atvejai.

Jei šioje Respublikoje prieš keturiasdešimt metų būtų atsiradęs vienas Sesilis Roudsas, Pilietinis karas (išprovokuotas idiotiško emocionalumo) niekada nebūtų įvykęs. (Pilietiniai karai reikalingi, kai šalis yra perpildyta, bet šios Valstijos 1862 m. nebuvo perpildytos.) Užuot „skambinus Jubiliejų“ plantacijų „negrams“, jis būtų paskelbęs jį savo Rasei; siųsdamas Grantus ir Šermanus ne plėšti ir naikinti Šenando slėnio bei Vašingtono namų, o užgrobti, užkariauti ir iš naujo kolonizuoti Pietų ir Centrinę Ameriką, nuo El Paso iki Horno kyšulio.

Tarp skandinavų ir germanų protėvių didžiausia gėda, kuri galėjo ištikti bet kurią matroną, buvo būti silpnavalio ar karo atsilikėlio motina. Jei ne žeminantis kunigystės poveikis, TAI būtų jaučiama ir šiuolaikinių moterų – visų sluoksnių. Romos matronos mirdavo iš širdgėlos ir net skandindavosi iš gėdos dėl sūnaus parodyto bailumo. Jei praeities kartos būtų priklausiusios nuo saldžios, mergaitiškos, trapios šių dienų jaunosios ar liesos „ponios absolventės“ reprodukcinių kiaušinėlių, mes jau seniai būtume tapę žieduotauodegių babuinų spiečiumi. Vargšės, jos taip pat jaučia savo dirbtinumą – jaučia tai savo širdyse; kai žvelgia į liesakojus, išdarkytus vyrus (vyrų baidykles), kuriuos jos turėtų „mylėti, gerbti ir paklusti“.

Perdėtas intelektualumas (pakankamai blogas vyrams) paverčia moteris keistenybėmis. Kuo daugiau Gyvūniškos Prigimties turi mergelė, tuo tikresnė moteris ji yra – tuo geresnė žmona ir motina ji bus. Kultūra ir rafinuotumas yra siaubingi pakaitalai didingoms senovinėms matroniškoms dorybėms – grožiui, natūralumui, tyrumui, mergaitiškam hipnotizmui. Intelektualumas daro jautresnius. Jautrūs žmonės yra labai lengvai sujaudinami, baikštūs ir linkę į ligas. Per didelis smegenų ląstelių kultivavimas neabejotinai sukelia (abiem lytims) fizinį nykimą ir veda link beprotybės.

Kilniausias moterų užsiėmimas nėra vien skaityti erotiškus romanus, groti smuiku, dieviškai šokti valsą ar kepti kepsnį su svogūnais, bet AUGINTI VYRUS, užauginti nenugalimų kovotojų rasę – kovotojų už savo ranką. Žemiausias jų užsiėmimas yra dauginti anemiškus bailius, šliaužiojančius Judus, darbščius asilus. Todėl, jei ji nori, kad jos sūnūs būtų drąsūs, ryžtingi ir sėkmingi gyvenimo kovoje, ji turėtų pasirūpinti, kad jos vyras nebūtų bailys ar vergas: ir vyrai taip pat turėtų saugotis vesti vergės mąstyseną turinčias moteris. Šis punktas paprastai išdėstytas Olafo Trygvasono sagoje. Grafas Rognvaldas turėjo išsigimusį sūnų, kuris grįžo iš vikingų žygio neparsivežęs jokio grobio. Tai buvo laikoma gėdingu šeimos pažeminimu. Grafas Rognvaldas pastebėjo: „Mano sūnus nepanašus į mano protėvius.“ Tad jis iš naujo aprūpino jaunąjį vyrą, sakydamas: „Būsiu patenkintas, jei daugiau negrįši; bet turiu mažai vilčių, kad kada nors būsi garbė savo giminaičiams, nes tavo motinos šeima visi yra vergų kilmės.“ Ar šiuolaikiniai žmonės kada nors patobulino šią mintį?

Nėra nieko ypač patrauklaus apie nevaisingas, dispepsiškas, mėlynąsias „Naująsias Moteris“, dėvinčias kelnes ir akinius; kalbančias idiotišką šnarpštimą pro nosį; su reguliuojamomis guminėmis krūtimis; su siaurais ar paminkštintais klubais ir „ratais tarp kojų“, šuoliuojančiomis per šaligatvius kaip pamišusios. Kai tokios moterys „pagautos“, kokia iš jų nauda? Jos net nesidaugina; o jei tai daro (atsitiktinai), jų silpni embrionai turi būti subtiliai auginami į gyvenimą su garais šildomais inkubatoriais ir vėliau maitinami bei atjunkomi „iš buteliuko“. Tokių moterų sūnūs – buteliuku maitinti abortai – kam jie tinkami?

Būtent tokio tipo moterys (nenatūralūs monstrai jos yra) sukelia tiek daug šeimyninės nelaimės. Jos buvo „išmokytos“ klaidingomis gairėmis, pripildytos knyginio dirbtinumo, ir vėliau, kai pašauktos atlikti savo motinišką pareigą, jos yra organiškai neįgalios. Iš čia kyla skyrybų teismų skandalai – visuotino išsigimimo vaisius – skatinamas valstybės kišimosi į šeimos reikalus.

„Mūsų laikai, gausūs nuodėmių, pirmiausia
Sutuoktuvių lovą užkrėtė nešvarumu,
Ir šeimą, ir namus –
Tai yra visų šaltinis,
Skausmų ir nelaimių, kurios krenta –
Ant romėnų ir Romos.“ – (Horacijus).

Pamažu „Įstatymo“ prakeiksmas įsiveržia į kiekvienų namų privatumą. Jis skatina emocionalias moteris nepaklusti vyrams ir Dievinti neatsakingą Autoritetą. Kitaip tariant, jis sąmoningai skatina neištikimybę ir neribotą laisvą meilę. Jis griauna vyro Kontrolę, bet kokia siaubinga kaina? Su moterų „sulyginimu“ ateina visuotinis panmiksis – mokslinis konkubinatas, valstybės reguliuojama poliandrija ir visų tarpusavio šeimyninių santykių nuodijimas. Kai vidutinės moterys Statute Įstatyme randa „išvaduotoją“ ir „čempioną“, galingesnį už jų vyrus ir brolius, jos tampa neištikimos ir ištvirkusios – ypač jei „gerai išsilavinusios“. Tada atsitinka (kaip visais vedybinio nuosmukio laikais), „joks žmogus nežino savo tėvo“. Ar tai nėra praktinė šių laikų tendencija? Argi pati ta „tendencija“ nėra siaubingas Valstybės Paternalizmo – daugumos balsavimo diktatūros – Valstybingumo ir Kunigystės rezultatas? Bažnyčia gyvena iš moterų funkcinio emocionalumo. Taip Individai nyksta, o Valstybė AUGA VIS DAUGIAU. NATŪRALIOJE visuomenėje kiekvienos moters vyras jai yra ir kunigas, ir karalius. Kai politikos ir kunigystės šešėlis užtemdo santuokos lovą, ateina baisios dienos.

Kraujo grynumas atliko (ir dar atliks) pagrindinį vaidmenį rasės evoliucijos dramoje. Pavergtos rasės neišvengiamai tampa mišrūnėmis, degraduoja, „sulyginamos“. Nekenčiamumas yra vienas blogo veisimo rezultatų.

Kai aukštesnis tipas santuoka susijungia su žemesniu, jis kloja kelią savo galutiniam išsigimimui. Kai spartiečiai ir atėniečiai susimaišė su importuotais Azijos ir Egipto vergais, jų žlugimas buvo nulemtas; ir kai „Lygybė“ tapo krikščioniškosios Italijos šūkiu; lotynai, azijiečiai ir negrai susimaišė, išvystydami modernųjį „Dago“ – kuris dabar vergiškai dirba tiems, kurių protėvius užkariavo jo protėviai. Koks nuopuolis? Šiuolaikiniai graikai ir italai, su savo tamsia oda, garbanotais plaukais ir jausmingomis lūpomis, rodo aiškius negrų ir azijiečių kraujo pėdsakus, kurie (su vergų emancipacija) buvo įlieti į jų protėvių venas. Iš čia jų nesėkmė kovoje už viešpatavimą. Iš čia jų užkariavimas gotų, mongolų, teutonų, turkų ir slavų.

Vinwudo Reido draugas pasakoja reikšmingą istoriją. Kaip Afrikos tyrinėtojas, jis kartą susidūrė su vietine gentimi (Jolofais), išsiskiriančia savo palyginti puikia išvaizda. Jis paklausė vieno iš jų: „Kaip taip yra, kad visi, kuriuos čia sutinku, yra gražūs, ne tik jūsų vyrai, bet ir moterys?“ „Tai lengvai paaiškinama, – buvo atsakyta, – mes visada atrinkdavome mūsų blogiausios išvaizdos individus ir parduodavome juos kaip vergus.“

Hibridizmas į pietus nuo Meisono ir Diksono linijos palengvino Linkolno invaziją 1861 m., ir net Šiaurės Valstijose (jei dabartinis įvairiarūšis susimaišymas su prastesnėmis rasėmis nebus kaip nors sustabdytas), galima užtikrintai prognozuoti panašias invazijas. Mūsų rasė negali tikėtis išlaikyti savo dominavimo, jei ir toliau skiedžia savo kraują su kinais, negrais, japonais ar degradavusiais europiečiais. Panmiksis reiškia TIEK MIRTĮ, TIEK VERGOVĘ. Pietų ir Centrinėje Amerikoje žmogaus mišrūniškumas yra paplitęs: (Meksikoje prezidentas yra pusiau kraujas). Lotynų rasė yra beviltiškai išsekusi tiek senajame, tiek naujajame pasaulyje. Tautos, kaip ir arkliai, yra veisiamos laimėti.

„Ar galite pakeisti taisykles, kurių laikosi kvaili ūkininkai,
Ir pagerinti aukštesnįjį per prastesnįjį?“

Didžiulė iš tiesų yra okultinė sekso-meilės įtaka organinio gyvenimo evoliucijai. Meilė ir šlovė, ištikimybė, varžymasis, ryžtas, grožis, jėga ir drąsa yra tiesiogiai įkvėpti sekso aistrų. Baladėse ir legendose jie visada yra neatskiriamai susipynę. „Tik drąsieji nusipelno gražuolių“ – „Silpna širdis niekada nelaimėjo dailios damos“ ir „viskas leidžiama meilėje ir kare“ – tai amžių patikrintos patarlės.

Gamta yra persunkta kova ir seksualumu. Visas pasaulis yra vyriškas ir moteriškas. Šventasis yra vienintelis hermafroditas. Seksualinis troškimas įkvepia vyrą kilnia laikysena; o moterį – motinystės instinktais, atsidavimu ir daina. Liūto riaumojimas, kai jis purto savo rusvą karčią prie miško vandens duobės – aukštos dvasios žirgo žvengimas, kai jis stoja piestu prie pavadžio ar peršoka tvorą – gauruoto jaučio gilus iššūkio riaumojimas, kai jis drasko žolę savo trypiančiomis kanopomis – lakštingala, skambiai liejanti savo magišką čiulbesį į žydrą skliautą – ŽMOGUS, pasipuošęs spindinčiais regimentiniais, žygiuojantis į pergalę ar mirtį, lydimas būgnų dundesio ir trimitų giesmės; visi liudija apie sublimų, geranorišką ir viską persmelkiantį Jėgos mesmerizmą.

Karinė šlovė dabar ir visada buvo didžiausių gyvūnų dorybė. Savęs išsižadėjimas yra vergo tezė. Kristaus sekėjų doktrina yra nervų centrų funkcinis sutrikimas – beprotybė – liga.

Nacionalinis Gelbėtojas niekada nepasirodė silpno elgetos, nuolankaus prašytojo pavidalu: bet veikiau kaip galingas žmonių medžiotojas, gentinių grobikų naikintojas – žmogus, kuris sako savo mokiniams „eime!“, o ne „eikite!“. Emancipatorius iš pradžių girdimas su slaptu džiaugsmu ir tam tikrais nuogąstavimais; bet vėliau, kai geriau suprantamas, jis atjoja ant karo žirgo su plienu prie šono; lydimas sveikinančių patrankų griausmo, triumfo būgnų dundesio, įnirtingo susuktų trimitų skambesio ir skambančių Žmonių, KURIUOS JIS PRATURTINO savo priešų išnaudojimu, šūksnių – nes visas pasaulis myli kovotoją; ypač jo seserys, pusseserės ir tetos.

Išlaisvintojai niekada NEATVYKSTA iš apipjaustytos žydų šalies, nešiodami aureoles, erškėčių karūnas, rėkdami agonizuojančio nevilties šūksnius; nei jie „joja ant asilo kumeliuko“ per Siono gatves. Ne! Ne! – tai yra bailių ir senių idealas.

Nepaisant visų šimtmečių senumo kastruojančių tikėjimų ir žeminančių kopijų knygelių komercinių idėjų; įgimta populiari Didžiojo Žmogaus koncepcija vis dar yra Karduotas Karys – žmonių karalius – negailestingas šantažuotojų, lupikautojų, kunigų ir uzurpatorių šlavėjas.

„Kas bus artimiausias, kilniausias ir brangiausias, minimas su visa garbe ir pasididžiavimu amžinai? Jis, nepalaužiamas, kurio vėliava įsmeigta ant Galios aukštų bastionų ir senovinių mūro sienų. Bebaimis pavojaus, svetimas melui: neatsigręžiantis atgal, kai pavojus priešais. Jis bus artimiausias, jis bus brangiausias; jis bus pirmasis mūsų širdyse amžinai.“

Virginijos meilės daina išreiškia šį didingą senovinį sentimentą seksualine forma: „Geriau matyčiau tave mirštantį, ant paskutinio raudono kovos lauko; tarp tavo šalies didvyrių, nei tapčiau – bailio žmona.“

Džonas Ruskinas (dažnai cituojamoje ištraukoje) neabejotinai užčiuopė trumpą žvilgsnį į pulsuojančią logiką, slypinčią ginkluotuose konfliktuose: „Karas yra VISŲ aukštų žmogaus dorybių ir gebėjimų pagrindas. Man labai keista tai atrasti, bet pamačiau, kad tai yra visiškai neabejotinas faktas. Paplitusi nuomonė, kad taika ir civilinio gyvenimo dorybės klesti kartu, pasirodė visiškai nepagrįsta. Taika ir civilinio gyvenimo ydos klesti kartu.“ Nuosmukis ir Taika yra koncentriški.

Šalia diržu apjuosto kardo mojuotojo ir tvirto, gerai besiverčiančio atleto, sėkmingas pinigus uždirbantis „reikalų žmogus“ yra ypač patrauklus vidutiniam moteriškam protui. Jis taip pat (mažesniu mastu) yra ryžtingas profesionalus kovotojas – skalpų medžiotojas – jo skalpai yra žemės nuosavybės dokumentai, ūkio hipotekos, banko kreditai, konsolės, akcijos ir obligacijos. (Konsolės, akcijos ir obligacijos atspindi padalintas karo grobio dalis.) Jis taip pat kyla į sėkmę per savo pargriautus varžovus – nes nėra kito kelio. Sėkmė ir pinigai ateina tik tada, kai jis pergudrauja savo varžovus ir galiausiai triumfuoja negailestingame kasdieniame, valandiniame konflikte. „Verslo Žmogus“ yra užkariautojas, pats negailestingiausias, akmens širdies ir žiauriausias; bet mes neturime jo už tai kaltinti. Jei jis parodytų bent dalelę žmogiško užuojautos daugybei savo verslo metodų aukų, jis būtų iškart pergudrautas, bankrutuotų, sugriautas varžovų, turinčių daugiau geležies savo strategijoje – daugiau kietumo širdyse. Geranoriškas žmogus visada yra nesėkmė „versle“, ir jis visada yra nesėkmė „kare“. Karas reiškia visišką jūsų priešininko sutriuškinimą, kad jis negalėtų jūsų sutriuškinti; ir tai yra „tas pats, tas pats, tas pats“ visose paralelėse Prekybos ir Verslo fazėse.

Su „pinigais kišenėje“ sėkmingas verslininkas gali išlaikyti šeimą ir auginti savo vaikus palyginti laisvoje aplinkoje, o moterys tai greitai pastebi. Tokiuose reikaluose moteriškas protas yra neįprastai aštrus. Išskyrus seksualinius klausimus, moteris turi ne daugiau proto nei kaimo žvirblis – bet santuokos ir meilės klausimais ji yra ekspertė. Esant kitoms vienodoms sąlygoms, moterys renkasi turtingą vyrą, o ne vargšą – ir jos yra moksliškai pateisinamos. Tas, kuris neturi turto tarp neribotų jo kiekių, yra arba bailys, arba gimęs vergas, arba lunatikas; ir jokia savigarbą turinti moteris neturėtų tekėti už tokio kvailio.

Ryžtingi ir drąsūs niekada „nebadauja“ iki kapo
Drąsūs ir narsūs niekada netrūksta – aukso.

Turėdamas „nepriklausomybę“, žmogus yra laisvas įgyvendinti savo idealus; ir jei jis yra „gerai gimęs“, neįmanoma, kad jo idealai būtų niekingi.

Auksas yra nuožmus tirpiklis. Tai sublimuotas Pergalės ekstraktas. Tai yra turtas – grobis – Stipriųjų. „Kiekvienas, turintis šešis pensus (rašo Karlylis), yra valdovas visiems žmonėms to šešių pensų mastu; įsako virėjams jį maitinti, filosofams jį mokyti, KARALIAMS SAUGOTI JĮ – to šešių pensų mastu.“ Todėl visi žmonės, norintys įgyti laisvę, privalo įgyti turtą „kabliu ar kabliuku“, kaip rašo R. L. Stivensonas: „Tu taip pat žvalgaisi į savo gyvenimo horizontą, dėl visko, ką gali užgriebti akimis.“

Tapti tik samdinio, dienos darbininko, vaikų motina yra paskutinis protingos moters pasirinkimas.

Be kraičio moterys niekada nežiūri į vargšą meilužį su entuziastingu palankumu: išskyrus įprastuose romanuose. Nesugebėdamos logiškai mąstyti, moterys intuityviai supranta, kad „vergų giminėje dažnai trūksta drąsos“. Jei žmogus turi turtą (nesvarbu, kaip įgytą), jis gali rinktis ir pasirinkti tarp žaviausių šalies gražuolių: netgi jis gali jas pirkti (jei nori) – vagonais. Už viso veidmainiško pamaldumo ir mados lukšto; visų sluoksnių moterys vis dar yra parduodama prekė. Kai pasiūla viršija paklausą, jos iškart paverčiamos magdalenomis, konkubinomis, vergėmis (arba „naujomis moterimis“). Kai jų yra mažai (kaip jauname kolonijose), jos turi tam tikrą pasirinkimo įtaką, bet kai kiekvienam tinkamam vyrui tenka dvidešimt tinkamų moterų, jų rinkos vertė mažėja, ir vietoj „pasirinkimo“ jos tampa „pasirinktomis“, kaip sako Darvinas: „Seksualinė kova yra dviejų rūšių. Vienoje tai kova tarp tos pačios lyties individų, dažniausiai patinų, siekiant išstumti ar nužudyti savo varžovus, patelėms liekant pasyvioms; tuo tarpu kitoje kova taip pat vyksta tarp tos pačios lyties individų, dažniausiai patelių, kurios nebėra pasyvios, bet renkasi malonesnius partnerius.“ (Žr. „Žmogaus kilmė“.)

Protingai natūralioje Visuomenėje energingiausi patinai turėtų Turtą ir Valdžią. Todėl (pagal sekso traukos instinktus) jie taip pat įgytų ir apvaisintų geriausias ir gražiausias moteris; palikdami likusį kiaušinėlių nešėjų perteklių mažiau energingiems patinams. Nenatūralioje visuomenės sistemoje (tokioje kaip šėtoniška socialistinė schema, kurioje mes dabar atsitraukiame) silpnavaliams, seniams ir pusiau bepročiams sąmoningai leidžiama išlaikyti Turto Privilegijas; kurias jie akivaizdžiai nesugeba apginti, JEI IŠBANDYTI. „Įstatymas“ gina Netinkamus. Todėl turtingi silpnavaliai dominuoja renkantis ir išlaikant geriausias moteris. Dėl to tokių nenatūralių sąjungų vaikai retai pasiekia net vidutinį tobulumą. Dažniau jie yra gėda ir prakeiksmas savo giminaičiams. „Ydingų ir labai korumpuotų žmonių sūnūs, – prieš amžius rašė Plutarchas, – atkartoja pačią savo tėvų prigimtį.“

Ši tauta knibžda šlykščių pusiau idiotiškų žmogeliukų (raupsuotų vargšų, prakeiktų dar įsčiose), kurių buvimas tarp mūsų yra nuolatinė grėsmė viskam, kas iš tiesų Didu ir Kilnu. Ne per silpnų ir išsigimusių palikuonių veisimą kuriamas nacionalinio charakterio kilnumas. Kodėl sergantys ir niekingi gyvūnai (turtingi ar vargšai) turėtų būti skatinami užpildyti prabangius vigvamus trapiais, anemiškais, buteliuku maitinamais, skrofuliškais nykštukais, kai gamta reikalauja jų masinio atskyrimo – kardo ašmenimis? Daktaras Haycraftas siūlo, kad visuomenė socialistiniu būdu izoliuotų Netinkamus, bet tai akivaizdžiai neįmanoma, nes visuomenė nesugeba nustatyti pakankamai absoliutaus ir tikslaus testo standarto, kuris patikimai nuspręstų, kas yra ir kas nėra „Netinkami“. Tačiau gamta suteikė tokį standartą, ir tai yra NESIBAIGIANTIS KONFLIKTAS tarp konkuruojančių interesų: moterys, galia ir turtas yra galutinis varžovų prizas. Patikimiausias, teisingiausias ir moksliškiausias būdas perskirstyti užgrobtą grobį ir sukauptas privilegijas yra neribota kova.

Tegul laimi Geriausi Vyrai! Ar tai nėra įvykių, mokslo, fakto ir gamtos logika? Kodėl anglosaksų pasaulis kvailai turėtų saugoti turtingų dekadentų ir pulkų šliaužiančių, nekaržygiškų proletarų poravimąsi? „Niekas nėra toks nerūpestingas (rašo Charlesas Darwinas), kad veistų iš savo blogiausių gyvūnų. Net laukiniai, priversti dėl didelio nepritekliaus naikinti kai kuriuos savo gyvūnus, SUNAikintų BLOGIAUSIUS IR IŠSAUGOTŲ GERIAUSIUS.“

Tinkami nėra tie individai, kurie tik paveldi pavogtą turtą ar taikiai jį įgyja per požeminius manevrus; bet tie, kurie sąmoningai ir atvirai pasisavina sau. Jei tabu nebūtų taip beprotiškai gerbiami, nesugebantys savininkai greičiausiai būtų be ceremonijų nustumti į šalį, kad užleistų vietą GERESNIEMS VYRAMS.

Jei tie, „turintys valdžią“, pergalingai įrodo savo gebėjimus, jų privilegijos negali būti panaikintos ar apribotos; bet jei jie žlunga, tada jų nugalėtojai – tikėtina, geresni vyrai – yra biologiškai pateisinami, atimdami iš jų turtą. „Tegul laimi geriausias žmogus“ yra teiginys, iškart populiarus, moksliškas ir įtaigus. Gabiausio žmogaus viešpatavimas yra būtent tai, ko reikalauja mokslas ir aplinkybės. Gamtoje organizmo teisė yra proporcinga jo mentalitetui ir fizinei būklei. Kosminio Įstatymo karalystėje vienintelis Apribojimų Statutas yra pranašesnė Galia.

A PRIORI „teisės“ yra tokios pat neegzistuojančios kaip pontifikų ir pastorių dievai, vaiduokliai ir moraliniai tabu. Todėl policijos pareigūno lazda (būdama harmonijoje su materijos ir judėjimo dinaminiais poreikiais) yra dieviškosios Tvarkos dalis. Taip pat ir lazdos apskritai. – Žmonės rungsis vieni su kitais įnirtingoje, nesibaigiančioje kovoje; kiekvienas stengsis „nugalėti“ savo brolį, gudrumu prieš gudrumą, gyvybe už gyvybę.

Jei įstatymų nurodymai ir kiti baubai būtų visiškai ignoruojami; tada Stipriausi ir Drąsiausi (todėl Išmintingiausi), vesdami ir apvaisindami geriausias mergeles, perduotų savo karališkas savybes savo tiesioginiams palikuonims. Pagal panašius principus antrarūšiai vyrai neišvengiamai poruotųsi su antrarūšėmis moterimis. Dėl kaupiamojo atavizmo ir pavaldinių kryžminimo tai pamažu eliminuotų, pavergtų ir ištrintų vergų mąstyseną turinčiųjų, prietaringų ir pernelyg intelektualizuotų sėklą.

Paveldimos dorybės gali būti išlaikomos tik nuolat jas naudojant. Iš čia kyla biologinis būtinumas negailestingoms kovoms tarp individų ir individų grupių. Kaip su kūno raumenimis ir organais, taip ir žmogaus gebėjimai vystosi naudojant ir silpnėja nenaudojant. Beveik visos meistriškos savybės, mentalinės ir fizinės, kurios kada nors išskyrė žmonijos elitą, kilo iš konflikto.

Rasės puvimas (bendras šventosios hidrofobijos ir valstybės reguliuojamo hibridizmo rezultatas) gali būti pašalintas tik protingai taikant natūralios atrankos principus žmogaus veisime, kartu su sąmoningu atmetimu, kulminuojančiu periodiškais mirtinais konfliktais. Karas yra svarbiausia rasės, lyties ir genties evoliucijos fazė.

Vienas panikos apimtas bailys gali sukelti mūšio pralaimėjimą – o vieno mūšio pralaimėjimas gali lemti Rasės likimą amžiams (galbūt visam laikui). Todėl būtina veisti vyrus, kurie yra kovotojai – kovotojai širdyje. Taip pat būtina juos treniruoti nuo vaikystės įveikti ir nuversti savo engėjus bei asmeninius priešus – bet kokia kaina – bet kokiu pavojumi. Jokia žinoma alchemija negali sukurti karių ir laisvų žmonių rasės iš „bliovinčių, mekenančių, laižančių avinėlių kaimenės, žindomų kunigų valdomų motinų papų“.

„Savybės, kurios leido teutonų rasėms atlikti savo nuostabų vaidmenį Europos istorijoje, puikiai atsispindi Tancredo iš Hautonvilio narsiuose sūnuose – Viljame Geležinėje Rankoje, Roberte Giskarde, Rogeryje ir kituose: kurie išsikovojo karalystes Apulijoje ir Sicilijoje. Jie buvo energinga rasė, stambūs, tvirti širdyje, atkaklūs valia; su gausia fizine energija, mėgstantys gerti ir medžioti. Jie turėjo plačius pečius, šviesius plaukus, mėlynas akis; kaip matome Anos Komnenos portrete apie Roberto Giskardo sūnų Bohemundą, Tarento princą, kuris buvo „kubitu aukštesnis už aukščiausią žmogų; …su mėlynomis akimis, jo skruostai nudažyti auksiniu raudoniu.“ (Teiloro „Arijų rasės kilmė“.)

Visas samdomas darbas yra ėdantis, griaunantis, žeminantis, velniškas. Prakeiktas yra kaktas, kuri prakaituoja – už užmokestį, ir nugara, kuri lenkiasi prie šeimininko naštos. Nuospaudos ant rankų reiškia nuospaudas prote. „Dorybė vergijoje“, koks beprotiškas paradoksas?

Yra kažkas iškreipto vyruose, kurie naudoja savo kūno ar proto jėgas, kad praturtintų Užduočių Šeimininkus, ir moterys tai greitai pastebi. Moterys niekada nėra apgaunamos maniakiškos filosofijos, kad „Džekas yra toks pat geras kaip jo šeimininkas“. Indėnų squaws neturi jokio susižavėjimo „narsuoliu“, kuris niekada nepaėmė skalpo; o baltosios moterys dar mažiau gerbia „barzdotą vyrą“, kuris – tarp tonų aukso ir sidabro – gyvena nuo algos iki algos, kaip šunytis.

Kuo drąsesni ir agresyvesni vyrai, tuo labiau visų klasių moterys jais žavisi – ir atvirkščiai. Taip traukos ir gravitacijos bangavimas visada nukreiptas į – Gražuolių apvaisinimą Stipriųjų. Kaip nuostabu po saule yra Gražaus ir Drąsaus sąjunga?

Suteptos rankos (jei suteptos dėl rinkos užmokesčio ar duoklės mokėjimo) reiškia suteptą vyriškumą – biologinį organizmą „žemo laipsnio“. Darbas, atliekamas sau, yra priimtinas – kai atliekamas kitiems, jis yra visiškai žeminantis – žalingas smegenims ir kūnui.

Nuo laiko pradžios nugalėtos klasės visada buvo dirbančios klasės – nuomininkai – vasalai – sans-cullotes: o užkariautojai (jų paveldėtojai ar įpėdiniai) visada aprūpindavo (ar samdydavo) kunigus, generolus, užduočių šeimininkus ir valdovus. Tai taip pat tiesa apie Jungtines Valstijas (Europos koloniją), kaip buvo apie Tėbus, Troją, Babiloną, Persiją, Kartaginą, Romą.

„Nukritę iš pirmapradės nekaltumo ir lengvumo,
(Kai be spyglių laukai jį užėmė, tik kad pradžiugintų)
Darbininkas triūsia – ir nuo jo lašančios kaktos,
Drėkina ilgėjančias plūgo vagos.
Veltui jis niekina ir atmeta savo pasikeitusią būseną,
Bando kiekvieną varganą triuką, stengiasi apgauti savo likimą;
Veltui keičia savo vardą; kad išvengtų blogio –
Vergas, samdinys, pagalbininkas – prakeiksmas jį vis dar persekioja;
Nepasikeičia likimas: išpūstas posakis,
Gali tyčiotis iš aukštų dangų, bet nekeičia jų kelių.“

Vienintelis akivaizdus skirtumas tarp senovės vergo ir „išsilavinusio“ šių dienų samdinio yra – pastarojo visiškas beprotiškumas. Senovės Servi ŽINOJO, kad jie laikomi vergijoje ginklų jėga; bet šiuolaikiniai vergai, gimę maniakiškais išsigimėliais, to nežino. Iš tiesų Anglijos ir Amerikos laisvieji darbininkai gali būti palyginti tik su Ibseno „herojumi“, kuris įsivaizdavo esąs valdantis monarchas (su imperijų likimu jo moste), kai Kairo beprotnamyje jo galva buvo iškilmingai apvainikuota šiaudų diadema. („Jo kakta šlapia nuo sąžiningo prakaito“ yra beprotnamio Nacionalinis Himnas).

Kad ir iš kurios pusės žiūrėtume, vidutinis samdinys yra gėdingai niekinga būtybė. Jo negalima priskirti prie „vyrų“, kaip kastruotas gaidys negali būti priskirtas prie kovinių gaidžių. Nuolatinis triūsas sustingdo jo kūną – sukaulėja jo rankas ir smegenis – iš tiesų padaro jį idiotu. Net kai moterys (nors ir atlaidžios) laiko jį paniekos objektu, nesugebančiu nei didžių minčių, nei didžių darbų, nei suteikti joms namų. Samdiniai beveik visada yra ant skurdo ribos – visada meldžiasi, kaukia ir verkia prieš savo UŽDUOČIŲ ŠEIMININKUS, šaukdami garsiu balsu kaip išlepinti kūdikiai: „O, neskaudinkite mūsų – neskaudinkite mūsų – mes tokie „geri“ – tokie įstatymus gerbiantys – mes taip mylime Jėzų!“ Kapitalistai, karaliai ir prezidentai niekada neatsižvelgia į šiuos vergiškus skalikus – TAIP PAT IR PROTINGOS MOTERYS. Dideliuose reikaluose samdiniai yra tiesiog inventorizuojami kaip žaliava ar galvijų banda; o seksualiniuose reikaluose jie neišvengiamai poruojasi su antrarūšėmis moterimis – kurios negali rasti nieko labiau pagal jų skonį.

Kokia sveiko proto moteris nori būti darbininkų, bepročių ir sans-cullotes augintoja? Pats „Darbo“ įvaizdis yra grandinės ir jungas. Nėra orumo sulenktoje nugaroje – nėra šlovės prakaituotoje kaktoje – nėra garbės riebaluotose, vario kniedėmis sutvirtintose skudurėse. Nėra nieko labai viliojančio kirtikliuose, kastuvuose ir nuospauduotose letenose. „Darbo orumas!“ – Pragaro orumas!

Kas didingo kietoje rankoje?
Kas laisvo sulenktame kelyje?
Kas drąsaus vargšo kape?
Kas narsaus aukso trūkume?

O jūs, Kristaus apkvailintų kvailių kartos! Jūs, mėnulio apšviestų silpnų būtybių spiečiai! Jūs, sudegę vyrų pelenai! – Jūs, kraujuojantys avinėliai! Vieną dieną! Vieną dieną! Jūs būsite mesta liūtams! Štai! Aš spjaunu ant jūsų Stabų – jūsų Nuomonių. Dabar norėčiau įlieti išlydytą pragarą per jūsų sielos skilvelius.

„Samdinys ir Vergas“ – W. J. Grayson, 6.

„O varganos žmonių mintys! O aklos širdys! Nematyti, kokioje gyvenimo tamsoje ir kokiuose pavojuose praleidžiamas šis trumpas žmogaus egzistencijos laikotarpis.
Kaip vaikai bijo įsivaizduotų objektų tamsoje, taip mes dienos šviesoje dažnai bijome to, ko nereikėtų bijoti labiau nei šešėlių, kurių vaikai bijo tamsoje ir įsivaizduoja, kad jie turi egzistuoti.“

PIRMOS KNYGOS PABAIGA.

P. S. Antroji knyga bus išleista, kai to reikalaus aplinkybės.

VI SKYRIUS: ŠIŲ DIENŲ LOGIKA

Jėga buvo Teisė, kai Cezaris kraujavo
Ant Romos akmenų,
Jėga buvo Teisė, kai Jozuė vedė
Savo ordas per Jordano putas,
Ir Jėga buvo Teisė, kai vokiečių kariai
Plūdo per linksmąjį Paryžių;
Tai Senovės Pasaulio Evangelija
Ir Šių Dienų Logika.

Už visų Karalių ir Prezidentų –
Visos valdžios ir įstatymų,
Yra armijų korpusai ir artileristai –
Kad laikytų pasaulį baimėje.
Ir kardu stiprios rasės valdo žemę
Ir važiuoja Užkariautojo Karieta –
Ir LAISVĖ niekada nebuvo laimėta
Išskyrus karo darbais.

Kas yra sukaupto aukso lordai –
Tyliosios semitų gaujos?
Kas yra plėšikų patriotai –
Aukštieji pontifikai, kunigai ir karaliai?
Kas jie, jei ne drąsūs proto valdovai,
Geriausiai tinkantys kovai,
Kurie supranta ir nugali –
Šių Dienų Logika.

Kaino mazguota lazda vis dar yra skeptras –
„Žmogaus Teisės“ yra apgaulė.
Kristaus Etika skirta šliaužiantiems padarams –
Tikras vyriškumas šypsosi „Dievui“.
Nes Jėga yra Teisė, kai imperijos grimzta
Plieno ir liepsnų audrose;
Ir tai TEISINGA, kai silpnos veislės –
Medžiojamos kaip žvėrys.

Kam tada svajoti svajones,
Kad kiekvienas „gautų savo“
Per bejėgius romių akių vergų balsus,
Kurie aklai prakaituoja ir dejuoja?
Ne! Prakeiksmas jų supuvusioms smegenims –
Jų kaulai patys pūva:
Eik! Sek savo likimą Geležiniame Žaidime,
Tai Šių Dienų Logika.

Stiprieji visada valdys silpnuosius,
Tai griežtas Pirmapradis Įstatymas –
Žemės plačiame rasiniame kūlime,
Romieji yra mušami šiaudai –
Tad joki ant priešų kaklų į valdžią,
Nieko neleisk užkirsti kelio:
Jei esi TINKAMAS, valdysi ir karaliausi,
Tai Šių Dienų Logika.

Savo Teisę turi įrodyti Jėgos darbais,
Šlovės ir garbės žygiais.
Jei reikia – žygiuok per pragaro liepsnas,
Kad parblokštum priešininkus.
Jei reikia – mirk ant aukštų kartuvių –
Ryto miglos pilkumoje.
Nes „Laisvė arba Mirtis“ vis dar yra
Šių Dienų Logika.

Jėga buvo Teisė, kai Gideonas vedė
„Išrinktąsias“ senovės gentis,
Ir buvo teisė, kai Titas degino
Jų šventyklą, dengtą auksu:
Ir Jėga buvo Teisė nuo Bunkerio Kalvos,
Iki tolimosios Manilos Įlankos,
Žemėje ir vandenyje tai užrašyta krauju –
Šių Dienų Evangelija.

„Nepasitikėk kunigaikščiais“
Yra sena ir teisinga patarlė,
„Nesudėk vilčių į vyriausybes“
Išverčia ją iš naujo.
Visos „Įstatymų Knygos“ ir „Auksinės Taisyklės“
Sukurtos išduoti:
„Stipriausiųjų Išlikimas“
Yra Šių Dienų Evangelija.

Jėga buvo Teisė, kai Kartaginos liepsnos
Nušvietė Punijos putas –
Ir – kai nuogas Galijos plienas
Sunkė Romos grobį;
Ir Jėga buvo Teisė, kai Ričmondas krito –
Ir prie Termopilų –
Tai Senovės Pasaulio logika –
Ir Šių Dienų Evangelija.

Kur milijonai kabančių saulių sukasi,
Aplink šią besisukančią žemę,
Tai Jėga, tai Galia, kuri laiko stabdžius,
Ir vairuoja per gyvenimą ir mirtį:
Jėga valdo visą organinį gyvenimą,
Įkvepia visą Teisingą ir Klaidingą.
Tai gamtos planas išravėti žmogų
Ir IŠBANDYTI, kas yra stiprūs.

AUKŠTESNIS ĮSTATYMAS

Nuo Sandy Hook iki Londono bokšto,
Nuo Jafos iki Japonijos,
Tie, kas turi galią, gali paimti,
Tie, kas gali, gali išlaikyti.

Tai dangaus ir pragaro įstatymas,
Stulbinantis ir dieviškas,
Aukščiausias, švenčiausias įstatymas,
Valdantis „mano ir tavo“.

Tai Saulės ir Žvaigždės įstatymas,
Prezidento ir Popiežiaus –
Tai „kalinys prie kartuvių“
Virvė ir kilpa.

Tai advokatas ir jo honoraras;
Kirpėjas ir jo avis –
Erdvė, laisvai sklendžianti;
Siaubas giliuose vandenyse.

Tai Obligacija; tai Paskola –
Pelnas ir nuostolis –
Lupikautojas ant savo Aukso Sosto –
Kryžiaus Stabas.

Tai Gotas; tai Hunas –
Tironas ir jo grobis,
Ir liepsna, ir kardas, lazda ir ginklas;
O, mokesčiai, kuriuos mokame!

Tai visų klimatų įstatymas,
Ir visų būsimų dalykų;
Ir visų drąsių, stulbinančių laikų,
Kurių jūs ir aš būsime liudininkai.

Nuo Sandy Hook iki Londono bokšto,
Nuo Grenlandijos iki Japonijos –
Tie, kas turi Galios, paims,
Ir tie, kas gali, išlaikys.

— Redbeard’s Review

PAX VOBISCUM

Pripildykite savo rūsius grobiu,
Sustabdykite evoliuciją,
Ir giedokite Baltazaro himną –
„O, Baalai, išsaugok taiką.“

Citatos

Galia yra teisė

Ragnar Redbeard

Gal būt jums bus įdomu: