Tertuliano, vieno iš ankstyvosios krikščionybės Tėvų, veikalas „De Baptismo“ (lot. De Baptismo, angl. On Baptism, liet. Apie krikštą) yra trumpas, bet reikšmingas traktatas, parašytas apie 200–206 m. Kartaginoje (dabartinis Tunisas). Šis darbas, laikomas pirmuoju krikščionišku tekstu, skirtu išimtinai krikšto sakramentui, yra skirtas paaiškinti krikšto prigimtį, svarbą ir teisingą praktiką, atsakant į to meto erezijas ir klaidingus įsitikinimus. Tertulianas, buvęs teisininkas, žinomas savo aistringa retorika, naudojo savo įgūdžius, kad sukurtų aiškų ir poleminį krikščioniškos doktrinos gynimą.
„De Baptismo“ buvo parašytas II a. pabaigoje–III a. pradžioje, kai krikščionybė dar formavo savo liturgines praktikas ir susidūrė su įvairiomis teologinėmis srovėmis, įskaitant gnosticizmą ir kitas erezijas, kurios menkino sakramentų reikšmę. Tertulianas rašė šį veikalą, reaguodamas į tam tikrą eretikų grupę, vadinamą „kainitais“, kurie teigė, kad krikštas vandeniu yra nereikalingas, nes tik dvasinis pažinimas (gnosis) išgelbsti. Šis traktatas atspindi ankstyvosios Bažnyčios pastangas standartizuoti krikšto praktiką ir apibrėžti jo teologinį pagrindą.
Tertulianas rašė „De Baptismo“, siekdamas ginti krikšto vandeniu būtinumą ir dieviškąją kilmę, paneigdamas eretikų teiginius, kad fizinis krikštas yra nereikšmingas. Jis matė pavojų, kad tokios idėjos gali susilpninti krikščionių bendruomenės vienybę ir sakramentinį gyvenimą. Veikalas taip pat buvo skirtas mokyti tikinčiuosius apie krikšto prasmę, procedūras ir dvasinius efektus, ypač tuos, kurie ruošėsi priimti šį sakramentą (katechumenus).
Tertulianas pabrėžė, kad krikštas yra ne tik simbolis, bet ir Dievo įsteigtas veiksmas, per kurį žmogus gauna nuodėmių atleidimą ir Šventosios Dvasios dovaną. Jo tikslas buvo parodyti, kad krikštas yra esminė krikščioniškojo tikėjimo dalis, įtvirtinta Rašte ir apaštališkoje tradicijoje. Be to, Tertulianas siekė atsakyti į praktinius klausimus, tokius kaip tinkamas krikšto laikas, vandens rūšis ar krikštytojo kvalifikacija, taip formuodamas ankstyvosios Bažnyčios liturginę discipliną.
Įdomus istorinis niuansas: „De Baptismo“ atspindi Tertuliano griežtą moralinį požiūrį, kuris vėliau jį nuvedė prie montanizmo, asketinės krikščionybės atšakos. Tačiau šis veikalas buvo parašytas dar prieš jo atsivertimą į montanizmą, todėl laikomas ortodoksiniu ir plačiai priimtu ankstyvojoje Bažnyčioje. Tertuliano aistringas stilius, kupinas metaforų ir retorinių klausimų, daro tekstą gyvą ir įtaigų.
„De Baptismo“ yra palyginti trumpas veikalas, susidedantis iš 20 skyrių, kuriuose Tertulianas sistemingai aptaria krikšto teologiją, simboliką ir praktiką. Tekstas yra padalintas į dvi pagrindines dalis: pirmoji gina krikšto būtinumą prieš eretikus, o antroji nagrinėja praktinius krikšto aspektus.
Pirmoji dalis: Krikšto teologinis pagrindas
- Krikšto dieviškoji kilmė: Tertulianas teigia, kad krikštas yra Dievo įsteigtas sakramentas, remdamasis Rašto ištraukomis, tokiomis kaip Jėzaus įsakymas krikštyti (Mt 28:19) ir Jono Krikštytojo praktika. Jis pabrėžia, kad vanduo, kaip krikšto elementas, turi dvasinę reikšmę, nes Šventoji Dvasia veikia per jį.
- Paneigimas eretikams: Tertulianas kritikuoja kainitus, kurie menkino vandenį, teigdami, kad tik dvasinis krikštas yra svarbus. Jis ironizuoja, kad vanduo, kaip kūrinijos dalis, yra Dievo dovana, o ne niekingas elementas.
- Krikšto efektai: Veikale pabrėžiama, kad krikštas atleidžia nuodėmes, atnaujina žmogų ir įtraukia jį į Bažnyčios bendruomenę. Tertulianas naudoja vandens simboliką, lygindamas krikštą su potvyniu, kuris nuplovė pasaulio nuodėmes Nojaus laikais.
Antroji dalis: Praktiniai krikšto aspektai
- Krikšto laikas: Tertulianas pataria atidėti krikštą iki pilnametystės, ypač vaikams, kad jie sąmoningai pasirinktų tikėjimą. Tačiau jis pripažįsta, kad krikštas gali būti atliekamas bet kada, jei yra pavojus mirti.
- Krikštytojo kvalifikacija: Nors paprastai krikštą turėtų atlikti vyskupai ar kunigai, Tertulianas leidžia, kad ekstremaliomis aplinkybėmis tai gali daryti ir pasauliečiai, įskaitant moteris, jei nėra kitos išeities.
- Vandens rūšis: Jis teigia, kad bet koks vanduo – upės, jūros ar šaltinio – tinka krikštui, nes svarbiausia yra Šventosios Dvasios veikimas, o ne vandens kilmė.
- Krikšto ritualas: Tertulianas aprašo ankstyvąją krikšto liturgiją, įskaitant panardinimą, rankų uždėjimą ir patepimą aliejumi, kurie simbolizuoja Dvasios dovaną.
Tertuliano stilius „De Baptismo“ yra poleminis, bet labiau pastoracinis nei jo kituose darbuose, tokiuose kaip „Adversus Marcionem“. Jis naudoja biblines metaforas (pvz., vanduo kaip gyvybės šaltinis), filosofinius argumentus ir ironiją, kad paneigtų eretikų teiginius. Tekstas yra glaustas, skirtas tiek mokyti tikinčiuosius, tiek įtikinti skeptikus, o jo struktūra leidžia lengvai sekti argumentų eigą.
Viena iš „De Baptismo“ ypatybių yra Tertuliano poetinis vandens vaizdavimas. Jis vadina vandenį „Dievo tarnu“, kuris nuo kūrinijos pradžios tarnauja Dievo planui, ir lygina krikštą su dvasiniu atgimimu, panašiu į chaosą sutvarkiusį Dievo Dvasios sklandymą virš vandenų (Pr 1:2). Ši simbolika turėjo didelę įtaką vėlesnei krikščionių liturginei kalbai.
Kitas įdomus aspektas – Tertuliano požiūris į moterų vaidmenį krikšte. Nors jis leidžia moterims krikštyti ekstremaliomis aplinkybėmis, jis griežtai riboja jų vaidmenį Bažnyčioje, atspindėdamas savo laikmečio patriarchalinę kultūrą. Tačiau pats faktas, kad jis svarsto tokį atvejį, rodo jo praktinį požiūrį į sakramentą.
„De Baptismo“ taip pat yra svarbus istorinis šaltinis, atskleidžiantis II–III a. krikšto praktiką Šiaurės Afrikoje. Pavyzdžiui, Tertuliano aprašymas apie krikšto ritualą, įskaitant panardinimą ir patepimą, yra vienas ankstyviausių detalių liudijimų apie krikščioniškąją liturgiją. Veikalas turėjo įtakos vėlesniems teologams, tokiems kaip Kiprijonas Kartaginietis, ir padėjo formuoti krikšto teologiją.
Tertullian De Baptismo (Apie krikštą)
Įvadas
Laimingas mūsų vandens sakramentas, kuris, nuplaudamas ankstyvosios aklumo nuodėmes, išlaisvina mus ir atveria kelią į amžinąjį gyvenimą! Rašyti apie šią temą nėra tuščia: tai moko ne tik tuos, kurie dar tik formuojasi tikėjime, bet ir tuos, kurie, patikėję paprastai, neįsigilinę į tradicijų pagrindą, dėl nežinojimo nešiojasi neišbandytą, nors tikėtiną tikėjimą. Kainitų erezija, neseniai paplitusi šiuose kraštuose, savo nuodinga doktrina patraukė daugelį, pirmiausia siekdama sunaikinti krikštą. Taip elgiasi gyvatės, angys ir baziliskai, kurie traukia į sausumą, vengdami vandens. Tačiau mes, mažosios žuvelės, sekdamos mūsų Jėzaus Kristaus pavyzdžiu, gimstame vandenyje ir esame saugūs tik jame išbūdami. Ta baisiausia būtybė, neturėjusi teisės mokyti teisingos doktrinos, puikiai žinojo, kaip žudyti mažąsias žuveles, atimdama jas iš vandens!
Dievo darbų paprastumas – kliūtis kūniškam protui
Kaip stipriai iškrypimas sukrečia tikėjimą ar net užkerta jam kelią, kai jis puola pačius tikėjimo pagrindus! Nieko taip nesustandina žmogaus proto, kaip dieviškų darbų paprastumas, matomas veiksme, palyginti su didybe, žadama pasekmėse. Kadangi žmogus taip paprastai, be iškilmių, be naujoviškų pasiruošimų, be išlaidų, panardinamas į vandenį, apšlakstomas keliais žodžiais ir iškyla ne ką švaresnis, amžinybės pasiekimas atrodo neįtikėtinas. Bet ar ne dėl šių aplinkybių, pasiruošimų ir išlaidų pagonių misterijos įgauna autoritetą? O, vargana netikėjimo dvasia, kuri atmeta Dievo savybes – paprastumą ir galią! Argi ne nuostabu, kad mirtis nuplaunama maudantis? Tačiau tuo labiau reikia tikėti, jei nuostabumas yra priežastis netikėti. Kokie turi būti dieviški darbai, jei ne tokie, kurie pranoksta bet kokį stebuklą? Mes stebimės, bet tikime. Netikėjimas stebisi, bet netiki: paprastus veiksmus laiko tuščiais, o didžius rezultatus – neįmanomais. Dieviškas žodis atsako: „Pasaulio kvailybę Dievas pasirinko, kad sugėdintų išmintį,“ ir „Tai, kas žmogui sunku, Dievui lengva.“ Jei Dievas yra išmintingas ir galingas, jis pagrįstai naudoja kvailybę ir neįmanomybę, kad parodytų savo veikimo priežastis, nes kiekviena dorybė kyla iš to, kas ją išbando.
Kodėl vanduo pasirinktas dieviškam veikimui
Ar kvaila ir neįmanoma būti atgimstam vandenyje? Kodėl šis materialus elementas nusipelno tokios aukštos garbės? Vandens autoritetas slypi jo gausoje ir senume. Vanduo buvo tarp tų dalykų, kurie, dar prieš pasaulio sutvarkymą, ilsėjosi pas Dievą neformuotoje būsenoje. Raštas sako: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. Žemė buvo nematoma, nesutvarkyta, tamsa gaubė bedugnę, o Viešpaties Dvasia sklandė virš vandenų.“ Pirmiausia, žmogau, gerbk vandenų senumą, nes jų esmė yra sena; antra, jų orumą, nes jie buvo Dievo Dvasios buveinė, labiau jam patikusi nei kiti elementai. Tamsa buvo beformė, bedugnė niūri, žemė neįrengta, dangus nesukurtas – tik vanduo, tobulas, džiaugsmingas, paprastas ir tyras, buvo verta Dievo priemonė. Vanduo padėjo sutvarkyti pasaulį: Dievas atskyrė vandenis, kad sukurtų dangaus skliautą, ir atskyrė juos, kad atsirastų sausuma. Kai pasaulis buvo sutvarkytas, vanduo pirmasis gavo įsakymą išvesti gyvas būtybes. Vanduo pirmas pagimdė gyvybę, tad nenuostabu, kad krikšte jis moka suteikti gyvenimą. Argi ne vanduo padėjo suformuoti žmogų? Žemė tinka, bet tik drėgna ir sultinga, o vandenys, ketvirtą dieną atskirti, sumaišė ją į molį. Jei vardinčiau vandens galias, jo naudingumą ir malonę, bijau, kad girčiau vandenį, o ne krikštą. Tačiau tai moko, kad Dievas, paskirstęs šį elementą visiems savo kūriniams, paveda jam veikti ir savo sakramentuose, valdydamas tiek žemišką, tiek dangišką gyvenimą.
Dvasios sklandymas virš vandenų – krikšto simbolis
Pakanka priminti, kad krikšto principas buvo numatytas jau pradžioje, kai Dievo Dvasia sklandė virš vandenų, ir ji toliau lieka virš krikštijamų vandenų. Šventas dalykas sklandė virš švento, arba tai, kas buvo virš, suteikė šventumą tam, kas apačioje. Vandenys, pašventinti Šventojo, įgavo galios pašventinti. Tegul niekas neklausia: „Kodėl krikštijama tais pačiais vandenimis, kurie buvo pradžioje?“ Ne tais pačiais, tik bendruoju požiūriu, nes rūšių yra daug. Kas būdinga bendrybei, atsispindi ir rūšyse. Nesvarbu, ar žmogus plaunamas jūroje, tvenkinyje, upėje, šaltinyje, ežere ar lovyje; nėra skirtumo tarp tų, kuriuos Jonas krikštijo Jordane, ir tų, kuriuos Petras krikštijo Tibre. Visi vandenys, dėl savo pirmapradės privilegijos, po Dievo vardų iškvietimo įgauna šventinimo galią. Dvasia nusileidžia iš dangaus, ilsisi virš vandenų, pašventindama juos, ir jie, pašventinti, sugeria šventinimo galią. Nuodėmės, kaip nešvarumai, nuplaunamos vandeniu. Kadangi nuodėmės neatsispindi kūne, o dvasioje, kuri yra nuodėmės šaltinis, dvasia plaunama vandeniu, o kūnas dvasiškai apvalomas.
Pagonių vandens naudojimas ir Betsaidos tvenkinio simbolis
Pagonys, nesuprantantys dvasinių galių, savo stabams priskiria vandens šventinimo galią. Tačiau jų vandenys yra „našliai“, neturintys Šventosios Dvasios. Jie atlieka skalbimą, įvesdami į šventus ritualus, garbina dievus plaudami, apšlakstydami kaimus, namus, šventyklas ir miestus. Apolono ar Eleusino žaidimuose jie krikštijami, tikėdami, kad tai atnaujina ir atleidžia priesaikų bausmes. Senovėje žmogžudžiai ieškodavo valančių vandenų. Jei vandens prigimtis, kaip valymo priemonė, skatina tikėti apvalymo ženklais, kiek tikriau vandenys tai daro per Dievo autoritetą, kuris sukūrė jų prigimtį! Jei religija suteikia vandeniui gydomąją galią, kuri religija veiksmingesnė už gyvojo Dievo? Velnias, mėgdžiodamas Dievo darbus, taip pat atlieka krikštą savo pasekėjams. Koks panašumas? Nešvarusis valo! Griaunantysis išlaisvina! Pasmerktasis atleidžia! Jis sunaikins savo paties darbus, nuplaudamas nuodėmes, kurias pats įkvepia! Tai liudijimas prieš tuos, kurie atmeta tikėjimą, pasitikėdami velnio imitacijomis. Argi nėra kitų atvejų, kai nešvarios dvasios, be sakramento, tūno vandenyse, mėgdžiodamos Dievo Dvasios sklandymą pradžioje? Liudija šešėliai šaltiniai, apleistos upės, pirtys, kanalai namuose, cisternos, kurios, kaip sakoma, pagrobia žmones per kenksmingos dvasios galią. Tie, kuriuos vandenys paskandino, išprotino ar išgąsdino, vadinami nimfų pagautais ar vandens apsėstais. Kodėl tai miniu? Kad niekas nemanytų, jog sunku tikėti, kad Dievo angelas pašventina vandenis žmogaus išganymui, kai piktasis angelas dažnai išniekina tą patį elementą žmogaus pražūčiai. Betsaidos tvenkinyje angelas judindavo vandenį, ir pirmasis, įžengęs po to, būdavo išgydomas. Šis kūniškas gydymas simbolizavo dvasinį gydymą, nes kūniški dalykai visada eina prieš dvasinius. Kai Dievo malonė išaugo, vandeniui ir angelui buvo suteikta daugiau galios: anksčiau gydę kūno trūkumus, dabar jie gydo dvasią, atnaujindami amžinąjį gyvenimą.
Angelas – Šventosios Dvasios pirmtakas
Vandenyje negauname Šventosios Dvasios, bet vandenyje, angelo liudijimu, esame apvalomi ir paruošiami Dvasiai. Jonas buvo Viešpaties pirmtakas, „ruošdamas Jo kelius“. Taip ir krikšto angelas tiesina kelius Šventajai Dvasiai, nuplaudamas nuodėmes tikėjimu, užantspauduotu Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu. Jei „trijų liudytojų lūpomis kiekvienas žodis bus patvirtintas“, kiek labiau dieviškų vardų skaičius užtikrina mūsų viltį! Po tikėjimo patvirtinimo ir išganymo pažado trimis liudytojais būtina paminėti Bažnyčią, nes kur yra trys – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – ten yra Bažnyčia, trijų kūnas.
Apie patepimą
Iškilę iš krikšto šaltinio, esame patepami palaimintu aliejumi, kaip senojoje tvarkoje, kai į kunigystę įžengdavę vyrai būdavo patepami aliejumi iš rago, kaip Mozė patepė Aaroną. Todėl Aaronas vadinamas „Kristumi“ – nuo „patepimo“. Kai patepimas tapo dvasinis, jis suteikė tinkamą vardą Viešpačiui, kuris buvo pateptas Dvasia Dievo Tėvo, kaip rašoma Apaštalų darbuose: „Jie susirinko prieš tavo šventąjį Sūnų, kurį tu patepei.“ Mūsų atveju patepimas teka kūniškai, bet veikia dvasiškai, kaip ir krikštas yra kūniškas, nes panardiname į vandenį, bet jo poveikis dvasinis – išlaisvina nuo nuodėmių.
Apie rankų uždėjimą
Po to ant mūsų uždedama ranka, per palaiminimą kviečianti Šventąją Dvasią. Ar žmogaus išradingumas gali sujungti dvasią su vandeniu, rankomis sukurdamas jų sąjungą, ir ar Dievas, savo kūrinyje, negali šventomis rankomis sukurti dvasinės harmonijos? Ši praktika kyla iš senojo sakramento, kai Jokūbas palaimino savo anūkus Efraimą ir Manasę, uždėdamas rankas kryžmai, simbolizuodamas Kristų. Šventoji Dvasia nusileidžia ant mūsų apvalytų ir palaimintų kūnų, ilsėdamasi virš krikšto vandenų, savo pirmapradės buveinės. Ji nusileido ant Viešpaties balandžio pavidalu, parodydama savo paprastumą ir nekaltybę, nes balandis neturi tulžies. Viešpats sakė: „Būkite nekalti kaip balandžiai.“ Po potvynio, nuplovusio senąją nuodėmę, balandis, išskridęs iš arkos ir grįžęs su alyvmedžio šakele, skelbė dangaus rūstybės nurimą. Taip ir mūsų kūnui, iškylančiam iš krikšto šaltinio, Šventosios Dvasios balandis atneša Dievo taiką, siųstą iš dangaus, kur Bažnyčia yra arka. Tačiau pasaulis vėl grįžo prie nuodėmės, todėl krikštas skiriasi nuo potvynio. Žmogus, po krikšto atnaujinantis nuodėmes, eina į ugnį – tai mums įspėjimas.
Raudonosios jūros ir uolos vandens simboliai
Kiek daug gamtos argumentų, malonės privilegijų, drausmės iškilmių, simbolių ir maldų pašventina vandenį! Kai Izraelio tauta, išlaisvinta, perėjo per vandenį, pabėgdama nuo Egipto karaliaus, vanduo sunaikino karalių ir jo kariauną. Koks aiškesnis krikšto simbolis? Tautos išlaisvinamos iš pasaulio per vandenį, o jų senasis tironas – velnias – paliekamas, paskandintas vandenyje. Mozės medžiu vanduo iš karčių tapo saldžiu – tas medis yra Kristus, atnaujinantis nuodingą prigimtį į krikšto vandenis. Vanduo, tekėjęs iš uolos, simbolizuoja Kristų, kuris pašventina krikštą. Kristus niekada nebūna be vandens: jis krikštijamas vandenyje, pradeda savo galios ženklus vandeniu vestuvėse, kviečia ištroškusius prie amžinojo vandens, giria vandenį, duodamą vargšui, ilsisi prie šulinio, vaikšto vandeniu, plaukia per jūrą, duoda vandens mokiniams. Net kančioje vanduo liudija: Pilotas nusiplauna rankas, o iš perveto Kristaus šono trykšta vanduo.
Jono krikštas
Jono krikštas kėlė klausimą, ar jis buvo dangiškas, ar žemiškas. Fariziejai negalėjo atsakyti, nes netikėjo. Mes, turėdami ribotą supratimą, galime tvirtinti, kad Jono krikštas buvo dieviškas pagal įsakymą, bet žmogiškas savo prigimtimi, nes nesuteikė nieko dangiško, tik ruošė kelią dangiškiems dalykams. Jis buvo skirtas atgailai, kuri priklauso žmogaus valiai. Jei atgaila yra žmogiška, jos krikštas toks pat. Jei jis būtų dangiškas, būtų davęs Šventąją Dvasią ir nuodėmių atleidimą, bet tai duoda tik Dievas. Viešpats sakė, kad Dvasia nenusileis, kol jis neįžengs pas Tėvą. Apaštalų darbuose matome, kad Jono krikštą gavę žmonės nebuvo gavę Šventosios Dvasios. Jono dvasia taip išblėso, kad jis siuntė klausti, ar tas, kurį skelbė, yra „Tas“. Jono „atgailos krikštas“ ruošė kelią Kristaus atleidimui.
Atsakymas į prieštaravimą, kad Viešpats nekrikštijo
Kai kas sako: „Viešpats atėjo, bet nekrikštijo, nes rašoma: ‘Jis pats nekrikštijo, tik jo mokiniai!’“ Ar Jonas skelbė, kad Viešpats krikštys savo rankomis? Jo žodžiai reiškia, kad per Jį ar į Jį būsite krikštijami. Kam Viešpats būtų krikštijęs? Į atgailą, kurios jam nereikėjo? Į nuodėmių atleidimą, kurį jis davė žodžiu? Į save, kurį slėpė nuolankumu? Į Dvasią, kuri dar nenusileido? Į Bažnyčią, kurios mokiniai dar neįsteigė? Mokiniai krikštijo tuo pačiu Jono krikštu, kaip tarnai, o Jonas – kaip pirmtakas. Kristaus krikštas tuo metu negalėjo būti duodamas, nes Viešpaties šlovė dar nebuvo pilnai pasiekta, o šaltinio galia neįtvirtinta per kančią ir prisikėlimą.
Krikšto būtinumas išganymui
Raštas sako, kad be krikšto išganymas nepasiekiamas: „Jei žmogus negims iš vandens, jis neturės gyvenimo.“ Kai kas abejoja: „Kaip apaštalai, išskyrus Paulių, pasiekė išganymą, jei nebuvo krikštyti Viešpatyje?“ Girdėjau tokias abejones, bet neįsivaizduokite, kad pats jas kuriu. Jei apaštalai buvo krikštyti Jono krikštu, jie troško Viešpaties krikšto. Viešpats sakė Petrui, norėjusiam būti visiškai nuplautam: „Kas kartą nusiprausė, tam nereikia plautis antrą kartą.“ Tai įrodo, kad apaštalai turėjo Jono krikštą. Argi „Viešpaties kelias“ nebuvo paruoštas tiems, kurie turėjo jį skelbti pasauliui? Viešpats, nors jam nereikėjo atgailos, buvo krikštytas – argi nusidėjėliams krikštas nebūtinas? Tie, kurie nebuvo krikštyti, buvo ne Kristaus draugai, o tikėjimo priešai – Įstatymo mokytojai ir fariziejai. Apaštalai, sekę Viešpatį, buvo krikštyti, nes nebuvo panašūs į savo varžovus. Viešpats gyrė Joną: „Tarp gimusių iš moterų nėra didesnio už Joną Krikštytoją.“
Abraomo tikėjimas ir krikšto įstatymas
Kai kas sako: „Krikštas nebūtinas tiems, kuriems pakanka tikėjimo, nes Abraomas patiko Dievui be vandens, tik tikėjimu.“ Tačiau vėlesni dalykai turi didesnę galią, o paskesni nugali ankstesnius. Anksčiau išganymas buvo per gryną tikėjimą, prieš Viešpaties kančią ir prisikėlimą. Dabar tikėjimas išplėstas, apimantis Kristaus gimimą, kančią ir prisikėlimą, todėl sakramentui pridėtas krikšto antspaudas – tikėjimo apsiaustas, kuris nebegali egzistuoti be savo įstatymo. Krikšto įstatymas įvestas: „Eikite, mokykite tautas, krikštydami jas Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu.“ Šis įstatymas sieja tikėjimą su krikšto būtinybe. Visi, kurie vėliau tapo tikinčiaisiais, buvo krikštijami. Paulius, kai patikėjo, buvo krikštytas, kaip Viešpats jam įsakė: „Kelkis, eik į Damaską; ten tau bus parodyta, ką turi daryti“ – būti krikštytam, ko jam trūko.
Pauliaus teiginys, kad jis nebuvo siųstas krikštyti
Kai kas remiasi Pauliumi: „Kristus siuntė mane ne krikštyti, o skelbti.“ Ar tai panaikina krikštą? Kodėl tada jis krikštijo Gajų, Krispą ir Stefaną? Net jei Kristus jo nesiuntė krikštyti, kiti apaštalai gavo šį įsakymą. Šie žodžiai buvo skirti korintiečiams, kur kilo nesutarimų, vieniems remiant Paulių, kitiems Apolą. Paulius, siekdamas taikos, sakė, kad buvo siųstas skelbti, o ne krikštyti. Skelbimas yra pirmesnis, krikštas – vėlesnis. Tačiau krikštas jam buvo leidžiamas, nes skelbimas tai leido.
Krikšto vienybė
Mums yra vienas krikštas, kaip sako Viešpaties Evangelija ir apaštalo laiškai: „Vienas Dievas, vienas krikštas, viena Bažnyčia danguje.“ Klausimas apie eretikų krikštą vertas dėmesio. Eretikai neturi bendrystės mūsų drausmėje, nes jų išsiuntimas rodo, kad jie yra pašaliniai. Man nereikia pripažinti to, kas man įsakyta, nes jų Dievas ir Kristus nėra tie patys. Jų krikštas nėra mūsų, nes jis nėra teisingas; jie jo neturi, nes jo negauna. Mes įžengiame į šaltinį kartą: kartą nuodėmės nuplaunamos, nes jos neturėtų kartotis. Izraelis maudosi kasdien, nes kasdien susiteršia. Mums vienkartinis krikštas užtikrina, kad nebūtume teršiami pakartotinai. Laimingas vanduo, kuris kartą nuplauna, neapgaudamas nusidėjėlių ir vėl nesuteršdamas tų, kuriuos nuplovė!
Antrasis krikštas – krauju
Turime ir antrąjį šaltinį – kraujo krikštą. Viešpats sakė: „Turiu būti krikštijamas krikštu,“ jau būdamas krikštytas. Jis atėjo „per vandenį ir kraują“, kad būtų krikštytas vandeniu, pašlovintas krauju, ir mes, pašaukti vandeniu, būtume išrinkti krauju. Šiuos krikštus jis išleido iš savo perverto šono, kad tikintieji krauju būtų nuplauti vandeniu, o nuplautieji vandeniu gertų kraują. Tai krikštas, kuris pakeičia šaltinio krikštą, kai jis negautas, arba atkuria, kai prarastas.
Krikšto teikimo galia
Krikštą teikti turi teisę vyriausiasis kunigas – vyskupas, po jo kunigai ir diakonai, bet tik su vyskupo leidimu, dėl Bažnyčios garbės, kuri išsaugoma taikos labui. Taip pat ir pasauliečiai turi teisę, nes tai, kas vienodai gauta, gali būti vienodai duodama. Viešpaties žodis neturi būti slepiamas, todėl krikštą, Dievo nuosavybę, gali teikti visi. Tačiau pasauliečiams privaloma pagarba ir kuklumas, kad jie neperimtų vyskupo pareigų, nes tai sukelia schizmas. Apaštalas sakė: „Viskas leistina, bet ne viskas naudinga.“ Pakanka naudotis šia teise būtinybės atveju, kai vieta, laikas ar asmuo to reikalauja. Drąsus pagalbininkas, kai pavojuje esančiam reikia skubios pagalbos, būtų kaltas dėl žmogaus netekties, jei atsisakytų duoti tai, ką gali laisvai suteikti. Tačiau įžūli moteris, pasisavinusi mokymo teisę, neturėtų teikti krikšto, nebent atsirastų nauja būtybė, kaip anksčiau, kuri panaikino krikštą. Jei apokrifiniai raštai, priskiriami Pauliui, remiasi Teklės pavyzdžiu, leidžiančiu moterims mokyti ir krikštyti, žinokite, kad Azijoje presbiteris, sukūręs tą raštą, buvo pašalintas, prisipažinęs tai daręs iš meilės Pauliui. Kaip tikėtina, kad tas, kuris draudė moteriai drąsiai mokytis, suteiktų jai mokymo ir krikštymo galią? „Tegul jos tyli,“ sako jis, „ir namuose klausia savo vyrų.“
Kam ir kada teikti krikštą
Tie, kurių pareiga teikti krikštą, žino, kad jis neturėtų būti skubotas. „Duok kiekvienam, kuris prašo“ taikoma išmaldai, bet šis įsakymas reikalauja atsargumo: „Neduok švento dalyko šunims ir nemesk perlų kiaulėms“ bei „Lengvai neuždėk rankų, nedalyvauk kitų nuodėmėse.“ Jei Pilypas lengvai krikštijo rūmų tarnautoją, buvo akivaizdus Viešpaties ženklas, kad jis vertas. Dvasia liepė Pilypui eiti tuo keliu, o tarnas, ne šiaip užsidegęs, bet meldęsis ir skaitęs Raštą, buvo tinkamai atrastas. Paulius taip pat buvo greitai krikštytas, nes jo šeimininkas Simonas atpažino jį kaip „rinktinį indą“. Dievo pritarimas siunčia ženklus, o kiekviena „prašymas“ gali apgauti. Todėl, atsižvelgiant į asmens aplinkybes, nusistatymą ir amžių, krikšto atidėjimas yra geriau, ypač mažiems vaikams. Kodėl būtina, jei krikštas nėra būtinas, kad globėjai rizikuotų? Jie gali mirti, nesilaikyti pažadų ar būti nusivylę blogu globotinių nusistatymu. Viešpats sako: „Neleiskite jiems ateiti pas mane.“ Tegul ateina, kai užauga, mokosi, žino, kur eina; tegul tampa krikščionimis, kai pažįsta Kristų. Kodėl nekaltas amžius skuba prie nuodėmių atleidimo? Pasaulietiniuose reikaluose esame atsargesni: tam, kam nepatikime žemiškų turtų, patikime dieviškus! Tegul jie prašo išganymo, kad duotum „prašančiam“. Nesusituokusieji taip pat turėtų būti atidėti, kol susituokia arba sustiprėja susilaikymui. Suprantantys krikšto svarbą labiau bijos jo priėmimo nei atidėjimo: tvirtas tikėjimas yra saugus išganymui.
Tinkamiausi krikšto laikai
Velykos yra iškilmingiausia diena krikštui, nes tada buvo užbaigta Viešpaties kančia, kurioje esame krikštijami. Nebus netinkama simboliškai aiškinti, kad Viešpats, ruošdamasis paskutinėms Velykoms, sakė mokiniams: „Sutiksite žmogų, nešantį vandens ąsotį.“ Vandens ženklu jis nurodo Velykų šventimo vietą. Taip pat Sekminės yra džiaugsmingas metas krikštui, kai Viešpaties prisikėlimas buvo įrodytas mokiniams, o Jo sugrįžimo viltis parodyta, kai angelai sakė, kad Jis ateis taip, kaip įžengė į dangų. Jeremijas sako: „Surinksiu juos iš žemės pakraščių šventės dieną,“ turėdamas omenyje Velykas ir Sekmines. Tačiau kiekviena diena yra Viešpaties; kiekviena valanda tinkama krikštui: jei skiriasi iškilmingumas, malonė nesikeičia.
Pasiruošimas krikštui ir elgesys po jo
Tie, kurie ruošiasi krikštui, turi melstis, pasninkauti, klauptis ir budėti naktį, išpažindami praeities nuodėmes, kaip Jono krikšte: „Jie buvo krikštijami, išpažindami savo nuodėmes.“ Dėkojame, jei viešai išpažįstame savo kaltes, nes taip atperkame buvusias nuodėmes, marinant kūną ir dvasią, ir klojame pagrindą apsisaugoti nuo pagundų. „Budėkite ir melskitės,“ sako Viešpats, „kad neįpultumėte į pagundą.“ Mokiniai buvo gundomi, nes užmigo, paliko Viešpatį, o Petras net tris kartus jo išsigynė. Viešpats po krikšto buvo gundomas, pasninkaudamas keturiasdešimt dienų. Kai kas sako: „Ir mums reikia pasninkauti po krikšto.“ Kas jums draudžia, jei ne džiaugsmas ir padėka už išganymą? Viešpats, pasninkaudamas po krikšto, parodė, kad Dievo žmogus gyvena „ne vien duona, bet Dievo žodžiu“, o pagundos, kylančios iš sotumo, nugalimos susilaikymu. Palaimintieji, kuriuos laukia Dievo malonė, iškilę iš šventojo atgimimo šaltinio, pirmą kartą ištieskite rankas motinos – Bažnyčios – namuose kartu su broliais, prašydami Tėvo ir Viešpaties malonės dovanų. „Prašykite,“ sako Jis, „ir gausite.“ Jūs prašėte ir gavote, beldėte, ir jums atidaryta. Tik meldžiu, kai prašote, prisiminkite ir Tertulianą, nusidėjėlį.