Žodis „analogija“ kilęs iš senosios graikų kalbos žodžio „analogia“, reiškiančio proporciją, atitikimą ar panašumą. Šiuolaikinėse kalbose jis dažniausiai vartojamas kaip priemonė apibūdinti dviejų dalykų santykį, kai vienas dalykas paaiškinamas pasitelkiant kitą, jam tam tikrais aspektais panašų dalyką. Analogija nereiškia visiško tapatumo – tai yra iš dalies bendrų bruožų pagrindu paremtas palyginimas.
Religinėje kalboje analogija atlieka ypatingą vaidmenį. Dievas, kaip aukščiausia ir transcendentinė būtybė, negali būti tiesiogiai apibūdintas žmogaus kalba, nes žmogus yra ribotas, o Dievas – begalinis. Todėl žmonės kalba apie Dievą pasitelkdami žmogiškas kategorijas: sakoma, kad Dievas yra Tėvas, Šviesa, Ganytojas, Uola ar Karalius. Tokie palyginimai yra analoginiai – jie perteikia tam tikrą Dievo savybę ar veikimo būdą, tačiau nėra pažodiniai.
Pavyzdžiui, kai krikščionybėje sakoma, kad Dievas yra Tėvas, tai nereiškia, kad Jis yra biologinis tėvas kaip žmogus, bet kad Jis rūpinasi, globoja, myli ir auklėja. Tai analogija, paremta patirtimi, kuri žmonėms suprantama. Kitas pavyzdys – Dievas kaip šviesa. Šviesa dažnai reiškia tiesą, aiškumą, dvasinį nušvitimą. Kai sakoma „Dievas yra šviesa, ir jame nėra jokios tamsos“, tai nereiškia, kad Dievas fiziškai šviečia, o kad Jis yra absoliutus gėris ir tiesos šaltinis.
Islamo religijoje taip pat randama daug analogijų. Korane Dievo gailestingumas lyginamas su motinos meile vaikui – tai stiprus emocinis palyginimas, perteikiantis Dievo atjautą ir artumą žmogui. Tačiau islamo teologai labai pabrėžia, kad Dievas išlieka neprilygstamas ir negalima Jo tapatinti su niekuo kūriniu. Tad analogija čia tampa tiltu tarp žmogiškos vaizduotės ir dieviško slėpinio.
Viduramžių krikščioniškoje teologijoje analogijos sampratą itin plėtojo šv. Tomas Akvinietis. Jo teigimu, žmogus gali kalbėti apie Dievą nei visiškai pažodžiškai, nei vien tik perkeltine prasme – o analogiškai. Jis išskyrė „analogiją pagal proporcingumą“, kur tam tikra savybė (pvz., gerumas) taikoma tiek Dievui, tiek žmogui, tačiau skirtingu laipsniu ir esme.
Analogija religijoje leidžia kalbėti apie tai, kas viršija žmogaus patirtį, bet kartu nepaverčia Dievo visiškai svetimu. Ji leidžia žmonėms išreikšti savo tikėjimą, mąstyti apie dieviškumą, dalintis dvasine patirtimi. Tai kalbos forma, kuri jungia žmogaus pasaulį su tuo, kas nepažinu – leidžia ieškoti prasmės ir kurti dvasinį ryšį su tuo, ką vadiname Dievu.
Religinė analogija parodo, kad žmogus visais laikais siekė suprasti šventumo paslaptį, naudodamasis savo kalba, vaizduote ir patirtimi. Tai ne tik filosofinis ar teologinis įrankis, bet ir gilus žmogiško ryšio su dieviškumu ženklas.