Pasaulinė Bažnyčių Taryba (angl. World Council of Churches, trumpinys – WCC) yra viena svarbiausių šiuolaikinio ekumeninio judėjimo organizacijų, įkurtų siekiant skatinti krikščionių vienybę visame pasaulyje. Tai tarptautinis ekumeninis forumas, vienijantis įvairių tradicijų krikščionių Bažnyčias, kurios bendradarbiauja siekdamos bendro tikėjimo liudijimo, socialinio teisingumo, taikos bei dialogo tarp skirtingų konfesijų.
Pasaulinė Bažnyčių Taryba oficialiai įkurta 1948 m. rugpjūčio 23 d. Amsterdame, Nyderlanduose. Tačiau šios organizacijos šaknys siekia dar XIX a. pabaigą ir XX a. pradžią, kai vis dažniau pradėta kelti klausimą apie krikščionių susiskaldymo problemą ir būtinybę bendrauti bei bendradarbiauti tarp skirtingų Bažnyčių. Pirmieji ekumeninio judėjimo ženklai atsirado per pasaulines misionierių konferencijas, ypač 1910 m. Edinburge vykusią misionierių asamblėją, kurioje protestantai iš įvairių kraštų svarstė, kaip veiksmingiau bendradarbiauti pasaulio evangelizacijos srityje.
Per XX a. pirmąją pusę vyko intensyvūs paruošiamieji procesai, kurie galop atvedė prie Pasaulinės Bažnyčių Tarybos įkūrimo. Taryba nuo pat pradžių pabrėžė, kad jos tikslas nėra sukurti vieną universalią Bažnyčią, bet skatinti bendrystę, pagarbą, teologinį dialogą ir bendrą veiklą tarp skirtingų krikščioniškų konfesijų. Jos šūkis – „Kad visi būtų viena“ (Jn 17,21) – yra tiesioginė Kristaus maldos už mokinių vienybę citata iš Evangelijos pagal Joną, ir tai tapo pagrindiniu tarybos veiklos įkvėpimu.
Šiandien Pasaulinė Bažnyčių Taryba vienija daugiau nei 350 narių – tai ortodoksų, anglikonų, reformuotų, liuteronų, metodistų, baptistų ir kitų protestantiškų Bažnyčių bendruomenės iš daugiau kaip 120 pasaulio šalių. Pažymėtina, kad Romos Katalikų Bažnyčia nėra oficiali tarybos narė, tačiau palaiko glaudžius bendradarbiavimo ryšius, ypač per bendras komisijas, dialogus ir ekumeninius susitikimus.
Tarybos veikla yra labai įvairi. Viena svarbiausių sričių – teologinis dialogas. Bažnyčios siekia išsiaiškinti, kas jas vienija ir kas skiria, kokios pagrindinės tikėjimo tiesos gali būti bendros, ir kaip išspręsti šimtmečius trunkančius nesutarimus. Kitas svarbus veiklos laukas – socialinis teisingumas: WCC dalyvauja žmogaus teisių, taikos palaikymo, klimato kaitos, pabėgėlių apsaugos, skurdo mažinimo ir kitose globaliose problemose. Dažnai WCC pasisako dėl karinių konfliktų, diskriminacijos, smurto prieš moteris ar aplinkos niokojimo.
Pasaulinė Bažnyčių Taryba taip pat organizuoja reguliarias asamblejas, kuriose susirenka narių atstovai iš viso pasaulio, kad įvertintų bendrą veiklą ir nustatytų kryptis ateinantiems metams. Viena iš svarbiausių asamblėjų įvyko 1983 m. Vankuveryje, kur itin daug dėmesio skirta Šventosios Dvasios veikimui Bažnyčioje. 2022 m. asamblėja vyko Vokietijoje, Karlsrūhėje, po kurios daug dėmesio skirta aplinkosaugai ir karo Ukrainoje temoms.
Tarybos dokumentuose nuolat pabrėžiama, kad ekumeninis dialogas nėra tik teorinis siekis, bet konkretus krikščionių liudijimas pasaulyje. Viename iš ankstyvųjų pareiškimų rašoma: „Ekumenizmas nėra diplomatija ar kompromisas, tai malda, atgaila ir atsivertimas“. Šie žodžiai rodo, kad tikra vienybė neįmanoma be dvasinio augimo ir Dievo malonės.
Nors kai kurie kritikuoja Pasaulinę Bažnyčių Tarybą dėl pernelyg liberalaus požiūrio ar politinio aktyvumo, daugelis teologų ir Bažnyčių lyderių sutinka, kad tai yra viena iš svarbiausių platformų, skatinančių krikščionių tarpusavio supratimą, atvirumą ir brolišką meilę. Tarybos įnašas į XX–XXI a. krikščionybės istoriją neabejotinai reikšmingas – tai ne tik organizacija, bet ir eklezialinis ženklas, kad Kristaus kūnas pasaulyje ieško vienybės, išsaugodamas įvairovę.