Enciklika Annum sacrum

Enciklikos Annum sacrum pavadinimas reiškia „Šventieji metai“. Lietuviškai ji dažniausiai vadinama „Apie žmonijos pašventimą Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai“ arba trumpiau – „Žmonijos paaukojimas Jėzaus Širdžiai“. Šis dokumentas žymi istorinį įvykį – visos žmonijos paaukojimą Kristaus Širdžiai pirmą kartą Katalikų Bažnyčios istorijoje.

Encikliką parašė popiežius Leonas XIII, paskelbta 1899 m. gegužės 25 d. Tai buvo paskutiniųjų jo pontifikato metų dokumentas, kupinas dvasinio brandumo ir apmąstymo apie Bažnyčios ir pasaulio likimą. Ji paskelbta ruošiantis ypatingai dienai – 1899 m. birželio 11 d., kai įvyko oficialus žmonijos paaukojimas Jėzaus Širdžiai.

Enciklika gimė kaip atsakas į mistinį regėjimą, kurį 1898 m. patyrė sesuo Marija Droste zu Vischering – vokiečių kilmės vienuolė, kuri per vidinį įkvėpimą kvietė popiežių pašvęsti visą pasaulį Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Šią mintį palaikė ir daugelis dvasininkų bei tikinčiųjų.

Popiežius ne tik sutiko, bet ir paskelbė encikliką, kurioje:

• teologiškai pagrindė šį aktą,
• atskleidė Jėzaus Širdies simboliką kaip begalinės meilės ženklą,
• paskatino visą Bažnyčią dvasiniam atsinaujinimui ir atgailai.

Leonas XIII matė, kad XIX a. pabaigos pasaulyje vis gilėja materializmas, socialiniai neramumai, religinis abejingumas. Jis kvietė atsigręžti į Jėzaus Širdį kaip gailestingumo, taikos ir atstatymo šaltinį.

Citata: „Jėzaus Širdis – tai durys į Dievo karalystę žemėje. Kas į ją įžengia, suranda ramybę, net jei pasaulis jam priešingas.“

Popiežius pabrėžia, kad Jėzaus Širdies kultas nėra vien pamaldumo forma, bet atsinaujinimo kelias visai žmonijai, nes Kristus yra Karalius ne tik Bažnyčios, bet ir visos kūrinijos. Ši enciklika tapo esminiu dokumentu Kristaus Karaliaus idėjai, kuri vėliau išsivystė į atskirą šventę Pijaus XI laikais.

1899 m. birželio 11 d. Leonas XIII oficialiai ir iškilmingai paaukojo visą žmoniją Jėzaus Širdžiai – tai buvo beprecedentis aktas. Šis įvykis sulaukė milžiniško atgarsio visame katalikiškame pasaulyje: buvo rengiami procesijos, pamaldos, vyskupijos skelbė šią datą kaip dvasinės mobilizacijos dieną.

Enciklika davė pradžią tam, ką teologai vadina Širdies teologija – Jėzaus žmogiškumo ir dieviškos meilės junginio kontempliacijai. Ji taip pat tapo doktrininiu pagrindu asmeniniams ir tautiniams pašventimo aktams, kurie iki šiol praktikuojami įvairiose šalyse.

XIX a. pabaiga – tai laikotarpis, kai Europa grimzta į ideologinius karus, o Bažnyčia praranda politinę įtaką. Tokioje aplinkoje Leonas XIII renkasi dvasinį kelią – ne per dekretus ar galią, bet per meilės kvietimą ir dvasinę vienybę. Jo vizija – žmonijos atgimimas ne per revoliuciją, bet per Jėzaus Širdies perkeičiančią meilę.

Įdomybės:
– Šis žmonijos pašventimo aktas buvo pakartotas 20 a. ne kartą: Pijus XII tai darė per Antrąjį pasaulinį karą, Jonas Paulius II – per Šaltojo karo įkarštį.
– Annum sacrum dažnai laikoma dvasine pirmtake Pijaus XI enciklikos Quas primas (1925), kurioje įsteigta Kristaus Karaliaus šventė.
– Leonas XIII buvo pirmasis popiežius, kuris išdrįso kalbėti apie pasaulinę Bažnyčios misiją tokio masto dvasiniame akte – anksčiau pašventimai buvo tik tautoms ar tikinčiųjų grupėms.

ANNUM SACRUM

POPIEŽIAUS LEONO XIII ENCIKLIKA

DĖL PAŠVENTIMO ŠVENTAJAI JĖZAUS ŠIRDŽIAI

Patriarchams, Primams, Arkivyskupams ir Vyskupams
Katalikų Pasaulyje, Esantiems Malonėje ir Bendrystėje su Apaštališkuoju Sostu.

Garbingi Broliai, Sveikatos ir Apaštališkojo Palaiminimo.

Šventojo Meto Šventė ir Pašventimo Tikslas

1. Kaip gerai žinote, neseniai Mes, apaštališkais laiškais ir sekdami mūsų pirmtakų papročiais bei potvarkiais, įsakėme šioje mieste netrukus švęsti Šventuosius Metus. Ir dabar, tikėdamiesi bei siekdami, kad šios religinės šventės būtų atliekamos dar pamaldžiau, Mes nubrėžėme ir rekomendavome ryškų planą, iš kurio, jei visi jį vykdys su karštu geranoriškumu, Mes pagrįstai tikimės nepaprastų ir ilgalaikių naudos krikščionybei pirmiausia, o taip pat visai žmonijai.

Atsidavimas Šventajai Jėzaus Širdžiai

2. Jau ne kartą Mes, sekdami mūsų pirmtakų Inocento XII, Benedikto XIII, Klemenso XIII, Pijaus VI ir Pijaus IX pavyzdžiu, stengėmės pamaldžiai puoselėti ir aiškiau išryškinti tą puikiausią atsidavimo formą, kurios tikslas yra Šventosios Jėzaus Širdies garbinimas; tai Mes ypač padarėme 1889 m. birželio 28 d. Dekretu, kuriuo Mes pakėlėme šventę tuo vardu į pirmos klasės orumą. Bet dabar Mes turime omenyje dar reikšmingesnę atsidavimo formą, kuri tam tikra prasme bus visų garbių, kurias žmonės įpratę teikti Šventajai Širdžiai, vainikavimas, ir kuri, Mes tvirtai tikime, bus labai maloni Jėzui Kristui, mūsų Atpirkėjui. Tačiau tai nėra pirmas kartas, kai kalbama apie šį mūsų minimą planą. Prieš dvidešimt penkerius metus, artėjant šventėms, skirtoms antrajam šimtmečiui nuo palaimintosios Margaritos Marijos Alakok gavimo dieviškojo įsakymo skleisti Šventosios Širdies garbinimą, daug laiškų iš įvairių vietų, ne tik nuo privačių asmenų, bet ir nuo vyskupų, buvo siunčiami Pijui IX, prašant, kad jis sutiktų pašvęsti visą žmoniją Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Tuo metu buvo nuspręsta atidėti šį klausimą, kad būtų priimtas gerai apgalvotas sprendimas. Tuo tarpu buvo leista atskiroms norinčioms miestams taip pašvęsti save, ir buvo sudaryta pašventimo forma. Dabar, dėl tam tikrų naujų ir papildomų priežasčių, Mes laikome, kad planas yra subrendęs įgyvendinimui.

Jėzaus Kristaus, kaip Karaliaus, Valdžia

3. Šis pasaulinis ir iškilmingas ištikimybės ir pamaldumo liudijimas ypač tinka Jėzui Kristui, kuris yra rasės Galva ir Aukščiausiasis Viešpats. Jo imperija apima ne tik katalikų tautas ir tuos, kurie, tinkamai nuplauti šventu krikšto vandeniu, teisėtai priklauso Bažnyčiai, nors klaidingos nuomonės juos klaidina ar nesutarimai su jos mokymu atskiria juos nuo jos rūpesčio; ji taip pat apima visus tuos, kuriems trūksta krikščioniškojo tikėjimo, todėl visa žmonija iš tiesų yra Jėzaus Kristaus valdžioje. Nes Tas, kuris yra Vienatinis Dievo Tėvo Sūnus, turėdamas tą pačią esmę su Juo ir būdamas Jo šlovės spindesys bei Jo esmės atvaizdas (Žyd 1, 3), būtinai turi viską bendra su Tėvu, ir todėl turi aukščiausią valdžią virš visko. Štai kodėl Dievo Sūnus per Pranašą apie save taip kalba: „Bet Aš esu Jo paskirtas karalius ant Siono, Jo šventojo kalno… Viešpats man tarė: Tu esi mano Sūnus, šią dieną Aš tave pagimdžiau. Prašyk manęs, ir Aš duosiu tau tautas tavo paveldėjimui ir žemės pakraščius tavo valdymui“ (Ps 2). Šiais žodžiais Jis pareiškia, kad turi valdžią iš Dievo virš visos Bažnyčios, kurią simbolizuoja Siono kalnas, ir taip pat virš likusio pasaulio iki jo tolimiausių galų. Ant kokio pagrindo remiasi šioji aukščiausioji valdžia, pakankamai aiškiai parodo žodžiai: „Tu esi Mano Sūnus“. Nes būtent tuo, kad Jis yra visų Karaliaus Sūnus, Jis taip pat yra visos Jo Tėvo valdžios paveldėtojas: todėl žodžiai – „Aš duosiu tau tautas tavo paveldėjimui“, kurie yra panašūs į tuos, kuriuos naudojo Apaštalas Paulius, „kurį Jis paskyrė visų dalykų paveldėtoju“ (Žyd 1, 2).

Kristaus Valdžios Pagrindai

4. Bet dabar turėtume ypač atkreipti dėmesį į Jėzaus Kristaus pareiškimus, padarytus ne per Apaštalus ar Pranašus, bet Jo paties žodžiais. Romos valdytojui, kuris Jo paklausė: „Ar tu tada karalius?“, Jis nedvejodamas atsakė: „Tu sakai, kad Aš esu karalius“ (Jn 18, 37). Ir šios valdžios didybė bei Jo karalystės beribiškumas dar aiškiau pareikštas šiais žodžiais Apaštalams: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mt 28, 18). Jei tada visa valdžia buvo duota Kristui, iš to būtinai seka, kad Jo imperija turi būti aukščiausia, absoliuti ir nepriklausoma nuo jokios kitos valios, kad nėra nei lygi, nei panaši į ją: ir kadangi ji buvo duota danguje ir žemėje, dangus ir žemė turi būti jai paklusnūs. Ir iš tiesų Jis pasinaudojo šia nepaprasta ir savita teise, kai įsakė savo Apaštalams skelbti Jo mokymą visoje žemėje, suvienyti visus žmones į vieną Bažnyčios kūną per išganymo krikštą ir įpareigoti juos įstatymais, kurių niekas negalėjo atmesti nerizikuodamas savo amžinuoju išganymu.
5. Bet tai dar ne viskas. Kristus viešpatauja ne tik natūralia teise kaip Dievo Sūnus, bet ir įgyta teise. Nes Jis buvo Tas, kuris mus „išplėšė iš tamsos valdžios“ (Kol 1, 13) ir „atidavė save už visų išpirkimą“ (1 Tim 2, 6). Todėl ne tik katalikai ir tie, kurie tinkamai gavo krikščioniškąjį krikštą, bet ir visi žmonės, atskirai ir kartu, tapo Jam „nupirkta tauta“ (1 Pt 2, 9). Šv. Augustino žodžiai todėl yra taiklūs, kai jis sako: „Tu klausi, kokią kainą Jis sumokėjo? Pažiūrėk, ką Jis davė, ir suprasi, kiek Jis sumokėjo. Kaina buvo Kristaus kraujas. Kas galėjo kainuoti tiek daug, jei ne visas pasaulis ir visi jo žmonės? Didelė kaina, kurią Jis sumokėjo, buvo sumokėta už visus“ (T. 120 apie šv. Joną).

Netikintieji ir Kristaus Valdžia

6. Kaip netikintieji patys yra pavaldūs Jėzaus Kristaus valdžiai ir viešpatavimui, aiškiai parodo šv. Tomas, kuris pateikia priežastį ir jos paaiškinimą. Uždavęs klausimą, ar Jo teisminė valdžia apima visus žmones, ir pareiškęs, kad teisminė valdžia natūraliai kyla iš karališkosios valdžios, jis ryžtingai daro išvadą: „Visi dalykai yra pavaldūs Kristui, kiek tai liečia Jo valdžią, nors jie ne visi yra pavaldūs Jam šios valdžios vykdyme“ (3a., p., q. 59, a. 4). Šioji Kristaus aukščiausioji valdžia žmonėms vykdoma tiesa, teisingumu ir, visų pirma, meile.

Savanoriškas Pašventimas

7. Prie šio dvigubo Jo valdžios ir viešpatavimo pagrindo Jis maloningai leidžia mums, jei mes manome tinkama, pridėti savanorišką pašventimą. Jėzus Kristus, mūsų Dievas ir mūsų Atpirkėjas, yra turtingas visišku ir tobulu visko turėjimu: mes, kita vertus, esame tokie neturtingi ir reikalingi, kad neturime nieko savo, ką galėtume Jam pasiūlyti kaip dovaną. Bet vis dėlto, savo begaliniame gerume ir meilėje, Jis visiškai neprieštarauja, kad mes duotume ir pašvęstume Jam tai, kas jau yra Jo, tarsi tai tikrai būtų mūsų; ne, toli gražu neatmesdamas tokio pasiūlymo, Jis teigiamai to trokšta ir prašo: „Mano sūnau, duok man savo širdį.“ Todėl mes galime būti Jam malonūs savo geros valios ir sielos meilės dėka. Nes pašvęsdami save Jam mes ne tik pareiškiame savo atvirą ir laisvą Jo valdžios virš mūsų pripažinimą ir priėmimą, bet taip pat liudijame, kad jei tai, ką siūlome kaip dovaną, tikrai būtų mūsų, mes vis tiek tai pasiūlytume visa širdimi. Mes taip pat prašome Jo, kad Jis teiktųsi tai priimti iš mūsų, nors aiškiai tai yra Jo. Tokia yra mūsų aptariamo akto veiksmingumas, tokia yra mūsų žodžių prasmė.

Šventosios Širdies Simbolika

8. Ir kadangi Šventojoje Širdyje yra simbolis ir juslinis begalinės Jėzaus Kristaus meilės atvaizdas, kuris skatina mus mylėti vieniems kitus, todėl yra tinkama ir derama pašvęsti save Jo Švenčiausiajai Širdžiai – aktas, kuris nėra niekas kitas, kaip pasiūlymas ir savęs susaistymas su Jėzumi Kristumi, matant, kad bet kokia garbė, pagarba ir meilė, teikiama šiai dieviškajai Širdžiai, iš tiesų ir tikrai teikiama pačiam Kristui.

Visuotinis Pašventimo Raginimas

9. Dėl šių priežasčių Mes raginame ir skatiname visus, kurie pažįsta ir myli šią dieviškąją Širdį, noriai imtis šio pamaldumo akto; ir yra mūsų karštas troškimas, kad visi tai padarytų tą pačią dieną, kad tiek daug tūkstančių, atliekančių šį pašventimo aktą, siekiai būtų nešami į dangaus šventovę tą pačią dieną. Bet ar Mes leisime pamiršti tuos nesuskaičiuojamus kitus, ant kurių krikščioniškosios tiesos šviesa dar nešvietė? Mes užimame To, kuris atėjo išgelbėti tai, kas buvo pražuvę, ir kuris praliejo savo kraują už visos žmonijos išganymą, vietą. Ir todėl Mes labai trokštame atvesti į tikrąjį gyvenimą tuos, kurie sėdi mirties šešėlyje. Kaip Mes jau siuntėme Kristaus pasiuntinius per žemę juos mokyti, taip dabar, gailėdamiesi jų likimo, visa savo siela pavedame juos ir, kiek tai mūsų galioje, pašvenčiame Šventajai Jėzaus Širdžiai. Tokiu būdu šis atsidavimo aktas, kurį Mes rekomenduojame, bus palaiminimas visiems. Nes, atlikę tai, tie, kurių širdyse yra Jėzaus Kristaus pažinimas ir meilė, pajus, kad tikėjimas ir meilė išaugo. Tie, kurie pažįsta Kristų, bet nepaiso Jo įstatymo ir jo priesakų, vis dar gali gauti iš Jo Šventosios Širdies meilės liepsną. Ir galiausiai, tiems dar nelaimingesniems, kurie kovoja prietarų tamsoje, mes visi vieningai prašysime dangaus pagalbos, kad Jėzus Kristus, kurio valdžiai jie yra pavaldūs, vieną dieną taip pat padarytų juos paklusnius jos vykdymui; ir kad ne tik būsimoje gyvenime, kai Jis įvykdys savo valią visiems žmonėms, išgelbėdamas kai kuriuos ir bausdamas kitus (Šv. Tomas, ibid), bet ir šioje mirtingoje gyvenime, suteikdamas jiems tikėjimą ir šventumą. Tegul jie šių dorybių dėka stengiasi garbinti Dievą, kaip dera, ir laimėti amžinąją laimę danguje.

Pašventimo Nauda Valstybėms

10. Toks pašventimo aktas, kadangi jis gali užmegzti arba suveržti ryšius, kurie natūraliai sieja viešuosius reikalus su Dievu, suteikia valstybėms viltį geresnių dalykų. Ypač pastaraisiais laikais buvo vykdoma politika, kuri lėmė tam tikros sienos pastatymą tarp Bažnyčios ir pilietinės visuomenės. Valstybių konstitucijoje ir administravime šventosios ir dieviškosios teisės autoritetas visiškai nepaisomas, siekiant pašalinti religiją iš nuolatinio dalyvavimo viešajame gyvenime. Ši politika beveik linkusi pašalinti krikščioniškąjį tikėjimą iš mūsų tarpo ir, jei tai būtų įmanoma, patį Dievą ištremti iš žemės. Kai žmonių protai pakeliami į tokį įžūlaus išdidumo aukštį, ar stebėtina, kad didžioji žmonijos dalis pateko į tokį proto nerimą ir yra blaškoma tokių stiprių bangų, kad niekam neleidžiama būti laisvam nuo nerimo ir pavojaus? Kai religija kartą atmetama, būtinai seka, kad tvirčiausi viešosios gerovės pamatai turi užleisti kelią, o Dievas, norėdamas nubausti savo priešus, paliko juos jų pačių blogų troškimų grobiu, kad jie atsiduotų savo aistroms ir galiausiai išsektų dėl perteklinės laisvės.

Kristus – Vienintelis Išganymo Šaltinis

11. Iš čia tas gausybė blogybių, kurios jau ilgą laiką apsigyveno pasaulyje ir kurios skubiai ragina mus ieškoti pagalbos iš To, kurio stiprybės dėka vienintelės jos gali būti išvytos. Kas Jis gali būti, jei ne Jėzus Kristus, Vienatinis Dievo Sūnus? „Nes nėra kito vardo po dangumi, duoto žmonėms, kuriuo turėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12). Mes turime kreiptis į Tą, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Mes nuklydome ir turime grįžti į teisingą kelią: tamsa užtemdė mūsų protus, ir niūrumą reikia išsklaidyti tiesos šviesa: mirtis mus užvaldė, ir mes turime įsikibti gyvenimo. Pagaliau bus įmanoma, kad mūsų daugybė žaizdų būtų išgydytos ir visas teisingumas vėl iškiltų su atkurto autoriteto viltimi; kad taikos spindesiai būtų atnaujinti, ir kardai bei ginklai iškristų iš rankų, kai visi žmonės pripažins Kristaus imperiją ir noriai paklus Jo žodžiui, ir „Kiekvienas liežuvis išpažins, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra Dievo Tėvo šlovėje“ (Fil 2, 11).

Šventosios Širdies Ženklas

12. Kai Bažnyčia, iškart po savo įsteigimo, buvo prispausta po cezarių jungu, jaunas imperatorius danguje pamatė kryžių, kuris tapo laimingu ženklu ir priežastimi šlovingos pergalės, kuri netrukus sekė. Ir dabar, šią dieną, štai dar vienas palaimintas ir dangaus ženklas mums siūlomas – Šventoji Jėzaus Širdis, su kryžiumi, kylančiu iš jos ir švytinčiu akinančiu spindesiu tarp meilės liepsnų. Toje Šventojoje Širdyje turėtų būti dedamos visos mūsų viltys, ir iš jos turi būti su pasitikėjimu prašomas žmonių išganymas.

Asmeninis Motyvas

13. Galiausiai, yra vienas motyvas, kurio Mes nenorime praleisti tylomis, asmeninis Mums, tai tiesa, bet vis tiek geras ir svarus, kuris skatina Mus imtis šios šventės. Dievas, kiekvieno gėrio autorius, neseniai išsaugojo mūsų gyvybę, išgydydamas Mus nuo pavojingos ligos. Mes dabar norime, didindami garbę, teikiamą Šventajai Širdžiai, kad šio didžiojo gailestingumo atminimas būtų išryškintas, ir mūsų dėkingumas būtų viešai pripažintas.

Pašventimo Nurodymai

14. Dėl šių priežasčių Mes įsakome, kad ateinančio birželio mėnesio devintą, dešimtą ir vienuoliktą dienomis, kiekvieno miesto ir kaimo pagrindinėje bažnyčioje būtų sakomos tam tikros maldos, ir kiekvieną iš šių dienų prie kitų maldų būtų pridėta Šventosios Širdies Litanija, patvirtinta mūsų autoritetu. Paskutinę dieną bus kalbama pašventimo forma, kurią, Garbingi Broliai, Mes jums siunčiame su šiais laiškais.

Apaštališkasis Palaiminimas

15. Kaip dieviškų naudos įkeitimą ir mūsų tėviškos geranoriškumo ženklą, jums, jūsų dvasininkams ir tautai, patikėtai jūsų priežiūrai, Mes su meile suteikiame Viešpatyje Apaštališkąjį Palaiminimą.

Duota Romoje, prie Šv. Petro, 1899 m. gegužės 25 d., dvidešimt antraisiais mūsų pontifikato metais.

LEONAS XIII