Archetipas – tai ne šiaip simbolis ar vaizdinys, tai pirmavaizdis, pirminė idėja, iš kurios kyla visos mūsų gyvenimo formos: mintys, troškimai, elgesys. Žodis kilęs iš graikų kalbos – archē („pradžia“) ir typos („įspaudas“, „forma“). Archetipai yra tarsi Dievo minčių atspindžiai, glūdintys giliai žmogaus sieloje.
Jie neįrašyti knygose. Jie – įrašyti mūsų širdyse.
Carl Gustav Jung – garsus psichiatras ir dvasinis mąstytojas – rašė:
„Archetipai yra sielos balsai, kylantys iš tamsos, pernešantys mums Dievo kvėpavimą.“
Šie žodžiai kalba ne tik apie psichologiją, bet apie šventąją erdvę mumyse, kur gimsta prasmės, vaizdiniai ir net maldos.
Biblija pilna archetipinių figūrų – jos universalios, bet tuo pačiu intymios kiekvienam žmogui.
- Mozė – archetipinis vedlys: jis išveda iš vergystės, bet pats neįžengia į pažadėtą žemę. Kiekviename mūsų gyvena Mozė – tas, kuris ieško tiesos, bet vis dar keliauja.
- Marija – archetipinė Motina: ne tik Jėzaus, bet ir mūsų sielos motina. Ji globoja, nešioja, kenčia ir tyliai laukia Prisikėlimo.
- Jėzus – aukščiausias archetipas: Dievas, kuris tampa žmogumi, kad žmogus galėtų sugrįžti į Dievą.
Net ir kryžius – tai archetipas: susikirtimo, pasirinkimo, aukos. Kiekvieną kartą, kai turi pasirinkti tarp savęs ir kitų, tarp patogumo ir tiesos – tai tavo asmeninis kryžius.
Kartais sapne sutinkame seną vyrą, kuris nieko nesako, bet į mus žiūri. Kartais girdime žodį, kuris mus sustabdo vidury dienos. Kartais pajuntame, kad kažkas iš vidaus mus kviečia – ne garsiai, bet neatšaukiamai. Tai archetipai – jie kalba kalba, kurią atpažįstame, nors niekas mūsų jos nemokė.
Archetipai nėra praeitis – jie gyvena dabartyje. Kai meldiesi ir tavo žodžiai atrodo per silpni, bet širdis vis tiek trokšta – tavo viduje veikia Dievo archetipas. Kai eini pasitikti neteisybės ir drebi, bet vis tiek žengi – tavimi kalba Teisingumo archetipas.
Archetipas ir malda
Malda nėra vien žodžiai. Ji – tiltas tarp tavo sąmonės ir gilesnės tikrovės, kur gyvena tai, ką senovės žmonės vadino archetipais, o mes galime vadinti Dievo veidais mumyse. Kai meldiesi „Tėve mūsų“ – tu kreipiesi ne tik į Dievą, bet ir pažadini savyje Tėvo archetipą: globėją, kuris neleidžia tau kristi.
Gal todėl tiek daug maldų remiasi vaizdiniais: Širdis, Šviesa, Prieglauda, Ganytojas, Uola – tai ne metaforos, tai gilūs žmogaus sielos langai į Dievą.
Archetipas – tai ne praeities reliktas, o Dievo gyvybės ženklas mumyse. Jis nesensta, nes yra už laiko. Jis nekinta, nes yra už formų. Jis – Dievo kvapas, likęs žmoguje nuo tos dienos, kai buvome sutverti pagal Jo paveikslą.