Enciklika – tai popiežiaus rašytas laiškas, dažniausiai skirtas visiems Katalikų Bažnyčios vyskupams, bet neretai ir platesnei auditorijai – tikintiesiems ar net visai žmonijai. Enciklikose popiežius aptaria svarbias religines, moralines, socialines ar politines temas. Tai viena iš aukščiausių Bažnyčios mokymo formų, nors formaliai neprilygsta dogmai. Terminas kilęs iš graikų „enkýklios epistolē“ – „apvalus laiškas“, t. y. laiškas, skirtas plačiai auditorijai.

Pirmosios enciklikos atsirado dar ankstyvaisiais krikščionybės laikais 1878 m., bet kaip aiškus dokumentų žanras jos įsitvirtino tik XIX a. Pavyzdžiui, popiežiaus Grigaliaus XVI 1832 m. paskelbta enciklika Mirari vos laikoma viena pirmųjų modernių enciklikų. Tačiau bene didžiausias lūžis įvyko 1891 m., kai popiežius Leonas XIII paskelbė encikliką Rerum Novarum, skirtą darbininkų teisių ir socialinio teisingumo klausimams. Ši enciklika iš esmės pradėjo Katalikų socialinio mokymo tradiciją.

Enciklikomis siekiama perteikti Bažnyčios požiūrį į aktualias visuomenės problemas, skatinti moralinį atsinaujinimą, kreiptis į pasaulio vadovus ar įkvėpti tikinčiuosius gyventi pagal Evangelijos vertybes. Jos dažnai rašomos reaguojant į globalias krizes: karus, skurdą, klimato kaitą, moralinį nuosmukį ar technologinį perversmą. Popiežiai enciklikas naudoja kaip tiltą tarp dvasinių principų ir konkretaus istorinio momento.

Enciklikų poveikis dažnai būna ne tiesioginis, o ilgalaikis. Kai kurios jų paskatino visuomenės pokyčius – pavyzdžiui, minėta Rerum Novarum turėjo įtakos profsąjungų plėtrai ir socialinės apsaugos sistemų atsiradimui daugelyje valstybių. Šiuolaikinės enciklikos, kaip Laudato si’ (apie ekologiją ir klimato kaitą), nors ir nesukuria įstatymų, dažnai inspiruoja diskusijas politiniuose sluoksniuose, akademinėje bendruomenėje ir net nevyriausybinėse organizacijose. Kitaip tariant, jų jėga slypi ne prievartoje, o moraliniame autoritete.

Toliau pateikiame du enciklikų sąrašus su trumpais aprašymais. Pirmas sąrašas rikiuojamas pagal pavadinimą. Antras pagal datą. Nuo 1878 metų iki 2023 metų viso buvo išleista 137 enciklikos.

Enciklikos pagal pavadinimų abėcėlę

Acerbo nimis. 1905-04-15. (Per daug skaudu). Popiežius Pijus X. Apie krikščioniškojo mokymo svarbą ir būtinybę jį skleisti visiems tikintiesiems. Šioje enciklikoje Pijus X pabrėžia, kad religinio švietimo trūkumai yra viena pagrindinių tikinčiųjų dvasinio silpnumo priežasčių. Jis ragina vyskupus ir kunigus aktyviai mokyti katekizmo, kad tikintieji geriau suprastų savo tikėjimą. Enciklika akcentuoja, jog neišmanymas religijos klausimais kelia pavojų tiek asmeniniam, tiek visuomeniniam gyvenimui. Pijus X siūlo įsteigti katekizmo mokyklas kiekvienoje parapijoje, kad būtų užtikrintas nuoseklus mokymas. Dokumentas taip pat pabrėžia kunigų pareigą būti gerais mokytojais ir skatinti tikinčiųjų dvasinį augimą.

Ad Apostolorum principis. 1958-10-26. (Apaštalų Kunigaikščio vardu). Popiežius Pijus XII. Apie Bažnyčios padėtį Kinijoje ir ištikimybę Romos popiežiui nepaisant persekiojimo. Ši enciklika buvo atsakas į Kinijos komunistinės valdžios bandymus kontroliuoti Katalikų Bažnyčią, steigiant valstybinę „Patriotinę katalikų asociaciją“. Pijus XII smerkia šią organizaciją kaip nesuderinamą su Bažnyčios mokymu, nes ji siekė atskirti Kinijos katalikus nuo Šventojo Sosto. Jis pabrėžia, kad vyskupų skyrimas yra išimtinai popiežiaus teisė, ir ragina tikinčiuosius išlikti ištikimus Romai. Enciklika išreiškia solidarumą su persekiojamais Kinijos katalikais ir skatina juos ištverti tikėjimo išbandymus. Dokumentas taip pat atspindi platesnį Šaltojo karo kontekstą, kai Bažnyčia priešinosi komunistinei ideologijai.

Ad beatissimi Apostolorum. 1914-11-01. (Apaštalų pirmtakų vardu). Popiežius Benediktas XV. Apie taikos siekį Pirmojo pasaulinio karo metu. Šioje enciklikoje, išleistoje netrukus po karo pradžios, Benediktas XV išreiškia gilų skausmą dėl žmonijos kančių ir ragina visas tautas siekti taikos. Jis smerkia karą kaip beprasmišką naikinimą ir pabrėžia, kad tik krikščioniškosios vertybės gali atkurti harmoniją tarp tautų. Popiežius taip pat aptaria visuomenės moralinį nuosmukį, įskaitant materializmą ir nacionalizmą, kaip karo priežastis. Enciklika kviečia tikinčiuosius melstis už taiką ir remti Bažnyčios pastangas tarpininkauti konfliktuose. Dokumentas atspindi Benedikto XV pastangas išlaikyti Bažnyčios neutralumą ir moralinį autoritetą karo metu.

Ad caeli Reginam. 1954-09-15. (Dangaus Karalienei). Popiežius Pijus XII. Įtvirtina Švč. Mergelės Marijos Karalienės titulą ir ragina ją garbinti kaip Tarpininkę. Ši enciklika buvo paskelbta minint Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmos šimtmetį ir įsteigia Marijos Karalienės šventę. Pijus XII pabrėžia Marijos ypatingą vaidmenį išganymo istorijoje, vadindamas ją Dievo Motina ir visų tikinčiųjų Karaliene. Jis ragina katalikus kreiptis į Mariją maldose, ypač sunkiais laikais, siekiant jos užtarimo. Enciklika taip pat aptaria Marijos karališkumo teologinius pagrindus, remdamasi Šventuoju Raštu ir Bažnyčios tradicija. Dokumentas atspindi Pijaus XII mariologinį dėmesį ir siekį sustiprinti tikinčiųjų pamaldumą Mergelei Marijai.

Ad diem illum laetissimum. 1904-02-02. (Tą laimingą dieną). Popiežius Pijus X. Apie Nekaltojo Prasidėjimo dogmą ir Marijos vaidmenį išganymo istorijoje. Ši enciklika buvo paskelbta minint 50-ąsias Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimo metines. Pijus X pabrėžia Marijos tyrumą ir jos unikalią vietą kaip Dievo Motinos, kuri yra laisva nuo gimtosios nuodėmės. Jis ragina tikinčiuosius gilinti savo pamaldumą Marijai, matydamas ją kaip tarpininkę tarp Dievo ir žmonijos. Enciklika taip pat aptaria Marijos svarbą kovojant su modernizmo klaidomis, kurios, anot popiežiaus, kelia grėsmę tikėjimui. Dokumentas skatina Rožinio maldą kaip būdą stiprinti dvasinį ryšį su Marija.

Ad Petri Cathedram. 1959-06-29. (Prie Petro sosto). Popiežius Jonas XXIII. Pirmoji enciklika, kviečianti į taiką, tiesą ir meilę tarp žmonių bei krikščionių vienybę. Šioje enciklikoje Jonas XXIII išdėsto savo pontifikato prioritetus, pabrėždamas Bažnyčios misiją skleisti tiesą ir meilę. Jis ragina katalikus ir visus žmones geros valios siekti taikos, ypač Šaltojo karo įtampos kontekste. Enciklika taip pat pabrėžia krikščionių vienybės svarbą, kviesdama į dialogą su atskilusiomis krikščionių bendruomenėmis. Jonas XXIII akcentuoja būtinybę atnaujinti Bažnyčios pastoracinę veiklą, kad ji efektyviau atsakytų į šiuolaikinio pasaulio iššūkius. Dokumentas atspindi popiežiaus optimizmą ir atvirumą, kurie vėliau tapo Antrojo Vatikano Susirinkimo pagrindu.

Ad salutem humani. 1930-04-30. (Žmonijos išganymui). Popiežius Pijus XI. Apie šv. Augustiną ir jo mokymą. Ši enciklika buvo paskelbta minint šv. Augustino mirties 1500-ąsias metines, pabrėžiant jo indėlį į krikščioniškąją teologiją. Pijus XI giria Augustino darbus, ypač jo mokymą apie malonę, laisvą valią ir Dievo Apvaizdą, kaip aktualius šiuolaikiniam pasauliui. Enciklika ragina tikinčiuosius ir teologus studijuoti Augustino raštus, siekiant kovoti su sekuliarizmo ir modernizmo klaidomis. Popiežius pabrėžia, kad Augustino mokymas stiprina Bažnyčios doktriną ir padeda tikintiesiems suprasti žmogaus prigimtį. Dokumentas taip pat atspindi Pijaus XI pastangas skatinti intelektualinį ir dvasinį Bažnyčios atgimimą.

Adjutricem populi. 1895-09-08. (Liaudies pagalbininkė). Popiežius Leonas XIII. Skatina Marijos garbinimą ir jos vaidmenį Bažnyčios gyvenime. Šioje enciklikoje Leonas XIII pabrėžia Mergelės Marijos kaip tikinčiųjų globėjos ir tarpininkės svarbą. Jis ragina katalikus dažniau melstis Rožinį, kuris, anot popiežiaus, yra galinga priemonė kovoti su visuomenės blogybėmis, įskaitant sekuliarizmą ir moralinį nuosmukį. Enciklika aptaria Marijos motinišką rūpestį žmonija ir jos artumą Kristui, kaip išganymo plano dalį. Leonas XIII taip pat pabrėžia Marijos vaidmenį stiprinant Bažnyčios vienybę ir tikinčiųjų dvasinį gyvenimą. Dokumentas atspindi popiežiaus mariologinį dėmesį ir jo pastangas skatinti pamaldumą XIX a. pabaigoje.

Aeterni Patris. 1879-08-04. (Amžinojo Tėvo). Popiežius Leonas XIII. Skatina atgaivinti šv. Tomo Akviniečio filosofiją kaip krikščioniško mąstymo pagrindą. Ši enciklika laikoma neotomizmo, arba šv. Tomo Akviniečio mokymo atgimimo, pradžia. Leonas XIII pabrėžia, kad tomistinė filosofija yra tinkamiausia krikščioniškajai teologijai, nes ji suderina tikėjimą ir protą. Jis ragina seminarijas ir katalikiškas mokyklas įtraukti tomizmą į mokymo programas, siekiant kovoti su modernizmo ir racionalizmo klaidomis. Enciklika taip pat pabrėžia filosofijos svarbą ginant Bažnyčios mokymą nuo sekuliarių ideologijų. Dokumentas turėjo ilgalaikį poveikį katalikiškajai švietimo sistemai ir teologijai XX a.

Amoris laetitia. 2016-03-19. (Meilės džiaugsmas). Popiežius Pranciškus. Apie šeimos gyvenimą, santuokos grožį ir pastoracinį artumą sužeistiems. Ši enciklika yra atsakas į 2014–2015 m. vykusius sinodus apie šeimą, aptardama santuokos, meilės ir šeimos gyvenimo iššūkius šiuolaikiniame pasaulyje. Pranciškus pabrėžia santuokos kaip sakramento grožį, bet taip pat ragina Bažnyčią būti gailestingą tiems, kurių šeimos gyvenimas neatitinka idealaus mokymo, pvz., išsiskyrusiems ar gyvenantiems nesusituokus. Enciklika akcentuoja pastoracinį įžvalgumą, kviesdama kunigus ir bendruomenes lydėti žmones jų unikaliose situacijose. Dokumentas sulaukė tiek pagyrų už savo atvirumą, tiek kritikos dėl tam tikrų dviprasmybių, ypač susijusių su Komunijos teikimu išsiskyrusiems. Jis atspindi Pranciškaus siekį derinti doktrinos ištikimybę su gailestingumo praktika.

Annum sacrum. 1899-05-25. (Šventieji metai). Popiežius Leonas XIII. Pašvenčia visą pasaulį Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Šioje enciklikoje Leonas XIII ragina tikinčiuosius atsiduoti Jėzaus Širdžiai kaip meilės ir išganymo simboliui, ypač artėjant XX a. Popiežius pabrėžia, kad šis pašventimas yra atsakas į pasaulio moralinį nuosmukį ir sekuliarizmo plėtrą. Enciklika skatina tikinčiuosius praktikuoti pamaldumą Jėzaus Širdžiai, įskaitant reguliarią maldą ir atgailą. Leonas XIII taip pat nurodo, kad šis aktas turi būti atliktas visos Bažnyčios vardu, įtraukiant visas tautas. Dokumentas atspindi popiežiaus pastangas stiprinti katalikų dvasinį gyvenimą ir Bažnyčios įtaką pasaulyje.

Annus iam plenus. 1920-12-01. (Metai jau pilni). Popiežius Benediktas XV. Apie Centrinės Europos vaikų padėtį ir pagalbos būtinybę. Ši enciklika buvo paskelbta po Pirmojo pasaulinio karo, kai daugybė vaikų Centrinėje Europoje kentėjo nuo bado, skurdo ir ligų. Benediktas XV ragina katalikus ir viso pasaulio žmones teikti materialinę ir dvasinę pagalbą šiems vaikams, pabrėždamas Bažnyčios pareigą rūpintis silpniausiais. Jis kritikuoja abejingumą ir ragina organizuoti labdaros iniciatyvas, kad būtų palengvinta vaikų kančia. Enciklika taip pat išreiškia popiežiaus susirūpinimą dėl karo pasekmių ir būtinybės atkurti moralinį bei socialinį stabilumą. Dokumentas atspindi Benedikto XV humanitarinį dėmesį ir Bažnyčios vaidmenį pokario atstatyme.

Arcanum divinae. 1880-02-10. (Dieviškoji paslaptis). Popiežius Leonas XIII. Apie krikščioniškos santuokos sakramentinį pobūdį ir jos svarbą visuomenei. Šioje enciklikoje Leonas XIII gina santuokos kaip Dievo įsteigto sakramento šventumą, pabrėždamas jos neišardomumą ir dvasinę prigimtį. Jis smerkia civilines skyrybas ir sekuliarias santuokos sampratas, kurios, anot jo, griauna šeimos ir visuomenės pagrindus. Popiežius ragina valstybes gerbti Bažnyčios autoritetą santuokos klausimais ir skatinti krikščioniškas šeimos vertybes. Enciklika taip pat aptaria santuokos svarbą auginant vaikus tikėjime ir kuriant stabilią visuomenę. Dokumentas atspindi Leono XIII pastangas priešintis XIX a. sekuliarizacijos tendencijoms.

Ascendentibus. 1929-12-23. (Didėjant pavojams). Popiežius Pijus XI. Skiriama šv. Jonui Boskui atminti ir skatinti jaunimo ugdymą. Enciklikoje popiežius Pijus XI išskiria Don Bosko – kunigo, švietėjo ir jaunimo globėjo – asmenybę kaip pavyzdį katalikiškajam auklėjimui. Šventojo veikla laikoma atsaku į to meto moralinę krizę ir sekuliarizmo augimą. Popiežius ragina Bažnyčią ir pasauliečius remti krikščionišką jaunimo ugdymą, ypač švietimo institucijose, nes jaunimas laikomas visuomenės ateities pagrindu. Dokumente akcentuojama, kad tikėjimas, drausmė ir darbas – trys Don Bosko metodo ramsčiai – tebėra aktualūs. Enciklika skatina plėtoti saleziečių misiją ir pabrėžia šventųjų svarbą ne vien kaip maldos pavyzdžių, bet ir kaip veiklių visuomenės pertvarkytojų.

Augustissimae Virginis Mariae. 1897-08-15. (Švenčiausioji Mergelė Marija). Popiežius Leonas XIII. Skatina Rožinio maldą ir Marijos garbinimą. Šioje enciklikoje Leonas XIII pabrėžia Rožinio maldos svarbą kaip dvasinę priemonę, stiprinančią tikinčiųjų tikėjimą ir vienybę. Jis ragina katalikus reguliariai melstis Rožinį, ypač spalio mėnesį, matydamas tai kaip būdą kovoti su visuomenės moralinėmis ir dvasinėmis problemomis. Popiežius aptaria Marijos, kaip Dievo Motinos ir Bažnyčios globėjos, vaidmenį, pabrėždamas jos užtarimo galią. Enciklika taip pat skatina parapijas ir bendruomenes organizuoti viešas Rožinio maldas. Dokumentas atspindi Leono XIII mariologinį pamaldumą ir jo siekį atgaivinti katalikų dvasinį gyvenimą.

Auspicato concessum. 1882-09-08. (Palankiai suteikta). Popiežius Leonas XIII. Apie šv. Pranciškaus Trečiąjį ordiną ir jo svarbą krikščioniškam gyvenimui. Šioje enciklikoje Leonas XIII šlovina šv. Pranciškaus Asyžiečio dvasingumą ir ragina tikinčiuosius jungtis prie Trečiojo pranciškonų ordino. Jis pabrėžia, kad šis ordinas, skirtas pasauliečiams, leidžia gyventi evangelinį neturtą ir meilę kasdieniame gyvenime. Popiežius mato Trečiąjį ordiną kaip priemonę atsispirti materializmui ir moraliniam nuosmukiui XIX a. visuomenėje. Enciklika ragina vyskupus ir kunigus skatinti šio ordino plėtrą, kad daugiau katalikų galėtų sekti šv. Pranciškaus pavyzdžiu. Dokumentas atspindi Leono XIII pastangas stiprinti pasauliečių įsitraukimą į Bažnyčios gyvenimą.

Auspicia quaedam. 1948-09-29. (Tam tikros viltys). Popiežius Pijus XII. Ragina melsti taiką pasaulyje ir kviečia atsidėti Švč. Mergelės Marijos užtarimui. Ši enciklika buvo paskelbta po Antrojo pasaulinio karo, kai pasaulis vis dar kentėjo nuo karo pasekmių ir Šaltojo karo įtampos. Pijus XII ragina tikinčiuosius melstis Rožinį, ypač spalio mėnesį, siekiant taikos ir žmonijos dvasinio atsinaujinimo. Jis pabrėžia Marijos, kaip Taikos Karalienės, vaidmenį, kviesdamas katalikus kreiptis į ją kaip galingą užtarėją. Enciklika taip pat išreiškia popiežiaus susirūpinimą dėl komunizmo plitimo ir ragina tikinčiuosius atsispirti ateistinėms ideologijoms. Dokumentas atspindi Pijaus XII pastoracinį rūpestį ir mariologinį pamaldumą.

Caritas in veritate. 2009-06-29. (Meilė tiesoje). Popiežius Benediktas XVI. Apie socialinį teisingumą, vystymąsi ir meilės svarbą ekonominiuose bei politiniuose sprendimuose. Šioje enciklikoje Benediktas XVI aptaria globalizacijos iššūkius ir pabrėžia, kad tikroji žmogaus raida įmanoma tik derinant meilę ir tiesą. Jis kritikuoja gryną pelno siekimą ir ragina ekonomiką tarnauti žmogaus orumui, ypač vargšams. Enciklika nagrinėja temas, tokias kaip aplinkos apsauga, technologijų etika ir pasaulinis solidarumas, siūlydama krikščionišką atsaką į XXI a. problemas. Popiežius pabrėžia Bažnyčios socialinio mokymo svarbą formuojant teisingą visuomenę. Dokumentas sulaukė dėmesio dėl savo gilios analizės ir kvietimo dialogui tarp tikėjimo ir šiuolaikinio pasaulio.

Caritate Christi compulsi. 1932-03-19. (Kristaus meilės skatinami). Popiežius Pijus XI. Ragina į dvasinę ir visuomeninę atgailą krizės akivaizdoje. Ši enciklika buvo paskelbta Didžiosios depresijos metu, kai pasaulį kamavo ekonominės ir socialinės negandos. Pijus XI kviečia tikinčiuosius atsigręžti į Kristaus meilę per maldą, atgailą ir labdarą, kad būtų įveiktos krizės pasekmės. Jis pabrėžia, kad materializmas ir moralinis nuosmukis prisidėjo prie visuomenės problemų, ir ragina grįžti prie krikščioniškų vertybių. Enciklika taip pat skatina katalikus aktyviai dalyvauti visuomenės atnaujinime, remiantis Bažnyčios socialiniu mokymu. Dokumentas atspindi popiežiaus rūpestį dėl žmonijos kančių ir jo pastangas stiprinti dvasinį atsparumą.

Casti connubii. 1930-12-31. (Skaisti santuoka). Popiežius Pijus XI. Apie krikščioniškos santuokos šventumą ir pasmerkimas dirbtinio apvaisinimo bei skyrybų. Šioje enciklikoje Pijus XI gina santuoką kaip Dievo įsteigtą sakramentą, pabrėždamas jos neišardomumą ir šventą paskirtį – vaikų gimdymą ir auklėjimą. Jis smerkia kontracepciją, abortus ir skyrybas, teigdamas, kad šios praktikos griauna šeimos ir visuomenės moralinius pamatus. Popiežius ragina katalikus ir valstybes gerbti santuokos šventumą, o kunigus – aktyviai mokyti apie jos reikšmę. Enciklika taip pat aptaria santuokos dvasinį ir socialinį vaidmenį, pabrėždama meilės ir abipusės pagarbos svarbą. Dokumentas turėjo ilgalaikį poveikį Bažnyčios mokymui apie šeimą ir moralę.

Centesimus annus. 1991-05-01. (Šimtosios metinės). Popiežius Jonas Paulius II. Minint „Rerum Novarum“ sukaktį, apmąsto šiuolaikinės ekonomikos iššūkius ir žmogaus orumo apsaugą. Šioje enciklikoje Jonas Paulius II analizuoja kapitalizmo ir socializmo pokyčius po Šaltojo karo, pabrėždamas, kad nei viena sistema nėra tobula be moralinių principų. Jis giria rinkos ekonomiką, bet kritikuoja vartotojiškumą ir socialinę nelygybę, ragindamas užtikrinti darbininkų teises ir vargšų gerovę. Enciklika pabrėžia žmogaus orumo ir solidarumo svarbą globalizuotame pasaulyje. Popiežius taip pat aptaria Bažnyčios socialinio mokymo raidą nuo Leono XIII laikų. Dokumentas laikomas vienu svarbiausių Jono Pauliaus II indėlių į socialinę teologiją.

Communium rerum. 1909-04-21. (Bendri reikalai). Popiežius Pijus X. Apie šv. Anzelmą ir jo reikšmę Bažnyčiai. Ši enciklika buvo paskelbta minint šv. Anzelmo mirties 800-ąsias metines, pabrėžiant jo indėlį į teologiją ir filosofiją. Pijus X giria Anzelmo darbus, ypač jo ontologinį Dievo buvimo įrodymą ir mokymą apie tikėjimo bei proto santykį. Enciklika ragina teologus ir tikinčiuosius studijuoti Anzelmo raštus, kad sustiprintų tikėjimą modernizmo klaidų akivaizdoje. Popiežius pabrėžia Anzelmo, kaip Kenterberio arkivyskupo, ištikimybę Bažnyčiai ir jo drąsą ginant tikėjimą. Dokumentas atspindi Pijaus X pastangas skatinti intelektualinį ir dvasinį Bažnyčios atgimimą.

Cum multa. 1882-12-28. (Daugelio reikalų akivaizdoje). Popiežius Leonas XIII. Apie Bažnyčios padėtį Ispanijoje ir kvietimas į vienybę tarp dvasininkų ir tikinčiųjų. Šioje enciklikoje Leonas XIII aptaria politinius ir religinius neramumus Ispanijoje, ragindamas katalikus išlikti vieningus ir ištikimus Bažnyčiai. Jis kritikuoja liberalizmo ir sekuliarizmo įtaką, kurios, anot jo, silpnina krikščioniškąją visuomenę. Popiežius pabrėžia dvasininkų pareigą būti moraliniais vadovais ir skatinti tikinčiųjų vienybę. Enciklika taip pat ragina Ispanijos valdžią gerbti Bažnyčios teises ir remti krikščionišką švietimą. Dokumentas atspindi Leono XIII rūpestį dėl Bažnyčios įtakos išsaugojimo XIX a. Europoje.

Custodi di quella fede. 1892-01-18. (To tikėjimo saugotojams). Popiežius Leonas XIII. Skirta Italijos katalikams, kviečiant juos išlikti ištikimiems tikėjimui. Šioje enciklikoje Leonas XIII smerkia masonų ir kitų antikrikščioniškų judėjimų įtaką Italijoje, ragindamas tikinčiuosius ginti savo tikėjimą. Jis pabrėžia katalikų pareigą priešintis sekuliarizacijai ir išlaikyti Bažnyčios mokymo grynumą. Popiežius taip pat ragina Italijos katalikus aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, remiantis krikščioniškomis vertybėmis. Enciklika atspindi įtemptus Bažnyčios ir Italijos valstybės santykius po Italijos suvienijimo. Dokumentas yra dalis Leono XIII pastangų stiprinti katalikų tapatybę modernėjančiame pasaulyje.

Dall’alto dell’Apostolico Seggio. 1890-06-20. (Iš apaštališkojo Sosto aukštybių). Popiežius Leonas XIII. Pasmerkia masonų veiklą Italijoje ir jų įtaką visuomenei. Šioje enciklikoje Leonas XIII griežtai kritikuoja laisvąją mūriją, teigdamas, kad jos principai prieštarauja krikščioniškam mokymui ir kelia grėsmę visuomenės moralei. Jis ragina Italijos katalikus būti budriems ir priešintis masonų įtakai politikoje, švietime ir viešajame gyvenime. Popiežius pabrėžia Bažnyčios pareigą ginti tikėjimą ir skatinti krikščioniškas vertybes. Enciklika taip pat aptaria būtinybę stiprinti katalikų švietimą, kad būtų atsispirta sekuliarioms ideologijoms. Dokumentas atspindi Leono XIII susirūpinimą dėl Bažnyčios autoriteto silpnėjimo Italijoje.

Deus caritas est. 2005-04-27. (Dievas yra meilė). Popiežius Benediktas XVI. Apie krikščioniškąją meilę kaip Bažnyčios misijos pagrindą. Šioje pirmojoje savo enciklikoje Benediktas XVI nagrinėja meilės prigimtį, skirdamas dėmesį dieviškajai meilei (agape) ir žmogiškajai meilei (eros). Jis pabrėžia, kad Bažnyčios karitatyvinė veikla kyla iš Dievo meilės ir turi būti atliekama nesiekiant naudos. Enciklika ragina katalikus praktikuoti meilę per artimo tarnystę, ypač vargšams ir kenčiantiems. Popiežius taip pat aptaria tikėjimo ir meilės ryšį, teigdamas, kad meilė yra autentiško krikščioniško gyvenimo išraiška. Dokumentas sulaukė pagyrų už savo teologinę gelmę ir aiškų Benedikto XVI mokymo stilių.

Dilectissima Nobis. 1933-06-29. (Labiausiai mums brangi). Popiežius Pijus XI. Apie Bažnyčios persekiojimą Ispanijoje ir tikinčiųjų teisę gyventi tikėjimu. Šioje enciklikoje Pijus XI smerkia antikrikščionišką politiką Ispanijoje, ypač sekuliarizacijos įstatymus, ribojančius Bažnyčios laisvę. Jis išreiškia solidarumą su persekiojamais Ispanijos katalikais ir ragina juos ištverti tikėjimo išbandymus. Popiežius pabrėžia Bažnyčios teisę dalyvauti švietime ir visuomenės gyvenime, teigdamas, kad tikėjimas yra esminė žmogaus tapatybės dalis. Enciklika taip pat kritikuoja komunizmo ir liberalizmo kraštutinumus, kurie, anot popiežiaus, kenkia visuomenei. Dokumentas atspindi Pijaus XI pastangas ginti Bažnyčios teises politinių neramumų metu.

Diuturni temporis. 1898-09-05. (Ilgas laiko tarpas). Popiežius Leonas XIII. Apie Rožinio maldos praktiką ir jos naudą tikintiesiems. Šioje enciklikoje Leonas XIII pabrėžia Rožinio maldos dvasinę galią, ypač kaip priemonę stiprinti tikėjimą ir kovoti su visuomenės blogybėmis. Jis ragina katalikus, ypač spalio mėnesį, dažniau melstis Rožinį, matydamas tai kaip būdą kreiptis į Mergelę Mariją užtarimo. Popiežius aptaria Rožinio reikšmę medituojant Kristaus gyvenimo slėpinius ir stiprinant bendruomenės vienybę. Enciklika taip pat pabrėžia Marijos, kaip Bažnyčios Motinos, vaidmenį vedant tikinčiuosius į Dievą. Dokumentas yra dalis Leono XIII mariologinių enciklikų, skirtų atgaivinti katalikų pamaldumą.

Diuturnum illud. 1881-05-15. (Ilgai trunkanti tvarka). Popiežius Leonas XIII. Apmąstymas apie politinę valdžią ir jos kilmę, pabrėžiant krikščionišką požiūrį į valdžią. Šioje enciklikoje Leonas XIII teigia, kad visa valdžia kyla iš Dievo, todėl politinės institucijos turi gerbti moralinius ir religinius principus. Jis kritikuoja sekuliarias valdžios teorijas, kurios atmeta Dievo autoritetą, ir ragina valstybes remtis krikščioniškomis vertybėmis. Popiežius pabrėžia, kad Bažnyčia ir valstybė turi bendradarbiauti, siekdamos bendrojo gėrio, tačiau kiekviena turi savo autonomiją. Enciklika taip pat aptaria piliečių pareigą paklusti teisėtai valdžiai, jei ji neprieštarauja Dievo įstatymams. Dokumentas atspindi Leono XIII pastangas suderinti Bažnyčios mokymą su modernėjančios visuomenės iššūkiais.

Dives in misericordia. 1980-11-22. (Turtingas gailestingumu). Popiežius Jonas Paulius II. Apie Dievo Gailestingumą kaip esminį išganymo istorijos bruožą. Šioje enciklikoje Jonas Paulius II nagrinėja gailestingumo sąvoką, pabrėždamas, kad Dievo meilė yra gailestingumo šaltinis, atsiskleidžiantis per Kristaus auką. Jis ragina tikinčiuosius praktikuoti gailestingumą savo gyvenime, ypač atleidžiant ir padedant kenčiantiems. Enciklika aptaria šiuolaikinio pasaulio problemas, tokias kaip neteisingumas ir smurtas, teigdama, kad gailestingumas yra atsakymas į šias krizes. Popiežius taip pat pabrėžia Mergelės Marijos, kaip Gailestingumo Motinos, vaidmenį. Dokumentas atspindi Jono Pauliaus II teologinį dėmesį gailestingumui, kuris vėliau tapo jo pontifikato skiriamuoju ženklu.

Divini cultus. 1928-12-20. (Dieviškasis kultas). Popiežius Pijus XI. Apie liturgijos svarbą ir jos atnaujinimą. Šioje enciklikoje Pijus XI pabrėžia liturgijos, kaip Bažnyčios viešojo culto širdies, reikšmę, kviesdamas tikinčiuosius aktyviai dalyvauti šventose apeigose. Jis ragina atgaivinti gregorijinį choralą ir užtikrinti, kad liturginė muzika atitiktų šventumo ir grožio standartus. Popiežius pabrėžia, kad liturgija yra ne tik kunigų, bet ir visos bendruomenės dvasinio gyvenimo šaltinis. Enciklika taip pat aptaria būtinybę šviesti tikinčiuosius apie liturgijos prasmę, kad jie galėtų giliau išgyventi tikėjimą. Dokumentas atspindi Pijaus XI pastangas stiprinti liturginį sąjūdį ir Bažnyčios dvasinį atnaujinimą XX a. pradžioje.

Divini illius Magistri. 1929-12-31. (To dieviškojo Mokytojo). Popiežius Pijus XI. Apie krikščioniškąjį auklėjimą ir tėvų, Bažnyčios bei valstybės vaidmenis ugdyme. Šioje enciklikoje Pijus XI teigia, kad krikščioniškas švietimas yra esminis formuojant moraliai ir dvasiškai stiprius individus. Jis pabrėžia, kad tėvai yra pagrindiniai vaikų auklėtojai, o Bažnyčia turi teisę ir pareigą vadovauti švietimui pagal tikėjimo principus. Popiežius kritikuoja sekuliarias švietimo sistemas, kurios ignoruoja religiją, ir ragina valstybes remti katalikiškas mokyklas. Enciklika aptaria būtinybę ugdyti jaunimą pagal krikščioniškas vertybes, kad jie atsispirtų materializmui ir ateizmui. Dokumentas tapo svarbiu Bažnyčios švietimo politikos pagrindu XX a.

Divini Redemptoris Anni. 1941-05-15. (Atpirkimo metų proga). Popiežius Pijus XII. Minint „Rerum Novarum“ 50-metį, aptaria socialinės tvarkos atnaujinimą. Šioje enciklikoje Pijus XII peržiūri Leono XIII socialinį mokymą, pabrėždamas darbo orumą ir teisingumo būtinybę ekonominiuose santykiuose. Jis ragina darbdavius ir darbuotojus bendradarbiauti, siekiant išvengti klasių konflikto, ir kritikuoja tiek kapitalizmo, tiek socializmo kraštutinumus. Popiežius pabrėžia, kad Bažnyčios socialinis mokymas siūlo sprendimus Antrojo pasaulinio karo nualinto pasaulio problemoms. Enciklika taip pat kviečia katalikus aktyviai dalyvauti visuomenės atnaujinime, remiantis krikščioniškomis vertybėmis. Dokumentas atspindi Pijaus XII pastangas pritaikyti Bažnyčios mokymą XX a. socialiniams iššūkiams.

Divini Redemptoris. 1937-03-19. (Dieviškasis Atpirkėjas). Popiežius Pijus XI. Pasmerkia ateistinį komunizmą ir jo daromą žalą žmogui bei visuomenei. Šioje enciklikoje Pijus XI griežtai kritikuoja komunizmo ideologiją, teigdamas, kad ji neigia Dievą, žmogaus orumą ir šeimos svarbą. Jis pabrėžia, kad komunizmas skatina klasinę kovą ir naikina asmens laisvę, todėl yra nesuderinamas su krikščioniškuoju mokymu. Popiežius ragina katalikus priešintis komunizmo plėtrai, remiantis Bažnyčios socialiniu mokymu, kuris siūlo teisingesnę visuomenės viziją. Enciklika taip pat išreiškia solidarumą su persekiojamais tikinčiaisiais komunistinėse šalyse. Dokumentas, išleistas kartu su „Mit brennender Sorge“, atspindi Pijaus XI kovą prieš totalitarines ideologijas.

Divino Afflante Spiritu. 1943-06-29. (Dievo įkvėpta Dvasia). Popiežius Pijus XII. Skatina Šventojo Rašto studijas ir pagrindžia katalikiškąją egzegezę. Šioje enciklikoje Pijus XII ragina teologus ir biblistus giliau tyrinėti Bibliją, naudojant modernius mokslinius metodus, išlaikant ištikimybę Bažnyčios Tradicijai. Jis pabrėžia, kad Šventasis Raštas yra Dievo įkvėptas, todėl reikalauja pagarbos ir tikslaus aiškinimo. Popiežius skatina studijuoti originalias Biblijos kalbas ir istorinius kontekstus, kad būtų geriau suprastas Dievo Žodis. Enciklika laikoma posūkiu katalikų biblistikoje, atvėrusiu kelią naujoms Šventojo Rašto tyrimų galimybėms. Dokumentas turėjo didelę įtaką Antrojo Vatikano Susirinkimo biblinei teologijai.

Divinum illud munus. 1897-05-09. (Dieviškoji dovana). Popiežius Leonas XIII. Apie Šventosios Dvasios vaidmenį Bažnyčioje ir tikinčiųjų gyvenime. Šioje enciklikoje Leonas XIII pabrėžia Šventosios Dvasios dieviškąją prigimtį ir Jos veikimą stiprinant Bažnyčios vienybę bei tikinčiųjų šventumą. Jis ragina katalikus gilinti savo pamaldumą Šventajai Dvasiai per maldą ir sakramentus, ypač per Sekmines. Popiežius aptaria Šventosios Dvasios dovanas, kurios padeda tikintiesiems gyventi pagal Dievo valią. Enciklika taip pat kviečia vyskupus ir kunigus mokyti apie Šventosios Dvasios svarbą, kad būtų atgaivintas dvasinis gyvenimas. Dokumentas atspindi Leono XIII siekį stiprinti teologinį supratimą apie Trečiąjį Trejybės Asmenį.

Dominum et vivificantem. 1986-03-25. (Viešpatį ir gyvybės Dvasią). Popiežius Jonas Paulius II. Apie Šventosios Dvasios veikimą Bažnyčioje ir pasaulyje. Šioje enciklikoje Jonas Paulius II nagrinėja Šventosios Dvasios vaidmenį išganymo istorijoje, pabrėždamas Jos darbą per Kristaus Įsikūnijimą ir Bažnyčios misiją. Jis aptaria Šventosios Dvasios dovanas, kurios įgalina tikinčiuosius liudyti tikėjimą šiuolaikiniame pasaulyje. Popiežius pabrėžia, kad Šventoji Dvasia yra tiesos ir meilės šaltinis, padedantis įveikti nuodėmę ir moralinį chaosą. Enciklika taip pat atspindi Jono Pauliaus II atsaką į sekuliarizmo iššūkius, kviesdama atsinaujinti per Dvasios veikimą. Dokumentas yra dalis popiežiaus Trejybės teologijos trilogijos, kartu su „Redemptor hominis“ ir „Dives in misericordia“.

Ecclesia de Eucharistia. 2003-04-17. (Bažnyčia iš Eucharistijos). Popiežius Jonas Paulius II. Apie Eucharistijos centrinę vietą Bažnyčios gyvenime ir misijoje. Šioje enciklikoje Jonas Paulius II pabrėžia Eucharistiją kaip Bažnyčios gyvenimo šaltinį ir viršūnę, per kurią tikintieji vienijasi su Kristumi. Jis ragina gerbti Eucharistijos šventumą, užtikrinant tinkamą liturginį šventimą ir pagarbią laikyseną. Popiežius kritikuoja piktnaudžiavimus liturgijoje ir pabrėžia būtinybę išlaikyti tikėjimą realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje. Enciklika taip pat aptaria Eucharistijos ryšį su Bažnyčios vienybe ir misija evangelizuoti pasaulį. Dokumentas, išleistas artėjant Jono Pauliaus II pontifikato pabaigai, atspindi jo gilų eucharistinį pamaldumą.

Ecclesiam Dei. 1923-11-12. (Dievo Bažnyčia). Popiežius Pijus XI. Apie šv. Juozapatą ir jo kankinystę. Šioje enciklikoje Pijus XI mini šv. Juozapato Kuncevičiaus, Rytų apeigų katalikų vyskupo, kankinystę, pabrėždamas jo indėlį į Bažnyčios vienybę. Popiežius giria Juozapato pastangas suartinti Rytų ir Vakarų krikščionis, skatindamas uniją tarp katalikų ir stačiatikių. Enciklika ragina tikinčiuosius sekti Juozapato drąsa ir ištikimybe, ypač ginant tikėjimą persekiojimų metu. Dokumentas taip pat išreiškia Pijaus XI viltį dėl krikščionių vienybės, ypač Rytų Europoje. Ši enciklika atspindi popiežiaus dėmesį Rytų Bažnyčioms ir jų integracijai į visuotinę Bažnyčią.

Editae saepe. 1910-05-26. (Dažnai skelbiama). Popiežius Pijus X. Apie šv. Karolį Boromėjų ir jo pavyzdį dvasininkams. Šioje enciklikoje Pijus X šlovina šv. Karolį Boromėjų, XVI a. Milano arkivyskupą, už jo pastoracinį uolumą ir Bažnyčios reformų įgyvendinimą. Popiežius ragina kunigus sekti Karolio pavyzdžiu, ypač jo atsidavimu vargšams, katekizmo mokymui ir dvasiniam vadovavimui. Enciklika pabrėžia kunigystės šventumą ir būtinybę atsispirti modernizmo klaidoms, kurios, anot Pijaus X, silpnina tikėjimą. Dokumentas taip pat aptaria Tridento Susirinkimo reformas, kurioms Karolis buvo ištikimas. Ši enciklika atspindi Pijaus X pastangas stiprinti kunigų formaciją ir Bažnyčios drausmę.

Etsi nos. 1882-07-10. (Nors ir mes). Popiežius Leonas XIII. Apie Bažnyčios padėtį Italijoje ir iššūkius, su kuriais susiduria katalikai. Šioje enciklikoje Leonas XIII aptaria įtemptus Bažnyčios ir Italijos valstybės santykius po Italijos suvienijimo, ypač dėl Popiežiaus Valstybės praradimo. Jis smerkia sekuliarizmo ir antikrikščioniškų judėjimų, tokių kaip masonerija, įtaką Italijos visuomenei. Popiežius ragina Italijos katalikus išlikti ištikimus tikėjimui ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, remiantis krikščioniškomis vertybėmis. Enciklika taip pat pabrėžia Bažnyčios teisę laisvai veikti ir šviesti tikinčiuosius. Dokumentas atspindi Leono XIII pastangas ginti Bažnyčios autoritetą XIX a. politinių permainų kontekste.

Evangelii nuntiandi. 1975-12-08. (Evangelijos skelbimas). Popiežius Paulius VI. Apie naująją evangelizaciją, pasauliečių vaidmenį ir tikėjimo liudijimą šiuolaikiniame pasaulyje. Šioje enciklikoje Paulius VI pabrėžia evangelizacijos svarbą, teigdamas, kad ji yra esminė Bažnyčios misija. Jis ragina tiek dvasininkus, tiek pasauliečius aktyviai skelbti Evangeliją, pritaikant ją prie šiuolaikinio pasaulio kultūrų ir iššūkių. Popiežius aptaria evangelizacijos metodus, pabrėždamas asmeninio liudijimo ir bendruomenės gyvenimo reikšmę. Enciklika taip pat kritikuoja sekuliarizmą ir ragina atsinaujinti tikėjime, kad Bažnyčia išliktų aktuali. Dokumentas laikomas vienu svarbiausių Pauliaus VI darbų, įkvėpusių naująją evangelizaciją.

Evangelium vitae. 1995-03-25. (Gyvybės Evangelija). Popiežius Jonas Paulius II. Apie žmogaus gyvybės šventumą ir pasmerkimas abortams, eutanazijai ir kitoms gyvybės grėsmėms. Šioje enciklikoje Jonas Paulius II tvirtai gina žmogaus gyvybės neliečiamumą nuo pradėjimo iki natūralios mirties. Jis smerkia „mirties kultūrą“, įskaitant abortus, eutanaziją ir mirties bausmę, teigdamas, kad šios praktikos prieštarauja Dievo planui. Popiežius ragina kurti „gyvybės kultūrą“, skatinančią pagarbą kiekvienam žmogui, ypač silpniausiems. Enciklika taip pat aptaria moralinius ir teologinius gyvybės apsaugos pagrindus, pabrėždama šeimos ir visuomenės atsakomybę. Dokumentas turėjo didelę įtaką Bažnyčios mokymui ir visuomenės diskusijoms apie bioetiką.

Fausto appetente die. 1921-06-29. (Laimingą dieną). Popiežius Benediktas XV. Apie šv. Dominyką ir jo įkurtą ordiną. Šioje enciklikoje Benediktas XV mini šv. Dominyko, Dominikonų ordino įkūrėjo, 700-ąsias mirties metines, pabrėždamas jo indėlį į Bažnyčios gyvenimą. Popiežius giria Dominyko uolumą skelbiant Evangeliją ir kovojant su erezijomis, ypač per pamokslavimą ir švietimą. Enciklika ragina tikinčiuosius sekti Dominyko pavyzdžiu, ypač praktikuojant Rožinio maldą, kurią jis padėjo populiarinti. Dokumentas taip pat pabrėžia Dominikonų ordino svarbą teologijos studijose ir evangelizacijoje. Ši enciklika atspindi Benedikto XV dėmesį Bažnyčios istorijai ir jos misijai moderniame pasaulyje.

Fides et ratio. 1998-05-18. (Tikėjimas ir protas). Popiežius Jonas Paulius II. Pabrėžia tikėjimo ir proto dermę bei filosofijos svarbą teologijoje. Šioje enciklikoje Jonas Paulius II nagrinėja tikėjimo ir proto santykį, teigdamas, kad jie papildo vienas kitą ieškant tiesos. Jis kritikuoja šiuolaikines filosofijas, tokias kaip nihilizmas ir reliatyvizmas, kurios atmeta transcendentinę tiesą, ir ragina atgaivinti krikščioniškąją filosofiją. Popiežius pabrėžia, kad tikėjimas nušviečia protą, o protas padeda giliau suprasti tikėjimo slėpinius. Enciklika skirta teologams, filosofams ir visiems tikintiesiems, kviečiant juos drąsiai ieškoti tiesos. Dokumentas laikomas vienu intelektualiausių Jono Pauliaus II darbų, turėjęs įtaką katalikų švietimui ir apologetikai.

Fin dal principio. 1903-06-20. (Nuo pat pradžios). Popiežius Leonas XIII. Apie kunigų ugdymą ir seminarijų svarbą. Šioje enciklikoje Leonas XIII pabrėžia seminarijų reikšmę formuojant gerai išsilavinusius ir dvasiškai stiprius kunigus, kurie yra Bažnyčios misijos pagrindas. Jis ragina vyskupus užtikrinti, kad seminaristai gautų visapusišką teologinį, filosofinį ir moralinį išsilavinimą, remiantis šv. Tomo Akviniečio mokymu. Popiežius kritikuoja sekuliarias švietimo tendencijas, kurios silpnina kunigų formaciją, ir pabrėžia dvasinių pratybų svarbą. Enciklika taip pat aptaria kunigų pareigą būti tikėjimo mokytojais ir moraliniais vadovais bendruomenėse. Dokumentas atspindi Leono XIII pastangas stiprinti Bažnyčios dvasinį ir intelektualinį pagrindą XIX a. pabaigoje.

Fratelli tutti. 2020-10-03. (Visi broliai). Popiežius Pranciškus. Apie visuotinę brolybę, socialinę draugystę ir kvietimas statyti taiką. Šioje enciklikoje, įkvėptoje šv. Pranciškaus Asyžiečio, popiežius Pranciškus ragina žmoniją kurti brolišką visuomenę, kurioje gerbiamas kiekvieno žmogaus orumas. Jis kritikuoja individualizmą, globalizacijos keliamą nelygybę ir „atmetimo kultūrą“, siūlydamas socialinės draugystės ir dialogo modelį. Enciklika aptaria tokias temas kaip migracija, ekonominis teisingumas ir mirties bausmės panaikinimas, pabrėždama meilės artimui svarbą. Pranciškus ragina bendradarbiauti tarp religijų ir kultūrų, siekiant taikos ir bendrojo gėrio. Dokumentas, paskelbtas COVID-19 pandemijos metu, sulaukė dėmesio dėl savo aktualumo ir kvietimo globaliam solidarumui.

Gaudete et exsultate. 2018-03-19. (Džiaukitės ir linksminkitės). Popiežius Pranciškus. Apie šventumą šiandieniniame pasaulyje ir pašaukimą gyventi Evangelija kasdienybėje. Šioje enciklikoje Pranciškus pabrėžia, kad šventumas yra visų krikščionių pašaukimas, pasiekiamas per paprastus meilės ir tarnystės darbus kasdienybėje. Jis remiasi Palaiminimais ir ragina tikinčiuosius gyventi džiaugsmingai, vengiant pesimizmo ar dvasinio tingumo. Popiežius kritikuoja šiuolaikines klaidas, tokias kaip pelagianizmas ir gnosticizmas, kurios iškreipia tikrąjį krikščioniškąjį dvasingumą. Enciklika pabrėžia maldos, bendruomenės ir artimo meilės svarbą siekiant šventumo. Dokumentas yra įkvepiantis ir prieinamas, skirtas visiems tikintiesiems, siekiantiems gyventi autentišką krikščionišką gyvenimą.

Grande munus. 1880-09-30. (Didžioji pareiga). Popiežius Leonas XIII. Pagerbia šv. Kirilą ir Metodijų, slavų apaštalus, pabrėždamas jų indėlį į krikščionybės sklaidą. Šioje enciklikoje Leonas XIII šlovina šv. Kirilo ir Metodijaus misiją, kuri atnešė krikščionybę slavų tautoms IX a., pabrėždamas jų evangelizacijos ir kultūrinio darbo svarbą. Jis ragina slavų katalikus išlaikyti savo tikėjimo paveldą ir stiprinti vienybę su Romos Bažnyčia. Popiežius taip pat pabrėžia šių šventųjų indėlį kuriant slavų raštą ir liturgiją, kuri praturtino Bažnyčios įvairovę. Enciklika išreiškia Leono XIII dėmesį Rytų Europai ir siekį stiprinti katalikų tapatybę šioje regione. Dokumentas atspindi popiežiaus pastangas skatinti Bažnyčios misiją ir istorinio paveldo vertinimą.

Graves de communi re. 1901-01-18. (Rimti visuomeniniai klausimai). Popiežius Leonas XIII. Apie krikščioniškąją demokratiją ir socialinę tvarką. Šioje enciklikoje Leonas XIII aptaria krikščioniškosios demokratijos principus, pabrėždamas, kad tikra demokratija turi būti grindžiama krikščioniškomis vertybėmis ir socialiniu teisingumu. Jis ragina katalikus dalyvauti visuomenės gyvenime, remiant darbininkų teises ir kovojant su socialine nelygybe, tačiau įspėja dėl socialistinių kraštutinumų. Popiežius pabrėžia Bažnyčios socialinio mokymo, ypač „Rerum Novarum“, svarbą formuojant teisingą visuomenę. Enciklika taip pat skatina katalikiškas organizacijas, kurios remia vargšus ir stiprina bendruomenes. Dokumentas atspindi Leono XIII pastangas suderinti Bažnyčios mokymą su modernėjančios visuomenės iššūkiais.

Gravissimo officii munere. 1906-08-10. (Labai rimta pareiga). Popiežius Pijus X. Apie Prancūzijos religinės asociacijos ir jų santykį su Bažnyčia. Šioje enciklikoje Pijus X smerkia 1905 m. Prancūzijos įstatymą, kuris atskyrė Bažnyčią nuo valstybės ir įvedė religinių asociacijų kontrolę. Jis teigia, kad šios asociacijos, pavaldžios valstybei, pažeidžia Bažnyčios laisvę ir hierarchinę struktūrą. Popiežius ragina Prancūzijos katalikus priešintis šiems įstatymams ir išlikti ištikimus Romos autoritetui. Enciklika pabrėžia Bažnyčios teisę savarankiškai tvarkyti savo reikalus, ypač liturgiją ir turtą. Dokumentas atspindi Pijaus X kovą su sekuliarizacija ir jo pastangas apsaugoti Bažnyčios autonomiją Prancūzijoje.

Humanae vitae. 1968-07-25. (Žmogiškojo gyvenimo). Popiežius Paulius VI. Apie žmogaus gyvybės perdavimo moralę ir dirbtinės kontracepcijos pasmerkimą. Šioje enciklikoje Paulius VI patvirtina Bažnyčios mokymą, kad dirbtinė kontracepcija yra moraliai nepriimtina, nes prieštarauja santuokos ir gyvybės perdavimo šventumui. Jis pabrėžia, kad santuokinis aktas turi būti atviras gyvybei ir grindžiamas abipuse meile bei pagarba. Popiežius ragina sutuoktinius praktikuoti natūralų šeimos planavimą ir atsispirti visuomenės spaudimui priimti kontracepciją. Enciklika sulaukė prieštaringų reakcijų, įskaitant kritiką dėl jos griežtumo, bet tapo svarbiu Bažnyčios mokymo apie šeimą ramsčiu. Dokumentas atspindi Pauliaus VI drąsą ginti tradicinį mokymą sparčiai kintančiame pasaulyje.

Humani generis redemptionem. 1917-06-15. (Žmonijos atpirkimas). Popiežius Benediktas XV. Apie Dievo žodžio skelbimą ir pamokslininkų pareigas. Šioje enciklikoje Benediktas XV pabrėžia pamokslavimo svarbą Bažnyčios misijoje, ragindamas kunigus skelbti Evangeliją aiškiai ir įtikinamai. Jis pabrėžia, kad pamokslai turi būti pagrįsti Šventuoju Raštu, Tradicija ir Bažnyčios mokymu, vengiant tuščių retorikos ar pasaulietinių temų. Popiežius ragina kunigus gilintis į teologiją ir tobulinti oratorinius įgūdžius, kad jų žodžiai įkvėptų tikinčiuosius. Enciklika taip pat aptaria pamokslavimo vaidmenį stiprinant tikėjimą Pirmojo pasaulinio karo metu. Dokumentas atspindi Benedikto XV rūpestį dėl dvasinio Bažnyčios atsinaujinimo per veiksmingą evangelizaciją.

Humani generis. 1950-08-15. (Žmonijos giminė). Popiežius Pijus XII. Įspėja dėl teologinių klaidų, kurios griauna katalikų tikėjimo pamatus, ypač gamtinės teisės ir Apreiškimo srityse. Šioje enciklikoje Pijus XII kritikuoja modernistines idėjas, tokias kaip egzistencializmas ir klaidingos evoliucijos interpretacijos, kurios neigia Dievo kūrimo tvarką. Jis pabrėžia Bažnyčios mokymo autoritetą ir ragina teologus laikytis Tradicijos, vengiant subjektyvių interpretacijų. Popiežius taip pat aptaria žmogaus prigimties ir gamtinės teisės svarbą, kaip moralinio gyvenimo pagrindą. Enciklika skatina mokslinius tyrimus, tačiau reikalauja, kad jie būtų suderinami su tikėjimu. Dokumentas turėjo didelę įtaką katalikų teologijai XX a. viduryje, stiprindamas doktrininę drausmę.

Humanum genus. 1884-06-29. (Žmonių giminė). Popiežius Leonas XIII. Pasmerkia laisvąją mūriją ir jos įtaką visuomenei bei religijai. Šioje enciklikoje Leonas XIII griežtai kritikuoja masonų organizacijas, teigdamas, kad jų principai, skatinantys sekuliarizmą ir reliatyvizmą, yra nesuderinami su krikščioniškuoju tikėjimu. Jis įspėja, kad masonerija siekia silpninti Bažnyčios įtaką, skatindama ateizmą ir moralinį nuosmukį. Popiežius ragina katalikus būti budriems ir ginti tikėjimą, ypač švietimo ir politikos srityse. Enciklika pabrėžia Bažnyčios pareigą saugoti visuomenę nuo antikrikščioniškų ideologijų. Dokumentas atspindi Leono XIII susirūpinimą dėl XIX a. sekuliarizacijos ir Bažnyčios autoriteto mažėjimo.

Iamdudum. 1911-05-24. (Jau seniai). Popiežius Pijus X. Apie Portugalijos įstatymus ir jų poveikį Bažnyčiai. Šioje enciklikoje Pijus X smerkia 1910 m. Portugalijos respublikos įstatymus, kurie atskyrė Bažnyčią nuo valstybės ir apribojo jos laisves. Jis kritikuoja šių įstatymų antikrikščionišką pobūdį, ypač draudimus katalikiškam švietimui ir religinėms organizacijoms. Popiežius ragina Portugalijos katalikus ištverti persekiojimus ir išlikti ištikimus Romos Bažnyčiai. Enciklika taip pat pabrėžia Bažnyčios teisę laisvai vykdyti savo misiją, nepaisant valstybės kišimosi. Dokumentas atspindi Pijaus X kovą su sekuliarizmu ir jo pastangas ginti Bažnyčios teises Europoje.

Iampridem. 1894-07-20. (Jau seniai). Popiežius Leonas XIII. Apie Bažnyčios padėtį Vokietijoje ir katalikų pareigas. Šioje enciklikoje Leonas XIII aptaria katalikų padėtį Vokietijoje po Kulturkampf, kai Bismarcko politika ribojo Bažnyčios laisves. Jis giria Vokietijos katalikus už jų ištikimybę tikėjimui ir ragina juos toliau ginti Bažnyčios teises švietime ir viešajame gyvenime. Popiežius pabrėžia katalikų pareigą dalyvauti visuomenėje, remiantis krikščioniškomis vertybėmis, ir vengti sekuliarių ideologijų. Enciklika taip pat skatina vyskupus ir kunigus stiprinti tikinčiųjų bendruomenes per katekizaciją ir pastoraciją. Dokumentas atspindi Leono XIII pastangas stiprinti Bažnyčios pozicijas politinių iššūkių akivaizdoje.

Il fermo proposito. 1905-06-11. (Tvirtas pasiryžimas). Popiežius Pijus X. Apie katalikišką veiklą Italijoje ir pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje. Šioje enciklikoje Pijus X ragina Italijos katalikus aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, organizuojant katalikiškas asociacijas, kurios skatintų tikėjimą ir socialinį teisingumą. Jis pabrėžia pasauliečių svarbą Bažnyčios misijoje, ypač švietimo ir labdaros srityse. Popiežius taip pat aptaria būtinybę priešintis sekuliarizacijai ir modernizmui, kurie silpnina krikščioniškąją Italijos tapatybę. Enciklika skatina bendradarbiavimą tarp dvasininkų ir pasauliečių, siekiant stiprinti Bažnyčios įtaką. Dokumentas atspindi Pijaus X siekį mobilizuoti Italijos katalikus atsakyti į XX a. pradžios iššūkius.

Immortale Dei. 1885-11-01. (Nemirtingasis Dievas). Popiežius Leonas XIII. Apie krikščionišką valstybės sampratą ir Bažnyčios bei valstybės santykius. Šioje enciklikoje Leonas XIII teigia, kad valstybės autoritetas kyla iš Dievo, todėl jos turi gerbti krikščioniškas moralės ir tikėjimo vertybes. Jis pabrėžia, kad Bažnyčia ir valstybė turi bendradarbiauti, kiekviena vykdydama savo funkcijas, siekdamos bendrojo gėrio. Popiežius kritikuoja sekuliarias ideologijas, kurios atmeta religiją, teigdamas, kad jos veda į moralinį ir socialinį chaosą. Enciklika ragina katalikus būti ištikimus piliečius, bet ginti Bažnyčios teises prieš neteisingus įstatymus. Dokumentas yra vienas svarbiausių Leono XIII darbų, formavusių Bažnyčios mokymą apie valstybės ir religijos santykį.

In hac tanta. 1919-05-14. (Šiame didžiuliame). Popiežius Benediktas XV. Apie šv. Bonifacą ir jo misiją Vokietijoje. Šioje enciklikoje Benediktas XV mini šv. Bonifaco, „Vokietijos apaštalo“, evangelizacijos darbą VIII a., pabrėždamas jo indėlį į krikščionybės plėtrą Europoje. Popiežius ragina Vokietijos katalikus sekti Bonifaco pavyzdžiu, stiprinant tikėjimą ir Bažnyčios vienybę po Pirmojo pasaulinio karo. Enciklika pabrėžia šv. Bonifaco drąsą ir ištikimybę, kaip įkvėpimą šiuolaikiniams tikintiesiems. Dokumentas taip pat išreiškia Benedikto XV viltį, kad Vokietija atgaus dvasinį ir moralinį stabilumą. Ši enciklika atspindi popiežiaus dėmesį Bažnyčios istorijai ir jos misijai pokario Europoje.

In praeclara summorum. 1921-04-30. (Išskirtiniuose aukščiausiuose). Popiežius Benediktas XV. Apie Dantę ir jo indėlį į krikščionišką kultūrą. Šioje enciklikoje Benediktas XV mini Dantės Alighieri 600-ąsias mirties metines, šlovindamas jo „Dieviškąją komediją“ kaip krikščioniškosios minties šedevrą. Popiežius pabrėžia, kad Dantės kūryba atspindi tikėjimo, moralės ir teologijos grožį, kuris išlieka aktualus moderniame pasaulyje. Enciklika ragina tikinčiuosius studijuoti Dantės darbus, kad sustiprintų savo tikėjimą ir kultūrinį paveldą. Dokumentas taip pat išreiškia Benedikto XV susirūpinimą dėl sekuliarizmo, siūlydamas Dantės kūrybą kaip atsvarą materializmui. Ši enciklika atspindi popiežiaus pastangas skatinti krikščioniškąją kultūrą ir intelektualinį atgimimą.

Ingravescentibus malis. 1939-03-12. (Sunkėjant blogybėms). Popiežius Pijus XI. Skatina Rožinio maldą sunkių laikų akivaizdoje. Šioje enciklikoje Pijus XI ragina tikinčiuosius dažniau melstis Rožinį, ypač artėjant Antrajam pasauliniam karui, kaip priemonę prašyti Mergelės Marijos užtarimo. Jis pabrėžia Rožinio maldos dvasinę galią stiprinant tikėjimą ir kovojant su moralinėmis bei socialinėmis blogybėmis. Popiežius aptaria Rožinio reikšmę medituojant Kristaus gyvenimo slėpinius, kurie įkvepia viltį ir ištvermę. Enciklika taip pat ragina parapijas organizuoti viešas Rožinio maldas, siekiant vienyti bendruomenes. Dokumentas atspindi Pijaus XI mariologinį pamaldumą ir jo rūpestį dėl pasaulio taikos išsaugojimo.

Ingruentium malorum. 1951-11-02. (Artėjančių blogybių akivaizdoje). Popiežius Pijus XII. Skatina Rožinio maldą kaip priemonę kovoti su pasaulyje kylančiomis blogybėmis. Šioje enciklikoje Pijus XII ragina tikinčiuosius intensyviau melstis Rožinį, ypač Šaltojo karo įtampos ir komunizmo grėsmės kontekste. Jis pabrėžia, kad Rožinio malda, per Mergelės Marijos užtarimą, yra galinga dvasinė priemonė, stiprinanti tikėjimą ir prašanti taikos. Popiežius kviečia parapijas ir šeimas spalio mėnesį organizuoti viešas Rožinio maldas, kad būtų atsispirta moralinėms ir socialinėms blogybėms. Enciklika taip pat aptaria Marijos, kaip Taikos Karalienės, vaidmenį vedant žmoniją į Dievą. Dokumentas atspindi Pijaus XII mariologinį pamaldumą ir jo rūpestį dėl pasaulinės taikos XX a. viduryje.

Iniquis afflictisque. 1926-12-25. (Neturtėliams ir persekiojamiems). Popiežius Pijus XI. Apie Bažnyčios persekiojimą Meksikoje ir kvietimas į maldą bei solidarumą. Šioje enciklikoje Pijus XI smerkia Meksikos vyriausybės antikatalikišką politiką, ypač 1920-ųjų Cristero karo metu, kai buvo ribojamos Bažnyčios teisės ir persekiojami tikintieji. Jis išreiškia solidarumą su Meksikos katalikais, ragindamas juos ištverti persekiojimus ir išlikti ištikimus tikėjimui. Popiežius kviečia viso pasaulio katalikus melstis už Meksikos Bažnyčią ir remti ją materialiai bei dvasiškai. Enciklika pabrėžia Bažnyčios teisę laisvai vykdyti savo misiją ir kritikuoja sekuliarias ideologijas, kurios naikina religinę laisvę. Dokumentas atspindi Pijaus XI pastangas ginti Bažnyčios teises ir stiprinti globalų katalikų solidarumą.

Inscrutabili Dei consilio. 1878-04-21. (Neišmatuojamu Dievo nutarimu). Popiežius Leonas XIII. Apmąstymas apie visuomenės blogybes ir Bažnyčios vaidmenį jas gydant. Šioje pirmojoje savo enciklikoje Leonas XIII aptaria XIX a. visuomenės moralinį nuosmukį, įskaitant sekuliarizmą, materializmą ir socialinę neteisybę. Jis pabrėžia, kad Bažnyčia, kaip Dievo įsteigta institucija, turi unikalią misiją gydyti šias blogybes per tikėjimo skelbimą ir moralinį vadovavimą. Popiežius ragina katalikus aktyviai dalyvauti visuomenės atnaujinime, remiantis krikščioniškomis vertybėmis. Enciklika taip pat pabrėžia popiežiaus, kaip visuotinio mokytojo, autoritetą sprendžiant šiuolaikinius iššūkius. Dokumentas nustatė Leono XIII pontifikato toną, akcentuodamas Bažnyčios įtaką modernėjančiame pasaulyje.

Iucunda sane. 1904-03-12. (Iš tiesų džiugu). Popiežius Pijus X. Apie šv. Grigalių Didįjį ir jo indėlį Bažnyčiai. Šioje enciklikoje Pijus X mini šv. Grigaliaus Didžiojo, VI–VII a. popiežiaus, darbus, pabrėždamas jo indėlį į liturgijos reformą, evangelizaciją ir Bažnyčios valdymą. Popiežius giria Grigaliaus nuopelnus plėtojant gregorijinį choralą ir siunčiant misionierius į Angliją, kas sustiprino krikščionybę Europoje. Enciklika ragina kunigus ir tikinčiuosius sekti Grigaliaus pavyzdžiu, ypač uolumu pastoracijoje ir ištikimybe Bažnyčios Tradicijai. Dokumentas taip pat pabrėžia Grigaliaus mokymo aktualumą kovojant su modernizmo klaidomis. Ši enciklika atspindi Pijaus X pastangas stiprinti Bažnyčios dvasinį paveldą ir kunigų formaciją.

Laborem exercens. 1981-09-14. (Dirbdamas žmogus). Popiežius Jonas Paulius II. Apie darbo vertę, darbininko orumą ir socialinę atsakomybę. Šioje enciklikoje Jonas Paulius II nagrinėja žmogaus darbo teologinę ir socialinę prigimtį, pabrėždamas, kad darbas yra Dievo plano dalis, stiprinanti žmogaus orumą. Jis kritikuoja tiek kapitalizmo, tiek socializmo kraštutinumus, ragindamas užtikrinti teisingą atlygį, saugias darbo sąlygas ir darbininkų teises. Popiežius pabrėžia solidarumo svarbą tarp darbdavių ir darbuotojų, siekiant bendrojo gėrio. Enciklika taip pat aptaria darbo dvasinę dimensiją, teigdama, kad per darbą žmogus dalyvauja Dievo kūryboje. Dokumentas, paskelbtas minint „Rerum Novarum“ 90-metį, tapo svarbiu Bažnyčios socialinio mokymo ramsčiu.

Lacrimabili statu. 1912-06-07. (Liūdna padėtis). Popiežius Pijus X. Apie indėnų padėtį Pietų Amerikoje ir jų evangelizaciją. Šioje enciklikoje Pijus X išreiškia susirūpinimą dėl Pietų Amerikos indėnų skurdo, išnaudojimo ir dvasinių poreikių, ragindamas misionierius aktyviau evangelizuoti šias bendruomenes. Jis pabrėžia, kad indėnai turi teisę į pagarbą, švietimą ir krikščioniškąjį tikėjimą, kuris gali pagerinti jų gyvenimą. Popiežius kritikuoja kolonijinį išnaudojimą ir ragina katalikus remti misijas materialiai bei dvasiškai. Enciklika taip pat kviečia vyskupus ir kunigus stiprinti pastoracinę veiklą, pritaikytą vietos kultūroms. Dokumentas atspindi Pijaus X rūpestį misijų veikla ir Bažnyčios atsakomybę už marginalizuotas tautas.

Laetamur admodum. 1956-10-26. (Labai džiaugiamės). Popiežius Pijus XII. Sveikina lenkus dėl tikėjimo ištikimybės ir ragina išlikti vienybėje su Apaštalų Sostu. Šioje enciklikoje Pijus XII giria Lenkijos katalikus už jų tvirtą tikėjimą, nepaisant komunistinio režimo persekiojimų. Jis pabrėžia Bažnyčios vienybės su Romos popiežiumi svarbą ir ragina lenkus ištverti dvasinius išbandymus, ypač po 1956 m. politinių neramumų. Popiežius išreiškia solidarumą su persekiojamais dvasininkais ir tikinčiaisiais, kviesdamas viso pasaulio katalikus melstis už Lenkiją. Enciklika taip pat pabrėžia tikėjimo laisvės svarbą ir Bažnyčios teisę laisvai veikti. Dokumentas atspindi Pijaus XII pastangas palaikyti katalikus komunistinėse šalyse Šaltojo karo metu.

Laetitiae sanctae. 1893-09-08. (Šventasis džiaugsmas). Popiežius Leonas XIII. Skatina Rožinio maldą kaip dvasinę priemonę tikinčiųjų gyvenime. Šioje enciklikoje Leonas XIII pabrėžia Rožinio maldos reikšmę, ypač spalio mėnesį, kaip būdą stiprinti tikėjimą ir prašyti Mergelės Marijos užtarimo. Jis ragina tikinčiuosius medituoti Kristaus gyvenimo slėpinius, kurie įkvepia dorybes ir padeda atsispirti visuomenės blogybėms, tokioms kaip materializmas. Popiežius pabrėžia Rožinio universalumą, tinkantį visiems – nuo vaikų iki mokslininkų. Enciklika taip pat skatina parapijas organizuoti viešas Rožinio maldas, siekiant vienyti bendruomenes. Dokumentas yra dalis Leono XIII mariologinių enciklikų, skirtų atgaivinti katalikų pamaldumą XIX a. pabaigoje.

Laudate Deum. 2023-10-04. (Šlovinkite Dievą). Popiežius Pranciškus. Tęsia „Laudato si’“ mintis, pabrėžia ekologinę krizę ir būtinybę veikti nedelsiant. Šioje enciklikoje Pranciškus griežtai kritikuoja lėtą globalų atsaką į klimato kaitą, ragindamas politikus, verslą ir individus imtis skubių veiksmų aplinkos apsaugai. Jis pabrėžia, kad ekologinė krizė yra susijusi su socialine neteisybe, nes labiausiai kenčia vargšai. Popiežius kviečia atsiverti „ekologiniam atsivertimui“, kuris apima gyvenimo būdo pokyčius ir pagarbą kūrinijai. Enciklika taip pat aptaria technologijų ribotumą sprendžiant krizę be etinių principų. Dokumentas, paskelbtas prieš COP28 klimato konferenciją, atspindi Pranciškaus įsipareigojimą aplinkos ir teisingumo klausimams.

Laudato si’. 2015-05-24. (Būk pagarbintas). Popiežius Pranciškus. Apie kūrinijos apsaugą, ekologinį atsivertimą ir žmogaus atsakomybę žemei. Šioje enciklikoje Pranciškus pristato „integralios ekologijos“ viziją, sujungiančią aplinkos apsaugą, socialinį teisingumą ir dvasinį gyvenimą. Jis kritikuoja vartotojiškumą ir abejingumą klimato kaitai, teigdamas, kad žmogaus veikla kenkia „mūsų bendriems namams“. Popiežius ragina keisti gyvenimo būdą, skatinti atsinaujinančią energiją ir remti vargšus, kurie labiausiai kenčia nuo ekologinių krizių. Enciklika remiasi mokslu, Šventuoju Raštu ir Bažnyčios mokymu, pabrėždama žmogaus, kaip kūrinijos sergėtojo, vaidmenį. Dokumentas sulaukė pasaulinio dėmesio, įkvėpdamas aplinkosaugos judėjimus ir dialogą tarp religijų.

Le pèlerinage de Lourdes. 1957-12-08. (Lurdo piligrimystė). Popiežius Pijus XII. Prancūzų kalba skirta enciklika, Lurdo apsireiškimų šimtmečio proga, pabrėžia Marijos vaidmenį malonės tvarkoje. Šioje enciklikoje Pijus XII mini 1858 m. Mergelės Marijos apsireiškimus Bernadetai Subiru, pabrėždamas Lurdo, kaip maldos ir gydymo vietos, reikšmę. Jis ragina tikinčiuosius vykti į Lurdą piligrimystėn, ieškant dvasinio atsinaujinimo ir Marijos užtarimo. Popiežius pabrėžia Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą, kurią apsireiškimai patvirtino, ir jos, kaip ligonių globėjos, vaidmenį. Enciklika taip pat kviečia katalikus gilinti pamaldumą Marijai, ypač per Rožinio maldą. Dokumentas atspindi Pijaus XII mariologinį dėmesį ir jo pastangas stiprinti tikinčiųjų dvasinį gyvenimą.

Libertas praestantissimum. 1888-06-20. (Kilniausia laisvė). Popiežius Leonas XIII. Apie tikrąją laisvės prigimtį ir jos santykį su tiesa bei morale. Šioje enciklikoje Leonas XIII teigia, kad tikroji laisvė kyla iš Dievo įstatymų ir yra neatsiejama nuo moralės ir tiesos. Jis kritikuoja liberalizmo idėjas, kurios laisvę supranta kaip neribotą savivalę, teigdamas, kad tai veda į moralinį chaosą ir visuomenės žlugimą. Popiežius pabrėžia, kad Bažnyčia gina asmens laisvę, tačiau ji turi būti derinama su atsakomybe ir Dievo valia. Enciklika ragina katalikus priešintis sekuliarioms ideologijoms, kurios atmeta religiją, ir gyventi pagal krikščioniškąją moralę. Dokumentas yra vienas svarbiausių Leono XIII darbų, formavusių Bažnyčios požiūrį į moderniąją laisvės sampratą.

Licet multa. 1881-06-29. (Nors ir daug). Popiežius Leonas XIII. Apie Bažnyčios padėtį Belgijoje ir kvietimas į vienybę tarp katalikų. Šioje enciklikoje Leonas XIII aptaria politinius ir religinius konfliktus Belgijoje, ypač tarp katalikų ir liberalų dėl švietimo kontrolės. Jis ragina Belgijos katalikus išlikti vieningus ir ginti Bažnyčios teises, ypač katalikiškų mokyklų autonomiją. Popiežius pabrėžia, kad tikėjimas yra esminis visuomenės stabilumo pagrindas, ir kritikuoja sekuliarizmo plėtrą. Enciklika taip pat kviečia vyskupus ir kunigus stiprinti tikinčiųjų bendruomenes per katekizaciją ir pastoraciją. Dokumentas atspindi Leono XIII pastangas apsaugoti Bažnyčios įtaką XIX a. Europoje, susidūrus su politiniais iššūkiais.

Luctuosissimi eventus. 1956-05-29. (Liūdniausi įvykiai). Popiežius Pijus XII. Apie Bažnyčios persekiojimą Vengrijoje po 1956 m. sukilimo ir kardinolo Mindszenty kalinimą. Šioje enciklikoje Pijus XII smerkia komunistinio režimo Vengrijoje veiksmus, ypač 1956 m. sukilimo numalšinimą ir kardinolo József Mindszenty areštą. Jis išreiškia solidarumą su Vengrijos katalikais, ragindamas juos ištverti persekiojimus ir išlikti ištikimus tikėjimui. Popiežius kviečia viso pasaulio katalikus melstis už Vengrijos Bažnyčią ir remti ją dvasiškai. Enciklika pabrėžia religinės laisvės svarbą ir kritikuoja totalitarines ideologijas, kurios naikina žmogaus orumą. Dokumentas atspindi Pijaus XII pastangas palaikyti katalikus komunistinėse šalyse ir jo rūpestį dėl Bažnyčios laisvės.

Lumen fidei. 2013-06-29. (Tikėjimo šviesa). Popiežius Pranciškus (kartu su Benediktu XVI). Apie tikėjimą kaip šviesą, vedančią žmogų per gyvenimą. Šioje enciklikoje, pradėtoje Benedikto XVI ir užbaigtoje Pranciškaus, tikėjimas pristatomas kaip dieviška šviesa, padedanti žmogui suprasti gyvenimo prasmę ir įveikti šiuolaikinio pasaulio tamsą. Ji pabrėžia tikėjimo ryšį su tiesa, meile ir viltimi, kviesdama tikinčiuosius liudyti tikėjimą kasdieniame gyvenime. Popiežius aptaria tikėjimo svarbą formuojant asmens ir visuomenės moralę, ypač sekuliarizmo ir reliatyvizmo kontekste. Enciklika taip pat pabrėžia Bažnyčios, kaip tikėjimo bendruomenės, vaidmenį perduodant Evangeliją. Dokumentas, paskelbtas Tikėjimo metais, yra unikalus dviejų popiežių bendradarbiavimo pavyzdys, atspindintis jų teologinį tęstinumą.

Lux veritatis. 1931-12-25. (Tiesos šviesa). Popiežius Pijus XI. Apie Efezo susirinkimą ir Marijos dieviškąją motinystę. Šioje enciklikoje Pijus XI mini 431 m. Efezo susirinkimo 1500-ąsias metines, kuriose buvo patvirtinta Marijos, kaip Theotokos (Dievo Motinos), dogma. Jis pabrėžia šios dogmos svarbą krikščionių tikėjime, teigdamas, kad Marijos dieviškoji motinystė yra Kristaus dieviškumo pagrindas. Popiežius ragina tikinčiuosius gilinti savo pamaldumą Marijai, matydamas ją kaip tarpininkę ir Bažnyčios globėją. Enciklika taip pat kritikuoja modernizmo klaidas, kurios silpnina tikėjimą Kristaus dieviškumu. Dokumentas atspindi Pijaus XI mariologinį dėmesį ir jo pastangas stiprinti Bažnyčios doktriną XX a. pradžioje.

Mater et Magistra. 1961-05-15. (Motina ir Mokytoja). Popiežius Jonas XXIII. Apie Bažnyčios vaidmenį socialiniame gyvenime, darbo orumą, tarptautinį teisingumą. Šioje enciklikoje, minint „Rerum Novarum“ 70-metį, Jonas XXIII nagrinėja šiuolaikinius socialinius iššūkius, tokius kaip globalizacija, industrializacija ir nelygybė. Jis pabrėžia Bažnyčios, kaip moralinės vadovės, pareigą skatinti teisingumą, darbo orumą ir pagalbą vargšams. Popiežius ragina turtingas šalis remti besivystančias tautas, skatinant tarptautinį solidarumą ir taiką. Enciklika taip pat aptaria žemės ūkio svarbą ir būtinybę suderinti technologijų pažangą su žmogaus gerove. Dokumentas atspindi Jono XXIII atvirumą moderniam pasauliui ir jo indėlį į Bažnyčios socialinį mokymą.

Maximam gravissimamque. 1924-01-18. (Didžiausia ir rimčiausia). Popiežius Pijus XI. Apie Rytų Bažnyčių vienybę su Roma ir kvietimas į bendrystę. Šioje enciklikoje Pijus XI pabrėžia Rytų Katalikų Bažnyčių svarbą ir jų pilną bendrystę su Romos Apaštalų Sostu. Jis ragina stiprinti vienybę tarp Rytų ir Vakarų Bažnyčių, gerbiant Rytų apeigų liturginę ir kultūrinę įvairovę. Popiežius išreiškia viltį, kad Rytų Bažnyčios prisidės prie visuotinės Bažnyčios misijos ir krikščionių vienybės. Enciklika taip pat aptaria praktinius vienybės aspektus, tokius kaip vedybų teisė ir dvasininkų formacija. Dokumentas atspindi Pijaus XI ekumeninį dėmesį ir jo pastangas stiprinti Bažnyčios universalumą.

Mediator Dei. 1947-10-07. (Dievo Tarpininkas). Popiežius Pijus XII. Apie liturgijos atnaujinimą ir jos teologinį pagrindą. Šioje enciklikoje Pijus XII pabrėžia liturgijos, kaip Kristaus tarpininkavimo ir Bažnyčios garbinimo centro, reikšmę. Jis ragina tikinčiuosius aktyviai dalyvauti liturgijoje, suprantant jos teologinę prasmę, ir skatina kunigus užtikrinti apeigų šventumą. Popiežius aptaria liturginio sąjūdžio svarbą, tačiau įspėja dėl piktnaudžiavimų, kurie gali iškreipti liturgijos dvasią. Enciklika pabrėžia Eucharistijos ir kitų sakramentų vaidmenį stiprinant tikinčiųjų vienybę su Kristumi. Dokumentas laikomas svarbiu žingsniu link Antrojo Vatikano Susirinkimo liturginių reformų, atspindinčiu Pijaus XII pastoracinį rūpestį.

Mens nostra. 1929-12-20. (Mūsų protas). Popiežius Pijus XI. Apie dvasines pratybas ir jų reikšmę. Šioje enciklikoje Pijus XI pabrėžia dvasinių pratybų, ypač šv. Ignaco Lojolos rekolekcijų, svarbą dvasiniam tikinčiųjų ir dvasininkų augimui. Jis ragina vyskupus ir kunigus reguliariai organizuoti rekolekcijas, kad tikintieji galėtų atnaujinti savo tikėjimą ir moralinį gyvenimą. Popiežius teigia, kad dvasinės pratybos padeda atsispirti sekuliarizmo ir materializmo pagundoms, stiprindamos ryšį su Dievu. Enciklika taip pat pabrėžia maldos ir apmąstymo svarbą formuojant krikščionišką charakterį. Dokumentas atspindi Pijaus XI rūpestį dėl Bažnyčios dvasinio atsinaujinimo XX a. pradžioje.

Miranda prorsus. 1957-09-14. (Išties nuostabu). Popiežius Pijus XII. Apie komunikacijos priemonių (kino, radijo, televizijos) vaidmenį evangelizacijoje ir moralėje. Šioje enciklikoje Pijus XII nagrinėja sparčiai plintančių masinės komunikacijos priemonių poveikį visuomenei, pabrėždamas jų potencialą skleisti Evangeliją. Jis ragina katalikus naudoti kiną, radiją ir televiziją krikščioniškoms vertybėms skatinti, tačiau įspėja dėl amoralaus turinio, kuris gali kenkti moralei. Popiežius kviečia Bažnyčią ir tikinčiuosius aktyviai dalyvauti formuojant etišką žiniasklaidą. Enciklika taip pat aptaria būtinybę šviesti jaunimą apie atsakingą medijų vartojimą. Dokumentas atspindi Pijaus XII pastangas pritaikyti Bažnyčios misiją prie XX a. technologinių pokyčių.

Miserentissimus Redemptor. 1927-02-02. (Gailestingiausias Atpirkėjas). Popiežius Pijus XI. Apie atsiteisimo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai svarbą ir atgailos pareigą. Šioje enciklikoje Pijus XI pabrėžia pamaldumo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai reikšmę, kviesdamas tikinčiuosius atgailauti už nuodėmes ir atsilyginti už žmonijos nedėkingumą Dievui. Jis ragina praktikuoti reguliarią išpažintį, Eucharistijos garbinimą ir maldas, skirtas Jėzaus Širdžiai. Popiežius teigia, kad šis pamaldumas stiprina tikinčiųjų meilę Kristui ir padeda atkurti moralinę tvarką visuomenėje. Enciklika taip pat pabrėžia visuotinį atsiteisimo pobūdį, įtraukiant visą Bažnyčią. Dokumentas atspindi Pijaus XI siekį atgaivinti krikščionišką dvasingumą ir atsispirti sekuliarizacijai.

Mit brennender Sorge. 1937-03-14. (Su degančiu rūpesčiu). Popiežius Pijus XI. Vokiečių kalba išleista enciklika, kritikuojanti nacizmą ir rasinę ideologiją. Šioje enciklikoje Pijus XI griežtai smerkia nacistinės Vokietijos ideologiją, ypač jos rasizmą, pagonišką valstybės kultą ir Bažnyčios persekiojimą. Jis pabrėžia, kad nacizmas yra nesuderinamas su krikščioniškuoju tikėjimu, nes neigia žmogaus orumą ir Dievo autoritetą. Popiežius ragina Vokietijos katalikus išlikti ištikimus tikėjimui, nepaisant režimo spaudimo, ir ginti Bažnyčios teises. Enciklika buvo slapta platinama Vokietijoje ir skaitoma per pamokslus, sukeldama nacistų pyktį. Dokumentas yra istorinis Bažnyčios pasipriešinimo totalitarizmui pavyzdys, atspindintis Pijaus XI drąsą.

Mortalium animos. 1928-12-23. (Mirtingųjų sielos). Popiežius Pijus XI. Apie tikros krikščionių vienybės siekį ir perspėjimas dėl klaidingo ekumenizmo. Šioje enciklikoje Pijus XI pabrėžia, kad tikroji krikščionių vienybė galima tik per visišką bendrystę su Katalikų Bažnyčia, kaip vienintele Kristaus įsteigta Bažnyčia. Jis kritikuoja ekumeninius judėjimus, kurie siekia vienybės kompromisuojant doktriną, teigdamas, kad tiesa negali būti aukojama. Popiežius ragina katalikus tvirtai laikytis Bažnyčios mokymo ir vengti sincretizmo ar reliatyvizmo. Enciklika taip pat pabrėžia misionierišką Bažnyčios pašaukimą, kviesdama atversti kitus į katalikų tikėjimą. Dokumentas atspindi Pijaus XI rūpestį dėl doktrininio grynumo ir Bažnyčios identiteto XX a. pradžioje.

Mysterii fidei. 1965-11-26. (Tikėjimo slėpinys). Popiežius Paulius VI. Apie Eucharistijos slėpinį ir pasipriešinimas bandymams sumenkinti jos tikrąją Prisikėlusiojo buvimą. Šioje enciklikoje Paulius VI gina katalikų mokymą apie realų Kristaus buvimą Eucharistijoje, pabrėždamas transsubstanciacijos doktriną. Jis kritikuoja teologines klaidas, kurios menkina Eucharistijos sakramentinį pobūdį, ir ragina tikinčiuosius pagarbiai ją švęsti. Popiežius pabrėžia Eucharistijos, kaip Bažnyčios vienybės ir dvasinio gyvenimo šaltinio, svarbą. Enciklika taip pat aptaria liturginių reformų, vykstančių po Antrojo Vatikano Susirinkimo, kontekstą, ragindama išlaikyti šventumo dvasią. Dokumentas atspindi Pauliaus VI pastangas apsaugoti Eucharistijos teologiją ir stiprinti tikinčiųjų pamaldumą.

Mystici Corporis Christi. 1943-03-19. (Slėpiningasis Kristaus Kūnas). Popiežius Pijus XII. Apie Bažnyčią kaip Kristaus Kūną ir tikinčiųjų vienybę su juo. Šioje enciklikoje Pijus XII pristato Bažnyčią kaip mistinį Kristaus Kūną, kuriame tikintieji yra vieningi per sakramentus ir Šventąją Dvasią. Jis pabrėžia popiežiaus, kaip Kristaus vietininko, ir hierarchinės Bažnyčios struktūros svarbą išlaikant vienybę. Popiežius ragina tikinčiuosius aktyviai dalyvauti Bažnyčios gyvenime, ypač per Eucharistiją, kuri stiprina ryšį su Kristumi. Enciklika taip pat aptaria Bažnyčios misiją evangelizuoti pasaulį, nepaisant Antrojo pasaulinio karo iššūkių. Dokumentas turėjo didelę įtaką Antrojo Vatikano Susirinkimo ekleziologijai, atspindėdamas Pijaus XII teologinį gylį.

Non abbiamo bisogno. 1931-06-29. (Mes nereikalingi). Popiežius Pijus XI. Apie katalikišką veiklą Italijoje ir jos reikšmę. Šioje enciklikoje Pijus XI smerkia fašistinės Italijos vyriausybės veiksmus, ribojančius katalikiškų organizacijų, ypač Katalikų Veikimo, veiklą. Jis pabrėžia katalikiškojo jaunimo švietimo ir asociacijų svarbą formuojant krikščionišką visuomenę, teigdamas, kad Bažnyčia turi teisę laisvai veikti. Popiežius kritikuoja fašizmo ideologiją, kuri siekia totalitarinės kontrolės, ir ragina Italijos katalikus ginti savo tikėjimą. Enciklika išreiškia Pijaus XI susirūpinimą dėl Bažnyčios autonomijos ir jos misijos Italijoje. Dokumentas yra svarbus Bažnyčios pasipriešinimo fašizmui pavyzdys, atspindintis popiežiaus drąsą.

Nos es muy conocida. 1937-06-02. (Gerai mums žinoma). Popiežius Pijus XI. Skirta Meksikos tikintiesiems dėl ilgalaikio Bažnyčios persekiojimo. Šioje enciklikoje Pijus XI dar kartą išreiškia solidarumą su Meksikos katalikais, kenčiančiais nuo antikatalikiškos politikos ir smurto po Cristero karo. Jis giria jų ištikimybę tikėjimui ir ragina ištverti persekiojimus, pasitikint Dievo Apvaizda. Popiežius kviečia viso pasaulio katalikus melstis už Meksikos Bažnyčią ir remti ją dvasiškai bei materialiai. Enciklika pabrėžia Bažnyčios teisę laisvai vykdyti savo misiją ir kritikuoja sekuliarias ideologijas, kurios naikina religinę laisvę. Dokumentas papildo anksčiau išleistą „Iniquis afflictisque“, atspindėdamas Pijaus XI įsipareigojimą ginti persekiojamą Bažnyčią.

Notre charge apostolique. 1910-08-15. (Mūsų apaštalinė pareiga). Popiežius Pijus X. Apie Sillon judėjimą Prancūzijoje ir jo klaidingas doktrinas. Šioje enciklikoje Pijus X smerkia Prancūzijos katalikišką Sillon judėjimą, kuris siekė suderinti krikščionybę su moderniomis demokratinėmis ir socialistinėmis idėjomis. Popiežius kritikuoja judėjimo polinkį į autonomiją nuo Bažnyčios autoriteto ir jo akcentą į pasaulietinį humanizmą, teigdamas, kad tai iškreipia tikrąjį krikščionišką mokymą. Jis pabrėžia, kad tikroji socialinė reforma galima tik remiantis Bažnyčios mokymu ir hierarchine tvarka. Enciklika ragina katalikus išlikti ištikimus Tradicijai ir vengti modernizmo klaidų. Dokumentas atspindi Pijaus X griežtą poziciją prieš modernistines tendencijas ir jo pastangas apsaugoti Bažnyčios doktriną.

Nova impendet. 1931-10-02. (Nauja grėsmė). Popiežius Pijus XI. Apie ekonominę krizę ir jos poveikį visuomenei. Šioje enciklikoje Pijus XI aptaria Didžiosios depresijos padarinius, pabrėždamas skurdą, nedarbą ir socialinį nestabilumą, kurie kamuoja pasaulį. Jis ragina katalikus ir viso pasaulio žmones parodyti solidarumą vargšams, skatinant labdarą ir socialinį teisingumą. Popiežius kritikuoja godumą ir materializmą, kaip krizės priežastis, ir kviečia grįžti prie krikščioniškų vertybių, kurios skatina bendrąjį gėrį. Enciklika taip pat pabrėžia maldos ir atgailos svarbą, siekiant Dievo pagalbos sunkiais laikais. Dokumentas atspindi Pijaus XI rūpestį dėl ekonominių ir moralinių XX a. iššūkių.

Octogesima adveniens. 1971-05-14. (Aštuoniasdešimties metų sukaktis). Popiežius Paulius VI. Laiškas socialinių problemų tema, skirtas Rerum Novarum minėjimui ir kvietimas į aktyvų tikinčiųjų dalyvavimą visuomenėje. Šioje enciklikoje, adresuotoje kardinolui Maurice Roy, Paulius VI nagrinėja šiuolaikines socialines problemas, tokias kaip urbanizacija, aplinkos tarša ir nelygybė. Jis ragina katalikus aktyviai dalyvauti politiniame ir visuomeniniame gyvenime, remiantis Bažnyčios socialiniu mokymu, kad būtų sprendžiamos šios problemos. Popiežius pabrėžia vietinių bendruomenių atsakomybę pritaikyti Bažnyčios mokymą prie specifinių regionų iššūkių. Enciklika taip pat aptaria marksizmo ir liberalizmo pavojus, siūlydama krikščioniškąją alternatyvą. Dokumentas atspindi Pauliaus VI pastangas atnaujinti Bažnyčios socialinį įsipareigojimą XX a. pabaigoje.

Officio sanctissimo. 1887-12-25. (Švenčiausia pareiga). Popiežius Leonas XIII. Apie Bažnyčios padėtį Bavarijoje ir kvietimas į vienybę. Šioje enciklikoje Leonas XIII aptaria Bažnyčios situaciją Bavarijoje, kur po Kulturkampf iššūkių katalikai vis dar susiduria su sekuliarizmo ir politinio spaudimo pasekmėmis. Jis giria Bavarijos katalikus už jų ištikimybę tikėjimui ir ragina juos stiprinti vienybę su Romos Apaštalų Sostu. Popiežius pabrėžia Bažnyčios teisę laisvai veikti švietimo ir pastoracijos srityse, kritikuodamas liberalias ideologijas. Enciklika taip pat kviečia vyskupus ir kunigus aktyviai mokyti tikinčiuosius, kad būtų išsaugota krikščioniškoji tapatybė. Dokumentas atspindi Leono XIII pastangas stiprinti Bažnyčios pozicijas XIX a. Europoje.

Pacem in terris. 1963-04-11. (Taika žemėje). Popiežius Jonas XXIII. Skirta visiems žmonėms, raginant taiką, žmogaus teisių apsaugą ir bendrą gėrį. Šioje enciklikoje, adresuotoje ne tik katalikams, bet ir visai žmonijai, Jonas XXIII pabrėžia taikos svarbą, grindžiamą tiesa, teisingumu, meile ir laisve. Jis aptaria pagrindines žmogaus teises, tokias kaip teisė į gyvybę, švietimą ir religijos laisvę, ragindamas valstybes gerbti šias teises. Popiežius taip pat nagrinėja globalius iššūkius, įskaitant branduolinio karo grėsmę, ir kviečia tarptautinį bendradarbiavimą. Enciklika, paskelbta Kubos raketų krizės kontekste, sulaukė pasaulinio dėmesio dėl savo universalumo. Dokumentas laikomas vienu svarbiausių Jono XXIII darbų, įkvėpusių žmogaus teisių ir taikos judėjimus.

Pacem, Dei munus pulcherrimum. 1920-05-23. (Taika, gražiausia Dievo dovana). Popiežius Benediktas XV. Apie taiką ir krikščionišką susitaikymą. Šioje enciklikoje Benediktas XV pabrėžia taikos būtinybę po Pirmojo pasaulinio karo, ragindamas tautas atsisakyti neapykantos ir siekti susitaikymo. Jis teigia, kad tikra taika kyla iš krikščioniškų vertybių, tokių kaip meilė ir teisingumas, o ne iš politinių susitarimų. Popiežius kviečia katalikus melstis už taiką ir aktyviai prisidėti prie visuomenės atstatymo, ypač padedant karo aukoms. Enciklika taip pat kritikuoja materializmą ir nacionalizmą, kurie, anot popiežiaus, trukdo taikai. Dokumentas atspindi Benedikto XV pastangas skatinti krikščioniškąją taikos viziją pokario pasaulyje.

Pascendi dominici gregis. 1907-09-08. (Ganytojo pareiga). Popiežius Pijus X. Apie modernizmo doktrinas ir jų pavojų tikėjimui. Šioje enciklikoje Pijus X griežtai smerkia modernizmą, kurį jis vadina „visų erezijų sinteze“, teigiančia, kad tikėjimas kyla iš subjektyvios patirties, o ne iš objektyvios Dievo tiesos. Jis kritikuoja modernistų bandymus reinterpretuoti Bažnyčios doktrinas, tokias kaip Šventasis Raštas ir sakramentai, pagal šiuolaikines filosofijas. Popiežius ragina vyskupus ir kunigus būti budriems, stiprinti teologinį švietimą ir cenzūruoti modernistinius raštus. Enciklika įveda griežtas priemones, įskaitant antimodernistinę priesaiką, siekiant apsaugoti Bažnyčios mokymą. Dokumentas atspindi Pijaus X ryžtą ginti tikėjimo grynumą XX a. pradžioje.

Paterno iam diu. 1919-11-24. (Tėviškai jau seniai). Popiežius Benediktas XV. Apie Centrinės Europos vaikų padėtį po karo. Šioje enciklikoje Benediktas XV išreiškia gilų susirūpinimą dėl Centrinės Europos vaikų, kenčiančių nuo bado, ligų ir skurdo po Pirmojo pasaulinio karo. Jis ragina katalikus ir viso pasaulio žmones teikti humanitarinę pagalbą, organizuojant labdarą ir remiant vaikų gerovę. Popiežius pabrėžia krikščioniškos meilės pareigą rūpintis silpniausiais, ypač vaikais, kaip taikos ir atstatymo pagrindą. Enciklika taip pat kviečia parapijas ir katalikiškas organizacijas mobilizuotis šiam tikslui. Dokumentas atspindi Benedikto XV pastoracinį rūpestį ir jo pastangas sušvelninti karo pasekmes.

Pieni l’animo. 1906-07-28. (Pilna siela). Popiežius Pijus X. Apie dvasininkų padėtį Italijoje ir jų pareigas. Šioje enciklikoje Pijus X aptaria Italijos kunigų iššūkius, ypač dėl sekuliarizmo ir politinių neramumų po Italijos suvienijimo. Jis ragina dvasininkus būti ištikimus savo pašaukimui, uoliai vykdyti pastoracines pareigas ir vengti pasaulietinių pagundų, tokių kaip politika ar komercinė veikla. Popiežius pabrėžia kunigų švietimo ir dvasinio gyvenimo svarbą, kad jie taptų tikrais tikėjimo mokytojais. Enciklika taip pat kviečia vyskupus griežčiau prižiūrėti kunigų formaciją ir drausmę. Dokumentas atspindi Pijaus X pastangas stiprinti kunigystės šventumą ir Bažnyčios misiją Italijoje.

Populorum progressio. 1967-03-26. (Tautų pažanga). Popiežius Paulius VI. Apie visapusišką žmonijos vystymąsi, ekonominį teisingumą ir globalinę atsakomybę. Šioje enciklikoje Paulius VI pabrėžia, kad tikrasis vystymasis apima ne tik ekonominę pažangą, bet ir dvasinį, socialinį bei kultūrinį žmogaus augimą. Jis kritikuoja kolonializmo palikimą, turtingų šalių abejingumą ir nelygybę, ragindamas globalų solidarumą ir teisingą išteklių paskirstymą. Popiežius kviečia kurti ekonomiką, tarnaujančią žmogaus orumui, ir remti vargšų tautas per švietimą bei infrastruktūrą. Enciklika taip pat aptaria taikos ir vystymosi ryšį, teigdama, kad „vystymasis yra naujas taikos vardas“. Dokumentas turėjo didelę įtaką Bažnyčios socialiniam mokymui ir globaliems vystymosi judėjimams.

Principi Apostolorum Petro. 1920-10-05. (Apaštalų kunigaikščiui Petrui). Popiežius Benediktas XV. Apie šv. Efraimą Sirietį ir jo mokymą. Šioje enciklikoje Benediktas XV paskelbia šv. Efraimą Sirietį Bažnyčios mokytoju, šlovindamas jo teologinius raštus ir indėlį į Rytų krikščionybę. Popiežius pabrėžia Efraimo poeziją, himnus ir pamokslus, kurie gilina tikėjimą Kristaus dieviškumu ir Marijos šventumu. Enciklika ragina tikinčiuosius studijuoti Efraimo darbus, kad sustiprintų savo dvasingumą ir Bažnyčios vienybę. Dokumentas taip pat išreiškia Benedikto XV dėmesį Rytų Bažnyčioms ir jų teologiniam paveldui. Ši enciklika atspindi popiežiaus pastangas skatinti krikščioniškąją kultūrą ir ekumeninį dialogą.

Quadragesimo anno. 1931-05-15. (Po keturiasdešimties metų). Popiežius Pijus XI. Minint „Rerum Novarum“ keturiasdešimtmetį, gilinasi į socialinę tvarką ir ekonominį teisingumą. Šioje enciklikoje Pijus XI atnaujina Leono XIII socialinį mokymą, nagrinėdamas Didžiosios depresijos ir industrializacijos poveikį visuomenei. Jis kritikuoja tiek kapitalizmo godumą, tiek socializmo kolektyvizmą, siūlydamas „subsidiarumo“ principą, kuris skatina sprendimus priimti žemesniu lygiu. Popiežius ragina kurti teisingą ekonominę sistemą, gerbiančią darbininkų teises, ir skatina katalikiškas profesines sąjungas. Enciklika taip pat pabrėžia Bažnyčios vaidmenį formuojant moralinę visuomenės tvarką. Dokumentas tapo svarbiu Bažnyčios socialinio mokymo ramsčiu, įtakojusiu vėlesnes enciklikas.

Quarto abeunte saeculo. 1883-08-30. (Ketvirtajam šimtmečiui baigiantis). Popiežius Leonas XIII. Skirta šv. Kristoforo Kolumbo kelionės jubiliejui, pabrėžiant krikščionybės plėtrą. Šioje enciklikoje Leonas XIII mini Kolumbo kelionės 400-ąsias metines, šlovindamas jo indėlį atnešant krikščionybę į Ameriką. Popiežius pabrėžia evangelizacijos svarbą ir katalikų misionierių darbą formuojant Naujojo Pasaulio kultūrą. Jis ragina Amerikos katalikus išlikti ištikimus tikėjimui ir tęsti Kolumbo palikimą, skleidžiant Evangeliją. Enciklika taip pat išreiškia Leono XIII viltį, kad krikščionybė stiprins vienybę tarp Amerikos tautų. Dokumentas atspindi popiežiaus dėmesį Bažnyčios misijai ir jos istorinei reikšmei.

Quas primas. 1925-12-23. (Kurias pirmiausia). Popiežius Pijus XI. Įsteigia Kristaus Karaliaus šventę, pabrėždamas Kristaus viešpatavimą virš tautų ir valstybių. Šioje enciklikoje Pijus XI įveda Kristaus Karaliaus šventę, teigdamas, kad Kristus yra aukščiausias visų valdžių ir visuomenių valdovas. Jis ragina tikinčiuosius pripažinti Kristaus autoritetą ne tik asmeniniame, bet ir viešajame gyvenime, kritikuodamas sekuliarizmą, kuris atmeta Dievo įstatymus. Popiežius pabrėžia, kad tik Kristaus viešpatavimas gali atnešti tikrą taiką ir teisingumą pasauliui. Enciklika taip pat kviečia katalikus praktikuoti pamaldumą Kristui Karaliui per maldą ir visuomeninę veiklą. Dokumentas atspindi Pijaus XI pastangas stiprinti krikščioniškąją tapatybę sekuliarėjančiame pasaulyje.

Quinquagesimo ante. 1929-12-23. (Prieš penkiasdešimt metų). Popiežius Pijus XI. Apie savo kunigystės jubiliejų ir jo prasmę. Šioje enciklikoje Pijus XI mini savo kunigystės 50-metį, dėkodamas Dievui už suteiktą pašaukimą ir apmąstydamas kunigystės svarbą Bažnyčios misijoje. Jis pabrėžia kunigų vaidmenį kaip tarpininkų tarp Dievo ir žmonių, ragindamas juos būti ištikimus savo pareigoms ir gyventi šventai. Popiežius taip pat kviečia tikinčiuosius melstis už kunigus ir remti jų pastoracinę veiklą. Enciklika išreiškia Pijaus XI asmeninį pamaldumą ir jo rūpestį dėl Bažnyčios dvasinio atsinaujinimo. Dokumentas atspindi popiežiaus siekį įkvėpti tikinčiuosius ir dvasininkus gilinti savo pašaukimą XX a. iššūkių kontekste.

Quod apostolici muneris. 1878-12-28. (Apaštalinės pareigos reikalavimu). Popiežius Leonas XIII. Kritika socializmui ir komunizmui, gindamas krikščionišką socialinę tvarką. Šioje enciklikoje Leonas XIII smerkia socializmo ir komunizmo ideologijas, teigdamas, kad jos neigia Dievo nustatytą tvarką, privačią nuosavybę ir šeimos svarbą. Jis pabrėžia, kad Bažnyčia siūlo teisingesnę visuomenės viziją, grindžiamą krikščioniškomis vertybėmis, kurios gerbia žmogaus orumą ir socialinį teisingumą. Popiežius ragina katalikus priešintis šių ideologijų plėtrai, išlaikant ištikimybę Tradicijai. Enciklika taip pat aptaria Bažnyčios teisę mokyti moralės ir socialinių klausimų. Dokumentas, viena pirmųjų Leono XIII enciklikų, nustatė jo pontifikato toną, ginant Bažnyčios mokymą nuo XIX a. ideologinių grėsmių.

Quod iam diu. 1918-12-01. (Ko jau seniai). Popiežius Benediktas XV. Apie būsimą taikos konferenciją ir Bažnyčios vaidmenį joje. Šioje enciklikoje Benediktas XV aptaria artėjančią Paryžiaus taikos konferenciją po Pirmojo pasaulinio karo, ragindamas katalikus melstis už jos sėkmę ir teisingus sprendimus. Jis pabrėžia Bažnyčios, kaip moralinės vadovės, vaidmenį skatinant taiką ir susitaikymą tarp tautų. Popiežius išreiškia viltį, kad konferencija atneš ilgalaikę taiką, grindžiamą krikščioniškomis vertybėmis, o ne kerštu ar savanaudiškumu. Enciklika taip pat kviečia tikinčiuosius praktikuoti atgailą ir labdarą, kad būtų stiprinama pasaulinė vienybė. Dokumentas atspindi Benedikto XV pastangas įtakoti pokario tvarką ir skatinti krikščioniškąją taikos viziją.

Quod multum. 1886-12-25. (Kadangi daug). Popiežius Leonas XIII. Skirta Airijos vyskupams, aptariant Bažnyčios padėtį šalyje. Šioje enciklikoje Leonas XIII nagrinėja Airijos katalikų iššūkius, ypač politinį nestabilumą ir ekonominį skurdą, susijusį su britų valdymu. Jis giria Airijos tikinčiųjų ištikimybę tikėjimui ir ragina vyskupus stiprinti katalikišką švietimą bei pastoraciją, kad būtų išsaugota Bažnyčios įtaka. Popiežius pabrėžia vienybės su Romos Apaštalų Sostu svarbą ir kritikuoja sekuliarias ideologijas, kurios kelia grėsmę katalikų tapatybei. Enciklika taip pat skatina airius gyventi pagal krikščioniškas dorybes, siekiant socialinio teisingumo. Dokumentas atspindi Leono XIII rūpestį Airijos Bažnyčia ir jos vaidmeniu XIX a. politiniame kontekste.

Quod votis. 1902-04-30. (Atsiliepiant į pageidavimus). Popiežius Leonas XIII. Skatina katalikiškąjį auklėjimą ir švietimą. Šioje enciklikoje Leonas XIII pabrėžia katalikiško švietimo svarbą formuojant jaunimą pagal krikščioniškas vertybes, ypač sekuliarizmo ir materializmo plitimo metu. Jis ragina vyskupus ir kunigus steigti katalikiškas mokyklas ir užtikrinti, kad jose būtų mokoma tikėjimo tiesų kartu su akademinėmis žiniomis. Popiežius kritikuoja valstybines švietimo sistemas, kurios ignoruoja religiją, teigdamas, kad jos kelia pavojų jaunimo moralei. Enciklika taip pat pabrėžia tėvų atsakomybę renkantis tinkamą vaikų ugdymą. Dokumentas atspindi Leono XIII pastangas stiprinti Bažnyčios įtaką švietime XIX a. pabaigoje.

Rappresentanti in terra. 1927-03-19. (Žemėje atstovaujantis). Popiežius Pijus XI. Apie šv. Juozapo globą Bažnyčiai ir pasauliui. Šioje enciklikoje Pijus XI pabrėžia šv. Juozapo, kaip visuotinės Bažnyčios globėjo, svarbą, ragindamas tikinčiuosius kreiptis į jį maldose. Jis pristato Juozapą kaip darbo, šeimos ir dvasinio gyvenimo pavyzdį, ypač tiems, kurie susiduria su ekonominiais ir socialiniais iššūkiais. Popiežius kviečia švęsti šv. Juozapo šventę ir praktikuoti jam skirtą pamaldumą, kad būtų stiprinama Bažnyčios vienybė. Enciklika taip pat pabrėžia Juozapo nuolankumo ir ištikimybės dorybes, kaip įkvėpimą šiuolaikiniam pasauliui. Dokumentas atspindi Pijaus XI siekį atgaivinti šv. Juozapo garbinimą ir jo reikšmę XX a. tikintiesiems.

Redemptor hominis. 1979-03-04. (Žmogaus Atpirkėjas). Popiežius Jonas Paulius II. Pirmoji enciklika, pabrėžianti žmogaus orumą ir Kristų kaip pasaulio centrą. Šioje enciklikoje Jonas Paulius II pristato savo pontifikato viziją, teigdamas, kad Kristus yra žmogaus gyvenimo ir istorijos centras. Jis pabrėžia žmogaus orumą, kuris kyla iš Dievo plano, ir kritikuoja ideologijas, tokias kaip komunizmas ir vartotojiškumas, kurios jį menkina. Popiežius ragina Bažnyčią aktyviai evangelizuoti šiuolaikinį pasaulį, atsakant į sekuliarizmo ir moralinio reliatyvizmo iššūkius. Enciklika taip pat aptaria Bažnyčios misiją skatinti taiką ir teisingumą per dialogą su kultūromis. Dokumentas nustatė Jono Pauliaus II teologinį ir pastoracinį toną, turėdamas ilgalaikę įtaką Bažnyčios mokymui.

Redemptoris Mater. 1987-06-29. (Išganytojo Motina). Popiežius Jonas Paulius II. Apie Švč. Mergelės Marijos vietą išganymo plane ir Bažnyčios gyvenime. Šioje enciklikoje Jonas Paulius II nagrinėja Marijos, kaip Kristaus Motinos ir Bažnyčios Motinos, vaidmenį, pabrėždamas jos tarpininkavimą ir užtarimą. Jis aptaria Marijos „fiat“ („Tebūnie“) kaip klusnumo Dievo valiai pavyzdį, kviesdamas tikinčiuosius sekti jos tikėjimu. Popiežius pabrėžia Marijos svarbą ekumeniniame dialoge, ypač su Rytų Bažnyčiomis, ir ragina gilinti mariologinį pamaldumą per Rožinį. Enciklika taip pat atspindi Marijos metų (1987–1988) kontekstą, skatindama dvasinį atsinaujinimą. Dokumentas yra reikšmingas Jono Pauliaus II mariologinės teologijos darbas, stiprinantis Marijos vietą katalikų dvasingume.

Rerum Ecclesiae. 1926-02-28. (Bažnyčios reikalai). Popiežius Pijus XI. Apie misijų veiklą ir jų svarbą. Šioje enciklikoje Pijus XI pabrėžia Bažnyčios misionierišką pašaukimą, ragindamas vyskupus, kunigus ir tikinčiuosius aktyviai dalyvauti evangelizuojant nekrikščioniškas tautas. Jis pabrėžia būtinybę gerbti vietos kultūras, kartu skelbiant Kristaus Evangeliją, ir skatina steigti vietines Bažnyčias su vietiniais dvasininkais. Popiežius taip pat ragina katalikus remti misijas malda, aukomis ir savanoriška veikla. Enciklika aptaria misijų svarbą ne tik dvasiniam, bet ir socialiniam pasaulinės bendruomenės augimui. Dokumentas atspindi Pijaus XI įsipareigojimą plėsti Bažnyčios misiją XX a. pradžioje.

Rerum Novarum. 1891-05-15. (Apie naujus dalykus). Popiežius Leonas XIII. Pirmoji socialinė enciklika, aptarianti darbininkų teises ir kapitalo bei darbo santykius. Šioje enciklikoje Leonas XIII nagrinėja industrializacijos keliamas problemas, tokias kaip darbininkų išnaudojimas ir socialinė nelygybė, siūlydamas krikščionišką atsaką. Jis gina darbininkų teisę į teisingą atlygį, saugias darbo sąlygas ir asociacijų kūrimą, kartu pabrėždamas privačios nuosavybės svarbą. Popiežius smerkia tiek socializmą, kuris naikina asmens iniciatyvą, tiek nevaldomą kapitalizmą, kuris ignoruoja bendrąjį gėrį. Enciklika ragina darbdavius ir darbuotojus bendradarbiauti, remiantis krikščioniškomis vertybėmis. Dokumentas laikomas Bažnyčios socialinio mokymo pamatu, įtakojusiu vėlesnes socialines enciklikas.

Rerum omnium perturbationem. 1933-01-26. (Visuotinis neramumas). Popiežius Pijus XI. Apie šv. Pranciškaus Salezo dvasinį paveldą ir jo reikšmę šiuolaikiniam pasauliui. Šioje enciklikoje Pijus XI mini šv. Pranciškaus Salezo 300-ąsias mirties metines, pabrėždamas jo nuosaikų ir gailestingą pastoracinį metod.addressing contemporary challenges with Christian charity. Popiežius giria Pranciškaus mokymą apie šventumą, prieinamą visiems, ir jo pastangas evangelizuoti per dialogą bei meilę. Enciklika ragina tikinčiuosius sekti Pranciškaus pavyzdžiu, ypač švietime ir žurnalistikoje, kad būtų atsispirta sekuliarizmui. Dokumentas taip pat pabrėžia Salezo dvasinio vadovavimo svarbą stiprinant tikėjimą neramiais laikais. Ši enciklika atspindi Pijaus XI siekį atgaivinti krikščionišką dvasingumą XX a. iššūkių kontekste.

Rerum orientalium. 1928-09-08. (Rytų reikalai). Popiežius Pijus XI. Apie Rytų Bažnyčių studijas ir jų skatinimą. Šioje enciklikoje Pijus XI pabrėžia Rytų Katalikų Bažnyčių teologinio ir liturginio paveldo svarbą, ragindamas katalikus gilintis į jų tradicijas. Jis skatina steigti akademines institucijas, skirtas Rytų Bažnyčių studijoms, kad būtų stiprinama vienybė tarp Rytų ir Vakarų krikščionių. Popiežius pabrėžia, kad šios studijos padeda geriau suprasti visuotinės Bažnyčios įvairovę ir skatina ekumeninį dialogą. Enciklika taip pat ragina remti Rytų Bažnyčias, ypač tose šalyse, kur jos susiduria su persekiojimais. Dokumentas atspindi Pijaus XI įsipareigojimą stiprinti Bažnyčios universalumą ir ekumeninį bendradarbiavimą.

Rite expiatis. 1926-04-13. (Tinkamai atsiteista). Popiežius Pijus XI. Apie šv. Pranciškų Asyžietį ir jo pavyzdį. Šioje enciklikoje Pijus XI mini šv. Pranciškaus Asyžiečio 700-ąsias mirties metines, šlovindamas jo neturtą, nuolankumą ir meilę kūrinijai kaip įkvėpimą šiuolaikiniam pasauliui. Popiežius ragina tikinčiuosius sekti Pranciškaus dvasingumu, ypač per maldą, atgailą ir tarnystę vargšams. Enciklika pabrėžia Pranciškaus indėlį stiprinant Bažnyčios vienybę ir evangelizaciją per savo ordino veiklą. Dokumentas taip pat kviečia atnaujinti krikščionišką gyvenimą, atsispiriant materializmui ir sekuliarizmui. Ši enciklika atspindi Pijaus XI pastangas skatinti šventųjų pavyzdžius kaip atsaką į XX a. dvasinius iššūkius.

Sacerdotalis caelibatus. 1967-10-04. (Kunigiškasis celibatas). Popiežius Paulius VI. Patvirtina kunigų celibato praktiką Lotynų apeigų Bažnyčioje. Šioje enciklikoje Paulius VI gina kunigų celibato tradiciją, teigdamas, kad jis leidžia dvasininkams visiškai atsidėti Dievo ir Bažnyčios tarnystei. Jis pabrėžia celibato dvasinę vertę, kaip Kristaus sekimo ir atsidavimo ženklą, ir atsako į kritiką, kilusią po Antrojo Vatikano Susirinkimo. Popiežius pripažįsta celibato iššūkius, tačiau ragina kunigus stiprinti savo pašaukimą per maldą ir bendruomeninį gyvenimą. Enciklika taip pat aptaria celibato svarbą pastoracinei misijai ir Bažnyčios vienybei. Dokumentas atspindi Pauliaus VI pastangas išlaikyti tradicinę kunigystės viziją modernėjančiame pasaulyje.

Sacra propediem. 1921-01-06. (Šventasis netrukus). Popiežius Benediktas XV. Apie šv. Pranciškaus Trečiąjį ordiną ir jo svarbą. Šioje enciklikoje Benediktas XV švenčia šv. Pranciškaus Trečiojo ordino 700-ąsias metines, pabrėždamas jo reikšmę pasauliečiams, siekiantiems šventumo kasdienybėje. Jis ragina katalikus prisijungti prie ordino, kad gyventų pagal Pranciškaus neturto, maldos ir tarnystės dvasią. Popiežius pabrėžia ordino vaidmenį stiprinant krikščionišką visuomenę, ypač po Pirmojo pasaulinio karo sukrėtimų. Enciklika taip pat kviečia vyskupus ir kunigus skatinti Trečiąjį ordiną savo parapijose. Dokumentas atspindi Benedikto XV pastangas atgaivinti pasauliečių dvasingumą ir Bažnyčios misiją.

Saeculo exeunte octavo. 1940-10-28. (Aštuoniems šimtmečiams baigiantis). Popiežius Pijus XII. Skirta Portugalijai, dėkojant už ištikimybę tikėjimui ir misijoms. Šioje enciklikoje Pijus XII mini Portugalijos krikščionybės 800-ąsias metines, giriant šalies indėlį į evangelizaciją, ypač per misionierišką veiklą Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje. Jis pabrėžia Portugalijos katalikų ištikimybę tikėjimui ir ragina tęsti misijų darbą, skleidžiant Kristaus mokymą. Popiežius taip pat aptaria Bažnyčios vaidmenį stiprinant tautos moralinį ir kultūrinį paveldą. Enciklika išreiškia padėką už Portugalijos indėlį į visuotinę Bažnyčią, ypač Antrojo pasaulinio karo kontekste. Dokumentas atspindi Pijaus XII dėmesį misijų veiklai ir Bažnyčios istorinei reikšmei.

Sapientiae christianae. 1889-08-10. (Krikščioniškoji išmintis). Popiežius Leonas XIII. Apie krikščionių pareigas visuomenėje ir jų dalyvavimą politiniame gyvenime. Šioje enciklikoje Leonas XIII pabrėžia, kad katalikai, kaip piliečiai, turi pareigą aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, vadovaudamiesi krikščioniška morale ir Bažnyčios mokymu. Jis ragina tikinčiuosius ginti tikėjimą ir moralines vertybes politikoje, ypač prieš sekuliarizmo ir liberalizmo plėtrą. Popiežius pabrėžia šeimos, kaip visuomenės pagrindo, svarbą ir kritikuoja ideologijas, kurios silpnina krikščioniškąją tapatybę. Enciklika taip pat kviečia šviesti jaunimą, kad jie taptų atsakingais piliečiais. Dokumentas atspindi Leono XIII pastangas suderinti krikščionišką tikėjimą su XIX a. politiniais ir socialiniais iššūkiais.

Satis cognitum. 1896-06-29. (Pakankamai žinoma). Popiežius Leonas XIII. Apie Bažnyčios vienybę, pabrėžiant tikėjimo ir bendrystės svarbą. Enciklika išryškina Petro primato reikšmę kaip Bažnyčios vienybės pagrindą. Leonas XIII aiškina, kad tikroji vienybė kyla iš bendro tikėjimo ir apaštalų mokymo laikymosi. Jis ragina katalikus išlaikyti ištikimybę Bažnyčios mokymui, kad būtų išvengta schizmų. Dokumentas pabrėžia, jog vienybė yra esminė krikščionių bendruomenės stiprybės sąlyga. Taip pat akcentuojama, kad Bažnyčia yra Kristaus įsteigta institucija, turinti dieviškąją misiją. Enciklika skirta stiprinti katalikų supratimą apie Bažnyčios prigimtį ir jos vaidmenį pasaulyje.

Singulari quadam. 1912-09-24. (Išskirtiniu būdu). Popiežius Pijus X. Apie darbo organizacijas ir jų santykį su Bažnyčia. Enciklika nagrinėja katalikiškų darbininkų asociacijų svarbą formuojant teisingą visuomenę. Pijus X pabrėžia, kad šios organizacijos turi vadovautis krikščioniškais principais, o ne sekuliarizmo idėjomis. Jis ragina darbininkus ir darbdavius bendradarbiauti, siekiant socialinio teisingumo. Dokumentas taip pat įspėja apie pavojus, kylančius iš socialistinių judėjimų, kurie atmeta Bažnyčios mokymą. Pijus X akcentuoja Bažnyčios vaidmenį sprendžiant darbo klausimus ir skatinant solidarumo dvasią.

Slavorum Apostoli. 1984-09-03. (Slavų apaštalai). Popiežius Jonas Paulius II. Pagerbia šv. Kirilą ir Metodijų, pabrėždamas jų indėlį į slavų evangelizaciją ir krikščionišką kultūrą. Enciklika švenčia šių šventųjų misiją, kuri IX a. atnešė krikščionybę slavų tautoms. Jonas Paulius II pabrėžia jų sukurto rašto ir liturgijos svarbą, stiprinusią slavų tapatybę. Dokumentas taip pat aptaria evangelizacijos reikšmę, jungiant skirtingas kultūras per tikėjimą. Popiežius ragina šiuolaikinius krikščionis semtis įkvėpimo iš šv. Kirilo ir Metodijaus pavyzdžio. Enciklika išryškina Bažnyčios universalumą ir jos gebėjimą prisitaikyti prie įvairių kultūrų.

Sollicitudo rei socialis. 1987-12-30. (Rūpestis dėl socialinių reikalų). Popiežius Jonas Paulius II. Skatina tarptautinę atsakomybę už vystymąsi ir solidarumą su vargstančiais. Enciklika analizuoja globalius socialinius ir ekonominius iššūkius, pabrėždama solidarumo būtinybę. Jonas Paulius II kritikuoja tiek kapitalizmo, tiek socializmo trūkumus, ragindamas ieškoti teisingesnių sprendimų. Dokumentas akcentuoja žmogaus orumo svarbą ir Bažnyčios vaidmenį skatinant socialinį teisingumą. Popiežius kviečia pasaulio bendruomenę bendradarbiauti, siekiant sumažinti neturtą ir nelygybę. Enciklika taip pat pabrėžia, kad tikrasis vystymasis apima ne tik materialinę gerovę, bet ir dvasinį augimą.

Spe salvi. 2007-11-30. (Išgelbėti viltimi). Popiežius Benediktas XVI. Apie krikščioniškąją viltį, jos ištakas ir prasmę žmogaus gyvenime. Enciklika nagrinėja vilties teologiją, pabrėždama, kad ji kyla iš tikėjimo į Kristų. Benediktas XVI aptaria, kaip krikščioniškoji viltis skiriasi nuo pasaulietinių ideologijų, siūlančių tik žemiškus sprendimus. Dokumentas ragina tikinčiuosius išlaikyti viltį net ir sunkumų akivaizdoje, remiantis Dievo pažadais. Popiežius taip pat pabrėžia maldos ir bendruomenės svarbą stiprinant šią viltį. Enciklika skirta įkvėpti krikščionis gyventi su pasitikėjimu Dievo planu.

Spiritus Paraclitus. 1920-09-15. (Šventoji Dvasia, Guodėja). Popiežius Benediktas XV. Apie šv. Jeronimą ir Šventojo Rašto studijas. Enciklika pabrėžia šv. Jeronimo indėlį verčiant Bibliją ir aiškinant Šventąjį Raštą. Benediktas XV ragina tikinčiuosius gilintis į Šventąjį Raštą, siekiant stiprinti tikėjimą. Dokumentas akcentuoja, kad Šventojo Rašto studijos turi būti derinamos su Bažnyčios mokymu. Popiežius pabrėžia, jog Biblija yra Dievo įkvėptas žodis, vedantis į tiesą. Enciklika skirta skatinti pagarbą Šventajam Raštui ir jo reikšmei krikščionių gyvenime.

Sponsa Christi. 1951-03-01. (Kristaus Sužadėtinė). Popiežius Pijus XII. Apie vienuolinio gyvenimo prasmę ir pašvęstojo gyvenimo vaidmenį Bažnyčioje. Enciklika išryškina vienuolių pašaukimo grožį ir jų atsidavimą Kristui. Pijus XII pabrėžia, kad pašvęstasis gyvenimas yra Bažnyčios stiprybės ir šventumo šaltinis. Dokumentas aptaria vienuolių maldos ir tarnystės reikšmę, stiprinančią visą tikinčiųjų bendruomenę. Popiežius ragina gerbti ir remti vienuolinius pašaukimus kaip Dievo dovaną. Enciklika taip pat pabrėžia vienuolių vaidmenį evangelizacijos misijoje.

Studiorum ducem. 1923-06-29. (Mokslų vadovas). Popiežius Pijus XI. Apie šv. Tomą Akvinietį ir jo mokymą. Enciklika šlovina šv. Tomą kaip išskirtinį teologą ir filosofą, kurio darbai išlieka aktualūs. Pijus XI ragina katalikų mokslininkus remtis Tomo mokymu studijuojant teologiją ir filosofiją. Dokumentas pabrėžia, kad šv. Tomo mokymas padeda suderinti tikėjimą ir protą. Popiežius akcentuoja jo darbų svarbą formuojant katalikiškąją mintį. Enciklika skirta skatinti Tomo Akviniečio raštų studijas ir jų taikymą šiuolaikiniame pasaulyje.

Summi Pontificatus. 1939-10-20. (Aukščiausiojo Popiežiaus tarnystė). Popiežius Pijus XII. Pirmoji jo enciklika, išleista Antrojo pasaulinio karo pradžioje, kviečia į taiką ir krikščionišką solidarumą. Dokumentas smerkia karą ir totalitarinius režimus, naikinančius žmogaus orumą. Pijus XII pabrėžia Bažnyčios vaidmenį skatinant taiką ir brolybę tarp tautų. Enciklika ragina tikinčiuosius išlaikyti tikėjimą ir viltį net tamsiausiais laikais. Popiežius akcentuoja, kad tikrasis solidarumas kyla iš Kristaus mokymo. Dokumentas taip pat aptaria Bažnyčios misiją ginant teisingumą ir tiesą.

Supremi apostolatus officio. 1883-06-20. (Aukščiausios apaštalinės pareigos vardu). Popiežius Leonas XIII. Skatina Rožinio maldą kaip priemonę kovoti su visuomenės blogybėmis. Enciklika pabrėžia Rožinio dvasinę galią stiprinant tikėjimą ir moralę. Leonas XIII ragina tikinčiuosius dažnai melstis Rožinį, ypač sunkių išbandymų metu. Dokumentas akcentuoja Mergelės Marijos užtarimo svarbą krikščionių gyvenime. Popiežius taip pat pabrėžia, kad Rožinio malda padeda atsispirti sekuliarizmo ir moralinio nuosmukio pavojams. Enciklika skirta atgaivinti šią maldos tradiciją Bažnyčioje.

Tametsi futura prospicientibus. 1900-11-01. (Nors ir numatant ateitį). Popiežius Leonas XIII. Apmąsto Kristaus karališkumą ir jo reikšmę pasauliui. Enciklika pabrėžia, kad Kristus yra visų tautų ir visuomenių Karalius, vedantis į tiesą ir teisingumą. Leonas XIII ragina tikinčiuosius pripažinti Kristaus viešpatavimą asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime. Dokumentas kritikuoja sekuliarizmo plitimą, kuris atitolina žmones nuo Dievo. Popiežius akcentuoja, kad tik grįžimas prie krikščioniškų vertybių gali užtikrinti taiką ir gerovę. Enciklika skirta stiprinti tikėjimą Kristaus karališkąja galia.

Tribus circiter. 1906-04-05. (Apie tris). Popiežius Pijus X. Apie Mariavitų judėjimą Lenkijoje ir jo keliamas grėsmes. Enciklika įspėja apie Mariavitų mokymo klaidas, kurios nukrypsta nuo katalikų tikėjimo. Pijus X pabrėžia Bažnyčios autoriteto svarbą išlaikant tikėjimo grynumą. Dokumentas ragina tikinčiuosius vengti klaidingų judėjimų ir laikytis apaštalų mokymo. Popiežius taip pat išreiškia rūpestį dėl galimų schizmų Lenkijos Bažnyčioje. Enciklika skirta apsaugoti tikinčiuosius nuo klaidų ir stiprinti vienybę.

Ubi arcano Dei consilio. 1922-12-23. (Slaptu Dievo nutarimu). Popiežius Pijus XI. Apie Kristaus taiką Jo karalystėje. Enciklika pabrėžia, kad tikra taika kyla iš Kristaus mokymo ir Jo viešpatavimo pripažinimo. Pijus XI kritikuoja po Pirmojo pasaulinio karo išlikusį priešiškumą ir ragina kurti taiką per krikščioniškas vertybes. Dokumentas akcentuoja Bažnyčios vaidmenį skatinant tarpusavio supratimą tarp tautų. Popiežius ragina tikinčiuosius melstis ir darbuotis dėl taikos pasaulyje. Enciklika skirta įkvėpti krikščionis siekti Dievo karalystės žemėje.

Une fois encore. 1907-01-06. (Dar kartą). Popiežius Pijus X. Apie Bažnyčios ir valstybės atskyrimą Prancūzijoje. Enciklika smerkia Prancūzijos įstatymus, ribojančius Bažnyčios laisvę ir konfiskuojančius jos turtą. Pijus X pabrėžia, kad toks atskyrimas prieštarauja krikščioniškoms vertybėms ir kenkia visuomenei. Dokumentas ragina katalikus išlaikyti tikėjimą ir priešintis sekuliarizacijos politikai. Popiežius taip pat išreiškia solidarumą su Prancūzijos tikinčiaisiais, susiduriančiais su persekiojimu. Enciklika skirta stiprinti katalikų pasipriešinimą neteisingiems įstatymams.

Ut unum sint. 1995-10-02. (Kad visi būtų viena). Popiežius Jonas Paulius II. Apie ekumeninį siekį atkurti krikščionių vienybę. Enciklika pabrėžia Kristaus maldą už savo mokinių vienybę ir ragina krikščionis siekti susitaikymo. Jonas Paulius II aptaria ekumeninio dialogo svarbą tarp skirtingų krikščionių konfesijų. Dokumentas akcentuoja bendrų tikėjimo tiesų ieškojimą ir pagarbą skirtumams. Popiežius išreiškia viltį, kad vienybė stiprins Bažnyčios misiją pasaulyje. Enciklika skirta skatinti bendradarbiavimą ir maldą už krikščionių vienybę.

Vehementer Nos. 1906-02-11. (Mes stipriai). Popiežius Pijus X. Apie Prancūzijos įstatymą dėl Bažnyčios ir valstybės atskyrimo. Enciklika griežtai kritikuoja Prancūzijos vyriausybės veiksmus, ribojančius Bažnyčios teises. Pijus X pabrėžia, kad toks atskyrimas pažeidžia Dievo nustatytą tvarką ir kenkia visuomenės moralei. Dokumentas ragina katalikus tvirtai laikytis tikėjimo ir priešintis neteisingiems įstatymams. Popiežius taip pat išreiškia paramą Prancūzijos tikintiesiems, susiduriantiems su sunkumais. Enciklika skirta ginti Bažnyčios laisvę ir krikščioniškas vertybes.

Veritatis splendor. 1993-08-06. (Tiesos spindesys). Popiežius Jonas Paulius II. Apie moralės principus, sąžinės ugdymą ir tiesos reikšmę žmogaus gyvenime. Enciklika pabrėžia absoliučių moralės normų svarbą, kylančią iš Dievo įstatymo. Jonas Paulius II kritikuoja reliatyvizmą, kuris neigia objektyvią tiesą. Dokumentas ragina tikinčiuosius ugdyti sąžinę pagal Bažnyčios mokymą. Popiežius akcentuoja, kad tikroji laisvė pasiekiama gyvenant pagal tiesą. Enciklika skirta stiprinti krikščionių supratimą apie moralę ir jos pagrindą tikėjime.

Enciklikų sąrašas pagal datą

Inscrutabili Dei consilio.. 1878-04-21. (Neišmatuojamu Dievo nutarimu). Popiežius Leonas XIII. Apmąstymas apie visuomenės blogybes ir Bažnyčios vaidmenį jas gydant. Šioje pirmojoje savo enciklikoje Leonas XIII aptaria XIX a. visuomenės moralinį nuosmukį, įskaitant sekuliarizmą, materializmą ir socialinę neteisybę. Jis pabrėžia, kad Bažnyčia, kaip Dievo įsteigta institucija, turi unikalią misiją gydyti šias blogybes per tikėjimo skelbimą ir moralinį vadovavimą. Popiežius ragina katalikus aktyviai dalyvauti visuomenės atnaujinime, remiantis krikščioniškomis vertybėmis. Enciklika taip pat pabrėžia popiežiaus, kaip visuotinio mokytojo, autoritetą sprendžiant šiuolaikinius iššūkius. Dokumentas nustatė Leono XIII pontifikato toną, akcentuodamas Bažnyčios įtaką modernėjančiame pasaulyje.

Quod apostolici muneris.. 1878-12-28. (Apaštalinės pareigos reikalavimu). Popiežius Leonas XIII. Kritika socializmui ir komunizmui, gindamas krikščionišką socialinę tvarką. Šioje enciklikoje Leonas XIII smerkia socializmo ir komunizmo ideologijas, teigdamas, kad jos neigia Dievo nustatytą tvarką, privačią nuosavybę ir šeimos svarbą. Jis pabrėžia, kad Bažnyčia siūlo teisingesnę visuomenės viziją, grindžiamą krikščioniškomis vertybėmis, kurios gerbia žmogaus orumą ir socialinį teisingumą. Popiežius ragina katalikus priešintis šių ideologijų plėtrai, išlaikant ištikimybę Tradicijai. Enciklika taip pat aptaria Bažnyčios teisę mokyti moralės ir socialinių klausimų. Dokumentas, viena pirmųjų Leono XIII enciklikų, nustatė jo pontifikato toną, ginant Bažnyčios mokymą nuo XIX a. ideologinių grėsmių.

Aeterni Patris.. 1879-08-04. (Amžinojo Tėvo). Popiežius Leonas XIII. Skatina atgaivinti šv. Tomo Akviniečio filosofiją kaip krikščioniško mąstymo pagrindą. Ši enciklika laikoma neotomizmo, arba šv. Tomo Akviniečio mokymo atgimimo, pradžia. Leonas XIII pabrėžia, kad tomistinė filosofija yra tinkamiausia krikščioniškajai teologijai, nes ji suderina tikėjimą ir protą. Jis ragina seminarijas ir katalikiškas mokyklas įtraukti tomizmą į mokymo programas, siekiant kovoti su modernizmo ir racionalizmo klaidomis. Enciklika taip pat pabrėžia filosofijos svarbą ginant Bažnyčios mokymą nuo sekuliarių ideologijų. Dokumentas turėjo ilgalaikį poveikį katalikiškajai švietimo sistemai ir teologijai XX a.

Arcanum divinae.. 1880-02-10. (Dieviškoji paslaptis). Popiežius Leonas XIII. Apie krikščioniškos santuokos sakramentinį pobūdį ir jos svarbą visuomenei. Šioje enciklikoje Leonas XIII gina santuokos kaip Dievo įsteigto sakramento šventumą, pabrėždamas jos neišardomumą ir dvasinę prigimtį. Jis smerkia civilines skyrybas ir sekuliarias santuokos sampratas, kurios, anot jo, griauna šeimos ir visuomenės pagrindus. Popiežius ragina valstybes gerbti Bažnyčios autoritetą santuokos klausimais ir skatinti krikščioniškas šeimos vertybes. Enciklika taip pat aptaria santuokos svarbą auginant vaikus tikėjime ir kuriant stabilią visuomenę. Dokumentas atspindi Leono XIII pastangas priešintis XIX a. sekuliarizacijos tendencijoms.

Grande munus.. 1880-09-30. (Didžioji pareiga). Popiežius Leonas XIII. Pagerbia šv. Kirilą ir Metodijų, slavų apaštalus, pabrėždamas jų indėlį į krikščionybės sklaidą. Šioje enciklikoje Leonas XIII šlovina šv. Kirilo ir Metodijaus misiją, kuri atnešė krikščionybę slavų tautoms IX a., pabrėždamas jų evangelizacijos ir kultūrinio darbo svarbą. Jis ragina slavų katalikus išlaikyti savo tikėjimo paveldą ir stiprinti vienybę su Romos Bažnyčia. Popiežius taip pat pabrėžia šių šventųjų indėlį kuriant slavų raštą ir liturgiją, kuri praturtino Bažnyčios įvairovę. Enciklika išreiškia Leono XIII dėmesį Rytų Europai ir siekį stiprinti katalikų tapatybę šioje regione. Dokumentas atspindi popiežiaus pastangas skatinti Bažnyčios misiją ir istorinio paveldo vertinimą.

Diuturnum illud.. 1881-05-15. (Ilgai trunkanti tvarka). Popiežius Leonas XIII. Apmąstymas apie politinę valdžią ir jos kilmę, pabrėžiant krikščionišką požiūrį į valdžią. Šioje enciklikoje Leonas XIII teigia, kad visa valdžia kyla iš Dievo, todėl politinės institucijos turi gerbti moralinius ir religinius principus. Jis kritikuoja sekuliarias valdžios teorijas, kurios atmeta Dievo autoritetą, ir ragina valstybes remtis krikščioniškomis vertybėmis. Popiežius pabrėžia, kad Bažnyčia ir valstybė turi bendradarbiauti, siekdamos bendrojo gėrio, tačiau kiekviena turi savo autonomiją. Enciklika taip pat aptaria piliečių pareigą paklusti teisėtai valdžiai, jei ji neprieštarauja Dievo įstatymams. Dokumentas atspindi Leono XIII pastangas suderinti Bažnyčios mokymą su modernėjančios visuomenės iššūkiais.

Licet multa.. 1881-06-29. (Nors ir daug). Popiežius Leonas XIII. Apie Bažnyčios padėtį Belgijoje ir kvietimas į vienybę tarp katalikų. Šioje enciklikoje Leonas XIII aptaria politinius ir religinius konfliktus Belgijoje, ypač tarp katalikų ir liberalų dėl švietimo kontrolės. Jis ragina Belgijos katalikus išlikti vieningus ir ginti Bažnyčios teises, ypač katalikiškų mokyklų autonomiją. Popiežius pabrėžia, kad tikėjimas yra esminis visuomenės stabilumo pagrindas, ir kritikuoja sekuliarizmo plėtrą. Enciklika taip pat kviečia vyskupus ir kunigus stiprinti tikinčiųjų bendruomenes per katekizaciją ir pastoraciją. Dokumentas atspindi Leono XIII pastangas apsaugoti Bažnyčios įtaką XIX a. Europoje, susidūrus su politiniais iššūkiais.

Etsi nos.. 1882-07-10. (Nors ir mes). Popiežius Leonas XIII. Apie Bažnyčios padėtį Italijoje ir iššūkius, su kuriais susiduria katalikai. Šioje enciklikoje Leonas XIII aptaria įtemptus Bažnyčios ir Italijos valstybės santykius po Italijos suvienijimo, ypač dėl Popiežiaus Valstybės praradimo. Jis smerkia sekuliarizmo ir antikrikščioniškų judėjimų, tokių kaip masonerija, įtaką Italijos visuomenei. Popiežius ragina Italijos katalikus išlikti ištikimus tikėjimui ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, remiantis krikščioniškomis vertybėmis. Enciklika taip pat pabrėžia Bažnyčios teisę laisvai veikti ir šviesti tikinčiuosius. Dokumentas atspindi Leono XIII pastangas ginti Bažnyčios autoritetą XIX a. politinių permainų kontekste.

Auspicato concessum.. 1882-09-08. (Palankiai suteikta). Popiežius Leonas XIII. Apie šv. Pranciškaus Trečiąjį ordiną ir jo svarbą krikščioniškam gyvenimui. Šioje enciklikoje Leonas XIII šlovina šv. Pranciškaus Asyžiečio dvasingumą ir ragina tikinčiuosius jungtis prie Trečiojo pranciškonų ordino. Jis pabrėžia, kad šis ordinas, skirtas pasauliečiams, leidžia gyventi evangelinį neturtą ir meilę kasdieniame gyvenime. Popiežius mato Trečiąjį ordiną kaip priemonę atsispirti materializmui ir moraliniam nuosmukiui XIX a. visuomenėje. Enciklika ragina vyskupus ir kunigus skatinti šio ordino plėtrą, kad daugiau katalikų galėtų sekti šv. Pranciškaus pavyzdžiu. Dokumentas atspindi Leono XIII pastangas stiprinti pasauliečių įsitraukimą į Bažnyčios gyvenimą.

Cum multa.. 1882-12-28. (Daugelio reikalų akivaizdoje). Popiežius Leonas XIII. Apie Bažnyčios padėtį Ispanijoje ir kvietimas į vienybę tarp dvasininkų ir tikinčiųjų. Šioje enciklikoje Leonas XIII aptaria politinius ir religinius neramumus Ispanijoje, ragindamas katalikus išlikti vieningus ir ištikimus Bažnyčiai. Jis kritikuoja liberalizmo ir sekuliarizmo įtaką, kurios, anot jo, silpnina krikščioniškąją visuomenę. Popiežius pabrėžia dvasininkų pareigą būti moraliniais vadovais ir skatinti tikinčiųjų vienybę. Enciklika taip pat ragina Ispanijos valdžią gerbti Bažnyčios teises ir remti krikščionišką švietimą. Dokumentas atspindi Leono XIII rūpestį dėl Bažnyčios įtakos išsaugojimo XIX a. Europoje.

Supremi apostolatus officio.. 1883-06-20. (Aukščiausios apaštalinės pareigos vardu). Popiežius Leonas XIII. Skatina Rožinio maldą kaip priemonę kovoti su visuomenės blogybėmis. Enciklika pabrėžia Rožinio dvasinę galią stiprinant tikėjimą ir moralę. Leonas XIII ragina tikinčiuosius dažnai melstis Rožinį, ypač sunkių išbandymų metu. Dokumentas akcentuoja Mergelės Marijos užtarimo svarbą krikščionių gyvenime. Popiežius taip pat pabrėžia, kad Rožinio malda padeda atsispirti sekuliarizmo ir moralinio nuosmukio pavojams. Enciklika skirta atgaivinti šią maldos tradiciją Bažnyčioje.

Quarto abeunte saeculo.. 1883-08-30. (Ketvirtajam šimtmečiui baigiantis). Popiežius Leonas XIII. Skirta šv. Kristoforo Kolumbo kelionės jubiliejui, pabrėžiant krikščionybės plėtrą. Šioje enciklikoje Leonas XIII mini Kolumbo kelionės 400-ąsias metines, šlovindamas jo indėlį atnešant krikščionybę į Ameriką. Popiežius pabrėžia evangelizacijos svarbą ir katalikų misionierių darbą formuojant Naujojo Pasaulio kultūrą. Jis ragina Amerikos katalikus išlikti ištikimus tikėjimui ir tęsti Kolumbo palikimą, skleidžiant Evangeliją. Enciklika taip pat išreiškia Leono XIII viltį, kad krikščionybė stiprins vienybę tarp Amerikos tautų. Dokumentas atspindi popiežiaus dėmesį Bažnyčios misijai ir jos istorinei reikšmei.

Humanum genus.. 1884-06-29. (Žmonių giminė). Popiežius Leonas XIII. Pasmerkia laisvąją mūriją ir jos įtaką visuomenei bei religijai. Šioje enciklikoje Leonas XIII griežtai kritikuoja masonų organizacijas, teigdamas, kad jų principai, skatinantys sekuliarizmą ir reliatyvizmą, yra nesuderinami su krikščioniškuoju tikėjimu. Jis įspėja, kad masonerija siekia silpninti Bažnyčios įtaką, skatindama ateizmą ir moralinį nuosmukį. Popiežius ragina katalikus būti budriems ir ginti tikėjimą, ypač švietimo ir politikos srityse. Enciklika pabrėžia Bažnyčios pareigą saugoti visuomenę nuo antikrikščioniškų ideologijų. Dokumentas atspindi Leono XIII susirūpinimą dėl XIX a. sekuliarizacijos ir Bažnyčios autoriteto mažėjimo.

Immortale Dei.. 1885-11-01. (Nemirtingasis Dievas). Popiežius Leonas XIII. Apie krikščionišką valstybės sampratą ir Bažnyčios bei valstybės santykius. Šioje enciklikoje Leonas XIII teigia, kad valstybės autoritetas kyla iš Dievo, todėl jos turi gerbti krikščioniškas moralės ir tikėjimo vertybes. Jis pabrėžia, kad Bažnyčia ir valstybė turi bendradarbiauti, kiekviena vykdydama savo funkcijas, siekdamos bendrojo gėrio. Popiežius kritikuoja sekuliarias ideologijas, kurios atmeta religiją, teigdamas, kad jos veda į moralinį ir socialinį chaosą. Enciklika ragina katalikus būti ištikimus piliečius, bet ginti Bažnyčios teises prieš neteisingus įstatymus. Dokumentas yra vienas svarbiausių Leono XIII darbų, formavusių Bažnyčios mokymą apie valstybės ir religijos santykį.

Quod multum.. 1886-12-25. (Kadangi daug). Popiežius Leonas XIII. Skirta Airijos vyskupams, aptariant Bažnyčios padėtį šalyje. Šioje enciklikoje Leonas XIII nagrinėja Airijos katalikų iššūkius, ypač politinį nestabilumą ir ekonominį skurdą, susijusį su britų valdymu. Jis giria Airijos tikinčiųjų ištikimybę tikėjimui ir ragina vyskupus stiprinti katalikišką švietimą bei pastoraciją, kad būtų išsaugota Bažnyčios įtaka. Popiežius pabrėžia vienybės su Romos Apaštalų Sostu svarbą ir kritikuoja sekuliarias ideologijas, kurios kelia grėsmę katalikų tapatybei. Enciklika taip pat skatina airius gyventi pagal krikščioniškas dorybes, siekiant socialinio teisingumo. Dokumentas atspindi Leono XIII rūpestį Airijos Bažnyčia ir jos vaidmeniu XIX a. politiniame kontekste.

Officio sanctissimo.. 1887-12-25. (Švenčiausia pareiga). Popiežius Leonas XIII. Apie Bažnyčios padėtį Bavarijoje ir kvietimas į vienybę. Šioje enciklikoje Leonas XIII aptaria Bažnyčios situaciją Bavarijoje, kur po Kulturkampf iššūkių katalikai vis dar susiduria su sekuliarizmo ir politinio spaudimo pasekmėmis. Jis giria Bavarijos katalikus už jų ištikimybę tikėjimui ir ragina juos stiprinti vienybę su Romos Apaštalų Sostu. Popiežius pabrėžia Bažnyčios teisę laisvai veikti švietimo ir pastoracijos srityse, kritikuodamas liberalias ideologijas. Enciklika taip pat kviečia vyskupus ir kunigus aktyviai mokyti tikinčiuosius, kad būtų išsaugota krikščioniškoji tapatybė. Dokumentas atspindi Leono XIII pastangas stiprinti Bažnyčios pozicijas XIX a. Europoje.

Libertas praestantissimum.. 1888-06-20. (Kilniausia laisvė). Popiežius Leonas XIII. Apie tikrąją laisvės prigimtį ir jos santykį su tiesa bei morale. Šioje enciklikoje Leonas XIII teigia, kad tikroji laisvė kyla iš Dievo įstatymų ir yra neatsiejama nuo moralės ir tiesos. Jis kritikuoja liberalizmo idėjas, kurios laisvę supranta kaip neribotą savivalę, teigdamas, kad tai veda į moralinį chaosą ir visuomenės žlugimą. Popiežius pabrėžia, kad Bažnyčia gina asmens laisvę, tačiau ji turi būti derinama su atsakomybe ir Dievo valia. Enciklika ragina katalikus priešintis sekuliarioms ideologijoms, kurios atmeta religiją, ir gyventi pagal krikščioniškąją moralę. Dokumentas yra vienas svarbiausių Leono XIII darbų, formavusių Bažnyčios požiūrį į moderniąją laisvės sampratą.

Sapientiae christianae.. 1889-08-10. (Krikščioniškoji išmintis). Popiežius Leonas XIII. Apie krikščionių pareigas visuomenėje ir jų dalyvavimą politiniame gyvenime. Šioje enciklikoje Leonas XIII pabrėžia, kad katalikai, kaip piliečiai, turi pareigą aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, vadovaudamiesi krikščioniška morale ir Bažnyčios mokymu. Jis ragina tikinčiuosius ginti tikėjimą ir moralines vertybes politikoje, ypač prieš sekuliarizmo ir liberalizmo plėtrą. Popiežius pabrėžia šeimos, kaip visuomenės pagrindo, svarbą ir kritikuoja ideologijas, kurios silpnina krikščioniškąją tapatybę. Enciklika taip pat kviečia šviesti jaunimą, kad jie taptų atsakingais piliečiais. Dokumentas atspindi Leono XIII pastangas suderinti krikščionišką tikėjimą su XIX a. politiniais ir socialiniais iššūkiais.

Dall’alto dell’Apostolico Seggio.. 1890-06-20. (Iš apaštališkojo Sosto aukštybių). Popiežius Leonas XIII. Pasmerkia masonų veiklą Italijoje ir jų įtaką visuomenei. Šioje enciklikoje Leonas XIII griežtai kritikuoja laisvąją mūriją, teigdamas, kad jos principai prieštarauja krikščioniškam mokymui ir kelia grėsmę visuomenės moralei. Jis ragina Italijos katalikus būti budriems ir priešintis masonų įtakai politikoje, švietime ir viešajame gyvenime. Popiežius pabrėžia Bažnyčios pareigą ginti tikėjimą ir skatinti krikščioniškas vertybes. Enciklika taip pat aptaria būtinybę stiprinti katalikų švietimą, kad būtų atsispirta sekuliarioms ideologijoms. Dokumentas atspindi Leono XIII susirūpinimą dėl Bažnyčios autoriteto silpnėjimo Italijoje.

Rerum Novarum.. 1891-05-15. (Apie naujus dalykus). Popiežius Leonas XIII. Pirmoji socialinė enciklika, aptarianti darbininkų teises ir kapitalo bei darbo santykius. Šioje enciklikoje Leonas XIII nagrinėja industrializacijos keliamas problemas, tokias kaip darbininkų išnaudojimas ir socialinė nelygybė, siūlydamas krikščionišką atsaką. Jis gina darbininkų teisę į teisingą atlygį, saugias darbo sąlygas ir asociacijų kūrimą, kartu pabrėždamas privačios nuosavybės svarbą. Popiežius smerkia tiek socializmą, kuris naikina asmens iniciatyvą, tiek nevaldomą kapitalizmą, kuris ignoruoja bendrąjį gėrį. Enciklika ragina darbdavius ir darbuotojus bendradarbiauti, remiantis krikščioniškomis vertybėmis. Dokumentas laikomas Bažnyčios socialinio mokymo pamatu, įtakojusiu vėlesnes socialines enciklikas.

Custodi di quella fede.. 1892-01-18. (To tikėjimo saugotojams). Popiežius Leonas XIII. Skirta Italijos katalikams, kviečiant juos išlikti ištikimiems tikėjimui. Šioje enciklikoje Leonas XIII smerkia masonų ir kitų antikrikščioniškų judėjimų įtaką Italijoje, ragindamas tikinčiuosius ginti savo tikėjimą. Jis pabrėžia katalikų pareigą priešintis sekuliarizacijai ir išlaikyti Bažnyčios mokymo grynumą. Popiežius taip pat ragina Italijos katalikus aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, remiantis krikščioniškomis vertybėmis. Enciklika atspindi įtemptus Bažnyčios ir Italijos valstybės santykius po Italijos suvienijimo. Dokumentas yra dalis Leono XIII pastangų stiprinti katalikų tapatybę modernėjančiame pasaulyje.

Laetitiae sanctae.. 1893-09-08. (Šventasis džiaugsmas). Popiežius Leonas XIII. Skatina Rožinio maldą kaip dvasinę priemonę tikinčiųjų gyvenime. Šioje enciklikoje Leonas XIII pabrėžia Rožinio maldos reikšmę, ypač spalio mėnesį, kaip būdą stiprinti tikėjimą ir prašyti Mergelės Marijos užtarimo. Jis ragina tikinčiuosius medituoti Kristaus gyvenimo slėpinius, kurie įkvepia dorybes ir padeda atsispirti visuomenės blogybėms, tokioms kaip materializmas. Popiežius pabrėžia Rožinio universalumą, tinkantį visiems – nuo vaikų iki mokslininkų. Enciklika taip pat skatina parapijas organizuoti viešas Rožinio maldas, siekiant vienyti bendruomenes. Dokumentas yra dalis Leono XIII mariologinių enciklikų, skirtų atgaivinti katalikų pamaldumą XIX a. pabaigoje.

Iampridem.. 1894-07-20. (Jau seniai). Popiežius Leonas XIII. Apie Bažnyčios padėtį Vokietijoje ir katalikų pareigas. Šioje enciklikoje Leonas XIII aptaria katalikų padėtį Vokietijoje po Kulturkampf, kai Bismarcko politika ribojo Bažnyčios laisves. Jis giria Vokietijos katalikus už jų ištikimybę tikėjimui ir ragina juos toliau ginti Bažnyčios teises švietime ir viešajame gyvenime. Popiežius pabrėžia katalikų pareigą dalyvauti visuomenėje, remiantis krikščioniškomis vertybėmis, ir vengti sekuliarių ideologijų. Enciklika taip pat skatina vyskupus ir kunigus stiprinti tikinčiųjų bendruomenes per katekizaciją ir pastoraciją. Dokumentas atspindi Leono XIII pastangas stiprinti Bažnyčios pozicijas politinių iššūkių akivaizdoje.

Adjutricem populi.. 1895-09-08. (Liaudies pagalbininkė). Popiežius Leonas XIII. Skatina Marijos garbinimą ir jos vaidmenį Bažnyčios gyvenime. Šioje enciklikoje Leonas XIII pabrėžia Mergelės Marijos kaip tikinčiųjų globėjos ir tarpininkės svarbą. Jis ragina katalikus dažniau melstis Rožinį, kuris, anot popiežiaus, yra galinga priemonė kovoti su visuomenės blogybėmis, įskaitant sekuliarizmą ir moralinį nuosmukį. Enciklika aptaria Marijos motinišką rūpestį žmonija ir jos artumą Kristui, kaip išganymo plano dalį. Leonas XIII taip pat pabrėžia Marijos vaidmenį stiprinant Bažnyčios vienybę ir tikinčiųjų dvasinį gyvenimą. Dokumentas atspindi popiežiaus mariologinį dėmesį ir jo pastangas skatinti pamaldumą XIX a. pabaigoje.

Satis cognitum.. 1896-06-29. (Pakankamai žinoma). Popiežius Leonas XIII. Apie Bažnyčios vienybę, pabrėžiant tikėjimo ir bendrystės svarbą. Enciklika išryškina Petro primato reikšmę kaip Bažnyčios vienybės pagrindą. Leonas XIII aiškina, kad tikroji vienybė kyla iš bendro tikėjimo ir apaštalų mokymo laikymosi. Jis ragina katalikus išlaikyti ištikimybę Bažnyčios mokymui, kad būtų išvengta schizmų. Dokumentas pabrėžia, jog vienybė yra esminė krikščionių bendruomenės stiprybės sąlyga. Taip pat akcentuojama, kad Bažnyčia yra Kristaus įsteigta institucija, turinti dieviškąją misiją. Enciklika skirta stiprinti katalikų supratimą apie Bažnyčios prigimtį ir jos vaidmenį pasaulyje.

Divinum illud munus.. 1897-05-09. (Dieviškoji dovana). Popiežius Leonas XIII. Apie Šventosios Dvasios vaidmenį Bažnyčioje ir tikinčiųjų gyvenime. Šioje enciklikoje Leonas XIII pabrėžia Šventosios Dvasios dieviškąją prigimtį ir Jos veikimą stiprinant Bažnyčios vienybę bei tikinčiųjų šventumą. Jis ragina katalikus gilinti savo pamaldumą Šventajai Dvasiai per maldą ir sakramentus, ypač per Sekmines. Popiežius aptaria Šventosios Dvasios dovanas, kurios padeda tikintiesiems gyventi pagal Dievo valią. Enciklika taip pat kviečia vyskupus ir kunigus mokyti apie Šventosios Dvasios svarbą, kad būtų atgaivintas dvasinis gyvenimas. Dokumentas atspindi Leono XIII siekį stiprinti teologinį supratimą apie Trečiąjį Trejybės Asmenį.

Augustissimae Virginis Mariae.. 1897-08-15. (Švenčiausioji Mergelė Marija). Popiežius Leonas XIII. Skatina Rožinio maldą ir Marijos garbinimą. Šioje enciklikoje Leonas XIII pabrėžia Rožinio maldos svarbą kaip dvasinę priemonę, stiprinančią tikinčiųjų tikėjimą ir vienybę. Jis ragina katalikus reguliariai melstis Rožinį, ypač spalio mėnesį, matydamas tai kaip būdą kovoti su visuomenės moralinėmis ir dvasinėmis problemomis. Popiežius aptaria Marijos, kaip Dievo Motinos ir Bažnyčios globėjos, vaidmenį, pabrėždamas jos užtarimo galią. Enciklika taip pat skatina parapijas ir bendruomenes organizuoti viešas Rožinio maldas. Dokumentas atspindi Leono XIII mariologinį pamaldumą ir jo siekį atgaivinti katalikų dvasinį gyvenimą.

Diuturni temporis.. 1898-09-05. (Ilgas laiko tarpas). Popiežius Leonas XIII. Apie Rožinio maldos praktiką ir jos naudą tikintiesiems. Šioje enciklikoje Leonas XIII pabrėžia Rožinio maldos dvasinę galią, ypač kaip priemonę stiprinti tikėjimą ir kovoti su visuomenės blogybėmis. Jis ragina katalikus, ypač spalio mėnesį, dažniau melstis Rožinį, matydamas tai kaip būdą kreiptis į Mergelę Mariją užtarimo. Popiežius aptaria Rožinio reikšmę medituojant Kristaus gyvenimo slėpinius ir stiprinant bendruomenės vienybę. Enciklika taip pat pabrėžia Marijos, kaip Bažnyčios Motinos, vaidmenį vedant tikinčiuosius į Dievą. Dokumentas yra dalis Leono XIII mariologinių enciklikų, skirtų atgaivinti katalikų pamaldumą.

Annum sacrum.. 1899-05-25. (Šventieji metai). Popiežius Leonas XIII. Pašvenčia visą pasaulį Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Šioje enciklikoje Leonas XIII ragina tikinčiuosius atsiduoti Jėzaus Širdžiai kaip meilės ir išganymo simboliui, ypač artėjant XX a. Popiežius pabrėžia, kad šis pašventimas yra atsakas į pasaulio moralinį nuosmukį ir sekuliarizmo plėtrą. Enciklika skatina tikinčiuosius praktikuoti pamaldumą Jėzaus Širdžiai, įskaitant reguliarią maldą ir atgailą. Leonas XIII taip pat nurodo, kad šis aktas turi būti atliktas visos Bažnyčios vardu, įtraukiant visas tautas. Dokumentas atspindi popiežiaus pastangas stiprinti katalikų dvasinį gyvenimą ir Bažnyčios įtaką pasaulyje.

Tametsi futura prospicientibus.. 1900-11-01. (Nors ir numatant ateitį). Popiežius Leonas XIII. Apmąsto Kristaus karališkumą ir jo reikšmę pasauliui. Enciklika pabrėžia, kad Kristus yra visų tautų ir visuomenių Karalius, vedantis į tiesą ir teisingumą. Leonas XIII ragina tikinčiuosius pripažinti Kristaus viešpatavimą asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime. Dokumentas kritikuoja sekuliarizmo plitimą, kuris atitolina žmones nuo Dievo. Popiežius akcentuoja, kad tik grįžimas prie krikščioniškų vertybių gali užtikrinti taiką ir gerovę. Enciklika skirta stiprinti tikėjimą Kristaus karališkąja galia.

Graves de communi re.. 1901-01-18. (Rimti visuomeniniai klausimai). Popiežius Leonas XIII. Apie krikščioniškąją demokratiją ir socialinę tvarką. Šioje enciklikoje Leonas XIII aptaria krikščioniškosios demokratijos principus, pabrėždamas, kad tikra demokratija turi būti grindžiama krikščioniškomis vertybėmis ir socialiniu teisingumu. Jis ragina katalikus dalyvauti visuomenės gyvenime, remiant darbininkų teises ir kovojant su socialine nelygybe, tačiau įspėja dėl socialistinių kraštutinumų. Popiežius pabrėžia Bažnyčios socialinio mokymo, ypač „Rerum Novarum“, svarbą formuojant teisingą visuomenę. Enciklika taip pat skatina katalikiškas organizacijas, kurios remia vargšus ir stiprina bendruomenes. Dokumentas atspindi Leono XIII pastangas suderinti Bažnyčios mokymą su modernėjančios visuomenės iššūkiais.

Quod votis.. 1902-04-30. (Atsiliepiant į pageidavimus). Popiežius Leonas XIII. Skatina katalikiškąjį auklėjimą ir švietimą. Šioje enciklikoje Leonas XIII pabrėžia katalikiško švietimo svarbą formuojant jaunimą pagal krikščioniškas vertybes, ypač sekuliarizmo ir materializmo plitimo metu. Jis ragina vyskupus ir kunigus steigti katalikiškas mokyklas ir užtikrinti, kad jose būtų mokoma tikėjimo tiesų kartu su akademinėmis žiniomis. Popiežius kritikuoja valstybines švietimo sistemas, kurios ignoruoja religiją, teigdamas, kad jos kelia pavojų jaunimo moralei. Enciklika taip pat pabrėžia tėvų atsakomybę renkantis tinkamą vaikų ugdymą. Dokumentas atspindi Leono XIII pastangas stiprinti Bažnyčios įtaką švietime XIX a. pabaigoje.

Fin dal principio.. 1903-06-20. (Nuo pat pradžios). Popiežius Leonas XIII. Apie kunigų ugdymą ir seminarijų svarbą. Šioje enciklikoje Leonas XIII pabrėžia seminarijų reikšmę formuojant gerai išsilavinusius ir dvasiškai stiprius kunigus, kurie yra Bažnyčios misijos pagrindas. Jis ragina vyskupus užtikrinti, kad seminaristai gautų visapusišką teologinį, filosofinį ir moralinį išsilavinimą, remiantis šv. Tomo Akviniečio mokymu. Popiežius kritikuoja sekuliarias švietimo tendencijas, kurios silpnina kunigų formaciją, ir pabrėžia dvasinių pratybų svarbą. Enciklika taip pat aptaria kunigų pareigą būti tikėjimo mokytojais ir moraliniais vadovais bendruomenėse. Dokumentas atspindi Leono XIII pastangas stiprinti Bažnyčios dvasinį ir intelektualinį pagrindą XIX a. pabaigoje.

Ad diem illum laetissimum.. 1904-02-02. (Tą laimingą dieną). Popiežius Pijus X. Apie Nekaltojo Prasidėjimo dogmą ir Marijos vaidmenį išganymo istorijoje. Ši enciklika buvo paskelbta minint 50-ąsias Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimo metines. Pijus X pabrėžia Marijos tyrumą ir jos unikalią vietą kaip Dievo Motinos, kuri yra laisva nuo gimtosios nuodėmės. Jis ragina tikinčiuosius gilinti savo pamaldumą Marijai, matydamas ją kaip tarpininkę tarp Dievo ir žmonijos. Enciklika taip pat aptaria Marijos svarbą kovojant su modernizmo klaidomis, kurios, anot popiežiaus, kelia grėsmę tikėjimui. Dokumentas skatina Rožinio maldą kaip būdą stiprinti dvasinį ryšį su Marija.

Iucunda sane.. 1904-03-12. (Iš tiesų džiugu). Popiežius Pijus X. Apie šv. Grigalių Didįjį ir jo indėlį Bažnyčiai. Šioje enciklikoje Pijus X mini šv. Grigaliaus Didžiojo, VI–VII a. popiežiaus, darbus, pabrėždamas jo indėlį į liturgijos reformą, evangelizaciją ir Bažnyčios valdymą. Popiežius giria Grigaliaus nuopelnus plėtojant gregorijinį choralą ir siunčiant misionierius į Angliją, kas sustiprino krikščionybę Europoje. Enciklika ragina kunigus ir tikinčiuosius sekti Grigaliaus pavyzdžiu, ypač uolumu pastoracijoje ir ištikimybe Bažnyčios Tradicijai. Dokumentas taip pat pabrėžia Grigaliaus mokymo aktualumą kovojant su modernizmo klaidomis. Ši enciklika atspindi Pijaus X pastangas stiprinti Bažnyčios dvasinį paveldą ir kunigų formaciją.

Acerbo nimis.. 1905-04-15. (Per daug skaudu). Popiežius Pijus X. Apie krikščioniškojo mokymo svarbą ir būtinybę jį skleisti visiems tikintiesiems. Šioje enciklikoje Pijus X pabrėžia, kad religinio švietimo trūkumai yra viena pagrindinių tikinčiųjų dvasinio silpnumo priežasčių. Jis ragina vyskupus ir kunigus aktyviai mokyti katekizmo, kad tikintieji geriau suprastų savo tikėjimą. Enciklika akcentuoja, jog neišmanymas religijos klausimais kelia pavojų tiek asmeniniam, tiek visuomeniniam gyvenimui. Pijus X siūlo įsteigti katekizmo mokyklas kiekvienoje parapijoje, kad būtų užtikrintas nuoseklus mokymas. Dokumentas taip pat pabrėžia kunigų pareigą būti gerais mokytojais ir skatinti tikinčiųjų dvasinį augimą.

Il fermo proposito.. 1905-06-11. (Tvirtas pasiryžimas). Popiežius Pijus X. Apie katalikišką veiklą Italijoje ir pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje. Šioje enciklikoje Pijus X ragina Italijos katalikus aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, organizuojant katalikiškas asociacijas, kurios skatintų tikėjimą ir socialinį teisingumą. Jis pabrėžia pasauliečių svarbą Bažnyčios misijoje, ypač švietimo ir labdaros srityse. Popiežius taip pat aptaria būtinybę priešintis sekuliarizacijai ir modernizmui, kurie silpnina krikščioniškąją Italijos tapatybę. Enciklika skatina bendradarbiavimą tarp dvasininkų ir pasauliečių, siekiant stiprinti Bažnyčios įtaką. Dokumentas atspindi Pijaus X siekį mobilizuoti Italijos katalikus atsakyti į XX a. pradžios iššūkius.

Vehementer Nos.. 1906-02-11. (Mes stipriai). Popiežius Pijus X. Apie Prancūzijos įstatymą dėl Bažnyčios ir valstybės atskyrimo. Enciklika griežtai kritikuoja Prancūzijos vyriausybės veiksmus, ribojančius Bažnyčios teises. Pijus X pabrėžia, kad toks atskyrimas pažeidžia Dievo nustatytą tvarką ir kenkia visuomenės moralei. Dokumentas ragina katalikus tvirtai laikytis tikėjimo ir priešintis neteisingiems įstatymams. Popiežius taip pat išreiškia paramą Prancūzijos tikintiesiems, susiduriantiems su sunkumais. Enciklika skirta ginti Bažnyčios laisvę ir krikščioniškas vertybes.

Tribus circiter.. 1906-04-05. (Apie tris). Popiežius Pijus X. Apie Mariavitų judėjimą Lenkijoje ir jo keliamas grėsmes. Enciklika įspėja apie Mariavitų mokymo klaidas, kurios nukrypsta nuo katalikų tikėjimo. Pijus X pabrėžia Bažnyčios autoriteto svarbą išlaikant tikėjimo grynumą. Dokumentas ragina tikinčiuosius vengti klaidingų judėjimų ir laikytis apaštalų mokymo. Popiežius taip pat išreiškia rūpestį dėl galimų schizmų Lenkijos Bažnyčioje. Enciklika skirta apsaugoti tikinčiuosius nuo klaidų ir stiprinti vienybę.

Pieni l’animo.. 1906-07-28. (Pilna siela). Popiežius Pijus X. Apie dvasininkų padėtį Italijoje ir jų pareigas. Šioje enciklikoje Pijus X aptaria Italijos kunigų iššūkius, ypač dėl sekuliarizmo ir politinių neramumų po Italijos suvienijimo. Jis ragina dvasininkus būti ištikimus savo pašaukimui, uoliai vykdyti pastoracines pareigas ir vengti pasaulietinių pagundų, tokių kaip politika ar komercinė veikla. Popiežius pabrėžia kunigų švietimo ir dvasinio gyvenimo svarbą, kad jie taptų tikrais tikėjimo mokytojais. Enciklika taip pat kviečia vyskupus griežčiau prižiūrėti kunigų formaciją ir drausmę. Dokumentas atspindi Pijaus X pastangas stiprinti kunigystės šventumą ir Bažnyčios misiją Italijoje.

Gravissimo officii munere.. 1906-08-10. (Labai rimta pareiga). Popiežius Pijus X. Apie Prancūzijos religinės asociacijos ir jų santykį su Bažnyčia. Šioje enciklikoje Pijus X smerkia 1905 m. Prancūzijos įstatymą, kuris atskyrė Bažnyčią nuo valstybės ir įvedė religinių asociacijų kontrolę. Jis teigia, kad šios asociacijos, pavaldžios valstybei, pažeidžia Bažnyčios laisvę ir hierarchinę struktūrą. Popiežius ragina Prancūzijos katalikus priešintis šiems įstatymams ir išlikti ištikimus Romos autoritetui. Enciklika pabrėžia Bažnyčios teisę savarankiškai tvarkyti savo reikalus, ypač liturgiją ir turtą. Dokumentas atspindi Pijaus X kovą su sekuliarizacija ir jo pastangas apsaugoti Bažnyčios autonomiją Prancūzijoje.

Une fois encore.. 1907-01-06. (Dar kartą). Popiežius Pijus X. Apie Bažnyčios ir valstybės atskyrimą Prancūzijoje. Enciklika smerkia Prancūzijos įstatymus, ribojančius Bažnyčios laisvę ir konfiskuojančius jos turtą. Pijus X pabrėžia, kad toks atskyrimas prieštarauja krikščioniškoms vertybėms ir kenkia visuomenei. Dokumentas ragina katalikus išlaikyti tikėjimą ir priešintis sekuliarizacijos politikai. Popiežius taip pat išreiškia solidarumą su Prancūzijos tikinčiaisiais, susiduriančiais su persekiojimu. Enciklika skirta stiprinti katalikų pasipriešinimą neteisingiems įstatymams.

Pascendi dominici gregis.. 1907-09-08. (Ganytojo pareiga). Popiežius Pijus X. Apie modernizmo doktrinas ir jų pavojų tikėjimui. Šioje enciklikoje Pijus X griežtai smerkia modernizmą, kurį jis vadina „visų erezijų sinteze“, teigiančia, kad tikėjimas kyla iš subjektyvios patirties, o ne iš objektyvios Dievo tiesos. Jis kritikuoja modernistų bandymus reinterpretuoti Bažnyčios doktrinas, tokias kaip Šventasis Raštas ir sakramentai, pagal šiuolaikines filosofijas. Popiežius ragina vyskupus ir kunigus būti budriems, stiprinti teologinį švietimą ir cenzūruoti modernistinius raštus. Enciklika įveda griežtas priemones, įskaitant antimodernistinę priesaiką, siekiant apsaugoti Bažnyčios mokymą. Dokumentas atspindi Pijaus X ryžtą ginti tikėjimo grynumą XX a. pradžioje.

Communium rerum.. 1909-04-21. (Bendri reikalai). Popiežius Pijus X. Apie šv. Anzelmą ir jo reikšmę Bažnyčiai. Ši enciklika buvo paskelbta minint šv. Anzelmo mirties 800-ąsias metines, pabrėžiant jo indėlį į teologiją ir filosofiją. Pijus X giria Anzelmo darbus, ypač jo ontologinį Dievo buvimo įrodymą ir mokymą apie tikėjimo bei proto santykį. Enciklika ragina teologus ir tikinčiuosius studijuoti Anzelmo raštus, kad sustiprintų tikėjimą modernizmo klaidų akivaizdoje. Popiežius pabrėžia Anzelmo, kaip Kenterberio arkivyskupo, ištikimybę Bažnyčiai ir jo drąsą ginant tikėjimą. Dokumentas atspindi Pijaus X pastangas skatinti intelektualinį ir dvasinį Bažnyčios atgimimą.

Editae saepe.. 1910-05-26. (Dažnai skelbiama). Popiežius Pijus X. Apie šv. Karolį Boromėjų ir jo pavyzdį dvasininkams. Šioje enciklikoje Pijus X šlovina šv. Karolį Boromėjų, XVI a. Milano arkivyskupą, už jo pastoracinį uolumą ir Bažnyčios reformų įgyvendinimą. Popiežius ragina kunigus sekti Karolio pavyzdžiu, ypač jo atsidavimu vargšams, katekizmo mokymui ir dvasiniam vadovavimui. Enciklika pabrėžia kunigystės šventumą ir būtinybę atsispirti modernizmo klaidoms, kurios, anot Pijaus X, silpnina tikėjimą. Dokumentas taip pat aptaria Tridento Susirinkimo reformas, kurioms Karolis buvo ištikimas. Ši enciklika atspindi Pijaus X pastangas stiprinti kunigų formaciją ir Bažnyčios drausmę.

Notre charge apostolique.. 1910-08-15. (Mūsų apaštalinė pareiga). Popiežius Pijus X. Apie Sillon judėjimą Prancūzijoje ir jo klaidingas doktrinas. Šioje enciklikoje Pijus X smerkia Prancūzijos katalikišką Sillon judėjimą, kuris siekė suderinti krikščionybę su moderniomis demokratinėmis ir socialistinėmis idėjomis. Popiežius kritikuoja judėjimo polinkį į autonomiją nuo Bažnyčios autoriteto ir jo akcentą į pasaulietinį humanizmą, teigdamas, kad tai iškreipia tikrąjį krikščionišką mokymą. Jis pabrėžia, kad tikroji socialinė reforma galima tik remiantis Bažnyčios mokymu ir hierarchine tvarka. Enciklika ragina katalikus išlikti ištikimus Tradicijai ir vengti modernizmo klaidų. Dokumentas atspindi Pijaus X griežtą poziciją prieš modernistines tendencijas ir jo pastangas apsaugoti Bažnyčios doktriną.

Iamdudum.. 1911-05-24. (Jau seniai). Popiežius Pijus X. Apie Portugalijos įstatymus ir jų poveikį Bažnyčiai. Šioje enciklikoje Pijus X smerkia 1910 m. Portugalijos respublikos įstatymus, kurie atskyrė Bažnyčią nuo valstybės ir apribojo jos laisves. Jis kritikuoja šių įstatymų antikrikščionišką pobūdį, ypač draudimus katalikiškam švietimui ir religinėms organizacijoms. Popiežius ragina Portugalijos katalikus ištverti persekiojimus ir išlikti ištikimus Romos Bažnyčiai. Enciklika taip pat pabrėžia Bažnyčios teisę laisvai vykdyti savo misiją, nepaisant valstybės kišimosi. Dokumentas atspindi Pijaus X kovą su sekuliarizmu ir jo pastangas ginti Bažnyčios teises Europoje.

Lacrimabili statu.. 1912-06-07. (Liūdna padėtis). Popiežius Pijus X. Apie indėnų padėtį Pietų Amerikoje ir jų evangelizaciją. Šioje enciklikoje Pijus X išreiškia susirūpinimą dėl Pietų Amerikos indėnų skurdo, išnaudojimo ir dvasinių poreikių, ragindamas misionierius aktyviau evangelizuoti šias bendruomenes. Jis pabrėžia, kad indėnai turi teisę į pagarbą, švietimą ir krikščioniškąjį tikėjimą, kuris gali pagerinti jų gyvenimą. Popiežius kritikuoja kolonijinį išnaudojimą ir ragina katalikus remti misijas materialiai bei dvasiškai. Enciklika taip pat kviečia vyskupus ir kunigus stiprinti pastoracinę veiklą, pritaikytą vietos kultūroms. Dokumentas atspindi Pijaus X rūpestį misijų veikla ir Bažnyčios atsakomybę už marginalizuotas tautas.

Singulari quadam.. 1912-09-24. (Išskirtiniu būdu). Popiežius Pijus X. Apie darbo organizacijas ir jų santykį su Bažnyčia. Enciklika nagrinėja katalikiškų darbininkų asociacijų svarbą formuojant teisingą visuomenę. Pijus X pabrėžia, kad šios organizacijos turi vadovautis krikščioniškais principais, o ne sekuliarizmo idėjomis. Jis ragina darbininkus ir darbdavius bendradarbiauti, siekiant socialinio teisingumo. Dokumentas taip pat įspėja apie pavojus, kylančius iš socialistinių judėjimų, kurie atmeta Bažnyčios mokymą. Pijus X akcentuoja Bažnyčios vaidmenį sprendžiant darbo klausimus ir skatinant solidarumo dvasią.

Ad beatissimi Apostolorum.. 1914-11-01. (Apaštalų pirmtakų vardu). Popiežius Benediktas XV. Apie taikos siekį Pirmojo pasaulinio karo metu. Šioje enciklikoje, išleistoje netrukus po karo pradžios, Benediktas XV išreiškia gilų skausmą dėl žmonijos kančių ir ragina visas tautas siekti taikos. Jis smerkia karą kaip beprasmišką naikinimą ir pabrėžia, kad tik krikščioniškosios vertybės gali atkurti harmoniją tarp tautų. Popiežius taip pat aptaria visuomenės moralinį nuosmukį, įskaitant materializmą ir nacionalizmą, kaip karo priežastis. Enciklika kviečia tikinčiuosius melstis už taiką ir remti Bažnyčios pastangas tarpininkauti konfliktuose. Dokumentas atspindi Benedikto XV pastangas išlaikyti Bažnyčios neutralumą ir moralinį autoritetą karo metu.

Humani generis redemptionem.. 1917-06-15. (Žmonijos atpirkimas). Popiežius Benediktas XV. Apie Dievo žodžio skelbimą ir pamokslininkų pareigas. Šioje enciklikoje Benediktas XV pabrėžia pamokslavimo svarbą Bažnyčios misijoje, ragindamas kunigus skelbti Evangeliją aiškiai ir įtikinamai. Jis pabrėžia, kad pamokslai turi būti pagrįsti Šventuoju Raštu, Tradicija ir Bažnyčios mokymu, vengiant tuščių retorikos ar pasaulietinių temų. Popiežius ragina kunigus gilintis į teologiją ir tobulinti oratorinius įgūdžius, kad jų žodžiai įkvėptų tikinčiuosius. Enciklika taip pat aptaria pamokslavimo vaidmenį stiprinant tikėjimą Pirmojo pasaulinio karo metu. Dokumentas atspindi Benedikto XV rūpestį dėl dvasinio Bažnyčios atsinaujinimo per veiksmingą evangelizaciją.

Quod iam diu.. 1918-12-01. (Ko jau seniai). Popiežius Benediktas XV. Apie būsimą taikos konferenciją ir Bažnyčios vaidmenį joje. Šioje enciklikoje Benediktas XV aptaria artėjančią Paryžiaus taikos konferenciją po Pirmojo pasaulinio karo, ragindamas katalikus melstis už jos sėkmę ir teisingus sprendimus. Jis pabrėžia Bažnyčios, kaip moralinės vadovės, vaidmenį skatinant taiką ir susitaikymą tarp tautų. Popiežius išreiškia viltį, kad konferencija atneš ilgalaikę taiką, grindžiamą krikščioniškomis vertybėmis, o ne kerštu ar savanaudiškumu. Enciklika taip pat kviečia tikinčiuosius praktikuoti atgailą ir labdarą, kad būtų stiprinama pasaulinė vienybė. Dokumentas atspindi Benedikto XV pastangas įtakoti pokario tvarką ir skatinti krikščioniškąją taikos viziją.

In hac tanta.. 1919-05-14. (Šiame didžiuliame). Popiežius Benediktas XV. Apie šv. Bonifacą ir jo misiją Vokietijoje. Šioje enciklikoje Benediktas XV mini šv. Bonifaco, „Vokietijos apaštalo“, evangelizacijos darbą VIII a., pabrėždamas jo indėlį į krikščionybės plėtrą Europoje. Popiežius ragina Vokietijos katalikus sekti Bonifaco pavyzdžiu, stiprinant tikėjimą ir Bažnyčios vienybę po Pirmojo pasaulinio karo. Enciklika pabrėžia šv. Bonifaco drąsą ir ištikimybę, kaip įkvėpimą šiuolaikiniams tikintiesiems. Dokumentas taip pat išreiškia Benedikto XV viltį, kad Vokietija atgaus dvasinį ir moralinį stabilumą. Ši enciklika atspindi popiežiaus dėmesį Bažnyčios istorijai ir jos misijai pokario Europoje.

Paterno iam diu.. 1919-11-24. (Tėviškai jau seniai). Popiežius Benediktas XV. Apie Centrinės Europos vaikų padėtį po karo. Šioje enciklikoje Benediktas XV išreiškia gilų susirūpinimą dėl Centrinės Europos vaikų, kenčiančių nuo bado, ligų ir skurdo po Pirmojo pasaulinio karo. Jis ragina katalikus ir viso pasaulio žmones teikti humanitarinę pagalbą, organizuojant labdarą ir remiant vaikų gerovę. Popiežius pabrėžia krikščioniškos meilės pareigą rūpintis silpniausiais, ypač vaikais, kaip taikos ir atstatymo pagrindą. Enciklika taip pat kviečia parapijas ir katalikiškas organizacijas mobilizuotis šiam tikslui. Dokumentas atspindi Benedikto XV pastoracinį rūpestį ir jo pastangas sušvelninti karo pasekmes.

Pacem, Dei munus pulcherrimum.. 1920-05-23. (Taika, gražiausia Dievo dovana). Popiežius Benediktas XV. Apie taiką ir krikščionišką susitaikymą. Šioje enciklikoje Benediktas XV pabrėžia taikos būtinybę po Pirmojo pasaulinio karo, ragindamas tautas atsisakyti neapykantos ir siekti susitaikymo. Jis teigia, kad tikra taika kyla iš krikščioniškų vertybių, tokių kaip meilė ir teisingumas, o ne iš politinių susitarimų. Popiežius kviečia katalikus melstis už taiką ir aktyviai prisidėti prie visuomenės atstatymo, ypač padedant karo aukoms. Enciklika taip pat kritikuoja materializmą ir nacionalizmą, kurie, anot popiežiaus, trukdo taikai. Dokumentas atspindi Benedikto XV pastangas skatinti krikščioniškąją taikos viziją pokario pasaulyje.

Spiritus Paraclitus.. 1920-09-15. (Šventoji Dvasia, Guodėja). Popiežius Benediktas XV. Apie šv. Jeronimą ir Šventojo Rašto studijas. Enciklika pabrėžia šv. Jeronimo indėlį verčiant Bibliją ir aiškinant Šventąjį Raštą. Benediktas XV ragina tikinčiuosius gilintis į Šventąjį Raštą, siekiant stiprinti tikėjimą. Dokumentas akcentuoja, kad Šventojo Rašto studijos turi būti derinamos su Bažnyčios mokymu. Popiežius pabrėžia, jog Biblija yra Dievo įkvėptas žodis, vedantis į tiesą. Enciklika skirta skatinti pagarbą Šventajam Raštui ir jo reikšmei krikščionių gyvenime.

Principi Apostolorum Petro.. 1920-10-05. (Apaštalų kunigaikščiui Petrui). Popiežius Benediktas XV. Apie šv. Efraimą Sirietį ir jo mokymą. Šioje enciklikoje Benediktas XV paskelbia šv. Efraimą Sirietį Bažnyčios mokytoju, šlovindamas jo teologinius raštus ir indėlį į Rytų krikščionybę. Popiežius pabrėžia Efraimo poeziją, himnus ir pamokslus, kurie gilina tikėjimą Kristaus dieviškumu ir Marijos šventumu. Enciklika ragina tikinčiuosius studijuoti Efraimo darbus, kad sustiprintų savo dvasingumą ir Bažnyčios vienybę. Dokumentas taip pat išreiškia Benedikto XV dėmesį Rytų Bažnyčioms ir jų teologiniam paveldui. Ši enciklika atspindi popiežiaus pastangas skatinti krikščioniškąją kultūrą ir ekumeninį dialogą.

Annus iam plenus.. 1920-12-01. (Metai jau pilni). Popiežius Benediktas XV. Apie Centrinės Europos vaikų padėtį ir pagalbos būtinybę. Ši enciklika buvo paskelbta po Pirmojo pasaulinio karo, kai daugybė vaikų Centrinėje Europoje kentėjo nuo bado, skurdo ir ligų. Benediktas XV ragina katalikus ir viso pasaulio žmones teikti materialinę ir dvasinę pagalbą šiems vaikams, pabrėždamas Bažnyčios pareigą rūpintis silpniausiais. Jis kritikuoja abejingumą ir ragina organizuoti labdaros iniciatyvas, kad būtų palengvinta vaikų kančia. Enciklika taip pat išreiškia popiežiaus susirūpinimą dėl karo pasekmių ir būtinybės atkurti moralinį bei socialinį stabilumą. Dokumentas atspindi Benedikto XV humanitarinį dėmesį ir Bažnyčios vaidmenį pokario atstatyme.

Sacra propediem.. 1921-01-06. (Šventasis netrukus). Popiežius Benediktas XV. Apie šv. Pranciškaus Trečiąjį ordiną ir jo svarbą. Šioje enciklikoje Benediktas XV švenčia šv. Pranciškaus Trečiojo ordino 700-ąsias metines, pabrėždamas jo reikšmę pasauliečiams, siekiantiems šventumo kasdienybėje. Jis ragina katalikus prisijungti prie ordino, kad gyventų pagal Pranciškaus neturto, maldos ir tarnystės dvasią. Popiežius pabrėžia ordino vaidmenį stiprinant krikščionišką visuomenę, ypač po Pirmojo pasaulinio karo sukrėtimų. Enciklika taip pat kviečia vyskupus ir kunigus skatinti Trečiąjį ordiną savo parapijose. Dokumentas atspindi Benedikto XV pastangas atgaivinti pasauliečių dvasingumą ir Bažnyčios misiją.

In praeclara summorum.. 1921-04-30. (Išskirtiniuose aukščiausiuose). Popiežius Benediktas XV. Apie Dantę ir jo indėlį į krikščionišką kultūrą. Šioje enciklikoje Benediktas XV mini Dantės Alighieri 600-ąsias mirties metines, šlovindamas jo „Dieviškąją komediją“ kaip krikščioniškosios minties šedevrą. Popiežius pabrėžia, kad Dantės kūryba atspindi tikėjimo, moralės ir teologijos grožį, kuris išlieka aktualus moderniame pasaulyje. Enciklika ragina tikinčiuosius studijuoti Dantės darbus, kad sustiprintų savo tikėjimą ir kultūrinį paveldą. Dokumentas taip pat išreiškia Benedikto XV susirūpinimą dėl sekuliarizmo, siūlydamas Dantės kūrybą kaip atsvarą materializmui. Ši enciklika atspindi popiežiaus pastangas skatinti krikščioniškąją kultūrą ir intelektualinį atgimimą.

Fausto appetente die.. 1921-06-29. (Laimingą dieną). Popiežius Benediktas XV. Apie šv. Dominyką ir jo įkurtą ordiną. Šioje enciklikoje Benediktas XV mini šv. Dominyko, Dominikonų ordino įkūrėjo, 700-ąsias mirties metines, pabrėždamas jo indėlį į Bažnyčios gyvenimą. Popiežius giria Dominyko uolumą skelbiant Evangeliją ir kovojant su erezijomis, ypač per pamokslavimą ir švietimą. Enciklika ragina tikinčiuosius sekti Dominyko pavyzdžiu, ypač praktikuojant Rožinio maldą, kurią jis padėjo populiarinti. Dokumentas taip pat pabrėžia Dominikonų ordino svarbą teologijos studijose ir evangelizacijoje. Ši enciklika atspindi Benedikto XV dėmesį Bažnyčios istorijai ir jos misijai moderniame pasaulyje.

Ubi arcano Dei consilio.. 1922-12-23. (Slaptu Dievo nutarimu). Popiežius Pijus XI. Apie Kristaus taiką Jo karalystėje. Enciklika pabrėžia, kad tikra taika kyla iš Kristaus mokymo ir Jo viešpatavimo pripažinimo. Pijus XI kritikuoja po Pirmojo pasaulinio karo išlikusį priešiškumą ir ragina kurti taiką per krikščioniškas vertybes. Dokumentas akcentuoja Bažnyčios vaidmenį skatinant tarpusavio supratimą tarp tautų. Popiežius ragina tikinčiuosius melstis ir darbuotis dėl taikos pasaulyje. Enciklika skirta įkvėpti krikščionis siekti Dievo karalystės žemėje.

Studiorum ducem.. 1923-06-29. (Mokslų vadovas). Popiežius Pijus XI. Apie šv. Tomą Akvinietį ir jo mokymą. Enciklika šlovina šv. Tomą kaip išskirtinį teologą ir filosofą, kurio darbai išlieka aktualūs. Pijus XI ragina katalikų mokslininkus remtis Tomo mokymu studijuojant teologiją ir filosofiją. Dokumentas pabrėžia, kad šv. Tomo mokymas padeda suderinti tikėjimą ir protą. Popiežius akcentuoja jo darbų svarbą formuojant katalikiškąją mintį. Enciklika skirta skatinti Tomo Akviniečio raštų studijas ir jų taikymą šiuolaikiniame pasaulyje.

Ecclesiam Dei.. 1923-11-12. (Dievo Bažnyčia). Popiežius Pijus XI. Apie šv. Juozapatą ir jo kankinystę. Šioje enciklikoje Pijus XI mini šv. Juozapato Kuncevičiaus, Rytų apeigų katalikų vyskupo, kankinystę, pabrėždamas jo indėlį į Bažnyčios vienybę. Popiežius giria Juozapato pastangas suartinti Rytų ir Vakarų krikščionis, skatindamas uniją tarp katalikų ir stačiatikių. Enciklika ragina tikinčiuosius sekti Juozapato drąsa ir ištikimybe, ypač ginant tikėjimą persekiojimų metu. Dokumentas taip pat išreiškia Pijaus XI viltį dėl krikščionių vienybės, ypač Rytų Europoje. Ši enciklika atspindi popiežiaus dėmesį Rytų Bažnyčioms ir jų integracijai į visuotinę Bažnyčią.

Maximam gravissimamque.. 1924-01-18. (Didžiausia ir rimčiausia). Popiežius Pijus XI. Apie Rytų Bažnyčių vienybę su Roma ir kvietimas į bendrystę. Šioje enciklikoje Pijus XI pabrėžia Rytų Katalikų Bažnyčių svarbą ir jų pilną bendrystę su Romos Apaštalų Sostu. Jis ragina stiprinti vienybę tarp Rytų ir Vakarų Bažnyčių, gerbiant Rytų apeigų liturginę ir kultūrinę įvairovę. Popiežius išreiškia viltį, kad Rytų Bažnyčios prisidės prie visuotinės Bažnyčios misijos ir krikščionių vienybės. Enciklika taip pat aptaria praktinius vienybės aspektus, tokius kaip vedybų teisė ir dvasininkų formacija. Dokumentas atspindi Pijaus XI ekumeninį dėmesį ir jo pastangas stiprinti Bažnyčios universalumą.

Quas primas.. 1925-12-23. (Kurias pirmiausia). Popiežius Pijus XI. Įsteigia Kristaus Karaliaus šventę, pabrėždamas Kristaus viešpatavimą virš tautų ir valstybių. Šioje enciklikoje Pijus XI įveda Kristaus Karaliaus šventę, teigdamas, kad Kristus yra aukščiausias visų valdžių ir visuomenių valdovas. Jis ragina tikinčiuosius pripažinti Kristaus autoritetą ne tik asmeniniame, bet ir viešajame gyvenime, kritikuodamas sekuliarizmą, kuris atmeta Dievo įstatymus. Popiežius pabrėžia, kad tik Kristaus viešpatavimas gali atnešti tikrą taiką ir teisingumą pasauliui. Enciklika taip pat kviečia katalikus praktikuoti pamaldumą Kristui Karaliui per maldą ir visuomeninę veiklą. Dokumentas atspindi Pijaus XI pastangas stiprinti krikščioniškąją tapatybę sekuliarėjančiame pasaulyje.

Rerum Ecclesiae.. 1926-02-28. (Bažnyčios reikalai). Popiežius Pijus XI. Apie misijų veiklą ir jų svarbą. Šioje enciklikoje Pijus XI pabrėžia Bažnyčios misionierišką pašaukimą, ragindamas vyskupus, kunigus ir tikinčiuosius aktyviai dalyvauti evangelizuojant nekrikščioniškas tautas. Jis pabrėžia būtinybę gerbti vietos kultūras, kartu skelbiant Kristaus Evangeliją, ir skatina steigti vietines Bažnyčias su vietiniais dvasininkais. Popiežius taip pat ragina katalikus remti misijas malda, aukomis ir savanoriška veikla. Enciklika aptaria misijų svarbą ne tik dvasiniam, bet ir socialiniam pasaulinės bendruomenės augimui. Dokumentas atspindi Pijaus XI įsipareigojimą plėsti Bažnyčios misiją XX a. pradžioje.

Rite expiatis.. 1926-04-13. (Tinkamai atsiteista). Popiežius Pijus XI. Apie šv. Pranciškų Asyžietį ir jo pavyzdį. Šioje enciklikoje Pijus XI mini šv. Pranciškaus Asyžiečio 700-ąsias mirties metines, šlovindamas jo neturtą, nuolankumą ir meilę kūrinijai kaip įkvėpimą šiuolaikiniam pasauliui. Popiežius ragina tikinčiuosius sekti Pranciškaus dvasingumu, ypač per maldą, atgailą ir tarnystę vargšams. Enciklika pabrėžia Pranciškaus indėlį stiprinant Bažnyčios vienybę ir evangelizaciją per savo ordino veiklą. Dokumentas taip pat kviečia atnaujinti krikščionišką gyvenimą, atsispiriant materializmui ir sekuliarizmui. Ši enciklika atspindi Pijaus XI pastangas skatinti šventųjų pavyzdžius kaip atsaką į XX a. dvasinius iššūkius.

Iniquis afflictisque.. 1926-12-25. (Neturtėliams ir persekiojamiems). Popiežius Pijus XI. Apie Bažnyčios persekiojimą Meksikoje ir kvietimas į maldą bei solidarumą. Šioje enciklikoje Pijus XI smerkia Meksikos vyriausybės antikatalikišką politiką, ypač 1920-ųjų Cristero karo metu, kai buvo ribojamos Bažnyčios teisės ir persekiojami tikintieji. Jis išreiškia solidarumą su Meksikos katalikais, ragindamas juos ištverti persekiojimus ir išlikti ištikimus tikėjimui. Popiežius kviečia viso pasaulio katalikus melstis už Meksikos Bažnyčią ir remti ją materialiai bei dvasiškai. Enciklika pabrėžia Bažnyčios teisę laisvai vykdyti savo misiją ir kritikuoja sekuliarias ideologijas, kurios naikina religinę laisvę. Dokumentas atspindi Pijaus XI pastangas ginti Bažnyčios teises ir stiprinti globalų katalikų solidarumą.

Miserentissimus Redemptor.. 1927-02-02. (Gailestingiausias Atpirkėjas). Popiežius Pijus XI. Apie atsiteisimo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai svarbą ir atgailos pareigą. Šioje enciklikoje Pijus XI pabrėžia pamaldumo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai reikšmę, kviesdamas tikinčiuosius atgailauti už nuodėmes ir atsilyginti už žmonijos nedėkingumą Dievui. Jis ragina praktikuoti reguliarią išpažintį, Eucharistijos garbinimą ir maldas, skirtas Jėzaus Širdžiai. Popiežius teigia, kad šis pamaldumas stiprina tikinčiųjų meilę Kristui ir padeda atkurti moralinę tvarką visuomenėje. Enciklika taip pat pabrėžia visuotinį atsiteisimo pobūdį, įtraukiant visą Bažnyčią. Dokumentas atspindi Pijaus XI siekį atgaivinti krikščionišką dvasingumą ir atsispirti sekuliarizacijai.

Rappresentanti in terra.. 1927-03-19. (Žemėje atstovaujantis). Popiežius Pijus XI. Apie šv. Juozapo globą Bažnyčiai ir pasauliui. Šioje enciklikoje Pijus XI pabrėžia šv. Juozapo, kaip visuotinės Bažnyčios globėjo, svarbą, ragindamas tikinčiuosius kreiptis į jį maldose. Jis pristato Juozapą kaip darbo, šeimos ir dvasinio gyvenimo pavyzdį, ypač tiems, kurie susiduria su ekonominiais ir socialiniais iššūkiais. Popiežius kviečia švęsti šv. Juozapo šventę ir praktikuoti jam skirtą pamaldumą, kad būtų stiprinama Bažnyčios vienybė. Enciklika taip pat pabrėžia Juozapo nuolankumo ir ištikimybės dorybes, kaip įkvėpimą šiuolaikiniam pasauliui. Dokumentas atspindi Pijaus XI siekį atgaivinti šv. Juozapo garbinimą ir jo reikšmę XX a. tikintiesiems.

Rerum orientalium.. 1928-09-08. (Rytų reikalai). Popiežius Pijus XI. Apie Rytų Bažnyčių studijas ir jų skatinimą. Šioje enciklikoje Pijus XI pabrėžia Rytų Katalikų Bažnyčių teologinio ir liturginio paveldo svarbą, ragindamas katalikus gilintis į jų tradicijas. Jis skatina steigti akademines institucijas, skirtas Rytų Bažnyčių studijoms, kad būtų stiprinama vienybė tarp Rytų ir Vakarų krikščionių. Popiežius pabrėžia, kad šios studijos padeda geriau suprasti visuotinės Bažnyčios įvairovę ir skatina ekumeninį dialogą. Enciklika taip pat ragina remti Rytų Bažnyčias, ypač tose šalyse, kur jos susiduria su persekiojimais. Dokumentas atspindi Pijaus XI įsipareigojimą stiprinti Bažnyčios universalumą ir ekumeninį bendradarbiavimą.

Divini cultus.. 1928-12-20. (Dieviškasis kultas). Popiežius Pijus XI. Apie liturgijos svarbą ir jos atnaujinimą. Šioje enciklikoje Pijus XI pabrėžia liturgijos, kaip Bažnyčios viešojo culto širdies, reikšmę, kviesdamas tikinčiuosius aktyviai dalyvauti šventose apeigose. Jis ragina atgaivinti gregorijinį choralą ir užtikrinti, kad liturginė muzika atitiktų šventumo ir grožio standartus. Popiežius pabrėžia, kad liturgija yra ne tik kunigų, bet ir visos bendruomenės dvasinio gyvenimo šaltinis. Enciklika taip pat aptaria būtinybę šviesti tikinčiuosius apie liturgijos prasmę, kad jie galėtų giliau išgyventi tikėjimą. Dokumentas atspindi Pijaus XI pastangas stiprinti liturginį sąjūdį ir Bažnyčios dvasinį atnaujinimą XX a. pradžioje.

Mortalium animos.. 1928-12-23. (Mirtingųjų sielos). Popiežius Pijus XI. Apie tikros krikščionių vienybės siekį ir perspėjimas dėl klaidingo ekumenizmo. Šioje enciklikoje Pijus XI pabrėžia, kad tikroji krikščionių vienybė galima tik per visišką bendrystę su Katalikų Bažnyčia, kaip vienintele Kristaus įsteigta Bažnyčia. Jis kritikuoja ekumeninius judėjimus, kurie siekia vienybės kompromisuojant doktriną, teigdamas, kad tiesa negali būti aukojama. Popiežius ragina katalikus tvirtai laikytis Bažnyčios mokymo ir vengti sincretizmo ar reliatyvizmo. Enciklika taip pat pabrėžia misionierišką Bažnyčios pašaukimą, kviesdama atversti kitus į katalikų tikėjimą. Dokumentas atspindi Pijaus XI rūpestį dėl doktrininio grynumo ir Bažnyčios identiteto XX a. pradžioje.

Mens nostra.. 1929-12-20. (Mūsų protas). Popiežius Pijus XI. Apie dvasines pratybas ir jų reikšmę. Šioje enciklikoje Pijus XI pabrėžia dvasinių pratybų, ypač šv. Ignaco Lojolos rekolekcijų, svarbą dvasiniam tikinčiųjų ir dvasininkų augimui. Jis ragina vyskupus ir kunigus reguliariai organizuoti rekolekcijas, kad tikintieji galėtų atnaujinti savo tikėjimą ir moralinį gyvenimą. Popiežius teigia, kad dvasinės pratybos padeda atsispirti sekuliarizmo ir materializmo pagundoms, stiprindamos ryšį su Dievu. Enciklika taip pat pabrėžia maldos ir apmąstymo svarbą formuojant krikščionišką charakterį. Dokumentas atspindi Pijaus XI rūpestį dėl Bažnyčios dvasinio atsinaujinimo XX a. pradžioje.

Ascendentibus.. 1929-12-23. (Didėjant pavojams). Popiežius Pijus XI. Skiriama šv. Jonui Boskui atminti ir skatinti jaunimo ugdymą. Enciklikoje popiežius Pijus XI išskiria Don Bosko – kunigo, švietėjo ir jaunimo globėjo – asmenybę kaip pavyzdį katalikiškajam auklėjimui. Šventojo veikla laikoma atsaku į to meto moralinę krizę ir sekuliarizmo augimą. Popiežius ragina Bažnyčią ir pasauliečius remti krikščionišką jaunimo ugdymą, ypač švietimo institucijose, nes jaunimas laikomas visuomenės ateities pagrindu. Dokumente akcentuojama, kad tikėjimas, drausmė ir darbas – trys Don Bosko metodo ramsčiai – tebėra aktualūs. Enciklika skatina plėtoti saleziečių misiją ir pabrėžia šventųjų svarbą ne vien kaip maldos pavyzdžių, bet ir kaip veiklių visuomenės pertvarkytojų.

Quinquagesimo ante.. 1929-12-23. (Prieš penkiasdešimt metų). Popiežius Pijus XI. Apie savo kunigystės jubiliejų ir jo prasmę. Šioje enciklikoje Pijus XI mini savo kunigystės 50-metį, dėkodamas Dievui už suteiktą pašaukimą ir apmąstydamas kunigystės svarbą Bažnyčios misijoje. Jis pabrėžia kunigų vaidmenį kaip tarpininkų tarp Dievo ir žmonių, ragindamas juos būti ištikimus savo pareigoms ir gyventi šventai. Popiežius taip pat kviečia tikinčiuosius melstis už kunigus ir remti jų pastoracinę veiklą. Enciklika išreiškia Pijaus XI asmeninį pamaldumą ir jo rūpestį dėl Bažnyčios dvasinio atsinaujinimo. Dokumentas atspindi popiežiaus siekį įkvėpti tikinčiuosius ir dvasininkus gilinti savo pašaukimą XX a. iššūkių kontekste.

Divini illius Magistri.. 1929-12-31. (To dieviškojo Mokytojo). Popiežius Pijus XI. Apie krikščioniškąjį auklėjimą ir tėvų, Bažnyčios bei valstybės vaidmenis ugdyme. Šioje enciklikoje Pijus XI teigia, kad krikščioniškas švietimas yra esminis formuojant moraliai ir dvasiškai stiprius individus. Jis pabrėžia, kad tėvai yra pagrindiniai vaikų auklėtojai, o Bažnyčia turi teisę ir pareigą vadovauti švietimui pagal tikėjimo principus. Popiežius kritikuoja sekuliarias švietimo sistemas, kurios ignoruoja religiją, ir ragina valstybes remti katalikiškas mokyklas. Enciklika aptaria būtinybę ugdyti jaunimą pagal krikščioniškas vertybes, kad jie atsispirtų materializmui ir ateizmui. Dokumentas tapo svarbiu Bažnyčios švietimo politikos pagrindu XX a.

Ad salutem humani.. 1930-04-30. (Žmonijos išganymui). Popiežius Pijus XI. Apie šv. Augustiną ir jo mokymą. Ši enciklika buvo paskelbta minint šv. Augustino mirties 1500-ąsias metines, pabrėžiant jo indėlį į krikščioniškąją teologiją. Pijus XI giria Augustino darbus, ypač jo mokymą apie malonę, laisvą valią ir Dievo Apvaizdą, kaip aktualius šiuolaikiniam pasauliui. Enciklika ragina tikinčiuosius ir teologus studijuoti Augustino raštus, siekiant kovoti su sekuliarizmo ir modernizmo klaidomis. Popiežius pabrėžia, kad Augustino mokymas stiprina Bažnyčios doktriną ir padeda tikintiesiems suprasti žmogaus prigimtį. Dokumentas taip pat atspindi Pijaus XI pastangas skatinti intelektualinį ir dvasinį Bažnyčios atgimimą.

Casti connubii.. 1930-12-31. (Skaisti santuoka). Popiežius Pijus XI. Apie krikščioniškos santuokos šventumą ir pasmerkimas dirbtinio apvaisinimo bei skyrybų. Šioje enciklikoje Pijus XI gina santuoką kaip Dievo įsteigtą sakramentą, pabrėždamas jos neišardomumą ir šventą paskirtį – vaikų gimdymą ir auklėjimą. Jis smerkia kontracepciją, abortus ir skyrybas, teigdamas, kad šios praktikos griauna šeimos ir visuomenės moralinius pamatus. Popiežius ragina katalikus ir valstybes gerbti santuokos šventumą, o kunigus – aktyviai mokyti apie jos reikšmę. Enciklika taip pat aptaria santuokos dvasinį ir socialinį vaidmenį, pabrėždama meilės ir abipusės pagarbos svarbą. Dokumentas turėjo ilgalaikį poveikį Bažnyčios mokymui apie šeimą ir moralę.

Quadragesimo anno.. 1931-05-15. (Po keturiasdešimties metų). Popiežius Pijus XI. Minint „Rerum Novarum“ keturiasdešimtmetį, gilinasi į socialinę tvarką ir ekonominį teisingumą. Šioje enciklikoje Pijus XI atnaujina Leono XIII socialinį mokymą, nagrinėdamas Didžiosios depresijos ir industrializacijos poveikį visuomenei. Jis kritikuoja tiek kapitalizmo godumą, tiek socializmo kolektyvizmą, siūlydamas „subsidiarumo“ principą, kuris skatina sprendimus priimti žemesniu lygiu. Popiežius ragina kurti teisingą ekonominę sistemą, gerbiančią darbininkų teises, ir skatina katalikiškas profesines sąjungas. Enciklika taip pat pabrėžia Bažnyčios vaidmenį formuojant moralinę visuomenės tvarką. Dokumentas tapo svarbiu Bažnyčios socialinio mokymo ramsčiu, įtakojusiu vėlesnes enciklikas.

Non abbiamo bisogno.. 1931-06-29. (Mes nereikalingi). Popiežius Pijus XI. Apie katalikišką veiklą Italijoje ir jos reikšmę. Šioje enciklikoje Pijus XI smerkia fašistinės Italijos vyriausybės veiksmus, ribojančius katalikiškų organizacijų, ypač Katalikų Veikimo, veiklą. Jis pabrėžia katalikiškojo jaunimo švietimo ir asociacijų svarbą formuojant krikščionišką visuomenę, teigdamas, kad Bažnyčia turi teisę laisvai veikti. Popiežius kritikuoja fašizmo ideologiją, kuri siekia totalitarinės kontrolės, ir ragina Italijos katalikus ginti savo tikėjimą. Enciklika išreiškia Pijaus XI susirūpinimą dėl Bažnyčios autonomijos ir jos misijos Italijoje. Dokumentas yra svarbus Bažnyčios pasipriešinimo fašizmui pavyzdys, atspindintis popiežiaus drąsą.

Nova impendet.. 1931-10-02. (Nauja grėsmė). Popiežius Pijus XI. Apie ekonominę krizę ir jos poveikį visuomenei. Šioje enciklikoje Pijus XI aptaria Didžiosios depresijos padarinius, pabrėždamas skurdą, nedarbą ir socialinį nestabilumą, kurie kamuoja pasaulį. Jis ragina katalikus ir viso pasaulio žmones parodyti solidarumą vargšams, skatinant labdarą ir socialinį teisingumą. Popiežius kritikuoja godumą ir materializmą, kaip krizės priežastis, ir kviečia grįžti prie krikščioniškų vertybių, kurios skatina bendrąjį gėrį. Enciklika taip pat pabrėžia maldos ir atgailos svarbą, siekiant Dievo pagalbos sunkiais laikais. Dokumentas atspindi Pijaus XI rūpestį dėl ekonominių ir moralinių XX a. iššūkių.

Lux veritatis.. 1931-12-25. (Tiesos šviesa). Popiežius Pijus XI. Apie Efezo susirinkimą ir Marijos dieviškąją motinystę. Šioje enciklikoje Pijus XI mini 431 m. Efezo susirinkimo 1500-ąsias metines, kuriose buvo patvirtinta Marijos, kaip Theotokos (Dievo Motinos), dogma. Jis pabrėžia šios dogmos svarbą krikščionių tikėjime, teigdamas, kad Marijos dieviškoji motinystė yra Kristaus dieviškumo pagrindas. Popiežius ragina tikinčiuosius gilinti savo pamaldumą Marijai, matydamas ją kaip tarpininkę ir Bažnyčios globėją. Enciklika taip pat kritikuoja modernizmo klaidas, kurios silpnina tikėjimą Kristaus dieviškumu. Dokumentas atspindi Pijaus XI mariologinį dėmesį ir jo pastangas stiprinti Bažnyčios doktriną XX a. pradžioje.

Caritate Christi compulsi.. 1932-03-19. (Kristaus meilės skatinami). Popiežius Pijus XI. Ragina į dvasinę ir visuomeninę atgailą krizės akivaizdoje. Ši enciklika buvo paskelbta Didžiosios depresijos metu, kai pasaulį kamavo ekonominės ir socialinės negandos. Pijus XI kviečia tikinčiuosius atsigręžti į Kristaus meilę per maldą, atgailą ir labdarą, kad būtų įveiktos krizės pasekmės. Jis pabrėžia, kad materializmas ir moralinis nuosmukis prisidėjo prie visuomenės problemų, ir ragina grįžti prie krikščioniškų vertybių. Enciklika taip pat skatina katalikus aktyviai dalyvauti visuomenės atnaujinime, remiantis Bažnyčios socialiniu mokymu. Dokumentas atspindi popiežiaus rūpestį dėl žmonijos kančių ir jo pastangas stiprinti dvasinį atsparumą.

Rerum omnium perturbationem.. 1933-01-26. (Visuotinis neramumas). Popiežius Pijus XI. Apie šv. Pranciškaus Salezo dvasinį paveldą ir jo reikšmę šiuolaikiniam pasauliui. Šioje enciklikoje Pijus XI mini šv. Pranciškaus Salezo 300-ąsias mirties metines, pabrėždamas jo nuosaikų ir gailestingą pastoracinį metod.addressing contemporary challenges with Christian charity. Popiežius giria Pranciškaus mokymą apie šventumą, prieinamą visiems, ir jo pastangas evangelizuoti per dialogą bei meilę. Enciklika ragina tikinčiuosius sekti Pranciškaus pavyzdžiu, ypač švietime ir žurnalistikoje, kad būtų atsispirta sekuliarizmui. Dokumentas taip pat pabrėžia Salezo dvasinio vadovavimo svarbą stiprinant tikėjimą neramiais laikais. Ši enciklika atspindi Pijaus XI siekį atgaivinti krikščionišką dvasingumą XX a. iššūkių kontekste.

Dilectissima Nobis.. 1933-06-29. (Labiausiai mums brangi). Popiežius Pijus XI. Apie Bažnyčios persekiojimą Ispanijoje ir tikinčiųjų teisę gyventi tikėjimu. Šioje enciklikoje Pijus XI smerkia antikrikščionišką politiką Ispanijoje, ypač sekuliarizacijos įstatymus, ribojančius Bažnyčios laisvę. Jis išreiškia solidarumą su persekiojamais Ispanijos katalikais ir ragina juos ištverti tikėjimo išbandymus. Popiežius pabrėžia Bažnyčios teisę dalyvauti švietime ir visuomenės gyvenime, teigdamas, kad tikėjimas yra esminė žmogaus tapatybės dalis. Enciklika taip pat kritikuoja komunizmo ir liberalizmo kraštutinumus, kurie, anot popiežiaus, kenkia visuomenei. Dokumentas atspindi Pijaus XI pastangas ginti Bažnyčios teises politinių neramumų metu.

Mit brennender Sorge.. 1937-03-14. (Su degančiu rūpesčiu). Popiežius Pijus XI. Vokiečių kalba išleista enciklika, kritikuojanti nacizmą ir rasinę ideologiją. Šioje enciklikoje Pijus XI griežtai smerkia nacistinės Vokietijos ideologiją, ypač jos rasizmą, pagonišką valstybės kultą ir Bažnyčios persekiojimą. Jis pabrėžia, kad nacizmas yra nesuderinamas su krikščioniškuoju tikėjimu, nes neigia žmogaus orumą ir Dievo autoritetą. Popiežius ragina Vokietijos katalikus išlikti ištikimus tikėjimui, nepaisant režimo spaudimo, ir ginti Bažnyčios teises. Enciklika buvo slapta platinama Vokietijoje ir skaitoma per pamokslus, sukeldama nacistų pyktį. Dokumentas yra istorinis Bažnyčios pasipriešinimo totalitarizmui pavyzdys, atspindintis Pijaus XI drąsą.

Divini Redemptoris.. 1937-03-19. (Dieviškasis Atpirkėjas). Popiežius Pijus XI. Pasmerkia ateistinį komunizmą ir jo daromą žalą žmogui bei visuomenei. Šioje enciklikoje Pijus XI griežtai kritikuoja komunizmo ideologiją, teigdamas, kad ji neigia Dievą, žmogaus orumą ir šeimos svarbą. Jis pabrėžia, kad komunizmas skatina klasinę kovą ir naikina asmens laisvę, todėl yra nesuderinamas su krikščioniškuoju mokymu. Popiežius ragina katalikus priešintis komunizmo plėtrai, remiantis Bažnyčios socialiniu mokymu, kuris siūlo teisingesnę visuomenės viziją. Enciklika taip pat išreiškia solidarumą su persekiojamais tikinčiaisiais komunistinėse šalyse. Dokumentas, išleistas kartu su „Mit brennender Sorge“, atspindi Pijaus XI kovą prieš totalitarines ideologijas.

Nos es muy conocida.. 1937-06-02. (Gerai mums žinoma). Popiežius Pijus XI. Skirta Meksikos tikintiesiems dėl ilgalaikio Bažnyčios persekiojimo. Šioje enciklikoje Pijus XI dar kartą išreiškia solidarumą su Meksikos katalikais, kenčiančiais nuo antikatalikiškos politikos ir smurto po Cristero karo. Jis giria jų ištikimybę tikėjimui ir ragina ištverti persekiojimus, pasitikint Dievo Apvaizda. Popiežius kviečia viso pasaulio katalikus melstis už Meksikos Bažnyčią ir remti ją dvasiškai bei materialiai. Enciklika pabrėžia Bažnyčios teisę laisvai vykdyti savo misiją ir kritikuoja sekuliarias ideologijas, kurios naikina religinę laisvę. Dokumentas papildo anksčiau išleistą „Iniquis afflictisque“, atspindėdamas Pijaus XI įsipareigojimą ginti persekiojamą Bažnyčią.

Ingravescentibus malis.. 1939-03-12. (Sunkėjant blogybėms). Popiežius Pijus XI. Skatina Rožinio maldą sunkių laikų akivaizdoje. Šioje enciklikoje Pijus XI ragina tikinčiuosius dažniau melstis Rožinį, ypač artėjant Antrajam pasauliniam karui, kaip priemonę prašyti Mergelės Marijos užtarimo. Jis pabrėžia Rožinio maldos dvasinę galią stiprinant tikėjimą ir kovojant su moralinėmis bei socialinėmis blogybėmis. Popiežius aptaria Rožinio reikšmę medituojant Kristaus gyvenimo slėpinius, kurie įkvepia viltį ir ištvermę. Enciklika taip pat ragina parapijas organizuoti viešas Rožinio maldas, siekiant vienyti bendruomenes. Dokumentas atspindi Pijaus XI mariologinį pamaldumą ir jo rūpestį dėl pasaulio taikos išsaugojimo.

Summi Pontificatus.. 1939-10-20. (Aukščiausiojo Popiežiaus tarnystė). Popiežius Pijus XII. Pirmoji jo enciklika, išleista Antrojo pasaulinio karo pradžioje, kviečia į taiką ir krikščionišką solidarumą. Dokumentas smerkia karą ir totalitarinius režimus, naikinančius žmogaus orumą. Pijus XII pabrėžia Bažnyčios vaidmenį skatinant taiką ir brolybę tarp tautų. Enciklika ragina tikinčiuosius išlaikyti tikėjimą ir viltį net tamsiausiais laikais. Popiežius akcentuoja, kad tikrasis solidarumas kyla iš Kristaus mokymo. Dokumentas taip pat aptaria Bažnyčios misiją ginant teisingumą ir tiesą.

Saeculo exeunte octavo.. 1940-10-28. (Aštuoniems šimtmečiams baigiantis). Popiežius Pijus XII. Skirta Portugalijai, dėkojant už ištikimybę tikėjimui ir misijoms. Šioje enciklikoje Pijus XII mini Portugalijos krikščionybės 800-ąsias metines, giriant šalies indėlį į evangelizaciją, ypač per misionierišką veiklą Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje. Jis pabrėžia Portugalijos katalikų ištikimybę tikėjimui ir ragina tęsti misijų darbą, skleidžiant Kristaus mokymą. Popiežius taip pat aptaria Bažnyčios vaidmenį stiprinant tautos moralinį ir kultūrinį paveldą. Enciklika išreiškia padėką už Portugalijos indėlį į visuotinę Bažnyčią, ypač Antrojo pasaulinio karo kontekste. Dokumentas atspindi Pijaus XII dėmesį misijų veiklai ir Bažnyčios istorinei reikšmei.

Divini Redemptoris Anni.. 1941-05-15. (Atpirkimo metų proga). Popiežius Pijus XII. Minint „Rerum Novarum“ 50-metį, aptaria socialinės tvarkos atnaujinimą. Šioje enciklikoje Pijus XII peržiūri Leono XIII socialinį mokymą, pabrėždamas darbo orumą ir teisingumo būtinybę ekonominiuose santykiuose. Jis ragina darbdavius ir darbuotojus bendradarbiauti, siekiant išvengti klasių konflikto, ir kritikuoja tiek kapitalizmo, tiek socializmo kraštutinumus. Popiežius pabrėžia, kad Bažnyčios socialinis mokymas siūlo sprendimus Antrojo pasaulinio karo nualinto pasaulio problemoms. Enciklika taip pat kviečia katalikus aktyviai dalyvauti visuomenės atnaujinime, remiantis krikščioniškomis vertybėmis. Dokumentas atspindi Pijaus XII pastangas pritaikyti Bažnyčios mokymą XX a. socialiniams iššūkiams.

Mystici Corporis Christi.. 1943-03-19. (Slėpiningasis Kristaus Kūnas). Popiežius Pijus XII. Apie Bažnyčią kaip Kristaus Kūną ir tikinčiųjų vienybę su juo. Šioje enciklikoje Pijus XII pristato Bažnyčią kaip mistinį Kristaus Kūną, kuriame tikintieji yra vieningi per sakramentus ir Šventąją Dvasią. Jis pabrėžia popiežiaus, kaip Kristaus vietininko, ir hierarchinės Bažnyčios struktūros svarbą išlaikant vienybę. Popiežius ragina tikinčiuosius aktyviai dalyvauti Bažnyčios gyvenime, ypač per Eucharistiją, kuri stiprina ryšį su Kristumi. Enciklika taip pat aptaria Bažnyčios misiją evangelizuoti pasaulį, nepaisant Antrojo pasaulinio karo iššūkių. Dokumentas turėjo didelę įtaką Antrojo Vatikano Susirinkimo ekleziologijai, atspindėdamas Pijaus XII teologinį gylį.

Divino Afflante Spiritu.. 1943-06-29. (Dievo įkvėpta Dvasia). Popiežius Pijus XII. Skatina Šventojo Rašto studijas ir pagrindžia katalikiškąją egzegezę. Šioje enciklikoje Pijus XII ragina teologus ir biblistus giliau tyrinėti Bibliją, naudojant modernius mokslinius metodus, išlaikant ištikimybę Bažnyčios Tradicijai. Jis pabrėžia, kad Šventasis Raštas yra Dievo įkvėptas, todėl reikalauja pagarbos ir tikslaus aiškinimo. Popiežius skatina studijuoti originalias Biblijos kalbas ir istorinius kontekstus, kad būtų geriau suprastas Dievo Žodis. Enciklika laikoma posūkiu katalikų biblistikoje, atvėrusiu kelią naujoms Šventojo Rašto tyrimų galimybėms. Dokumentas turėjo didelę įtaką Antrojo Vatikano Susirinkimo biblinei teologijai.

Mediator Dei.. 1947-10-07. (Dievo Tarpininkas). Popiežius Pijus XII. Apie liturgijos atnaujinimą ir jos teologinį pagrindą. Šioje enciklikoje Pijus XII pabrėžia liturgijos, kaip Kristaus tarpininkavimo ir Bažnyčios garbinimo centro, reikšmę. Jis ragina tikinčiuosius aktyviai dalyvauti liturgijoje, suprantant jos teologinę prasmę, ir skatina kunigus užtikrinti apeigų šventumą. Popiežius aptaria liturginio sąjūdžio svarbą, tačiau įspėja dėl piktnaudžiavimų, kurie gali iškreipti liturgijos dvasią. Enciklika pabrėžia Eucharistijos ir kitų sakramentų vaidmenį stiprinant tikinčiųjų vienybę su Kristumi. Dokumentas laikomas svarbiu žingsniu link Antrojo Vatikano Susirinkimo liturginių reformų, atspindinčiu Pijaus XII pastoracinį rūpestį.

Auspicia quaedam.. 1948-09-29. (Tam tikros viltys). Popiežius Pijus XII. Ragina melsti taiką pasaulyje ir kviečia atsidėti Švč. Mergelės Marijos užtarimui. Ši enciklika buvo paskelbta po Antrojo pasaulinio karo, kai pasaulis vis dar kentėjo nuo karo pasekmių ir Šaltojo karo įtampos. Pijus XII ragina tikinčiuosius melstis Rožinį, ypač spalio mėnesį, siekiant taikos ir žmonijos dvasinio atsinaujinimo. Jis pabrėžia Marijos, kaip Taikos Karalienės, vaidmenį, kviesdamas katalikus kreiptis į ją kaip galingą užtarėją. Enciklika taip pat išreiškia popiežiaus susirūpinimą dėl komunizmo plitimo ir ragina tikinčiuosius atsispirti ateistinėms ideologijoms. Dokumentas atspindi Pijaus XII pastoracinį rūpestį ir mariologinį pamaldumą.

Humani generis.. 1950-08-15. (Žmonijos giminė). Popiežius Pijus XII. Įspėja dėl teologinių klaidų, kurios griauna katalikų tikėjimo pamatus, ypač gamtinės teisės ir Apreiškimo srityse. Šioje enciklikoje Pijus XII kritikuoja modernistines idėjas, tokias kaip egzistencializmas ir klaidingos evoliucijos interpretacijos, kurios neigia Dievo kūrimo tvarką. Jis pabrėžia Bažnyčios mokymo autoritetą ir ragina teologus laikytis Tradicijos, vengiant subjektyvių interpretacijų. Popiežius taip pat aptaria žmogaus prigimties ir gamtinės teisės svarbą, kaip moralinio gyvenimo pagrindą. Enciklika skatina mokslinius tyrimus, tačiau reikalauja, kad jie būtų suderinami su tikėjimu. Dokumentas turėjo didelę įtaką katalikų teologijai XX a. viduryje, stiprindamas doktrininę drausmę.

Sponsa Christi.. 1951-03-01. (Kristaus Sužadėtinė). Popiežius Pijus XII. Apie vienuolinio gyvenimo prasmę ir pašvęstojo gyvenimo vaidmenį Bažnyčioje. Enciklika išryškina vienuolių pašaukimo grožį ir jų atsidavimą Kristui. Pijus XII pabrėžia, kad pašvęstasis gyvenimas yra Bažnyčios stiprybės ir šventumo šaltinis. Dokumentas aptaria vienuolių maldos ir tarnystės reikšmę, stiprinančią visą tikinčiųjų bendruomenę. Popiežius ragina gerbti ir remti vienuolinius pašaukimus kaip Dievo dovaną. Enciklika taip pat pabrėžia vienuolių vaidmenį evangelizacijos misijoje.

Ingruentium malorum.. 1951-11-02. (Artėjančių blogybių akivaizdoje). Popiežius Pijus XII. Skatina Rožinio maldą kaip priemonę kovoti su pasaulyje kylančiomis blogybėmis. Šioje enciklikoje Pijus XII ragina tikinčiuosius intensyviau melstis Rožinį, ypač Šaltojo karo įtampos ir komunizmo grėsmės kontekste. Jis pabrėžia, kad Rožinio malda, per Mergelės Marijos užtarimą, yra galinga dvasinė priemonė, stiprinanti tikėjimą ir prašanti taikos. Popiežius kviečia parapijas ir šeimas spalio mėnesį organizuoti viešas Rožinio maldas, kad būtų atsispirta moralinėms ir socialinėms blogybėms. Enciklika taip pat aptaria Marijos, kaip Taikos Karalienės, vaidmenį vedant žmoniją į Dievą. Dokumentas atspindi Pijaus XII mariologinį pamaldumą ir jo rūpestį dėl pasaulinės taikos XX a. viduryje.

Ad caeli Reginam.. 1954-09-15. (Dangaus Karalienei). Popiežius Pijus XII. Įtvirtina Švč. Mergelės Marijos Karalienės titulą ir ragina ją garbinti kaip Tarpininkę. Ši enciklika buvo paskelbta minint Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmos šimtmetį ir įsteigia Marijos Karalienės šventę. Pijus XII pabrėžia Marijos ypatingą vaidmenį išganymo istorijoje, vadindamas ją Dievo Motina ir visų tikinčiųjų Karaliene. Jis ragina katalikus kreiptis į Mariją maldose, ypač sunkiais laikais, siekiant jos užtarimo. Enciklika taip pat aptaria Marijos karališkumo teologinius pagrindus, remdamasi Šventuoju Raštu ir Bažnyčios tradicija. Dokumentas atspindi Pijaus XII mariologinį dėmesį ir siekį sustiprinti tikinčiųjų pamaldumą Mergelei Marijai.

Luctuosissimi eventus.. 1956-05-29. (Liūdniausi įvykiai). Popiežius Pijus XII. Apie Bažnyčios persekiojimą Vengrijoje po 1956 m. sukilimo ir kardinolo Mindszenty kalinimą. Šioje enciklikoje Pijus XII smerkia komunistinio režimo Vengrijoje veiksmus, ypač 1956 m. sukilimo numalšinimą ir kardinolo József Mindszenty areštą. Jis išreiškia solidarumą su Vengrijos katalikais, ragindamas juos ištverti persekiojimus ir išlikti ištikimus tikėjimui. Popiežius kviečia viso pasaulio katalikus melstis už Vengrijos Bažnyčią ir remti ją dvasiškai. Enciklika pabrėžia religinės laisvės svarbą ir kritikuoja totalitarines ideologijas, kurios naikina žmogaus orumą. Dokumentas atspindi Pijaus XII pastangas palaikyti katalikus komunistinėse šalyse ir jo rūpestį dėl Bažnyčios laisvės.

Laetamur admodum.. 1956-10-26. (Labai džiaugiamės). Popiežius Pijus XII. Sveikina lenkus dėl tikėjimo ištikimybės ir ragina išlikti vienybėje su Apaštalų Sostu. Šioje enciklikoje Pijus XII giria Lenkijos katalikus už jų tvirtą tikėjimą, nepaisant komunistinio režimo persekiojimų. Jis pabrėžia Bažnyčios vienybės su Romos popiežiumi svarbą ir ragina lenkus ištverti dvasinius išbandymus, ypač po 1956 m. politinių neramumų. Popiežius išreiškia solidarumą su persekiojamais dvasininkais ir tikinčiaisiais, kviesdamas viso pasaulio katalikus melstis už Lenkiją. Enciklika taip pat pabrėžia tikėjimo laisvės svarbą ir Bažnyčios teisę laisvai veikti. Dokumentas atspindi Pijaus XII pastangas palaikyti katalikus komunistinėse šalyse Šaltojo karo metu.

Miranda prorsus.. 1957-09-14. (Išties nuostabu). Popiežius Pijus XII. Apie komunikacijos priemonių (kino, radijo, televizijos) vaidmenį evangelizacijoje ir moralėje. Šioje enciklikoje Pijus XII nagrinėja sparčiai plintančių masinės komunikacijos priemonių poveikį visuomenei, pabrėždamas jų potencialą skleisti Evangeliją. Jis ragina katalikus naudoti kiną, radiją ir televiziją krikščioniškoms vertybėms skatinti, tačiau įspėja dėl amoralaus turinio, kuris gali kenkti moralei. Popiežius kviečia Bažnyčią ir tikinčiuosius aktyviai dalyvauti formuojant etišką žiniasklaidą. Enciklika taip pat aptaria būtinybę šviesti jaunimą apie atsakingą medijų vartojimą. Dokumentas atspindi Pijaus XII pastangas pritaikyti Bažnyčios misiją prie XX a. technologinių pokyčių.

Le pèlerinage de Lourdes.. 1957-12-08. (Lurdo piligrimystė). Popiežius Pijus XII. Prancūzų kalba skirta enciklika, Lurdo apsireiškimų šimtmečio proga, pabrėžia Marijos vaidmenį malonės tvarkoje. Šioje enciklikoje Pijus XII mini 1858 m. Mergelės Marijos apsireiškimus Bernadetai Subiru, pabrėždamas Lurdo, kaip maldos ir gydymo vietos, reikšmę. Jis ragina tikinčiuosius vykti į Lurdą piligrimystėn, ieškant dvasinio atsinaujinimo ir Marijos užtarimo. Popiežius pabrėžia Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą, kurią apsireiškimai patvirtino, ir jos, kaip ligonių globėjos, vaidmenį. Enciklika taip pat kviečia katalikus gilinti pamaldumą Marijai, ypač per Rožinio maldą. Dokumentas atspindi Pijaus XII mariologinį dėmesį ir jo pastangas stiprinti tikinčiųjų dvasinį gyvenimą.

Ad Apostolorum principis.. 1958-10-26. (Apaštalų Kunigaikščio vardu). Popiežius Pijus XII. Apie Bažnyčios padėtį Kinijoje ir ištikimybę Romos popiežiui nepaisant persekiojimo. Ši enciklika buvo atsakas į Kinijos komunistinės valdžios bandymus kontroliuoti Katalikų Bažnyčią, steigiant valstybinę „Patriotinę katalikų asociaciją“. Pijus XII smerkia šią organizaciją kaip nesuderinamą su Bažnyčios mokymu, nes ji siekė atskirti Kinijos katalikus nuo Šventojo Sosto. Jis pabrėžia, kad vyskupų skyrimas yra išimtinai popiežiaus teisė, ir ragina tikinčiuosius išlikti ištikimus Romai. Enciklika išreiškia solidarumą su persekiojamais Kinijos katalikais ir skatina juos ištverti tikėjimo išbandymus. Dokumentas taip pat atspindi platesnį Šaltojo karo kontekstą, kai Bažnyčia priešinosi komunistinei ideologijai.

Ad Petri Cathedram.. 1959-06-29. (Prie Petro sosto). Popiežius Jonas XXIII. Pirmoji enciklika, kviečianti į taiką, tiesą ir meilę tarp žmonių bei krikščionių vienybę. Šioje enciklikoje Jonas XXIII išdėsto savo pontifikato prioritetus, pabrėždamas Bažnyčios misiją skleisti tiesą ir meilę. Jis ragina katalikus ir visus žmones geros valios siekti taikos, ypač Šaltojo karo įtampos kontekste. Enciklika taip pat pabrėžia krikščionių vienybės svarbą, kviesdama į dialogą su atskilusiomis krikščionių bendruomenėmis. Jonas XXIII akcentuoja būtinybę atnaujinti Bažnyčios pastoracinę veiklą, kad ji efektyviau atsakytų į šiuolaikinio pasaulio iššūkius. Dokumentas atspindi popiežiaus optimizmą ir atvirumą, kurie vėliau tapo Antrojo Vatikano Susirinkimo pagrindu.

Mater et Magistra.. 1961-05-15. (Motina ir Mokytoja). Popiežius Jonas XXIII. Apie Bažnyčios vaidmenį socialiniame gyvenime, darbo orumą, tarptautinį teisingumą. Šioje enciklikoje, minint „Rerum Novarum“ 70-metį, Jonas XXIII nagrinėja šiuolaikinius socialinius iššūkius, tokius kaip globalizacija, industrializacija ir nelygybė. Jis pabrėžia Bažnyčios, kaip moralinės vadovės, pareigą skatinti teisingumą, darbo orumą ir pagalbą vargšams. Popiežius ragina turtingas šalis remti besivystančias tautas, skatinant tarptautinį solidarumą ir taiką. Enciklika taip pat aptaria žemės ūkio svarbą ir būtinybę suderinti technologijų pažangą su žmogaus gerove. Dokumentas atspindi Jono XXIII atvirumą moderniam pasauliui ir jo indėlį į Bažnyčios socialinį mokymą.

Pacem in terris.. 1963-04-11. (Taika žemėje). Popiežius Jonas XXIII. Skirta visiems žmonėms, raginant taiką, žmogaus teisių apsaugą ir bendrą gėrį. Šioje enciklikoje, adresuotoje ne tik katalikams, bet ir visai žmonijai, Jonas XXIII pabrėžia taikos svarbą, grindžiamą tiesa, teisingumu, meile ir laisve. Jis aptaria pagrindines žmogaus teises, tokias kaip teisė į gyvybę, švietimą ir religijos laisvę, ragindamas valstybes gerbti šias teises. Popiežius taip pat nagrinėja globalius iššūkius, įskaitant branduolinio karo grėsmę, ir kviečia tarptautinį bendradarbiavimą. Enciklika, paskelbta Kubos raketų krizės kontekste, sulaukė pasaulinio dėmesio dėl savo universalumo. Dokumentas laikomas vienu svarbiausių Jono XXIII darbų, įkvėpusių žmogaus teisių ir taikos judėjimus.

Mysterii fidei.. 1965-11-26. (Tikėjimo slėpinys). Popiežius Paulius VI. Apie Eucharistijos slėpinį ir pasipriešinimas bandymams sumenkinti jos tikrąją Prisikėlusiojo buvimą. Šioje enciklikoje Paulius VI gina katalikų mokymą apie realų Kristaus buvimą Eucharistijoje, pabrėždamas transsubstanciacijos doktriną. Jis kritikuoja teologines klaidas, kurios menkina Eucharistijos sakramentinį pobūdį, ir ragina tikinčiuosius pagarbiai ją švęsti. Popiežius pabrėžia Eucharistijos, kaip Bažnyčios vienybės ir dvasinio gyvenimo šaltinio, svarbą. Enciklika taip pat aptaria liturginių reformų, vykstančių po Antrojo Vatikano Susirinkimo, kontekstą, ragindama išlaikyti šventumo dvasią. Dokumentas atspindi Pauliaus VI pastangas apsaugoti Eucharistijos teologiją ir stiprinti tikinčiųjų pamaldumą.

Populorum progressio.. 1967-03-26. (Tautų pažanga). Popiežius Paulius VI. Apie visapusišką žmonijos vystymąsi, ekonominį teisingumą ir globalinę atsakomybę. Šioje enciklikoje Paulius VI pabrėžia, kad tikrasis vystymasis apima ne tik ekonominę pažangą, bet ir dvasinį, socialinį bei kultūrinį žmogaus augimą. Jis kritikuoja kolonializmo palikimą, turtingų šalių abejingumą ir nelygybę, ragindamas globalų solidarumą ir teisingą išteklių paskirstymą. Popiežius kviečia kurti ekonomiką, tarnaujančią žmogaus orumui, ir remti vargšų tautas per švietimą bei infrastruktūrą. Enciklika taip pat aptaria taikos ir vystymosi ryšį, teigdama, kad „vystymasis yra naujas taikos vardas“. Dokumentas turėjo didelę įtaką Bažnyčios socialiniam mokymui ir globaliems vystymosi judėjimams.

Sacerdotalis caelibatus.. 1967-10-04. (Kunigiškasis celibatas). Popiežius Paulius VI. Patvirtina kunigų celibato praktiką Lotynų apeigų Bažnyčioje. Šioje enciklikoje Paulius VI gina kunigų celibato tradiciją, teigdamas, kad jis leidžia dvasininkams visiškai atsidėti Dievo ir Bažnyčios tarnystei. Jis pabrėžia celibato dvasinę vertę, kaip Kristaus sekimo ir atsidavimo ženklą, ir atsako į kritiką, kilusią po Antrojo Vatikano Susirinkimo. Popiežius pripažįsta celibato iššūkius, tačiau ragina kunigus stiprinti savo pašaukimą per maldą ir bendruomeninį gyvenimą. Enciklika taip pat aptaria celibato svarbą pastoracinei misijai ir Bažnyčios vienybei. Dokumentas atspindi Pauliaus VI pastangas išlaikyti tradicinę kunigystės viziją modernėjančiame pasaulyje.

Humanae vitae.. 1968-07-25. (Žmogiškojo gyvenimo). Popiežius Paulius VI. Apie žmogaus gyvybės perdavimo moralę ir dirbtinės kontracepcijos pasmerkimą. Šioje enciklikoje Paulius VI patvirtina Bažnyčios mokymą, kad dirbtinė kontracepcija yra moraliai nepriimtina, nes prieštarauja santuokos ir gyvybės perdavimo šventumui. Jis pabrėžia, kad santuokinis aktas turi būti atviras gyvybei ir grindžiamas abipuse meile bei pagarba. Popiežius ragina sutuoktinius praktikuoti natūralų šeimos planavimą ir atsispirti visuomenės spaudimui priimti kontracepciją. Enciklika sulaukė prieštaringų reakcijų, įskaitant kritiką dėl jos griežtumo, bet tapo svarbiu Bažnyčios mokymo apie šeimą ramsčiu. Dokumentas atspindi Pauliaus VI drąsą ginti tradicinį mokymą sparčiai kintančiame pasaulyje.

Octogesima adveniens.. 1971-05-14. (Aštuoniasdešimties metų sukaktis). Popiežius Paulius VI. Laiškas socialinių problemų tema, skirtas Rerum Novarum minėjimui ir kvietimas į aktyvų tikinčiųjų dalyvavimą visuomenėje. Šioje enciklikoje, adresuotoje kardinolui Maurice Roy, Paulius VI nagrinėja šiuolaikines socialines problemas, tokias kaip urbanizacija, aplinkos tarša ir nelygybė. Jis ragina katalikus aktyviai dalyvauti politiniame ir visuomeniniame gyvenime, remiantis Bažnyčios socialiniu mokymu, kad būtų sprendžiamos šios problemos. Popiežius pabrėžia vietinių bendruomenių atsakomybę pritaikyti Bažnyčios mokymą prie specifinių regionų iššūkių. Enciklika taip pat aptaria marksizmo ir liberalizmo pavojus, siūlydama krikščioniškąją alternatyvą. Dokumentas atspindi Pauliaus VI pastangas atnaujinti Bažnyčios socialinį įsipareigojimą XX a. pabaigoje.

Evangelii nuntiandi.. 1975-12-08. (Evangelijos skelbimas). Popiežius Paulius VI. Apie naująją evangelizaciją, pasauliečių vaidmenį ir tikėjimo liudijimą šiuolaikiniame pasaulyje. Šioje enciklikoje Paulius VI pabrėžia evangelizacijos svarbą, teigdamas, kad ji yra esminė Bažnyčios misija. Jis ragina tiek dvasininkus, tiek pasauliečius aktyviai skelbti Evangeliją, pritaikant ją prie šiuolaikinio pasaulio kultūrų ir iššūkių. Popiežius aptaria evangelizacijos metodus, pabrėždamas asmeninio liudijimo ir bendruomenės gyvenimo reikšmę. Enciklika taip pat kritikuoja sekuliarizmą ir ragina atsinaujinti tikėjime, kad Bažnyčia išliktų aktuali. Dokumentas laikomas vienu svarbiausių Pauliaus VI darbų, įkvėpusių naująją evangelizaciją.

Redemptor hominis.. 1979-03-04. (Žmogaus Atpirkėjas). Popiežius Jonas Paulius II. Pirmoji enciklika, pabrėžianti žmogaus orumą ir Kristų kaip pasaulio centrą. Šioje enciklikoje Jonas Paulius II pristato savo pontifikato viziją, teigdamas, kad Kristus yra žmogaus gyvenimo ir istorijos centras. Jis pabrėžia žmogaus orumą, kuris kyla iš Dievo plano, ir kritikuoja ideologijas, tokias kaip komunizmas ir vartotojiškumas, kurios jį menkina. Popiežius ragina Bažnyčią aktyviai evangelizuoti šiuolaikinį pasaulį, atsakant į sekuliarizmo ir moralinio reliatyvizmo iššūkius. Enciklika taip pat aptaria Bažnyčios misiją skatinti taiką ir teisingumą per dialogą su kultūromis. Dokumentas nustatė Jono Pauliaus II teologinį ir pastoracinį toną, turėdamas ilgalaikę įtaką Bažnyčios mokymui.

Dives in misericordia.. 1980-11-22. (Turtingas gailestingumu). Popiežius Jonas Paulius II. Apie Dievo Gailestingumą kaip esminį išganymo istorijos bruožą. Šioje enciklikoje Jonas Paulius II nagrinėja gailestingumo sąvoką, pabrėždamas, kad Dievo meilė yra gailestingumo šaltinis, atsiskleidžiantis per Kristaus auką. Jis ragina tikinčiuosius praktikuoti gailestingumą savo gyvenime, ypač atleidžiant ir padedant kenčiantiems. Enciklika aptaria šiuolaikinio pasaulio problemas, tokias kaip neteisingumas ir smurtas, teigdama, kad gailestingumas yra atsakymas į šias krizes. Popiežius taip pat pabrėžia Mergelės Marijos, kaip Gailestingumo Motinos, vaidmenį. Dokumentas atspindi Jono Pauliaus II teologinį dėmesį gailestingumui, kuris vėliau tapo jo pontifikato skiriamuoju ženklu.

Laborem exercens.. 1981-09-14. (Dirbdamas žmogus). Popiežius Jonas Paulius II. Apie darbo vertę, darbininko orumą ir socialinę atsakomybę. Šioje enciklikoje Jonas Paulius II nagrinėja žmogaus darbo teologinę ir socialinę prigimtį, pabrėždamas, kad darbas yra Dievo plano dalis, stiprinanti žmogaus orumą. Jis kritikuoja tiek kapitalizmo, tiek socializmo kraštutinumus, ragindamas užtikrinti teisingą atlygį, saugias darbo sąlygas ir darbininkų teises. Popiežius pabrėžia solidarumo svarbą tarp darbdavių ir darbuotojų, siekiant bendrojo gėrio. Enciklika taip pat aptaria darbo dvasinę dimensiją, teigdama, kad per darbą žmogus dalyvauja Dievo kūryboje. Dokumentas, paskelbtas minint „Rerum Novarum“ 90-metį, tapo svarbiu Bažnyčios socialinio mokymo ramsčiu.

Slavorum Apostoli.. 1984-09-03. (Slavų apaštalai). Popiežius Jonas Paulius II. Pagerbia šv. Kirilą ir Metodijų, pabrėždamas jų indėlį į slavų evangelizaciją ir krikščionišką kultūrą. Enciklika švenčia šių šventųjų misiją, kuri IX a. atnešė krikščionybę slavų tautoms. Jonas Paulius II pabrėžia jų sukurto rašto ir liturgijos svarbą, stiprinusią slavų tapatybę. Dokumentas taip pat aptaria evangelizacijos reikšmę, jungiant skirtingas kultūras per tikėjimą. Popiežius ragina šiuolaikinius krikščionis semtis įkvėpimo iš šv. Kirilo ir Metodijaus pavyzdžio. Enciklika išryškina Bažnyčios universalumą ir jos gebėjimą prisitaikyti prie įvairių kultūrų.

Dominum et vivificantem.. 1986-03-25. (Viešpatį ir gyvybės Dvasią). Popiežius Jonas Paulius II. Apie Šventosios Dvasios veikimą Bažnyčioje ir pasaulyje. Šioje enciklikoje Jonas Paulius II nagrinėja Šventosios Dvasios vaidmenį išganymo istorijoje, pabrėždamas Jos darbą per Kristaus Įsikūnijimą ir Bažnyčios misiją. Jis aptaria Šventosios Dvasios dovanas, kurios įgalina tikinčiuosius liudyti tikėjimą šiuolaikiniame pasaulyje. Popiežius pabrėžia, kad Šventoji Dvasia yra tiesos ir meilės šaltinis, padedantis įveikti nuodėmę ir moralinį chaosą. Enciklika taip pat atspindi Jono Pauliaus II atsaką į sekuliarizmo iššūkius, kviesdama atsinaujinti per Dvasios veikimą. Dokumentas yra dalis popiežiaus Trejybės teologijos trilogijos, kartu su „Redemptor hominis“ ir „Dives in misericordia“.

Redemptoris Mater.. 1987-06-29. (Išganytojo Motina). Popiežius Jonas Paulius II. Apie Švč. Mergelės Marijos vietą išganymo plane ir Bažnyčios gyvenime. Šioje enciklikoje Jonas Paulius II nagrinėja Marijos, kaip Kristaus Motinos ir Bažnyčios Motinos, vaidmenį, pabrėždamas jos tarpininkavimą ir užtarimą. Jis aptaria Marijos „fiat“ („Tebūnie“) kaip klusnumo Dievo valiai pavyzdį, kviesdamas tikinčiuosius sekti jos tikėjimu. Popiežius pabrėžia Marijos svarbą ekumeniniame dialoge, ypač su Rytų Bažnyčiomis, ir ragina gilinti mariologinį pamaldumą per Rožinį. Enciklika taip pat atspindi Marijos metų (1987–1988) kontekstą, skatindama dvasinį atsinaujinimą. Dokumentas yra reikšmingas Jono Pauliaus II mariologinės teologijos darbas, stiprinantis Marijos vietą katalikų dvasingume.

Sollicitudo rei socialis.. 1987-12-30. (Rūpestis dėl socialinių reikalų). Popiežius Jonas Paulius II. Skatina tarptautinę atsakomybę už vystymąsi ir solidarumą su vargstančiais. Enciklika analizuoja globalius socialinius ir ekonominius iššūkius, pabrėždama solidarumo būtinybę. Jonas Paulius II kritikuoja tiek kapitalizmo, tiek socializmo trūkumus, ragindamas ieškoti teisingesnių sprendimų. Dokumentas akcentuoja žmogaus orumo svarbą ir Bažnyčios vaidmenį skatinant socialinį teisingumą. Popiežius kviečia pasaulio bendruomenę bendradarbiauti, siekiant sumažinti neturtą ir nelygybę. Enciklika taip pat pabrėžia, kad tikrasis vystymasis apima ne tik materialinę gerovę, bet ir dvasinį augimą.

Centesimus annus.. 1991-05-01. (Šimtosios metinės). Popiežius Jonas Paulius II. Minint „Rerum Novarum“ sukaktį, apmąsto šiuolaikinės ekonomikos iššūkius ir žmogaus orumo apsaugą. Šioje enciklikoje Jonas Paulius II analizuoja kapitalizmo ir socializmo pokyčius po Šaltojo karo, pabrėždamas, kad nei viena sistema nėra tobula be moralinių principų. Jis giria rinkos ekonomiką, bet kritikuoja vartotojiškumą ir socialinę nelygybę, ragindamas užtikrinti darbininkų teises ir vargšų gerovę. Enciklika pabrėžia žmogaus orumo ir solidarumo svarbą globalizuotame pasaulyje. Popiežius taip pat aptaria Bažnyčios socialinio mokymo raidą nuo Leono XIII laikų. Dokumentas laikomas vienu svarbiausių Jono Pauliaus II indėlių į socialinę teologiją.

Veritatis splendor.. 1993-08-06. (Tiesos spindesys). Popiežius Jonas Paulius II. Apie moralės principus, sąžinės ugdymą ir tiesos reikšmę žmogaus gyvenime. Enciklika pabrėžia absoliučių moralės normų svarbą, kylančią iš Dievo įstatymo. Jonas Paulius II kritikuoja reliatyvizmą, kuris neigia objektyvią tiesą. Dokumentas ragina tikinčiuosius ugdyti sąžinę pagal Bažnyčios mokymą. Popiežius akcentuoja, kad tikroji laisvė pasiekiama gyvenant pagal tiesą. Enciklika skirta stiprinti krikščionių supratimą apie moralę ir jos pagrindą tikėjime.

Evangelium vitae.. 1995-03-25. (Gyvybės Evangelija). Popiežius Jonas Paulius II. Apie žmogaus gyvybės šventumą ir pasmerkimas abortams, eutanazijai ir kitoms gyvybės grėsmėms. Šioje enciklikoje Jonas Paulius II tvirtai gina žmogaus gyvybės neliečiamumą nuo pradėjimo iki natūralios mirties. Jis smerkia „mirties kultūrą“, įskaitant abortus, eutanaziją ir mirties bausmę, teigdamas, kad šios praktikos prieštarauja Dievo planui. Popiežius ragina kurti „gyvybės kultūrą“, skatinančią pagarbą kiekvienam žmogui, ypač silpniausiems. Enciklika taip pat aptaria moralinius ir teologinius gyvybės apsaugos pagrindus, pabrėždama šeimos ir visuomenės atsakomybę. Dokumentas turėjo didelę įtaką Bažnyčios mokymui ir visuomenės diskusijoms apie bioetiką.

Ut unum sint.. 1995-10-02. (Kad visi būtų viena). Popiežius Jonas Paulius II. Apie ekumeninį siekį atkurti krikščionių vienybę. Enciklika pabrėžia Kristaus maldą už savo mokinių vienybę ir ragina krikščionis siekti susitaikymo. Jonas Paulius II aptaria ekumeninio dialogo svarbą tarp skirtingų krikščionių konfesijų. Dokumentas akcentuoja bendrų tikėjimo tiesų ieškojimą ir pagarbą skirtumams. Popiežius išreiškia viltį, kad vienybė stiprins Bažnyčios misiją pasaulyje. Enciklika skirta skatinti bendradarbiavimą ir maldą už krikščionių vienybę.

Fides et ratio.. 1998-05-18. (Tikėjimas ir protas). Popiežius Jonas Paulius II. Pabrėžia tikėjimo ir proto dermę bei filosofijos svarbą teologijoje. Šioje enciklikoje Jonas Paulius II nagrinėja tikėjimo ir proto santykį, teigdamas, kad jie papildo vienas kitą ieškant tiesos. Jis kritikuoja šiuolaikines filosofijas, tokias kaip nihilizmas ir reliatyvizmas, kurios atmeta transcendentinę tiesą, ir ragina atgaivinti krikščioniškąją filosofiją. Popiežius pabrėžia, kad tikėjimas nušviečia protą, o protas padeda giliau suprasti tikėjimo slėpinius. Enciklika skirta teologams, filosofams ir visiems tikintiesiems, kviečiant juos drąsiai ieškoti tiesos. Dokumentas laikomas vienu intelektualiausių Jono Pauliaus II darbų, turėjęs įtaką katalikų švietimui ir apologetikai.

Ecclesia de Eucharistia.. 2003-04-17. (Bažnyčia iš Eucharistijos). Popiežius Jonas Paulius II. Apie Eucharistijos centrinę vietą Bažnyčios gyvenime ir misijoje. Šioje enciklikoje Jonas Paulius II pabrėžia Eucharistiją kaip Bažnyčios gyvenimo šaltinį ir viršūnę, per kurią tikintieji vienijasi su Kristumi. Jis ragina gerbti Eucharistijos šventumą, užtikrinant tinkamą liturginį šventimą ir pagarbią laikyseną. Popiežius kritikuoja piktnaudžiavimus liturgijoje ir pabrėžia būtinybę išlaikyti tikėjimą realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje. Enciklika taip pat aptaria Eucharistijos ryšį su Bažnyčios vienybe ir misija evangelizuoti pasaulį. Dokumentas, išleistas artėjant Jono Pauliaus II pontifikato pabaigai, atspindi jo gilų eucharistinį pamaldumą.

Deus caritas est.. 2005-04-27. (Dievas yra meilė). Popiežius Benediktas XVI. Apie krikščioniškąją meilę kaip Bažnyčios misijos pagrindą. Šioje pirmojoje savo enciklikoje Benediktas XVI nagrinėja meilės prigimtį, skirdamas dėmesį dieviškajai meilei (agape) ir žmogiškajai meilei (eros). Jis pabrėžia, kad Bažnyčios karitatyvinė veikla kyla iš Dievo meilės ir turi būti atliekama nesiekiant naudos. Enciklika ragina katalikus praktikuoti meilę per artimo tarnystę, ypač vargšams ir kenčiantiems. Popiežius taip pat aptaria tikėjimo ir meilės ryšį, teigdamas, kad meilė yra autentiško krikščioniško gyvenimo išraiška. Dokumentas sulaukė pagyrų už savo teologinę gelmę ir aiškų Benedikto XVI mokymo stilių.

Spe salvi.. 2007-11-30. (Išgelbėti viltimi). Popiežius Benediktas XVI. Apie krikščioniškąją viltį, jos ištakas ir prasmę žmogaus gyvenime. Enciklika nagrinėja vilties teologiją, pabrėždama, kad ji kyla iš tikėjimo į Kristų. Benediktas XVI aptaria, kaip krikščioniškoji viltis skiriasi nuo pasaulietinių ideologijų, siūlančių tik žemiškus sprendimus. Dokumentas ragina tikinčiuosius išlaikyti viltį net ir sunkumų akivaizdoje, remiantis Dievo pažadais. Popiežius taip pat pabrėžia maldos ir bendruomenės svarbą stiprinant šią viltį. Enciklika skirta įkvėpti krikščionis gyventi su pasitikėjimu Dievo planu.

Caritas in veritate.. 2009-06-29. (Meilė tiesoje). Popiežius Benediktas XVI. Apie socialinį teisingumą, vystymąsi ir meilės svarbą ekonominiuose bei politiniuose sprendimuose. Šioje enciklikoje Benediktas XVI aptaria globalizacijos iššūkius ir pabrėžia, kad tikroji žmogaus raida įmanoma tik derinant meilę ir tiesą. Jis kritikuoja gryną pelno siekimą ir ragina ekonomiką tarnauti žmogaus orumui, ypač vargšams. Enciklika nagrinėja temas, tokias kaip aplinkos apsauga, technologijų etika ir pasaulinis solidarumas, siūlydama krikščionišką atsaką į XXI a. problemas. Popiežius pabrėžia Bažnyčios socialinio mokymo svarbą formuojant teisingą visuomenę. Dokumentas sulaukė dėmesio dėl savo gilios analizės ir kvietimo dialogui tarp tikėjimo ir šiuolaikinio pasaulio.

Lumen fidei.. 2013-06-29. (Tikėjimo šviesa). Popiežius Pranciškus (kartu su Benediktu XVI). Apie tikėjimą kaip šviesą, vedančią žmogų per gyvenimą. Šioje enciklikoje, pradėtoje Benedikto XVI ir užbaigtoje Pranciškaus, tikėjimas pristatomas kaip dieviška šviesa, padedanti žmogui suprasti gyvenimo prasmę ir įveikti šiuolaikinio pasaulio tamsą. Ji pabrėžia tikėjimo ryšį su tiesa, meile ir viltimi, kviesdama tikinčiuosius liudyti tikėjimą kasdieniame gyvenime. Popiežius aptaria tikėjimo svarbą formuojant asmens ir visuomenės moralę, ypač sekuliarizmo ir reliatyvizmo kontekste. Enciklika taip pat pabrėžia Bažnyčios, kaip tikėjimo bendruomenės, vaidmenį perduodant Evangeliją. Dokumentas, paskelbtas Tikėjimo metais, yra unikalus dviejų popiežių bendradarbiavimo pavyzdys, atspindintis jų teologinį tęstinumą.

Laudato si’.. 2015-05-24. (Būk pagarbintas). Popiežius Pranciškus. Apie kūrinijos apsaugą, ekologinį atsivertimą ir žmogaus atsakomybę žemei. Šioje enciklikoje Pranciškus pristato „integralios ekologijos“ viziją, sujungiančią aplinkos apsaugą, socialinį teisingumą ir dvasinį gyvenimą. Jis kritikuoja vartotojiškumą ir abejingumą klimato kaitai, teigdamas, kad žmogaus veikla kenkia „mūsų bendriems namams“. Popiežius ragina keisti gyvenimo būdą, skatinti atsinaujinančią energiją ir remti vargšus, kurie labiausiai kenčia nuo ekologinių krizių. Enciklika remiasi mokslu, Šventuoju Raštu ir Bažnyčios mokymu, pabrėždama žmogaus, kaip kūrinijos sergėtojo, vaidmenį. Dokumentas sulaukė pasaulinio dėmesio, įkvėpdamas aplinkosaugos judėjimus ir dialogą tarp religijų.

Amoris laetitia.. 2016-03-19. (Meilės džiaugsmas). Popiežius Pranciškus. Apie šeimos gyvenimą, santuokos grožį ir pastoracinį artumą sužeistiems. Ši enciklika yra atsakas į 2014–2015 m. vykusius sinodus apie šeimą, aptardama santuokos, meilės ir šeimos gyvenimo iššūkius šiuolaikiniame pasaulyje. Pranciškus pabrėžia santuokos kaip sakramento grožį, bet taip pat ragina Bažnyčią būti gailestingą tiems, kurių šeimos gyvenimas neatitinka idealaus mokymo, pvz., išsiskyrusiems ar gyvenantiems nesusituokus. Enciklika akcentuoja pastoracinį įžvalgumą, kviesdama kunigus ir bendruomenes lydėti žmones jų unikaliose situacijose. Dokumentas sulaukė tiek pagyrų už savo atvirumą, tiek kritikos dėl tam tikrų dviprasmybių, ypač susijusių su Komunijos teikimu išsiskyrusiems. Jis atspindi Pranciškaus siekį derinti doktrinos ištikimybę su gailestingumo praktika.

Gaudete et exsultate.. 2018-03-19. (Džiaukitės ir linksminkitės). Popiežius Pranciškus. Apie šventumą šiandieniniame pasaulyje ir pašaukimą gyventi Evangelija kasdienybėje. Šioje enciklikoje Pranciškus pabrėžia, kad šventumas yra visų krikščionių pašaukimas, pasiekiamas per paprastus meilės ir tarnystės darbus kasdienybėje. Jis remiasi Palaiminimais ir ragina tikinčiuosius gyventi džiaugsmingai, vengiant pesimizmo ar dvasinio tingumo. Popiežius kritikuoja šiuolaikines klaidas, tokias kaip pelagianizmas ir gnosticizmas, kurios iškreipia tikrąjį krikščioniškąjį dvasingumą. Enciklika pabrėžia maldos, bendruomenės ir artimo meilės svarbą siekiant šventumo. Dokumentas yra įkvepiantis ir prieinamas, skirtas visiems tikintiesiems, siekiantiems gyventi autentišką krikščionišką gyvenimą.

Fratelli tutti.. 2020-10-03. (Visi broliai). Popiežius Pranciškus. Apie visuotinę brolybę, socialinę draugystę ir kvietimas statyti taiką. Šioje enciklikoje, įkvėptoje šv. Pranciškaus Asyžiečio, popiežius Pranciškus ragina žmoniją kurti brolišką visuomenę, kurioje gerbiamas kiekvieno žmogaus orumas. Jis kritikuoja individualizmą, globalizacijos keliamą nelygybę ir „atmetimo kultūrą“, siūlydamas socialinės draugystės ir dialogo modelį. Enciklika aptaria tokias temas kaip migracija, ekonominis teisingumas ir mirties bausmės panaikinimas, pabrėždama meilės artimui svarbą. Pranciškus ragina bendradarbiauti tarp religijų ir kultūrų, siekiant taikos ir bendrojo gėrio. Dokumentas, paskelbtas COVID-19 pandemijos metu, sulaukė dėmesio dėl savo aktualumo ir kvietimo globaliam solidarumui.

Laudate Deum.. 2023-10-04. (Šlovinkite Dievą). Popiežius Pranciškus. Tęsia „Laudato si’“ mintis, pabrėžia ekologinę krizę ir būtinybę veikti nedelsiant. Šioje enciklikoje Pranciškus griežtai kritikuoja lėtą globalų atsaką į klimato kaitą, ragindamas politikus, verslą ir individus imtis skubių veiksmų aplinkos apsaugai. Jis pabrėžia, kad ekologinė krizė yra susijusi su socialine neteisybe, nes labiausiai kenčia vargšai. Popiežius kviečia atsiverti „ekologiniam atsivertimui“, kuris apima gyvenimo būdo pokyčius ir pagarbą kūrinijai. Enciklika taip pat aptaria technologijų ribotumą sprendžiant krizę be etinių principų. Dokumentas, paskelbtas prieš COP28 klimato konferenciją, atspindi Pranciškaus įsipareigojimą aplinkos ir teisingumo klausimams.