Enciklika Redemtor Hominis

„Redemptor Hominis“ – tai popiežiaus Jono Pauliaus II pirmoji enciklika, paskelbta 1979 m. kovo 4 d., vos keliais mėnesiais po jo išrinkimo. Šis dokumentas tapo viso jo pontifikato programine išraiška ir iškart iškėlė pagrindinį jo rūpestį: žmogų, jo orumą, išganymą ir pašaukimą Kristuje.

„Redemptor Hominis“ reiškia „Žmogaus Atpirkėjas“. Tai – Kristus, kurio misija ir meilė žmogui yra viso dokumento centras.

Enciklika pasirodė pasauliui po sudėtingo XX a. laikotarpio: karų, totalitarinių režimų, technologinės pažangos ir gilėjančio dvasinio tuštėjimo. Popiežius norėjo:

• parodyti, kad Bažnyčios širdis – Kristus, kuris myli kiekvieną žmogų;
• pabrėžti, kad žmogus yra kelias, kuriuo Bažnyčia eina;
• atsakyti į šiuolaikinio pasaulio iššūkius ne atsiribojimu, bet įsitraukimu su Evangelijos šviesa.

Enciklikos esmė – žmogus negali suprasti savęs be Kristaus, nes tik Jis atskleidžia žmogaus prigimtį, orumą ir pašaukimą.

Pagrindinės temos:

1. Kristus – žmogaus atpirkėjas

„Kristus – kiekvieno žmogaus atpirkėjas. Tik Jo kryžiaus ir prisikėlimo šviesoje žmogus atranda save.“

2. Žmogaus orumas

Enciklikoje pabrėžiama, kad kiekvienas žmogus turi prigimtinį orumą, nes sukurtas pagal Dievo paveikslą. Ne politinės sistemos, ne ideologijos, bet žmogus pats yra svarbiausias ir turi būti visko matas.

3. Bažnyčios misija – tarnauti žmogui

Jonas Paulius II rašo, kad Bažnyčia egzistuoja tam, kad tarnautų žmogui, skelbdama Evangeliją, ginant teisingumą ir rūpindamasi silpnaisiais.

4. Laisvė, tiesa ir sąžinė

Dokumente daug dėmesio skiriama žmogaus laisvei, kuri be tiesos tampa tuščia. Tikroji laisvė – gyventi pagal Dievo tiesą, išlaikyti švarią sąžinę.

5. Pavojai šiuolaikiniam žmogui

Enciklikoje išreiškiamas susirūpinimas dėl materializmo, technokratijos, vartotojiškumo, kurie žmogų paverčia priemone, o ne tikslu. Popiežius kviečia atsigręžti į žmogaus vidinį gyvenimą, į dvasinę realybę.

„Redemptor Hominis“ padėjo pamatus visai Jono Pauliaus II teologijai apie žmogų, šeimą, laisvę ir visuomenę. Jame gimsta mintis, kuri vėliau kartojama ne kartą:

„Žmogus yra kelias, kuriuo Bažnyčia eina.“

Šis tekstas sujungia gilų teologinį mąstymą su gyvu rūpesčiu šiuolaikiniu žmogumi. Jis net šiandien išlieka aktualus, kalbėdamas apie žmogaus orumą, santykį su Dievu ir pavojų prarasti save pasaulyje, kuris siūlo daug, bet neatsako į esminius klausimus.

ENCIKLIKA REDEMPTOR HOMINIS

POPIEŽIAUS JONO PAULIAUS II
GERBIAMIEMS BROLIAMS VYSKUPAMS,
KUNIGAMS,
RELIGINĖMS ŠEIMOMS,
BAŽNYČIOS SŪNUMS IR DUKROMS
IR VISIEMS GEROS VALIOS ŽMONĖMS
PRASIDEDANT JO POPIEŽIŠKAI TARNYBAI

Palaiminimas

Gerbiami broliai, brangūs sūnūs ir dukros,
sveikinimai ir apaštališkasis palaiminimas

I. PAVELDAS

1. Antrojo tūkstantmečio pabaigoje

Žmogaus Atpirkėjas Jėzus Kristus yra visatos ir istorijos centras. Į Jį krypsta mano mintys ir širdis šią iškilmingą akimirką, kurią dabar išgyvena Bažnyčia ir visa dabartinės žmonijos šeima. Šis laikas, kai Dievas savo slėpiningu planu po mano mylimo pirmtako Jono Pauliaus I patikėjo man visuotinę tarnystę, susijusią su Šventojo Petro kėde Romoje, jau labai artėja prie 2000 metų. Šią akimirką sunku pasakyti, kokį pėdsaką tie metai paliks žmonijos istorijoje ar ką jie atneš kiekvienai tautai, šaliai ir žemynui, nepaisant jau dedamų pastangų numatyti kai kuriuos įvykius. Bažnyčiai, Dievo tautai, išplitusiai, nors ir netolygiai, iki tolimiausių žemės ribų, tai bus didžiojo Jubiliejaus metai. Artėjame prie šios datos, kuri, nepaisant visų chronologinės tikslumo pataisų, ypatingai pažadins mumyse esminę tikėjimo tiesą, kurią šventasis Jonas išreiškė savo Evangelijos pradžioje: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14), ir kitur: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).

Mes tam tikra prasme išgyvename naują Advento laikotarpį, laukimo metą: „Daugeliu būdų ir įvairiai Dievas senovėje kalbėjo mūsų tėvams per pranašus, o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų…“ (Hbr 1, 1–2), per Sūnų, Jo Žodį, kuris tapo žmogumi ir gimė iš Mergelės Marijos. Šis atpirkimo veiksmas pažymėjo aukščiausią žmogaus istorijos tašką Dievo meilės plane. Dievas įžengė į žmonijos istoriją ir, būdamas žmogumi, tapo jos dalyviu, vienu iš milijardų žmonių, bet tuo pačiu metu – Vieninteliu! Per Įsikūnijimą Dievas suteikė žmogaus gyvenimui tą dimensiją, kurią Jis numatė žmogui nuo pat pradžių; Jis suteikė šią dimensiją galutinai, savuoju būdu, pagal savo amžinąją meilę ir gailestingumą, su visa Dievo laisve, ir padarė tai su tokia dosnybe, kuri leidžia mums, žvelgiant į prigimtinę nuodėmę ir visą žmonijos nuodėmių istoriją, taip pat į žmogaus proto, valios ir širdies klaidas, su nuostaba kartoti Šventosios Liturgijos žodžius: „O laimingoji kaltė… kuri mums pelnė tokį didį Atpirkėją!“

2. Pirmieji naujosios pontifikato žodžiai

Į Kristų Atpirkėją buvo nukreiptos mano mintys ir jausmai praėjusių metų spalio 16 dieną, kai po kanoninio išrinkimo man buvo užduotas klausimas: „Ar priimi?“ Tada atsakiau: „Su tikėjimo klusnumu Kristui, mano Viešpačiui, ir pasitikėjimu Kristaus ir Bažnyčios Motina, nepaisydamas didelių sunkumų, priimu.“ Šiandien noriu šį atsakymą viešai paskelbti visiems be išimties, taip parodydamas, kad yra ryšys tarp pirmosios esminės Įsikūnijimo tiesos, jau minėtos, ir tarnystės, kuri, priėmus mano išrinkimą Romos vyskupu ir apaštalo Petro įpėdiniu, tapo mano specifine pareiga jo soste.

Pasirinkau tuos pačius vardus, kuriuos pasirinko mano mylimas pirmtakas Jonas Paulius I. Kai jis 1978 m. rugpjūčio 26 d. paskelbė Šventajai Kolegijai, kad nori būti vadinamas Jonu Pauliumi – toks dvigubas vardas buvo precedento neturintis popiežystės istorijoje – aš tame mačiau aiškų malonės ženklą naujajam pontifikatui. Kadangi tas pontifikatas truko vos 33 dienas, man tenka ne tik jį tęsti, bet tam tikra prasme pradėti iš naujo nuo to paties taško. Tai patvirtina mano pasirinkti šie du vardai. Sekdamas savo gerbiamo pirmtako pavyzdžiu, pasirinkdamas juos, kaip ir jis, noriu išreikšti savo meilę unikalaus paveldo, kurį Bažnyčiai paliko popiežiai Jonas XXIII ir Paulius VI, bei savo asmeninį pasirengimą šį paveldą plėtoti su Dievo pagalba.

Per šiuos du vardus ir du pontifikatus esu susijęs su visa Apaštališkojo Sosto tradicija ir visais savo pirmtakais per dvidešimtąjį amžių ir ankstesnius amžius. Esu sujungtas, per vieną po kito einančius įvairius laikotarpius iki pat tolimiausių, su misijos ir tarnystės linija, kuri Petro sostui suteikia visiškai ypatingą vietą Bažnyčioje. Jonas XXIII ir Paulius VI yra etapas, į kurį noriu tiesiogiai remtis kaip į slenkstį, nuo kurio ketinu tęsti, tam tikra prasme kartu su Jonu Pauliumi I, į ateitį, leiddamas save vesti neribotu pasitikėjimu ir klusnumu Dvasiai, kurią Kristus pažadėjo ir atsiuntė savo Bažnyčiai. Naktį prieš savo kančią Jis sakė apaštalams: „Jums geriau, kad Aš išeinu, nes jei neišeisiu, Guodėjas pas jus neateis; o jei išeisiu, Jį jums atsiųsiu“ (Jn 16, 7). „Kai ateis Guodėjas, kurį Aš jums atsiųsiu nuo Tėvo, Tiesos Dvasia, kilusi iš Tėvo, Jis liudys apie mane; ir jūs liudysite, nes nuo pradžios esate su manimi“ (Jn 15, 26–27). „Kai ateis Tiesos Dvasia, Ji ves jus į visą tiesą; nes Ji kalbės ne iš savęs, bet kalbės, ką girdės, ir paskelbs jums, kas turi ateiti“ (Jn 16, 13).

3. Pasitikėjimas Tiesos ir Meilės Dvasia

Visiškai atsiduodamas Tiesos Dvasiai, žengiu į turtingą pastarųjų pontifikatų paveldą. Šis paveldas giliai įsišaknijo Bažnyčios sąmonėje visiškai nauju, anksčiau nepatirtu būdu, dėka Vatikano II Susirinkimo, kurį sušaukė ir pradėjo Jonas XXIII, o vėliau sėkmingai užbaigė ir atkakliai įgyvendino Paulius VI, kurio veiklą man pačiam teko stebėti iš arti. Nuolat stebėjausi jo gilia išmintimi ir drąsa, taip pat jo pastovumu ir kantrybe sudėtingu posusirinkiminiu pontifikato laikotarpiu. Kaip Bažnyčios, Petro laivo, vairininkas, jis sugebėjo išlaikyti apvaizdos ramybę ir pusiausvyrą net kritiškiausiais momentais, kai atrodė, kad Bažnyčia yra purtoma iš vidaus, ir visuomet išlaikė tvirtą viltį Bažnyčios tvirtume. Tai, ką Dvasia per mūsų laikų Susirinkimą pasakė Bažnyčiai, ką Dvasia šioje Bažnyčioje sako visoms Bažnyčioms (plg. Apr 2, 7), negali vesti prie nieko kito – nepaisant laikinų neramumų – kaip tik prie brandesnės visos Dievo tautos, suvokiančios savo išganymo misiją, tvirtybės.

Paulius VI šią dabartinę Bažnyčios sąmonę pasirinko kaip pagrindinę temą savo esminėje enciklikoje, prasidedančioje žodžiais Ecclesiam Suam. Leiskite man pirmiausia remtis šia enciklika ir susieti save su ja šiuo pirmuoju dokumentu, kuris, taip sakant, pradeda dabartinį pontifikatą. Bažnyčios sąmonė, apšviesta ir palaikoma Šventosios Dvasios, vis giliau suvokianti tiek savo dieviškąją paslaptį, tiek savo žmogiškąją misiją, taip pat savo žmogiškuosius silpnumus – ši sąmonė yra ir turi išlikti pirmuoju Bažnyčios meilės šaltiniu, kaip meilė savo ruožtu padeda stiprinti ir gilinti jos sąmonę. Paulius VI paliko mums tokios itin skvarbios Bažnyčios sąmonės liudijimą. Per daugelį dalykų, dažnai keliančių kančią, kurie sudarė jo pontifikatą, jis mokė mus bebaimės meilės Bažnyčiai, kuri, kaip teigia Susirinkimas, yra „sakramentas arba ženklas ir priemonė intymiai vienybei su Dievu ir visos žmonijos vienybei“ (plg. Lumen Gentium, 1).

4. Nuoroda į Pauliaus VI pirmąją encikliką

Būtent dėl šios priežasties Bažnyčios sąmonė turi būti lydima visuotinio atvirumo, kad visi galėtų joje rasti „neaprėpiamus Kristaus turtus“, apie kuriuos kalbėjo Tautų Apaštalas (Ef 3, 8). Toks atvirumas, organiškai susijęs su savo prigimties suvokimu ir savo tiesos tikrumu, apie kurią Kristus sakė: „Žodis, kurį girdite, nėra mano, bet Tėvo, kuris mane siuntė“ (Jn 14, 24), suteikia Bažnyčiai jos apaštališkąjį, kitaip tariant, misionieriškąjį dinamizmą, skelbiant ir išpažįstant visą Kristaus perduotą tiesą jos vientisume. Tuo pat metu ji privalo vykdyti dialogą, kurį Paulius VI savo enciklikoje Ecclesiam Suam pavadino „išganymo dialogu“, tiksliai išskirdamas įvairius ratus, kuriuose jis turėjo būti vykdomas (plg. Ecclesiam Suam, 1964). Šiandien remdamasis šiuo dokumentu, kuris pateikė Pauliaus VI pontifikato programą, nuolat dėkoju Dievui, kad šis didis mano pirmtakas, kuris buvo ir tikras mano tėvas, sugebėjo parodyti ad extra, išoriškai, tikrąjį Bažnyčios veidą, nepaisant įvairių vidinių silpnybių, kurios ją veikė posusirinkiminiu laikotarpiu. Tokiu būdu, atrodo, didelė žmonijos šeimos dalis įvairiose savo egzistencijos srityse tapo labiau suvokianti, kokia iš tiesų būtina yra Kristaus Bažnyčia, jos misija ir tarnystė žmonijai. Kartais šis suvokimas pasirodė stipresnis už įvairius kritiškus požiūrius, puolančius Bažnyčią ab intra, iš vidaus, jos institucijas, struktūras, dvasininkus ir jų veiklą. Šis augantis kritiškumas neabejotinai kilo dėl įvairių priežasčių, ir mes esame tikri, kad jis ne visada buvo be nuoširdžios meilės Bažnyčiai. Be abejo, viena iš jo tendencijų buvo įveikti vadinamąjį triumfalizmą, apie kurį dažnai buvo diskutuojama Susirinkimo metu. Nors teisinga, kad, pagal savo Mokytojo, kuris yra „nuolankios širdies“ (Mt 11, 29), pavyzdį, Bažnyčia taip pat turėtų remtis nuolankumu, kad ji turėtų kritišką pojūtį viskam, kas sudaro jos žmogiškąjį pobūdį ir veiklą, ir kad ji visada būtų labai reikli sau, vis dėlto kritika taip pat turėtų turėti savo teisingas ribas. Priešingu atveju ji nustoja būti konstruktyvi ir neatkleidžia tiesos, meilės bei dėkingumo už malonę, kurios dalininkais pirmiausia ir visiškai tampame Bažnyčioje ir per Bažnyčią. Be to, tokia kritika neišreiškia tarnystės požiūrio, bet veikiau norą nukreipti kitų nuomonę pagal savo pačių, kuri kartais pernelyg neapgalvotai platinama.

Dėkingumas priklauso Pauliui VI, nes, gerbdamas kiekvieną tiesos dalelę, esančią įvairiose žmogiškose nuomonėse, jis tuo pačiu metu išlaikė apvaizdos pusiausvyrą kaip laivo vairininkas. Bažnyčia, kurią man – per Joną Paulių I – beveik iš karto po jo patikėta, pripažįstama, nėra laisva nuo vidinių sunkumų ir įtampų. Tačiau tuo pat metu ji yra viduje stipresnė prieš savikritikos perteklių: galima sakyti, kad ji yra kritiškesnė įvairių neapgalvotų kritikų atžvilgiu, atsparesnė įvairioms „naujovėms“, brandesnė savo įžvalgos dvasioje, geriau sugebanti iš savo amžinojo lobyno iškelti „nauja ir sena“ (Mt 13, 52), labiau susitelkusi į savo pačios paslaptį ir dėl viso to naudingesnė savo išganymo misijai visiems: Dievas „nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4).

5. Kolegialumas ir apaštalavimas

Nepaisant visų išorinių požymių, Bažnyčia dabar yra labiau vieninga tarnystės bendrystėje ir apaštalavimo sąmonėje. Ši vienybė kyla iš kolegialumo principo, kurį paminėjo Vatikano II Susirinkimas. Pats Kristus šį principą padarė gyva apaštalų Dvyliktuko, vadovaujamo Petro, dalimi ir nuolat jį atnaujina Vyskupų Kolegijoje, kuri vis labiau plinta visoje žemėje, išlikdama vieninga su Šventojo Petro įpėdiniu ir jo vadovaujama. Susirinkimas ne tik paminėjo kolegialumo principą: jis suteikė jam didžiulę naują gyvybę, be kita ko, išreikšdamas norą turėti nuolatinį kolegialumo organą, kurį Paulius VI įsteigė, sukūręs Vyskupų Sinodą, kurio veikla ne tik suteikė naują dimensiją jo pontifikatui, bet vėliau aiškiai atsispindėjo Jono Pauliaus I ir jo nevertino įpėdinio pontifikatuose nuo pat jų pradžios.

Kolegialumo principas ypač pasirodė svarbus sudėtingu posusirinkiminiu laikotarpiu, kai bendra vieninga Vyskupų Kolegijos pozicija, kurią daugiausia per Sinodą rodė jos vienybė su Petro įpėdiniu, padėjo išsklaidyti abejones ir tuo pačiu nurodė teisingus kelius Bažnyčios atnaujinimui jos visuotinėje dimensijoje. Iš tiesų, Sinodas buvo, be kita ko, esminio evangelizacijos impulso šaltinis, kuris buvo išreikštas Apaštališkajame Paraginime Evangelii Nuntiandi (1975), kuris buvo taip džiaugsmingai priimtas kaip apaštališko ir pastoracinio atsinaujinimo programa. Ta pati linija buvo tęsiama paskutinės eilinės Vyskupų Sinodo sesijos darbe, vykusioje maždaug metus prieš popiežiaus Pauliaus VI mirtį ir, kaip žinoma, skirtoje katechezei. Šio darbo rezultatai dar turi būti sutvarkyti ir paskelbti Apaštališkojo Sosto.

Kadangi kalbame apie akivaizdų formų, kuriomis išreiškiamas vyskupų kolegialumas, plėtojimą, būtina bent paminėti Nacionalinių Vyskupų Konferencijų konsolidacijos procesą visoje Bažnyčioje ir kitų kolegialų struktūrų, turinčių tarptautinį ar žemyninį pobūdį. Taip pat atsižvelgiant į šimtmečių senumo Bažnyčios tradiciją, dėmesys turėtų būti skiriamas įvairių diecezinių, provincijos ir nacionalinių Sinodų veiklai. Tai buvo Susirinkimo idėja, kurią nuosekliai įgyvendino Paulius VI, kad tokios struktūros, išbandytos Bažnyčios per šimtmečius, ir kitos vyskupų kolegialaus bendradarbiavimo formos, tokios kaip metropolinės struktūros – jau nekalbant apie kiekvieną atskirą dieceziją – pulsuotų visišku savo tapatybės suvokimu ir tuo pačiu savo originalumu visuotinėje Bažnyčios vienybėje. Tas pats bendradarbiavimo ir bendros atsakomybės dvasia plinta ir tarp kunigų, ką patvirtina daugybė Kunigų Tarybų, atsiradusių po Susirinkimo. Ši dvasia taip pat išplito tarp pasauliečių, ne tik stiprindama jau egzistuojančias pasauliečių apaštalavimo organizacijas, bet ir kuriant naujas, dažnai turinčias kitokį pobūdį ir puikų dinamizmą. Be to, pasauliečiai, suvokiantys savo atsakomybę už Bažnyčią, noriai įsipareigojo bendradarbiauti su ganytojais ir pašvęstojo gyvenimo institutų atstovais diecezinių Sinodų ir pastoracinių Tarybų parapijose bei diecezijoje srityse.

Visa tai turiu omenyje savo pontifikato pradžioje kaip priežastį dėkoti Dievui, karštai padrąsinti visus savo brolius ir seseris ir su nuoširdžiu dėkingumu prisiminti Vatikano II Susirinkimo ir mano didžių pirmtakų darbą, kurie inicijavo šį naują Bažnyčios gyvybės pliūpsnį, judėjimą, kuris yra daug stipresnis už abejonės, žlugimo ir krizės simptomus.

6. Kelias į krikščionių vienybę

Ką pasakyti apie visas iniciatyvas, kilusias iš naujos ekumeninės orientacijos? Nepamirštamas popiežius Jonas XXIII krikščionių vienybės problemą iškėlė su evangeliniu aiškumu kaip paprastą Jėzaus Kristaus, mūsų Mokytojo, valios pasekmę, valios, kurią Jėzus išreiškė kelis kartus, bet ypač savo maldoje Vakarienės kambaryje naktį prieš savo mirtį: „Meldžiu… Tėve… kad jie visi būtų viena“ (Jn 17, 21). Vatikano II Susirinkimas glaustai atsakė į šį reikalavimą savo Dekretu dėl ekumenizmo (Unitatis Redintegratio). Popiežius Paulius VI, pasinaudodamas Sekretoriato krikščionių vienybei skatinti veikla, pradėjo pirmuosius sudėtingus žingsnius kelyje į šios vienybės pasiekimą. Ar mes toli nuėjome šiuo keliu? Nenoriu pateikti detalaus atsakymo, galime pasakyti, kad padarėme realių ir svarbių pažangų. Ir vienas dalykas yra tikras: mes dirbome su atkaklumu ir nuoseklumu, o kitų krikščionių Bažnyčių ir Bendruomenių atstovai taip pat kartu su mumis įsipareigojo, už ką jiems esame nuoširdžiai dėkingi. Taip pat tikra, kad dabartinėje krikščionybės ir pasaulio istorinėje situacijoje vienintelė galimybė, kurią matome vykdant visuotinę Bažnyčios misiją ekumeniniais klausimais, yra nuoširdžiai, atkakliai, nuolankiai ir taip pat drąsiai ieškoti būdų artėti ir susivienyti. Popiežius Paulius VI davė mums asmeninį pavyzdį. Todėl privalome siekti vienybės, nenusimindami dėl sunkumų, kurie gali iškilti ar kauptis šiuo keliu; kitaip būtume neištikimi Kristaus žodžiui, neįvykdytume Jo testamento. Ar turime teisę rizikuoti?

Yra žmonių, kurie, susidūrę su sunkumais ar manydami, kad pirmieji ekumeniniai bandymai davė neigiamų rezultatų, norėtų grįžti atgal. Kai kurie net išreiškia nuomonę, kad šios pastangos kenkia Evangelijos reikalui, veda prie tolesnio Bažnyčios skilimo, sukelia idėjų sumaištį tikėjimo ir moralės klausimais ir baigiasi specifiniu indiferentizmu. Galbūt gerai, kad šių nuomonių atstovai išreiškia savo baimes. Tačiau ir šiuo atžvilgiu būtina išlaikyti teisingas ribas. Akivaizdu, kad šis naujas Bažnyčios gyvenimo etapas reikalauja iš mūsų ypač sąmoningo, gilaus ir atsakingo tikėjimo. Tikra ekumeninė veikla reiškia atvirumą, artėjimą, pasirengimą dialogui ir bendrą tiesos ieškojimą visa evangelinio ir krikščioniškojo prasmės pilnatve; tačiau ji jokiu būdu nereiškia ir negali reikšti atsisakymo ar bet kokio dieviškosios tiesos, kurią Bažnyčia nuolat išpažino ir mokė, lobyno sumažinimo. Visiems, kurie dėl bet kokios priežasties norėtų atgrasyti Bažnyčią nuo krikščionių visuotinės vienybės siekio, dar kartą reikia užduoti klausimą: ar turime teisę to nedaryti? Ar galime nepasitikėti – nepaisant viso žmogiškojo silpnumo ir visų praėjusių amžių klaidų – mūsų Viešpaties malone, kuri neseniai buvo apreikšta per tai, ką Šventoji Dvasia pasakė ir mes girdėjome Susirinkimo metu? Jei taip darytume, paneigtume tiesą apie save, kurią taip iškalbingai išreiškė Apaštalas: „Dievo malone esu, kas esu, ir Jo malonė man nebuvo tuščia“ (1 Kor 15, 10).

Tai, ką ką tik pasakėme, taip pat turi būti taikoma – nors kitu būdu ir su deramais skirtumais – veiklai, kuria siekiama artėti prie nekrikščioniškų religijų atstovų, išreikštai per dialogą, kontaktus, bendrą maldą, žmogaus dvasingumo lobių tyrinėjimą, kuriuose, kaip gerai žinome, šių religijų nariai taip pat nestinga. Ar kartais nepasitaiko, kad tvirtas nekrikščioniškų religijų sekėjų tikėjimas – kuris taip pat yra Tiesos Dvasios, veikiančios už regimų Mistinio Kūno ribų, poveikis – verčia krikščionis gėdytis, kad jie patys dažnai yra taip linkę abejoti Dievo apreikštomis ir Bažnyčios skelbiamomis tiesomis ir taip lengvai atpalaiduoja moralinius principus bei atveria kelią etiniam leistinumo. Kilnu turėti polinkį suprasti kiekvieną žmogų, analizuoti kiekvieną sistemą ir pripažinti, kas teisinga; tai visiškai nereiškia prarasti tikrumą dėl savo tikėjimo ar silpninti moralės principus, kurių trūkumas greitai pasijus visos visuomenės gyvenime, su liūdnomis pasekmėmis.

II. AT PIRKIMO PASLAPTIS

7. Kristaus paslaptyje

Nors keliai, kuriais šio amžiaus Susirinkimas nukreipė Bažnyčią, kaip nurodė velionis popiežius Paulius VI savo pirmojoje enciklikoje, dar ilgai bus tie keliai, kuriais visi turime eiti, tuo pat metu šioje naujoje stadijoje galime pagrįstai klausti: kaip, kokiu būdu turėtume tęsti? Ką turėtume daryti, kad šis naujas Bažnyčios adventas, susijęs su artėjančia antrojo tūkstantmečio pabaiga, priartintų mus prie To, kurį Šventasis Raštas vadina „Amžinuoju Tėvu“, Pater futuri saeculi (Iz 9, 6)? Tai esminis klausimas, kurį naujasis popiežius turi sau užduoti, priimdamas tikėjimo klusnumo dvasia pašaukimą, atitinkantį Kristaus kelis kartus Petrui duotą įsakymą: „Ganyk mano avis“ (Jn 21, 15–17), tai yra: būk mano avidės ganytoju, ir dar kartą: „Kai atsiversi, stiprink savo brolius“ (Lk 22, 32).

Į šį klausimą, brangūs Broliai, sūnūs ir dukterys, būtina pateikti esminį ir pagrindinį atsakymą. Mūsų atsakymas turi būti: mūsų dvasia nukreipta viena kryptimi, vienintele mūsų proto, valios ir širdies kryptimi – į Kristų, mūsų Atpirkėją, į Kristų, žmogaus Atpirkėją. Mes norime žvelgti į Jį – nes nėra išganymo niekur kitur, tik Jame, Dievo Sūnuje – kartodami Petro žodžius: „Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68).

Per Bažnyčios sąmonę, kurią Susirinkimas labai išplėtojo, per visus šios savimonės lygius ir per visas veiklos sritis, kuriose Bažnyčia išreiškia, atranda ir patvirtina save, mes turime nuolat siekti To, „kuris yra galva“ (Ef 5, 23), „per kurį visa yra ir per kurį mes esame“ (1 Kor 8, 6), kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6), „prisikėlimas ir gyvenimas“ (Jn 11, 25), kurį matydami, matome Tėvą (plg. Jn 14, 9), ir kuris turėjo mus palikti (plg. Jn 16, 7) – tai yra, per savo mirtį ant kryžiaus ir vėliau įžengimą į dangų – kad ateitų Guodėjas ir toliau ateitų kaip Tiesos Dvasia (plg. Jn 16, 13). Jame yra „visi išminties ir pažinimo lobiai“ (Kol 2, 3), o Bažnyčia yra Jo Kūnas (plg. 1 Kor 12, 27). „Savo santykiu su Kristumi Bažnyčia yra tarsi sakramentas arba ženklas ir priemonė intymiai vienybei su Dievu ir visos žmonijos vienybei“ (Lumen Gentium, 1), ir šio šaltinis yra Jis, Jis pats, Jis – Atpirkėjas.

Bažnyčia nenustoja klausytis Jo žodžių. Ji nuolat juos perskaito. Su didžiausiu atsidavimu ji atkuria kiekvieną Jo gyvenimo detalę. Šie žodžiai klausomi ir nekrikščionių. Kristaus gyvenimas kalba taip pat daugeliui, kurie nesugeba su Petru pakartoti: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“ (Mt 16, 16). Jis, gyvojo Dievo Sūnus, kalba žmonėms ir kaip Žmogus: kalba Jo gyvenimas, Jo žmogiškumas, Jo ištikimybė tiesai, Jo visa apimanti meilė. Be to, Jo mirtis ant kryžiaus kalba – tai yra neaprėpiama Jo kančios ir apleistumo gelmė. Bažnyčia niekada nenustoja išgyventi Jo mirties ant kryžiaus ir Jo prisikėlimo, kurie sudaro jos kasdienio gyvenimo turinį. Iš tiesų, paties Kristaus, jos Mokytojo, įsakymu Bažnyčia nuolat švenčia Eucharistiją, joje atrasdama „gyvenimo ir šventumo šaltinį“ (Lumen Gentium, 26), veiksmingą malonės ir susitaikymo su Dievu ženklą bei amžinojo gyvenimo laidą. Bažnyčia gyvena Jo paslaptimi, nesiliaudama iš jos semiasi ir nuolat ieško būdų, kaip šią savo Mokytojo ir Viešpaties paslaptį atnešti žmonijai – tautoms, nacijoms, besikeičiančioms kartoms ir kiekvienam žmogui – tarsi kartodama Apaštalo žodžius: „Aš nusprendžiau tarp jūsų nieko nežinoti, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą“ (1 Kor 2, 2). Bažnyčia lieka atpirkimo paslaptyje, kuri tapo pagrindiniu jos gyvenimo ir misijos principu.

8. Atpirkimas kaip naujas kūrimas

Pasaulio Atpirkėjas! Jame nauju ir nuostabesniu būdu atsiskleidė esminė tiesa apie kūrimą, kuriai liudija Pradžios knyga, kelis kartus kartodama: „Dievas matė, kad tai gera“ (Pr 1, 10–31). Gėris kyla iš Išminties ir Meilės. Jėzuje Kristuje matomas pasaulis, kurį Dievas sukūrė žmogui (plg. Pr 1, 26–28) – pasaulis, kuris, įžengus nuodėmei, „buvo pajungtas tuštybei“ (Rom 8, 20) – vėl atgauna savo pirminį ryšį su dieviškuoju Išminties ir Meilės šaltiniu. Iš tiesų, „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16). Kaip šis ryšys buvo nutrauktas žmoguje Adome, taip Žmoguje Kristuje jis buvo atnaujintas (plg. Rom 5, 12–21). Ar mes, dvidešimtojo amžiaus žmonės, nesame įsitikinę Tautų Apaštalo žodžių, kalbančių apie „kūriniją, kuri iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“ (Rom 8, 22) ir „su ilgesiu laukia Dievo vaikų apreiškimo“ (Rom 8, 19), kūriniją, kuri „buvo pajungta tuštybei“ (Rom 8, 20), nepaprasta iškalba? Ar neatskleidžia iki šiol nežinomo masto žmogaus viešpatavimo pasaulyje pažanga – ypač šio amžiaus metu – iki šiol nežinomo laipsnio šios „tuštybės“? Pakanka prisiminti tokius reiškinius kaip gamtos aplinkos tarša sparčiai industrializuotose srityse, nuolat kylančius ginkluotus konfliktus, savidestrukcijos perspektyvas naudojant atominius, vandenilinius, neutroninius ir panašius ginklus ar pagarbos negimusiojo gyvybei trūkumą. Naujojo amžiaus pasaulis, kosminių skrydžių pasaulis, anksčiau nepasiektų mokslo ir technologijų laimėjimų pasaulis – ar tai nėra taip pat pasaulis, „dūsaujantis skausmuose“ (Rom 8, 22), kuris „su ilgesiu laukia Dievo vaikų apreiškimo“ (Rom 8, 19)?

Savo skvarbioje „šiuolaikinio pasaulio“ analizėje Vatikano II Susirinkimas pasiekė tą svarbiausią matomojo pasaulio tašką, kuris yra žmogus, kaip Kristus įsiskverbdamas į žmogaus sąmonės gelmes ir užmegzdamas ryšį su vidine žmogaus paslaptimi, kuri Biblijos ir ne Biblijos kalba išreiškiama žodžiu „širdis“. Kristus, pasaulio Atpirkėjas, yra tas, kuris unikaliu, nepakartojamu būdu įžengė į žmogaus paslaptį ir įėjo į jo „širdį“. Todėl Vatikano II Susirinkimas teisingai moko: „Tiesa ta, kad tik Įsikūnijusio Žodžio paslaptyje žmogaus paslaptis įgauna šviesą. Mat Adomas, pirmasis žmogus, buvo būsimojo (Rom 5, 14), Viešpaties Kristaus, atvaizdas. Kristus, naujasis Adomas, pačiu Tėvo ir Jo meilės paslapties apreiškimu pilnai atskleidžia žmogų pačiam sau ir iškelia į šviesą jo aukščiausią pašaukimą.“ Ir Susirinkimas tęsia: „Tas, kuris yra ‚nematomo Dievo atvaizdas‘ (Kol 1, 15), pats yra tobulas žmogus, kuris Adomo vaikams atkūrė Dievo panašumą, kuris buvo iškreiptas nuo pirmosios nuodėmės. Žmogaus prigimtis, būdama Jo priimta, o ne absorbuota, mumyse taip pat buvo pakelta į nepalyginamą orumą. Mat per savo Įsikūnijimą Jis, Dievo Sūnus, tam tikra prasme susivienijo su kiekvienu žmogumi. Jis dirbo žmogaus rankomis, mąstė žmogaus protu. Jis veikė žmogaus valia, o žmogaus širdimi mylėjo. Gimęs iš Mergelės Marijos, Jis iš tiesų tapo vienu iš mūsų, panašiu į mus viskuo, išskyrus nuodėmę“ (Gaudium et Spes, 22), Jis – žmogaus Atpirkėjas.

9. Dieviškoji atpirkimo paslapties dimensija

Vėl apmąstydami šį nuostabų Susirinkimo mokymo tekstą, nepamirštame nė akimirkos, kad Jėzus Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, tapo mūsų susitaikymu su Tėvu (plg. Rom 5, 10). Tai buvo Jis, ir tik Jis, kuris patenkino Tėvo amžinąją meilę, tą tėvystę, kuri nuo pradžių išreiškė save kuriant pasaulį, dovanodama žmogui visus kūrinijos turtus ir padarydama jį „nedaug mažesnį už Dievą“ (Ps 8, 6), nes jis buvo sukurtas „pagal Dievo atvaizdą ir panašumą“ (Pr 1, 26). Tik Jis taip pat patenkino tą Dievo tėvystę ir meilę, kurią žmogus tam tikra prasme atmetė, sulaužydamas pirmąją Sandorą (plg. Pr 3) ir vėlesnes sandoras, kurias Dievas „vėl ir vėl siūlė žmogui“ (plg. Iš 19; Jer 31, 31–34). Pasaulio atpirkimas – ši didžiulė meilės paslaptis, kurioje kūrinija atnaujinama (plg. Kol 1, 20) – savo giliausia šaknimi yra teisingumo pilnatvė žmogaus Širdyje – Pirmagimio Sūnaus Širdyje – kad ji taptų teisingumu daugelio žmonių širdyse, nuo amžinybės Pirmagimyje Sūnuje iš anksto paskirtų būti Dievo vaikais (plg. Ef 1, 5) ir pašauktiems malonei, pašauktiems meilei. Kryžius ant Kalvarijos, per kurį Jėzus Kristus – Žmogus, Mergelės Marijos Sūnus, laikytas Nazareto Juozapo sūnumi – „palieka“ šį pasaulį, taip pat yra naujas amžinosios Dievo tėvystės apreiškimas, kuris Jame vėl priartėja prie žmonijos, prie kiekvieno žmogaus, dovanodamas jam trigubai šventą „Tiesos Dvasią“ (plg. Jn 16, 13).

Šis Tėvo apreiškimas ir Šventosios Dvasios išliejimas, kurie uždeda neišdildomą antspaudą ant atpirkimo paslapties, paaiškina Kristaus kryžiaus ir mirties prasmę. Kūrinijos Dievas atsiskleidžia kaip atpirkimo Dievas, kaip Dievas, kuris yra „ištikimas sau pačiam“ (1 Tes 5, 24) ir ištikimas savo meilei žmogui ir pasauliui, kurią Jis atskleidė kūrinijos dieną. Jo meilė nesitraukia prieš nieką, ko reikalauja teisingumas. Todėl „dėl mūsų (Dievas) padarė Jį (Sūnų) nuodėme, kuris nežinojo nuodėmės“ (2 Kor 5, 21). Jei Jis „padarė nuodėme“ tą, kuris visiškai neturėjo nuodėmės, tai buvo tam, kad atskleistų meilę, kuri visada yra didesnė už visą kūriniją, meilę, kuri yra Jis pats, nes „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8). Visų pirma, meilė yra didesnė už nuodėmę, už silpnumą, už „kūrinijos tuštybę“ (Rom 8, 20), ji yra stipresnė už mirtį; tai meilė, visada pasirengusi pakelti ir atleisti, visada pasirengusi sutikti sūnų palaidūną (plg. Lk 15, 11–32), visada ieškanti „Dievo vaikų apreiškimo“ (Rom 8, 19), kurie yra pašaukti „būsiančiai šlovei“ (Rom 8, 18). Šis meilės apreiškimas taip pat vadinamas gailestingumu; ir žmogaus istorijoje šis meilės ir gailestingumo apreiškimas įgavo formą ir vardą: Jėzaus Kristaus.

10. Žmogiškoji atpirkimo paslapties dimensija

Žmogus negali gyventi be meilės. Jis lieka būtybe, nesuprantama pats sau, jo gyvenimas neturi prasmės, jei meilė jam neatsiskleidžia, jei jis nesutinka meilės, jei jis jos nepatiria ir nepadaro savo, jei jis giliai joje nedalyvauja. Kaip jau buvo pasakyta, todėl Kristus Atpirkėjas „pilnai atskleidžia žmogų pačiam sau“. Jei galime taip išsireikšti, tai yra žmogiškoji atpirkimo paslapties dimensija. Šioje dimensijoje žmogus vėl atranda savo žmogiškumo didybę, orumą ir vertę. Atpirkimo paslaptyje žmogus tampa naujai „išreikštas“ ir tam tikra prasme naujai sukurtas. Jis yra naujai sukurtas! „Nėra nei žydo, nei graiko, nėra nei vergo, nei laisvojo, nėra nei vyro, nei moters, nes jūs visi esate viena Kristuje Jėzuje“ (Gal 3, 28). Žmogus, norintis visiškai suprasti save – ne tik pagal tiesioginius, dalinius, dažnai paviršutiniškus ir net iliuzinius savo būties standartus ir matavimus – turi su savo nerimu, netikrumu ir net savo silpnumu bei nuodėmingumu, su savo gyvenimu ir mirtimi priartėti prie Kristaus. Jis turi, taip sakant, įeiti į Jį su visu savimi, jis turi „pasisavinti“ ir įsisavinti visą Įsikūnijimo ir Atpirkimo tikrovę, kad atrastų save. Jei šis gilus procesas vyksta jame, jis tada duoda vaisių ne tik Dievo garbinimo, bet ir gilaus nuostabos savimi. Kokia brangi turi būti žmogus Kūrėjo akyse, jei jis „pelnė tokį didį Atpirkėją“ (Exsultet) ir jei Dievas „atidavė savo viengimį Sūnų“, kad žmogus „nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).

Iš tiesų, šis gilus nuostabos dėl žmogaus vertės ir orumo vardas yra Evangelija, tai yra Geroji Naujiena. Ji taip pat vadinama krikščionybe. Ši nuostaba lemia Bažnyčios misiją pasaulyje ir, galbūt dar labiau, „šiuolaikiniame pasaulyje“. Ši nuostaba, kuri taip pat yra įsitikinimas ir tikrumas – savo giliausia šaknimi tai tikėjimo tikrumas, bet paslėptu ir paslaptingu būdu ji pagyvina kiekvieną tikrojo humanizmo aspektą – yra glaudžiai susijusi su Kristumi. Ji taip pat nustato Kristaus vietą – taip sakant, Jo ypatingą pilietybės teisę – žmogaus ir žmonijos istorijoje. Nuolat kontempliuodama visą Kristaus paslaptį, Bažnyčia su visu tikėjimo tikrumu žino, kad Atpirkimas, įvykęs per Kryžių, galutinai atkūrė žmogaus orumą ir sugrąžino prasmę jo gyvenimui pasaulyje, prasmę, kuri dėl nuodėmės buvo didžiąja dalimi prarasta. Dėl šios priežasties Atpirkimas buvo įvykdytas velykų paslaptyje, vedančioje per Kryžių ir mirtį į Prisikėlimą.

Bažnyčios pagrindinė funkcija kiekviename amžiuje ir ypač mūsiškiame yra nukreipti žmogaus žvilgsnį, nukreipti visos žmonijos sąmonę ir patirtį į Dievo paslaptį, padėti visiems žmonėms susipažinti su Atpirkimo, vykstančio Jėzuje Kristuje, gelme. Tuo pat metu įtraukiama giliausia žmogaus sfera – turime omenyje žmogaus širdžių, sąžinių ir įvykių sferą.

11. Kristaus paslaptis kaip Bažnyčios misijos ir krikščionybės pagrindas

Vatikano II Susirinkimas atliko didžiulį darbą, formuodamas tą pilną ir visuotinę Bažnyčios sąmonę, apie kurią popiežius Paulius VI rašė savo pirmojoje enciklikoje. Ši sąmonė – arba, tiksliau, Bažnyčios savimonė – formuojama „dialoge“; ir prieš šiam dialogui tampant pokalbiu, dėmesys turi būti nukreiptas į „kitą“, tai yra į asmenį, su kuriuo norime kalbėti. Ekumeninis Susirinkimas suteikė esminį impulsą Bažnyčios savimonei formuoti, taip tinkamai ir kompetentingai pateikdamas mums žemės rutulio vaizdą kaip įvairių religijų žemėlapį. Jis taip pat parodė, kad šis pasaulio religijų žemėlapis turi mūsų laikui būdingų, anksčiau nežinomų sluoksnių, ateizmo reiškinį įvairiomis formomis, pradedant ateizmu, kuris yra programuotas, organizuotas ir struktūrizuotas kaip politinė sistema.

Kalbant apie religiją, pirmiausia nagrinėjama religija kaip visuotinis reiškinys, susijęs su žmogaus istorija nuo pradžių, paskui įvairios nekrikščioniškos religijos ir galiausiai pati krikščionybė. Susirinkimo dokumentas apie nekrikščioniškas religijas, ypač, yra kupinas gilios pagarbos didžiosioms dvasinėms vertybėms, iš tiesų dvasinio pirmumo, kuris žmogaus gyvenime išreiškiamas religija ir vėliau morale, tiesiogiai veikiant visą kultūrą. Bažnyčios Tėvai teisingai matė įvairiose religijose tarsi daugybę vienos tiesos atspindžių, „Žodžio sėklų“ (Nostra Aetate, 2), liudijančių, kad, nors keliai gali būti skirtingi, yra tik vienas tikslas, į kurį nukreiptas giliausias žmogaus dvasios siekis, išreikštas jo ieškojimu Dievo ir taip pat jo siekiu, per polinkį į Dievą, pilnos savo žmogiškumo dimensijos, kitaip tariant, pilnos žmogaus gyvenimo prasmės. Susirinkimas ypač daug dėmesio skyrė žydų religijai, primindamas didįjį dvasinį paveldą, bendrą krikščionims ir žydams. Taip pat jis išreiškė savo pagarbą islamo tikintiesiems, kurių tikėjimas taip pat remiasi Abraomu (Nostra Aetate, 3).

Vatikano II Susirinkimo atvertos galimybės leido Bažnyčiai ir visiems krikščionims pasiekti pilnesnį Kristaus paslapties, „per amžius paslėptos paslapties“ (Ef 3, 9) Dieve, kuri buvo apreikšta laike Žmoguje Jėzuje Kristuje ir nuolat atskleidžiama kiekvienu metu, suvokimą. Kristuje ir per Kristų Dievas pilnai atsiskleidė žmonijai ir galutinai prie jos priartėjo; tuo pat metu Kristuje ir per Kristų žmogus įgijo pilną savo orumo, aukštumų, į kurias jis pakeltas, savo žmogiškumo neprilygstamos vertės ir savo egzistencijos prasmės suvokimą.

Visi mes, Kristaus sekėjai, todėl turime susitikti ir susivienyti aplink Jį. Ši vienybė įvairiose atskirų krikščioniškų Bažnyčių ir bažnytinių Bendruomenių gyvenimo, tradicijos, struktūrų ir disciplinos srityse negali būti pasiekta be veiksmingo darbo, siekiant geriau pažinti vieniems kitus ir pašalinti kliūtis, trukdančias tobulai vienybei. Tačiau mes galime ir privalome nedelsdami pasiekti ir parodyti pasauliui savo vienybę skelbdami Kristaus paslaptį, atskleisdami dieviškąją ir taip pat žmogiškąją Atpirkimo dimensiją ir su nenuilstamu atkaklumu kovodami už orumą, kurį kiekvienas žmogus pasiekė ir gali nuolat pasiekti Kristuje, būtent dieviškosios įvaikinimo malonės orumą ir vidinę žmogaus tiesą, kuri – jei šiuolaikinio pasaulio bendroje sąmonėje jai buvo suteikta tokia esminė svarba – mums yra dar aiškesnė Jėzaus Kristaus tikrovės šviesoje.

Jėzus Kristus yra stabilus principas ir fiksuotas centras misijos, kurią pats Dievas patikėjo žmogui. Visi turime dalyvauti šioje misijoje ir sutelkti visas savo jėgas į ją, nes ji yra reikalingesnė nei bet kada šiuolaikinei žmonijai. Jei šią misiją dabar lydi didesnis pasipriešinimas nei kada nors anksčiau, tai rodo, kad ji yra reikalingesnė nei bet kada ir, nepaisant pasipriešinimo, laukiama labiau nei bet kada. Čia mes netiesiogiai paliečiame dieviškosios „ekonomijos“ paslaptį, kuri susiejo išganymą ir malonę su Kryžiumi. Ne be priežasties Kristus sakė, kad „dangaus karalystė kenčia smurtą, ir smurtautojai ją grobia“ (Mt 11, 12) ir kad „šio pasaulio vaikai yra gudresni… nei šviesos vaikai“ (Lk 16, 8). Mes su džiaugsmu priimame šį priekaištą, kad galėtume būti kaip tie „Dievo smurtautojai“, kuriuos taip dažnai matėme Bažnyčios istorijoje ir matome šiandien, ir kad galėtume sąmoningai prisijungti prie didžiosios misijos atskleisti Kristų pasauliui, padėdami kiekvienam žmogui atrasti save Kristuje ir padėdami šiuolaikinėms mūsų brolių ir seserų kartoms, tautoms, nacijoms, valstybėms, žmonijai, besivystančioms šalims ir turtingoms šalims – trumpai tariant, padėdami visiems pažinti „neaprėpiamus Kristaus turtus“ (Ef 3, 8), nes šie turtai skirti kiekvienam asmeniui ir yra visų nuosavybė.

12. Bažnyčios misija ir žmogaus laisvė

Šioje misijos vienybėje, kurią pirmiausia lemia pats Kristus, visi krikščionys turi atrasti tai, kas juos jau vienija, net prieš pasiekiant visišką bendrystę. Tai apaštališkoji ir misionieriškoji vienybė, misionieriškoji ir apaštališkoji vienybė. Dėl šios vienybės mes kartu galime priartėti prie nuostabaus žmogaus dvasios paveldo, kuris pasireiškė visose religijose, kaip sako Vatikano II Susirinkimo deklaracija Nostra Aetate. Tai taip pat leidžia mums artėti prie visų kultūrų, visų ideologinių koncepcijų, visų geros valios žmonių. Mes prie jų artėjame su pagarba, estimu ir įžvalga, kuri nuo apaštalų laikų žymėjo misionieriškąjį požiūrį, misionieriaus laikyseną. Pakanka paminėti šventąjį Paulių ir, pavyzdžiui, jo kalbą Atėnų Areopage (plg. Apd 17, 22–31). Misionieriškasis požiūris visada prasideda nuo gilios pagarbos tam, „kas yra žmoguje“, tam, ką žmogus pats savo dvasios gelmėse išdirbo spręsdamas giliausius ir svarbiausius klausimus. Tai pagarba viskam, ką jame sukūrė Dvasia, kuri „pučia, kur nori“ (Jn 3, 8). Misija niekada nėra griovimas, bet veikiau perėmimas ir naujas statymas, net jei praktikoje ne visada buvo visiškai atitikta šis aukštas idealas. Ir mes gerai žinome, kad atsivertimas, kurį pradeda misija, yra malonės darbas, kuriame žmogus turi pilnai save atrasti.

Dėl šios priežasties Bažnyčia mūsų laikais teikia didelę svarbą tam, kas išdėstyta Vatikano II Susirinkimo Deklaracijoje dėl religijos laisvės, tiek pirmojoje, tiek antrojoje dokumento dalyje (Dignitatis Humanae). Mes intymiai jaučiame, kad Dievo mums apreikšta tiesa uždeda mums pareigą. Ypač jaučiame didelę atsakomybę už šią tiesą. Kristaus įsteigimu Bažnyčia yra jos sergėtoja ir mokytoja, gavusi unikalią Šventosios Dvasios pagalbą, kad saugotų ir mokytų ją tiksliausiu vientisumu. Vykdydama šią misiją, mes žvelgiame į patį Kristų, pirmąjį evangelizatorių, taip pat į Jo apaštalus, kankinius ir išpažinėjus. Deklaracija dėl religijos laisvės įtikinamai mums rodo, kad, kai Kristus ir, po Jo, Jo apaštalai skelbė tiesą, kuri kyla ne iš žmonių, bet iš Dievo („Mano mokymas nėra mano, bet To, kuris mane siuntė“, Jn 7, 16, tai yra Tėvo), jie išlaikė, veikdami visa savo dvasios jėga, gilų estimą žmogui, jo protui, valiai, sąžinei ir laisvei. Taigi paties žmogaus orumas tampa šio skelbimo turinio dalimi, įtraukiamas ne būtinai žodžiais, bet požiūriu į jį. Šis požiūris atrodo atitinkantis mūsų laikų ypatingus poreikius. Kadangi tikroji žmogaus laisvė nėra viskas, ką įvairios sistemos ir individai mato ir propaguoja kaip laisvę, Bažnyčia, dėl savo dieviškosios misijos, tampa dar labiau šios laisvės sergėtoja, kuri yra žmogaus tikrojo orumo sąlyga ir pagrindas.

Jėzus Kristus sutinka kiekvieno amžiaus žmogų, įskaitant mūsų, tais pačiais žodžiais: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). Šiuose žodžiuose yra ir esminis reikalavimas, ir įspėjimas: reikalavimas sąžiningo santykio su tiesa kaip autentiškos laisvės sąlyga ir įspėjimas vengti bet kokios iliuzinės laisvės, kiekvienos paviršutiniškos, vienašališkos laisvės, kiekvienos laisvės, kuri neįeina į visą tiesą apie žmogų ir pasaulį. Šiandien taip pat, net po dviejų tūkstančių metų, mes matome Kristų kaip tą, kuris atneša žmogui laisvę, pagrįstą tiesa, išlaisvina žmogų iš to, kas riboja, mažina ir tarsi nutraukia šią laisvę jos šaknyse, žmogaus sieloje, širdyje ir sąžinėje. Koks nuostabus to patvirtinimas buvo ir tebėra duodamas tų, kurie, dėka Kristaus ir Kristuje, pasiekė tikrąją laisvę ir ją išreiškė net išorinio suvaržymo situacijose!

Kai pats Jėzus Kristus kaip kalinys stojo prieš Piloto teismą ir buvo jo klausinėjamas apie Sanhedrino atstovų pateiktus kaltinimus, ar Jis neatsakė: „Aš tam gimiau ir tam atėjau į pasaulį, kad liudyčiau tiesą“ (Jn 18, 37)? Tarsi šiais žodžiais, ištartytais prieš teisėją lemiamu momentu, Jis dar kartą patvirtino tai, ką buvo sakęs anksčiau: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“. Per tiek amžių, per tiek kartų, nuo apaštalų laikų, ar ne dažnai pats Jėzus Kristus pasirodydavo šalia žmonių, teisiamų dėl tiesos? Ir ar Jis neidavo į mirtį su žmonėmis, nuteistais dėl tiesos? Ar Jis kada nors nustoja būti nuolatiniu atstovu ir gynėju žmogaus, kuris gyvena „dvasioje ir tiesoje“ (Jn 4, 23)? Kaip Jis nenustoja būti tuo prieš Tėvą, taip Jis yra ir žmogaus istorijoje. O Bažnyčia, nepaisant visų silpnybių, kurios yra jos žmogiškosios istorijos dalis, nenustoja sekti Tuo, kuris sakė: „Ateina valanda, ir dabar jau yra, kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes tokių garbintojų Tėvas ieško. Dievas yra dvasia, ir tie, kurie Jį garbina, turi garbinti dvasioje ir tiesoje“ (Jn 4, 23–24).

III. AT PIRKTAS ŽMOGUS IR JO SITUACIJA ŠIUOLAIKINIAME PASAULYJE

13. Kristus susivienijo su kiekvienu žmogumi

Kai per nuolat ir sparčiai augančią žmogijos šeimos patirtį įsiskverbiame į Jėzaus Kristaus paslaptį, aiškiau suprantame, kad visų šių kelių, kuriuos mūsų laikų Bažnyčia turi eiti pagal popiežiaus Pauliaus VI išmintį, pagrinde yra vienas vienintelis kelias: tai kelias, išbandytas per amžius ir kartu esantis ateities kelias. Kristus Viešpats ypač nurodė šį kelią, kai, kaip moko Susirinkimas, „per savo Įsikūnijimą Jis, Dievo Sūnus, tam tikra prasme susivienijo su kiekvienu žmogumi“ (Gaudium et Spes, 22). Todėl Bažnyčia mato savo pagrindinę užduotį tame, kad šis susivienijimas būtų įgyvendintas ir nuolat atnaujinamas. Bažnyčia trokšta tarnauti šiam vieninteliam tikslui: kad kiekvienas žmogus galėtų atrasti Kristų, idant Kristus galėtų eiti su kiekvienu žmogumi gyvenimo keliu, su tiesos apie žmogų ir pasaulį galia, esančia Įsikūnijimo ir Atpirkimo paslaptyje, ir su meilės galia, kurią ta tiesa spinduliuoja. Prieš vis labiau stiprėjančių istorinių procesų foną, kurie šiuo metu ypač atsispindi įvairiose sistemose, ideologinėse pasaulio koncepcijose ir režimuose, Jėzus Kristus tampa tam tikra prasme naujai esantis, nepaisant visų Jo tariamų nebuvimų, nepaisant visų Bažnyčios buvimo ir institucinės veiklos apribojimų. Jėzus Kristus tampa esantis su tiesos ir meilės galia, kurios Jame išreikštos unikalia, nepakartojama pilnatve, nepaisant trumpo Jo gyvenimo žemėje ir dar trumpesnio Jo viešosios veiklos laiko.

Jėzus Kristus yra pagrindinis kelias Bažnyčiai. Jis pats yra mūsų kelias „į Tėvo namus“ (Jn 14, 2) ir yra kelias į kiekvieną žmogų. Šiame kelyje, vedančiame nuo Kristaus prie žmogaus, šiame kelyje, kuriame Kristus susivienija su kiekvienu žmogumi, niekas negali sustabdyti Bažnyčios. Tai žmogaus laikinosios ir amžinosios gerovės reikalavimas. Dėl Kristaus ir atsižvelgdama į paslaptį, kuri sudaro pačios Bažnyčios gyvenimą, Bažnyčia negali likti nejautri tam, kas tarnauja tikrajai žmogaus gerovei, kaip ji negali likti abejinga tam, kas jai grasina. Įvairiose savo dokumentų vietose Vatikano II Susirinkimas išreiškė esminį Bažnyčios rūpestį, kad gyvenimas „pasaulyje atitiktų žmogaus neprilygstamą orumą“ (Gaudium et Spes, 27) visais jo aspektais, kad šis gyvenimas būtų „vis labiau žmogiškas“ (Gaudium et Spes, 38). Tai paties Kristaus, visų žmonių gerojo Ganytojo, rūpestis. Šio rūpesčio vardu, kaip skaitome Susirinkimo Pastoracinėje Konstitucijoje, „Bažnyčia jokiu būdu neturi būti tapatinama su politine bendruomene ar siejama su kokia nors politine sistema. Ji yra kartu ženklas ir žmogaus asmens transcendencijos apsauga“ (Gaudium et Spes, 76).

Todėl čia kalbama apie žmogų visa jo tiesa, visa jo pilnatve. Mes nesusiduriame su „abstrakčiu“ žmogumi, bet su tikru, „konkrečiu“, „istoriniu“ žmogumi. Mes susiduriame su „kiekvienu“ žmogumi, nes kiekvienas yra įtrauktas į Atpirkimo paslaptį ir su kiekvienu Kristus per šią paslaptį amžiams susivienijo. Kiekvienas žmogus ateina į pasaulį būdamas pradėtas motinos įsčiose ir gimdamas iš motinos, ir būtent dėl Atpirkimo paslapties yra patikėtas Bažnyčios rūpesčiui. Jos rūpestis yra apie visą žmogų ir yra ypač sutelktas į jį. Jos rūpesčio objektas yra žmogus jo unikaliame, nepakartojamame žmogiškajame tikrove, kuris išlaiko paties Dievo atvaizdą ir panašumą (plg. Pr 1, 26). Susirinkimas tai pabrėžia, kalbėdamas apie šį panašumą, primindamas, kad „žmogus yra vienintelis kūrinys žemėje, kurio Dievas norėjo dėl jo paties“ (Gaudium et Spes, 24). Žmogus, kaip „norėtas“ Dievo, kaip „pasirinktas“ Jo nuo amžinybės ir pašauktas, skirtas malonei ir šlovei – tai „kiekvienas“ žmogus, „konkrečiausias“ žmogus, „tikriausias“; tai žmogus visa paslapties, kurioje jis tapo dalininku Jėzuje Kristuje, pilnatve, paslapties, kurioje kiekvienas iš keturių milijardų žmonių, gyvenančių mūsų planetoje, tapo dalininku nuo momento, kai yra pradėtas po motinos širdimi.

14. Bažnyčiai visi keliai veda prie žmogaus

Bažnyčia negali apleisti žmogaus, nes jo „likimas“, tai yra jo išrinkimas, pašaukimas, gimimas ir mirtis, išganymas ar pražūtis, yra taip glaudžiai ir neatskiriamai susiję su Kristumi. Mes kalbame tiksliai apie kiekvieną žmogų šioje planetoje, šioje žemėje, kurią Kūrėjas davė pirmajam žmogui, sakydamas vyrui ir moteriai: „pavergkite ją ir valdykite“ (Pr 1, 28). Kiekvienas žmogus visa savo nepakartojama tikrove, tuo, kas jis yra ir ką jis daro, savo protu ir valia, sąžine ir širdimi. Žmogus, kuris, būdamas „asmuo“, turi savo gyvenimo istoriją ir, svarbiausia, savo sielos istoriją. Žmogus, kuris, atsižvelgdamas į savo dvasios atvirumą ir taip pat į daugybę įvairių savo kūno ir egzistencijos laike poreikių, rašo šią asmeninę savo istoriją per daugybę ryšių, kontaktų, situacijų ir socialinių struktūrų, siejančių jį su kitais žmonėmis, pradedant tai daryti nuo pirmojo savo egzistencijos žemėje momento, nuo savo pradėjimo ir gimimo momento. Žmogus visa savo egzistencijos tiesa, savo asmeninio būvio ir taip pat savo bendruomeninio bei visuomeninio būvio – savo šeimos, visuomenės ir labai įvairių kontekstų, savo tautos ar nacijos (galbūt dar tik genties ar klano), ir visos žmonijos sferoje – šis žmogus yra pagrindinis kelias, kurį Bažnyčia turi eiti vykdydama savo misiją: jis yra pirmasis ir esminis Bažnyčios kelias, kelias, kurį nubrėžė pats Kristus, kelias, kuris neišvengiamai veda per Įsikūnijimo ir Atpirkimo paslaptį.

Būtent šis žmogus visa savo gyvenimo tiesa, savo sąžinėje, savo nuolatine polinkiu į nuodėmę ir tuo pačiu metu nuolatiniu siekiu tiesos, gėrio, grožio, teisingumo ir meilės buvo Vatikano II Susirinkimo akiratyje, kai, aprašydamas jo situaciją šiuolaikiniame pasaulyje, jis visada pereidavo nuo išorinių šios situacijos elementų prie tiesos, esančios žmoguje: „Žmoguje pačiame daug elementų kovoja vieni su kitais. Taigi, viena vertus, kaip kūrinys jis patiria savo ribotumus daugybe būdų. Kita vertus, jis jaučia save beribį savo troškimuose ir pašauktą aukštesniam gyvenimui. Traukiamas daugybės vilionių, jis nuolat priverstas rinktis tarp jų ir atsisakyti kai kurių. Iš tiesų, kaip silpnas ir nuodėmingas būtybė, jis dažnai daro tai, ko nenori, ir nedaro to, ko norėtų. Todėl jis kenčia nuo vidinių susiskaldymų, ir iš to kyla tiek daug ir tokių didelių nesantaikų visuomenėje“ (Gaudium et Spes, 10).

Šis žmogus yra kelias Bažnyčiai – kelias, kuris tam tikra prasme yra visų kitų kelių, kuriais Bažnyčia turi eiti, pagrindas – nes žmogus – kiekvienas žmogus be jokios išimties – buvo atpirktas Kristaus, ir nes su žmogumi – su kiekvienu žmogumi be jokios išimties – Kristus tam tikra prasme yra susivienijęs, net kai žmogus to nesuvokia: „Kristus, kuris mirė ir prisikėlė už visus, suteikia žmogui“ – kiekvienam žmogui ir visiems žmonėms – „šviesą ir jėgą, kad jis galėtų atitikti savo aukščiausią pašaukimą“ (Gaudium et Spes, 10).

Kadangi šis žmogus yra kelias Bažnyčiai, kelias jos kasdieniam gyvenimui ir patirčiai, jos misijai ir triūsui, šių dienų Bažnyčia turi vis naujai suvokti žmogaus „situaciją“. Tai reiškia, kad ji turi suvokti jo galimybes, kurios nuolat grįžta prie savo tinkamų orientyrų ir taip atsiskleidžia. Ji taip pat turi suvokti grėsmes žmogui ir viską, kas, atrodo, priešinasi pastangoms „padaryti žmogaus gyvenimą vis labiau žmogišką“ (Gaudium et Spes, 38) ir padaryti kiekvieną šio gyvenimo elementą atitinkančiu tikrąjį žmogaus orumą – trumpai tariant, ji turi suvokti viską, kas priešinasi šiam procesui.

15. Ko bijo šiuolaikinis žmogus

Todėl, išlaikydami gyvą atmintyje paveikslą, kurį taip įžvalgiai ir autoritetingai nubrėžė Vatikano II Susirinkimas, dar kartą bandysime jį pritaikyti prie „laiko ženklų“ ir situacijos, kuri nuolat keičiasi ir vystosi tam tikromis kryptimis, poreikių.

Šiandienos žmogus, atrodo, nuolat yra grėsmės būsenoje dėl to, ką jis gamina, tai yra dėl savo rankų darbo rezultatų ir, dar labiau, dėl savo proto darbo ir valios polinkių. Per greitai ir dažnai nenuspėjamu būdu tai, ką žmogus gamina, ne tik yra „atitolinta“, ta prasme, kad tiesiog atimama iš to, kuris tai pagamino, bet veikiau atsigręžia prieš patį žmogų, bent iš dalies, per netiesiogines savo poveikio pasekmes, grįžtančias atgal į jį. Tai yra ar gali būti nukreipta prieš jį. Atrodo, tai sudaro pagrindinį šiuolaikinio žmogaus egzistencijos dramos skyrių jos plačiausia ir universaliausia dimensija. Todėl žmogus vis labiau gyvena baimėje. Jis bijo, kad tai, ką jis gamina – ne viskas, žinoma, ar net ne didžioji dalis, bet dalis, ir būtent ta dalis, kuri turi ypatingą jo genialumo ir iniciatyvos dalį – gali radikaliai atsigręžti prieš jį patį; jis bijo, kad tai gali tapti priemone ir įrankiu neįsivaizduojamam savidestrukcijai, palyginti su kuria visi mums žinomi istorijos kataklizmai ir katastrofos atrodo išblėstantys. Tai kelia klausimą: kodėl galia, duota žmogui nuo pradžių, kad jis pavergtų žemę (plg. Pr 1, 28), atsigręžia prieš jį patį, sukeldama suprantamą nerimo, sąmoningos ar nesąmoningos baimės ir grėsmės būseną, kuri įvairiais būdais yra perduodama visai šiuolaikinei žmogijos šeimai ir pasireiškia įvairiais aspektais?

Ši grėsmės būsena žmogui dėl to, ką jis gamina, pasireiškia įvairiomis kryptimis ir įvairiais intensyvumo laipsniais. Mes, atrodo, vis labiau suvokiame, kad žemės, planetos, kurioje gyvename, išnaudojimas reikalauja racionalaus ir sąžiningo planavimo. Tuo pat metu žemės išnaudojimas ne tik pramoniniais, bet ir kariniais tikslais bei nekontroliuojamas technologijų vystymasis už ilgalaikio, autentiškai humanistinio plano ribų dažnai kelia grėsmę žmogaus natūraliai aplinkai, atitolina jį jo santykiuose su gamta ir atitraukia jį nuo gamtos. Žmogus dažnai, atrodo, nemato kitos prasmės savo natūralioje aplinkoje, išskyrus tai, kas tarnauja tiesioginiam naudojimui ir vartojimui. Tačiau Kūrėjo valia buvo, kad žmogus bendrautų su gamta kaip protingas ir kilnus „šeimininkas“ ir „sergėtojas“, o ne kaip neatsakingas „naikintojas“ ir „griovėjas“.

Technologijų vystymasis ir šiuolaikinės civilizacijos, kurią žymi technologijų viršenybė, vystymasis reikalauja proporcingo moralės ir etikos vystymosi. Kol kas, deja, šis pastarasis vystymasis atrodo visada atsiliekantis. Todėl, nepaisant šios pažangos stebuklo, kuriame sunku nepastebėti ir autentiškų žmogaus didybės ženklų, ženklų, kurie savo kūrybinėse sėklose buvo mums atskleisti Pradžios knygos puslapiuose, jau aprašant žmogaus kūrimą (plg. Pr 1, 26–28), šią pažangą neišvengiamai lydi nerimas dėl daugelio priežasčių. Pirmoji nerimo priežastis susijusi su esminiu ir pagrindiniu klausimu: ar ši pažanga, kurios autorius ir skatintojas yra žmogus, daro žmogaus gyvenimą žemėje „žmogiškesnį“ visais to gyvenimo aspektais? Ar ji daro jį „verčiau žmogaus“? Neabejotinai įvairiais aspektais taip. Bet klausimas vis grįžta dėl to, kas yra esminiausia – ar šios pažangos kontekste žmogus, kaip žmogus, tampa iš tiesų geresnis, tai yra dvasiškai brandesnis, labiau suvokiantis savo žmogiškumo orumą, atsakingesnis, atviresnis kitiems, ypač reikalingiausiems ir silpniausiems, ir pasirengęs duoti ir padėti visiems.

Šį klausimą turi užduoti krikščionys, būtent todėl, kad Jėzus Kristus padarė juos taip visuotinai jautrius žmogaus problemai. Tą patį klausimą turi užduoti visi žmonės, ypač tie, kurie priklauso socialinėms grupėms, aktyviai skiriančioms save vystymuisi ir pažangai šiandien. Stebėdami ir dalyvaudami šiuose procesuose, mes negalime leisti sau būti užvaldyti tik euforijos ar būti nešami vienašališko entuziazmo dėl mūsų laimėjimų, bet visi turime užduoti sau, su absoliučiu sąžiningumu, objektyvumu ir moralinės atsakomybės jausmu, esminius klausimus dėl žmogaus situacijos šiandien ir ateityje. Ar visi iki šiol pasiekti laimėjimai ir tie, kurie planuojami ateičiai technologijų srityje, atitinka žmogaus moralinę ir dvasinę pažangą? Šiame kontekste ar žmogus, kaip žmogus, vystosi ir progresuoja, ar jis regresuoja ir yra žeminamas savo žmogiškume? Žmonėse ir „žmogaus pasaulyje“, kuris pats savaime yra moralinio gėrio ir blogio pasaulis, ar gėris nugali blogį? Žmonėse ir tarp žmonių ar auga socialinė meilė, pagarba kitų teisėms – kiekvienam žmogui, tautai ir nacijai – ar, priešingai, didėja įvairūs savanaudiškumo laipsniai, perdėtas nacionalizmas vietoj autentiškos meilės šaliai, taip pat polinkis dominuoti kitiems už savo teisėtų teisių ir nuopelnų ribų bei polinkis išnaudoti visą materialinę pažangą ir gamybos technologijas išskirtinai tam, kad dominuotų kitiems ar remtų šį ar tą imperializmą?

Tai esminiai klausimai, kuriuos Bažnyčia privalo užduoti sau, nes juos su didesniu ar mažesniu aiškumu užduoda milijardai žmonių, dabar gyvenančių pasaulyje. Vystymosi ir pažangos tema yra ant visų lūpų ir pasirodo visų laikraščių ir kitų leidinių skiltyse visomis šiuolaikinio pasaulio kalbomis. Tačiau nepamirškime, kad šioje temoje yra ne tik teiginiai ir tikrumai, bet ir klausimai bei skaudūs nerimo taškai. Pastarieji yra ne mažiau svarbūs nei pirmieji. Jie atitinka dialektinį žmogaus pažinimo pobūdį ir dar labiau esminį žmogaus rūpesčio dėl žmogaus, dėl jo žmogiškumo ir dėl žmonių ateities žemėje poreikį. Įkvėpta eschatologinio tikėjimo, Bažnyčia laiko esminiu, neatskiriamai sujungtu savo misijos elementu šį rūpestį dėl žmogaus, jo žmogiškumo, žmonių ateities žemėje ir todėl taip pat dėl viso vystymosi ir pažangos kurso. Ji randa šio rūpesčio principą pačiame Jėzuje Kristuje, kaip liudija Evangelijos. Todėl ji trokšta nuolat auginti šį rūpestį per savo santykį su Kristumi, skaitydama žmogaus situaciją šiuolaikiniame pasaulyje pagal svarbiausius mūsų laikų ženklus.

16. Pažanga ar grėsmė

Jei mūsų laikas, mūsų kartos laikas, artėjantis prie antrojo krikščioniškosios eros tūkstantmečio pabaigos, pasižymi didele pažanga, jis taip pat laikomas laiku, kai žmogui kyla įvairios grėsmės. Bažnyčia privalo kalbėti apie šias grėsmes visiems geros valios žmonėms ir nuolat su jais apie tai dialoguoti. Šiuolaikinio žmogaus situacija atrodo toli nuo objektyvių moralinės tvarkos reikalavimų, nuo teisingumo reikalavimų ir, dar labiau, nuo socialinės meilės. Kalbame čia tik apie tai, kas buvo išreikšta pirmajame Kūrėjo žodyje žmogui tuo momentu, kai Jis davė jam žemę, kad ją „pavergtų“ (Pr 1, 28). Šį pirmąjį žodį patvirtino Kristus Viešpats Atpirkimo paslaptyje. Tai išreiškia Vatikano II Susirinkimas savo gražiuose mokymo skyriuose, kurie kalba apie žmogaus „karališkumą“; tai yra jo pašaukimą dalyvauti paties Kristaus karališkajame tarnavime – munus regale (Lumen Gentium, 36). Esminė šio žmogaus „karališkumo“ ir „valdžios“ virš matomojo pasaulio, kurį pats Kūrėjas davė žmogui kaip užduotį, prasmė slypi etikos pirmenybėje prieš technologiją, asmens pirmume prieš daiktus ir dvasios pranašume prieš materiją.

Todėl visos dabartinės pažangos fazės turi būti atidžiai stebimos. Kiekvienas šios pažangos etapas turi, taip sakant, būti „peršviestas“ šiuo požiūriu. Kalbama apie asmenų tobulėjimą, o ne tik apie daiktų, kuriuos žmonės gali naudoti, dauginimą. Kaip sakė šiuolaikinis filosofas ir kaip teigė Susirinkimas, svarbu ne tiek „turėti daugiau“, kiek „būti daugiau“ (Gaudium et Spes, 35). Iš tiesų jau yra realus, pastebimas pavojus, kad, kol žmogaus valdžia daiktų pasaulyje daro milžiniškus žingsnius, jis gali prarasti esminius savo valdžios siūlus ir įvairiais būdais leisti savo žmogiškumui būti pavergtam pasauliui bei tapti kažkuo, kas manipuliuojama – net jei manipuliacija dažnai nėra tiesiogiai pastebima – per visą bendruomeninio gyvenimo organizaciją, per gamybos sistemą ir per socialinės komunikacijos priemonių spaudimą. Žmogus negali atsisakyti savęs ar vietos matomajame pasaulyje, kuri jam priklauso; jis negali tapti daiktų vergu, ekonominių sistemų vergu, gamybos vergu, savo paties produktų vergu. Grynai materialistinė civilizacija pasmerkia žmogų tokiam vergavimui, net jei kartais, be abejo, tai vyksta priešingai jos pionierių ketinimams ir pačioms jų prielaidoms. Dabartinis rūpestis žmogumi neabejotinai turi savo šaknis šioje problemoje. Čia ne tik klausimas abstrakčiai atsakyti į klausimą: kas yra žmogus? Tai viso gyvenimo ir civilizacijos dinamikos klausimas. Tai įvairių kasdienio gyvenimo iniciatyvų prasmės ir daugelio civilizacijos programų, politinių, ekonominių, socialinių, valstybinių ir kitų prielaidų klausimas.

Jei drįstame apibūdinti žmogaus situaciją šiuolaikiniame pasaulyje kaip toli nuo moralinės tvarkos objektyvių reikalavimų, nuo teisingumo būtinybių ir dar labiau nuo socialinės meilės, darome tai todėl, kad tai patvirtina gerai žinomi faktai ir palyginimai, kurie jau ne kartą rado atgarsį popiežių, Susirinkimo ir Sinodo pareiškimų puslapiuose. Šiandienos žmogaus situacija tikrai nėra vienoda, bet pažymėta daugybe skirtumų. Šie skirtumai turi priežasčių istorijoje, tačiau jie taip pat turi stiprius etinius padarinius. Iš tiesų visiems pažįstamas vartotojiškos civilizacijos paveikslas, kuris susideda iš tam tikro būtinų žmogui ir visoms visuomenėms prekių perteklius – ir mes kalbame būtent apie turtingas, labai išsivysčiusias visuomenes – tuo tarpu likusios visuomenės, bent jau plačios jų dalys, kenčia nuo bado, o daugybė žmonių kiekvieną dieną miršta nuo bado ir mitybos trūkumų. Kartu eina tam tikras vienos grupės laisvės piktnaudžiavimas – piktnaudžiavimas, tiksliai susijęs su neetišku vartotojišku požiūriu – ir kitų laisvės apribojimas, tai yra tų, kurie kenčia akivaizdžius trūkumus ir yra stumiami į dar blogesnes skurdo ir nepritekliaus sąlygas.

Šis visiems pažįstamas modelis ir minėtas kontrastas, apie kurį savo mokyme kalbėjo šio amžiaus popiežiai, neseniai Jonas XXIII ir Paulius VI, tarsi atspindi milžinišką Biblijos palyginimo apie turtingą puotautoją ir vargšą Lozorių išsivystymą (plg. Lk 16, 19–31). Šis reiškinys yra toks paplitęs, kad kelia klausimų dėl finansinių, piniginių, gamybos ir komercinių mechanizmų, kurie, remdamiesi įvairiais politiniais spaudimais, palaiko pasaulio ekonomiką. Šie mechanizmai pasirodo nesugebantys nei ištaisyti iš praeities paveldėtas neteisingas socialines situacijas, nei susidoroti su skubiais dabarties iššūkiais ir etiniais reikalavimais. Pavergdami žmogų jo paties sukurtoms įtampoms, sparčiai eikvodami materialinius ir energijos išteklius bei kompromituodami geofizinę aplinką, šios struktūros nuolat plečia skurdo sritis, lydimas kančios, nusivylimo ir kartėlio.

Turime prieš save didelę dramą, kuri negali palikti abejingų. Asmuo, kuris, viena vertus, siekia maksimalios naudos, o kita vertus, moka kainą žala ir sužalojimais, visada yra žmogus. Drama dar labiau paaštrėja dėl arti esančių privilegijuotų socialinių klasių ir turtingų šalių, kurios kaupia prekes pertekliniais kiekiais, ir kurių turtų piktnaudžiavimas dažnai tampa įvairių blogybių priežastimi. Prie to pridėkime infliacijos karštligę ir nedarbo marą – tai tolesni moralinės netvarkos simptomai, pastebimi pasaulio situacijoje, todėl reikalaujantys drąsių kūrybinių sprendimų, atitinkančių autentišką žmogaus orumą.

Tokia užduotis nėra neįmanoma. Solidarumo principas, plačiąja prasme, turi įkvėpti efektyvią tinkamų institucijų ir mechanizmų paiešką, ar tai būtų prekybos sektorius, kur turi būti leidžiama vadovautis sveikos konkurencijos dėsniams, ar platesnis ir tiesioginis turtų perskirstymas bei jų kontrolė, kad ekonomiškai besivystantys tautos galėtų ne tik patenkinti savo esminius poreikius, bet ir pamažu bei efektyviai tobulėti.

Šis sunkus būtinos ekonominio gyvenimo struktūrų transformacijos kelias nebus lengvai įveikiamas be tikro proto, valios ir širdies atsivertimo. Užduotis reikalauja ryžtingo asmenų ir laisvų, solidarumu susietų tautų įsipareigojimo. Per dažnai laisvė painiojama su individualaus ar kolektyvinio intereso instinktu ar su kovos ir dominavimo instinktu, nepaisant ideologinių spalvų, kuriomis jie pridengiami. Akivaizdu, kad šie instinktai egzistuoja ir veikia, tačiau jokia tikrai žmogiška ekonomika nebus įmanoma, jei jie nebus perimti, nukreipti ir valdomi giliausių žmogaus jėgų, kurios lemia tikrąją tautų kultūrą. Tai patys šaltiniai pastangoms, kurios išreikš tikrąją žmogaus laisvę ir kurios galės ją užtikrinti taip pat ekonominėje srityje. Ekonominis vystymasis, su visais jo tinkamo veikimo veiksniais, turi būti nuolat programuojamas ir įgyvendinamas universalaus kiekvieno asmens ir tautos bendro vystymosi perspektyvoje, kaip įtikinamai priminė mano pirmtakas Paulius VI enciklikoje Populorum Progressio. Priešingu atveju „ekonominės pažangos“ kategorija tampa izoliuota, aukštesnė kategorija, pavergianti visą žmogaus egzistenciją savo daliniams reikalavimams, uždusindama žmogų, skaldydama visuomenę ir galiausiai įsipainiodama į savo pačios įtampas ir perteklius.

Šią pareigą įmanoma įvykdyti. Tai liudija tam tikri faktai ir rezultatai, kuriuos čia būtų sunku analizuoti detaliau. Tačiau vienas dalykas yra tikras: šio gigantiško sektoriaus pagrinde būtina įtvirtinti, priimti ir pagilinti moralinės atsakomybės jausmą, kurį žmogus privalo prisiimti. Vėl ir visada – žmogus.

Ši atsakomybė ypač akivaizdi mums, krikščionims, kai prisimename – ir turėtume visada prisiminti – paskutiniojo teismo sceną pagal Kristaus žodžius, pateiktus Mato Evangelijoje (Mt 25, 31–46).

Ši eschatologinė scena visada turi būti „taikoma“ žmogaus istorijai; ji visada turi būti padaryta „matu“ žmogaus veiksmams kaip esminis sąžinės patikrinimo planas kiekvienam: „Buvau alkanas, ir jūs man nedavėte valgyti… nuogas, ir jūs manęs neaprengėte… kalėjime, ir jūs manęs nelankėte“ (Mt 25, 42–43). Šie žodžiai tampa dar stipresniu įspėjimu, kai pagalvojame, kad vietoj duonos ir kultūrinės pagalbos naujoms valstybėms ir nacijoms, atsibundančioms nepriklausomam gyvenimui, kartais gausiai siūlomi modernūs ginklai ir naikinimo priemonės, skirtos ginkluotiems konfliktams ir karams, kurie nėra tiek reikalavimas ginti savo teisingas teises ir suverenitetą, kiek šovinizmo, imperializmo ar įvairaus pobūdžio neokolonializmo forma. Visi gerai žinome, kad mūsų gaublio skurdo ir bado sritys galėjo būti padarytos derlingos per trumpą laiką, jei milžiniškos investicijos į ginkluotę, tarnaujančią karui ir naikinimui, būtų pakeistos investicijomis į maistą, tarnaujantį gyvenimui.

Šis svarstymas galbūt iš dalies liks „abstraktus“. Galbūt jis suteiks abiem „pusėms“ progą kaltinti viena kitą, kiekvienai pamirštant savo kaltes. Galbūt jis sukels naujų kaltinimų Bažnyčiai. Tačiau Bažnyčia, neturėdama jokių ginklų, išskyrus dvasios, žodžio ir meilės ginklus, negali atsisakyti skelbti „žodžio… laiku ir ne laiku“ (2 Tim 4, 2). Dėl šios priežasties ji nenustoja maldauti abiejų pusių ir prašyti visų Dievo ir žmogaus vardu: nežudykite! Neruoškite žmonių naikinimo ir išnaikinimo! Galvokite apie savo brolius ir seseris, kenčiančius nuo bado ir skurdo! Gerbkite kiekvieno orumą ir laisvę!

17. Žmogaus teisės: „raidė“ ar „dvasia“

Šis amžius iki šiol buvo didelių nelaimių žmogui amžius, didelių materialinių ir, galbūt dar labiau, moralinių niokojimų amžius. Pripažįstama, kad nėra lengva lyginti vieną epochą ar amžių su kitu šiuo aspektu, nes tai taip pat priklauso nuo kintančių istorinių standartų. Vis dėlto, net netaikant šių palyginimų, negalima nepastebėti, kad šis amžius iki šiol buvo toks, kuriame žmonės patys sau sukėlė daug neteisybių ir kančių. Ar šis procesas buvo ryžtingai sustabdytas? Bet kuriuo atveju, negalime neprisiminti šioje vietoje, su pagarba ir gilia viltimi ateičiai, nuostabių pastangų, skirtų suteikti gyvybę Jungtinių Tautų Organizacijai, pastangų, skatinančių apibrėžti ir įtvirtinti objektyvias ir neliečiamas žmogaus teises, su šalimis narėmis, įpareigojančiomis viena kitą jų griežtai laikytis. Šį įsipareigojimą priėmė ir ratifikavo beveik visos dabartinės valstybės, ir tai turėtų sudaryti garantiją, kad žmogaus teisės visame pasaulyje taps pagrindiniu principu, dirbant žmogaus gerovei.

Bažnyčiai nėra reikalo patvirtinti, kaip glaudžiai šis klausimas susijęs su jos misija šiuolaikiniame pasaulyje. Iš tiesų jis yra socialinio ir tarptautinio taikos pagrinde, kaip paskelbė Jonas XXIII, Vatikano II Susirinkimas ir vėliau Paulius VI išsamiuose dokumentuose. Galų gale taika priklauso nuo pagarbos neliečiamoms žmogaus teisėms – Opus iustitiae pax – tuo tarpu karas kyla iš šių teisių pažeidimo ir atneša dar sunkesnius jų pažeidimus. Jei žmogaus teisės pažeidžiamos taikos metu, tai ypač skausminga ir progreso požiūriu tai yra nesuprantamas veiklos, nukreiptos prieš žmogų, pasireiškimas, kuris jokiu būdu negali būti suderintas su jokia programa, kuri save vadina „humanistine“. O kokia socialinė, ekonominė, politinė ar kultūrinė programa galėtų atsisakyti šio apibūdinimo? Esame tvirtai įsitikinę, kad nėra jokios programos šiuolaikiniame pasaulyje, kurioje žmogus nebūtų nuolat iškeliamas į pirmą vietą, net kai šių programų platformos sudarytos iš prieštaringų ideologijų, susijusių su pasaulio suvokimo būdu.

Jei, nepaisant šių prielaidų, žmogaus teisės įvairiais būdais pažeidžiamos, jei praktikoje matome koncentracijos stovyklas, smurtą, kankinimus, terorizmą ir įvairių formų diskriminaciją, tai turi būti kitų prielaidų, silpninančių ir dažnai beveik naikinančių šių modernių programų ir sistemų humanistinių prielaidų efektyvumą, pasekmė. Tai neišvengiamai uždeda pareigą nuolat peržiūrėti šias programas objektyvių ir neliečiamų žmogaus teisių požiūriu.

Žmogaus teisių deklaracija, susijusi su Jungtinių Tautų Organizacijos įkūrimu, tikrai turėjo tikslą ne tik atsiriboti nuo siaubingų paskutiniojo pasaulinio karo patirčių, bet ir sukurti pagrindą nuolatinei programų, sistemų ir režimų peržiūrai būtent iš šio vienintelio esminio požiūrio, būtent žmogaus gerovės – arba, tarkime, asmens bendruomenėje – kuri, kaip esminis bendrojo gėrio veiksnys, turi sudaryti pagrindinį visų programų, sistemų ir režimų kriterijų. Jei atsitinka priešingai, žmogaus gyvenimas, net taikos metu, yra pasmerktas įvairiems kentėjimams ir, kartu su šiais kentėjimais, vystosi įvairios dominavimo, totalitarizmo, neokolonializmo ir imperializmo formos, kurios taip pat kelia grėsmę harmoningam tautų sambūviui. Iš tiesų, tai reikšmingas faktas, ne kartą patvirtintas istorijos patirčių, kad žmogaus teisių pažeidimas eina koja kojon su tautos teisių pažeidimu, su kuria žmogus yra susietas organiškais ryšiais kaip su didesne šeima.

Jau šio amžiaus pirmojoje pusėje, kai vystėsi įvairūs valstybiniai totalitarizmai, kurie, kaip gerai žinoma, atvedė prie siaubingos karo katastrofos, Bažnyčia aiškiai išdėstė savo poziciją šių režimų atžvilgiu, kurie iš pažiūros veikė dėl aukštesnio gėrio, būtent valstybės gėrio, tuo tarpu istorija parodė, kad kalbamas gėris buvo tik tam tikros partijos, tapatintos su valstybe, gėris. Iš tikrųjų šie režimai ribojo piliečių teises, atimdami iš jų pripažinimą būtent tų neliečiamų žmogaus teisių, kurios mūsų amžiaus viduryje pasiekė tarptautinį formulavimą. Dalindamasi džiaugsmu su visais geros valios žmonėmis, su visais žmonėmis, kurie tikrai myli teisingumą ir taiką, dėl šio pasiekimo, Bažnyčia, suvokdama, kad „raidė“ pati savaime gali žudyti, tuo tarpu tik „dvasia suteikia gyvybę“ (2 Kor 3, 6), kartu su šiais geros valios žmonėmis turi nuolat klausti, ar Žmogaus teisių deklaracija ir jų „raidės“ priėmimas visur taip pat reiškia jų „dvasios“ įgyvendinimą. Iš tiesų kyla pagrįstos baimės, kad dažnai esame dar toli nuo šio įgyvendinimo ir kad kartais socialinio ir viešojo gyvenimo dvasia skausmingai prieštarauja deklaruotai žmogaus teisių „raidei“. Ši būsena, kuri yra sunki susijusioms visuomenėms, uždeda ypatingą atsakomybę už šių visuomenių ir žmogaus istoriją tiems, kurie prisideda prie jos sukūrimo.

Esminė valstybės, kaip politinės bendruomenės, prasmė slypi tame, kad visuomenė ir ją sudarantys žmonės yra savo likimo šeimininkai ir suverenai. Ši prasmė lieka neįgyvendinta, jei, vietoj galios vykdymo su moraliniu visuomenės ar žmonių dalyvavimu, matome tam tikros grupės primestą galią visiems kitiems visuomenės nariams. Tai esminis dalykas dabartiniame amžiuje, su jo milžinišku žmonių socialinio sąmoningumo padidėjimu ir lydinčiu piliečių poreikiu turėti tinkamą dalį politiniame bendruomenės gyvenime, atsižvelgiant į realias kiekvienos tautos sąlygas ir būtiną viešosios valdžios tvirtybę. Todėl tai yra pirminės svarbos klausimai žmogaus progreso ir jo žmogiškumo visapusiško vystymosi požiūriu.

Bažnyčia visada mokė pareigos veikti bendrojo gėrio labui ir, tai darydama, taip pat ugdė gerus piliečius kiekvienai valstybei. Be to, ji visada mokė, kad pagrindinė valdžios pareiga yra rūpestis bendruoju visuomenės gėriu; tai suteikia valdžiai jos pagrindines teises. Būtent šių objektyvios etinės tvarkos prielaidų vardu valdžios teisės gali būti suprantamos tik remiantis pagarba objektyvioms ir neliečiamoms žmogaus teisėms. Bendrasis gėris, kuriam tarnauja valstybės valdžia, yra pilnai įgyvendinamas tik tada, kai visi piliečiai yra tikri dėl savo teisių. To trūkumas veda prie visuomenės iširimo, piliečių pasipriešinimo valdžiai ar priespaudos, bauginimo, smurto ir terorizmo situacijos, kurių daug pavyzdžių pateikė šio amžiaus totalitarizmai. Taigi žmogaus teisių principas yra labai svarbus socialinio teisingumo srityje ir yra matas, kuriuo jis gali būti išbandomas politinių kūnų gyvenime.

Šios teisės pagrįstai laikomos apimančiomis teisę į religinę laisvę kartu su teise į sąžinės laisvę. Vatikano II Susirinkimas laikė ypač būtina parengti gana ilgą deklaraciją šia tema. Tai dokumentas, vadinamas Dignitatis Humanae, kuriame išreikštas ne tik teologinis klausimo supratimas, bet ir supratimas, pasiektas gamtos teisės požiūriu, tai yra iš „grynai žmogiškos“ pozicijos, remiantis prielaidomis, kurias suteikia paties žmogaus patirtis, jo protas ir žmogaus orumo jausmas. Be abejo, asmenų ir bendruomenių religinės laisvės apribojimas yra ne tik skausminga patirtis, bet visų pirma tai yra išpuolis prieš patį žmogaus orumą, nepriklausomai nuo išpažįstamos religijos ar pasaulėžiūros, kurią šie asmenys ir bendruomenės turi. Religinės laisvės apribojimas ir pažeidimas prieštarauja žmogaus orumui ir jo objektyvioms teisėms. Minėtas Susirinkimo dokumentas pakankamai aiškiai nurodo, kas yra šis religinės laisvės apribojimas ar pažeidimas. Šiuo atveju mes neabejotinai susiduriame su radikalia neteisybe to, kas yra ypač giliai žmoguje, kas yra autentiškai žmogiška. Iš tiesų, net netikėjimo, nereligingumo ir ateizmo reiškinys, kaip žmogiškas reiškinys, yra suprantamas tik religijos ir tikėjimo reiškinio kontekste. Todėl sunku, net iš „grynai žmogiško“ požiūrio, priimti poziciją, kuri suteikia tik ateizmui pilietybės teisę viešajame ir socialiniame gyvenime, tuo tarpu tikintieji, tarsi pagal principą, yra vos toleruojami arba traktuojami kaip antros klasės piliečiai ar net – ir tai jau įvyko – visiškai atimami pilietybės teisės.

Net jei trumpai, šią temą taip pat reikia aptarti, nes ji taip pat įeina į sudėtingą žmogaus situacijų šiuolaikiniame pasaulyje kompleksą ir nes ji taip pat liudija, kokiu mastu šią situaciją apsunkina įvairūs išankstiniai nusistatymai ir neteisybės. Jei susilaikome nuo detalių šioje srityje, kurioje turėtume ypatingą teisę ir pareigą tai daryti, tai visų pirma todėl, kad, kartu su visais, kurie kenčia diskriminacijos ir persekiojimų kančias dėl Dievo vardo, esame vedami tikėjimo į Kristaus Kryžiaus atperkamąją galią. Tačiau, dėl savo pareigų, kreipiuosi visų tikinčiųjų vardu visame pasaulyje į tuos, nuo kurių tam tikru būdu priklauso socialinio ir viešojo gyvenimo organizavimas, karštai prašydamas jų gerbti religijos ir Bažnyčios veiklos teises. Neprašoma jokios privilegijos, tik pagarbos elementariai teisei. Šios teisės įgyvendinimas yra vienas iš esminių žmogaus autentiško progreso bandymų bet kuriame režime, bet kurioje visuomenėje, sistemoje ar aplinkoje.

IV. BAŽNYČIOS MISIJA IR ŽMOGAUS LIKIMAS

18. Bažnyčia kaip rūpinanti žmogaus pašaukimu Kristuje

Šis būtinai trumpas žvilgsnis į žmogaus situaciją šiuolaikiniame pasaulyje nukreipia mūsų mintis ir širdis į Jėzų Kristų ir Atpirkimo paslaptį, kurioje žmogaus klausimas įrašytas su ypatinga tiesos ir meilės jėga. Jei Kristus „susivienijo su kiekvienu žmogumi“ (Gaudium et Spes, 22), Bažnyčia giliau išgyvena savo prigimtį ir misiją, įsiskverbdama į šios paslapties gelmes ir į jos turtingą visuotinę kalbą. Ne be priežasties Apaštalas kalba apie Kristaus Kūną, Bažnyčią (plg. 1 Kor 12, 27). Jei šis Mistinis Kristaus Kūnas yra Dievo Tauta – kaip vėliau, remdamasis visa Biblijos ir patristine tradicija, pasakė Vatikano II Susirinkimas – tai reiškia, kad jame kiekvienas žmogus gauna savyje tą gyvenimo kvapą, kuris kyla iš Kristaus. Taip kreipdamasi į žmogų ir jo tikras problemas, jo viltis ir kančias, pasiekimus ir nuopuolius, Bažnyčia kaip kūnas, organizmas, socialinis vienetas taip pat jaučia tuos pačius dieviškus poveikius, šviesą ir Dvasios jėgą, kylančias iš nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus, ir būtent dėl šios priežasties ji gyvena savo gyvenimą. Bažnyčia turi tik vieną gyvenimą: tą, kurį jai davė jos Sužadėtinis ir Viešpats. Iš tiesų, būtent todėl, kad Kristus savo Atpirkimo paslaptimi susivienijo su ja, Bažnyčia turi būti tvirtai susivienijusi su kiekvienu žmogumi.

Šis Kristaus susivienijimas su žmogumi pats savaime yra paslaptis. Iš šios paslapties gimsta „naujas žmogus“, pašauktas tapti Dievo gyvenimo dalininku (plg. 2 Pt 1, 4), naujai sukurtas Kristuje malonės ir tiesos pilnatvei (plg. Ef 2, 15). Kristaus susivienijimas su žmogumi yra galia ir galios šaltinis, kaip šventasis Jonas taip įžvalgiai teigė savo Evangelijos prologe: „(Žodis) davė galią tapti Dievo vaikais“ (Jn 1, 12). Žmogus yra vidujai transformuojamas šios galios kaip naujo gyvenimo šaltinio, kuris neišnyksta ir nepraeina, bet išlieka amžinam gyvenimui (plg. Jn 10, 28). Šis gyvenimas, kurį Tėvas pažadėjo ir pasiūlė kiekvienam žmogui Jėzuje Kristuje, savo amžinajame ir vieninteliame Sūnuje, kuris, „atėjus laiko pilnatvei“ (Gal 4, 4), tapo kūnu ir gimė iš Mergelės Marijos, yra galutinis žmogaus pašaukimo išpildymas. Tai tam tikra prasme „likimo“, kurį Dievas jam paruošė nuo amžinybės, išpildymas. Šis „dieviškasis likimas“ žengia į priekį, nepaisydamas visų mįslių, neišspręstų galvosūkių, žmogaus likimo posūkių ir vingių laiko pasaulyje. Iš tiesų, nors visa tai, nepaisant viso gyvenimo laike turtų, neišvengiamai veda prie mirties ribos ir žmogaus kūno sunaikinimo tikslo, už šio tikslo mes matome Kristų. „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas; kas tiki mane, […] niekada nemirs“ (Jn 11, 25–26). Jėzuje Kristuje, kuris buvo nukryžiuotas, paguldytas į kapą ir tada prisikėlė, „mūsų prisikėlimo viltis sušvito… šviesus nemirtingumo pažadas“ (Exsultet), kelyje į kurį žmogus, per kūno mirtį, dalijasi su visa matoma kūrinija būtinybe, kuriai pavaldi materija. Mes ketiname ir stengiamės vis giliau įžvelgti tiesos kalbą, kurią žmogaus Atpirkėjas įtvirtino fraze: „Dvasia teikia gyvybę, kūnas nieko neduoda“ (Jn 6, 63). Nepaisant išorės, šie žodžiai išreiškia aukščiausią žmogaus patvirtinimą – kūno, kuriam gyvybę suteikia Dvasia, patvirtinimą.

Bažnyčia gyvena šiais tikrovėmis, ji gyvena šia žmogaus tiesa, kuri leidžia jam peržengti laikinumo ribas ir tuo pat metu su ypatinga meile ir rūpesčiu galvoti apie viską, kas yra šio laikinumo matmenyse, kas veikia žmogaus gyvenimą ir žmogaus dvasios gyvenimą, kuriame išreiškiamas tas nesibaigiantis neramumas, apie kurį kalba šventasis Augustinas: „Sukūrei mus sau, Viešpatie, ir mūsų širdis nerami, kol neilsisi Tavyje“ (Confessiones, I, 1). Šiame kūrybiniame neramume plaka ir pulsuoja tai, kas yra giliausiai žmogiška – tiesos paieška, nepasotinamas gėrio poreikis, laisvės alkis, grožio nostalgija ir sąžinės balsas. Siekdama matyti žmogų tarsi „paties Kristaus akimis“, Bažnyčia vis labiau suvokia, kad ji yra didelio lobio sergėtoja, kurio ji negali iššvaistyti, bet privalo nuolat didinti. Iš tiesų, Viešpats Jėzus sakė: „Kas su manimi nerenka, tas išbarsto“ (Mt 12, 30). Šis žmonijos lobis, praturtintas neišreiškiama dieviškosios sūnystės paslaptimi (plg. Jn 1, 12) ir „įsūnystės malone“ (Ef 1, 5) vieninteliame Dievo Sūnuje, per kurį mes vadiname Dievą „Abba, Tėve“ (Rom 8, 15), taip pat yra galinga jėga, visų pirma vidujai vienijanti Bažnyčią ir suteikianti prasmę visai jos veiklai. Per šią jėgą Bažnyčia yra susivienijusi su Kristaus Dvasia, ta Šventąja Dvasia, kurią pažadėjo ir nuolat teikia Atpirkėjas ir kurios nusileidimas, atskleistas Sekminių dieną, išlieka amžinai. Taip Dvasios galios (plg. Apd 1, 8), Dvasios dovanos (plg. 1 Kor 12, 4–11) ir Šventosios Dvasios vaisiai (plg. Gal 5, 22–23) atsiskleidžia žmonėse. Šių dienų Bažnyčia, atrodo, su vis didesniu karštumu ir šventu atkaklumu kartoja: „Ateik, Šventoji Dvasia!“. Ateik! Ateik! „Gydyk mūsų žaizdas, atnaujink mūsų jėgas; ant mūsų sausros išliek savo rasą; nuplauk kaltės dėmes; palenk užsispyrusią širdį ir valią; ištirpdyk sušalusį, sušildyk atšalusį; nukreipk klaidžiojančius žingsnius“ (Sekminių seka).

Šis kreipimasis į Dvasią, skirtas būtent Dvasiai gauti, yra atsakymas į visus mūsų amžiaus „materializmus“. Būtent šie materializmai gimdo tiek daug nepasotinamumo formų žmogaus širdyje. Šis kreipimasis skamba iš įvairių pusių ir, atrodo, duoda vaisių įvairiais būdais. Ar galima sakyti, kad Bažnyčia šį kreipimąsi išreiškia viena? Taip, galima, nes „dvasinio“ poreikis išreiškiamas taip pat žmonių, esančių už matomų Bažnyčios ribų. Ar tai nepatvirtina tiesa apie Bažnyčią, kurią neseniai Susirinkimas taip įžvalgiai pabrėžė Dogmatinėje Konstitucijoje Lumen Gentium, mokydamas, kad Bažnyčia yra „sakramentas arba ženklas ir priemonė intymiai vienybei su Dievu ir visos žmonijos vienybei“ (Lumen Gentium, 1)? Šis kreipimasis į Dvasią, skirtas Dvasiai gauti, iš tiesų yra nuolatinis savęs įterpimas į visą Atpirkimo paslapties didybę, kurioje Kristus, susivienijęs su Tėvu ir su kiekvienu žmogumi, nuolat teikia mums Dvasią, kuri įdeda į mus Sūnaus jausmus ir nukreipia mus į Tėvą (plg. Rom 8, 15–16). Štai kodėl mūsų laikų Bažnyčia – laikas, ypač alkanas Dvasios, nes alkanas teisingumo, taikos, meilės, gerumo, tvirtybės, atsakomybės ir žmogaus orumo – privalo susitelkti ir susiburti aplink šią Paslaptį, joje atrasdama šviesą ir jėgą, būtinas jos misijai. Nes jei, kaip jau buvo pasakyta, žmogus yra Bažnyčios kasdienio gyvenimo kelias, Bažnyčia visada turi suvokti dieviškosios įsūnystės orumą, kurį žmogus gavo Kristuje per Šventosios Dvasios malonę (plg. Ef 1, 5), ir savo paskirtį malonei ir šlovei (plg. Rom 8, 30). Nuolat iš naujo apmąstydama visa tai ir priimdama tai su vis sąmoningesniu tikėjimu ir tvirtesne meile, Bažnyčia taip pat tampa geriau pasirengusi tarnauti žmogui, į kurį ją kviečia Kristus Viešpats, sakydamas: „Žmogaus Sūnus atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti“ (Mt 20, 28). Bažnyčia vykdo šią tarnystę dalyvaudama „trigubame“ savo Mokytojo ir Atpirkėjo tarnyboje. Šis mokymas, turintis Biblijos pagrindą, buvo pilnai iškeltas Vatikano II Susirinkimo, labai naudingai Bažnyčios gyvenimui. Nes kai suvokiame, kad dalijamės triguba Kristaus misija, Jo trigubu kunigišku, pranašišku ir karališkuoju tarnybimu (Lumen Gentium, 10–13), mes taip pat labiau suvokiame, kas turi gauti tarnystę iš visos Bažnyčios kaip Dievo Tautos visuomenės ir bendruomenės žemėje, ir taip pat suprantame, kaip kiekvienas iš mūsų turi dalyvauti šioje misijoje ir tarnystėje.

19. Bažnyčia kaip atsakinga už tiesą

Šventojo Vatikano II Susirinkimo mokymo šviesoje Bažnyčia mums atrodo kaip socialinis subjektas, atsakingas už dieviškąją tiesą. Su giliu jauduliu girdime patį Kristų sakant: „Žodis, kurį girdite, nėra mano, bet Tėvo, kuris mane siuntė“ (Jn 14, 24). Šiame mūsų Mokytojo teiginyje nejaučiame atsakomybės už apreikštą tiesą, kuri yra paties Dievo „nuosavybė“, nes net Jis, „vienintelis Sūnus“, gyvenantis „Tėvo prieglobstyje“ (Jn 1, 18), perduodamas tą tiesą kaip pranašas ir mokytojas, jaučia poreikį pabrėžti, kad veikia visiškai ištikimai jos dieviškajam šaltiniui? Tokia pat ištikimybė turi būti Bažnyčios tikėjimo sudedamoji savybė tiek mokant, tiek išpažįstant tą tikėjimą. Tikėjimas kaip specifinė antgamtinė dorybė, įlieta į žmogaus dvasią, daro mus Dievo pažinimo dalininkais kaip atsaką į Jo apreikštą žodį. Todėl reikalaujama, kad Bažnyčia, išpažindama ir mokydama tikėjimą, griežtai laikytųsi dieviškosios tiesos (Dei Verbum, 10) ir paverstų ją gyvais „klusnumo, suderinto su protu“, požiūriais (Rom 1, 5). Kristus pats, rūpindamasis šia ištikimybe dieviškajai tiesai, pažadėjo Bažnyčiai ypatingą Tiesos Dvasios pagalbą, suteikė neklystamumo dovaną (Lumen Gentium, 12) tiems, kuriems pavedė perduoti ir mokyti šios tiesos (Lumen Gentium, 25) – kaip beje aiškiai apibrėžė Pirmasis Vatikano Susirinkimas ir vėliau pakartojo Antrasis Vatikano Susirinkimas – ir taip pat apdovanojo visą Dievo Tautą ypatingu tikėjimo pojūčiu (Lumen Gentium*, 12).

Todėl mes tapome šios Kristaus pranašo misijos dalininkais ir, pagal šią misiją, kartu su Juo tarnaujame dieviškajai tiesai Bažnyčioje. Atsakomybė už šią tiesą taip pat reiškia ją mylėti ir siekti kuo tikslesnio jos supratimo, kad priartintume ją prie savęs ir kitų visa jos išganančia galia, jos spindesiu ir gilumu, sujungtu su paprastumu. Ši meilė ir šis siekis suprasti tiesą turi eiti koja kojon, kaip patvirtina šventųjų Bažnyčioje istorijos. Jie ryškiausiai gavo autentišką šviesą, kuri apšviečia dieviškąją tiesą ir priartina pačią Dievo tikrovę, nes jie artėjo prie šios tiesos su pagarba ir meile – pirmiausia meile Kristui, gyvajam dieviškosios tiesos Žodžiui, ir paskui meile Jo žmogiškajai išraiškai Evangelijoje, tradicijoje ir teologijoje. Šiandien mums vis dar labiau nei bet kada reikia šio Dievo Žodžio supratimo ir aiškinimo; mums reikia tos teologijos. Teologija visada turėjo ir toliau turi didelę svarbą Bažnyčiai, Dievo Tautai, kad ji galėtų kūrybiškai ir vaisingai dalyvauti Kristaus pranašo misijoje. Todėl, kai teologai, kaip dieviškosios tiesos tarnai, skiria savo studijas ir darbus vis gilesniam šios tiesos supratimui, jie niekada negali pamiršti savo tarnystės Bažnyčioje prasmės, kuri įtvirtinta sąvokoje intellectus fidei. Ši sąvoka, taip sakant, turi dvipusę funkciją, pagal šventojo Augustino posakį: intellege, ut credas – crede, ut intellegas (Sermo 43, 9), ir ji veikia teisingai, kai jie siekia tarnauti Magisteriumui, kuris Bažnyčioje patikėtas vyskupams, sujungtiems hierarchinio bendravimo ryšiu su Petro Įpėdiniu, kai jie tarnauja jų rūpesčiui mokant ir teikiant pastoracinę priežiūrą, ir kai jie tarnauja visos Dievo Tautos apaštališkiesiems įsipareigojimams.

Kaip ankstesniais amžiais, ir galbūt labiau nei ankstesniais amžiais, teologai ir visi Bažnyčios mokslininkai šiandien yra pašaukti sujungti tikėjimą su mokslu ir išmintimi, kad padėtų jiems tarpusavyje derėti, kaip skaitome maldoje šventojo Alberto, Bažnyčios Daktaro, atminimo liturgijoje. Ši užduotis šiandien labai išaugo dėl žmogaus mokslo pažangos, jo metodologijos ir žinių apie pasaulį bei žmogų pasiekimų. Tai liečia tiek tiksliuosius mokslus, tiek humanitarinius mokslus, taip pat filosofiją, kuri, kaip priminė Vatikano II Susirinkimas, yra glaudžiai susijusi su teologija (Gaudium et Spes, 57).

Šioje žmogaus žinių srityje, kuri nuolat plečiasi ir diferencijuojasi, tikėjimas taip pat turi būti giliai tyrinėjamas, atskleidžiant apreikštosios paslapties didybę ir siekiant tiesos supratimo, kurios vienintelis aukščiausias šaltinis yra Dievas. Jei leidžiama ir net pageidautina, kad milžiniškas darbas šia kryptimi atsižvelgtų į tam tikrą metodologijų pliuralizmą, šis darbas negali nukrypti nuo esminės tikėjimo ir moralės mokymo vienybės, kuri yra šio darbo tikslas. Todėl glaudus teologijos bendradarbiavimas su Magisteriumu yra būtinas. Kiekvienas teologas turi ypač suvokti, ką pats Kristus teigė, sakydamas: „Žodis, kurį girdite, nėra mano, bet Tėvo, kuris mane siuntė“ (Jn 14, 24). Todėl niekas negali paversti teologijos tarsi paprasta asmeninių idėjų kolekcija, bet kiekvienas turi suvokti, kad yra glaudžiai susijęs su tiesos mokymo misija, už kurią atsakinga Bažnyčia.

Dalyvavimas paties Kristaus pranašo tarnyboje formuoja visos Bažnyčios gyvenimą jos esminėje dimensijoje. Ypatinga šios tarnybos dalis tenka Bažnyčios Ganytojams, kurie moko ir nuolat bei įvairiais būdais skelbia ir perduoda doktriną apie krikščioniškąjį tikėjimą ir moralę. Šis mokymas, tiek misionieriškas, tiek įprastas, padeda suburti Dievo Tautą aplink Kristų, ruošia dalyvavimui Eucharistijoje ir nurodo kelius sakramentiniam gyvenimui. 1977 m. Vyskupų Sinodas skyrė ypatingą dėmesį katechezei šiuolaikiniame pasaulyje, ir subrendę jo svarstymų, patirčių ir pasiūlymų rezultatai netrukus ras išraišką – pagal Sinodo dalyvių pasiūlymą – specialiame popiežiaus dokumente. Katechezė neabejotinai sudaro nuolatinę ir taip pat esminę Bažnyčios veiklos formą, kurioje pasireiškia jos pranašiškasis charizmas: liudijimas ir mokymas eina koja kojon. Ir nors čia pirmiausia kalbame apie kunigus, neįmanoma nepaminėti ir daugybės vienuolių ir vienuolių, kurie atsiduoda katechetinei veiklai iš meilės dieviškajam Mokytojui. Galiausiai būtų sunku nepaminėti daugybės pasauliečių, kurie šioje veikloje išreiškia savo tikėjimą ir apaštališkąją atsakomybę.

Be to, vis labiau reikia rūpintis, kad įvairios katechezės formos ir jos įvairios sritys – pradedant pagrindine sritimi, šeimos katecheze, tai yra tėvų katecheze savo vaikams – liudytų visuotinį visos Dievo Tautos dalyvavimą paties Kristaus pranašo tarnyboje. Su šiuo faktu susijusi Bažnyčios atsakomybė už dieviškąją tiesą turi būti įvairiais būdais dalijama visų. Ką pasakysime šiuo klausimu apie įvairių disciplinų specialistus, tuos, kurie atstovauja gamtos mokslams ir literatūrai, gydytojus, teisininkus, menininkus ir technikus, įvairių lygių ir specializacijų mokytojus? Kaip Dievo Tautos nariai, jie visi turi savo dalį Kristaus pranašo misijoje ir dieviškosios tiesos tarnystėje, be kita ko, sąžiningu požiūriu į tiesą, kad ir kokiai sričiai ji priklausytų, ugdydami kitus tiesoje ir mokydami juos bręsti meilėje ir teisingume. Taigi atsakomybės už tiesą jausmas yra vienas iš esminių Bažnyčios ir kiekvieno žmogaus susitikimo taškų ir taip pat vienas iš esminių reikalavimų, lemiančių žmogaus pašaukimą Bažnyčios bendruomenėje. Šių dienų Bažnyčia, vedama atsakomybės už tiesą jausmo, privalo išlikti ištikima savo prigimčiai, kuri apima pranašiškąją misiją, kylančią iš paties Kristaus: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu… Priimkite Šventąją Dvasią“ (Jn 20, 21–22).

20. Eucharistija ir Atgaila

Atpirkimo paslaptyje, tai yra Jėzaus Kristaus išganomajame darbe, Bažnyčia ne tik dalijasi savo Mokytojo Evangelija per ištikimybę žodžiui ir tiesos tarnystę, bet taip pat, per vilties ir meilės kupiną paklusnumą, dalijasi Jo atperkančiojo veiksmo galia, kurią Jis išreiškė ir įtvirtino sakramentine forma, ypač Eucharistijoje (Lumen Gentium, 11). Eucharistija yra viso sakramentinio gyvenimo centras ir viršūnė, per kurią kiekvienas krikščionis gauna Atpirkimo išganančiąją galią, pradedant Krikšto paslaptimi, kurioje esame palaidoti Kristaus mirtyje, kad taptume Jo prisikėlimo dalininkais (plg. Rom 6, 3–5), kaip moko Apaštalas. Šio mokymo šviesoje dar aiškiau matome priežastį, kodėl visas Bažnyčios ir kiekvieno krikščionio sakramentinis gyvenimas pasiekia savo viršūnę ir pilnatvę Eucharistijoje. Nes Kristaus valia šiame Sakramente nuolat atnaujinama Jo paties Aukos paslaptis, kurią Kristus aukojo Tėvui ant Kryžiaus altoriaus, Auką, kurią Tėvas priėmė, atsakydamas į šį visišką savo Sūnaus, kuris „tapo klusnus iki mirties“ (Fil 2, 8), atsidavimą, savo Tėviška dovana, tai yra naujo nemirtingo gyvenimo prisikėlime dovanojimu, nes Tėvas yra pirmasis šaltinis ir gyvenimo davėjas nuo pradžių. Tas naujas gyvenimas, apimantis kūnišką nukryžiuoto Kristaus pašlovinimą, tapo veiksmingu naujo žmonijai suteikto dovanos ženklu, dovanos, kuri yra Šventoji Dvasia, per kurią dieviškasis gyvenimas, kurį Tėvas turi savyje ir duoda savo Sūnui (plg. Jn 5, 26), yra perduodamas visiems žmonėms, susivienijusiems su Kristumi.

Eucharistija yra tobuliausias šio susivienijimo Sakramentas. Švęsdami ir dalyvaudami Eucharistijoje mes susivienijame su Kristumi žemėje ir danguje, kuris užtaria mus pas Tėvą (plg. Žyd 7, 25), bet visada tai darome per Jo Aukos atperkantįjį veiksmą, per kurį Jis mus atpirko, kad mes būtume „nupirkti už kainą“ (1 Kor 6, 20). Mūsų atpirkimo „kaina“ taip pat yra tolesnis įrodymas apie vertę, kurią pats Dievas suteikia žmogui, ir apie mūsų orumą Kristuje. Nes tapdami „Dievo vaikais“ (Jn 1, 12), įsūnytais sūnumis (plg. Gal 4, 5), mes taip pat tampame Jo panašumu „karalystė ir kunigai“ ir gauname „karališkąją kunigystę“ (1 Pt 2, 9), tai yra dalijamės tuo unikaliu ir negrįžtamu žmogaus ir pasaulio grąžinimu Tėvui, kurį kartą visiems laikams atliko Jis, kuris yra ir amžinasis Sūnus (plg. Jn 1, 18), ir tikras Žmogus. Eucharistija yra Sakramentas, kuriame pilniausiai išreiškiamas mūsų naujasis būvis ir kuriame Kristus pats nenutrūkstamai ir vis naujais būdais „liudija“ Šventojoje Dvasioje mūsų dvasiai (plg. Rom 8, 16), kad kiekvienas iš mūsų, kaip Atpirkimo paslapties dalininkas, turi prieigą prie sūniško susitaikymo su Dievu vaisių (plg. Ef 2, 18), kurį Jis pats įgyvendino ir nuolat įgyvendina tarp mūsų per Bažnyčios tarnystę.

Tai esminė tiesa, ne tik doktrinos, bet ir gyvenimo, kad Eucharistija kuria Bažnyčią (Lumen Gentium, 26), kurdama ją kaip autentišką Dievo Tautos bendruomenę, kaip tikinčiųjų susirinkimą, turintį tą patį vienybės ženklą, kurį dalijosi Apaštalai ir pirmieji Viešpaties mokiniai. Eucharistija nuolat kuria šią bendruomenę ir vienybę, vis kurdama ir atgaivindama ją remdamasi Kristaus Auka, nes ji mini Jo mirtį ant Kryžiaus (plg. 1 Kor 11, 26), kainą, kuria Jis mus atpirko. Todėl Eucharistijoje mes tam tikra prasme liečiame patį Viešpaties Kūno ir Kraujo paslaptį, kaip liudija patys žodžiai, naudoti jos įsteigimo metu, žodžiai, kurie, dėl šio įsteigimo, tapo žodžiais, kuriais tie, kurie Bažnyčioje pašaukti šiai tarnystei, nenutrūkstamai švenčia Eucharistiją.

Bažnyčia gyvena Eucharistija, šio Sakramento pilnatve, kurios nuostabus turinys ir prasmė dažnai buvo išreikšti Bažnyčios Magisteriume nuo tolimiausių laikų iki mūsų dienų. Tačiau galime tvirtai sakyti, kad, nors šis mokymas yra palaikomas teologų įžvalgumo, gilaus tikėjimo ir maldos žmonių, asketų ir mistikų, visiškai ištikimai Eucharistijos paslapčiai, jis vis tiek pasiekia tik slenkstį, nes negali suvokti ir išreikšti žodžiais, kas yra Eucharistija visa jos pilnatve, kas ja išreiškiama ir kas ja įgyvendinama. Iš tiesų, Eucharistija yra neišreiškiamas Sakramentas! Esminis įsipareigojimas ir, visų pirma, matoma malonė bei antgamtinės jėgos šaltinis Bažnyčiai kaip Dievo Tautai yra nuolat išlikti ir tobulėti Eucharistiniame gyvenime ir Eucharistinėje pamaldume bei dvasiškai augti Eucharistijos klimatoje. Todėl dar labiau neleistina mums mintimis, gyvenimu ar veiksmais atimti iš šio tikrai švenčiausio Sakramento jo pilną didybę ir esminę prasmę. Tai kartu yra Aukos Sakramentas, Bendrystės Sakramentas ir Buvimo Sakramentas. Ir nors tiesa, kad Eucharistija visada buvo ir turi išlikti giliausiu Kristaus mokinių ir išpažinėjų žmogiškosios brolybės apreiškimu, jos negalima traktuoti tik kaip „progos“ šiai brolybei išreikšti. Švenčiant Viešpaties Kūno ir Kraujo Sakramentą, būtina gerbti visą dieviškosios paslapties didybę, kaip ir visą šio sakramentinio ženklo prasmę, kuriame Kristus yra realiai esantis ir priimamas, siela pripildoma malonės ir duodamas būsimos šlovės laidą (Lumen Gentium, 11).

Tai yra pareigos griežtai laikytis liturginių taisyklių ir viso to, kas yra bendruomeninio garbinimo, siūlomo pačiam Dievui, išraiška, šaltinis, tuo labiau kad šio sakramentinio ženklo metu Jis patiki save mums su beribiu pasitikėjimu, tarsi neatsižvelgdamas į mūsų žmogišką silpnumą, mūsų nevertumą, įpročio jėgą, rutiną ar net įžeidimo galimybę. Kiekvienas Bažnyčios narys, ypač vyskupai ir kunigai, turi budėti, kad šis meilės Sakramentas būtų Dievo Tautos gyvenimo centre, kad per visas jam deramas garbinimo apraiškas Kristui būtų atsakyta „meile už meilę“ ir Jis iš tiesų taptų „mūsų sielų gyvenimu“ (plg. Jn 6, 57). Kita vertus, negalime pamiršti šventojo Pauliaus žodžių: „Teištiria save žmogus ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės“ (1 Kor 11, 28).

Šis Apaštalo kvietimas bent netiesiogiai nurodo glaudų ryšį tarp Eucharistijos ir Atgailos. Iš tiesų, jei pirmasis Kristaus mokymo žodis, pirmoji Evangelijos Gerąją Naujieną skelbianti frazė buvo „Atsiverskite ir tikėkite Evangeliją“ (metanoeite, Mk 1, 15), Kryžiaus, Mirties ir Prisikėlimo Sakramentas, atrodo, ypač sustiprina ir įtvirtina šį kvietimą mūsų sielose. Taigi Eucharistija ir Atgaila tam tikra prasme tampa dviem glaudžiai susijusiomis autentiško gyvenimo pagal Evangelijos dvasią, tikrai krikščioniško gyvenimo dimensijomis. Kristus, kuris kviečia į Eucharistijos puotą, visada yra tas pats Kristus, kuris ragina atgailauti ir kartoja savo „Atsiverskite“ (Mt 4, 17). Be šio nuolatinio ir vis atnaujinamo atsivertimo siekio, dalyvavimas Eucharistijoje prarastų savo pilną atperkamąjį veiksmingumą, ir būtų prarasta ar bent susilpnėtų ypatingas pasirengimas aukoti Dievui dvasinę auką (plg. 1 Pt 2, 5), kurioje esminiu ir universaliu būdu išreiškiamas mūsų dalyvavimas Kristaus kunigystėje. Kristuje kunigystė yra susieta su Jo Auka, Jo atsidavimu Tėvui; ir būtent todėl, kad šis atsidavimas yra beribis, jis mumyse, žmonėse, pavaldžiuose daugybei ribotumų, sukelia poreikį vis brandžiau kreiptis į Dievą ir nuolat, vis giliau atsiversti.

Pastaraisiais metais buvo daug padaryta, kad Bažnyčios praktikoje – pagal seniausią Bažnyčios tradiciją – būtų išryškintas bendruomeninis atgailos aspektas, ypač Atgailos sakramento. Tačiau negalime pamiršti, kad atsivertimas yra ypač gilus vidinis aktas, kuriame asmuo negali būti pakeistas kitais ir negali leisti bendruomenei būti jo pakaitalu. Nors broliškos tikinčiųjų bendruomenės dalyvavimas atgailos šventime yra didelė pagalba asmeninio atsivertimo aktui, vis dėlto galutinėje analizėje būtina, kad šiame akte pats asmuo išsakytų savo sprendimą visa savo sąžinės gelme ir visa savo kaltės ir pasitikėjimo Dievu jausmo pilnatve, stodamas prieš Dievą kaip Psalmistas, kad išpažintų: „Tau vienam nusidėjau“ (Ps 51, 6). Ištikimai laikydamasi šimtmečių senumo Atgailos sakramento praktikos – individualios išpažinties praktikos su asmeniniu gailesčiu ir ketinimu pasitaisyti bei atlyginti – Bažnyčia todėl gina individualią žmogaus sielos teisę: žmogaus teisę į asmeniškesnį susitikimą su nukryžiuotu atleidžiančiu Kristumi, su Kristumi, kuris per Sutaikinimo sakramento tarną sako: „Tau atleidžiamos nuodėmės“ (Mk 2, 5); „Eik ir daugiau nenusidėk“ (Jn 8, 11). Kaip akivaizdu, tai taip pat yra Kristaus teisė kiekvieno žmogaus, kurį Jis atpirko, atžvilgiu: Jo teisė susitikti su kiekvienu iš mūsų tuo lemiamu sielos gyvenimo momentu, kurį sudaro atsivertimo ir atleidimo akimirka. Saugodama Atgailos sakramentą, Bažnyčia aiškiai išreiškia savo tikėjimą Atpirkimo paslaptimi kaip gyva ir gyvybę teikiančia tikrove, kuri atitinka žmogaus vidinę tiesą, žmogaus kaltę ir taip pat žmogaus sąžinės troškimus. „Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti“ (Mt 5, 6). Atgailos sakramentas yra priemonė pasotinti žmogų teisumu, kuris kyla iš paties Atpirkėjo.

Bažnyčioje, ypač šiandien ypatingu būdu susiburiančioje aplink Eucharistiją ir trokštančioje, kad autentiška Eucharistinė bendruomenė taptų visų krikščionių vienybės, pamažu bręstančios, ženklu, turi būti gyvai jaučiamas atgailos poreikis, tiek jos sakramentiniu aspektu, tiek tuo, kas liečia atgailą kaip dorybę. Šis antrasis aspektas buvo išreikštas Pauliaus VI Apaštališkojoje Konstitucijoje Paenitemini. Viena iš Bažnyčios užduočių yra įgyvendinti Paenitemini mokymą; šią temą turime giliau nagrinėti bendroje refleksijoje, ir reikia priimti daug daugiau sprendimų pastoracinės kolegialumo dvasioje, gerbiant skirtingas tradicijas šiuo klausimu ir skirtingas šių dienų žmonių gyvenimo aplinkybes. Vis dėlto akivaizdu, kad naujosios Advento Bažnyčia, Bažnyčia, nuolat besiruošianti naujam Viešpaties atėjimui, turi būti Eucharistijos ir Atgailos Bažnyčia. Tik žvelgiant į šį jos gyvenimo ir veiklos dvasinį aspektą, ji matoma kaip dieviškosios misijos Bažnyčia, Bažnyčia in statu missionis, kaip ją parodė Vatikano II Susirinkimas.

21. Krikščioniškasis pašaukimas tarnauti ir karaliauti

Kurdama nuo pat pamatų Dievo Tautos paveikslą – atskleisdama trigubą paties Kristaus misiją, kurios dalyviai mes tampame tikrąja Dievo Tauta – Vatikano II Susirinkimas, be kitų krikščioniškojo pašaukimo savybių, išryškino tą, kurią galima apibūdinti kaip „karališką“. Norint pristatyti visą Susirinkimo mokymo turtingumą, čia reikėtų remtis daugybe Konstitucijos Lumen Gentium skyrių ir paragrafų bei kitų Susirinkimo dokumentų. Tačiau vienas elementas, atrodo, išsiskiria tarp visų šių turtų: dalyvavimas Kristaus karališkoje misijoje, tai yra faktas, kad savyje ir kituose iš naujo atrandama ypatinga mūsų pašaukimo orumo savybė, kurią galima pavadinti „karališkumu“. Šis orumas išreiškiamas pasirengimu tarnauti, sekant Kristaus pavyzdžiu, kuris „atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti“ (Mt 20, 28). Jei, šio Kristaus požiūrio šviesoje, „būti karaliumi“ yra įmanoma tik „būnant tarnu“, tai „būti tarnu“ taip pat reikalauja tiek dvasinės brandos, kad tai iš tiesų reikia apibūdinti kaip „būti karaliumi“. Norint oriai ir veiksmingai tarnauti kitiems, turime suvaldyti save, turėti dorybes, kurios daro šį valdymą įmanomą. Mūsų dalyvavimas Kristaus karališkoje misijoje – Jo „karališkoje funkcijoje“ (munus) – yra glaudžiai susijęs su kiekviena krikščioniškosios ir žmogiškosios moralės sritimi.

Pristatydamas išsamų Dievo Tautos paveikslą ir primindamas vietą, kurią šioje tautoje užima ne tik kunigai, bet ir pasauliečiai, ne tik Hierarchijos atstovai, bet ir pašvęstojo gyvenimo institutų nariai, Vatikano II Susirinkimas šio paveikslo nesudarė remdamasis tik sociologinėmis prielaidomis. Bažnyčia kaip žmogiškoji visuomenė, žinoma, gali būti nagrinėjama ir aprašoma pagal kategorijas, kurias mokslai taiko bet kuriai žmogiškajai visuomenei. Tačiau šios kategorijos nėra pakankamos. Visai Dievo Tautos bendruomenei ir kiekvienam jos nariui svarbu ne tik specifinis „socialinis priklausymas“; veikiau kiekvienam ir visiems esminis yra ypatingas „pašaukimas“. Iš tiesų, Bažnyčia kaip Dievo Tauta, pagal minėtą šventojo Pauliaus mokymą, apie kurį mums nuostabiais žodžiais priminė Pijus XII, taip pat yra „Kristaus Mistinis Kūnas“ (Mystici Corporis, 1943). Priklausymas šiam kūnui turi savo šaltinį ypatingame pašaukime, sujungtame su išganančiu malonės veikimu. Todėl, jei norime turėti omenyje šią Dievo Tautos bendruomenę, kuri yra tokia plati ir labai diferencijuota, pirmiausia turime matyti Kristų, tarsi sakantį kiekvienam bendruomenės nariui: „Sek paskui mane“ (Jn 1, 43). Tai mokinių bendruomenė, kurių kiekvienas skirtingai – kartais labai sąmoningai ir nuosekliai, kartais nelabai sąmoningai ir labai nenuosekliai – seka Kristų. Tai taip pat rodo giliai „asmeninį“ šios visuomenės aspektą ir dimensiją, kuri, nepaisant visų bendruomeninio gyvenimo trūkumų – žmogiškąja šio žodžio prasme – yra bendruomenė būtent todėl, kad visi jos nariai ją sudaro kartu su pačiu Kristumi, bent jau todėl, kad jų sielose nešioja neišdildomą krikščionio žymę.

Vatikano II Susirinkimas skyrė labai ypatingą dėmesį tam, kad parodytų, kaip ši „ontologinė“ mokinių ir išpažinėjų bendruomenė turi vis labiau tapti, net ir „žmogiškuoju“ požiūriu, bendruomene, suvokiančia savo gyvenimą ir veiklą. Susirinkimo šioje srityje pradėtos iniciatyvos buvo tęsiamos daugybe kitų sinodinių, apaštališkų ir organizacinių iniciatyvų. Tačiau visada turime prisiminti tiesą, kad kiekviena iniciatyva tarnauja tikram Bažnyčios atsinaujinimui ir padeda atnešti autentišką šviesą, kuri yra Kristus (plg. Jn 8, 12), tiek, kiek iniciatyva remiasi tinkamu atskiro krikščionio pašaukimo suvokimu ir atsakomybe už šią vienintelę, unikalią ir nepakartojamą malonę, kuria kiekvienas krikščionis Dievo Tautos bendruomenėje kuria Kristaus Kūną. Šis principas, pagrindinė taisyklė visai krikščioniškajai praktikai – apaštališkajai ir pastoracinei praktikai, vidinio ir socialinio gyvenimo praktikai – turi būti tinkamai taikomas visai žmonijai ir kiekvienam žmogui. Popiežius taip pat ir kiekvienas vyskupas turi taikyti šį principą sau. Kunigai ir vienuoliai turi būti ištikimi šiam principui. Tai pagrindas, kuriuo savo gyvenimą turi kurti susituokę žmonės, tėvai, įvairių būklių ir profesijų moterys ir vyrai – nuo tų, kurie užima aukščiausius postus visuomenėje, iki tų, kurie atlieka paprasčiausias užduotis. Būtent „karališkosios tarnystės“ principas kiekvienam iš mūsų, sekant Kristaus pavyzdžiu, uždeda pareigą reikalauti iš savęs tiksliai to, kam esame pašaukti, kam esame asmeniškai įsipareigoję Dievo malone, kad atsilieptume į savo pašaukimą. Ši ištikimybė per Kristų gautam pašaukimui apima bendrą atsakomybę už Bažnyčią, kurios Vatikano II Susirinkimas nori išmokyti visus krikščionis. Iš tiesų, Bažnyčioje kaip Dievo Tautos bendruomenėje, vadovaujamoje Šventosios Dvasios veikimo, kiekvienas narys turi „savo ypatingą dovaną“, kaip moko šventasis Paulius (1 Kor 12, 7). Nors šios „dovanos“ yra asmeninis pašaukimas ir Bažnyčios išganomojo darbo dalyvavimo forma, jos taip pat tarnauja kitiems, kuria Bažnyčią ir broliškas bendruomenes įvairiose žmogiškojo gyvenimo žemėje srityse.

Ištikimybė savo pašaukimui, tai yra nuolatinis pasirengimas „karališkajai tarnystei“, turi ypatingą reikšmę šiems daugybei kūrimo formų, ypač atsižvelgiant į reiklesnes užduotis, kurios turi daugiau įtakos mūsų artimo ir visos visuomenės gyvenimui. Susituokę žmonės turi išsiskirti ištikimybe savo pašaukimui, kaip to reikalauja neišardomas sakramentinio santuokos įsteigimo pobūdis. Kunigai turi išsiskirti panašia ištikimybe savo pašaukimui, atsižvelgiant į neišdildomą charakterį, kurį Šventimų sakramentas įspaudžia jų sielose. Priimdami šį sakramentą, mes Lotynų Bažnyčioje sąmoningai ir laisvai įsipareigojame gyventi celibate, todėl kiekvienas iš mūsų turi, su Dievo malone, daryti viską, kad būtų dėkingas už šią dovaną ir ištikimas ryšiui, kurį jis priėmė amžiams. Jis turi tai daryti taip, kaip turi daryti susituokę žmonės, nes jie turi visa savo jėga stengtis ištverti savo santuokiniame ryšyje, kurdami šeimos bendruomenę per šį meilės liudijimą ir ugdydami naujas žmonių kartas, kurios savo ruožtu būtų pajėgios pašvęsti visą savo gyvenimą savo pašaukimui, tai yra „karališkajai tarnystei“, kurios pavyzdį ir gražiausią modelį mums pateikė Jėzus Kristus. Jo Bažnyčia, sudaryta iš mūsų visų, yra „žmonėms“ ta prasme, kad, remdamiesi Kristaus pavyzdžiu ir bendradarbiaudami su malone, kurią Jis mums pelnė, mes galime pasiekti „būti karaliais“, tai yra galime sukurti brandžią žmogiškumą kiekviename iš mūsų. Brandus žmogiškumas reiškia visišką laisvės dovanos, gautos iš Kūrėjo, kai Jis pašaukė į egzistenciją žmogų, sukurtą „pagal Jo paveikslą, panašų į Jį“ (Pr 1, 26), panaudojimą. Ši dovana randa savo pilną įgyvendinimą besąlygiškame viso savo žmogiškojo asmens atidavime, sužadėtinės meilės dvasioje, Kristui ir, su Kristumi, visiems tiems, kuriems Jis siunčia vyrus ir moteris, visiškai pašvęstus Jam pagal evangelinius patarimus. Tai pašvęstojo gyvenimo idealas, kurį perėmė ir senosios, ir naujosios Ordinos bei Kongregacijos, taip pat Pasauliečių institutai.

Šiais laikais kartais klaidingai manoma, kad laisvė yra tikslas savaime, kad kiekvienas žmogus yra laisvas, kai naudojasi laisve taip, kaip nori, ir kad tai turi būti mūsų tikslas asmenų ir visuomenių gyvenime. Iš tikrųjų laisvė yra didi dovana tik tada, kai žinome, kaip ją sąmoningai naudoti viskam, kas yra mūsų tikrasis gėris. Kristus moko, kad geriausias laisvės panaudojimas yra meilė, kuri konkrečiai įgyvendinama atsidavime ir tarnystėje. Dėl šios „laisvės Kristus mus išvadavo“ (Gal 5, 1) ir nuolat mus išvaduoja. Bažnyčia iš šio šaltinio semiasi nesibaigiantį įkvėpimą, pašaukimą ir postūmį savo misijai ir tarnystei visai žmonijai. Visa tiesa apie žmogaus laisvę yra neišdildomai įrašyta Atpirkimo paslaptyje. Bažnyčia tikrai tarnauja žmonijai, kai ji saugo šią tiesą su nenuilstamu dėmesiu, karšta meile ir brandžiu įsipareigojimu ir kai visoje savo bendruomenėje ji perduoda ją ir konkrečiai įgyvendina žmogaus gyvenime per kiekvieno krikščionio ištikimybę savo pašaukimui. Tai patvirtina tai, ką jau minėjome, būtent, kad žmogus yra ir visada tampa „keliu“ Bažnyčios kasdieniam gyvenimui.

22. Motina, kuria pasitikime

Todėl, pradėdamas naują pontifikatą, nukreipiu savo mintis ir širdį į žmogaus Atpirkėją, tuo norėdamas įsilieti ir įsiskverbti į giliausią Bažnyčios gyvenimo ritmą. Iš tiesų, jei Bažnyčia gyvena savo gyvenimą, ji tai daro todėl, kad semiasi jo iš Kristaus, o Jis visada trokšta tik vieno, būtent, kad mes turėtume gyvenimą ir turėtume jo apsčiai (plg. Jn 10, 10). Ši pilnatvė gyvenime Jame yra tuo pat metu skirta žmogui. Todėl Bažnyčia, susivienydama su visais Atpirkimo paslapties turtais, tampa gyvenančių žmonių Bažnyčia, gyvenančių todėl, kad gauna gyvenimą iš vidaus per „Tiesos Dvasios“ veikimą (Jn 16, 13) ir yra aplankomi meilės, kurią Šventoji Dvasia išliejo į mūsų širdis (plg. Rom 5, 5). Bet kokios tarnystės Bažnyčioje tikslas, ar tai būtų apaštališka, pastoracinė, kunigiška ar vyskupiška tarnystė, yra išlaikyti šį dinamišką ryšį tarp Atpirkimo paslapties ir kiekvieno žmogaus.

Jei suvokiame šią užduotį, tada, atrodo, geriau suprantame, ką reiškia sakyti, kad Bažnyčia yra motina, ir taip pat, ką reiškia sakyti, kad Bažnyčia visada, o ypač mūsų laikais, turi Motinos poreikį. Esame labai dėkingi Vatikano II Susirinkimo Tėvams, kurie šią tiesą išreiškė Konstitucijoje Lumen Gentium su joje esančia turtinga mariologine doktrina (Lumen Gentium, 52–69). Kadangi Paulius VI, įkvėptas šio mokymo, paskelbė Kristaus Motiną „Bažnyčios Motina“ (Allocutio, 21 Nov. 1964), ir šis titulas tapo plačiai žinomas, tebūnie leista jo nevertam Įpėdiniui kreiptis į Mariją kaip Bažnyčios Motiną šių apmąstymų pabaigoje, kuriuos buvo tinkama atlikti pradedant popiežiškąją tarnystę. Marija yra Bažnyčios Motina, nes dėl neišreiškiamo Amžinojo Tėvo pasirinkimo (plg. Lk 1, 28) ir dėl ypatingo Meilės Dvasios veikimo (plg. Lk 1, 35) ji davė žmogiškąjį gyvenimą Dievo Sūnui, „dėl kurio ir per kurį visa yra“ (Žyd 2, 10) ir iš kurio visa Dievo Tauta gauna išrinkimo malonę ir orumą. Jos Sūnus aiškiai išplėtė savo Motinos motinystę taip, kad kiekviena siela ir širdis galėtų lengvai tai suprasti, paskirdamas, būdamas pakeltas ant Kryžiaus, savo mylimą mokinį jos sūnumi (plg. Jn 19, 26–27). Šventoji Dvasia įkvėpė ją po mūsų Viešpaties Žengimo į dangų likti Aukštutiniame kambaryje, susikaupus maldoje ir laukime kartu su Apaštalais iki Sekminių dienos, kai Bažnyčia turėjo gimti matoma forma, išeidama iš tamsos (plg. Apd 1, 14; 2, 1–4). Vėliau visos mokinių kartos, tų, kurie išpažįsta ir myli Kristų, kaip Apaštalas Jonas, dvasiškai priėmė šią Motiną į savo namus (plg. Jn 19, 27) ir taip ji buvo įtraukta į išganymo istoriją ir Bažnyčios misiją nuo pat pradžių, tai yra nuo Apreiškimo momento. Todėl mes, kurie sudarome šių dienų Kristaus mokinių kartą, visi norime ypatingu būdu susivienyti su ja. Tai darome su visu mūsų prisirišimu prie senosios tradicijos ir taip pat su visa pagarba ir meile visų krikščioniškų bendruomenių nariams.

Tai darome skatinami giliai jaučiamo tikėjimo, vilties ir meilės poreikio. Nes jei jaučiame ypatingą poreikį, šioje sudėtingoje ir atsakingoje Bažnyčios bei žmonijos istorijos fazėje, kreiptis į Kristų, kuris yra Bažnyčios Viešpats ir žmogaus istorijos Viešpats dėl Atpirkimo paslapties, tikime, kad niekas kitas, kaip Marija, negali mūsų taip įvesti į šios paslapties dieviškąją ir žmogiškąją dimensiją. Niekas nebuvo taip įvestas į ją paties Dievo, kaip Marija. Būtent tai sudaro išskirtinį dieviškosios Motinystės malonės pobūdį. Ne tik šios Motinystės orumas yra unikalus ir nepakartojamas žmogaus giminės istorijoje, bet ir Marijos dalyvavimas, dėl šios Motinystės, Dievo plane žmogaus išganymui per Atpirkimo paslaptį taip pat yra unikalus savo gilumu ir veikimo mastu.

Galime sakyti, kad Atpirkimo paslaptis susiformavo po Nazareto Mergelės širdimi, kai ji ištarė savo „fiat“ (Lk 1, 38). Nuo tada, ypatingai veikiama Šventosios Dvasios, ši širdis, ir mergelės, ir motinos širdis, visada sekė savo Sūnaus darbą ir ėjo pas visus tuos, kuriuos Kristus apkabino ir tebeapkabina neišsenkančia meile. Dėl šios priežasties jos širdis taip pat turi būti neišsenkanti kaip motinos. Ypatinga motiniškos meilės savybė, kurią Dievo Motina įterpia į Atpirkimo paslaptį ir Bažnyčios gyvenimą, išreiškiama jos išskirtiniu artumu žmogui ir viskam, kas jam nutinka. Būtent tai sudaro Motinos paslaptį. Bažnyčia, kuri į ją žvelgia su ypatinga meile ir viltimi, nori vis giliau perimti šią paslaptį. Nes būtent taip Bažnyčia taip pat atpažįsta kelią savo kasdieniam gyvenimui, kuris yra kiekvienas žmogus.

Amžinoji Tėvo meilė, kuri buvo apreikšta žmonijos istorijoje per Sūnų, kurį Tėvas davė, „kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16), artėja prie kiekvieno iš mūsų per šią Motiną ir taip įgauna ženklus, kurie yra lengviau suprantami ir prieinami kiekvienam žmogui. Todėl Marija turi būti visuose Bažnyčios kasdienio gyvenimo keliuose. Per savo motinišką buvimą Bažnyčia įgyja tikrumą, kad ji iš tiesų gyvena savo Mokytojo ir Viešpaties gyvenimu ir kad ji gyvena Atpirkimo paslaptį visa jos gyvybingu gilumu ir pilnatve. Taip pat Bažnyčia, kuri įsitvirtino daugelyje įvairių šiuolaikinės žmonijos gyvenimo sričių, įgyja tikrumą ir, galima sakyti, patirtį, kad yra arti žmogaus, kiekvieno asmens, kad yra kiekvieno žmogaus Bažnyčia, Dievo Tautos Bažnyčia.

Susidurdama su šiais uždaviniais, kurie iškyla Bažnyčios keliuose, tuos kelius, kuriuos popiežius Paulius VI aiškiai nurodė pirmojoje savo pontifikato enciklikoje, ir suvokdama absoliučią šių kelių būtinybę bei jų gausius sunkumus, mes dar labiau jaučiame savo poreikį giliai susieti su Kristumi. Viduje girdime, kaip skambantis aidas, Jo ištartus žodžius: „Be manęs jūs nieko negalite padaryti“ (Jn 15, 5). Jaučiame ne tik poreikį, bet net kategorišką būtinybę didelei, intensyviai ir augančiai visos Bažnyčios maldai. Tik malda gali užkirsti kelią, kad visi šie dideli uždaviniai ir sunkumai netaptų krizės šaltiniu, ir padaryti juos proga ir, tarsi, pagrindu vis brandesniems pasiekimams Dievo Tautos žygyje link Pažadėtosios Žemės šioje istorijos stadijoje, artėjančioje prie antrojo tūkstantmečio pabaigos. Todėl, baigdamas šį apmąstymą karštu ir nuolankiu kvietimu į maldą, linkiu, kad Bažnyčia atsiduotų šiai maldai kartu su Marija, Jėzaus Motina, kaip tai darė Apaštalai ir Viešpaties mokiniai Aukštutiniame kambaryje Jeruzalėje po Jo Žengimo į dangų (plg. Apd 1, 14). Visų pirma meldžiu Mariją, dangiškąją Bažnyčios Motiną, kad ji būtų tokia gera ir atsiduotų šiai žmonijos naujojo Advento maldai kartu su mumis, kurie sudarome Bažnyčią, tai yra Mistinį jos Vienintelio Sūnaus Kūną. Tikiuosi, kad per šią maldą galėsime priimti Šventąją Dvasią, nusileidžiančią ant mūsų (plg. Apd 1, 8), ir taip tapti Kristaus liudytojais „iki pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8), kaip tie, kurie Sekminių dieną išėjo iš Aukštutinio kambario Jeruzalėje.

Su Apaštališkuoju Palaiminimu.

Duota Romoje, prie Šventojo Petro, kovo ketvirtąją, pirmąjį Gavėnios sekmadienį, 1979 metais, pirmaisiais mano Pontifikato metais.

JONAS PAULIUS II