„Dictatus Papæ“, Grigalius VII, 1075
„Viduramžių popiežystė“, 87
- Kad Romos bažnyčią įkūrė tik Viešpats.
- Kad tik Romos popiežius teisingai vadinamas visuotiniu.
- Kad tik jis vienas gali atleisti vyskupus arba juos grąžinti.
- Kad jo legatas turi pirmenybę prieš visus vyskupus susirinkime, net jei yra žemesnio rango, ir gali paskelbti jiems atleidimo nuosprendį.
- Kad popiežius gali atleisti ir nesančius vietoje.
- Kad su jo ekskomunikuotaisiais, be kita ko, neturėtume gyventi viename name.
- Kad tik jam leidžiama, atsižvelgiant į laikmečio poreikius, kurti naujus įstatymus, suburti naujas bendruomenes, paversti kanoniją abatija ir atvirkščiai, padalinti turtingą vyskupiją ar sujungti neturtingas.
- Kad tik jis vienas gali naudoti imperatoriškus ženklus.
- Kad tik popiežiaus kojas turi bučiuoti visi didikai [principes].
- Kad tik jo vardas turi būti minimas bažnyčiose.
- Kad šis vardas yra unikalus pasaulyje.
- Kad jam leidžiama atleisti imperatorius.
- Kad jis gali, esant būtinybei, perkelti vyskupus iš vienos vyskupijos į kitą.
- Kad jis turi galią visoje bažnyčioje įšventinti bet kurio pasirinkto dvasininko.
- Kad jo įšventintasis gali turėti pirmenybę bažnyčioje prieš kitus, bet neatlikti mišių [militare]; ir kad jis neturėtų gauti aukštesnio rango iš jokio vyskupo.
- Kad joks sinodas negali būti vadinamas visuotiniu, išskyrus jo įsakymu.
- Kad joks skyrius ar knyga nelaikomi kanoniniais, išskyrus jo autoritetu.
- Kad jo nuosprendžio niekas negali panaikinti; ir kad tik jis vienas gali panaikinti visų kitų nuosprendžius.
- Kad jo niekas negali teisti.
- Kad niekas nedrįstų pasmerkti asmens, kuris kreipiasi į Apaštalų Sostą.
- Kad svarbios bylos [majores causæ] iš bet kurios bažnyčios turi būti nukreiptos į jį.
- Kad Romos bažnyčia niekada neklydo ir, kaip liudija Šventasis Raštas, niekada neklys.
- Kad Romos popiežius, jei yra kanoniškai įšventintas, neabejotinai yra pašventintas per palaimintojo Petro nuopelnus, kaip liudija šv. Enodijus, Pavijos vyskupas (daugelis šventų Tėvų jam pritaria); taip pat tai įtraukta į palaimintojo popiežiaus Simacho dekretus.
- Kad jo įsakymu ir leidimu pavaldūs asmenys gali kelti kaltinimus.
- Kad, nesušaukęs sinodo, jis gali atleisti vyskupus ir juos grąžinti.
- Kad tas, kuris nesutinka su Romos bažnyčia, nelaikomas kataliku.
- Kad jis gali atleisti pavaldinius nuo ištikimybės neteisingiems žmonėms.
Skaitykite daugiau..
Dictatus Papae dokumentas yra tikras viduramžių galios pareiškimas. Be jau žinomų punktų, verta paminėti, kad šis sąrašas, nors ir priskiriamas Grigaliui VII, galėjo būti sudarytas kiek vėliau, kaip teologinis pagrindas popiežiaus valdžiai stiprinti. Kai kurie istorikai mano, kad tai buvo labiau teologinė vizija, nei griežtas įstatymų rinkinys, skirtas iškart įgyvendinti.
Įdomu tai, kad vienas iš punktų, leidžiantis popiežiui atleisti imperatorius, tiesiogiai kerta tuometinei Šventosios Romos imperijos valdžiai, kuri save laikė Dievo paskirta. Tai buvo drąsus žingsnis, teigiant, kad dvasinė valdžia yra aukštesnė už pasaulietinę. Be to, reikalavimas, kad visi didikai bučiuotų popiežiaus kojas, buvo ne tik pagarba, bet ir simbolis, kad net karaliai turi klauptis prieš Dievo vietininką žemėje. Šis dokumentas aiškiai parodė, kad popiežius siekė būti ne tik dvasinis lyderis, bet ir visos krikščioniškosios Europos viršininkas.
Įdomu tai, kad vienas iš punktų, leidžiantis popiežiui atleisti imperatorius, tiesiogiai kerta tuometinei Šventosios Romos imperijos valdžiai, kuri save laikė Dievo paskirta. Tai buvo drąsus žingsnis, teigiant, kad dvasinė valdžia yra aukštesnė už pasaulietinę. Be to, reikalavimas, kad visi didikai bučiuotų popiežiaus kojas, buvo ne tik pagarba, bet ir simbolis, kad net karaliai turi klauptis prieš Dievo vietininką žemėje. Šis dokumentas aiškiai parodė, kad popiežius siekė būti ne tik dvasinis lyderis, bet ir visos krikščioniškosios Europos viršininkas.