Pistis Sophia (koinė graikų kalba: Πίστις Σοφία, liet. „Išminties Tikėjimas“ arba „Tikėjimo Išmintis“) yra gnostinis tekstas, tikėtina, parašytas tarp III ir IV a. po Kr., atrastas 1773 m. Tai vienas svarbiausių gnostinių raštų, išlikęs vieninteliame koptiškame rankraštyje, vadinamame Askew kodeksu, kurį 1785 m. įsigijo Britų muziejus (dabar Britų biblioteka). Tekstas atspindi ankstyvojo krikščionybės gnostikų mokymus, kuriuose prisikėlęs Jėzus per vienuolika metų moko savo mokinius, įskaitant Mariją (Jėzaus motiną), Mariją Magdalietę ir Martą, apie žemesniąsias ir aukštesniąsias paslaptis, reikalingas sielai pasiekti dieviškąją sferą.
Pistis Sophia nėra tradicinis krikščioniškas tekstas, o gnostinis kūrinys, pabrėžiantis ezoterinį žinojimą (gnosis) kaip kelią į išganymą. Jame Sophia („Išmintis“) yra ne tik abstrakti sąvoka, bet ir mitologinė figūra – aeonas (dieviškoji emanacija), kurios nuopuolis ir atpirkimas yra pagrindinė teksto tema. Teksto pavadinimas „Pistis Sophia“ gali būti verčiamas įvairiai: „Tikėjimo Išmintis“, „Išminties Tikėjimas“ ar net „Sofijos Ištikimybė“, atspindintis gnostinį požiūrį, kad Sophia yra Kristaus dieviškasis atitikmuo (syzygy).
Pistis Sophia išliko kaip vienas iš trijų pagrindinių gnostinių kodeksų (kartu su Bruce ir Berlin kodeksais) iki Nag Hammadi bibliotekos atradimo 1945 m., kuri praturtino gnostinių tekstų tyrimus. Tekstas sudarytas iš keturių knygų (kai kurie mokslininkai išskiria penkias ar šešias dalis), papildytų vėlesniais fragmentais, ir parašytas dialogų forma tarp Jėzaus ir jo mokinių.
Pistis Sophia parašyta ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu, kai gnostinės grupės, tokios kaip valentiniečiai ar setitai, kūrė alternatyvius krikščionybės aiškinimus, pabrėždamos dvasinį pažinimą, kosmologiją ir sielos kelionę per aeonus (dvasines sferas). Skirtingai nuo kanoninių evangelijų, Pistis Sophia orientuojasi į mistinius mokymus, o ne į Jėzaus gyvenimo įvykius. Tekstas atspindi II–IV a. sincretinį kontekstą, jungiantį krikščionybės, platonizmo, egiptiečių ir kitų Viduržemio jūros religijų idėjas.
Struktūriškai tekstas skirstomas į kelias dalis:
- Pirmoji ir antroji knygos (1–62 skyriai): Jėzus, prisikėlęs ir gavęs „tikrąjį rūbą“, moko mokinius apie žemesniąsias paslaptis. Didelė dalis skirta Sofijos mitui – jos nuopuoliui į materialųjį pasaulį, atgailai ir atpirkimui. Sofija recituoja atgailos maldas, kurias mokiniai (ypač Marija Magdalietė) aiškina per psalmes ir Saliamono odes.
- Trečioji ir ketvirtoji knygos: Jėzus atskleidžia aukštesniąsias paslaptis, įskaitant sudėtingą kosmologiją, aeonų hierarchiją, nuodėmės prigimtį ir gnostinę atgailą. Šios dalys apima dialogus apie sielos kelionę per archontų (piktųjų jėgų) valdomus aeonus iki tryliktojo aeono, esančio žemiau Šviesos Karalystės.
- Papildomi fragmentai: Vėlesni intarpai, nepriskiriami pagrindinėms knygoms, greičiausiai pridėti kito autoriaus.
Pistis Sophia mitologija skiriasi nuo kitų gnostinių tekstų, pvz., Jono Apokrifono. Čia Sofija nėra aukščiausioji dieviškoji esybė, o aeonas, kilęs už dieviškosios sferos ribų, kurio nuopuolis į materialųjį pasaulį yra dėl jos puikybės ar troškimo pažinti aukštesniąsias paslaptis. Jos atpirkimas vyksta per Jėzaus vadovavimą, tačiau ji lieka tryliktajame aeone, o ne grįžta į Šviesos Karalystę.
Tekstas parašytas koptiškai, bet tikėtina, kad originalas buvo graikų kalba. Jo dialoginė forma primena Sokrato metodą, kur Jėzus atsako į mokinių klausimus, dažnai pagirdamas Mariją Magdalietę už jos įžvalgas, pabrėždamas jos svarbą gnostinėje tradicijoje.
Pistis Sophia nagrinėja kelias pagrindines temas, atspindinčias gnostinį požiūrį:
- Sofijos nuopuolis ir atpirkimas: Sofija, trokšdama pažinti aukštesniąsias paslaptis, nukrenta į materialųjį pasaulį, kur ją persekioja archontai. Jos atgailos maldos ir Jėzaus pagalba simbolizuoja sielos kelionę iš materialios tamsos į dvasinę šviesą.
- Gnosis kaip išganymas: Tekstas pabrėžia, kad išganymas pasiekiamas per ezoterinį žinojimą, o ne vien tikėjimą ar darbus. Aukštesniosios paslaptys leidžia sielai įveikti archontų kliūtis ir pasiekti dieviškąją sferą.
- Kosminė hierarchija: Pistis Sophia pateikia sudėtingą kosmologiją su aeonais, archontais ir Šviesos Karalyste. Jėzus nugali archontus, sumažindamas jų poveikį, įskaitant astrologinę magiją.
- Meilė ir atjauta: Tekstas ragina atsižadėti pasaulio ir praktikuoti meilę bei atjautą, siekiant tapti „šviesos spinduliais“, susitapatinus su Jėzumi.
- Marijos Magdalietės vaidmuo: Ji vaizduojama kaip pagrindinė mokinė, dažnai teisingai aiškinanti Jėzaus mokymus, kas pabrėžia moterų svarbą gnostinėje tradicijoje.
Pistis Sophia reikšmė slypi jos indėlyje į gnostinių idėjų supratimą. Iki Nag Hammadi atradimo tai buvo vienas pagrindinių šaltinių apie gnostikų kosmologiją ir soteriologiją (išganymo doktriną). Tekstas atskleidžia gnostikų požiūrį, kad materialusis pasaulis yra netobulas, valdomas piktųjų jėgų, o išganymas pasiekiamas per dvasinį pažinimą. Jis taip pat pabrėžia moterų, ypač Marijos Magdalietės, vaidmenį, kas kontrastuoja su ortodoksine krikščionybe.
Tačiau tekstas buvo prieštaringas. Ortodoksinė bažnyčia persekiojo gnostikus, laikydama jų mokymus eretiškais, todėl dauguma gnostinių raštų, įskaitant Pistis Sophia, buvo sunaikinta. Teksto sudėtingumas ir simbolizmas gali būti iššūkis šiuolaikiniams skaitytojams, tačiau jis traukia tuos, kurie domisi alternatyviomis krikščionybės formomis ir mistika.
Citatos iš Pistis Sophia
Dėl teksto apimties ir koptiško stiliaus citatos dažnai yra simbolinės ir sudėtingos. Žemiau pateikiamos kelios citatos (remiantis G. R. S. Mead vertimu į anglų kalbą, adaptuotos į lietuvių kalbą), atspindinčios pagrindines temas:
- Apie Sofijos atgailą (Knyga 1, skyrius 32): „O Šviesa, išgelbėk mane iš tamsos, nes mano širdis kenčia archontų priespaudoje. Mano atgaila kyla į tave, priimk mane atgal į tavo šlovę.“
Ši citata atspindi Sofijos maldą, simbolizuojančią sielos ilgesį grįžti į dieviškąją sferą. - Apie žinojimo svarbą (Knyga 3, skyrius 12): „Siela, ieškanti tiesos, turi būti tyra, nes tik tada ji gali priimti dieviškąją šviesą.“
Ši eilutė pabrėžia gnostinį tikėjimą, kad dvasinis pažinimas reikalauja tyrumo. - Apie Jėzaus mokymą (Knyga 2, skyrius 64): „Aš atėjau atskleisti jums paslaptis, kurios išvaduos jūsų sielas iš šio pasaulio vergovės.“
Ši citata pabrėžia Jėzaus kaip dvasinio vadovo vaidmenį. - Apie Marijos Magdalietės įžvalgą (Knyga 1, skyrius 17): „Marija tarė: ‘Viešpatie, tu esi šviesa, kuri nušviečia mūsų protus, ir tavo žodžiai yra kelias į Šviesos Karalystę.’“
Ši citata išryškina Marijos svarbą kaip mokinei. - Apie sielos kelionę (Knyga 4, skyrius 136): „Tie, kurie pažįsta paslaptis, praeis pro archontų vartus ir įžengs į tryliktąjį aeoną, kur nėra nei skausmo, nei tamsos.“
Ši eilutė apibūdina gnostinį išganymo kelią.
Citatos gali skirtis priklausomai nuo vertimo (pvz., G. R. S. Mead ar Marvin W. Meyer), nes koptiškas tekstas yra sudėtingas, o vertimai dažnai interpretaciniai.
Palyginimai su kitais kūriniais
Pistis Sophia turi panašumų su kitais religiniais tekstais, tačiau jos gnostinis pobūdis yra unikalus:
- Hadisai: Hadisai yra praktiniai islamo mokymai, orientuoti į kasdienį gyvenimą, o Pistis Sophia – mistinis tekstas, pabrėžiantis kosmologiją ir ezoterinį žinojimą.
- Hafizo Divanas: Hafizo poezija yra lyrinė ir sufistinė, nagrinėjanti meilę ir dvasingumą per metaforas, o Pistis Sophia yra dialoginė ir mitologinė, orientuota į kosminę sielos kelionę.
- Bhagavadgita: Bhagavadgita moko apie pareigą ir dvasinį atsidavimą per dialogą, panašiai kaip Pistis Sophia, tačiau pastaroji pabrėžia gnostinį dualizmą tarp materialaus ir dieviškojo pasaulių.
- Dhammapada: Budizmo tekstas yra etinis ir praktinis, o Pistis Sophia – mitologinis, orientuotas į kosminę sielos dramą.
- Avatamsaka Sutra: Mahajanos sūtra nagrinėja kosminę vienovę, panašiai kaip Pistis Sophia aeonų hierarchija, tačiau pastaroji išlieka krikščioniškame gnostiniame kontekste.
tikos ar religijotyros darbus. Norint pilno teksto, rekomenduojama kreiptis į anglų vertimus.
Kodėl verta skaityti?
Pistis Sophia yra vertinga tiems, kurie domisi:
- Gnostine krikščionybe: Tekstas atskleidžia alternatyvią krikščionybės formą, pabrėžiančią dvasinį žinojimą ir moterų vaidmenį.
- Mistika ir kosmologija: Sudėtinga aeonų hierarchija ir Sofijos mitas siūlo gilų dvasinį naratyvą.
- Marijos Magdalietės reikšmė: Tekstas pabrėžia jos, kaip pagrindinės mokinės, vaidmenį, kas traukia ieškančius feministinių perspektyvų religijoje.
- Religijų sincretizmas: Pistis Sophia atspindi II–IV a. idėjų įvairovę, jungiančią krikščionybę, platonizmą ir kitas tradicijas.
Nors tekstas gali būti sudėtingas dėl savo simbolizmo ir archajiškos kalbos, jis siūlo unikalią įžvalgą į gnostinį mąstymą ir ankstyvosios krikščionybės įvairovę. Tai ne tik religinis, bet ir filosofinis kūrinys, kviečiantis apmąstyti sielos prigimtį, dieviškumą ir išganymo kelią.