Šventieji dažnai būna iš knygų – vienuoliai, teologai, kankiniai. Tačiau kartais šventumo ugnis įsiliepsnoja žmonėse, kurių niekas nebūtų įtaręs. Natuzza Evolo – viena tokių. Paprasta moteris iš Pietų Italijos, turėjusi vos keletą klasių, bet palikusi po savęs visą dvasinio gyvenimo kraštovaizdį, kuris iki šiol stebina net uoliausius skeptikus.
Natuzza gimė 1924 m. rugpjūčio 23 d. mažame miestelyje Paravati, Kalabrijoje, Italijoje. Jos tėvas išvyko į Argentiną ir niekada nebegrįžo, todėl ji augo vargingoje aplinkoje, kartu su penkiais broliais. Niekada neišmoko skaityti ar rašyti – visą gyvenimą jai reikėjo kitų pagalbos perskaityti laišką ar užrašyti maldą. Ir vis dėlto žmonės plūdo pas ją iš visos Italijos ir užsienio – ne dėl išsilavinimo, o dėl kažko, kas švietė iš vidaus.
Nuo pat jaunystės Natuzza turėjo nepaaiškinamų dovanų: ji matydavo angelus, bendravo su mirusiųjų sielomis, gaudavo vidinių žinių apie kitų žmonių gyvenimą. Būdama dar vaikas, jai dažnai pasirodydavo Švenčiausioji Mergelė Marija, kuri kalbėdavosi su ja neįprastai švelniu, beveik motinišku tonu. O tai buvo tik pradžia.
Garsiausias Natuzzos reiškinys – stigmos, kurios pasireikšdavo ypatingu būdu. Nuo maždaug 16 metų per Didžiąją savaitę jos kūne atsirasdavo ne tik kraujuojančios žaizdos, bet ir keisti kruvini žodžiai ar simboliai, dažnai graikų ar lotynų kalbomis. Kartais atsirasdavo net kryžiai, rožiniai, šventųjų vardai. Gydytojai negalėjo paaiškinti nei žaizdų prigimties, nei to, kad jos atsirasdavo iš niekur ir dingdavo be randų.
Tos kraujo „rašybos“ metu Natuzza pati būdavo transo būsenoje – ramybės, maldos, susitelkimo. Ji niekada nebandė to eksponuoti ar sureikšminti. Priešingai – gėdijosi, slėpdavo rankas, net vilkėdavo pirštines. Niekada nesakė: „Aš turiu dovaną.“ Ji sakydavo: „Aš esu tik Dievo instrumentas.“
Vienas iš labiausiai gluminančių Natuzzos bruožų buvo jos gebėjimas matyti ir girdėti mirusiųjų sielas, kurios, pasak jos, prašydavo maldos, perdavinėjo žinutes artimiesiems arba tiesiog būdavo šalia. Bet tai niekada nebuvo būrimas ar spiritizmas – viskas vyko dvasiniame kontekste, lydint maldai ir pagarbai. Ji niekada neėmė pinigų, nieko nežadėjo, tiesiog kalbėdavosi ir guosdavo.
Kiekvieną dieną pas ją atvykdavo dešimtys žmonių – kenčiančių, bejėgių, ieškančių prasmės. Ji jų nei teisė, nei mokė – ji tiesiog buvo su jais. Tokių vietų, kur žmogus būna su kitu žmogumi kaip su siela, ne kaip su problema – labai mažai.
Bažnyčios požiūris: atsargus, bet pagarbus
Kaip dažnai būna su mistikais, Bažnyčia žiūrėjo atsargiai. Vietiniai kunigai ją lankydavo, bet nekanonizavo jos dvasios. Vis dėlto net Padre Pio, garsusis stigmatikas, yra sakęs apie ją: „Ji yra siela, kuri neša Dievo šviesą.“
2009 m. lapkričio 1 d. Natuzza mirė sulaukusi 85 metų. Prie jos laidotuvių dalyvavo tūkstančiai. Jos kūnas buvo perlaidotas į šventyklą, kurią ji pati regėjo vizijose, dar gerokai prieš jos pastatymą – Villa della Gioia („Džiaugsmo namai“).
Kalabrijoje vyksta beatifikacijos procesas, ir daugelis laukia dienos, kai Natuzzos vardas bus paskelbtas palaimintąja.
Natuzza nebuvo nei vienuolė, nei mistikė su titulais. Ji buvo mama, žmona, vargšė, našlė. Ji skalbė skalbinius, augino vaikus ir tuo pačiu nešiojo žaizdas, kurias ne kiekvienas kunigas išdrįstų paliesti. Ir galbūt todėl ji tokia artima – ji rodo, kad Dievas kalba ne per aukštus bokštus, o per širdį, kuri atidaryta iki kraujo.
Ypatingą dėmesį teologai atkreipia į jos patirtį, vadinamą „stigmata“ arba „skausmo dalijimusi“. Nors ji niekada neturėjo tradicinių Kristaus žaizdų matomų ženklų, ji patirdavo intensyvius fizinius skausmus, ypač Didžiosios savaitės metu, kurie, kaip manoma, buvo susiję su Kristaus kančia. Šis paslėptas kančios aspektas rodo gilų įsikūnijimą į krikščioniškąją aukos teologiją, nepaisant jos elementaraus išsilavinimo. Jos gyvenimas liudija, kad tikroji teologija gali būti patiriama per mistinę patirtį, o ne vien per akademines knygas. Ji buvo gyvas sakramentas, liudijantis apie Dievo artumą paprastam žmogui.