„1. Aš duosiu jiems visų malonių, reikalingų jų luome.
2. Aš suteiksiu ramybę jų šeimoms.
3. Aš paguosiu juos visuose jų varguose.
4. Aš būsiu jiems saugus prieglobstis jų gyvenime ir ypač jiems mirštant.
5. Aš išliesiu gausių palaiminimų visiems jų sumanymams.
6. Nusidėjėliai ras mano Širdyje malonės šaltinį ir begalinį jos vandenyną.
7. Atšalusios sielos taps uolios.
8. Uolios sielos greitai pakils iki didelio tobulumo.
9. Aš laiminsiu namus, kuriuose bus išstatytas ir garbinamas mano Švenčiausiosios Širdies atvaizdas.
10. Aš suteiksiu kunigams galią sugraudinti net labiausiai užkietėjusias širdis.
11. Vardai tų, kurie platins šį pamaldumą, bus įrašyti mano Širdyje ir nebus iš jos ištrinti.
12. Iš savo Širdies gailestingumo pertekliaus aš tau pažadu, kad jos visagalė meilė suteiks galutinės atgailos malonę visiems, kurie devynis kartus iš eilės pirmąjį mėnesio penktadienį priims šv. Komuniją. Jie nemirs mano nemalonėje ar nepriėmę sakramentų, o mano dieviškoji Širdis tą paskutinę valandą bus jiems užtikrinta prieglauda.
Dvyliktąjį, „Didįjį pažadą“ Viešpats apreiškė šventajai 1688 metais. Jėzus žada, kad tie, kas atliks pirmuosius 9 penktadienius, prieš mirtį gaus nuoširdaus gailesčio už savo nuodėmes malonę, turės galimybę priimti šv. sakramentus: išpažintį, Paskutinį patepimą bei Viatiką (šv. Komuniją mirštančiajam) ir taip pasieks išganymą. Norint gauti šią didžiulę malonę, reikia:
– „Devynis kartus iš eilės pirmąjį mėnesio penktadienį priimti šv. Komuniją“. Šv. Komunija turi būti priimama būtinai pirmaisiais penktadieniais, o ne kitomis dienomis. Tai reikia atlikti devynis kartus be pertraukos – dėl kokių nors priežasčių praleidus Komuniją, reikia pradėti skaičiuoti iš naujo.
– Šv. Komuniją reikia priimti neturint sąžinėje neišpažintos mirtinos nuodėmės ir pamaldžiai. Jei suvokiame, kad mirtinai nusidėjome, reikia tuojau sužadinti tobulą gailestį, tačiau jo neužtenka norint priimti šv. Komuniją – būtina atlikti sakramentinę išpažintį kunigui. Jei sunkių nuodėmių nepadaryta, išpažintis nebūtina prieš kiekvieną pirmojo penktadienio šv. Komuniją.
– Nors tai neminima Didžiajame pažade, bet Viešpats nuolat ragindavo šv. Margaritą Mariją ypatingai aukoti pirmųjų penktadienių šv. Komunijas kaip atsiteisimą už žmonių abejingumą bei įžeidimus, daromus Jo Švč. Širdžiai Švč. Sakramente.”
Be to, minimas kunigų įgaliojimas sugraudinti užkietėjusias širdis yra tiesiogiai susijęs su apaštališkąja misija. Ši galia kyla iš paties Kristaus, kaip Aukščiausiojo Kunigo, užtarimo per Jo Širdies auką. Tai nėra magiškas poveikis, bet sakramentalinis įrankis, per kurį Dievo gailestingumas veikia per tarnystę. Mažiau žinoma, kad Širdies garbinimas buvo glaudžiai siejamas su Eucharistijos adoracija, nes Širdis yra meilės ir aukos ženklas, pilnutinai esantis Komunijoje. Šis pamaldumas yra kvietimas į asmeninę, nuolatinę atgailą, kuri peržengia vienkartinius atgailos aktus.