Šv. Bernardas Klervietis maldoje klausė Viešpaties Jėzaus, koks buvo didžiausias skausmas, kurį jis jautė savo kūne kančios metu. Viešpats jam atsakė: „Nuo kryžiaus nešimo turėjau petyje trijų pirštų platumo žaizdą, kurioje matėsi trys atviri kaulai. Žmonės mažai apie ją galvoja, todėl ta žaizda mažai kam žinoma. Tu stenkis apie ją paskelbti visiems žmonėms. Žinok, kokios malonės jie prašys dėl tos žaizdos, tokią jiems suteiksiu, jei jie su meile pagarbins tą žaizdą, kasdien sukalbėdami tris „Tėve mūsų“, tris „Sveika, Marija“ ir tris „Garbė Dievui Tėvui“. Jiems atleisiu mažas nuodėmes, ir jų sunkiųjų nuodėmių neprisiminsiu. Jie nemirs staiga, o mirties valandą juos aplankys Švč. Motina Marija. Jie gaus malonę ir mano pasigailėjimą“.
Ši širdies žaizda, nors ir ne taip garsiai minima kaip delnų ar pėdų, yra laikoma meilės ir atleidimo giliausiu ženklu. Ji primena, kad Jėzaus auka buvo visiškai atsidavusi. Senovės pamaldose buvo ypač pabrėžiama pagarba šiam šonui, nes per jį buvo atvertas kelias į tikrąją bendrystę su Dievu. Mąstant apie šią žaizdą, pajuntame, kaip Jėzus priėmė visą mūsų skausmą ir pavertė jį išganymo dovana. Tai kvietimas į artumą su Jo atverta širdimi.