Abdijo knyga (hebrajiškai עֹבַדְיָה ʿŌḇaḏyāh, reiškiantis „Viešpaties tarnas“ arba „Yah tarnas“) – dar vadinama Abdijo pranašyste, Obadiah, Pranašo Abdijo knyga arba tiesiog Abdiju – trumpiausia Senojo Testamento pranašų knyga, priskiriama „mažiesiems pranašams“ (hebrajiškai Dvylika). Tekstas telpa į vieną skyrių, vos 21 eilutę ir apie 440 hebrajiškų žodžių – trumpesnė už kai kurias Naujojo Testamento laiškus.
Ši knyga – tarsi aštrus peilis, nukreiptas tiesiai į Edomą, Esavo palikuonis, gyvenusius Seiro kalnuose, pietryčių pusėje nuo Negyvosios jūros. Edomas čia kaltinamas ne tik paprastu priešiškumu, bet brolžudiška išdavyste: kai Jeruzalė griuvo po babiloniečių smūgiais (dažniausiai siejama su 586 m. pr. Kr. sugriovimu), edomiečiai ne tik stovėjo nuošalyje – jie džiaugėsi, grobė, uždarinėjo pabėgėlius ir perdavinėjo juos žudikams. Pranašas vaizduoja juos kaip žmones, kurie sako: „Kas mus pasieks aukštumose, tarp žvaigždžių?“ – o Dievas atsako: net jei pakilsi kaip erelis ir sukrausi lizdą tarp žvaigždžių, nuo ten tave nusviesiu žemyn.
Tekstas prasideda staigiu orakulu: girdimas gandas iš Dievo, ambasadorius tarp tautų skelbia karą prieš Edomą. Toliau seka negailestingas sugriovimo aprašymas – vagys ateis naktį, derliaus rinkėjai paliks tik trupinius, net slapti lobiai bus išrausti. Kaltinimai konkretūs: stovėjai kryžkelėje ir žudei pabėgėlius, džiaugeisi brolio nelaime, grobei jo turtą tą dieną, kai svetimšaliai trypė Jeruzalę.
Viduryje įsiterpia „Viešpaties diena“ – ne tik Edomui, bet visoms tautoms ateinantis teismas, kur kiekvienas gaus pagal savo darbus. Pabaiga – visiška Izraelio pergalė: Jokūbo namai taps ugnimi, o Esavo namai – ražiena, kuri sudegs be likučių. Kalnai taps paveldėjimo žeme, o išgelbėtieji lips į Sioną, valdys Esau kalnus – ir karalystė bus Viešpaties.
Datavimas ginčytinas: dauguma tyrinėtojų linksta prie laikotarpio po 586 m. pr. Kr., nes akcentuojamas Edomo vaidmuo Jeruzalės griuvėsiuose, kai jie pasinaudojo nelaimė kaip grobio proga. Kita nuomonė sieja su ankstesniais konfliktais, bet esmė lieka ta pati – įspėjimas prieš išdidumą, kuris verčia pamiršti kraujo ryšį su broliu.
Ši knyga – ne tik senovės geopolitinis tekstas. Ji primena, kaip brolis gali tapti priešu, kai išdidumas užgožia giminystę. Edomas išnyko iš istorijos – Petra stovi griuvėsiuose, o pranašystė aidi: kas juokiasi iš svetimos nelaimės, tas pats gali netekti visko. Trumpa, bet kandžiai tiksli – tarsi priminimas, kad teisingumas ateina lėtai, bet neatšaukiamai.
Abdijo knyga
A. EDOMAS KALTINAMAS UŽ ŽIAURUMĄ
Abdijo regėjimas.
Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS
apie Edomą:
– Girdėjome pranešimą iš VIEŠPATIES,
pasiuntinys buvo pasiųstas tautoms:
„Kilkite! Kilkime į karą prieš jį!”
Tikėk manimi! Padarysiu tave
mažiausią tarp tautų,
tu būsi visiškai paniekintas.
Tave apakino įžūli širdis, –
tave, gyvenantį uolų plyšiuose,
turintį būstą aukštumose.
Sakai savo širdyje:
„Kas gali mane nulaipinti žemėn?”
Nors skraidytum aukštai kaip erelis,
nors tavo lizdas būtų sukrautas tarp
žvaigždžių,
iš ten tave nulaipinsiu, –
tai VIEŠPATIES žodis.
Jei vagys ateitų pas tave
ar plėšikai nakčia,
kaip tu galėtum būti taip sunaikintas!
Argi jie nevogtų tik tiek,
kiek jiems gana?
Jei vynuogių rinkėjai ateitų pas tave,
argi jie nepaliktų parankų?
Kaip Esavas buvo apiplėštas
ir jo sankaupos išnaršytos!
Prie sienos nustūmė tave
visi tavo sąjungininkai;
tave apgavo, prislėgė tavo bičiuliai;
valgantieji tavo duoną
paspendė tau spąstus.
To jis visiškai nesupranta!
Argi tą dieną, – tai VIEŠPATIES
žodis, –
nesunaikinsiu išminčių Edomo
ir supratimo Esavo kalno?
Temanai, tavo galiūnai praras drąsą
ir bus sunaikinti
visi iki vieno Esavo kalne.
Už žudynes ir smurtą,
padarytą savo broliui Jokūbui,
rausi iš gėdos
ir būsi sunaikintas amžinai.
Tą dieną, kai laikeisi nuošaliai, –
tą dieną, kai svetimieji nešėsi jo turtus
ir svetimšaliai ėjo pro jo vartus
bei metė burtą dėl Jeruzalės,
ir tu buvai kaip vienas iš jų.
Neturėjai džiaugtis jo nelaime
savo brolio dieną;
neturėjai džiūgauti dėl Judo žmonių
jų žuvimo dieną;
neturėjai išdidžiai kalbėti kančios dieną!
Neturėjai eiti į mano tautos vartus
jų nedalios dieną;
bent tu neturėjai džiaugtis Judo nelaime
jo nedalios dieną;
neturėjai grobti jo nuosavybės
jo nedalios dieną!
Neturėjai stotis ant kryžkelių
jo pabėgėlių žudyti;
neturėjai išduoti jo išlikusiųjų
jo kančios dieną!
B. TAUTŲ TEISMAS VIEŠPATIES DIENĄ
Arti yra VIEŠPATIES diena
visoms tautoms!
Kaip tu darei,
taip bus tau daroma;
tavo darbai užgrius atgal ant tavo
galvos.
Kaip jūs gėrėte mano
šventajame kalne,
taip gers visos tautos be perstojo.
Taip! Jos gers, kol ims švepluoti, –
bus jų tarsi niekad nebūta.
Bet Ziono kalne bus išlikusieji, –
kalnas bus šventas;
Jokūbo namai iškraustys tuos,
kurie buvo juos iškraustę.
Jokūbo namai bus ugnis,
Juozapo namai liepsna,
o Esavo namai ražienos, –
jie padegs jas ir suris.
Neišliks nė vienas iš Esavo namų,
nes VIEŠPATS taip kalbėjo!
C. IZRAELIO TREMTINIAI GRĮŠ
Gyvenantieji Negebe užims Esavo kalną, o gyvenantieji Šefeloje – filistinų kraštą. Jie užims Efraimo žemę ir Samarijos žemę, o Benjaminas užims Gileadą. Izraelio tremtiniai, esantieji Halahe, užims Finikiją lig pat Zarefatos, o Jeruzalės tremtiniai, esantieji Sefarade, užims Negebo miestus. Išgelbėtieji kops į Ziono kalną valdyti Esavo kalno, o karalystė bus VIEŠPATIES!