Senovės Egiptas garsėjo sudėtinga mitologijos ir astronomijos samplaika, kuri atsiskleidžia įvairiuose tekstuose, vaizduojančiuose pasaulio sandarą. Vienas iš ryškiausių pavyzdžių – Nut knyga, dar vadinama Dangaus knyga arba angliškai Book of Nut. Originalus jos pavadinimas, atrastas fragmentuose, skamba kaip snṯ n šmsw sbꜣw „Žvaigždžių eigos pagrindai“ (The Fundamentals of the Course of the Stars). Šis tekstas priskiriamas Dangaus knygų ciklui, kuriame taip pat randame Dienos knygą ir Nakties knygą. Šie darbai kartu piešia visatos vaizdą, kur dangus tampa gyvu organizmu, o dievai – neatsiejama gamtos jėgų dalimi. Nut knyga išsiskiria tuo, kad centrinė figūra čia – dangaus deivė Nut, kurios kūnas simbolizuoja visatos struktūrą. Ji ne tik saugo pasaulį, bet ir užtikrina nuolatinį saulės, žvaigždžių bei sielų judėjimą.
Šio teksto kilmė siekia gilią senovę. Mokslininkai mano, kad dalis medžiagos kilo dar Senojoje karalystėje, maždaug prieš 4500 metų, o astronominiai duomenys dekano žvaigždžių sąrašuose rodo XII dinastijos laikus, valdant Sesostriui III. Tačiau tekstas evoliucionavo per amžius – nuo Vidurinės karalystės iki romėnų laikotarpio antrajame mūsų eros amžiuje. Iki šiol žinomi devyni egzemplioriai, kurie skiriasi vienas nuo kito, rodydami gyvą tradiciją. Trys iš jų rasti ant monumentų: Ramzio IV kape, Seti I cenotafe Abido Osireione ir XXVI dinastijos kilmingosios Mutirdis kape (TT410). Kiti šeši – papiruso fragmentai iš Tebtunio šventyklos bibliotekos Fajumo oazėje, rašyti hieratiniais, demotiniais ir hieroglifais. Šie radiniai išsibarstę po muziejus, o daugybė fragmentų dar nepublikuoti. Skirtumai tarp kopijų, pavyzdžiui, du nesuderinami dekano sąrašai, rodo, kad tekstas buvo pritaikomas skirtingiems kontekstams – nuo karališkų kapų iki šventyklų ritualų.
Nut knyga nėra paprastas pasakojimas; ji jungia mitologiją su praktine astronomija. Pagrindinis vaizdinys – deivė Nut, ištempusi savo kūną virš žemės, sudarydama dangaus skliautą. Ji vaizduojama kaip moteris, palinkusi virš žemės dievo Gebo, o oro dievas Šu laiko ją iškeltą, kad pasaulis nesusijungtų su chaosu. Šis modelis aiškina kasdienį saulės ciklą: vakare Nut praryja saulę (dievas Rė), saugo ją naktį savo viduje ir ryte pagimdo iš naujo. Tokia kelionė ne tik palaiko kosminę tvarką, bet ir simbolizuoja atgimimą – svarbų egiptiečių tikėjimo elementą. Saulė keliauja Nut kūno vidumi naktį, o dieną – išoriniu paviršiumi. Panašiai juda žvaigždės, planetos ir mirusiųjų sielos, kurios siekia amžinojo gyvenimo Duato pasaulyje.
Astronominis aspektas ypač ryškus. Tekste aprašomi dekano žvaigždžių ciklai – 36 žvaigždynai, kurie skirstė naktinį dangų į valandas. Dekanai buvo naudojami laiko matavimui, ypač saulės laikrodžiuose, ir siejosi su mėnesio, saulės bei planetų judėjimu. Vienas dekano sąrašas priskiriamas Senajai karalystei, kitas – Vidurinei, bet jie nesutampa, kas rodo skirtingas tradicijas. Be to, randame kriptografinių skyrių, kuriuos iššifravo egiptologas Adriaanas de Buckas. Šie skyriai slepia gilesnes žinias apie žvaigždes kaip dieviškas būtybes. Nut vaizduojama su žmogaus figūromis ant kūno, atstovaujančiomis žvaigždynams, o kai kuriuose piešiniuose – su ilgu plaukais ir krūtimis, simbolizuojančiomis maitinimą ir apsaugą.
Mitologinis sluoksnis dar turtingesnis. Nut ne tik dangus, bet ir motina, globėja. Ji saugo mirusiuosius, kurių sielos keliauja per jos kūną link amžinybės. Tekste minimos kelionės per qbḥw regioną – tolimą šiaurės vakarų kosmoso dalį, kur dievai ir žvaigždės susilieja. Tai siejasi su plačiąja egiptiečių kosmografija, kur visata – tai harmoningas dievų ir gamtos sąveikos ratas. Saulės dievas Rė kasnakt kovoja su chaosu, o Nut užtikrina jo pergalę. Šis modelis ne tik aiškino gamtos reiškinius, bet ir teikė teologinį pagrindą ritualams – nuo laidotuvių iki šventyklų apeigų.
Šiuolaikiniai tyrimai prideda naujų sluoksnių. Pavyzdžiui, 2024 metais paskelbti darbai sieja Nut su Paukščių Taku. Astronominiai modeliavimai rodo, kad žiemą Galaktika šviečia Nut ištiestose rankose, o vasarą – jos liemens srityje, tarsi jos stuburas. Tai grindžiama senoviniais tekstais, kaip „Nut himnas“, kur ji aprašoma kaip ilgaplaukė ir krūtininga, nešanti dangų. „Nut himnas“ yra vienas iš nedaugelio tekstų, kuriame Nut aprašoma kaip kosminė motina, „iš kurios krūtinės teka žvaigždės“. Mokslininkai, tokie kaip Or Graur iš Portsmuto universiteto, naudojo simuliacijas, kad parodytų, kaip Paukščių Takas „apšvietė“ Nut vaidmenį. Tai rodo, kad egiptiečiai stebėjo dangų ne tik praktiškai, bet ir poetizuodami jį kaip dievišką kūną. Kiti tyrimai, pavyzdžiui, apie Nut piramidžių tekstus, rodo, kad jos motyvai paveikė karališkąsias laidotuves Senojoje ir Vidurinėje karalystėse, kur ji vaizduojama kaip karstų dangčiuose.
Nut knygos reikšmė viršija astronomiją – ji iliustruoja, kaip egiptiečiai matė pasaulį kaip gyvą visumą. Čia mitas ir mokslas susipina, aiškindami egzistencijos ciklus. Nors tekstas fragmentiškas, jo kopijos kapuose rodo, kad jis buvo skirtas elito pomirtiniam gyvenimui užtikrinti. Egiptologai, nuo Champolliono XIX amžiuje iki von Lieven 2007 metais, atskleidė jo sluoksnius, bet daug paslapčių lieka. Pavyzdžiui, Tebtunio papirusai laukia pilno publikavimo, galbūt atvers naują supratimą apie egiptiečių žvaigždžių kultą.
Dangaus knygos (Books of the Sky)
Tai tekstai, vaizduojantys Ra kelionę per dangaus deivės Nut kūną — tiek naktį, tiek dieną. Jie sudaro kosmologinį 24 valandų ciklą ir pabrėžia šviesos, tvarkos, atgimimo ir kosminės harmonijos temas. Šie tekstai dažniausiai buvo tapomi ant kapų lubų ir sarkofagų.
- Nakties knyga (Book of Night). Vaizduoja Rė kelionę Nut vidumi naktį. Nut praryja saulę vakare ir pagimdo ją ryte. Tai kosmologinis tekstas apie tamsos misteriją ir atgimimą.
- Dienos knyga (Book of Day). Porinė „Nakties knygai“. Vaizduoja Ra kelionę dienos metu Nut išoriniu kūnu. Akcentuojama šviesa, tvarka, dieviškoji valdžia ir 24 valandų kosminio ciklo pilnatvė.
- Nut knyga / Dangaus knyga (Book of Nut). Vienas svarbiausių Dangaus knygų ciklo tekstų, vaizduojantis deivės Nut kūną kaip visatos struktūrą. Jame aprašoma, kaip Nut ištempia savo kūną virš pasaulio, sudarydama dangaus skliautą, ir kaip saulė, žvaigždės bei mirusiųjų sielos keliauja jos vidumi ir išoriniu paviršiumi. Tekstas pateikia kosmologinį pasaulio modelį: Nut praryja saulę vakare, saugo ją naktį ir ryte pagimdo iš naujo. „Nut knyga“ jungia astronomiją, mitologiją ir teologiją, aiškindama, kaip dangaus kūnai juda ir kaip Rė kelionė palaiko kosminę tvarką.
- Dangaus karvės knyga (Book of the Heavenly Cow). Kartais priskiriama Dangaus knygoms, kartais laikoma savarankišku kosmologiniu tekstu. Pasakoja apie pasaulio pertvarkymą po žmonijos maišto, Nut pakėlimą į dangų ir kosminės tvarkos atkūrimą. Ji nėra Dangaus knyga, bet , bet kartais priskiriama joms.
Book of Nut fragmentai
Senovės Egipto „knygos“ — tokios kaip „Nut knyga“ — nėra. Tai fragmentiški tekstai, piešiniai, hieroglifų blokai ir scenų sekos, išlikusios kapų sienose, sarkofaguose, papirusuose ar stelose. Nė vienas iš jų nebuvo sukurtas kaip vientisas, nuoseklus rankraštis. Todėl „pilno teksto“ nėra ir negali būti — egzistuoja tik rekonstrukcijos, sudarytos iš skirtingų kapaviečių versijų, ikonografijos ir trumpų tekstinių fragmentų. Visa tai mokslininkai jungia į vientisus leidinius, tačiau originaliai šie kūriniai buvo kosminiai žemėlapiai, o ne literatūrinės knygos. Rekonstrukcijos remiasi fragmentų kolacija, ikonografinių paralelių analize ir tekstų variantų sintezėmis.
I. Kosmologinės ir teologinės citatos
„Vaikas ryte. Re išeina.“ (§30)
„Jo ribos nežinomos.“ (§32)
„Jis įeina į jos burną.“ (§55 / §69)
„Plaukimas danguje.“ (§140)
„Kol ateina naktis.“ (§x+9)
„Pirmasis momentas.“ (§x+75)
Šios citatos apibrėžia pagrindinį „Nut knygos“ kosminį ciklą: Re vakare įeina į Nut kūną, naktį keliauja jos vidumi, o ryte gimsta kaip „vaikas“. Tai nuolatinio atsinaujinimo modelis, kuriame dangaus deivė Nut yra visatos gimda, o Re – jos viduje keliaujanti gyvybės šviesa. „Jo ribos nežinomos“ pabrėžia kosmoso begalybę.
II. Apie Nut kūną ir kosminę struktūrą
„Ši moteris, kurios galva vakaruose, o galinė dalis rytuose, yra deivė Nut – šiaurinis dangus.“
„Jis (Re) padarė jos galinę dalį pradžia – saulės ir žvaigždžių gimimo vieta.“
„Yra vandenys už dangaus ribų – ten, kur Re niekada nepakyla.“
Čia Nut aprašoma kaip gyvas dangaus skliautas, kurio kūnas yra kosminė geografija. Rytai – jos „gimdymo vieta“, vakarai – „prarijimo vieta“. Už dangaus ribų esantys vandenys – tai chaoso zona, kurioje nėra šviesos ir kur Re negali pakilti. Tai senovės egiptiečių kosmologijos „užribis“.
III. Apie saulės dievą Ra (Rė) ir jo kelionę
„Kai ji pakyla, akis pasirodo.“ (§5–6)
„Jis žvelgia.“ (§20 / §25 / §55)
„Šis dievas yra jos pietrytinėje pusėje, už jos.“
„Viršutinė sritis po sakalu – tai dangaus vietos, kuriose Re įprastai pakyla.“
Šios citatos rodo Re kaip judantį, stebintį, kosminį subjektą. „Akis pasirodo“ – tai saulės akies (Udžat) atgimimas. Re pozicija Nut kūne nurodo astronominį modelį: pietrytinė pusė – rytas, sakalas – saulės dievo forma. Tai dangaus mechanikos aprašymas mitologine kalba.
IV. Apie žvaigždes, dekanus ir kosminius kūnus
„Sakalas.“ (§0)
„Kelias.“ (§4)
„Ba išeina.“ (§118)
„Ba išeina / pakilti.“ (§135)
Čia kalbama apie žvaigždžių ir sielų (ba) judėjimą. „Kelias“ – tai dangaus kelias, kuriuo juda dekanai (žvaigždžių grupės). „Ba išeina“ – sielų pakilimas į dangų, susijęs su žvaigždžių gimimu ir mirusiųjų atgimimu. Sakalas – Re forma, valdanti šiuos ciklus.
V. Apie gyvybę, mirtį ir atsinaujinimą
„Gyventi.“ (§49 / §50 / §131)
„Jų kaulai virsta žmonėmis.“ (§132)
„Ji ryja savo vaikus.“ (§139 / §142)
„Tapti.“ (§148)
Tai vienos stipriausių „Book of Nut“ citatų. „Kaulai virsta žmonėmis“ – kosminės regeneracijos metafora: žvaigždės, dievai ir žmonės nuolat atsinaujina. Nut „ryja savo vaikus“ – tai nakties dangus praryja žvaigždes ir saulę, kad ryte jas vėl pagimdytų. „Gyventi“ ir „tapti“ – esminiai egiptietiškos ontologijos žodžiai.
VI. Apie ribas, tvarką ir kosminę nežinomybę
„Jo riba negali būti žinoma.“ (§32)
„Ištirpimas.“ (§44 bis / §144)
„Vandenys, kuriuose Re niekada nepakyla.“
Tai kosmologinės ribos: dangaus kraštai, chaoso vandenys, vietos, kuriose nėra šviesos. „Ištirpimas“ – tai pasaulio kraštų būklė, kur materija ir tvarka suyra. Egiptiečiai suvokė kosmosą kaip tvarkos salą chaoso jūroje.
VII. Apie dievus ir jų veiksmus
„Tot.“ (§130)
„Tai dievo vieta jos pietrytinėje pusėje.“
„Jis sukūrė pradžią.“
Tot – kosminės tvarkos, laiko ir astronomijos dievas. Jo paminėjimas rodo, kad „Book of Nut“ yra ne tik mitologinis, bet ir astronominis traktatas. „Jis sukūrė pradžią“ – tai kosmogoninis teiginys apie pirmąjį pasaulio momentą.