Laiškas Filemonui (originalo kalba gr. Πρὸς Φιλήμονα – Pros Philemona, lotyniškai Epistola ad Philemonem) yra trumpiausias ir asmeniškiausias apaštalo Pauliaus raštas Naujojo Testamento kanone. Biblijoje jis žymimas santrumpa Flm. Skirtingai nei kiti Pauliaus laiškai, kuriuose nagrinėjamos didelės teologinės temos ar bažnytinė tvarka, šis tekstas yra privatus kreipimasis, sprendžiantis konkrečią socialinę ir etinę krizę krikščioniškos meilės šviesoje.
Šis laiškas priklauso „Kalėjimo laiškų“ grupei. Jo parašymo aplinkybės yra itin glaudžiai susijusios su Laišku kolosiečiams.
- Autorius: Apaštalas Paulius ir jo mokinys Timotiejus.
- Adresatas: Filemonas, pasiturintis krikščionis, gyvenęs Kolosuose (Mažoji Azija), kurio namuose rinkosi vietos bendruomenė. Taip pat minima Apfija (tikėtina, Filemono žmona) ir Archipas (bendruomenės narys).
- Pagrindinis veikėjas: Onisimas, pabėgęs Filemono vergas, kuris Romoje susitiko su Pauliumi, įtikėjo ir tapo krikščioniu.
- Parašymo vieta: Roma, kur Paulius tuo metu buvo pirmą kartą įkalintas (namų arešto sąlygomis).
- Parašymo laikas: Maždaug 60–62 m. po Kr.
Laiško pagrindas – konfliktas tarp šeimininko ir vergo. Onisimas ne tik pabėgo nuo Filemono, bet, kaip spėjama iš teksto, galėjo jį ir apvogti. Pagal Romos teisę pabėgusiam vergui grėsė mirtis arba žiauri bausmė. Tačiau Paulius, tapęs dvasiniu Onisimo tėvu, priėmė keletą fundamentalių sprendimų, kurie pakeitė krikščionišką požiūrį į socialinius santykius:
- Sprendimas dėl grįžimo: Paulius nusprendžia siųsti Onisimą atgal pas šeimininką, tačiau ne kaip nusikaltėlį, o kaip savo paties „širdį“. Tai buvo pasitikėjimo gestas, kuriuo Paulius pripažino esamą socialinę tvarką, tačiau kartu ją radikaliai transformavo iš vidaus.
- Statuso pakeitimas (iš vergo į brolį): Tai svarbiausias laiško teologinis sprendimas. Paulius ragina Filemoną priimti Onisimą „jau ne kaip vergą, o daugiau – kaip mylimą brolį“. Nors oficialiai Onisimas liko vergas, Paulius nusprendžia, kad krikščioniškoje bendruomenėje jų santykis turi būti grįstas lygybe Kristuje.
- Atsakomybės prisiėmimas: Paulius nusprendžia asmeniškai garantuoti už Onisimą. Jis rašo: „Jei jis yra tau padaręs skriaudą ar turi skolos, įrašyk tai į mano sąskaitą“. Tai tiesioginė Kristaus aukos metafora – Paulius prisiima kito kaltę, kad įvyktų susitaikymas.
Nors Paulius tiesiogiai nereikalavo panaikinti vergijos institucijos visoje Romos imperijoje, jo laiškas Filemonui padėjo pamatą jos dvasiniam sugriovimui. Jis nusprendžia, kad krikščioniškas tikėjimas yra nesuderinamas su kito žmogaus kaip nuosavybės traktavimu. Paulius naudoja subtilią įtaigą, primindamas Filemonui, kad šis pats yra skolingas Pauliui už savo dvasinį atgimimą, todėl meilė Onisimui turi būti natūrali krikščioniška išraiška.
Laiškas Filemonui
Sveikinimai Paulius, Kristaus Jėzaus kalinys, ir brolis Timotiejus mūsų mylimajam bendradarbiui Filemonui, seseriai Apfijai, mūsų žygių draugui Archipui ir visai tavo namuose susirenkančiai bendruomenei: malonė jums ir ramybė nuo mūsų Tėvo Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!
Apaštalo dėkingumas Aš visuomet dėkoju savo Dievui, prisimindamas tave savo maldose, nes girdžiu apie tavo tikėjimą ir meilę Viešpačiui Jėzui ir visiems šventiesiems. Meldžiu, kad tavoji tikėjimo bendrystė būtų veiksminga ir išaugtų į pažinimą visokio gėrio mumyse, nukreipto į Kristų. Aš turėjau daug džiaugsmo ir paguodos iš tavo meilės, nes tu, brolau, atgaivinai šventųjų širdis.
Prašymas už Onesimą Nors tikrai galiu Kristuje tau liepti, bet verčiau prašau meilės vardu, toks, koks esu: aš, Paulius, senas žmogus, o šiuo metu ir Kristaus Jėzaus kalinys, prašau tave už savo vaiką, kurio tėvu tapau būdamas surakintas, – už Onesimą. Seniau jis buvo tau nenaudingas, o dabar ir tau, ir man naudingas. Siunčiu tau jį kaip savo širdį. Aš norėjau jį pasilaikyti, kad jis tavo vietoje man patarnautų, kol esu kalinamas dėl Evangelijos, tačiau be tavo sutikimo nenorėjau nieko daryti, kad tavo geras darbas būtų atliktas laisva valia, o ne tarytum iš prievartos.
Galbūt jis tam ir buvo laikinai atskirtas nuo tavęs, kad galėtum jį turėti amžinai jau ne kaip vergą, o daugiau – kaip mylimą brolį. Jis ypač brolis man, o juo labiau tau, ir kaip žmogus, ir kaip Viešpaties tikintysis. Tad jeigu laikai mane bičiuliu, priimk jį kaip mane. O jeigu jis yra tau padaręs skriaudą ar turi skolos, – įrašyk tai į mano sąskaitą! Aš, Paulius, rašau savo ranka: aš apmokėsiu, – kad nepridurčiau, jog ir pats save esi man skolingas. Taip, brolau, aš norėčiau pasinaudoti tavimi Viešpatyje: atgaivink mano širdį Kristuje!
Laiško pabaiga Rašau tau pasitikėdamas tavo klusnumu ir žinodamas, jog padarysi daugiau, negu prašau. Tad kartu paruošk man viešnagę, nes turiu vilties, jog jūsų maldų dėka būsiu jums maloningai sugrąžintas.
Tave sveikina Epafras, mano kalėjimo bičiulis Kristuje Jėzuje, mano bendradarbiai Morkus, Aristarchas, Demas, Lukas.
Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė teesie su jūsų dvasia!