EVANGELIJA PAGAL MORKŲ

JĖZAUS VIEŠOJO VEIKIMO PRADŽIA

1Jonas Krikštytojas [Mt 3,1-12; Lk 3, 3-17] 1Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerosios naujienos pradžia, 2kaip pranašo Izaijo parašyta:

Štai aš siunčiu pirma tavęs
savo pasiuntinį,
kuris nuties tau kelią.
3 Tyruose šaukiančiojo balsas:
Taisykite Viešpačiui kelią!
Ištiesinkite jam takus!

4Taip pasirodė dykumoje Jonas. Jis krikštijo ir skelbė atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti. 5Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir visi Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje.

6Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis valgė skėrius ir lauko medų. 7Jis skelbė: “Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. 8Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia”.

Jėzaus krikštas [Mt 3,13-17; Lk 3,21-22; Jn 1,32-34] 9Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane. 10Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo. 11Ir iš dangaus pasigirdo balsas: “Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi”.

Gundymas dykumoje [Mt 4,1-11; Lk 4,1-13] 12Netrukus Dvasia jį paakino nukeliauti į dykumą. 13Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas, buvo kartu su žvėrimis, ir angelai jam tarnavo.

VIEŠOJI JĖZAUS VEIKLA GALILĖJOJE

Evangelijos skelbimo pradžia [Mt 4,12-22; Lk 4,14-15; 5,1-11] 14Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną: 15″Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!”

16Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą: buvo mat žvejai. 17Jėzus tarė: “Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais”. 18Ir tuojau, palikę tinklus, juodu nuėjo su juo.

19Paėjėjęs truputį toliau, jis pamatė Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną, valtyje betaisančius tinklus. 20Tuoj pat pasišaukė ir juos. Palikę savo tėvą Zebediejų su samdiniais valtyje, jie sekė paskui jį.

Kafarnaume [Lk 4,31-37] 21Jie atvyko į Kafarnaumą, ir netrukus, šabo dieną, nuėjęs į sinagogą Jėzus pradėjo mokyti. 22Žmonės stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai.

23Jų sinagogoje tada buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis ėmė šaukti: 24″Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!” 25Jėzus sudraudė jį: “Nutilk ir išeik iš jo!” 26Tuomet netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo. 27Visi didžiai nustebo ir klausinėjo vienas kitą: “Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!” 28Gandas apie jį greitai pasklido po visą Galilėjos šalį.

Simono uošvės pagydymas [Mt 8,14-15; Lk 4,38-39] 29Išėjęs iš sinagogos, Jėzus su Jokūbu ir Jonu iškart nuėjo į Simono ir Andriejaus namus. 30Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai jam pasakė. 31Jis priėjęs pakėlė ją už rankos; karštis paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti.

Gausūs pagydymai Kafarnaume [Mt 8,16; Lk 4,40-41] 32Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius; 33visas miestas buvo susirinkęs prie durų. 34Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų. Ir neleido demonams kalbėti, nes jie žinojo, kas jis.

Išvykimas iš Kafarnaumo. Kelionės po Galilėją [Lk 4,42-44] 35Labai anksti, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi. 36Simonas ir jo draugai nusekė iš paskos 37ir, suradę jį, pasakė: “Visi tavęs ieško”. 38Jis atsakė: “Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau žodį, nes tam esu atėjęs”. 39Ir keliavo po visą Galilėją, skelbdamas [žodį] jų sinagogose ir išvarinėdamas demonus.

Raupsuotojo pagydymas [Mt 8,2-4; Lk 3,12-16] 40Pas jį atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: “Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų”. 41Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: “Noriu, būk švarus!” 42Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus. 43Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti ir smarkiai prigrasino: 44″Žiūrėk, niekam nieko nepasakok! Eik pasirodyk kunigui ir už pagijimą paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti”. 45O šis bekeliaudamas pradėjo taip plačiai skelbti ir skleisti įvykį, kad Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. Jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose, bet žmonės iš visur rinkosi pas jį.

2Paralitiko pagydymas [Mt 9,1-8; Lk 5,17-26] 1Po kelių dienų, kai Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą, žmonės išgirdo jį esant namuose, 2ir tiek daug prisirinko, jog nė prie durų nebeliko vietos. O jis skelbė jiems žodį. 3Tada keturi vyrai atnešė paralyžiuotą žmogų. 4Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis. 5Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: “Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!” 6Tenai sėdėjo keletas Rašto aiškintojų, kurie svarstė savo širdyje: 7″Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!” 8Jėzus, iš karto savo dvasia perpratęs jų mintis, tarė: “Kam taip manote savo širdyje? 9Kas lengviau – ar pasakyti paralyžiuotam: ‘Tau atleidžiamos nuodėmės’, ar liepti: ‘Kelkis, pasiimk neštuvus ir vaikščiok’? 10Bet, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes, – čia jis tarė paralyžiuotajam, – 11sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!” 12Šis atsikėlęs tuojau pasiėmė neštuvus ir visų akyse nuėjo sau. Visi be galo stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami: “Tokių dalykų mes niekad nesame matę”.

Muitininko Levio pašaukimas [Mt 9,9-13; Lk 5,27-32] 13Jėzus vėl nuėjo į paežerę. Ištisa minia rinkosi prie jo, o jis juos mokė. 14Praeidamas jis pamatė Levį, Alfiejaus sūnų, sėdintį muitinėje, ir tarė jam: “Sek paskui mane!” Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį.

15Kai Jėzus Levio namuose buvo pasodintas prie stalo, daug muitininkų bei nusidėjėlių sėdosi su juo ir jo mokiniais, nes daug buvo tokių, kurie sekė paskui jį. 16Rašto aiškintojai iš fariziejų, išvydę jį valgantį su nusidėjėliais ir muitininkais, prikišo jo mokiniams: “Kodėl jis valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?” 17Tai išgirdęs, Jėzus atsiliepė: “Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių”.

Seni nuostatai ir nauja dvasia [Mt 9,14-17; Lk 5,33-39] 18Jono mokiniai ir fariziejai pasninkavo. Žmonės atėję klausė Jėzų: “Kodėl Jono mokiniai ir fariziejų mokiniai pasninkauja, o tavieji ne?” 19Jėzus atsakė: “Argi gali vestuvių svečiai pasninkauti, kol su jais yra jaunikis? Kol jie turi su savimi jaunikį, jie negali pasninkauti. 20Bet ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tą dieną, jie pasninkaus.

21Niekas nesiuva lopo iš naujo milo ant palaikio drabužio, antraip lopas atplėštų nuo jo gabalą (naujas nuo seno), ir skylė tik padidėtų. 22Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Antraip vynas suplėšytų vynmaišius, ir nueitų niekais ir vynas, ir vynmaišiai. Jaunam vynui – nauji vynmaišiai!”

Žmogus ir įstatymas [Mt 12,1-8; Lk 6,1-5] 23Šabo dieną Jėzus ėjo per javų lauką, ir jo mokiniai eidami ėmė skabyti varpas. 24Fariziejai priekaištavo: “Žiūrėk, jie daro per šabą tai, kas draudžiama”.

25Jėzus atsakė: “Nejau neskaitėte, ką prireikus padarė Dovydas, kai jis ir jo palydovai neturėjo maisto ir buvo išalkę: 26prie vyriausiojo kunigo Abiataro jis įėjo į Dievo namus ir valgė padėtinės duonos, ir davė jos valgyti savo palydovams, nors jos niekam nevalia valgyti, tik kunigams”. 27Ir pridūrė: “Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui; 28taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats”.

3Padžiūvusios rankos pagydymas [Mt 12,9-14; Lk 6,6-11] 1Jėzus vėl atėjo į sinagogą, o ten buvo žmogus su padžiūvusia ranka. 2Fariziejai stebėjo, ar jis gydys jį šabo dieną, kad galėtų apkaltinti. 3Tuomet Jėzus tarė žmogui su padžiūvusia ranka: “Stok į vidurį!” 4O juos paklausė: “Ar šabo dieną leistina gera daryti, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti?” Bet anie tylėjo. 5Tada, rūsčiai juos apžvelgęs ir nuliūdęs dėl jų širdies kietumo, tarė tam žmogui: “Ištiesk ranką!” Šis ištiesė, ir ranka atgijo. 6Išėję fariziejai tuojau ėmė tartis su erodininkais, kaip Jėzų pražudyti.

Žmonių antplūdis [Mt 12,15-16; Lk 6,17-19] 7Jėzus su mokiniais pasitraukė prie ežero. Įkandin sekė didelė minia iš Galilėjos. Taip pat iš Judėjos, 8Jeruzalės ir Idumėjos, iš anapus Jordano bei iš Tyro ir Sidono šalies atvyko daugybė žmonių, kurie buvo girdėję apie jo darbus. 9Tuomet Jėzus liepė mokiniams laikyti jam paruoštą valtį, kad minia jo nesuspaustų. 10Mat jis buvo daugelį pagydęs, ir visi, ką tik vargino ligos, veržėsi norėdami prisiliesti. 11Taip pat netyrosios dvasios, vos tik jį išvydusios, parpuldavo priešais ir šaukdavo: “Tu Dievo Sūnus!” 12Bet Jėzus griežtai jas drausdavo, kad jo negarsintų.

Dvylikos apaštalų pašaukimas [Mt 10,1-4; Lk 6,12-16] 13Jėzus užkopė ant kalno ir pasišaukė, kuriuos pats norėjo, ir jie atėjo pas jį. 14Ir jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio 15ir jie turėtų galią išvarinėti demonus. 16Paskyrė Dvylika: Simoną, pavadinęs jį Petru; 17Zebediejaus sūnų Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną (juos pavadino Boanergės, tai yra “griaustinio vaikai”); 18Andriejų, Pilypą, Baltramiejų, Matą, Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą, Tadą, Simoną Kananietį 19ir Judą Iskarijotą, kuris jį ir išdavė.

Giminės nesupranta Jėzaus 20Jėzui sugrįžus namo, vėl susirinko tiek žmonių, kad jie nebegalėjo nė pavalgyti. 21Saviškiai, apie tai išgirdę, ėjo sulaikyti jo sakydami, kad jis kaip galvos netekęs.

Rašto aiškintojai šmeižia [Mt 12,24-30; Lk 11,15-23] 22Atvykę iš Jeruzalės Rašto aiškintojai sakė: “Jis turi Belzebulą” ir: “Demonų kunigaikščio galia jis išvaro demonus”. 23O Jėzus, pasivadinęs juos, ėmė kalbėti palyginimais: “Kaip gali šėtonas išvaryti šėtoną? 24Jei karalystė susiskaldžiusi, tokia karalystė neišsilaiko. 25Ir jei namai suskilę, tie namai neišlieka. 26Todėl jei šėtonas sukyla pats prieš save ir tampa susiskaldęs, jis neišsilaikys, jam ateis galas. 27Niekas neįsiveržia į galiūno namus ir nepasiglemžia jo turto, pirmiau nesurišęs galiūno. Tik tada apiplėšia jo namus”.

Nuodėmės Šventajai Dvasiai [Mk 12,31-32; Lk 12,10] 28″Iš tiesų sakau jums: bus dovanoti žmonių vaikams visi nusikaltimai ir piktžodžiavimai, kad ir kaip jie piktžodžiautų; 29bet jei kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam amžiais nebus dovanota, ir jis bus kaltas amžina nuodėme”. 30Jie mat sakė: “Jis turi netyrąją dvasią”.

Giminystė su Jėzumi [Mt 12,46-50; Lk 8,19-21] 31Atėjo Jėzaus motina ir broliai ir, lauke sustoję, per kitus prašė jį iškviesti. 32Aplink jį sėdėjo minia, kai jam buvo pranešta: “Štai tavo motina ir broliai bei seserys lauke stovi ir ieško tavęs”. 33O jis atsakė: “Kas yra mano motina ir broliai?” 34Ir, apžvelgęs aplink sėdinčius, pasakė: “Štai mano motina ir broliai! 35Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina”.

4Palyginimas apie sėjėją [Mt 13,1-9; Lk 8,4-8] 1Jėzus vėl ėmė mokyti paežerėje. Prie jo susirinko didžiausia minia, kad jis net įlipo į valtį ežere ir sėdėjo ant vandens, o visa minia liko sausumoje palei ežerą. 2Jis mokė juos daugelio dalykų palyginimais. Mokydamas kalbėjo: 3″Paklausykite! Antai sėjėjas išsirengė sėti. 4Jam besėjant, dalis grūdų nukrito palei kelią, ir atskridę paukščiai juos sulesė. 5Kiti grūdai nukrito į uolėtą dirvą, kur buvo mažai žemių, ir greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. 6Bet, saulei užtekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. 7Kiti krito tarp erškėčių; erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos, ir jie nedavė derliaus. 8Dar kiti nukrito į gerą žemę, sudygo, užaugo ir davė derlių: vieni trisdešimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, treti šimteriopą”. 9Jis dar pridūrė: “Kas turi ausis klausyti – teklauso!”

Kodėl palyginimai? [Mt 13,10-15; Lk 8,9-10] 10Kai Jėzus pasiliko vienas, jo palydovai kartu su Dvylika ėmė klausinėti apie palyginimus. 11Jis atsakė: “Jums atiduota Dievo karalystės paslaptis, o pašaliniams viskas sakoma palyginimais, 12kad jie

regėti regėtų, bet nematytų,
girdėti girdėtų, bet nesuprastų,
kad neatsiverstų ir nebūtų jiems atleista”.

Palyginimo išaiškinimas [Mt 13,18-23; Lk 8,11-15] 13Ir jis paklausė: “Nejau nesuprantate šito palyginimo?! Tai kaipgi suprasite visus kitus palyginimus? 14Sėjėjas – tai sėjantis žodį. 15Palei kelią sėjamas žodis – tai žmonės, kuriems vos išgirdus žodį, ateina šėtonas ir išplėšia juose pasėtąjį žodį. 16Panašiai ir su tais, kurie pasėti uolynėje. Išgirdę žodį, jie tuojau su džiaugsmu jį priima. 17Bet jie neturi savyje šaknų ir yra nepastovūs. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jie greit atkrinta. 18Yra dar kiti – sėjami tarp erškėčių. Jie išgirsta žodį, 19bet pasaulio rūpesčiai, turto apgaulė ir įvairios sukilusios aistros nusmelkia žodį, ir jis tampa nevaisingas. 20Geroje žemėje pasėta sėkla – tai tie, kurie išgirsta žodį, priima jį ir duoda vaisių: trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą ir šimteriopą”.

Palyginimas su žibintu [Lk 8,16-17; Mt 5,16; 10,26] 21Jėzus jiems dar sakė: “Argi žiburys atnešamas pakišti po indu ar po lova? Argi ne įstatyti į žibintuvą?! 22Juk nėra nieko slapta, kas neturėtų būti atidengta, ir nieko paslėpta, kas neišeitų aikštėn. 23Jei kas turi ausis klausyti – teklauso!”

Palyginimas su saiku [Mt 7,2; 13,12; Lk 6,38; 8,18] 24Jis taip pat jiems sakė: “Įsidėmėkite, ką girdite: kokiu saiku seikėjate, tokiu ir jums bus atseikėta ir dar pridėta. 25Kas turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką turi”.

Savaiminis augimas 26Ir vėl jis kalbėjo: “Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. 27Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. 28Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. 29Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo”.

Garstyčios grūdelis [Mt 13,31-32; Lk 13,18-19] 30Jėzus dar sakė: “Su kuo galime palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? 31Ji – tarytum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, 32bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai”.

Viskas palyginimais [Mt 13,34-35] 33Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė žmonėms žodį, kiek jie sugebėjo suprasti. 34Be palyginimų jiems jis nekalbėdavo, o savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo.

Audros nutildymas [Mt 8,18. 23-27; Lk 8,22-25] 35Tą pačią dieną, atėjus vakarui, jis tarė mokiniams: “Irkitės į aną pusę!” 36Atleidę žmones, jie taip jį ir pasiėmė, kaip jis valtyje sėdėjo. Drauge plaukė kelios kitos valtys. 37Tuomet pakilo didžiulė vėtra, ir bangos ėmė lietis į valtį taip, kad valtį jau sėmė. 38Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino jį, šaukdami: “Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?” 39Atbudęs jis sudraudė vėtrą ir įsakė ežerui: “Nutilk, nusiramink!” Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu. 40O Jėzus tarė: “Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!” 41Juos pagavo didi baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: “Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!”

5Demonų išvarymas Geraziečių krašte [Mt 8,28-34; Lk 8,26-39] 1Jie priplaukė ežero krantą geraziečių krašte. 2Jam išlipus iš valties, tuojau priešais iš kapinių atbėgo netyrosios dvasios apsėstas vyras. 3Jis gyveno kapų rūsiuose, ir niekas negalėjo nė grandinėmis jo surakinti. 4Nors jis jau daug kartų buvo pančiojamas ir grandinėmis rakinamas, bet sutrupindavo grandines, nusitraukydavo pančius, ir niekas negalėdavo jo suvaldyti. 5Per kiauras naktis ir dienas jis bastydavosi po kapines ir po kalnus, klykdamas ir daužydamas save akmenimis. 6Iš tolo pamatęs Jėzų, atbėgo, parpuolė priešais 7ir ėmė garsiai šaukti: “Ko tau iš manęs reikia, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau? Saikdinu tave Dievu, nekankink manęs!” 8Jėzus mat buvo paliepęs: “Išeik, netyroji dvasia, iš žmogaus!” 9Jėzus dar paklausė: “O kuo tu vardu?” Ji atsakė: “Mano vardas – Legionas, nes mūsų daug”. 10Ir pradėjo labai prašytis nevaryti jų iš to krašto. 11Ten pat, atkalnėje, ganėsi didžiulė kiaulių kaimenė. 12Dvasios ėmė prašytis: “Pasiųsk mus į tas kiaules, kad į jas sueitume!” 13Jėzus leido. Išėjusios netyrosios dvasios apniko kiaules, ir visa kaimenė, apie du tūkstančius kiaulių, ūmai metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė ežere. 14Tie, kurie jas ganė, išsibėgiojo ir davė žinią į miestą ir kaimus. Žmonės išėjo pažiūrėti, kas atsitiko. 15Jie ateina prie Jėzaus, mato sėdintį demonų apsėstąjį – tą, kuris buvo turėjęs Legioną, – apsirengusį ir sveiko proto, ir juos apėmė baimė. 16Mačiusieji papasakojo jiems, kas buvo nutikę su apsėstuoju, ir apie kiaules. 17Tada žmonės ėmė prašyti Jėzų išeiti iš jų krašto. 18Jėzui lipant į valtį, buvęs apsėstasis prašė leisti pasilikti su juo, 19bet Jėzus nesutiko ir pasakė: “Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių nuostabių dalykų Viešpats tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo”. 20Tada jis nuėjo savo keliu ir Dekapolyje ėmė skelbti, kokių didžių dalykų Jėzus jam buvo padaręs; ir visi stebėjosi.

Jėzus pagydo moterį ir prikelia mirusią mergaitę [Mt 9,18-26; Lk 8,40-56] 21Jėzui vėl persikėlus valtimi į kitą pusę, susirinko prie jo didžiulė minia ir sulaikė jį paežerėje. 22Šit ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jajiras, ir, pamatęs jį, puola jam po kojų karštai maldaudamas: 23″Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų”. 24Jėzus nuėjo su juo. Iš paskos sekė gausi minia ir jį spauste spaudė.

25Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. 26Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. 27Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. 28Mat ji sau kalbėjo: “Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!” 29Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalės. 30O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: “Kas prisilietė prie mano apsiausto?” 31Mokiniai jam atsakė: “Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: ‘Kas mane palietė?'”

32Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. 33Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę. 34O jis tarė jai: “Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos”.

35Jam dar tebekalbant, ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: “Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!” 36Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sako sinagogos vyresniajam: “Nenusigąsk, vien tikėk!” 37Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną. 38Jie ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą – verkiančius ir raudančius žmones. 39Įžengęs vidun, jis tarė: “Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega”. 40Žmonės tik juokėsi iš jo. Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo. 41Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: “Talitį kum”; išvertus reiškia: “Mergaite, sakau tau, kelkis!” 42Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos. 43Jėzus griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti.

6Saviškių atstumtas [Mt 13,53-58; Lk 4,16-30] 1Išvykęs iš ten, Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę. 2Atėjus šabui, jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: “Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? 3Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!” Ir jie piktinosi juo. 4O Jėzus jiems tarė: “Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose”. 5Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė. 6Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.

Apaštalų išsiuntimas [Mt 10,1-14; Lk 9,1-6] 7Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du. Jis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms. 8Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę – nei duonos, nei krepšio, nei pinigų dirže, – 9tik apsiauti kurpėmis, bet nesusivilkti dviejų palaidinių. 10Ir mokė juos: “Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite. 11Jei kurioje vietovėje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir net dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos”. 12Jie iškeliavo, ragino atsiversti, 13išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė.

Erodas apie Jėzų [Mt 14,1-2; Lk 9,7-9] 14Tuo tarpu karalius Erodas išgirdo apie Jėzų, nes garsas apie jį plačiai sklido ir žmonės kalbėjo: “Jonas Krikštytojas prisikėlė iš numirusių, ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos”. 15Kiti tvirtino: “Jis – Elijas!” Dar kiti sakė: “Jis pranašas, kaip ir kiti pranašai”. 16Tai išgirdęs, Erodas nutarė: “Jonas, kuriam nukirsdinau galvą, – tai jis prisikėlė!”

Kaip buvo nužudytas Jonas Krikštytojas [Mt 14,3-12; Lk 3,19- 20] 17Pats Erodas buvo įsakęs suimti Joną ir laikė jį sukaustytą kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados, kurią buvo vedęs. 18Jonas mat sakė Erodui: “Nevalia tau gyventi su brolio žmona”. 19Taigi Erodiada neapkentė Jono ir troško jį nužudyti, tačiau negalėjo, 20nes Erodas Jono bijojo, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis jausdavosi neramus, tačiau mielai jo klausydavosi.

21Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems. 22Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: “Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu”. 23Ir jis prisiekė: “Ko tik prašytum, aš tau duosiu, kad ir pusę savo karalystės!” 24Tuomet ji išėjusi paklausė savo motiną: “Ko prašyti?” O ši tarė: “Jono Krikštytojo galvos!” 25Toji, skubiai atbėgusi pas karalių, ėmė prašyti: “Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą”.

26Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl savo priesaikos ir dėl svečių nesiryžo atšaukti jai duoto pažado. 27Jis tuoj pat pasiuntė budelį ir įsakė jam atnešti Jono galvą. Šis nuėjęs nukirto Jonui kalėjime galvą 28ir, atnešęs ją dubenyje, padavė mergaitei, o mergaitė atidavė ją savo motinai. 29Tai išgirdę, Jono mokiniai atėjo, pasiėmė jo kūną ir palaidojo kape.

Pirmasis duonos padauginimas [Mt 14,13-21; Lk 9,10-17; Jn 6,1-13; Mk 8,1-10] 30Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. 31O jis tarė jiems: “Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite”. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti. 32Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą. 33Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius.

34Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų. 35Dienai baigiantis, prisiartino prie jo mokiniai ir prašė: “Ši vietovė tuščia, ir jau vėlyvas metas. 36Paleisk juos, kad, pasklidę po aplinkinius vienkiemius bei kaimus, jie nusipirktų valgyti”. 37Bet Jėzus tarė: “Tai jūs duokite jiems valgyti”. Mokiniai tada klausia: “Gal mums eiti nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti?” 38Jis sako: “O kiek turite duonos? Eikite ir pažiūrėkite”. Patikrinę jie atsako: “Penkis kepaliukus ir dvi žuvis”. 39Tuomet jis įsakė susodinti žmones būriais ant žalios vejos. 40Ir tie susėdo būrys prie būrio, po šimtą ir po penkiasdešimt žmonių. 41Jėzus paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė duoną ir davė mokiniams, kad išdalytų žmonėms. Jis taip pat liepė visiems padalyti tas dvi žuvis. 42Ir visi privalgė iki soties. 43Jie dar pririnko dvylika pilnų pintinių duonos kąsnelių ir žuvies likučių. 44O duonos valgytojų buvo penki tūkstančiai vyrų.

Jėzus eina vandeniu [Mt 14,22-33; Jn 6,16-21] 45Tada Jėzus prispyrė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą prie Betsaidos, kol jis atleisiąs žmones. 46Juos atleidęs, jis užkopė į kalną melstis. 47Kai sutemo, valtis buvo ežero viduryje, o Jėzus pats vienas ant kranto. 48Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami, – nes vėjas buvo jiems priešingas, – apie ketvirtą nakties sargybą jis ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo bepraeinąs pro šalį. 49Šie, pamatę jį einantį ežero paviršiumi, pamanė, jog tai šmėkla, ir ėmė šaukti. 50Mat visi jį regėjo ir išsigando. Bet jis tuojau juos prakalbino: “Drąsos! Tai aš. Nebijokite!” 51Tada jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas nurimo.

Mokiniai dar labiau stebėjosi, 52nes visiškai nebuvo supratę duonos stebuklo ir jų širdis tebebuvo nenuovoki.

Pagydymai Genezareto krašte [Mt 14,34-36] 53Persiyrę per ežerą, jie pasiekė Genezaretą ir čia lipo į krantą. 54Jiems išlipus iš valties, žmonės tuojau pažino Jėzų, 55paskelbė visai apylinkei ir pradėjo gabenti neštuvais ligonius ten, kur girdėjo jį esant. 56Ir kur Jėzus užeidavo į kaimus, miestus ar vienkiemius, jie aikštėse guldydavo ligonius ir maldaudavo jį, kad leistų jiems palytėti bent savo drabužio apvadą. Ir kas tik jį paliesdavo, išgydavo.

7Ginčas dėl papročių [Mt 15,1-9; Lk 11,38] 1Pas Jėzų susirenka fariziejų ir keli Rašto aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės. 2Jie pamato kai kuriuos jo mokinius, valgančius suterštomis (tai yra nemazgotomis) rankomis. 3Mat fariziejai ir visi žydai pagal prosenių paprotį valgo tik rūpestingai nusiplovę rankas. 4Taip pat sugrįžę iš turgaus, jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra dar daug nuostatų, kurių jie laikosi sekdami papročiu, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo. – 5Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: “Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių papročio ir valgo suterštomis rankomis?” 6Jis atsako jiems: “Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta:

Ši tauta šlovina mane lūpomis,
bet jos širdis toli nuo manęs.
7 Veltui jie mane garbina,
mokydami žmonių išgalvotų priesakų
.

8Apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių”. 9Ir jis pridūrė: “Puikiai jūs apeinate Dievo įsakymą, norėdami išsaugoti savo papročius! 10Antai Mozė yra pasakęs: Gerbk savo tėvą ir motiną ir: Kas keiktų tėvą ar motiną, mirte tenumiršta. 11O štai jūs sakote: ‘Jei žmogus pasako savo tėvui ar motinai: Tebūnie Korban (tai yra: auka Dievui), kuo turėčiau tave sušelpti’, 12- tuomet jūs nebeleidžiate jam padėti tėvui ar motinai, 13niekais paversdami Dievo žodį dėl savojo papročio, kurį esate perėmę. Ir daug panašių dalykų jūs darote”.

Kas švaru, kas nešvaru [Mt 15,10-20] 14Ir vėl sušaukęs minią, Jėzus kalbėjo: “Paklausykite manęs visi ir supraskite: 15nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina”. (16)

17Kai sugrįžo nuo minios į namus, jo mokiniai ėmė klausinėti apie palyginimą. 18Jis sako: “Nejaugi ir jūs esate be nuovokos? Argi neaišku jums, kad visa, kas ateina į žmogų iš lauko, negali jo suteršti, 19nes nepatenka į jo širdį, bet į vidurius ir išeina laukan?” (Taip jis paskelbia visus valgius esant švarius.) 20Jis dar pasakė: “Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. 21Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, 22svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. 23Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų”.

KELIONĖS UŽ GALILĖJOS RIBŲ Svetimšalės išgydymas [Mt 15,21-28] 24Išvykęs iš ten, Jėzus nukeliavo į Tyro sritis. Užėjęs į vienus namus, jis norėjo, kad niekas apie tai nežinotų, bet jam nepavyko to nuslėpti. 25Išgirdo apie jį moteris, kurios duktė buvo apsėsta netyrosios dvasios, atėjo ir puolė jam po kojų. 26Moteris buvo graikė, kilimo sirofenikietė. Ji maldavo išvaryti iš jos dukrelės demoną. 27Jėzus tarė jai: “Leisk pirmiau pasisotinti vaikams. Juk negražu imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams”. 28Tačiau moteris atsakė: “Taip, Viešpatie! Bet ir šunyčiai po stalu ėda vaikų trupinius”. 29Tuomet jis tarė: “Dėl šitų žodžių eik namo, – demonas jau išėjęs iš tavo dukters”. 30Parėjusi namo, ji rado savo mergaitę gulinčią patale ir demoną atstojusį.

Nebylio išgydymas 31Palikęs Tyro sritis, Jėzus per Sidoną atėjo prie Galilėjos ežero, į Dekapolio krašto vidurį. 32Ten atveda jam kurčią nebylį ir prašo uždėti ant jo ranką. 33Jis pasivėdėjo jį nuošaliau nuo minios, įleido savo pirštus į jo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį, 34pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam: “Efatį!”, tai yra: “Atsiverk!” 35Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia. 36Jėzus jiems liepė niekam šito nepasakoti. Bet kuo labiau jis jiems draudė, tuo jie plačiau jį skelbė. 37Žmonės be galo stebėjosi ir kalbėjo: “Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba”.

8Antrasis duonos padauginimas [Mt 15,32-39; Mk 6,30-44] 1Anomis dienomis, vėl susirinkus gausiai miniai ir žmonėms neturint ko valgyti, Jėzus, pasišaukęs mokinius, tarė:

2″Gaila man minios, nes jau tris dienas žmonės pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. 3Jei paleisiu juos namo alkanus, jie nusilps kelyje, nes kai kurie yra atėję iš toli”. 4Mokiniai jam atsakė: “O iš kur dykumoje gauti duonos jiems pavalgydinti?'” 5Jėzus paklausė: “Kiek duonos kepalėlių turite?” Jie atsakė: “Septynis”. 6Tada jis liepė žmonėms susėsti ant žemės. Paėmęs septynis kepalėlius, sukalbėjo padėkos maldą, laužė ir davė mokiniams dalyti, ir tie padalijo miniai. 7Jie dar turėjo kelias žuveles. Jėzus palaimino jas ir taip pat liepė dalyti. 8Jie valgė ir pasisotino, ir nulikusių kąsnelių surinko septynis krepšius. 9O buvo apie keturis tūkstančius žmonių. Jis atleido juos 10ir netrukus, įsėdęs su mokiniais į valtį, nuplaukė į Dalmanutos sritį.

Fariziejai reikalauja stebuklo iš dangaus [Mt 16,1-4] 11Čia priėjo fariziejų ir ėmė su Jėzumi ginčytis. Spęsdami jam pinkles, jie reikalavo ženklo iš dangaus. 12Atsidusęs iš širdies gilumos, jis tarė: “Ir kam gi ši giminė reikalauja ženklo? Iš tiesų sakau jums: ženklo šiai giminei nebus duota!” 13Ir, palikęs juos, jis vėl sėdo į valtį ir nuplaukė į kitą krantą

Fariziejų ir Erodo raugas [Mt 16,5-12] 14Mokiniai buvo pamiršę pasiimti duonos. Jie teturėjo su savim valtyje vieną kepalėlį. 15O Jėzus juos įspėjo: “Žiūrėkite, saugokitės fariziejų raugo ir Erodo raugo”. 16Jie pradėjo kalbėtis neturį duonos. 17Tai patyręs, Jėzus tarė: “Kam jūs tariatės neturį duonos? Ar vis dar nieko neišmokote ir nesuprantate, ir vis dar esate be nuovokos? 18Turite akis, ir nematote; turite ausis, ir negirdite?! Argi neatsimenate, 19jog penkis kepalėlius aš sulaužiau penkiems tūkstančiams?! O kiek pilnų pintinių likučių jūs pririnkote?” Jie atsakė: “Dvylika”. – 20″O kai septynis kepaliukus sulaužiau keturiems tūkstančiams, kiek pririnkote pilnų krepšių likučių?” Jie atsakė: “Septynis”. 21Tada jis tarė: “Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!”

Neregio išgydymas 22Jie ateina į Betsaidą. Ten atveda pas Jėzų vieną neregį ir prašo jį palytėti. 23Jis paėmė neregį už rankos ir nusivedė už kaimo. Ten patepė seilėmis jo akis, uždėjo ant jo rankas ir paklausė: “Ar ką nors matai?” 24Šis apsižvalgęs tarė: “Regiu žmones. Lyg kokius medžius matau juos vaikščiojančius”. 25Jėzus vėl palietė rankomis jo akis, ir jis visiškai praregėjo – tapo sveikas ir viską ryškiai matė. 26Jėzus išsiuntė jį namo, sakydamas: “Tik neužeik į kaimą”.

Petras išpažįsta Jėzaus dievystę [Mt 16,13-20; Lk 9,18-21] 27Jėzus su mokiniais keliavo į Pilypo Cezarėjos kaimus. Kelyje klausė mokinius: “Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?” 28Jie atsakė: “Vieni – Jonu Krikštytoju, kiti – Eliju, treti – dar kuriuo iš pranašų”. 29Tada jis paklausė: “O jūs kuo mane laikote?” Petras jam atsakė: “Tu esi Mesijas”. 30Tuomet Jėzus griežtai įsakė niekam apie jį nekalbėti.

Pirmoji pranašystė apie kančią ir prisikėlimą [Mt 16,21-23; Lk 9,22] 31Ir jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų. 32Jis tai kalbėjo visiškai atvirai. Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti. 33Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: “Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!”

Kristaus sekėjų ryžtingumas [Mt 16,24-28; Lk 9,23-27] 34Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: “Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. 35Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės. 36O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei? 37Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?! 38Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, atėjęs savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais”.

9Jėzaus atsimainymas [Mt 17,1-8; Lk 9,28-36] 1Jis dar jiems kalbėjo: “Iš tiesų sakau jums: tarp čia stovinčių yra tokių, kurie neragaus mirties, kol išvys Dievo karalystę ateinančią su galybe”.

2Po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. 3Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje. 4Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kuriedu kalbėjosi suJėzumi. 5Petras ir sako Jėzui: “Rabi, gera mums čia būti.pastatykime tris palapines: vieną tau, antrą Mozei, trečią Elijui”. 6Jis nesižinojo, ką sakąs, nes jie buvo persigandę. 7Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: “Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!” 8Ir tuojau, vėl apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų.

Pirmtako Elijo klausimas [Mt 17,9-13]9Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių. 10Jie gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia “prisikelti iš numirusių”. 11Jie klausė Jėzų: “Kodėl Rašto aiškintojai sako, jog pirmiau turįs ateiti Elijas?” 12Jis atsakė: “Tikrai, Elijas ateis pirmiau ir viską atitaisys. Bet kaipgi parašyta apie Žmogaus Sūnų, jog jis daug iškentėsiąs ir būsiąs paniekintas? 13Todėl aš jums sakau: Elijas buvo atėjęs, ir jie padarė su juo, ką norėjo, – taip kaip apie jį parašyta”.

Jauno epileptiko išgydymas [Mt 17,14-21; Lk 9,37-42] 14Sugrįžę pas kitus mokinius, jie pamatė apie juos susirinkusią minią ir besiginčijančius su jais Rašto aiškintojus. 15Vos pastebėjusi Jėzų, minia labai nustebo, ir visi bėgo jo pasveikinti. 16Jis paklausė: “Ko ginčijatės su jais?” 17Vienas iš minios jam atsakė: “Mokytojau, aš atvedžiau pas tave sūnų, kuris yra nebylės dvasios apsėstas. 18Kur tik sugriebusi, dvasia jį tąso, iš burnos jam eina putos, jis griežia dantimis ir pastyra. Aš prašiau tavo mokinius išvaryti dvasią, bet jie nevaliojo”. 19Tada Jėzus tarė: “O netikinti gimine! Iki kol man reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti? Atveskite jį pas mane!” 20Jie atvedė. Vos pamačiusi Jėzų, dvasia ėmė tąsyti berniuką, šis parpuolė ant žemės ir apsiputojęs pradėjo blaškytis. 21Jėzus paklausė tėvą: “Ar nuo seniai jam taip darosi?” Šis atsakė: “Nuo pat kūdikystės. 22Dvasia jį dažnai į ugnį įstumdavo ir į vandenį, norėdama pražudyti. Tad jei ką gali, pasigailėk mūsų ir padėk mums!” 23Jėzus jam atsakė: “‘Jei ką gali’?! Tikinčiam viskas galima!” 24Vaiko tėvas sušuko: “Tikiu! Padėk mano netikėjimui!” 25Matydamas susibėgančią minią, Jėzus sudraudė netyrąją dvasią: “Nebyle ir kurčia dvasia, įsakau tau, išeik iš jo ir daugiau nebegrįžk!” 26Dvasia, klykdama ir smarkiai jį purtydama, išėjo. O berniukas liko tarsi lavonas, ir daugelis sakė: “Jis mirė”. 27Bet Jėzus paėmė jį už rankos, pakėlė, ir jis atsistojo.

28Kai Jėzus grįžo namo, mokiniai, pasilikę su juo vieni, klausė: “Kodėl mes negalėjome jos išvaryti?” 29O jis atsakė: “Ta veislė neišvaroma niekuo kitu, tik malda”.

Antroji pranašysė apie kančią ir prisikėlimą [Mt 17,22-23; Lk 9,43- 45] 30Iš ten išėję, jie keliavo per Galilėją. Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai žinotų. 31Mokydamas savo mokinius, jis tvirtino: “Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels”. 32Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet nedrįso jį klausti.

Kas didesnis? [Mt 18,1-5; Lk 9,46-48] 33Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie jis paklausė juos: “Apie ką kalbėjotės kelyje?” 34Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias. 35Atsisėdęs jis pasišaukė Dvylika ir tarė: “Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!” 36Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė: 37″Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs”.

Dėl Jėzaus vardo [Lk 9,49-50; Mt 10,42] 38Jonas jam tarė: “Mokytojau, mes matėme vieną tokį, kuris nevaikščioja su mumis, bet tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis”. 39Jėzus atsakė: “Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. 40Kas ne prieš mus, tas už mus! 41Kas duos jums atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote Mesijui, – iš tiesų sakau jums, – tas nepraras savo užmokesčio”.

Ryžtinga kova su nuodėme [Mt 18,6-9; Lk 17,1-2] 42″Kas papiktintų vieną iš šitų tikinčių mažutėlių, tam būtų daug geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą. 43Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, – nusikirsk ją! Verčiau tau sužalotam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį”. (44) 45Ir jei tavoji koja veda tave į nuodėmę, – nusikirsk ją, nes geriau tau luošam įžengti į gyvenimą, negu su abiem kojom būti įmestam į pragarą. (46) 47O jei tave gundo nusidėti tavoji akis, – išlupk ją, nes verčiau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į pragarą, 48kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta. 49Nes kiekvienas bus pasūdytas ugnimi. 50Druska – geras daiktas, bet jei druska nustotų sūrumo, kuo ją pasūdysi? Turėkite savyje druskos ir taikiai sugyvenkite tarp savęs”.

10Skyrybų klausimas [Mt 19,1-9; 5,32; Lk 16,18] 1Jėzus, iškeliavęs iš ten, atvyksta į Judėją ir Užjordanę. Ir vėl žmonių būriai skuba pas jį, o jis vėl moko, kaip buvo pratęs. 2Tada atėjo fariziejų, kurie, spęsdami jam pinkles, klausė jį, ar galima atleisti žmoną. 3Jis atsakė jiems: “O ką jums yra įsakęs Mozė?” 4Jie tarė: “Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti”. 5Tuomet Jėzus prabilo: “Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą. 6O nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. 7Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, 8ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. 9Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!” 10Namie mokiniai vėl klausė Jėzų apie tą dalyką. 11Jis atsakė: “Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. 12Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja”.

Jėzus ir vaikai [Mt 19,13-15; Lk 18,15-17; 9,47] 13Jam nešė vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė. 14Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: “Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. 15Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, – neįeis į ją”. 16Ir jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas.

Turtingas jaunuolis [Mt 19,16-22; Lk 18,18-23] 17Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: “Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?”

18Jėzus tarė: “Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas. 19Žinai įsakymus: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną”. 20Tas atsakė: “Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės”. 21Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: “Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane”. 22Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.

Turtas ir išganymas [Mt 19,23-26; Lk 18,34-27] 23Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: “Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!” 24Mokiniai buvo nustebinti jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: “Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo karalystę! 25Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę”. 26Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: “Kas tada galės išsigelbėti?” 27Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: “Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma”.

Atsižadėjimo vaisiai [Mt 19,27-30; Lk 18,28-30] 28Tada Petras sakė jam: “Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave”. 29Jėzus tarė: “Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus 30ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo.

31Tačiau daugel pirmųjų bus paskutiniai ir daugel paskutinių – pirmi”.

Trečioji pranašystė apie kančią ir prisikėlimą [Mt 20,17-19; Lk 18,31-33] 32Jiems bekeliaujant į Jeruzalę, Jėzus vis ėjo priekyje taip, kad mokiniai stebėjosi, o einantys iš paskos nerimavo. Vėl susišaukęs Dvylika, ėmė jiems sakyti, kas jo laukia: 33″Štai keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams; jie pasmerks jį mirti ir atiduos pagonims, 34o tie išjuoks jį, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, bet po trijų dienų jis prisikels”.

Jėzus ir aukštos vietos [Mt 20,20-23] 35Čia prie Jėzaus prieina Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas ir kreipiasi: “Mokytojau, mes norime, kad padarytum, ko prašysime”. 36Jis atsakė: “O ko norite, kad jums padaryčiau?” 37Jie tarė: “Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!” 38Jėzus atsakė: “Patys nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?” 39Jie sako: “Galime”. Bet Jėzus jiems pasakė: “Beje, taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti. 40Tačiau ne mano reikalas duoti vietą savo dešinėje ar kairėje, – tai bus tiems, kuriems paskirta”. 41Tai išgirdę, dešimtis supyko ant Jokūbo ir Jono.

Tarnavimo didybė [Mt 20,24-28; Lk 22,24-27] 42Pasišaukęs mokinius, Jėzus prabilo: “Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. 43Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, 44ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. 45Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį”.

Jericho neregys [Mt 20,29-34; Lk 18,35-43] 46Taip jie ateina į Jerichą. O iškeliaujant jam su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio. 47Išgirdęs, jog čia Jėzus Nazarėnas, jis pradėjo garsiai šaukti: “Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!” 48Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: “Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!” 49Jėzus sustojo ir tarė: “Pašaukite jį”. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: “Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia”. 50Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus. 51Jėzus prabilo į jį: “Ko nori, kad tau padaryčiau?” Neregys atsakė: “Rabuni, kad praregėčiau!” 52Tuomet Jėzus jam tarė: “Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave”. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu.

JĖZAUS VEIKLA JERUZALĖJE

11Mesijo įžengimas į Jeruzalę [Mt 21,1-11; Lk 19,28-38; Jn 12,12- 16] 1Prisiartinęs prie Jeruzalės pro Betfagę ir Betaniją, ties Alyvų kalnu, Jėzus pasiuntė du savo mokinius, 2tardamas: “Eikite į kaimą, kurį matote, ir, vos įžengę į jį, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar niekas iš žmonių nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite. 3Jeigu kas nors paklaustų: ‘Ką čia darote?’, atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui; jis netrukus jį sugrąžins'”. 4Nuėję jiedu rado pakelėje asilaitį, pririštą prie vartų, ir atrišo jį. 5Kai kurie iš ten stovinčių klausė: “Ką jūs darote, kam tą asilaitį atrišate?” 6O jie atsakė, kaip Jėzus buvo jiems liepęs, ir tie leido jį vestis. 7Jie atveda asilaitį pas Jėzų, apdengia jį savo apsiaustais, ir Jėzus užsėda ant jo. 8Daugybė žmonių tiesė ant kelio savo drabužius, kiti klojo žalias šakeles, nukirstas laukuose. 9Priekyje ir iš paskos einantys šaukė:

“Osana!
10 Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!

Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei!
Osana aukštybėse!”

11Taip Jėzus įžengė į Jeruzalę ir į šventyklą. Viską apžiūrėjęs, – kadangi buvo jau vakaro valanda, – jis su Dvylika išėjo į Betaniją.

Nevaisingas figmedis [Mt 21,18-19] 12Rytojaus dieną, jiems keliaujant iš Betanijos, Jėzus buvo alkanas. 13Pamatęs iš tolo sulapojusį figmedį, jis priėjo pažiūrėti, gal ką ant jo ras. Tačiau, atėjęs prie medžio, jis nerado nieko, tiktai lapus, nes buvo dar ne figų metas. 14Tuomet jis tarė medžiui: “Tegul per amžius niekas nebevalgys tavo vaisiaus!” Jo mokiniai tai girdėjo.

Šventyklos orumas [Mt 21,12-17; Lk 19,45-48; Jn 2,14-16] 15Ir jie ateina į Jeruzalę. Įėjęs į šventyklą, Jėzus ėmė varyti laukan parduodančius ir perkančius šventykloje. Jis išvartė pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus 16ir neleido nešti rakandų per šventyklą. 17Jis mokė ir skelbė: “Argi neparašyta: Mano namai vadinsis maldos namai visoms tautoms! O jūs pavertėte juos plėšikų lindyne”. 18Tai išgirdę, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai tarėsi, kaip jį pražudyti. Jie mat bijojo Jėzaus, nes visi žmonės buvo pagauti jo mokslo. 19Atėjus vakarui, Jėzus su mokiniais išėjo iš miesto.

Figmedžio paslaptis. Tikėjimas ir malda [Mt 21,20-22; 5,23-24; 6,14-15] 20Rytą eidami pro šalį, jie pamatė, kad figmedis nudžiūvęs iš pat šaknų. 21Prisiminęs Petras tarė Jėzui: “Rabi, štai figmedis, kurį tu prakeikei, nudžiūvo”. 22Jėzus jiems atsakė: “Turėkite tikėjimą Dievu! 23Iš tiesų sakau jums: kas pasakytų šitam kalnui: ‘Pasikelk ir meskis į jūrą’ ir savo širdyje nesvyruotų, bet tikėtų įvyksiant, ką sako, – tai jam ir įvyktų. 24Todėl sakau jums: ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus. 25Eidami melstis, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų nusižengimus”. (26)

Jėzaus įgaliojimai [Mt 21,23-27; Lk 20,1-8] 27Jie vėl sugrįžta į Jeruzalę. Jėzui vaikščiojant po šventyklą, prie jo prieina aukštųjų kunigų, Rašto aiškintojų ir seniūnų ir klausia: 28″Kokia galia tai darai? Kas tau davė galią tai daryti?” 29Jėzus jiems atsakė: “Ir aš noriu paklausti jus vieno dalyko, o jūs atsakykite man, tada ir aš jums pasakysiu, kokia galia tai darau. 30Jono krikštas buvo iš dangaus ar iš žmonių? Atsakykite man!” 31Tie pradėjo tartis: “Jei pasakysime – iš dangaus, tai jis mus klaus: ‘Kodėl tada juo netikėjote?’ 32Pasakytume – iš žmonių…” Bet jie bijojo žmonių, nes visi buvo įsitikinę, kad Jonas tikrai buvo pranašas. 33Todėl jie atsakė Jėzui: “Mes nežinome”. Tada Jėzus tarė: “Tai nė aš nesakysiu, kokia galia tai darau”.

12Vynininkai žmogžudžiai [Mt 21,33-46; Lk 20,9-19] 1Ir pradėjo Jėzus kalbėti jiems palyginimais: “Vienas žmogus įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą ir pastatė bokštą. Paskui išnuomojo jį vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. 2Atėjus metui, jis nusiuntė pas vynininkus tarną atsiimti iš vynininkų savosios vaisių dalies. 3Tie pačiupo jį, sumušė ir paleido tuščiomis. 4Tuomet jis vėl nusiuntė pas juos kitą tarną, o tie jį sužeidė į galvą ir iškoneveikė. 5Jis pasiuntė dar vieną, bet tą jie nužudė; ir dar daugelį kitų tarnų, kurių vienus jie primušė, kitus nužudė. 6Dar vieną turėjo – mylimąjį sūnų. Jį nusiuntė pas juos paskutinį, sakydamas sau: ‘Jie drovėsis mano sūnaus’. 7Bet vynininkai ėmė tartis: ‘Tai įpėdinis. Eime, užmuškime jį, ir mums atiteks jo palikimas’. 8Ir nutvėrę nužudė jį ir išmetė laukan iš vynuogyno. 9Ką darys vynuogyno savininkas? Jis ateis, išžudys vynininkus ir atiduos vynuogyną kitiems. 10Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose:

Akmuo, kurį statytojai atmetė,
tapo kertiniu akmeniu.
11 Tai Viešpaties padaryta
ir mūsų akims tai nuostabą kelia”.

12Anie suko galvą, kaip jį suimti, tačiau bijojo minios. Mat suprato, kad palyginimas buvo jiems taikomas. Tad, palikę jį, pasitraukė.

Mokestis ciesoriui [Mt 22,15-22; Lk 20,20-26] 13Tada jie siunčia pas Jėzų fariziejų ir erodininkų sugauti jo kalboje. 14Šitie atėję sako jam: “Mokytojau, žinome, jog esi tiesakalbis ir niekam nepataikauji. Tu nepaisai žmonių padėties, bet mokai Dievo kelio, kaip reikalauja teisybė. Valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne? Mokėti ar nemokėti?” 15Matydamas jų veidmainystę, Jėzus tarė: “Kam spendžiate man pinkles? Atneškite man pažiūrėti denarą”. 16Jie padavė. Jis ir klausia: “Kieno čia atvaizdas ir įrašas?” Jie atsakė: “Ciesoriaus”. 17Tuomet Jėzus jiems tarė: “Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui”. Ir jie be galo juo stebėjosi.

Mirusiųjų prisikėlimas [Mt 22,23-33; Lk 20,27-40] 18Pas Jėzų ateina sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir klausia: 19″Mokytojau, Mozė yra mums parašęs: Jei kieno brolis mirtų ir paliktų žmoną, o nepaliktų vaiko, tuomet jo brolis tegul veda našlę ir pažadina savo broliui palikuonių. 20Ir štai yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirdamas nepaliko vaikų. 21Vedė ją antrasis, bet ir šis mirė bevaikis. Taip pat atsitiko ir su trečiuoju, 22ir visi septyni nepaliko vaikų. Paskiausiai iš visų mirė moteris. 23Numirėliams keliantis, kai ir jie prisikels, kurio iš jų žmona ji bus? Juk ji yra buvusi septynių žmona?” 24Jėzus jiems atsakė: “Argi ne todėl klystate, kad neišmanote nei Raštų, nei Dievo galybės?! 25Kai prisikels iš numirusių, tai nei ves, nei tekės, bet bus kaip angelai danguje. 26O kad mirusieji keliasi, – ar neskaitėte Mozės knygoje apie krūmą, – kaip Mozei Dievas yra pasakęs: Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas?! 27Jis ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas. Jūs labai klystate”.

Didžiausias įsakymas [Mt 22,34-40; Lk 10,25-28] 28Vienas iš Rašto aiškintojų, girdėjęs jį ginčijantis ir matęs, kaip puikiai Jėzus atsakinėjo priešininkams, paklausė jį: “Koks yra visų pirmasis įsakymas?” 29Jėzus jam atsakė: “Pirmasis yra šis: Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; 30tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. 31Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu”. 32Tuomet Rašto aiškintojas jam atsakė: “Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei: Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo; 33o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą kaip save patį svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas”. 34Matydamas, kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: “Tu netoli nuo Dievo karalystės!” Ir niekas daugiau nebedrįso jo klausinėti.

Mesijas – Dovydo sūnus ir Viešpats [Mt 22,41-46; Lk 20,41- 44] 35Mokydamas šventykloje, Jėzus kalbėjo: “Kodėl Rašto aiškintojai sako Mesiją esant Dovydo sūnų? 36Juk pats Dovydas, Šventosios Dvasios įkvėptas, yra pasakęs:

Viešpats tarė mano Viešpačiui:
Sėskis mano dešinėje,
aš patiesiu tavo priešus
tarsi pakojį po tavo kojų
.

37Pats Dovydas vadina jį Viešpačiu, tai kaip jis gali būti jo sūnus?” Didelė minia norom klausėsi Jėzaus.

Smerkiami Rašto aiškintojai [Mt 23,6-7; Lk 20,45-47; 11,43] 38Mokydamas Jėzus kalbėjo: “Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, 39užimti pirmuosius krėslus sinagogose ir garbės vietas vaišėse. 40Jie suryja našlių namus, dangstydamiesi ilga malda. Jų laukia itin griežtas teismas”.

Našlės skatikas [Lk 21,1-4] 41 Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią smulkius pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai. 42Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką. 43Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: “Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. 44Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius”.

13Apie pasaulio pabaigą [Mt 24,1-14; Lk 21,5-19; Mt 10,17-22] 1Jam išeinant iš šventyklos, vienas mokinių kreipiasi: “Mokytojau, tik pažvelk, kokie akmenys ir kokie pastatai!”

2Jėzus jam atsakė: “Matai šituos didžiulius pastatus? Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta”.

3Kai jis sėdėjo Alyvų kalne, priešais šventyklą, Petras, Jokūbas, Jonas ir Andriejus atskirai nuo kitų klausė jį: 4″Pasakyk mums, kada tai atsitiks ir koks bus ženklas, kai visa tai pradės pildytis?”

5Jėzus pradėjo jiems aiškinti: “Žiūrėkite, kad kas jūsų nesuklaidintų! 6Daug kas ateis su mano vardu ir sakys: ‘Tai aš’, ir daugelį suklaidins. 7Išgirdę apie karus ir karų gandus, nenusigąskite. Reikia, kad tai įvyktų, bet dar ne galas. 8Tauta pakils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Vietomis bus žemės drebėjimų, bus badmečių. Tokia bus kentėjimų pradžia.

9Jūs sergėkitės: atidavinės jus teismams, plaks sinagogose, ir jūs turėsite dėl manęs stoti prieš valdytojus ir karalius, kad jiems liudytumėte. 10Bet pirmiau turės būti visoms tautoms paskelbta Evangelija.

11Kai suėmę jus ves, nesirūpinkite iš anksto, ką kalbėsite. Kalbėkite, kas tą valandą bus jums duota, nes kalbėsite nebe jūs, o Šventoji Dvasia. 12Brolis išduos nužudyti brolį, o tėvas – savo vaiką. Vaikai pakels ranką prieš gimdytojus ir juos žudys. 13Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas”.

Jeruzalės nuniokiojimas [Mt 24,15-25; Lk 21,20-24] 14″Kai pamatysite sunaikinimo pabaisą stovint ten, kur jos neturi būti (skaitytojas teįsidėmi!), tuomet, kas Judėjoje, tebėga į kalnus; 15kas bus ant stogo, tenelipa žemėn ir teneeina ko nors pasiimti iš namų; 16o kas laukuose, tenegrįžta pasiimti apsiausto. 17Vargas nėščioms ir žindančioms tomis dienomis! 18Melskite, kad tai neatsitiktų žiemą! 19Anomis dienomis užguls toks suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pradžios pasaulio, kurį Dievas sukūrė, iki šiolei, ir daugiau nebebus. 20Jeigu Viešpats nebūtų sutrumpinęs tų dienų, neišsigelbėtų nė vienas žmogus. Tačiau dėl išrinktųjų, kuriuos išsirinko, jis sutrumpino tas dienas. 21Jei tada kas nors jums sakytų: ‘Štai čia Mesijas, štai ten’, – netikėkite, 22nes atsiras netikrų mesijų ir netikrų pranašų. Jie darys ženklų ir stebuklų, mėgindami suvedžioti, jei tai įmanoma, net išrinktuosius. 23Todėl būkite apdairūs; aš jus iš anksto dėl visko įspėjau”.

Žmogaus Sūnaus atėjimas [Mt 14,29-36; Lk 21,25-33] 24″Tomis dienomis, po ano suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, 25žvaigždės kris nuo dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos. 26Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove. 27Jis pasiųs angelus, ir tie surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo žemės pakraščių iki dangaus tolybių.

28Pasimokykite iš palyginimo su figos medžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara. 29Taip pat išvydę tai dedantis, supraskite, jog jis jau arti, prie slenksčio. 30Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, kol visa tai įvyks. 31Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis.

32Tačiau tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, tik Tėvas”.

Raginimas budėti [Mt 24,42; 25,13-15; Lk 19,12-13; 12,40] 33″Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas! 34Bus kaip su žmogumi, kuris iškeliavo svetur, paliko namus ir davė tarnams įgaliojimus, kiekvienam paskyręs darbą, o durininkui įsakė budėti. 35Taigi budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, ar rytmety, 36kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių. 37Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite!”

KANČIA IR PRISIKĖLIMAS

14Sankalba prieš Jėzų [Mt 26,2-5; Lk 22,1-2] 1Iki Velykų ir Neraugintos duonos šventės tebuvo likę pora dienų. Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai ieškojo būdo klasta sugauti Jėzų ir nužudyti. 2Bet jie sakė: “Tik ne per šventes, kad žmonėse nekiltų sąmyšio”.

Patepimas Betanijoje [Mt 26,6-13; Jn 12,1-18] 3Jėzui esant Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, ir sėdint už stalo, atėjo moteris su alebastriniu indeliu, pilnu brangaus gryno nardo tepalo. Pradaužusi indelį, ji išpylė tepalą Jėzui ant galvos. 4Kai kurie ten esantys susierzino ir kalbėjo vienas kitam: “Kam tas tepalo eikvojimas?! 5Juk jį buvo galima parduoti daugiau negu už tris šimtus denarų ir pinigus išdalyti vargšams!” Taip jie murmėjo prieš tą moterį. 6Bet Jėzus atsiliepė: “Palikite ją ramybėje! Kam ją skaudinate? Ji man padarė gerą darbą. 7Vargšų jūs visuomet turite su savimi ir, kada tik panorėję, galite jiems gera daryti, o mane turėsite ne visuomet. 8Ji padarė, ką galėjo. Ji iš anksto patepė mano kūną laidotuvėms. 9Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama Evangelija, bus ir jos atminimui pasakojama, ką ji yra man padariusi”.

Judo išdavystė [Mt 26,14-16; Lk 22,3-6] 10Judas Iskarijotas, vienas iš Dvylikos, nuėjo pas aukštuosius kunigus, pasiryžęs išduoti Jėzų. 11Tai išgirdę, jie apsidžiaugė ir pažadėjo jam pinigų. Jis ėmė ieškoti progos Jėzų išduoti.

Pasiruošimas Velykų vakarienei [Mt 26,17-19; Lk 22,7-13] 12Pirmąją Neraugintos duonos dieną, kada aukojamas Velykų avinėlis, mokiniai sako Jėzui: “Kur paruošti tau Velykų vakarienę?” 13Jis išsiunčia du mokinius, tardamas: “Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite iš paskos 14ir, kur jis nuves, sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas liepė paklausti: Kur man skirtoji menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?’ 15Jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Ten ir paruoškite mums”. 16Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą. Jie rado visa, kaip buvo sakęs Jėzus, ir paruošė Velykų stalą.

Įspėjimas Judui [Mt 26,20-25; Lk 22,14. 21-23] 17Vakare jis atėjo su Dvylika. 18Bevalgant prie stalo vakarienę, Jėzus prabilo: “Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų, valgančių su manimi, išduos mane”. 19Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits kito klausinėti: “Nejaugi aš?” 20O jis tarė: “Vienas iš Dvylikos, kuris dažo su manimi viename dubenyje. 21Tiesa, Žmogaus Sūnus eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti”.

Eucharistijos įsteigimas [Mt 26,26-29; Lk 22,15-20; 1Kor 11,23- 25] 22Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams, tardamas: “Imkite, tai mano kūnas!” 23Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. 24O jis jiems tarė: “Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį. 25Iš tiesų sakau jums: aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje”.

Įspėjimas Petrui [Mt 26,30-35; Lk 22,39. 31-34; Jn 13,36- 38] 26Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną. 27Jėzus jiems tarė: “Jūs visi pasipiktinsite, nes parašyta: Ištiksiu piemenį, ir avys išsisklaidys. 28O prisikėlęs aš pirma jūsų nueisiu į Galilėją”. 29Petras atsiliepė: “Jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš!” 30Jėzus jam atsakė: “Iš tiesų sakau tau: dar šiandien, jau šią naktį, gaidžiui nė dukart nepragydus, tu manęs tris kartus išsiginsi”. 31Petras dar atkakliau tvirtino savo: “Jeigu net reikėtų man su tavimi mirti, aš vis tiek tavęs neišsiginsiu”. Tą pat kalbėjo ir visi kiti.

Getsemanės sode [Mt 26,36-46; Lk 22,40-45] 32Jie atėjo į ūkį, vadinamą Getsemane. Jėzus sako mokiniams: “Pasėdėkite čia, kol aš melsiuosi”. 33Pasiėmęs su savim Petrą, Jokūbą ir Joną, jis pradėjo nuogąstauti ir sielotis. 34Jis jiems skundėsi: “Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite!” 35Paėjęs truputį toliau, sukniubo ant žemės ir ėmė melstis, kad, jei galima, jį aplenktų toji valanda. 36Jis sakė: “Aba, Tėve, tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę! 37Tačiau tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu…” Paskui grįžta, randa juos miegančius ir taria Petrui: “Simonai, tu miegi? Neįstengei nė vienos valandos pabudėti? 38Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėt į pagundą, nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas”. 39Jis vėl nuėjo ir dar kartą meldėsi tais pačiais žodžiais. 40Ir vėl sugrįžęs rado juos miegančius – jų akys buvo mieguistos, ir jie nežinojo, ką atsakyti. 41Jis ateina trečią kartą ir taria jiems: “Vis dar tebemiegate, tebesiilsite? Gana! Atėjo valanda: štai Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas. 42Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat”.

Jėzaus suėmimas [Mt 26,47-56; Lk 22,47-53; Jn 18,2-11] 43Ir tuojau, jam tebekalbant, pasirodė vienas iš Dvylikos – Judas, o kartu su juo būrys ginkluotų kalavijais ir vėzdais, pasiųstas aukštųjų kunigų, Rašto aiškintojų ir seniūnų. 44Išdavėjas buvo jiems nurodęs ženklą: “Kurį pabučiuosiu, tai tas. Suimkite jį ir sergėdami veskite!”

45Taigi atėjęs jis tuojau prisiartino prie Jėzaus ir tarė: “Rabi!”, ir pabučiavo jį. 46O kiti stvėrė Jėzų ir suėmė. 47Vienas iš ten stovinčių, išsitraukęs kalaviją, užsimojo prieš vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį. 48O Jėzus prabilo jiems: “Tarsi plėšiko išėjote sugauti manęs su kalavijais ir vėzdais. 49Kasdien būdavau pas jus, mokiau šventykloje, ir jūs manęs nesuėmėte. Tačiau teišsipildo Raštai”. 50Tada, palikę jį, visi [mokiniai]pabėgo. 51Tik vienas jaunuolis sekė iš paskos, susisupęs vien į drobulę. Jie čiupo jį, 52bet jis išsinėrė iš drobulės ir nuogas pabėgo.

Aukščiausiajame teisme [Mt 26,57-68; Lk 22,54. 63-71; Jn 18,12-14. 19-24] 53Jėzų nuvedė pas vyriausiąjį kunigą, kur buvo susirinkę visi aukštieji kunigai, seniūnai ir Rašto aiškintojai. 54Petras iš tolo sekė jį iki vyriausiojo kunigo rūmų vidaus kiemo. Ten jis atsisėdo su tarnais ir šildėsi prie ugnies. 55Aukštieji kunigai ir visa teismo taryba ieškojo prieš Jėzų liudijimo, kad galėtų jį pasmerkti mirti, bet nerado. 56Nors daugelis melagingai liudijo prieš jį, tačiau jų liudijimai nesutarė. 57Kai kurie melagingai kaltino jį, teigdami: 58″Mes girdėjome jį sakant: ‘Aš sugriausiu šitą rankomis pastatytą šventyklą ir per tris dienas pastatysiu kitą, ne rankų darbo'”.

59Bet ir šie kaltinimai nesutapo. 60Tada vyriausiasis kunigas, atsistojęs viduryje, paklausė Jėzų: “Tu nieko neatsakai į šitų žmonių kaltinimus?”. 61Tačiau jis tylėjo ir nieko neatsakė. Tuomet vyriausiasis kunigas vėl jį klausė: “Ar tu esi Mesijas, Šlovingojo Sūnus?” 62Jėzus jam atsakė:

“Taip, Aš Esu.
Ir jūs dar pamatysite Žmogaus Sūnų,
sėdintį Visagalio dešinėje
ir ateinantį dangaus debesyse”.

63Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius, šaukdamas: “Kam dar mums liudytojai? 64Girdėjote piktžodžiavimą. Kaip jums regis?” Ir jie visi nusprendė jį esant vertą mirties. 65Kai kurie ėmė į jį spjaudyti, dangstė jam veidą, mušė kumščiais ir reikalavo: “Pranašauk!” O tarnai daužė jį per veidą.

Petro išsigynimas [Mt 26,69-75; Lk 22,55-62; Jn 18,15-18. 25- 27] 66Petras buvo žemai, kieme. Atėjo viena vyriausiojo kunigo tarnaitė 67ir, pamačiusi besišildantį Petrą, įsižiūrėjo į jį ir tarė: “Ir tu buvai su šituo Nazarėnu, su Jėzumi”. 68Petras išsigynė, sakydamas: “Nei aš žinau, nei suprantu, ką tu sakai”. Jis išėjo į prieškiemį, ir gaidys pragydo. 69Pamačiusi jį, tarnaitė vėl pradėjo sakyti aplinkiniams: “Šitas yra iš jų!” 70Jis vėl išsigynė. Kiek vėliau aplinkiniai sakė Petrui: “Tu tikrai vienas iš jų: juk tu irgi galilėjietis”. 71Tada jis šoko prisiekinėti ir dievagotis: “Aš nepažįstu to žmogaus, apie kurį jūs kalbate”. 72Ir netrukus gaidys užgiedojo antrą kartą. Petras atsiminė, ką jam buvo pasakęs Jėzus: “Gaidžiui nė dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”. Ir jis pravirko.

15Jėzus Piloto teisme [Mt 27,1-2. 11-26; Lk 22,66; 23,1-5. 13-25; Jn18,28-40; 19,4-16] 1Anksti rytą aukštieji kunigai su seniūnais ir Rašto aiškintojais bei visa teismo taryba, padarę sprendimą, surakintą Jėzų nuvedė ir perdavė Pilotui. 2O Pilotas paklausė jį: “Ar tu esi žydų karalius?” Jis atsakė: “Taip yra, kaip sakai”.

3Tuo tarpu aukštieji kunigai visaip jį skundė. 4Tad Pilotas vėl klausė Jėzų: “Tu nieko neatsakai? Žiūrėk, kokiais dideliais dalykais jie tave kaltina”. 5Bet Jėzus daugiau nebeatsakinėjo, ir Pilotas labai stebėjosi. 6Per šventes jis paleisdavo vieną kalinį, kurio žmonės prašydavo. 7Tada buvo vienas kalinys, vardu Barabas, suimtas kartu su maištininkais, kurie sąmyšio metu buvo nužudę žmogų. 8Susirinkusi minia pradėjo prašyti to, ką visuomet Pilotas darydavo. 9Pilotas prabilo: “Ar norite, kad jums paleisčiau žydų karalių?” 10Mat jis žinojo, kad aukštieji kunigai jį buvo įskundę iš pavydo. 11Tačiau aukštieji kunigai sukurstė žmones reikalauti, kad verčiau paleistų jiems Barabą. 12Tada Pilotas vėl kreipėsi į juos: “O ką man daryti su žydų karaliumi?” 13Tie ėmė šaukti: “Ant kryžiaus jį!” 14Pilotas dar klausė: “O ką gi pikta jis yra padaręs?” Tuomet jie pradėjo dar garsiau rėkti: “Ant kryžiaus jį!” 15Norėdamas įsiteikti miniai, Pilotas paleido Barabą, o Jėzų nuplakdino ir atidavė nukryžiuoti.

Patyčios ir nukryžiavimas [Mt 27,27-44; Lk 23,26. 33-37; Jn 19,17- 24] 16Kareiviai nusivedė Jėzų į rūmų kiemą, tai yra pretorijų, ir ten sušaukė visą kuopą. 17Jie apvilko jį purpuriniu apsiaustu, nupynę uždėjo jam erškėčių vainiką 18ir pradėjo jį sveikinti: “Sveikas, žydų karaliau!” 19Jie daužė jam galvą nendrine lazda, spjaudė ir priklaupdami neva garbino jį. 20Prisityčioję nuvilko jam purpurinį apsiaustą ir apvilko jo paties drabužiais.

Tuomet [kareiviai] išvedė Jėzų nukryžiuoti. 21Jie privertė vieną grįžtantį iš laukų praeivį – Simoną Kirėnietį, Aleksandro ir Rufo tėvą – panėšėti jo kryžių. 22Taip jie nuvedė Jėzų į Golgotos vietą; išvertus tai reiškia: “Kįukolės vieta”. 23Ten davė jam mira atmiešto vyno, bet jis negėrė. 24Tuomet prikalė jį prie kryžiaus ir pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą, kas kuriam turi tekti. 25Buvo trečia valanda, kai jį nukryžiavo. 26Taip pat buvo užrašytas jo kaltinimas: “Žydų karalius”. 27Kartu su juo nukryžiavo du plėšikus: vieną iš dešinės, kitą iš kairės. (28)

29Praeiviai užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: “Še tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas ją atstatai. 30Gelbėkis pats, nuženk nuo kryžiaus!” 31Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais, kalbėdami tarp savęs: “Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. 32Mesijas, Izraelio karalius, tegu dabar nužengia nuo kryžiaus, kad pamatytume ir įtikėtume”. Jį plūdo ir kartu nukryžiuotieji.

Jėzaus mirtis [Mt 27,45-56; Lk 23,44-49; Jn 19,25. 28-30] 33Šeštai valandai atėjus, visą kraštą apgaubė tamsa iki devintos valandos. 34Devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: Eloji, Eloji, lema sabachtani? Tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! 35Kai kurie ten stovintys išgirdę sakė: “Matai, jis šaukiasi Elijo”. 36Tada vienas nubėgęs primirkė kempinę perrūgusio vyno, užmovė ją ant nendrės ir padavė jam gerti, tardamas: “Palaukite, pažiūrėsime, ar ateis Elijas jo nuimti”. 37Bet Jėzus, garsiai sušukęs, atidavė dvasią.

38Tuo metu šventyklos uždanga perplyšo į dvi dalis nuo viršaus iki apačios. 39Šimtininkas, stovėjęs priešais ir matęs, kaip jis šaukdamas mirė, tarė: “Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!”

40Ten buvo moterų, kurios žiūrėjo iš tolo; tarp jų Marija Magdalietė, Marija – Jokūbo Jaunesniojo ir Jozės motina – ir Salomė. 41Kai Jėzus dar buvo Galilėjoje, jos jį lydėjo ir jam tarnavo. Taip pat ten buvo daug kitų, kartu su juo atvykusių į Jeruzalę.

Nuėmimas nuo kryžiaus ir palaidojimas [Mt 27,57-61; Lk 23,50-55; Jn 19,38-42] 42Jau vakarui atėjus (kadangi buvo Prisirengimas, arba šabo išvakarės), 43atvyko Juozapas iš Arimatėjos, garbingas teismo tarybos narys, kuris irgi laukė Dievo karalystės. Jis drąsiai nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. 44Pilotas nustebo, argi jau būtų miręs? Jis pasišaukė šimtininką ir paklausė, ar Jėzus jau miręs. 45Patyręs tai iš šimtininko, jis atidavė Juozapui kūną. 46Šis nupirko drobulę, nuėmė Jėzų nuo kryžiaus, įvyniojo į drobulę, paguldė jį kapo rūsyje, kuris buvo iškaltas uoloje, ir užritino angą akmeniu. 47Marija Magdalietė ir Marija, Jozės motina, matė, kur jis buvo palaidotas.

16Prisikėlimas [Mt 28,1-8; Lk 24,1-12; Jn 20,1-10] 1Šabui praėjus, Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nusipirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti.

2Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos ateina saulei tekant prie kapo. 3Jos kalbėjosi tarp savęs: “Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?” 4Bet, pažvelgusios iš arčiau, pamatė, kad akmuo nuristas. O buvo jis labai didelis. 5Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro. 6Bet jis joms tarė: “Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį buvo paguldę. 7Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenaijį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs”. 8Jos išėjo ir skubiai nubėgo nuo kapo, nes jas buvo pagavęs drebulys ir siaubas. Persigandusios jos niekam nieko nesakė.

Pabaiga [Mt 28,18-20; Lk 24,13-53; Jn 20,19-23; Apd 1,4- 14] 9Prisikėlęs anksti rytą, pirmąją savaitės dieną, Jėzus pirmiausia pasirodė Marijai Magdalietei, iš kurios buvo išvaręs septynis demonus. 10Ji nuėjusi pranešė jo bičiuliams, kurie gedėjo ir verkė. 11Tie, išgirdę, kad jis gyvas ir kad ji pati jį mačiusi, netikėjo. 12Paskui Jėzus pasirodė dviem iš jų kelyje į kaimą, tačiau kitokiu pavidalu. 13Ir šitie sugrįžę paskelbė visiems kitiems, bet ir jais anie netikėjo. 14Galop pasirodė visiems Vienuolikai, kai jie sėdėjo už stalo; priekaištavo jiems už netikėjimą ir širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę jį prisikėlusį.

15Ir jis tarė jiems: “Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. 16Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. 17Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, 18ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks”. 19Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje. 20O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo.