Antrasis Jono laiškas

Antrasis Jono laiškas (originalo kalba gr. Ἰωάννου ἐπιστολή β’ – Iōannou epistolē bēta, lotyniškai Epistola II Ioannis) yra unikali Naujojo Testamento knyga, išsiskirianti tuo, kad tai yra trumpiausias Šventojo Rašto tekstas (pagal graikiškų žodžių skaičių). Biblijos kanone jis žymimas santrumpa 2 Jn. Nors laiškas yra labai glaustas, jame apaštalas Jonas suformuluoja kritiškai svarbias gaires krikščioniškai bendruomenei, susiduriančiai su išoriniais klaidingais mokymais.

Istorinė metrika: asmenys, vieta ir laikas

Laiško fone minimi ir neįvardyti „suvedžiotojai“ arba „antikristai“ – tai asmenys, kurie keliavo per bendruomenes skleisdami klaidingą mokymą apie Jėzaus Kristaus prigimtį.

Šiame laiške apaštalas Jonas priima keletą fundamentalių sprendimų, kurie padėjo apsaugoti ankstyvąją Bažnyčią nuo susiskaidymo:

• Tiesos ir meilės dermė: Jonas nusprendžia, kad krikščioniškas gyvenimas yra neįmanomas be šių dviejų elementų pusiausvyros. Jis moko, kad meilė be tiesos yra sentimentalus pakantumas klaidai, o tiesa be meilės – šaltas legalizmas. Pagrindinis sprendimas: mylėti reiškia „gyventi pagal Jo įsakymus“.
• Sprendimas dėl Kristaus įsikūnijimo: Kaip ir pirmajame laiške, Jonas griežtai nusprendžia, kad tikrasis krikščionis privalo išpažinti Jėzų Kristų, atėjusį kūne. Kiekvienas, kuris tai neigia, yra įvardijamas kaip suvedžiotojas.
• Griežta riba dėl svetingumo: Tai labiausiai diskutuojamas laiško sprendimas. Antikos laikais svetingumas buvo viena didžiausių dorybių, tačiau Jonas nusprendžia įvesti apribojimą: „Jei kas ateina pas jus ir neatneša šito mokslo, nepriimkite jo į namus ir nesveikinkite“. Tai buvo strateginis sprendimas, siekiant sustabdyti klaidingų mokymų plitimą, neleidžiant eretikams naudotis krikščionių bendruomenių ištekliais ir platforma.

Laiškas prasideda šiltu pasveikinimu „tiesoje ir meilėje“. Vidurinioji dalis skirta raginimui laikytis to, ką tikintieji girdėjo nuo pradžios. Autorius pabrėžia, kad tas, kuris peržengia ribas ir nesilaiko Kristaus mokslo, neturi Dievo.

Pabaigoje Vyresnysis paaiškina, kad turėtų dar daug ką pasakyti, tačiau nusprendžia nenaudoti popieriaus ir rašalo, nes tikisi greitai aplankyti bendruomenę ir pasikalbėti „akis į akį“, kad jų džiaugsmas būtų tobulas. Laiškas baigiamas pasveikinimu nuo „išrinktosios sesers vaikų“, kas vėlgi simbolizuoja kitą krikščionių bendruomenę.

2-asis Jono laiškas

¹ Sveikinimas
^1.1 Vyresnysis išrinktajai poniai ir jos vaikams, kuriuos aš myliu tiesoje, – ir ne tik aš vienas, bet ir visi, kurie yra pažinę tiesą, –
^1.2 dėlei tiesos, pasiliekančios mumyse ir būsiančios su mumis per amžius.
^1.3 Su mumis bus malonė, gailestingumas, ramybė nuo Dievo Tėvo, nuo Tėvo Sūnaus Jėzaus Kristaus, tiesoje ir meilėje.

Meilės įsakymas
^1.4 Aš labai nudžiugau radęs tavųjų vaikų, vaikščiojančių tiesoje, kaip reikalauja iš Tėvo gautasis įsakymas.
^1.5 O dabar prašau tave, ponia, – ne kaip rašydamas naują įsakymą, bet kaip tą, kurį turėjome nuo pradžios, – kad mylėtume vieni kitus.
^1.6 O meilė – tai vaikščioti jo įsakymų keliais. Toks ir yra įsakymas, kurį girdėjote nuo pradžios: kad vaikščiotumėte meilės keliais.

Klaidintojai
^1.7 Po pasaulį pasklido daug suvedžiotojų, kurie nepripažįsta, kad Jėzus Kristus yra atėjęs kūne. O toks žmogus yra apgavikas ir antikristas.
^1.8 Žiūrėkite, kad nepražudytumėte, ką esate nuveikę, bet kad gautumėte visą užmokestį.
^1.9 Kas tik peržengia ribą ir nesilaiko Kristaus mokslo, neturi Dievo. Kas laikosi mokslo, tas turi ir Tėvą, ir Sūnų.
^1.10 Jei kas ateina pas jus ir neatsineša šitokio mokslo, to nepriimkite į namus ir nesveikinkite,
^1.11 nes kas jį sveikina, dalyvauja jo piktuose darbuose.

Pabaiga
^1.12 Turėčiau dar daug ką jums rašyti, bet nenoriu to daryti ant papiruso ir rašalu. Aš tikiuosi pas jus atvykti ir pasikalbėti gyvu žodžiu, kad mūsų džiaugsmas būtų tobulas.

^1.13 Tave sveikina išrinktosios tavo sesers vaikai.