Dangiškasis Tėve! Vienydamasis su Jėzaus ir Marijos nuopelnais, aš aukoju Tau už vargšes vėles skaistykloje visus savo gyvenimo nuopelningus darbus, taip pat visus darbus, kurie bus paaukoti už mane po mano mirties. Šiuos darbus aš perduodu į Nekaltosios Mergelės Marijos rankas, kad ji pritaikytų juos toms sieloms, kurias jos išmintis ir motiniška meilė pirmiausiai nori išvaduoti iš skaistyklos. Dieve, maloningai priimk šią auką ir padėk man kasdien augti Tavo malonėje. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Retesnė įžvalga susijusi su „merito perdavimo“ (translatio meritorum) koncepcija. Šventųjų nuopelnai, ypač Kristaus begaliniai nuopelnai, yra tarsi bendras iždas, kurį Bažnyčia gali paskirstyti. Didvyriškas meilės aktas yra ypač galingas, nes jis apima ne tik jau įvykdytus darbus, bet ir tuos, kurie bus atlikti ateityje, įtraukiant juos į amžinąją auką. Tai reikalauja ne tik gailestingumo, bet ir gilios pasitikėjimo Dievo teisingumu bei Marijos užtarimo galia. Šis pasišventimas yra savotiška „dvasinė paveldėjimo sutartis“, kurioje gyvieji tampa tarpininkais tarp Dievo ir tų, kurie dar laukia pilnos dangaus šviesos. Tai rodo meilės universalumą, apimantį visus laiko matmenis.