Dieviškasis Jėzau, įsikūnijęs Dievo Sūnau! Kad mus išgelbėtum, Tu panorėjai gimti tvarte, gyvenai skurde, varge ir kančiose, o po to numirei baisiuose skausmuose ant kryžiaus. Meldžiu Tave, mano mirties valandą tark savo dieviškajam Tėvui: Tėve, atleisk jam! Tark savo mylimajai Motinai: Štai, tavo sūnus! Tark mano sielai: Dar šiandien tu būsi su manimi rojuje! Mano Dieve, mano Dieve, neapleisk manęs tą valandą! Trokštu, mano Dieve, Tu esi gyvojo vandens šaltinis mano sielai. Mano gyvenimas praeis lyg šešėlis, dar minutė, ir visa bus atlikta. Todėl dar šiandien, garbingasis Išganytojau, aš nuo dabar atiduodu savo dvasią į Tavo rankas visai amžinybei. Viešpatie Jėzau, priimk mano sielą! Amen.
Įdomu tai, kad ankstyvojoje krikščioniškoje ikonografijoje mirties valanda buvo siejama su Jėzaus kryžiaus aukos priėmimu kaip asmeninio išganymo akto. Tai nebuvo tik maldavimas atleidimo, bet ir įsitraukimas į Kristaus auką. Teologiniu požiūriu, mirties valanda yra paskutinis asmeninis susitikimas su Dievu, kurio metu žmogaus laisva valia dar kartą patvirtina arba atmeta visą gyvenimą. Ši paskutinė valia, vadinama *terminus a quo* (pradžios taškas) amžinybei, turi didžiulę teologinę reikšmę, nes ji užplombuoja sielos padėtį. Todėl prašymas „Viešpatie Jėzau, priimk mano sielą“ yra ne tik emocinis šauksmas, bet ir teologinis pripažinimas Kristaus kaip vienintelio tarpininko tarp Dievo ir žmogaus. Tai yra paskutinis tikėjimo liudijimas, užtikrinantis perėjimą į tą amžinąją Tėvo buveinę, kurios troško gyvojo vandens šaltinis.