Budizmo Pali kanone, „Alagaddupama Sutta“ pateikia vieną iš ryškiausių alegorijų – „Plausto“ palyginimą. Ši istorija perteikia Budos mokymą apie tai, kaip reikia suprasti Dharmą – ne kaip galutinį tikslą, bet kaip priemonę.
Pasakojama apie žmogų, kuris nori pereiti sraunią upę. Jis susirenčia plaustą, sėkmingai persikelia į kitą krantą ir pagalvoja: „Šis plaustas man labai padėjo, todėl nešiuosi jį toliau ant pečių per miškus ir kalnus.“ Buda sako, kad toks sprendimas būtų kvailas – plaustą reikia palikti krante, nes jis atliko savo paskirtį.
Prasmė
- Dharma (mokymas) yra priemonė, padedanti „persikelti“ iš kančios į nušvitimą.
- Religinės doktrinos nėra galutinis tikslas – jos tik nurodo kelią.
- Nušvitimas pasiekiamas tada, kai žmogus suvokia, jog nereikia prisirišti net prie pačių mokymų.
- Alegorija yra perspėjimas prieš fanatizmą: prisirišimas prie doktrinų gali tapti kliūtimi, o ne pagalba.
Ši „Plausto“ alegorija tapo kertiniu budizmo mokymo vaizdiniu, pabrėžiančiu, kad tikrasis tikėjimas yra tiesioginė patirtis ir išsilaisvinimas, o ne doktrinų kaupimas ar jų saugojimas.
Žmogus ir plaustas
Žmogus stovėjo prie didelės, sraunios upės. Kitoje pusėje – saugus krantas, žalia pieva, medžių šešėlis. Šioje – tik potvynis, purvas ir baimė.
Jis apsidairė: aplinkui gulėjo rąstai, šakos, lianos. „Jei nepersikelsiu dabar, žūsiu,“ – pagalvojo.
Ėmėsi darbo. Suriso rąstus, apipynė lianomis, padarė tvirtą plaustą. Įlipo, irklavo iš visų jėgų, kovėsi su srove, kol pagaliau kojos palietė kitą krantą.
Atsiklaupė ant žolės, apkabino žemę ir ėmė juoktis iš džiaugsmo.
Tada atsistojo, užsikėlė plaustą ant pečių ir tarė:
„Šitas plaustas mane išgelbėjo! Jis toks geras, toks naudingas! Nešiosiu jį visur, kad niekada nepamirščiau, kaip jis mane išnešė.“
Ir nuėjo toliau – per pievas, per miškus, per kalnus. Plaustas spaudė pečius, trynė odą, kliuvo už kiekvieno medžio. Žmonės juokėsi iš tolo, vaikai bėgo iš paskos ir šaukė: „Ei, dėdė, kam tau plaustas dykumoje?“
O jis vis ėjo ir ėjo, kol galiausiai parkrito iš nuovargio.
Tada prie jo priėjo Buda ir ramiai paklausė:
– Kodėl nešiojiesi plaustą, žmogau?
– Nes jis mane išgelbėjo!
– Tai buvo priemonė, o ne tikslas. Kol reikėjo keltis per upę – plaustas buvo brangiausias daiktas pasaulyje. Dabar jis tik našta.
Palik plaustą čia, krante. Tegul juo naudojasi kiti, kurie dar šioje pusėje. O tu eik toliau lengvas.
Žmogus nuleido plaustą ant žemės. Pečiai atsitiesė, nugara liovėsi skaudėjusi. Jis nusijuokė ir nuėjo tuščiomis rankomis.
Buda mokiniams tarė:
„Taip ir su mano Dharma. Ji – plaustas, ne krantas. Naudokite ją, kad persikeltumėte per kančios upę. Bet kai pasieksite kitą pusę – palikite ją.
Kas nešiojasi Dharmą ant pečių jau nušvitęs, tas kvailesnis už kvailiausio. Kas prie jos prisiriša – tas niekada nebus laisvas.“