Xangô, jorubų kalba vadinamas Ṣàngó, yra viena iš galingiausių ir karščiausių Orixás figūrų – perkūnijos, teisingumo, ugnies ir valdžios dievas. Jo vardas reiškia „tas, kuris dunda“, ir šis vardas tiksliai apibūdina jo prigimtį: jis yra griaustinio balsas, dangaus jėga, įsikūnijusi teisybėje ir jėgoje.
Jorubų mitologijoje Xangô buvo ne tik dievybė, bet ir realus žmogus – karalius, valdęs miestą Oyó senovės Nigerijoje. Sakoma, kad jis buvo trečiasis Oyó karalius, garsėjęs savo išmintimi, bet ir stipriu temperamentu. Legenda byloja, kad Xangô turėjo galią iš burnos išleisti ugnį ir valdyti perkūniją. Tačiau ši galia buvo dvipusė – kai kada ji jį pakylėdavo, o kai kada sunaikindavo viską aplink.
Viename iš pasakojimų sakoma, kad kartą Xangô supyko ir, iškėlęs rankas į dangų, paleido žaibus, kurie sunaikino jo paties rūmus ir dalį miesto. Supratęs, kad padarė žalos savo žmonėms, jis giliai gailėjosi ir pasitraukė į kalną Koso, kur, sakoma, pakilo į dangų ir tapo Orixá – dieviškos ugnies ir teisingumo valdovu. Dėl to jį vadina ne tik valdovu, bet ir tuo, kuris išmoko savo klaidas paversti išmintimi.
Candomblé tradicijoje Xangô yra jėga, kuri palaiko tvarką pasaulyje. Jis baudžia melą, neteisybę ir išdavystę, bet kartu apdovanoja tiesą, sąžiningumą ir drąsą. Sakoma, kad jo žaibas krinta tik ten, kur reikia – niekada atsitiktinai. Dėl šios priežasties jis laikomas dangiškuoju teisėju. Jo sprendimai greiti, bet visada teisingi.
Jo simbolis – dviašmenis kirvis, vadinamas oxé, kuris reiškia pusiausvyrą tarp teisingumo ir galios. Šis kirvis taip pat primena, kad kiekviena valdžia turi dvi puses: viena gina, kita baudžia. Xangô garbei atliekami ritualai su ritmingais būgnais, vadinamais ilé batá, kurių garsas primena griaustinį. Šokėjai, įkūnijantys Xangô energiją, juda stipriai, plačiai, tarsi mėtytų ugnies kibirkštis.
Jo spalvos – raudona ir balta, simbolizuojančios ugnį ir šviesą, karštį ir tiesą. Maistas, aukojamas jam, dažnai yra raudonas: delno vyno, keptos kukurūzų košės ar avienos patiekalai. Candomblé šventyklose Xangô garbei dega raudonos žvakės, o jo altoriuose dedami akmenys, surinkti nuo kalnų ar vietų, kur trenkė žaibas.
Xangô buvo vedęs tris dievybes – Iansã, Obá ir Oxum. Iansã, vėjų ir audrų valdovė, buvo jo aistringiausia mylimoji, kuri dažnai lydėdavo jį į mūšius. Obá simbolizavo jo ištikimybę ir kantrybę, o Oxum – švelnumą ir išmintį. Kiekviena iš šių sąjungų parodo skirtingą Xangô prigimties aspektą – nuo jėgos iki emocinio gilumo.
Jorubų posakyje sakoma: „Kur dunda Xangô, ten išsivalo melas.“ Šis priežodis perteikia jo esmę – ugnis naikina, bet kartu apvalo. Jo žaibai nėra tik bausmė, jie išvalo pasaulį nuo neteisybės. Todėl Candomblé bendruomenėse žmonės dažnai kreipiasi į jį maldose, kai ieško tiesos teismuose, kai reikia stiprybės ginant teisingą dalyką ar priimant sunkų sprendimą.
Kultūriškai Xangô įkūnija idealų valdovą – tą, kuris valdo su jėga, bet ir su atsakomybe. Jis moko, kad valdžia be išminties yra griovimas, o teisingumas be gailestingumo – smurtas. Ši pamoka atliepia seną jorubų pasaulėžiūrą, kurioje dievai nėra tobuli, bet jie padeda žmonėms rasti pusiausvyrą tarp žmogiškojo ir dieviškojo.
Iš Iansã ir Xangô santykių kilęs vienas gražiausių mitų: kai jis dundėjo dangų, Iansã bėgo paskui, skleisdama vėją, ir kartu jie sukūrė audrą. Todėl kiekvieną kartą, kai audra prasideda, tikintieji sako – „tai Xangô ir Iansã šoka“. Šis mitas jungia meilę ir gamtos jėgas, parodydamas, kad emocijos gali būti ne silpnybė, o kūrybinė galia.
Xangô garbinamas ne tik Brazilijoje, bet ir Kuboje (Santería tradicijoje jis vadinamas Changó), Haitije bei Nigerijoje. Jo vardas tapo sinonimu teisingumui. Net šiuolaikinėje Brazilijos kalboje frazė „pela força de Xangô“ – „Xangô jėga“ – reiškia siekį tiesos ar moralinės stiprybės.
Vienoje senovinėje giesmėje apie jį sakoma:
„Kai dunda Xangô, žemė klauso. Kai jis tyli, teismai netenka jėgos.“
Ši eilutė perteikia jo prigimtį – jis nėra nuolatinis triukšmas, bet jėga, kuri prabyla tik tada, kai to reikia.
Xangô yra tvarkos šauksmas pasaulyje, kuriame žmonės linkę pamiršti tiesą. Jo žaibas – ne kerštas, o priminimas, kad viskas, kas sukurta iš melo, galiausiai sudegs. Todėl sakoma, kad Xangô nedaro klaidų: jis nebaudžia, jis tik grąžina daiktus į jų tikrą vietą.