Visi popiežiai, sąrašas

Šis puslapis skirtas nuosekliam visų Katalikų Bažnyčios popiežių pristatymui – nuo apaštalo šventojo Petro, kuris, pasak tradicijos, buvo pirmasis Romos vyskupas, iki šių laikų. Per beveik du tūkstantmečius keitėsi imperijos, kalbos, civilizacijos formos, bet popiežiaus tarnystė liko kaip nenutrūkstama grandinė – kartais spindinti šventumu ir didybe, kartais klupinėjanti tarp žemiškų ambicijų, bet visada veikianti istorijos centre.

Kiekvienam iš 266 popiežių skirta trumpa apžvalga, kurioje nurodytos pontifikato datos, numeris ir trijų sakinių aprašymas. Tekstai parengti remiantis istoriniais šaltiniais ir teologiniu kontekstu, stengiantis parodyti ne tik oficialius faktus, bet ir žmogišką, dvasinę ar politinę kiekvieno laikotarpio įtampą.

Šis sąrašas gali būti naudingas tiek tiems, kurie domisi Bažnyčios istorija, tiek ieškantiems įkvėpimo iš šventųjų, reformatorių, diplomatų ar kankinių, kurie stovėjo prie krikščionybės vairo skirtingais amžiais ir skirtingose aplinkybėse.

Visi popiežiai, sąrašas

1. Šventasis Petras. Apie 33–64 Šventasis Petras. Apaštalas Petras laikomas pirmuoju popiežiumi. Jėzus jį pavadino uola, ant kurios statys savo Bažnyčią (Mt 16,18). Romoje nukryžiuotas aukštyn kojomis apie 64 metus.
2. Šventasis Linas. Apie 64–76 Šventasis Linas. Popiežiumi tapo po Petro mirties. Minimas Naujojo Testamento antrame laiške Timotiejui (2 Tim 4,21). Tradiciškai laikomas pirmuoju, įvedusiu galvos apdangalų taisyklę moterims liturgijoje.
3. Šventasis Anakletas (Kletus). Apie 76–88 Šventasis Anakletas (Kletus). Valdė Bažnyčią per Neronui artimą laikotarpį. Įkūrė kunigų kolegiją Romoje. Mirė kankinio mirtimi.
4. Šventasis Klemensas I. Apie 88–97 Šventasis Klemensas I. Parašė garsųjį „Laišką korintiečiams“, raginantį taikai ir tvarkai. Buvo vienas pirmųjų, aiškiai kalbėjusių apie vyskupų įpėdinystę. Manoma, kad mirė ištremtas į Krymą.
5. Šventasis Evaristas. Apie 97–105 Šventasis Evaristas. Kilęs iš Graikijos, bet popiežiumi tapo Romoje. Paskyrė septynis diakonus, kad padėtų vyskupui. Galėjo mirti kaip kankinys, nors tai nėra patvirtinta.
6. Šventasis Aleksandras I. Apie 105–115 Šventasis Aleksandras I. Jam priskiriamas kryžiaus ženklinimo vandeniu paprotys ir šventinto vandens naudojimas. Vystė liturginę tvarką, kai Bažnyčia dar buvo persekiojama. Manoma, kad mirė kaip kankinys valdant imperatoriui Trajanui.
7. Šventasis Sikstas I. Apie 115–125 Šventasis Sikstas I. Popiežiumi tapo apie 115 metus, valdant imperatoriui Hadrianui. Jo pontifikato metu sustiprėjo ryšys tarp Romos ir kitų bendruomenių. Galėjo įtvirtinti eucharistinės liturgijos struktūrą.
8. Šventasis Telesforas. Apie 125–136 Šventasis Telesforas. Graikų kilmės atsiskyrėlis, kuris tapo popiežiumi ir įvedė Kalėdų nakties mišių šventimą. Valdė apie vienuolika metų, kai Bažnyčia išgyveno palyginti ramesnį laikotarpį. Tradiciškai laikomas kankiniu.
9. Šventasis Higinas. Apie 136–140 Šventasis Higinas. Kilęs iš Atėnų, filosofinio išsilavinimo popiežius, vadovavęs Bažnyčiai sudėtingu gnosticizmo plitimo metu. Priskiriamas bažnytinių pareigybių tvarkos įvedimas – skirtis tarp kunigų ir vyskupų. Greičiausiai mirė Romoje, tačiau kankinystė nepatvirtinta.
10. Šventasis Pijus I. Apie 140–155 Šventasis Pijus I. Vadovavo Bažnyčiai ilgą laiką – apie penkiolika metų, kai sparčiai augo bendruomenės. Jo laikais aiškiau išryškėjo skirtis tarp ortodoksų tikėjimo ir įvairių erezijų. Yra galimybė, kad jis buvo kankinys, nors šaltiniai nevieningi.
11. Šventasis Anicetas. Apie 155–166 Šventasis Anicetas. Kovojo su gnosticizmu ir palaikė aiškią apaštališkos tradicijos liniją. Susitiko su šventuoju Polikarpu, kad aptartų Velykų šventimo datas, tačiau nesutarimai liko neišspręsti. Tikėtina, kad mirė kaip kankinys.
12. Šventasis Sotero. Apie 166–175 Šventasis Sotero. Popiežiumi buvo sunkiu laikotarpiu, kai persekiojimai vėl suintensyvėjo. Rūpinosi vargšais ir našlėmis, skatino meilės veiksmus tarp krikščionių. Jo pontifikatas truko apie devynerius metus.
13. Šventasis Eleuterijus. Apie 175–189 Šventasis Eleuterijus. Priskiriamas sprendimas dėl maisto švarumo – leido krikščionims valgyti viską, kas Dievo sukurta. Galbūt atsakė į britų krikščionių prašymą dėl tikėjimo išaiškinimo. Baigė gyvenimą taikoje, bet pagerbtas kaip šventasis.
14. Šventasis Viktoras I. Apie 189–199 Šventasis Viktoras I. Pirmasis afrikiečių kilmės popiežius, tvirtai gynė romėnų Velykų šventimo datą. Griežtai pasisakė prieš montanizmą ir kitas erezijas. Tikėtina, kad mirė kankinio mirtimi.
15. Šventasis Zeferinas. Apie 199–217 Šventasis Zeferinas. Jo laikais kilo daug teologinių ginčų apie Trejybę ir Kristaus prigimtį. Nors pats buvo ne mokslininkas, rėmė teologą Hipolitą. Išgyveno stiprius spaudimus tiek iš valdžios, tiek iš vidinių nesutarimų.
16. Kalikstas I. Apie 217–222 Kalikstas I. Buvęs vergas, vėliau vadovavo Romos Bažnyčiai ir pasižymėjo gailestingumo teologija. Leido atleisti ir sunkiausius nusikaltimus, kas sukėlė prieštaravimų. Mirė kaip kankinys per riaušes arba išpuolį.
17. Urbanas I. Apie 222–230 Urbanas I. Popiežiumi tapo taikos laikotarpiu valdant imperatoriui Aleksandrui Severui. Skatino turto paaukojimą Bažnyčiai ir palaikė naujų tikinčiųjų krikštą. Laidotas prie Kaliksto katakombų.
18. Poncianas. 230–235 Poncianas. Ištremtas kartu su Hipolitu į Sardiniją, kur abu mirė kankinių mirtimi. Atsistatydino pats, kad Bažnyčia galėtų turėti naują ganytoją. Jo sprendimas laikomas pirmuoju sąmoningu popiežiaus atsistatydinimu.
19. Anteras. 235–236 Anteras. Trumpai valdė – vos kelis mėnesius. Įsakė rinkti kankinių aktus ir tvarkyti jų atminimą. Greičiausiai mirė kaip kankinys.
20. Fabijonas. 236–250 Fabijonas. Pagarsėjo tuo, kad, pasakojama, Šventoji Dvasia nusileido ant jo kaip balandis rinkimų metu. Reformavo Bažnyčios administravimą ir padalijo Romą į diakonijas. Nukankintas per Decijaus persekiojimus.
21. Kornelijus. 251–253 Kornelijus. Priešinosi rigoristams, ypač Novacijui, kuris nepripažino atleidimo atsižadėjusiems tikėjimo. Gynė nuosaikų gailestingumo kelią. Mirė tremtyje, laikomas kankiniu.
22. Lucijus I. 253–254 Lucijus I. Trumpai ėjo pareigas, bet buvo ištremtas ir vėliau grįžo į Romą. Gynė atgailos galimybę tiems, kurie išsižadėjo tikėjimo per persekiojimus. Tikėtina, kad mirė natūralia mirtimi.
23. Stefanus I. 254–257 Stefanus I. Ginčijosi su kitais vyskupais dėl pakartotinio krikšto klausimo. Laikėsi nuostatos, kad krikštas galioja net jei suteiktas eretiko. Mirė per persekiojimus, bet kankinystė nėra aiškiai patvirtinta.
24. Sikstas II. 257–258 Sikstas II. Popiežiumi tapo vos prieš pat Valerijano persekiojimų bangą. Nukirsdintas Romoje per viešą egzekuciją, kai vadovavo mišioms. Mirė kartu su savo diakonais, tarp jų – šventuoju Laurynu.
25. Dionizas. 260–268 Dionizas. Atstatė Bažnyčios gyvenimą po žiaurių persekiojimų. Gynė Trejybės mokymą prieš klaidinančius aiškinimus. Pirmasis popiežius, oficialiai pavadintas Dionizu.
26. Felix I. 269–274 Felix I. Įtvirtino doktriną apie Kristaus vienybę su Tėvu eucharistijoje. Pripažintas kaip aiškios ortodoksijos gynėjas. Tikėtina, kad mirė taikiai.
27. Eutichijanas. 275–283 Eutichijanas. Skatino šventųjų kankinių kultą ir jų laidojimą katakombose. Jo pontifikato metu Bažnyčia nepatyrė stiprių persekiojimų. Laidotas šalia kitų popiežių Kaliksto katakombose.
28. Kajus. 283–296 Kajus. Galimai kilęs iš Dalmatijos, galbūt giminė su imperatoriumi Diokletianu. Jo laikais Bažnyčia dar veikė pogrindyje, bet augo. Mirė taikoje, pagerbtas kaip šventasis.
29. Marcelinas. 296–304 Marcelinas. Valdant Diokletianui, persekiojimai tapo žiaurūs ir sistemingi. Kai kurie šaltiniai teigia, kad jis kurį laiką atsisakė tikėjimo, bet vėliau atgailavo. Mirties aplinkybės neaiškios.
30. Marcelas I. 308–309 Marcelas I. Atkūrė Bažnyčios tvarką po persekiojimų ir parėmė atgailos discipliną. Susidūrė su priešiškumu iš tų, kurie nesutiko su griežtais atgailos reikalavimais. Ištremtas ir mirė išeivijoje.
31. Euzebijus. 309–310 Euzebijus. Vadovavo trumpai, bet griežtai sprendė su atgaila susijusius nesutarimus po Diokletiano persekiojimų. Konfliktai su šalininkais, kurie norėjo švelnesnės laikysenos, lėmė jo ištremimą. Mirė Sicilijoje, pagerbtas kaip kankinys.
32. Milcijadas. 311–314 Milcijadas. Tapęs popiežiumi po persekiojimų pabaigos, išgyveno didelį Bažnyčios perėjimą į viešą gyvenimą. Jo laikais imperatorius Konstantinas grąžino krikščionims jų turėtą turtą. Buvo laikomas taikingu ir šventu ganytoju.
33. Silvestras I. 314–335 Silvestras I. Popiežiavo Konstantino laikais, kai Bažnyčia įgavo politinės galios. Tradicija jį sieja su Pirmojo Nikėjos Susirinkimo autoritetu, nors pats jame nedalyvavo. Jo vardas susijęs su daugybe bažnytinių privilegijų įtvirtinimu.
34. Morkus. 336 Morkus. Popiežiavo vos kelis mėnesius, bet suspėjo reorganizuoti Romos parapijas. Įkūrė pirmąją titulinę bažnyčią – San Marco. Mirė taikiai, o jo kapas tebėra šioje bažnyčioje.
35. Julijus I. 337–352 Julijus I. Tvirtai gynė Nikėjos tikėjimo išpažinimą prieš arijonizmą. Palaikė šventąjį Atanazą Aleksandrijos patriarchate. Jo laikais stiprėjo Romos autoritetas visos Bažnyčios mastu.
36. Liberijus. 352–366 Liberijus. Popiežiavo sunkiais teologinių konfliktų laikais, ypač dėl arijonizmo. Iš pradžių ištremtas, vėliau grįžo į sostą, bet jo laikysena tebėra prieštaringai vertinama. Nepaisant to, jis buvo populiarus tarp tikinčiųjų.
37. Damazas I. 366–384 Damazas I. Siekė iškelti Romos autoritetą prieš rytines Bažnyčias. Jo nurodymu šventasis Jeronimas parengė Vulgatą – lotynišką Biblijos vertimą. Taip pat rūpinosi katakombų tvarkymu ir kankinių atminimu.
38. Siricijus. 384–399 Siricijus. Pirmasis popiežius, kuris pats save oficialiai pavadino „papa“. Rūpinosi dvasininkų drausme ir celibato klausimais. Jo vadovavimo metu Bažnyčia dar labiau įgijo organizacinio vientisumo.
39. Anastazijus I. 399–401 Anastazijus I. Smerkė Origeno mokymą kaip nepriimtiną. Pasižymėjo pamaldumu ir paprastu gyvenimo būdu. Jo pontifikatas laikomas sąžiningo ganytojo pavyzdžiu.
40. Inocentas I. 401–417 Inocentas I. Gynė Romos primatą prieš Konstantinopolį ir kitus Rytų vyskupus. Jo metu įvyko Romos nusiaubimas vandalų 410 metais. Palaikė aiškią Bažnyčios drausmę ir tikėjimo doktriną.
41. Zosimas. 417–418 Zosimas. Jo pontifikatas pasižymėjo ginčais dėl Pelagijaus mokymo, kurį iš pradžių priėmė, bet vėliau pasmerkė. Susidūrė su dideliu pasipriešinimu iš Šiaurės Afrikos vyskupų. Mirė staiga, nespėjęs iki galo sutvarkyti kilusių nesutarimų.
42. Bonifacas I. 418–422 Bonifacas I. Buvo išrinktas po prieštaringų rinkimų, kai tuo pačiu metu popiežiumi paskelbtas ir Eulalijus. Galiausiai imperatorius pripažino Bonifacą teisėtu popiežiumi. Pasmerkė pelagijonizmą ir palaikė griežtą Bažnyčios discipliną.
43. Celestinas I. 422–432 Celestinas I. Siuntė šventąjį Patriką į Airiją skelbti Evangelijos. Gynė ortodoksinį tikėjimą prieš nestorianizmą ir vadovavo Bažnyčiai Efeso Susirinkimo metu. Jo valdymo laikotarpiu Romos autoritetas dar labiau išaugo.
44. Sikstas III. 432–440 Sikstas III. Vadovavo po Efeso Susirinkimo, kai reikėjo atkurti vienybę tarp rytų ir vakarų Bažnyčių. Prižiūrėjo Santa Maria Maggiore bazilikos statybą. Skatino gailestingumą ir socialinę pagalbą.
45. Leonas I Didysis. 440–461 Leonas I Didysis. Vienas reikšmingiausių popiežių, aiškiai išdėstė Kristaus dvilypę prigimtį savo „Tomu Leoniui“. Sutiko hunų vadą Atilą ir, kaip manoma, sustabdė jo puolimą prieš Romą. Tapo pirmuoju popiežiumi, kuriam suteiktas titulas „Didysis“.
46. Hilarijus. 461–468 Hilarijus. Dalyvavo Efeso Susirinkime dar prieš tapdamas popiežiumi, kur gynė romėnų poziciją. Kaip popiežius, tęsė Leonui būdingą Bažnyčios autoriteto stiprinimą. Daug dėmesio skyrė Romos bažnytinės teisės tvarkymui.
47. Simplicijus. 468–483 Simplicijus. Vadovavo Bažnyčiai griūvant Vakarų Romos imperijai. Stengėsi išlaikyti Bažnyčios stabilumą politinės sumaišties metu. Gynė ortodoksiją prieš įvairias erezijas, ypač monofizitizmą.
48. Feliksas III (arba II). 483–492 Feliksas III (arba II). Priešinosi imperatoriui Zenonui, kuris siekė sutaikyti ortodoksus ir monofizitus kompromisiniais dokumentais. Pirmasis aiškiai pabrėžė popiežiaus teisę nepriklausyti nuo imperatoriaus valios. Laikomas Gelazijaus I seneliu.
49. Gelazijus I. 492–496 Gelazijus I. Tvirtai apibrėžė Bažnyčios ir valstybės santykį, skelbdamas dvi valdžias – dvasinę ir pasaulietinę. Gynė Romos vyskupo primatą prieš Rytų patriarchus. Priskiriama daug raštų apie liturgiją, mokymą ir bažnytinę drausmę.
50. Anastazijus II. 496–498 Anastazijus II. Bandė sutaikyti Vakarų ir Rytų Bažnyčias, švelnindamas požiūrį į monofizitus. Dėl to kai kurie laikė jį per silpnu tikėjimo gynėju. Mirė staiga, o vėlesni šimtmečiai vertino jį prieštaringai.
51. Simachas. 498–514 Simachas. Jo pontifikatas paženklintas sunkiu schizmos laikotarpiu, kai su antipopiežiumi Laurencija buvo kovojama dėl teisėto valdymo. Gynė popiežiaus autoritetą nuo pasaulietinės valdžios kišimosi. Statė bažnyčias ir stiprino Romos autoritetą.
52. Hormizdas. 514–523 Hormizdas. Palaikė Ortodoksiją Rytuose ir sėkmingai užbaigė Akakijaus schizmą tarp Romos ir Konstantinopolio. Pats buvo persų kankinio sūnus. Jo laikais atkurta vienybė su Rytų Bažnyčia.
53. Jonas I. 523–526 Jonas I. Pirmasis popiežius, apsilankęs Konstantinopolyje kaip Vakarų delegatas. Imperatoriaus Teodoriko įsakymu buvo įkalintas ir mirė kalėjime. Laikomas kankiniu.
54. Feliksas IV (arba III). 526–530 Feliksas IV (arba III). Prieš mirtį nurodė savo įpėdinį, tačiau toks veiksmas sukėlė nesutarimų dėl rinkimų tvarkos. Įkūrė bažnyčią šventųjų Kosmo ir Damijono garbei Romoje. Pasižymėjo rūpestingumu dėl liturginės tvarkos.
55. Bonifacas II. 530–532 Bonifacas II. Pirmasis popiežius germanų kilmės, išrinktas remiant Ostgotų karalystei. Jo išrinkimas laikomas ginčytinu dėl imperatoriškos įtakos. Valdė tik dvejus metus, bet tęsė pirmtakų pradėtus darbus.
56. Jonas II. 533–535 Jonas II. Pirmasis popiežius, kuris pasikeitė vardą iš pagoniško į krikščionišką. Įsikišo į ginčus dėl nestorionizmo likučių Galijoje. Pasmerkė piktnaudžiavimą indulgencijomis.
57. Agapetas I. 535–536 Agapetas I. Vyko į Konstantinopolį pas imperatorių Justinianą ir bandė sutaikyti teologinius skirtumus. Nušalino patriarchą Antimą kaip eretiką. Mirė Rytuose eidamas diplomatines pareigas.
58. Silverijus. 536–537 Silverijus. Tapo popiežiumi dėka gotų karaliaus Teodoriko paramos, bet greitai prarado postą. Buvo ištremtas ir nušalintas dėl imperatorienės Teodoros įsikišimo. Mirė tremtyje, laikomas kankiniu.
59. Vigilijus. 537–555 Vigilijus. Jo popiežiavimas paženklintas giliu Rytų ir Vakarų susipriešinimu, ypač dėl „Trys skyrių“ ginčo. Kurį laiką laikytas Konstantinopolyje imperatoriaus. Nors pradžioje pakluso Rytų spaudimui, vėliau gynė Vakarų poziciją.
60. Pelagijus I. 556–561 Pelagijus I. Tapo popiežiumi po ilgų diskusijų dėl Vigilijaus įpėdinystės. Gynė Bažnyčios nepriklausomumą nuo imperatoriškosios valdžios. Jo laikais Italiją niokojo langobardai.
61. Jonas III. 561–574 Jonas III. Pontifikatas vyko langobardų invazijos metu, todėl Bažnyčia turėjo rūpintis ne tik dvasiniais, bet ir socialiniais reikalais. Stengėsi palaikyti ryšius su Rytų imperatoriumi. Mirė 574 m. Romoje.
62. Benediktas I. 575–579 Benediktas I. Valdė per vieną sunkiausių laikotarpių – badą, maro protrūkius ir politinę suirutę. Dėl to daugelis jo darbų liko neužbaigti. Vis dėlto išlaikė Bažnyčios autoritetą sunkiomis sąlygomis.
63. Pelagijus II. 579–590 Pelagijus II. Nesutarė su Konstantinopolio patriarchu dėl titulo „visuotinės Bažnyčios vyskupas“. Jo laikais Italijoje išplito maras, dėl kurio mirė ir pats popiežius. Jis buvo paskutinis popiežius, kurį tvirtino Bizantijos imperatorius.
64. Grigalius I Didysis. 590–604 Grigalius I Didysis. Vienas įtakingiausių popiežių, reformavo liturgiją ir sukūrė Grigališkąjį chorą. Rūpinosi vargšais, siuntė misijas į Angliją ir parašė daugybę teologinių veikalų. Jam priklauso frazė „Dievo tarnas tarno tarnas“.
65. Sabinijanas. 604–606 Sabinijanas. Tęsė Grigaliaus pradėtą politiką, bet sulaukė mažiau liaudies palaikymo. Įtvirtino griežtesnį požiūrį į Bažnyčios turtų valdymą. Jo pontifikatas truko vos dvejus metus.
66. Bonifacas III. 607 Bonifacas III. Imperatoriaus Fokos patvirtinimu užtikrino, kad Romos vyskupui priklauso „visuotinės Bažnyčios galva“ titulas. Mirė vos po devynių mėnesių valdymo. Jo sprendimas turėjo ilgalaikę reikšmę popiežiaus autoritetui.
67. Bonifacas IV. 608–615 Bonifacas IV. Iš pagoniškos Panteono šventyklos padarė Marijos ir visų kankinių bažnyčią. Gavo leidimą tai padaryti iš imperatoriaus. Skatino vienuolinį gyvenimą ir paprastumą.
68. Adeodatas I. 615–618 Adeodatas I. Pirmasis popiežius, kuris naudojo švininį antspaudą (bulla) dokumentuose. Buvo vienuolis, iškeltas į popiežiaus sostą nepaisant savo amžiaus. Rūpinosi dvasininkų teisėmis ir bažnyčių statyba.
69. Bonifacas V. 619–625 Bonifacas V. Įtvirtino bažnyčių statusą kaip prieglobsčio vietas. Įvedė aiškesnes taisykles dėl šventųjų vietų neliečiamumo. Gynė Bažnyčios savarankiškumą prieš pasaulietinę valdžią.
70. Honorius I. 625–638 Honorius I. Popiežiavimo laikais išliko santūrus Monotelitizmo ginče. Vėliau buvo kritikuojamas, kad nepakankamai aiškiai pasmerkė ereziją. Tai sukėlė ginčus net po jo mirties.
71. Severinas. 640 Severinas. Išrinktas popiežiumi, bet jo įšventinimą ilgai vilkino Bizantijos imperatorius. Popiežiumi tapo tik po pusantrų metų laukimo. Valdė trumpai, bet rūpinosi Romos dvasiniu gyvenimu.
72. Jonas IV. 640–642 Jonas IV. Kilmės – dalmatinas, tęsė Grigaliaus I liniją kovoje su erezijomis. Pasižymėjo pamaldumu ir ryšiais su vietinėmis Bažnyčiomis Balkanuose. Laikomas tvirtos ortodoksijos gynėju.
73. Teodoras I. 642–649 Teodoras I. Graikų kilmės, popiežiumi tapo Romoje. Grumėsi su monotelitų mokymu ir siuntė laiškus Rytų vyskupams. Tęsė ryšius su Bizantijos imperatoriumi, bet išlaikė nepriklausomybę.
74. Martynas I. 649–655 Martynas I. Aiškiai pasmerkė Monotelitizmą Laterano susirinkime, už ką buvo suimtas ir ištremtas į Krymą. Ten mirė išsekintas bado ir kankinimų. Paskelbtas kankiniu ir šventuoju.
75. Eugenius I. 654–657 Eugenius I. Buvo išrinktas popiežiumi, kol Martynas dar gyvas tremtyje, todėl jo legitimumas iš pradžių buvo neaiškus. Vis dėlto tęsė Martyno ortodoksinę liniją. Išlaikė taiką su Bizantijos valdžia.
76. Vitalijus. 657–672 Vitalijus. Palaikė popiežiaus autoritetą, bet taip pat stengėsi neprovokuoti Rytų imperatorių. Jo laikais bandyta ieškoti kompromisų tikėjimo klausimais. Baigė gyvenimą Romoje, išsaugojęs Bažnyčios stabilumą.
77. Adeodatas II. 672–676 Adeodatas II. Pasižymėjo paprastumu ir dvasiniu nuolankumu. Atkūrė keletą vienuolynų ir skatino religinį atsinaujinimą. Priešinosi imperatoriaus kišimuisi į Bažnyčios reikalus.
78. Donas. 676–678 Donas. Jo pontifikatas buvo ramus, be didelių politinių ar teologinių audrų. Palaikė ryšius su Konstantinopoliu, bet išlaikė savarankišką Bažnyčios kryptį. Rūpinosi dvasininkų drausme.
79. Agatonas. 678–681 Agatonas. Dalyvavo Trečiajame Konstantinopolio susirinkime, kur Monotelitizmas buvo galutinai pasmerktas. Pripažintas diplomatiniu ir išmintingu vadovu. Jo popiežiavimas žymi tikėjimo vienybės atkūrimą.
80. Leonas II. 682–683 Leonas II. Patvirtino Agatono sprendimus ir galutinai pasmerkė Honoriaus mokymus. Gerai mokėjo graikų kalbą ir palaikė glaudžius ryšius su Rytų Bažnyčia. Popiežiavo trumpai, bet paliko aiškią ortodoksinę poziciją.
81. Benediktas II. 684–685 Benediktas II. Ilgai laukė Bizantijos imperatoriaus patvirtinimo po išrinkimo, todėl pradėjo siekti laisvesnės popiežiaus inauguracijos tvarkos. Puoselėjo liturginį gyvenimą ir Romos dvasinę discipliną. Mirė po pusantrų metų pontifikato.
82. Jonas V. 685–686 Jonas V. Išsilavinęs teologas, pasižymėjęs romumu ir išmintimi. Susitiko su Bizantijos pasiuntiniais ir sutarė dėl Bažnyčios finansų bei prerogatyvų. Mirė vos po metų valdymo.
83. Kononas. 686–687 Kononas. Vyresnio amžiaus graikų kilmės dvasininkas, išrinktas dėl savo šventumo ir taikaus būdo. Jo pontifikatas vyko be didelių konfliktų. Valdė tik vienerius metus.
84. Sergijus I. 687–701 Sergijus I. Tvirtai pasipriešino Trullo susirinkimo nutarimams, kuriuos atmetė dėl nesuderinamumo su Romos tradicija. Palaikė liturginius papročius, tokius kaip „Agnus Dei“ įtraukimas į Mišias. Išgyveno spaudimą iš Bizantijos imperatoriaus.
85. Jonas VI. 701–705 Jonas VI. Kilmės – graikas, siekė taikos su langobardais ir derėjosi su jų karaliumi. Jo pontifikatas išsiskyrė diplomatija ir kruopščiu Romos gynybos organizavimu. Mirė po ketverių metų vadovavimo.
86. Jonas VII. 705–707 Jonas VII. Išsiskyrė meniniu skoniu ir Bažnyčios dekoracijų globojimu, ypač Laterano rūmuose. Vengė politinių konfliktų su imperatoriumi. Jo laikysena Bizantijos atžvilgiu buvo nuosaiki, bet kritikuota Vakarų dvasininkų.
87. Sisinijus. 708 Sisinijus. Popiežiavo vos kelias savaites, sirgdamas jau nuo pat išrinkimo. Nepaisant ligos, sugebėjo duoti nurodymus dėl bažnytinių statybų. Mirė net nespėjęs įsitvirtinti.
88. Konstantinas. 708–715 Konstantinas. Paskutinis popiežius, lankęsis Konstantinopolyje ir tiesiogiai bendravęs su imperatoriumi. Gynė Romos liturgines formas nuo rytinių reformų. Jo pontifikatas laikomas diplomatiškai sėkmingu.
89. Gregorius II. 715–731 Gregorius II. Pradėjo atvirą konfliktą su imperatoriumi Leonu III dėl ikonoklazmo. Rėmė Vokietijos krikščioninimą, palaikė šventąjį Bonifacą. Jo laikais popiežius pradėjo aiškiau reikštis kaip nepriklausomas autoritetas.
90. Gregorius III. 731–741 Gregorius III. Sušaukė sinodą, kuris griežtai pasmerkė ikonoklazmą. Imperatorius atsakė konfiskuodamas popiežiui priklausančias teritorijas. Pradėjo glaudesnius ryšius su frankais.
91. Zacharijus. 741–752 Zacharijus. Paskutinis graikų kilmės popiežius, kuris išlaikė taikius santykius su Bizantija. Patvirtino frankų karaliaus Pipino pakilimą į sostą, taip prisidėdamas prie Karolingų dinastijos iškilimo. Jo laikais Romoje sustiprėjo popiežiaus pasaulinė įtaka.
92. Steponas II. 752–757 Steponas II. Nors oficialiai neįšventintas dėl mirties po išrinkimo, vėliau įrašytas į popiežių sąrašą. Pirmasis popiežius, karūnavęs Frankų karalių Pipiną. Su juo sudarė sąjungą prieš langobardus, taip grindžiant Popiežiaus valstybės pradžią.
93. Paulius I. 757–767 Paulius I. Tęsė brolio Stepono II politiką – palaikė frankus ir priešinosi langobardams. Skatino šventųjų kultą ir relikvijų perkėlimą į Romą. Stengėsi stiprinti popiežiaus autoritetą Italijoje.
94. Steponas III. 768–772 Steponas III. Buvo išrinktas po rimtų vidaus kovų ir antipopiežių keliamų grėsmių. Sušaukė Laterano sinodą, kuris pasmerkė pasauliečių kišimąsi į popiežių rinkimus. Pripažino frankų kaip pagrindinių sąjungininkų svarbą.
95. Adrianas I. 772–795 Adrianas I. Valdė ilgiausiai nuo Grigaliaus I laikų – per 23 metus. Bendradarbiavo su Karoliu Didžiuoju, stiprindamas Popiežiaus valstybę. Pasižymėjo bažnytinės teisės rinkinio – „Dionysiana-Hadriana“ – perdavimu Karoliui.
96. Leonas III. 795–816 Leonas III. Karūnavo Karolį Didįjį Šventosios Romos imperatoriumi 800 m., taip pradėdamas naują epochą Europoje. Išgyveno sąmokslus ir išpuolius prieš save Romoje. Jo laikais sustiprėjo popiežiaus autoritetas kaip dvasinės ir politinės galios centras.
97. Steponas VI. 816–817 Steponas VI. Tapęs popiežiumi po trumpų pirmtakų pontifikatų, greitai įsivėlė į vadinamąją „lavono sinodą“. Teismo metu buvo iškasta pirmtako Formozo palaikų ir paskelbtas jų pasmerkimas. Šis įvykis sukėlė pasipiktinimą ir netrukus Steponas buvo nuverstas.
98. Paskalis I. 817–824 Paskalis I. Stiprino vienuolynų kultūrą ir relikvijų garbinimą. Atnaujino keletą Romos bažnyčių ir papuošė jas mozaikomis. Dėl nesusipratimų su imperatoriumi buvo apkaltintas smurtu, bet išsaugojo autoritetą.
99. Eugenius II. 824–827 Eugenius II. Paskirtas valdant imperatoriui Liudvikui Pamaldžiajam, kuris stipriai įtakojo jo išrinkimą. Įtvirtino Bažnyčios mokyklų plėtrą ir dvasininkų drausmės reformas. Pasižymėjo švelniu būdu ir kompromisine laikysena.
100. Valentinas. 827 Valentinas. Popiežiumi buvo labai trumpai – galbūt tik kelias savaites. Apie jo darbus beveik nieko neišliko. Laikomas taikaus būdo dvasininku, kurį liaudis mėgo dar prieš išrinkimą.
101. Grigalius IV. 827–844 Grigalius IV. Tęsė bendradarbiavimą su Karolingų dinastija ir rėmė imperatorių Liudviką Pamaldųjį. Įtvirtino Visų Šventųjų šventės minėjimą lapkričio 1 d. Rūpinosi Romos miesto gynybinėmis sienomis.
102. Sergijus II. 844–847 Sergijus II. Išrinktas popiežiumi be imperatoriaus pritarimo, todėl sulaukė politinio spaudimo. Jo laikais arabai užpuolė Romą ir sugriovė keletą šventovių. Nors nebuvo populiarus, išlaikė stabilumą.
103. Leonas IV. 847–855 Leonas IV. Po arabų antpuolio atstatė sugriovimus ir pastatė gynybinę sieną – vadinamąjį „Leoninį miestą“. Rūpinosi Romos bažnyčių saugumu ir vienybe. Pasižymėjo ryžtingumu ir statybine veikla.
104. Benediktas III. 855–858 Benediktas III. Jo išrinkimą bandė užginčyti imperatoriškas kandidatas Anastazijus, bet liaudis palaikė Benediktą. Gynė Romos dvasinį autoritetą sunkiu politiniu laikotarpiu. Pasižymėjo kuklumu ir tvirtu tikėjimu.
105. Mikolajus I Didysis. 858–867 Mikolajus I Didysis. Vienas stipriausių IX a. popiežių, gynė popiežiaus viršenybę tiek prieš imperatorių, tiek prieš patriarchą Focijų. Stiprino Bažnyčios nepriklausomybę ir moralinį autoritetą. Pripažintas šventuoju ir didžiuoju popiežiumi.
106. Adrianas II. 867–872 Adrianas II. Leido savo žmonai ir dukrai gyventi Vatikane, nes buvo vedęs dar prieš tapdamas dvasininku. Bandė sutaikyti susiskaldžiusius frankų valdinius. Asmeniškai išgyveno tragediją, kai buvo nužudytos jo šeimos narės.
107. Jonas VIII. 872–882 Jonas VIII. Vienas pirmųjų popiežių, nužudytų dėl politinių priežasčių – galėjo būti nunuodytas ar uždusintas. Kovojo su arabų antpuoliais ir prašė pagalbos iš Vakarų valdovų. Garsėjo drąsa ir aktyvia diplomatija.
108. Marinas I. 882–884 Marinas I. Buvęs diplomatas ir vyskupas, įtvirtino popiežiaus autoritetą Balkanų kraštuose. Pasmerkė klaidingus Focijaus mokymus. Valdė vos dvejus metus, bet paliko ryškų pėdsaką.
109. Adrianas III. 884–885 Adrianas III. Kelionės metu į Vokietiją, kur turėjo dalyvauti imperatoriškuose reikaluose, mirė netikėtai. Jo pontifikatas buvo trumpas, bet aktyvus Bažnyčios tvarkos palaikymui. Vėliau buvo paskelbtas šventuoju.
110. Steponas V. 885–891 Steponas V. Gynė Bažnyčios interesus per politinį chaosą, kai Karolingų imperija byrėjo. Rėmė vargšus ir vienuolynus, rūpinosi liturginės muzikos raida. Stiprino popiežiaus nepriklausomybę nuo pasaulietinių jėgų.
111. Formozas. 891–896 Formozas. Prieštaringai vertinamas popiežius, kurio po mirties kūnas buvo teisiamas vadinamojoje „lavono sinodo“ byloje. Prieš tai pasižymėjo aktyvia diplomatija ir Bažnyčios plėtimu Bulgarijoje. Jo pontifikatas žymi gilų Romos krizės laikotarpį.
112. Bonifacas VI. 896 Bonifacas VI. Valdė vos dvi savaites, o jo popiežiavimą lydėjo ginčai dėl jo ankstesnių bažnytinių nuobaudų. Kai kurie jį laiko neteisėtu popiežiumi. Mirė staiga, galbūt pašalintas.
113. Steponas VI. 896–897 Steponas VI. Žinomas dėl „lavono sinodo“, kuriuo pasmerkė ir pažemino Formozą. Šis veiksmas sukėlė liaudies pasipiktinimą ir destabilizavo popiežiaus autoritetą. Galiausiai pats buvo įkalintas ir nužudytas.
114. Romanas. 897 Romanas. Išrinktas po Stepono VI nuvertimo, bet valdė tik kelis mėnesius. Bandė atkurti taiką po „lavono sinodo“ skandalo. Nušalintas ar miręs neaiškiomis aplinkybėmis.
115. Teodoras II. 897 Teodoras II. Atstatė Formozo garbę ir panaikino jo pasmerkimą. Valdė vos dvidešimt dienų. Jo pontifikatas laikomas taikingu, bet per trumpu padaryti daugiau reformų.
116. Jonas IX. 898–900 Jonas IX. Tęsė Teodoro II kryptį – patvirtino sinodus, grąžinusius Formozui garbę. Siekė uždrausti lavonų teismą amžiams. Rėmė ryšius su Vokietijos karalystėmis.
117. Benediktas IV. 900–903 Benediktas IV. Palaikė Vokietijos karalių Arnulfą ir stiprino frankų ir Romos sąjungą. Gynė Bažnyčios nepriklausomybę. Mirė po trejų metų taikaus valdymo.
118. Leonas V. 903 Leonas V. Valdė labai trumpai – galbūt tik kelias savaites. Nuverstas savo paties kapeliono, kuris tapo antipopiežiumi. Jo popiežiavimas liko beveik be pėdsako.
119. Sergijus III. 904–911 Sergijus III. Sugrąžino pasmerkimą Formozui, taip vėl pakurstydamas nesutarimus. Jo laikais prasidėjo vadinamasis pornokratijos laikotarpis – kai popiežių sprendimus veikė romėnų aristokratės. Nepaisant to, įtvirtino savo valdžią jėga.
120. Anastazijus III. 911–913 Anastazijus III. Popiežiumi tapo valdant Theophylact giminei, kuri faktiškai valdė Romą. Jo pontifikatas vyko be didelių įvykių. Rūpinosi Romos dvasininkų drausme.
121. Landonas. 913–914 Landonas. Išrinktas per trumpą laiką po Anastazijaus mirties. Mažai žinoma apie jo veiklą. Mirė po kelių mėnesių valdymo.
122. Jonas X. 914–928 Jonas X. Iš pradžių buvo Ravenos arkivyskupas, iškeltas į sostą su Theophylact paramos. Kovojo su saracėnais Italijoje ir pasiekė karinę pergalę Garigliano slėnyje. Vėliau įkalintas ir galimai nužudytas politinių intrigų metu.
123. Leonas VI. 928 Leonas VI. Popiežiavo labai trumpai – vos kelis mėnesius. Priklausė Theophylact klanui ir neturėjo realios valdžios. Laikomas tarp silpniausiai žinomų popiežių.
124. Steponas VII. 928–931 Steponas VII. Valdė Romą tuo metu, kai ją faktiškai kontroliavo pasaulietinė aristokratija. Stengėsi išlaikyti Bažnyčios stabilumą sudėtingomis politinėmis sąlygomis. Jo pontifikatas truko dvejus metus.
125. Jonas XI. 931–935 Jonas XI. Tikėtina, kad buvo Marozijos – vienos įtakingiausių to meto moterų – sūnus. Neturėjo savarankiškos valdžios, nes Romos politinė scena buvo visiškai užvaldyta Theophylact šeimos. Valdė formaliai, o realią galią turėjo jo motina.
126. Leonas VII. 936–939 Leonas VII. Išrinktas popiežiumi valdant Alberikui II, realią valdžią turėjusiam Romos bajorui. Skatino vienuolynų reformą ir rėmė Cluny judėjimą. Jo laikais popiežius atliko daugiau dvasinių nei politinių funkcijų.
127. Steponas VIII. 939–942 Steponas VIII. Buvo paskirtas Alberiko II valia ir liko jo šešėlyje. Skelbė moralinio atsinaujinimo poreikį dvasininkijoje. Jo pontifikato metu popiežius neturėjo politinės galios.
128. Marinas II. 942–946 Marinas II. Garsėjo išmintingumu ir ramybe, buvo gerbiamas dėl mokymo ir disciplinos. Tęsė reformų liniją, ypač stiprindamas vyskupų atsakomybę. Popiežiavo taikiai ketverius metus.
129. Agapetas II. 946–955 Agapetas II. Palaikė vienuolynų ir bažnytinės drausmės reformas. Bendradarbiavo su Vokietijos karaliumi Otonu I. Jo pontifikatas išsiskyrė stabilumu ir popiežiaus autoriteto stiprinimu.
130. Jonas XII. 955–964 Jonas XII. Išrinktas vos šešiolikos, pagarsėjo palaidu gyvenimu ir politinėmis intrigomis. Karūnavo Otoną I imperatoriumi, bet vėliau sukilo prieš jį. Buvo pašalintas dėl nedoro elgesio ir mirė smurto aplinkybėmis.
131. Leonas VIII. 963–965 Leonas VIII. Paskirtas imperatoriaus Otono, kai Jonas XII buvo pašalintas. Jo legitimumas ginčytinas, nes išrinktas per gyvo popiežiaus laikotarpį. Po Jono XII mirties trumpai atgavo autoritetą.
132. Benediktas V. 964–966 Benediktas V. Išrinktas Romos dvasininkų, bet imperatorius Otonas jį nuvertė ir ištrėmė. Jo pontifikatas pažymėtas konfliktu tarp Romos ir imperatoriaus valdžios. Mirė tremtyje Vokietijoje.
133. Jonas XIII. 965–972 Jonas XIII. Išrinktas remiant imperatoriui Otonui I, bet greitai buvo ištremtas dėl kilusios maišto bangos Romoje. Vėliau grįžo su imperatoriaus parama ir atstatė tvarką. Stiprino ryšius tarp Bažnyčios ir Šventosios Romos imperijos.
134. Benediktas VI. 973–974 Benediktas VI. Paskirtas imperatoriaus Otono II, bet po jo mirties tapo Romos aristokratų auka. Buvo suimtas ir pasmaugtas kalėjime. Jo mirtis pažymėjo dar vieną popiežiaus nuvertimo epizodą.
135. Benediktas VII. 974–983 Benediktas VII. Išrinktas siekiant stabilizuoti Romą po ankstesnių suirutės metų. Palaikė vienuolių reformas ir kovojo su simonija. Popiežiavo beveik dešimtmetį taikiai ir tvirtai.
136. Jonas XIV. 983–984 Jonas XIV. Buvęs imperatoriaus Otono II kancleris, išrinktas remiant imperatoriui. Įkalintas ir greičiausiai nunuodytas Benedikto VII priešininkų. Valdė trumpai, bet aktyviai.
137. Jonas XV. 985–996 Jonas XV. Popiežiavo neramiais laikais, kai Romą valdė galingos šeimos. Pirmasis kanonizavo šventąjį formalioje procedūroje – šv. Ulrichą. Jo santykiai su imperatoriumi Otonu III buvo permainingi.
138. Grigalius V. 996–999 Grigalius V. Pirmasis vokiečių kilmės popiežius, imperatoriaus Otono III giminaitis. Susidūrė su maištu Romoje ir buvo trumpam nuverstas. Vėliau sugrįžo ir popiežiavo iki savo mirties.
139. Silvestras II. 999–1003 Silvestras II. Išsilavinęs prancūzas, mokėsi arabų matematikos ir mokslo. Artimai bendravo su Otonu III ir siekė vieningos krikščioniškos Europos vizijos. Garsėjo kaip „mokslininkų popiežius“.
140. Jonas XVII. 1003 Jonas XVII. Išrinktas trumpam laikotarpiui, priklausė Romos valdžios intrigoms. Popiežiavo vos kelis mėnesius. Mažai žinoma apie jo darbus.
141. Jonas XVIII. 1003–1009 Jonas XVIII. Išrinktas kontroliuojant Crescentių giminei, kuri tuo metu valdė Romą. Dėl politinių nesutarimų atsistatydino ir mirė vienuolyne. Popiežiavo šešerius metus.
142. Sergijus IV. 1009–1012 Sergijus IV. Galbūt parašė kvietimą atsiimti Jeruzalę iš musulmonų – tai būtų pirmas kryžiaus žygio paminėjimas. Jo pontifikatas buvo palyginti ramus. Kilęs iš paprastos šeimos, žinomas kaip pamaldus ir kuklus žmogus.
143. Benediktas VIII. 1012–1024 Benediktas VIII. Iškilmingai karūnavo imperatorių Henriką II ir atkūrė tvarką Romoje. Kovojo su saracėnais Italijoje ir jūroje. Sustiprino popiežiaus politinį autoritetą.
144. Jonas XIX. 1024–1032 Jonas XIX. Buvo Benedikto VIII brolis, iš pasauliečio tapo popiežiumi vos per kelias dienas. Pripažino Bizantijos patriarcho titulą mainais į politinę paramą. Pasižymėjo labiau diplomatiniais nei dvasiniais sprendimais.
145. Benediktas IX. 1032–1044 Iš galingos Tuskulo giminės, tapo popiežiumi labai jaunas – dar paauglys. Pagarsėjo skandalais, palaidu gyvenimu ir Romos dvasininkijos pasipiktinimu. Galiausiai buvo priverstas pasitraukti iš sosto dėl sukilimų ir spaudimo.
146. Benediktas IX. 1045 Po trumpų politinių permainų jis sugrįžo į sostą, bet tik formaliai, nes iš karto pardavė popiežiaus vietą. Šis veiksmas laikomas vienu žemiausių Bažnyčios istorijos taškų. Valdymas truko labai trumpai ir buvo laikomas neteisėtu.
147. Silvestras III. 1045 Išrinktas tuo metu, kai Benediktas IX buvo pašalintas, bet dar neatsistatydinęs. Popiežiavo vos kelias savaites, nes Benediktas grįžo su ginkluota jėga. Vėliau laikytas antipopiežiumi, nors jo statusas tebėra diskutuojamas.
148. Grigalius VI. 1045–1046 Išpirko popiežiaus sostą iš Benedikto IX, tikėdamas, kad tokiu būdu Bažnyčiai suteiks taiką. Nors turėjo gerus ketinimus, buvo apkaltintas simonija. Atsistatydino po Sutrio sinodo ir išvyko į tremtį.
149. Klemensas II. 1046–1047 Išrinktas su imperatoriaus Henriko III pritarimu per Sutrio sinodą. Karūnavo Henriką imperatoriumi ir siekė atstatyti popiežiaus orumą. Mirė po metų, galbūt nunuodytas.
150. Benediktas IX. 1047–1048 Trečią kartą sugrįžo į popiežiaus sostą, bet prarado paramą tiek Bažnyčios, tiek pasauliečių tarpe. Greitai nuverstas imperatoriaus remiamo kandidato. Tai buvo paskutinis jo bandymas valdyti.
151. Damazas II. 1048 Damazas II. Išrinktas popiežiumi po Benedikto IX atsistatydinimo, bet valdė vos 23 dienas. Greičiausiai buvo nunuodytas, nes jo mirtis įvyko netikėtai. Buvo imperatoriaus Henriko III kandidatas.
152. Leonas IX. 1049–1054 Leonas IX. Vienas iškiliausių XI a. popiežių, pradėjęs rimtas Bažnyčios reformas. Įtvirtino kovą su simonija, dvasininkų vedybine netvarka ir pasauliečių įtaka. Jo laikais įvyko Didžioji schizma tarp Rytų ir Vakarų Bažnyčių.
153. Viktoras II. 1055–1057 Viktoras II. Buvęs vyskupas Vokietijoje, išrinktas Henriko III pageidavimu. Tęsė Leono IX reformų kryptį ir palaikė glaudžius ryšius su imperatoriumi. Po Henriko mirties rūpinosi net jo sūnaus regentyste.
154. Steponas IX. 1057–1058 Steponas IX. Kilęs iš Lotaringijos, buvo vienuolis Cluny judėjime. Siekė Bažnyčios nepriklausomybės ir kovojo su nepotizmu. Mirė netikėtai per kelionę Pietų Italijoje.
155. Mikolajus II. 1058–1061 Mikolajus II. Sušaukė Laterano sinodą, kuris pakeitė popiežiaus rinkimų tvarką – rinkimai perduoti kardinolams. Taip popiežiaus nepriklausomybė nuo pasaulietinės valdžios smarkiai išaugo. Taip pat rėmė normanų ekspansiją į Pietų Italiją.
156. Aleksandras II. 1061–1073 Aleksandras II. Palaikė Grigaliaus reformų judėjimą, skatino dvasininkų dorovinį atsinaujinimą. Remdamas normanus ir kariaudamas su antipopiežiais, įtvirtino Romos autoritetą. Pripažintas kaip stiprus, bet nuosaikus reformatorius.
157. Grigalius VII. 1073–1085 Grigalius VII. Vienas įtakingiausių popiežių, įtvirtinęs Bažnyčios viršenybę prieš imperatorių. Kovojo su Henrikas IV per vadinamąjį Investitūros ginčą ir ištarė garsų „aš myliu teisybę ir neapkenčiu neteisybės“. Mirė tremtyje Salerne, bet laikomas šventuoju.
158. Viktoras III. 1086–1087 Viktoras III. Iš pradžių nenorėjo priimti popiežiaus sosto, bet galiausiai sutiko. Jo pontifikatas buvo trumpas, tačiau tęsė Grigaliaus VII reformų liniją. Patvirtino kankinių ir šventųjų kulto plėtrą.
159. Urbonas II. 1088–1099 Urbonas II. Sušaukė Klermonto susirinkimą ir paragino pradėti Pirmąjį kryžiaus žygį. Palaikė Bažnyčios reformą ir nepriklausomybę nuo pasaulietinės valdžios. Jo kvietimas „Dievas taip nori!“ tapo istorine fraze.
160. Paskalis II. 1099–1118 Paskalis II. Susidūrė su imperatoriaus Henriko V reikalavimais dėl investitūros ir buvo trumpam paimtas į nelaisvę. Vėliau grąžino kompromisinį sprendimą, bet patyrė didelį vidinį spaudimą. Jo valdymas ženklino reformų tęstinumą, bet su dideliais iššūkiais.
161. Gelazijus II. 1118–1119 Gelazijus II. Išrinktas popiežiumi per audringus rinkimus ir tuoj pat buvo sulaikytas imperatoriaus šalininkų. Pabėgo į Prancūziją ir ten toliau vykdė popiežiaus pareigas. Mirė tremtyje, bet buvo ištikimas Grigaliaus VII dvasiai.
162. Kalikstas II. 1119–1124 Kalikstas II. Išsprendė Investitūros ginčą sudarydamas Vormso konkordatą 1122 metais. Sustiprino popiežiaus vaidmenį sprendžiant imperijos ir Bažnyčios konfliktus. Jo pontifikatas žymi kompromisinę pabaigą vienam svarbiausių viduramžių ginčų.
163. Honorijus II. 1124–1130 Honorijus II. Tęsė Bažnyčios vidaus reformas ir palaikė kryžiaus žygių politiką. Susidūrė su įvairiomis vidinėmis opozicijomis, bet išlaikė Romos kontrolę. Stiprino santykius su Anglija ir Prancūzija.
164. Inocentas II. 1130–1143 Inocentas II. Išrinktas per ginčytinus rinkimus, kovojo su antipopiežiumi Anakletu II. Jo pusėn stojo šventasis Bernardas iš Clairvaux, taip užtikrindamas jam pergalę. Dalyvavo 1139 m. Laterano susirinkime, kuris patvirtino reformų kryptį.
165. Celestinas II. 1143–1144 Celestinas II. Popiežiavo vos penkis mėnesius, bet spėjo pradėti švelnesnės laikysenos politiką. Jo pontifikatas ženklino tam tikrą perėjimą nuo griežtų konfliktų prie diplomatijos. Mirė dėl ligos, dar nespėjęs įtvirtinti savo linijos.
166. Lukijus II. 1144–1145 Lukijus II. Susidūrė su Romos senato bandymu atkurti respubliką ir apriboti popiežiaus valdžią. Pats vadovavo ginkluotai gynybai prieš maištininkus, per kurią buvo sunkiai sužeistas. Mirė netrukus po konflikto.
167. Eugenijus III. 1145–1153 Eugenijus III. Cistersų vienuolis ir šventojo Bernardo mokinys, išrinktas netikėtai. Sušaukė Antrąjį kryžiaus žygį, bet jis baigėsi nesėkme. Kūrė teologinę refleksiją apie Bažnyčios pašaukimą ir atsakomybę.
168. Anastazijus IV. 1153–1154 Anastazijus IV. Būdamas garbaus amžiaus, paskirtas kaip kompromisinis popiežius. Išsprendė Anglijos bažnytinį konfliktą ir skatino taiką. Jo pontifikatas buvo trumpas, bet stabilus.
169. Adrianas IV. 1154–1159 (vienintelis anglas popiežius) Adrianas IV. Vienintelis anglas popiežius, tikruoju vardu Nicholas Breakspear. Paskelbė bulę, leidžiančią Anglijai pavergti Airiją, kas turėjo ilgalaikių pasekmių. Mirė užspringęs musės įgėlimu, anot legendos.
170. Aleksandras III. 1159–1181 Aleksandras III. Kovojo su imperatoriumi Frydrichu Barbarosa, remdamas Lombardijos lygą. Pripažintas teisėtu popiežiumi po ilgo ginčo su keliais antipopiežiais. Palaikė šventojo Tomo Becketto kanonizaciją.
171. Lucijus III. 1181–1185 Lucijus III. Sušaukė sinodą Veronoje, kuriame pasmerkė eretikus ir pirmą kartą paminėjo inkvizicijos užuomazgas. Nesutarė su imperatoriumi dėl investitūros ir miestų kontrolės. Mirė ginčuose dėl Popiežiaus valstybės likimo.
172. Urbonas III. 1185–1187 Urbonas III. Priešiškas imperatoriui Barbarosai, konfliktavo dėl pasaulietinės valdžios kišimosi. Sulaukė žinių apie Jeruzalės žlugimą kryžiuočių rankose. Mirė, neištvėręs sukrėtimo, prieš pat Trečiąjį kryžiaus žygį.
173. Grigalius VIII. 1187 Grigalius VIII. Popiežiavo vos porą mėnesių, bet suspėjo paskelbti kvietimą į Trečiąjį kryžiaus žygį. Rėmė taiką tarp krikščioniškų valdovų, kad jie galėtų vienytis. Mirė kelionėje į centrinę Italiją.
174. Klemensas III. 1187–1191 Klemensas III. Susitaikė su Romos senatu ir grąžino popiežiui miesto kontrolę. Skyrė didelį dėmesį Trečiajam kryžiaus žygiui ir ryšiams su šventosiomis žemėmis. Stiprino bažnytinės drausmės sistemą.
175. Celestinas III. 1191–1198 Celestinas III. Devyniasdešimties išrinktas popiežiumi, bet valdė aktyviai. Karūnavo imperatorių Henriką VI ir bandė apriboti jo įtaką Italijoje. Prieš mirtį bandė atsistatydinti, bet nebuvo leista.
176. Inocentas III. 1198–1216 Inocentas III. Vienas galingiausių viduramžių popiežių – skelbė kryžiaus žygius, įtvirtino popiežiaus autoritetą virš karalių. Sušaukė IV Laterano susirinkimą, kuriame įtvirtino daug Bažnyčios dogmų. Jo laikais vyko ketvirtasis kryžiaus žygis, nukreiptas į Konstantinopolį.
177. Honorijus III. 1216–1227 Honorijus III. Tęsė Inocento III liniją ir rūpinosi kryžiaus žygiais bei naujų ordinų – dominikonų ir pranciškonų – patvirtinimu. Karūnavo imperatorių Frydrichą II. Skatino liturginę vienovę ir bažnytinę drausmę.
178. Grigalius IX. 1227–1241 Grigalius IX. Kanonizavo šventąjį Pranciškų Asyžietį ir įkūrė oficialią inkviziciją. Susikirto su imperatoriumi Frydrichu II dėl pasaulietinės valdžios kišimosi. Pasižymėjo aktyvia teisės ir Bažnyčios reformų veikla.
179. Celestinas IV. 1241 Celestinas IV. Popiežiavo tik 17 dienų – išrinktas sunkiu politiniu laikotarpiu po Grigaliaus IX mirties. Nespėjo priimti jokių svarbių sprendimų. Mirė per ilgos konklavos išsekintas.
180. Inocentas IV. 1243–1254 Inocentas IV. Iš pradžių palaikė Frydrichą II, bet vėliau tapo jo griežtu priešininku. Pabėgo į Lyoną, kur sušaukė Bažnyčios susirinkimą ir ekskomunikavo imperatorių. Rėmė misionierius į Mongoliją ir Aziją.
181. Aleksandras IV. 1254–1261 Aleksandras IV. Palaikė pranciškonų ordiną ir gynė Bažnyčios nepriklausomybę nuo imperatorių. Susidūrė su galinga Štaufenų gimine Italijoje. Tęsė inkvizicijos plėtrą ir teologinių disciplinų vystymą.
182. Urbonas IV. 1261–1264 Urbonas IV. Įsteigė Devintinių (Corpus Christi) šventę visai Bažnyčiai. Pasižymėjo teisininko išsilavinimu ir gebėjimu tvarkyti sudėtingus politinius reikalus. Kėlė popiežiaus rezidenciją iš Romos į Orvietą.
183. Klemensas IV. 1265–1268 Klemensas IV. Buvęs teisininkas, glaudžiai bendradarbiavo su Prancūzijos karaliumi Liudviku IX. Palaikė Karolio Anžujiečio atvykimą į Neapolį ir Siciliją. Vengė grįžti į Romą dėl ten vyravusios netvarkos.
184. Grigalius X. 1271–1276 Grigalius X. Sušaukė II Liono susirinkimą, kuriame bandyta suvienyti Rytų ir Vakarų Bažnyčias. Įtvirtino konklavos taisyklę popiežiaus rinkimui. Rėmė kryžiaus žygius ir Bažnyčios vienybę.
185. Inocentas V. 1276 Inocentas V. Dominikonas, žinomas kaip teologas ir filosofas, glaudžiai bendradarbiavo su Tomu Akviniečiu. Popiežiavo vos penkis mėnesius. Bandė sutaikyti Gvelfus ir Gibelinus Italijoje.
186. Adrianas V. 1276 Adrianas V. Popiežiavo labai trumpai – mirė prieš įšventinimą vyskupu. Ketino reformuoti konklavos taisykles. Dantė jį mini „Dieviškojoje komedijoje“ skaistykloje tarp goduolių.
187. Jonas XXI. 1276–1277 Jonas XXI. Portugalų kilmės popiežius, buvęs gydytojas ir filosofas. Mirė tragiškai – užgriuvus bibliotekos luboms jo rūmuose Viterbe. Bandė reformuoti kuriją ir sustiprinti akademinį ugdymą.
188. Mikolajus III. 1277–1280 Mikolajus III. Priklausė įtakingai Orsinių giminei, siekė sustiprinti popiežiaus valdžią Romoje. Pasižymėjo nepotizmu – paskyrė giminaičius į aukštas pareigas. Taip pat rūpinosi Vatikano rūmų plėtra.
189. Martynas IV. 1281–1285 Martynas IV. Prancūzas, artimas Anžujų dinastijai, remdamas Karolį I sukėlė Sicilijos mišparų sukilimą. Tai paskatino didelį pasipriešinimą popiežiaus politikai Italijoje. Valdė iš Viterbo, o ne Romos.
190. Honorijus IV. 1285–1287 Honorijus IV. Iš senos Romos aristokratų giminės Savelli, buvo labai ligotas, bet aktyvus. Palaikė dominikonų ir pranciškonų veiklą. Stengėsi atkurti tvarką Romoje po Martyno IV laikų suiručių.
191. Mikolajus IV. 1288–1292 Mikolajus IV. Pirmasis popiežius iš pranciškonų ordino, skatino vienuolinį gyvenimą ir misijas. Rėmė misionierius į Aziją ir Kiniją, tęsdamas evangelizacijos plėtrą. Valdė taikiai, bet susidūrė su Romos politinėmis intrigomis.
192. Celestinas V. 1294 (atsisakė popiežiavimo – retas atvejis) Celestinas V. Atsiskyrėlis, išrinktas popiežiumi netikėtai, nes trokšta dvasinio paprastumo. Po kelių mėnesių atsistatydino – retas ir istoriškai svarbus atvejis. Po mirties paskelbtas šventuoju, bet tapo simboliu popiežiavimo sunkumų.
193. Bonifacas VIII. 1294–1303 Bonifacas VIII. Įtvirtino popiežiaus galią prieš karalius, paskelbė bulę Unam Sanctam, teigiančią dvasinę valdžią virš pasaulietinės. Konfliktavo su Prancūzijos karaliumi Pilypu IV ir patyrė pažeminimą Ananjio incidento metu. Mirė netrukus po šio sukrėtimo.
194. Benediktas XI. 1303–1304 Benediktas XI. Bandė atkurti taiką su Prancūzija po Bonifaco konflikto. Buvo pamaldus, kuklus ir gerbiamas, bet jo pontifikatas truko vos kelis mėnesius. Vėliau paskelbtas palaimintuoju.
195. Klemensas V. 1305–1314 (perkėlė popiežystę į Avinjoną) Klemensas V. Perkėlė popiežiaus rezidenciją į Avinjoną, pradėdamas vadinamąjį „Avinjono nelaisvės“ laikotarpį. Panaikino tamplierių ordiną, pasiduodamas Prancūzijos karaliaus spaudimui. Jo pontifikatas ženklino stiprėjančią Prancūzijos įtaką Bažnyčiai.
196. Jonas XXII. 1316–1334 Jonas XXII. Ilgiausiai valdęs Avinjono popiežius, garsėjo aktyvia teologine veikla ir ekonomine Bažnyčios stiprinimo politika. Pateko į ginčą dėl Kristaus regėjimo po mirties, kuris vėliau buvo atšauktas. Jo laikais sustiprėjo inkvizicija.
197. Benediktas XII. 1334–1342 Benediktas XII. Buvęs cistersų vienuolis, siekęs vidaus Bažnyčios reformų ir dvasininkijos drausmės. Pradėjo statyti Avinjono popiežių rūmus. Stengėsi išlaikyti nepriklausomybę nuo Prancūzijos karaliaus įtakos.
198. Klemensas VI. 1342–1352 Klemensas VI. Dosnus mecenatas, sušvelninęs Bažnyčios reformų kryptį. Valdant jam Europą siaubė juodasis maras, ir jis davė plataus masto atlaidus. Nupirko Avinjoną kaip nuolatinę popiežiaus nuosavybę.
199. Inocentas VI. 1352–1362 Inocentas VI. Skyrė dėmesį Avinjono administraciniam ir teisiniam sustiprinimui. Rėmė vienuolynų reformas ir palaikė ryšius su imperatoriumi. Pradėjo pirmuosius žingsnius grąžinti popiežiaus autoritetą Italijoje.
200. Urbonas V. 1362–1370 Urbonas V. Bandė grąžinti popiežiaus rezidenciją į Romą, bet galiausiai sugrįžo į Avinjoną dėl nestabilumo. Rėmė universitetus, misionierių veiklą ir vienuolių atnaujinimą. Mirė kaip populiarus, bet ne visada sėkmingas reformatorius.
201. Grigalius XI. 1370–1378 (grįžo iš Avinjono į Romą) Grigalius XI. Paskutinysis Avinjono popiežius – grįžo į Romą 1377 m., daugiausiai šventosios Kotrynos Sienietės įtakoje. Po jo mirties kilo Didžioji Bažnyčios schizma. Bandė sustiprinti popiežiaus valdžią Italijoje.
202. Urbonas VI. 1378–1389 Urbonas VI. Išrinktas siekiant itališko popiežiaus, bet netrukus tapo despotišku ir nepopuliariu. Jo elgesys sukėlė skilimą – Prancūzija ir kitos šalys pasirinko kitą popiežių Avinjone. Taip prasidėjo Didžioji schizma.
203. Bonifacas IX. 1389–1404 Bonifacas IX. Romos popiežius schizmos laikotarpiu, nes Prancūzija turėjo savo – antipopiežių – liniją. Rėmė universitetus, įskaitant Heildelbergo, ir suteikė daugybę indulgencijų. Jo pontifikatas buvo finansiškai ir politiškai įtemptas.
204. Inocentas VII. 1404–1406 Inocentas VII. Kilo iš Romos aristokratijos ir patyrė nuolatinę opoziciją mieste. Buvo priverstas laikinai pabėgti iš Romos dėl maišto. Siekė kompromiso su Prancūzijos popiežiumi, bet mirė neįgyvendinęs susitaikymo.
205. Grigalius XII. 1406–1415 Grigalius XII. Siekė užbaigti Didžiąją schizmą ir galiausiai pats atsistatydino, kad palengvintų vienybės atkūrimą. Šis gestas laikomas drąsiu ir pasiaukojančiu. Jo atsistatydinimas atvėrė kelią Konstancos susirinkimui.
206. Martynas V. 1417–1431 Martynas V. Išrinktas Konstancos susirinkime kaip vienybės popiežius po schizmos. Atkūrė popiežiaus autoritetą Romoje ir ėmėsi miestų tvarkymo. Bandė suvaldyti simoniją ir sustiprinti Bažnyčios administraciją.
207. Eugenijus IV. 1431–1447 Eugenijus IV. Pradėjo Florencijos susirinkimą, bandydamas atkurti vienybę su Rytų Bažnyčia. Susidūrė su pasipriešinimu Romoje ir buvo priverstas laikinai pasitraukti. Rėmė vienuolynų reformas ir švietimą.
208. Nikolajus V. 1447–1455 Nikolajus V. Renesanso popiežius – skatino meną, mokslą, bibliotekų plėtrą. Įkūrė Vatikano biblioteką ir rėmė humanistus. Jo valdymo metu popiežius tapo kultūrinės Europos globėju.
209. Kalikstas III. 1455–1458 Kalikstas III. Iš Aragonijos kilęs popiežius, išgarsėjo bandymais organizuoti kryžiaus žygį prieš turkus po Konstantinopolio žlugimo. Paskelbė šventąjį Joną Arkietę kankiniu. Susidūrė su nepotizmo kaltinimais.
210. Pijus II. 1458–1464 Pijus II. Anksčiau rašytojas Eneasas Silvijus Piccolomini, tapo popiežiumi, bet neprarado literatūrinės aistros. Rašė autobiografiją ir skatino kultūros atsinaujinimą. Mėgino suorganizuoti kryžiaus žygį, bet nesėkmingai.
211. Paulius II. 1464–1471 Paulius II. Prabangos mėgėjas, kritikavęs humanistus ir slopinęs jų veiklą. Stiprino popiežiaus autoritetą ir siekė disciplinos. Mirė netikėtai, palikdamas prieštaringą atminimą.
212. Sikstas IV. 1471–1484 Sikstas IV. Pastatė Siksto koplyčią ir rėmė menininkus, įskaitant Botticelli. Garsėjo nepotizmu, paskyręs giminaičius į aukštas pareigas. Jo valdymo metu sustiprėjo popiežiaus, kaip pasaulio valdovo, įvaizdis.
213. Inocentas VIII. 1484–1492 Inocentas VIII. Įteisino kai kuriuos savo vaikus – retas atvejis popiežiaus istorijoje. Palaimino raganų medžioklės vadovą Malleus Maleficarum. Jo pontifikatas ženklino Bažnyčios moralinio autoriteto nuosmukį.
214. Aleksandras VI. 1492–1503 Aleksandras VI. Borgia šeimos narys, tapęs simboliu Bažnyčios iškrypimo ir korupcijos. Pasižymėjo politinėmis manipuliacijomis ir turtingų meilužių globa. Valdė su didžiuliu pasaulietiniu apetitu, bet puikiai administravo.
215. Pijus III. 1503 Pijus III. Popiežiavo vos 26 dienas, paskirtas po Aleksandro VI mirties. Buvo laikomas kompromisiniu kandidatu taikai atkurti. Mirė greitai, nespėjęs imtis reikšmingų veiksmų.
216. Julijus II. 1503–1513 Julijus II. Žinomas kaip „kareivis popiežius“, vadovavo karinėms kampanijoms Italijoje, kad atgautų Bažnyčios žemes. Pradėjo Šv. Petro bazilikos statybą ir rėmė Mikelandželą bei Rafaelį. Stipriai prisidėjo prie popiežiaus pasaulietinės galios stiprinimo.
217. Leonas X. 1513–1521 Leonas X. Iš galingos Medici šeimos, paskelbė indulgencijas, kurios išprovokavo Martyno Liuterio reformaciją. Gyveno ištaigingai ir skatino meną, bet prarado dvasinį autoritetą. Jo valdymas laikomas vienu iš reformacijos katalizatorių.
218. Adrianas VI. 1522–1523 Adrianas VI. Vienintelis popiežius iš Nyderlandų, išrinktas po ilgos pertraukos po Leono X mirties. Bandė reformuoti Bažnyčią iš vidaus ir pripažino jos moralinį nuosmukį. Nepopuliarus Romoje, mirė po pusantrų metų.
219. Klemensas VII. 1523–1534 Klemensas VII. Taip pat iš Medici šeimos, valdė krizės laikotarpiu – Reformacija gilėjo, o Anglija atsiskyrė nuo Romos. Romą nusiaubė imperatoriaus kariuomenė 1527 m. Stengėsi išlaikyti popiežiaus autoritetą, bet prarado daug galios.
220. Paulius III. 1534–1549 Paulius III. Sušaukė Tridento susirinkimą, kuris pradėjo Katalikų reformą (Kontrreformaciją). Patvirtino jėzuitų ordiną ir skatino dvasinį atsinaujinimą. Taip pat paskyrė keletą giminaičių kardinolais, todėl sulaukė kritikos dėl nepotizmo.
221. Julijus III. 1550–1555 Julijus III. Išrinktas po ilgų derybų, iš pradžių siekė tęsti reformą, bet vėliau susitelkė į asmeninę gerovę. Prabangos ir artimųjų protekcijos skandalai aptemdė jo reputaciją. Tridento susirinkimas jo laikais buvo trumpam sustabdytas.
222. Marcelas II. 1555 Marcelas II. Popiežiavo tik 22 dienas, vienas nedaugelio, kuris nepasikeitė vardo tapęs popiežiumi. Buvo žinomas dėl kuklumo ir ryžtingumo reformų klausimais. Mirties priežastis neaiški – galbūt persidirbimas.
223. Paulius IV. 1555–1559 Paulius IV. Griežtas kontrreformacijos šalininkas, įkūrė Šventąją inkviziciją Italijoje. Priekabiai persekiojo eretikus ir sugriežtino draudžiamų knygų sąrašą. Jo valdymas paliko represinio autoriteto atspaudą.
224. Pijus IV. 1559–1565 Pijus IV. Baigė Tridento susirinkimą ir patvirtino jo dekretus. Stengėsi apvalyti Bažnyčią nuo korupcijos ir piktnaudžiavimų. Įkūrė Šv. Petro bazilikos kupolą, baigdamas vieną didžiausių architektūrinių projektų.
225. Pijus V. 1566–1572 Pijus V. Dominikonas, kanonizuotas dėl griežto gyvenimo būdo ir reformų ryžtingumo. Ekskomunikavo Anglijos karalienę Elžbietą I ir paragino katalikus jai nepaklusti. Patvirtino rožinio maldą ir įsteigė šventę po pergalės prie Lepanto.
226. Grigalius XIII. 1572–1585 Grigalius XIII. Įvedė Grigaliaus kalendorių, kuris naudojamas iki šiol. Rėmė jėzuitų švietimo tinklą ir misijas visame pasaulyje. Stipriai įsitraukė į politiką, remdamas katalikiškas valstybes prieš protestantiškas.
227. Sikstas V. 1585–1590 Sikstas V. Reformavo popiežiaus administraciją, įkūrė kongregacijas ir pertvarkė finansus. Statė naujas bažnyčias ir infrastruktūrą Romoje. Garsėjo valingumu ir griežtu teisingumu.
228. Urbonas VII. 1590 Urbonas VII. Popiežiavo vos 13 dienų – trumpiausias patvirtintas pontifikatas istorijoje. Mirė nuo maliarijos dar neįšventintas. Žinomas dėl savo dosnumo vargšams.
229. Grigalius XIV. 1590–1591 Grigalius XIV. Bandė apriboti lošimus ir įvedė draudimą moterims lankytis teismuose. Trumpas pontifikatas – vos dešimt mėnesių. Susidūrė su politinėmis intrigomis ir sveikatos problemomis.
230. Inocentas IX. 1591 Inocentas IX. Popiežiavo du mėnesius, susirgęs jau iškart po išrinkimo. Stengėsi palaikyti Ispanijos pozicijas Europos politikoje. Mirė nesulaukęs realios įtakos.
231. Klemensas VIII. 1592–1605 Klemensas VIII. Sutaikė Prancūziją su Roma, patvirtindamas Henriko IV konversiją į katalikybę. Legalizavo kavos vartojimą katalikams. Tęsė Tridento susirinkimo reformų įgyvendinimą.
232. Leonas XI. 1605 Leonas XI. Popiežiavo tik 27 dienas, mirė netrukus po intronizacijos. Vadintas „pavasario popiežiumi“ dėl trumpumo. Prieš tai buvo aktyvus diplomatas ir Florencijos arkivyskupas.
233. Paulius V. 1605–1621 Paulius V. Gynė popiežiaus autoritetą prieš Veneciją ir protestavo prieš jos įstatymus dėl dvasininkijos. Pastatė Šv. Petro bazilikos fasadą ir puoselėjo Romos plėtrą. Susidūrė su Galilėjaus mokslo plitimu.
234. Grigalius XV. 1621–1623 Grigalius XV. Įtvirtino dabartinę konklavos struktūrą su slaptu balsavimu (scrutinium). Palaikė jėzuitų misijas ir propagandos kongregacijos įkūrimą. Nors valdė trumpai, jo reformos turėjo ilgalaikį poveikį.
235. Urbonas VIII. 1623–1644 Urbonas VIII. Ilgiausiai valdęs XVII a. popiežius, garsėjęs poezija ir menų globa. Paskyrė daugelį savo giminaičių į aukštas pareigas, skatindamas nepotizmą. Konfliktavo su Galilėjumi dėl heliocentrizmo.
236. Inocentas X. 1644–1655 Inocentas X. Pripažino Vestfalijos taiką, bet kritikavo ją kaip kenksmingą Bažnyčiai. Rėmė meno projektus, įskaitant garsųjį Velázquezo portretą. Susidūrė su vidiniais skandalais dėl giminaičių įtakos.
237. Aleksandras VII. 1655–1667 Aleksandras VII. Architektūros globėjas – rėmė Berninio projektus, įskaitant Šv. Petro aikštės kolonas. Susidūrė su protestantų stiprėjimu Europoje. Bandė sugriežtinti moralinę Bažnyčios liniją.
238. Klemensas IX. 1667–1669 Klemensas IX. Pranciškonas, populiarus dėl švelnumo ir užuojautos vargšams. Tęsė jėzuitų misijų rėmimą ir skatino taiką tarp katalikų ir protestantų. Mirė netikėtai per maldą.
239. Klemensas X. 1670–1676 Klemensas X. Išrinktas senyvo amžiaus, iš pradžių nenorėjo priimti pareigų. Garsėjo artumu šeimai – paskyrė daug giminaičių į postus. Jo pontifikatas buvo ramus, bet nelabai aktyvus.
240. Inocentas XI. 1676–1689 Inocentas XI. Siekė Bažnyčios moralinio atgimimo, kovojo su nepotizmu ir finansine netvarka. Priešinosi Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV dominavimui. Vėliau paskelbtas palaimintuoju dėl savo pamaldumo ir drąsos.
241. Aleksandras VIII. 1689–1691 Aleksandras VIII. Išrinktas senyvo amžiaus, bandė atkurti taiką su Prancūzija po ankstesnių konfliktų. Grąžino nepotizmo praktiką, paskirdamas giminaičius į aukštas pareigas. Mirė po pusantrų metų valdymo.
242. Inocentas XII. 1691–1700 Inocentas XII. Panaikino nepotizmą paskelbdamas bulę Romanum decet pontificem. Skyrė didelį dėmesį vargšams ir ligoninėms. Jo laikysena laikoma pavyzdine kontrastas su pirmtakais.
243. Klemensas XI. 1700–1721 Klemensas XI. Ilgai valdęs popiežius, kuris susidūrė su Jansenizmo ir kinų ritualų ginčais. Patvirtino Unigenitus bulę prieš Jansenizmo mokymą. Rėmė mokslą, meną ir išlaikė griežtą teologinę liniją.
244. Inocentas XIII. 1721–1724 Inocentas XIII. Trumpai valdęs, ribojo jėzuitų veiklą Kinijoje dėl liturginių praktikų nesuderinamumo. Rėmė religinę drausmę ir pasisakė prieš moralinį atsipalaidavimą. Mirė po vos trejų metų.
245. Benediktas XIII. 1724–1730 Benediktas XIII. Dominikonas, pamaldus, bet pernelyg pasitikėjo korumpuotais padėjėjais. Rėmė religinį ugdymą, tačiau paliko finansinę netvarką. Vėliau jo administracija buvo smarkiai kritikuojama.
246. Klemensas XII. 1730–1740 Klemensas XII. Nepaisydamas aklumo ir ligų, valdė aktyviai – sugrąžino loteriją, kad padengtų Bažnyčios išlaidas. Statė fontanus, bažnyčias ir pradėjo Trevės fasado darbą. Pasmerkė masonų veiklą bulėje In eminenti.
247. Benediktas XIV. 1740–1758 Benediktas XIV. Išsilavinęs teologas ir diplomatas, skatino meną, mokslą ir istorinius tyrimus. Liberalus, bet kartu ištikimas tradicijai. Pradėjo atvirą dialogą su protestantais ir nekrikščioniškomis kultūromis.
248. Klemensas XIII. 1758–1769 Klemensas XIII. Karštai gynė jėzuitus, kai šie buvo puolami visoje Europoje. Vykdė apologetinę ir teologinę gynybą Bažnyčios autoritetui stiprinti. Mirė netikėtai, nespėjęs sustabdyti ordino išformavimo.
249. Klemensas XIV. 1769–1774 Klemensas XIV. Priverstas panaikinti jėzuitų ordiną 1773 m., nusileidęs pasaulietinių valdžių spaudimui. Nors asmeniškai buvo jiems palankus, sprendimas jį giliai paveikė. Mirė prislėgtas, o mirties aplinkybės liko miglotos.
250. Pijus VI. 1775–1799 Pijus VI. Priešinęsis Prancūzijos revoliucijos reformoms ir Bažnyčios sekuliarizavimui. 1798 m. buvo sulaikytas Napoleono karių ir ištremtas į Prancūziją. Mirė nelaisvėje – pirmasis popiežius taip užbaigęs gyvenimą.
251. Pijus VII. 1800–1823 Pijus VII. Karūnavo Napoleoną, bet vėliau tapo jo priešu ir buvo suimtas. Po Napoleono žlugimo grąžino Bažnyčiai dalį nepriklausomybės. Rėmė vienuolynų atkūrimą ir kultūros atsigavimą.
252. Leonas XII. 1823–1829 Leonas XII. Grąžino griežtą moralinę tvarką Romoje ir suvaržė spaudos laisvę. Priešininkų laikytas reakcionieriumi. Palaikė misijas, bet neigė modernybės įtaką.
253. Pijus VIII. 1829–1830 Pijus VIII. Valdė vos metus, bet pasmerkė masonus ir liberalų politinius judėjimus. Laikėsi konservatyvios linijos, bet buvo palankus mokslui. Mirė dėl sveikatos problemų.
254. Gregorius XVI. 1831–1846 Gregorius XVI. Aršiai priešinosi geležinkeliams, spaudos laisvei ir liberalizmui. Stiprino Bažnyčios autoritetą, bet buvo kritikuojamas dėl represijų. Palaikė misijų plėtrą ir griežtą dogmatinę liniją.
255. Pijus IX. 1846–1878 Pijus IX. Ilgiausiai valdęs popiežius istorijoje – 32 metus. Paskelbė Nekalto Prasidėjimo dogmą ir sušaukė Pirmąjį Vatikano susirinkimą, kuris patvirtino popiežiaus neklystamumą. Prarado Popiežiaus valstybę, bet tapo simboline dvasine figūra.
256. Leonas XIII. 1878–1903 Leonas XIII. Pirmasis „modernus“ popiežius – išleido garsųjį socialinės doktrinos dokumentą Rerum novarum. Skatino dialogą su mokslu, filosofija ir net protestantais. Atidarė Vatikano archyvus tyrėjams.
257. Pijus X. 1903–1914 Pijus X. Kovėsi su modernizmu, paskelbęs jį erezija. Paskatino dažną komuniją ir vaikų priėmimą prie jos nuo jauno amžiaus. Vėliau paskelbtas šventuoju.
258. Benediktas XV. 1914–1922 Benediktas XV. Popiežiumi tapo per Pirmąjį pasaulinį karą, kvietė į taiką ir neutralumą. Rūpinosi karo pabėgėliais, belaisviais ir humanitarine pagalba. Pradėjo aktyvią misijų politiką.
259. Pijus XI. 1922–1939 Pijus XI. Pasirašė Laterano sutartį su Italija, įsteigdamas nepriklausomą Vatikano valstybę. Priešinosi fašizmui ir nacizmui, bet iš pradžių bandė su jais derėtis. Įsteigė Vatikano radiją ir stiprino misijų darbą.
260. Pijus XII. 1939–1958 Pijus XII. Popiežiavo per Antrąjį pasaulinį karą – kritikuotas ir ginamas dėl tylos Holokausto akivaizdoje. Skatino mariologiją – paskelbė Mergelės Marijos Ėmimo į dangų dogmą. Buvo išsilavinęs diplomatas ir teologas.
261. Jonas XXIII. 1958–1963 Jonas XXIII. Sušaukė Antrąjį Vatikano susirinkimą, siekdamas Bažnyčios atsinaujinimo ir atvirumo pasauliui. Laikomas „geruoju popiežiumi“ dėl paprastumo ir šilumos. Paskelbtas šventuoju.
262. Paulius VI. 1963–1978 Paulius VI. Užbaigė Vatikano II susirinkimą ir įgyvendino jo reformas, įskaitant liturgijos pakeitimus. Skelbė Humanae vitae, kuri pasmerkė dirbtinę kontracepciją. Tęsė ekumeninį dialogą.
263. Jonas Paulius I. 1978 Jonas Paulius I. Popiežiavo tik 33 dienas, vadintas „šypsenos popiežiumi“. Atsisakė karališkojo stiliaus ir siekė paprastesnio Bažnyčios veido. Jo netikėta mirtis sukėlė daug spėlionių.
264. Jonas Paulius II. 1978–2005 Jonas Paulius II. Pirmasis lenkas popiežius, keliautojas ir komunizmo kritikas. Pradėjo pasaulinius jaunimo susitikimus, paskelbė daug šventųjų ir skatino gyvybės kultūrą. Rimtai prisidėjo prie sovietų bloko žlugimo.
265. Benediktas XVI. 2005–2013 Benediktas XVI. Vokiečių teologas, giliai įsišaknijęs tradicijoje, bet racionaliai mąstantis. 2013 m. atsistatydino – pirmas toks atvejis per 600 metų. Gynė tikėjimo ir proto santykį šiuolaikiniame pasaulyje.
266. Pranciškus. 2013–2025 Pirmasis popiežius iš Lotynų Amerikos ir pirmasis jėzuitas šiame poste. Pabrėžė gailestingumą, vargšų artumą ir aplinkosaugą (Laudato si’). Mirė 2025 m., palikęs įspaudą kaip paprastas, globalus popiežius.
267. 2025 metais bus išrinktas naujas 267-asis popiežius.