Vinaya Piṭaka – vienas iš trijų didžiųjų Budos paliktų „krepšelių“, pali kalba vadinamas tiesiog Vinajos krepšeliu. Jei Suttos moko suprasti protą ir pasaulį, o Abhidhamma gilinasi į giliausius jo mechanizmus, tai Vinaja yra grynas bendruomenės gyvenimo vadovas: kaip elgtis, kad Sangha neišsivaikščiotų ir mokymas neiškryptų.
Šis tekstas gimė ne kabinete ir ne ant rašomojo stalo. Jis gimė kelyje. Buda keturiasdešimt penkerius metus keliavo po Gangos slėnį su keliais šimtais ar tūkstančiais mokinių. Kur nors sustodavo trims lietingo sezono mėnesiams, o likusį laiką klajodavo. Kai iškildavo bėda – vienuolis Vesālijėje nužudė žmogų, kitas Kapilavatthuje parsivedė buvusią žmoną, trečias Sāvatthyje pradėjo prekiauti ar girtis mokąs levituoti – žmonės piktindavosi, sklido gandai. Buda išgirsdavo, ramiai sušaukdavo Sanghą, išklausydavo visas puses ir tardavo: „Nuo šiol, vienuoliai, draudžiu…“ arba „Leidžiu tokiais ir tokiais atvejais…“. Kartais paklausdavo: „Ar sutinkate?“ – ir laukdavo tylos kaip pritarimo. Taip taisyklė tapdavo galiojanti visai Sanghai.
Todėl kiekviena Vinajos taisyklė turi savo mažą, dažnai komišką dramą. Tekstas prasidėjo ne nuo sausų įstatymų lentelės, o nuo gyvų istorijų. Per tuos keturiasdešimt penkerius metus susikaupė 227 taisyklės vyrams (Bhikkhu Pātimokkha) ir 311 moterims (Bhikkhunī Pātimokkha). Sunkiausios keturios – pārājika – lytiniai santykiai, vagystė, žmogžudystė ir melagingas šventumo demonstravimas – baigiasi pašalinimu visam gyvenimui. Likusios apima viską: pinigų draudimą liesti, kaip teisingai valgyti, kaip vaikščioti gatve, kaip prašyti maisto, kaip kalbėti ir net kaip čiaudėti, kad neaptaškytum šalia sėdinčio brolio.
Visa Vinaya Piṭaka susideda iš trijų didesnių dalių:
Suttavibhaṅga – pačių taisyklių paaiškinimai su tomis gyvomis kilmės istorijomis;
Khandhaka – dvidešimt du skyriai apie vienuolyno kasdienybę: kaip priimti naujokus, kaip praleisti tris lietingo sezono mėnesius namelyje ant polių, kaip spręsti kivirčus ir net kaip laidoti Budą;
Parivāra – vėlyvesnis priedas su santraukomis ir klausimynais mokymuisi.
Buda pats nieko neužrašė – jis tik kalbėjo. Rašymo Indijoje jo laikais dar beveik nebuvo. Jis net iš pradžių nenorėjo jokių rašytinių taisyklių: „Kol Dhamma ir Vinaya gyvos jūsų širdyse, nereikia popierių“. Bet po jo parinirvanos apie 483–480 m. pr. Kr. vienuoliai suprato: jei nebus aiškių ribų, po šimto metų niekas nebeatskirs tikro vienuolio nuo klajojančio šarlatano. Po trijų mėnesių 500 arahantų susirinko Rajagrihoje. Upali, buvęs kirpėjas ir geriausias Vinajos žinovas, pacitavo visą Vinają; Ānanda pacitavo Sutų krepšelį. Taip įvyko Pirmasis budizmo susirinkimas – viskas sutarta žodžiu ir perduota „gyvąja grandine“ iš kartos į kartą.
Raštu Vinaya (ir visa Tipiṭaka) pirmą kartą užrašyta tik po maždaug 400 metų – I a. pr. Kr. Šri Lankoje, valdant karaliui Vaṭṭagāmani Abhaya, kai badas ir karai grasino sunaikinti atminties tradiciją. Alu viharos uolų vienuolyne per metus viskas perrašyta ant palmių lapų pali kalba. Tas tekstas, su nedideliais vietiniais skirtumais, ir yra tas, kurį mes šiandien skaitome.
Šiandien Theravados šalyse – Tailande, Šri Lankoje, Mianmare, Laose, Kambodžoje – kiekvieną pilnatį ir jaunatį vienuoliai vis dar susirenka į salę, atsisėda pagal vyresnumo eiliškumą ir vienas iš jų garsiai skaito Patimokkhą. Jei kas jaučiasi nusikaltęs, prisipažįsta tuoj pat. Tai seniausia pasaulyje tebeveikianti susirinkimo tradicija – jai daugiau nei 2500 metų. Mahajanos ir tibetiečių budizme naudojama kita, gerokai didesnė Vinajos versija (Mūlasarvāstivāda), bet keturios sunkiausios taisyklės liko tokios pačios visur.
Vinaja nėra vien „bausmių kodeksas“. Ji pirmiausia yra dvasinės disciplinos kelias: kiekviena smulkmena – kaip laikyti dubenį, kaip nusišluostyti kojas prieš įeinant į salę – moko atidumo, nuolankumo ir paprastumo. Todėl ji vadinama ne „įstatymu“, o „drausme“ – vinaya reiškia „pašalinimą“ to, kas trukdo kelyje.
Citatos iš Vinaya Piṭaka
- „Vienuolis neturi turėti lytinių santykių.“ (Pārājika 1, Suttavibhaṅga) – Pirmoji pagrindinė taisyklė: celibatas yra Sanghos pamatas.
- „Kas paima tai, kas neduota, padaro vagystę.“ (Pārājika 2, Suttavibhaṅga) – Draudimas vogti, saugantis bendruomenės pasitikėjimą.
- „Kas tyčia nužudo žmogų, yra pašalinamas.“ (Pārājika 3, Suttavibhaṅga) – Gyvybės neliečiamumas yra absoliutus.
- „Kas melagingai teigia turįs antgamtinių galių, yra pašalinamas.“ (Pārājika 4, Suttavibhaṅga) – Draudimas apsimetinėti šventu – apsauga nuo apgaulės.
- „Vienuolis neturi laikyti aukso ar sidabro.“ (Nissaggiya Pācittiya 18, Suttavibhaṅga) – Draudimas turėti pinigus, kad nebūtų prisirišimo.
- „Vienuolis neturi kaupti maisto atsargų.“ (Nissaggiya Pācittiya 38, Suttavibhaṅga) – Skatina pasitikėjimą dienos išmaldos praktika.
- „Vienuolis neturi valgyti po vidurdienio.“ (Pācittiya 37, Suttavibhaṅga) – Maitinimosi disciplina, padedanti meditacijai.
- „Vienuolis neturi gerti alkoholio.“ (Pācittiya 51, Suttavibhaṅga) – Blaivybė yra būtina atidumui.
- „Vienuolis neturi šmeižti Sanghos.“ (Saṅghādisesa 13, Suttavibhaṅga) – Draudimas kurstyti nesantaiką bendruomenėje.
- „Vienuolis neturi miegoti kartu su moterimi.“ (Saṅghādisesa 5, Suttavibhaṅga) – Apsauga nuo pagundų ir įtarimų.
- „Vienuolis neturi keliauti vienas su moterimi.“ (Saṅghādisesa 6, Suttavibhaṅga) – Drausmė, sauganti reputaciją.
- „Vienuolis neturi mokyti moters privačiai, be kito liudininko.“ (Saṅghādisesa 7, Suttavibhaṅga) – Užtikrina skaidrumą mokyme.
- „Vienuolis neturi kaupti drabužių daugiau nei leidžiama.“ (Nissaggiya Pācittiya 1, Suttavibhaṅga) – Skatina paprastumą ir neprisirišimą.
- „Vienuolis neturi prašyti prabangių drabužių.“ (Nissaggiya Pācittiya 6, Suttavibhaṅga) – Draudimas siekti prabangos.
- „Vienuolis neturi prašyti specialaus maisto iš troškimo.“ (Nissaggiya Pācittiya 7, Suttavibhaṅga) – Skatina pasitenkinimą tuo, kas duodama.
- „Vienuolis neturi įžeidinėti kitų vienuolių.“ (Pācittiya 2, Suttavibhaṅga) – Draudimas žodinei agresijai.
- „Vienuolis neturi medžioti gyvūnų.“ (Pācittiya 20, Suttavibhaṅga) – Gyvybės saugojimas.
- „Vienuolis neturi daryti triukšmo meditacijos vietoje.“ (Pācittiya 85, Suttavibhaṅga) – Skatina tylą ir susitelkimą.
- „Vienuolis neturi statyti namo be Sanghos leidimo.“ (Mahāvagga I.30) – Drausmė dėl vienuolynų organizacijos.
- „Vienuolis neturi kurti schizmų Sanghoje.“ (Cullavagga VII.3) – Vienybės išsaugojimas yra esminis.