Jėzau, gerumo Tėve, meilės Tėve, garbinu Tave, šlovinu Tave ir Tau dėkoju.
Šventosios Dvasios apšviesti suprantame, kad Tu esi Šviesa, Tiesa, Gerasis Ganytojas, atėjęs tam, kad turėtume Gyvenimą ir apsčiai jo turėtume.
Šiandien, Viešpatie, noriu ateiti pas Tave, kaip tavo vaikas. Tu pažįsti mane vardu. Atkreipk savo akis į mano gyvenimą. Tu pažįsti mano širdį ir mano gyvenimo žaizdas. Tu žinai visa, ką norėjau padaryti ir ko nepadariau; blogį, kurį pats padariau, ir kurį man kiti padarė, Tu žinai mano ribotumą, klaidas ir nuodėmes. Žinai visas mano gyvenimo traumas ir kompleksus.
Šiandien, Viešpatie, Tave prašau, išliek ant manęs savo Šventąją Dvasią, kad tavo gydanti meilės šiluma įsiskverbtų į mano širdį. Tu, kuris gydai susikrimtusias širdis ir tvarstai žaizdas, čia ir dabar išgydyk mano sielą, mano atmintį, protą ir visą mano dvasią. Įeik į mane, Viešpatie Jėzau, kaip įėjai pas baimės kupinus savo mokinius. Tu pasirodei tarp jų ir tarei: „Ramybė jums“. Amen.
Skaitykite daugiau..Vidinio išgydymo malda, nors ir giliai įsišaknijusi krikščioniškoje tradicijoje, turi sąsajų su ankstyvųjų Bažnyčios tėvų supratimu apie *iatros* (gydymo) sakramentą, kuris buvo suvokiamas plačiau nei vien fizinis išgydymas. Teologiniu požiūriu, šis prašymas kreipiasi į Kristaus, kaip *Logos*, galios šaltinį, kuris per savo kančią ir prisikėlimą įgijo galią perkeisti pačią žmogiškosios prigimties struktūrą, paveiktą nuodėmės ir traumos. Ypatingą reikšmę turi prašymas dėl Šventosios Dvasios įsiskverbimo, nes Rytų krikščionybėje
Šventoji Dvasia yra laikoma pagrindiniu gydymo agentu, per kurį žmogus pasiekia *theosis* – dieviškumo dalininkavimą. Ši malda siekia ne tik emocinio palengvėjimo, bet ir ontologinio atstatymo, grąžinant sielą į pirminę harmoniją su Kūrėju, panašiai kaip apaštalai patyrė ramybę po Jėzaus prisikėlimo, kuris yra galutinis išgydymo aktas prieš visą blogį. Tai yra gilus įsijungimas į Kristaus išperkamąją auką, kuri veikia per laiko ir erdvės ribas.