Jėzau, gerumo Tėve, meilės Tėve, garbinu Tave, šlovinu Tave ir Tau dėkoju.
Šventosios Dvasios apšviesti suprantame, kad Tu esi Šviesa, Tiesa, Gerasis Ganytojas, atėjęs tam, kad turėtume Gyvenimą ir apsčiai jo turėtume.
Šiandien, Viešpatie, noriu ateiti pas Tave, kaip tavo vaikas. Tu pažįsti mane vardu. Atkreipk savo akis į mano gyvenimą. Tu pažįsti mano širdį ir mano gyvenimo žaizdas. Tu žinai visa, ką norėjau padaryti ir ko nepadariau; blogį, kurį pats padariau, ir kurį man kiti padarė, Tu žinai mano ribotumą, klaidas ir nuodėmes. Žinai visas mano gyvenimo traumas ir kompleksus.
Šiandien, Viešpatie, Tave prašau, išliek ant manęs savo Šventąją Dvasią, kad tavo gydanti meilės šiluma įsiskverbtų į mano širdį. Tu, kuris gydai susikrimtusias širdis ir tvarstai žaizdas, čia ir dabar išgydyk mano sielą, mano atmintį, protą ir visą mano dvasią. Įeik į mane, Viešpatie Jėzau, kaip įėjai pas baimės kupinus savo mokinius. Tu pasirodei tarp jų ir tarei: „Ramybė jums“. Amen.
Ši malda, kreipimasis į Jėzų, yra puikus pavyzdys sąžiningo ir atviro bendravimo su Dievu. Jėzus, kaip gerasis ganytojas, žino mūsų žaizdas ir skausmus, netgi tuos, kurių patys nesuvokiame. Šventosios Dvasios veikimas yra esminis šio vidinio išgydymo proceso elementas – ji apšviečia mūsų širdį, padeda suprasti savo klaidas ir leidžia priimti Dievo gydančią meilę. Prisiminkime Psalmyno žodžius: „Viešpatie, Tu ištyrei mane ir pažinai mane. Tu žinai, kada aš sėdu ir kada atsistoju; iš tolo Tu supranti mano mintis. Tu stebi mano kelią ir mano poilsį, ir esi susipažinęs su visais mano keliais.“ (Ps 139, 1-3). Ši psalmė atspindi Dievo visapusišką pažinimą ir rūpestį kiekvienu iš mūsų.Vidinio išgydymo malda nėra vienkartinis veiksmas, o procesas, reikalaujantis pasitikėjimo Dievu ir nuolatinio bendravimo su Juo. Tai kelias į laisvę nuo praeities traumų ir nuodėmių naštos. Švento Augustino žodžiai „Mūsų širdis nerami, kol ji nepasiekia poilsio Dieve“ puikiai apibūdina šios maldos tikslą. Ši malda kviečia mus pripažinti savo žmogišką silpnumą ir priimti Dievo gailestingumą, kuris yra begalinis. Tikėjimu ir pasitikėjimu Dievu mes galime išgydyti savo vidines žaizdas ir atrasti tikrąją ramybę bei džiaugsmą. Atsivertimas ir atgaila yra svarbūs šio proceso etapai, nes jie leidžia mums atverti savo širdį Dievo gydančiai galiai. Tik per Dievo meilę ir malonę galime pasiekti tikrą vidinį išgydymą ir tapti laisvi.